Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Kelionė į Lentvarį

Tuesday, October 25, 2011

Nors ir myliu Lietuvą, bet tenka pripažinti, kad jeigu Lietuvoje lauktum gero oro, tai niekada nieko ir nepadarytum, nors ši vasara ir ruduo buvo puikios išimtys iš prasto mūsų klimato. Tačiau teisingai moko patarlė “Nėra blogo oro, yra bloga apranga”, todėl net ir spustelėjus šaltukui ir prasidėjus šildymo sezonui stengiuosi netupėti namie prie televizoriaus, o pratęsti pabandymą keliauti vienai dienai iš Vilniaus. Primenu, kad automobilio neturiu, todėl pradžioje vėl naudosiuosi Lietuvos geležinkelio paslaugomis. Prieš porą dienų į rankas pateko madų žurnalas, kuriame yra puslapis horoskopams ir manasis pataria man trumpą išvyką, todėl tenka peržiūrėti avalynę ir kuprinę rudens kelionėms. Nelabai tikiu horoskopais, bet šitas man patinka-juk ne pati keliauti sugalvojau, žvaigždės liepia! Spalio mėnėsio “Kelionės ir pramogos” kaip tik rašė apie E. F. Andre kurtus parkus ir naujai sutvarkytą Lentvario dvaro parką, jis ir bus mano kelionės tikslas.
Pirmoji kliūtis ruošiantis kelionei yra ta, kad internete nėra tinkamos informacijos pasirengti šiai kelionei, todėl tikiuosi, kad mano pasakojimas bus ne tik įdomus, bet ir praktiškas. Pagal šykščius duomenis atkapstau, kad Lentvaris pats neturi turizmo informacijos centro ir lygtais priskirtas Trakų informaciniam centrui, kuriame galima gauti lankstinuką apie Andre parkus. Kažkur buvo šmėkštelėjusi informacija ir apie knygą šia tema, bet matomai paskendo interneto platybėse. Teks pabūti Kolumbu ir žengti į terra incognita.
Nors buvau mokoma nepasitikėti Wikipedia, nes ją redaguoti gali kiekvienas ir prirašo „Ievos pievų“, kitos išeities neturiu, nes į paieškos laukelį įvedus Lentvario pavadinimą ne kas ir tesurandama. Taigi, Lentvaris yra 8 km nuo Trakų ir turi didelį geležinkelio mazgą. Turistinės traukos objektai mano akimis bus 1871m. statyta geležinkelio stotis, 1906m. pastatyta bažnyčia su kampanile ir XVI a. menantis dvaras su parku. Iš tokių istoriškai įdomesnių detalių pateikta, kad pro čia 1861–1862m. nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka į Virbalį ir pastatyta aukščiausios klasės stotis su specialiomis salėmis ir apartamentais carui. 1874m. vielos ir vinių fabriko darbininkų streikas prieš išnaudojimą buvo vienas iš pirmųjų streikų Lietuvoje. Miestelį vėliau vėtė ir mėtė konfliktai ir karai, tai ir miesto teisės gautos palyginti vėlai, tik 1949m. Lentvaris turi gražų herbą: raudoname herbiniame skyde išdėstyti trys auksiniai klevo lapai, kurie simbolizuoja gražias apylinkes, o ir grafų Tiškevičių rūmų parke augo daug klevų.
Stotyje būnu 20 minučių prieš traukinio išvažiavimą, bet nemanau, kad spėčiau apsilankyti naujai ten persikėlusiam Lietuvos geležinkelių muziejui, todėl pasižymiu atmintyje kitam kartui.
Važiuoju 9.45 valandos traikiniu (4,90Lt). Tai Vilnius-Klaipėda greitasis traukinys. Apie jo atvykimą praneša dar 15 minučių prieš išvykimą, tai gerai, kad nevėplinejau, o pasitikrinu bilietą-jame yra vagono ir vietos numeriai, ko anksčiau nebuvo pasitaikę, tai skuodžiu susirasti viską kol dar neišvažiavo. Mano 5 vagonas trečdaliu neužpildytas. Traukinys pajuda laiku. Pro langą gėriuosi auksiniu rudeniu- medžių lapai tvieskia visomis žaros spalvomis. Lentvarį privažiuojame labai greitai. Išlipusi matau įdomų vaizdą- penkios traukinio palydovės lazdelėmis mojuoja žmogui traukinio priešakyje. Nesu tikra, ką tai reiškia, turbūt kad viskas tvarkoje, keleiviai išlipę ir įlipę, galima važiuoti. Stoties informacinė lenta rodo +3‘C. 





Pereinu požemine perėja. Į nosį duoda stiprus kvapas-čia vyksta dažymo darbai. Gerai, kad neapsileidžia administracija. Stotis kaip stotis, didelis raudonų plytų pastatas, tik įdomu, kur buvo tie caro apartamentai-antrame aukšte ar kokiam gretimam pastate? Įeinu į vidų, o ten labai dailios freskos ant sienų, skirtos 1862m. geležinkelio Sankt-Peterburgas-Varšuva statybai paminėti. Merginos audėja ir verpėja su tautiniais drabužiais freskoje virš-pardon!- tualetų durų, bet vis tiek gražios. Fotografuodama išgąsdinu stoties darbuotoją oranžine unifroma, matyt, nedažnas nori įamžinti tokius vaizdus. 




Stabdau malonios išvaizdos moteriškę ir klausiuosi kelio. Pirmiausia einu iki bažnyčios ir labai gaila, kad per tas 5-6 minutes pamatau net tris valkataujančius šunelius. Bažnyčia tikrai labai graži, stotinga, tvora papuošta tradiciniais kryžiais, kur pagoniški simboliai susipina su krikščioniškais: žaltukai, pusmėnuliukai, spiralės...Prie dešiniojo šono glaudžiasi kampanilė (t.y. varpinė, stovinti greta bažnyčios). Pati bažnyčia vadinasi Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir pradėta statyti XX a.pr. Lentvario dvarininko grafo Vladislovo Tiškevičiaus rūpesčiu. Bažnyčios pavyzdžiu buvo paimta Milano Santa Maria delle Grazie bažnyčia ir turėjo priminti viduramžių Lombardijos architektūrą, kuria grafas žavėjosi. Grafienė statybos darbams paaukojo savo papuošalus, lėšas rinko parapijos komitetas labdaringų renginių metu. Bažnyčios statybos svarbiausios datos: 1905m. gautas leidimas statybai (prašyta nuo 1897m.), 1911m. kertinio akmens padėjimas, 1926m. baigti statybos darbai (be apdailos), 1942m. pradėta apdaila, 1955m. bažnyčios konsekracija (remiantis „Sieninė tapyba Trakų krašte“.Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija. ). Deja, pasižiūrėti bažnyčios vidaus, išdekoruoto sgrafito technika, nepavyko, nes buvo uždaryta. Informaciniame stende iškabinti mišių laikai, bet kada bažnyčia atidaryta lankymui nėra paminėta. Kaip sostinės gyventoja esu įpratusi, kad bažnyčios čia atidarytos (na, gal išskyrus Šv.Onos bažnyčią) nuolatiniam lankymui, todėl nepasidomėjau ir šios bažnyčios darbo laiku, tai padariau tik grįžusi namo. Labai sudėtingai jie ten nusistatę lankymo valandas- pagal mėnesius, tada pagal mišių laiką ryte ar vakare. Tai kodėl neiškabinus tos informacijos ir prie bažnyčios esančiame informaciname stende? 


Toliau grįžtu prie geležinkelio stoties ir einu, kaip man sakė kalbinta moteris, palei ežerą. Iš pradžių seku asfaltuotu keliuku palei aukštus vandens krūmus ar karklus (dedukcijos metodu nusprendžiu, kad jie auga palei vandenį), o paskui jie baigiasi ir kelias šakojasi: asfaltuotas keliukas veda į miestą, o smėlio takutis veda kažkur pro nuosavus namus. Na, rasi ežerą-rasi dvarą, rasi dvarą-rasi ir parką. Ežeras mieste man nesiderina, tai einu smėlio takučiu, bet gerai, kad sustoju pasiklausti vyriškio, kuris dirba kažinkokius ūkinius darbus. Taigi, reikia eiti nuo geležinkelio stoties asfaltuotu keliuku visą laiką tiesiai ir prieisiu dvarą. Grįžtu iš kur buvau nusukusi šunkeliu ir einu tiesiai. Labai gražiai sutvarkytos pakelės, medžiai rudens spalvomis apkibę, saulytė lenda pro debesis, vietomis tokia mini Palanga atrodo. Deja, išoriškai apleisti namai vaizdo nepuošia. Kitas dalykas, ką pastebiu jau nuo geležinkelio stoties yra tas, kad į Lentvario dvarą nėra jokios nuorodos (atsiprašau suinteresuotų asmenų, jeigu jinai buvo, o aš pravėpsojau). Yra nuoroda į Maximą, yra į Norfą, yra į Cento, bet į dvarą-nėra. Gal vietiniai ir taip žino, o dėl vieno kito vėplos turisto neverta išlaidauti? Tai kas čia pas mus kultūros paveldas?




Pagaliau prieinu nuorodą į Lentvario kilimų fabriką, tai bent žinau, kad einu reikiama kryptimi. Nuoroda tokia aukšta, su vėtrunge, labai tinkanti kokiai Neringai. Toliau kelias eina palei ežerą. Randu prie kranto pamestą pilną vandens valtį ir „lunaparką“, kai virve įsisiūbavus galima pūkštelti į vandenį iš aukščio. Matyt, sezono metu tai populiari pramoga. Matosi ir pats dvaras anapus kranto, bet taip apaugęs medžiais, kad niekaip neina padaryti geros nuotraukos. 





Trumpai apie dvarą („Eduardo Fransua Andre parkų kelias Lietuvoje.“ Turistinio maršruto vadovas. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.): Lentvario dvaras minimas jau nuo XVI a.pab., bet Juozapas Tiškevičius jį įsigijo tik XIX a.vid. Tada ir iškilo neogotikiniai rūmai su ūkiniais pastatais, o per ežerą buvęs supiltas pylimas, apsodintas tuopomis ir vainikuotas paradiniais vartais. Sūnus Vladislovas rūmus rekonstravo, atsirado bokštas ir terasa ežero link. Po Antrojo pasaulinio karo įrengus kilimų fabriko cechus, pastatas stipriai deformuotas. Dabar dvaras priklauso privačiam asmeniui, yra aptvertas tvora ir negalima prieiti. Pastatas ir mano akimis atrodo stipriai apleistas.
Prie įėjimo į parką pastatytas informacinis stendas su žemėlapiu. Tuo metu aš dar neturėjau jokios informacijos apie parko planą, todėl jį nusifotografavau. Pasuku prie stotingo vandentiekio bokšto iš raudonų plytų. Vaikštant krenta į akis dailiais pinučiais sutvirtinti takeliai. Pirmasis mano atradimas parke- grota. Jinai taip netikėtai išniro iš už kampo, kad net nustebau. Pasirodo, tai vienintelis Lietuvoje viadukas su požemine uola iš plytų ir gelžbetonio, o taip natūraliai atrodo! 



Netoli kaskadinis upelis šniokščia su labai dailiai per jį sudėtais akmenukais (galbūt drąsesniam lankytojui vilioti pereiti į kitą pusę).



 Netoliese yra kitas upelis, o gal ir šaltinėlis, kuriame atseku jo pradžią iš žemės. Pasigrožiu ir vandens kaskadomis beveik sulig žmogaus aukščiu. Vienas keliukas su apipynimais veda link buvusio paminklo, išlikęs tik postamentas (greičiausiai čia, ant aukštumėlės, ir stovėjęs T. Kosčiuškos biustas). 


Atrandu ir buvusią apžvalgos aikštelę ant kalvos ir suprantu, kaip čia dar viskas apaugę, nes apžvalga silpnai gaunasi. Sukant link dvaro prieinu dirbtinius krioklius, toliau už jų-akmens suoliuką su staliuku, iš tam tikro kampo žiūrint labai primena kepurėtuosius grybus. 


Toliau einu palink dvarą ieškoti dar vieno krioklio, praeinu griūvančius dvaro pastatus be stogų, langų ir durų (sako, yra kas tas plytas po vieną nešioja ir pardavinėja, bet sargybos gi nepastatysi). 



Vienas raudonų plytų namas akmeniniais pamatais tvirtai išsilaikęs, virš durų kartušas su avino galva. Einu pakankamai ilgai, kol pagaliau išgirstu tą išganytąjį krioklį-o jis beveik anapus ežero. Pamiklinus kojytes, per kokias 10 min prieinu. Netoliese aptinku ir kažkokio buvusio pastato liekanas, kurį kažkada yra palaikę savo pečiais du atlantai, dabar nuskeltomis galūnėmis ir barzdotais veidais.


Netoliese turėtų būti kavinė. Mielai nueičiau, norisi kažkokio karštimo gauti sušilti, bet kelias išsišakoja ir matau priekyje visur tvoras užtvertas, tai ir nebandau savo laimės. Kelias atgal veda pro tikrą „Šanchajų“, nes dalis pastatų privatizuota ir restauruota kas kaip išmanė. Vištos ieško lesalo, du Lietuvos kiemsarginiai ant grandinių saugo valdas, ant palangių gėlės auga. Matosi, kur žmonės susitvarkę, netgi gana skoningai, tai ir pastatai bent jau tvarkingai atrodo ir nebyra ant galvos, o kur apleista, tai viskas barakais pavirtę. Vartų likučiai su dviem bumbulais žymi juos čia buvus. 


Bet parkas-gyvas. Jame daug žmonių, kalbančių angliškai ir su kompasais. Įsidrąsinusi vieną apklausiu. Taigi, Lentvaris ne koks provincijos miestas, o tarptautinių žaidimų dalyvis! Šiandien čia vyksta „lobio ieškojimas“. Internete paskelbiamos apytikslės lobio koordinatės ir žmonės iš viso pasaulio (mano pašnekovas yra iš Čekijos) gali atvykti jo ieškoti. Lobis-tai metalinė dėžutė su popieriuku, ant kurio radėjas parašys savo vardą. Erzinu, ką, net šokolado nebus įdėta? Ne, sako, maisto dėti negalima, taisyklės draudžia. Tikslinuosi, ar gerai supratau- žmogus atvažiavo iš toli tam, kad rastų popieriuką ir ant jo parašytų savo vardą? TAIP. Na, oras ne per blogiausias, gamta graži, kodėl gi ne, tik norisi tikėti, kad šis renginys buvo suderintas su atsakingomis už parką organizacijomis, visgi ne daržą kapstyti čia susirinko.
Kadangi nuo Lentvario iki Trakų netoli traukiniu, važiuoju iki Trakų turizmo informacijos centro, kuriam, kaip jau minėjau, Lentvaris ir priskirtas. Tik jaudinuosi dėl jų darbo laiko nebe sezono metu, penktadienis visgi, bet nerimauju be reikalo-centras dirba ir pasiimu leidinuką apie Andre parkus, kuriame pateikti aprašymai ir žemėlapiai.  Tada labai pasiseka, nes autobusas į Vilnių išvyksta už 5 minučių (6,80Lt). Iš pradžių pasigrumdome, nes tai-mikroautobusas, neramu ar tilpsim, bet lieka dar kelios vietos laisvos ir per gerą pusvalandį, kažkur apie 14.30val jau esame Vilniaus autobusų stotyje. 
 Trumpai reziumuojant, tai nėra labai daug finansinių ir fizinių jėgų pareikalaujanti kelionė, bet namų darbus padaryti reiktų, jeigu nenorite klaidžioti apgraibomis kaip kurmiai: darbo laikai ir vietos žemėlapiai Jums pravers. 
Pabaigai dar keletas nuotraukų:





Kitas pasakojimas bus apie Trakų Vokės dvarą.

Širdingai ir susivėlusiai vėl Jūsų,

Kūtvėla

6 comments:

Anonymous said...

Patiko :)

said...

Prašom prisistatyti :-)

said...

Prieš tris metus ir bandžiau tą dvarą aplankyti, bet tada viskas buvo aptverta kaip ir remontui. Taip ir liko "privaloma aplankyti" sąraše.

said...

Privatus kapitalas isigijo pati dvara (pavarde prasideda kazkas lyg Pin...), bet subankrutavo ar kas, taigi ir dvaro likimas neaiskus. Nors ten kauksejo plaktukais aptverimuose, bet kas ten zino ka dare.

said...

Skaniai susiskaitė. Buvo įdomu, kaip lentvariečiui, pamatyti Lentvarį prašalaičio akimis. Reikėtų nusiųsti šį tekstą į Trakų rajono savivaldybę, Lentvario seniūniją. Ne kaip priekaištą, bet kaip vertinga medžiagą miesto tobulinimui. Gerų tolimesnių klajonių! Užklyskit į Lentvarį dažniau :)

said...

Ačiū už įvertinimą. Nelaikykit nieko už blogą, prašalaičio akimis gal ir kitaip kas nors atrodo, nei yra. Todėl komentarai visada laukiami, kad padėtų geriau susivokti, kas buvo taip ir ne taip. Labai lauktini patarimai iš vietinių gyventojų, nes kas geriau už juos viską žino? Šiaip pati kelionė į Lentvarį man tikrai paliko teigiamą įspūdį.

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...