2011 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Dienos kelionė į Ignaliną

Sakoma, jeigu moteris norės, ji kiaurai sieną pereis. Tai va, užsimaniau aš į Ignaliną nuvažiuoti nors tu ką, po to, paskutinėmis sekundėmis prijungiau ir Palūšę. Sekmadienio oras jau seniai buvo prognozuotas bjaurus, bet, kaip jau esu minėjusi, jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi.Iš vakaro susižiūrau avalynę (guminius batus), susirandu celofaninį apsiaustą nuo lietaus (su lietsargiu rankoje per vėją nelabai ką pafotografuosi), termosą arbatai ir kad būtų iš ko sumuštinių į kelią susitepti, ir žemėlapį.  Ir dar reikia paburbėti dėl Ignalinos TIC, kuris savaitgaliais nedirba: kaip žinoma, žmonės turistauja tik darbo dienomis nuo 8.00 iki 17.00, o savaitgaliais net nosies iš namų nekiša, tai kodėl turėtų dirbti turistinės informacijos centrai?




8.36 traukinys Turmano kryptimi atvažiuoja į stotį kiek anksčiau išvykimo laiko, todėl turiu šiek tiek laiko jį nufotografuoti iš išorės ir vidaus. Bilietas iki Ignalinos kainuoja 14 Lt.

Ta proga pasižiūrau į savo bilietą: 3 klasė. Kaip tik už permatomų durų yra praėjimas į 2-ąją klasę. Nelabai ten smalsauju, kiek matau, tai tik krėslai kitokie ir susirinkusios traukinio palydovės. Cyptelėjimas ir durys užsidaro-važiuojam. Tada ir pamatau, kad vienintelė iš kokių dešimties šio vagono keleivių sėdžiu nugara į priekį-vat ką reiškia važinėti tik į Trakus ir Kauną. Greitai persikraustau.

Nors yra raudona lentelė virš praėjimo, sustojimų šis traukinys nesiteikia skelbti. Tai gerai, kad žinau bent kada turim būti Ignalinoje, bet šiaip tai gaunasi nepatogumas.
1 stotelė: Pavilnys. Paėjus bėgiais į priekį (paskui traukinį iš Vilniaus krypties) po kairei bus informacinis stendas apie Pavilnių regioninį parką. http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/ pateiks daugiau informacijos apie lankytinas vietas.
2 stotelė: Naujoji Vilnia. Dar traukiniui neįvažiavus į stotį, po kairei, kaip anglai pasakytų 'looming large' piliakalnis. Galimai ten buvo Rokantiškių pilis, bet reiktų atidžiau ištyrinėti. Netoli piliakalnio yra ir bažnyčia.
3 stotelė: Elektrodepas. Ne ką ir tepasakysi daugiau.
4 stotelė: Mickūnai. Prasideda gražus miškas, labai gera sąmana, tokia 'salotinės' spalvos, aplink berželiai ir pušaitės. Jeigu būčiau raudonviršis, geresnės vietos augti ir neieškočiau. Medžiai įdomūs, daug kur keletas kamienų auga iš vieno kelmo.
5 stotelė: Bezdonys. Žemėlapyje pažymėtas dvaras, jis šmėkšteli dešinėje pusėje. Kol negrįžau namo ir nepasijungiau interneto, maniau, kad dvaro bokštas yra nudaužtas ir neatstatytas-tokios jis keistos formos pasirodė. Dabar jis pasirodo turi kas juo rūpinasi: http://www.villamindoza.lt/dvaras/istorija/
6 stotelė: Skersabaliai. Prieš juos geležinkelis stipriai atsišakoja į dešinę-įdomu, kur?
7 stotelė: Santaka. Tuoj po jos traukinys bilda gana dideliu tiltu per upę.
8 stotelė: Pailgis. Oras po truputį bjūra. Miškai jau tankesni, eglės stovi kaip siena, o traukinys įgauna greičio.
9 stotelė: Pabradė. Kairėje pusėje pastebiu gana savotiškos architektūros gyvenamuosius namus: trys trikampiai stogai sujungti per vidurį. Pabradėje stovime gana ilgai, kol nepravažiuoja Turmantas-Vilnius vieno vagono tamsiai raudonas traukinukas (panašus į oro uosto traukinį). 
10 stotelė: Pažeimenė (nestojo). Dabar samanas pakeitę kažkokie įdomūs rudai burokinės spalvos krumeliai, lyg peraugę čiobreliai kokie. Iš kairės pusės matosi daug mažutyčių eglučių, lyg atsodinamas miškas.
11 stotelė: Švenčionėliai. Įlipęs vyresnio amžiaus žmogus pasidyvija, kodėl taip mažai žmonių važiuoja traukiniu, ne taip kaip seniau. Po dešine žemėlapis piešia Kretuono ežerą ir aš laukiu jo pasirodant, bet-nusivylimas, jį nuo traukinio skiria geras ruožas miško.
12 stotelė: Pakretuonė (nestoja).
13 stotelė: Ignalina.

Labai patogiai traukinių ir autobusų stotys išsidėsčiusios tik per gatvę viena nuo kitos. Tačiau autobusų stotis, arba tiksliau jos griaučiai, dabar apkamšyti putoplastu ir vyksta didelis remontas; bilietų kasa nedirba ir informacijos pasiklausti galima tik pas dispečerį (kas jis toks? Kur jį rasti?), bilietus parduoda vairuotojai. Man tai labai nepatogu, nes tenka iš stoties stendų dairytis informacijos ar kas važiuoja Palūšės link ir, kadangi sekmadienis, kas žino kokiu laiku tikrai važiuoja transportas.



Bet informacinių stendų mieste mačiau ne vieną.


Miestas taipogi ruošiasi sužibti Kalėdoms. Ne veltui Ignalinos herbe yra trys lelijos:
Šiuo atveju Vilniaus raudonos žvaigždės atrodo provokuojančiai, nors vis geriau už iliuminuotus kristoforus.

Pirmasis mano užsibrėžtas aplankyti objektas, kuris vos nevirto reportažu arba kriminaluose, arba jumoro laidoje, arba abiejuose buvo apžvalgos bokštas. Apžvalgos bokšto gėris tame, kad jis bent jau iš tolo matosi. Štai, prašom:


Jeigu gerai įsižiūrėti, bokštai yra du. Geležinkelio gatve einu nosies tiesumu, kelias sukasi į dešinę Budrių gatve, kol atsiveria priėjimas į Bokšto gatvę. Kelias į kalną gan status, bet asfaltuotas ir man pavyksta užsikabaroti be didesnių nuotykių, tik kad lyja įkyrus lietutis, privertęs griebtis celofaninio apsiausto. Štai ką randu kalno viršūnėje:



Kalnas tas Vilkakalnis vadinasi, o šis mano prieitasis objektas yra ne kas kitas kaip:

Na, man kol kas viskas logiška, kad stoties viršūnėje gali būti apžvalgos aikštelė. Pabandžius patyrinėti jos prieigas, praeina visas noras kabarotis viršun, nes kelias ne iš lengvųjų:


Dabar paaiškinimas ir įspėjimas: šis bokštas NĖRA apžvalgos bokštas! Fizinės apsaugos nesimatė, nebent tik video kameros būtų užfiksavusios, jeigu būčiau pasiryžusi šiam analogų neturinčiam žygiui. Antra vertus, priėjimas prie objekto irgi nebuvo užtvertas. Kol kas dar tikėdama, kad numojau ranka į apžvalgos bokštą, toliau grįžtu iki Budrių gatvės ir einu ja iki Sporto gatvės ieškodama Žiemos sporto centro.

Nuoroda labai aiški ir komentarų nereikalinga. Kompleksas dar stipriai statomas, bet administracijos ir keletas kitų pastatų jau yra. Stendas reklamuoja, kokias paslaugas ir pramogas bus galima čia gauti.



Pirmoje nuotraukoje pastatai su žiemos sporto centro lentelėmis, bet į jų paskirtį nesigilinau, antroje nuotraukoje galite įžvelgti valtele besiirstanį žmogų (žvejas?), o trečiojoje matosi greičiausiai būsima slidžių trąsa ar panašiai. Kitas stendas rodo maršrutą dviračiams:
Dabar, kai jau apžiūrėjau žiemos sporto centro prieigas, nagi kyšt iš miško antrasis bokštas! Tai tik sustiprino mano įtarimus, kad klydau palaikiusi apžvalgos boštu pirmąjį objektą ir einu ieškoti kelio prie antrojo bokšto. Šioje vietoje yra didelis minusas atsakingai institucijai, nes ne tik kad nėra jokios nuorodos į šį objektą, bet ir kelias iki jo visiškai nesutvarkytas, reikia eiti siauru takučiu per miškelį orientuojantis nebent rentgeno matymu. Pati aplinka matyt nėra labai saugi, nes bokštas uždarytas lankymui.




Pakalnėje žmonės gyvena labai ūkiškai: kieme ganėsi žąsys, ėjau lodydama visus šunis tiesiogine prasme, o dabar išgąsdinau kalakutų šeimyną, tik jie nelabai pozuoti norėjo:

Pakeliui prieinu Maximą XX ir nusprendžiu, kad geriausia pakeliui bus apsirūpinti Ignalinos krašto kulinariniu paveldu-šakočiu. 50 centų moneta tinka į saugojimo kamerą (parduotuvė prie mano namų lupa 2 LT). Prie šakočių lentynos mane nemaloniai nustembu, nes kainos svyruoja nuo 10 iki 20 LT. Neprisimenu, kada esu pati pirkusi šakotį, dažniausiai nusiperkų jo šiek tiek atpjauto ir supakuoto, bet kadangi čia vienintelis suvenyras, kurį galiu tikėtis parsivežti šią lietingą dieną, tenka nusileisti komercijai. Štai jis, jau namie parvežtas, tuoj bus sunaudotas pagal paskirtį (kaina užtušuota :-)):

Toliau kelias veda Ateities gatve iki centrinės aikštės ir centrinio fontano. Nors vanduo jau nebeleidžiamas, fontanas vis tiek traukia akį:



Toliau einu prie Paplovinio ežero pasižiūrėti Igno ir Linos skulptūros. Ignalinos miesto vardas kildinamas iš legendos apie šių dviejų žmonių meilę http://www.ignalinietis.lt/ignalina-naujienos/naujienos/ignas-ir-lina---ignalina/ čia galite plačiau pasiskaityti.Skulptūra stovi gražiai sutvarkytoje aikštėje, kurią rėmina tinklo imitacija sutvirtinimui.







 O čia arba malkos labai didelei pirtelei arba turime problemą su bebrais:

Nors lyja pakankamai, kad žmonės vaikščiotų po skėčiais, ant tilto visgi vaikšto keletas moterėlių. Šiaip faina, kad lietus žmonių neatbaido nuo išėjimo į gryną orą. Pagaliau atsiranda ir nuorodos:


Toliau geltonų plytų kelias

veda mane pro mažąją architektūrą ir katiną, kuris labai aiškiai pasakė 'kur miau?"


ir pro biblioteką su pažangia knygų grąžinimo metodika prie bažnyčios ir ją supančios aplinkos. Bažnyčioje tuo metu jau vyko pamaldos, durys buvo uždarytos ("Bažnyčia šildoma, prašome uždaryti duris" užrašas kabojo ant durų), pamaldos transliuotos garsiakalbiu. Pastypsojau kiek šventoriuje, bet į vidų nėjau. Nenorėjau trukdyti įeidama, be to, ir modernios bažnyčios architektūra nėra man labai priimtina.


Koplytstulpis netoli bažnyčios. Kol kas nuomonės neturiu. Savotiškas. Dabar ieškau Gavio ežero dėl dviejų priežasčių: miesto paplūdimio ir siaurojo geležinkelio. Deja, siaurukas buvo ant tiek siauras, kad taip jo ir nesuradau, bet paplūdimį priėjau.



Grįždama ir užbaigdama savo ekskursijos po Ignaliną ratą netoli stoties pamatau kryžių, skirtą paminėti tremtiniams.




Dabar, kai suplanuoti pamatyti objektai aplankyti ir užfiksuoti nuotraukose, keliauju į autobusų stotį susižinoti, kada sekantis autobusas į Palūšę. Man neblogai pasiseka, laukti reikia apie gerą pusvalandį. Kelio ten tik 4-5 kilometrai, bet savarankiškai nenorėjau eiti, nes oras vėjuotas ir lietingas, tai būtų tik papildomas vargas. Pasėdėjau šiltai autobusų stoties laukiamajame ir už 1,55 LT mikriukas nuvežė iki Palūšės. Atgal buvau nusiteikusi eiti pėsčiomis, nes intervalas tarp autobusų sekmadienį man buvo žinomas kaip nelabai palankus. Kodėl Palūšė tokia įdomi? Visų pirma, jinai nors skystai, bet susijusi su pirmąja Lietuvos moterimi feministe :-) Štai čia galima pasiskaityti kaip ir kada tai buvo: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=17505366
Palūšė priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Kai mikriukas tik įvažiavo į miestelį, net ir apsiniaukusią dieną iškart susižavėjau aplinka, tikrai ne veltui tai saugomas grožis. Kiek nustebino, kad pati Palūšės bažnyčia, statyta-sakoma- nenaudojant nei vienos vinies, tokia tamsi. Šventoriaus varteliai užverti, bet neužrakinti, todėl galėjau laisvai pasivaikščioti ir bažnyčią apžiūrėti iš arčiau.










Netolimais mano dėmesį patraukė pastatas keistu stogu, pasirodo, tai pilkapyno ekspozicija:


Taipogi šalia įsikūrusi nacionalinio parko direkcija ir informacinis centras:

Kadangi važiuodama labai žiūrėjau kur veda kelias, atgal pareiti problemų nesukelia: visą laiką tiesiai asfaltuotu keliu. Na, kelkraščiu, be abejo. Praeidama negaliu nesustoti pasiklausyti kaip šniokščia bangos Lūšio ežero pakrantėje. Man šis garsas pasirodo tokia egzotika, kad sustoju ir klausausi. Padarau porą pakrantės nuotraukų:


Einu atgal kelkraščiu, bet po dešine prasideda pesčiųjų ir dviračių takas palei Gavio ežerą. Kurį laiką neseku juo, nes nesu tikra, ar jis nevingiuoja kur toliau, ar nepaklysiu, bet paskui, kai tik nedidelis ruožas skirią jį nuo mašinų kelio, pereinu eiti juo, nes taip saugiau. Lyti nustojo, ir tapo žymiai šilčiau. Taigi, kol grįžau iki autobusų stoties, įamžinau tokius vaizdus:




Arčiau Ignalinos kelias tapo labai puikus, lygus kaip sviestas, eiti tapo vienas malonumas, labiau link Palūšės jis buvo vietomis suskildinėjęs. Pats kelias prasideda arba baigiasi (žiūrint einat ar grįžtat) Turistų gatvėje. Sočiai prisikvėpavau pušimis, o medžiai taip klykė nuo vėjo, kad maniau kokia lūšis puola.Pakeliui į stotį pamatau tokį vaizdą:
Labai šaunu, kad tvarkant šaligatvį medis nebuvo nukirstas, o rastas toks sprendimas. Sekantis traukinys pasirodo tik po gerų dviejų valandų, todėl laukiu autobuso. Sutemo, įjungė šviesas.
Dabar pasireiškia blogybė, kai autobusų stoties kasos nedirba, susirenka daug keleivių, o atvažiuoja mikriukas ir tas jau puspilnis. Turintys bilietus paprastai turi pirmumo teisę, dabar ją turi kas stipresnis ir naglesnis užlįsti, prasideda kova dėl kelionės, nes niekas nenori laukti valandą kito mikriuko. Nepasikuklinu įsigauti autobusiuko vidun, susimoku 15LT už kelionę. Maršrutas Visaginas-Vilnius. Pakeliui sustojame Švenčionyse, kur galutinai užsipildo likusios kelios vietos. Pro šalį, nors jau naktis už lango (o tik po 16 val) pastebiu įspūdingą cerkvę. Pradedu knapsėti, bet stengiuosi nepasiduoti miegui, kol parvažiuojame į Vilnių. Stotyje dar viena maloni staigmena: veikianti švieslentė rodo, kad mano troleibusas bus už 4 minučių, taip ir įvyksta.Sureagavę į visuomenės nuomonę, troleibusai pradėjo ir stoteles skelbti iš anksto, o ne durims jau užsidarius ir nuvažiuojant tolyn.

Štai taip praleido sekmadienį Jūsų susivėlusi, pavargusi bet patenkinta Kūtvėla

6 komentarai:

MariukasM rašė...

"6 stotelė: Skersabaliai. Prieš juos geležinkelis stipriai atsišakoja į dešinę-įdomu, kur?"

Ten yra du punktai. Pirmas - vagonų plovimo depas, antras - Skersabalių smėlio ir žvyro telkinys.

Teko ten pravažiuoti dviračiu: http://www.mariukasm.lt/kazkur-tarp-bezdoniu-ir-buivydziu/

Ele Pranaityte rašė...

Ačiū!

Anonimiškas rašė...

Tik pasibaigus Ignalinai (prie degalinės) ir einant Palūšės link dešinėje pusėje yra Strigailiškis. Jei būtumėte ten pasukusi, būtumėte gavusi nusipirkti trikrojo Ignalinos šakočio, ten yra kepykla ir kavinukė.

Dar galėjote Palušėje palei ežerą praeiti skulptūrų taku.

O šiaip gražus aprašymas. Būtinai apsilankykite šiltuoju metų laiku ir pavažinėkite po apylinkes - kokie vaizdai, kokia gamta!

Ele Pranaityte rašė...

Kadangi buvau sekmadienį, nerizikavau eiti link Stragailiškio, nes nebuvau tikra ar dirbs. O TIC, kaip minėjau, nedirbo. Palūšė gavosi daugiau spontaniškai nei planuotai, jau temo ir lynojo, tai nelabai norėjau ir bastytis daugiau. O apie skulptūras ir nežinojau, bus proga atvažiuot :-)

Anonimiškas rašė...

Gaila, kad buvai nesezonu ir tokiu prastu oru. Šiltuoju metų laiku arba snieguotą žiemą Ignalina ir Palūšė daug gražiau atrodo. Ir TIC'as dirba visą savaitgalį, ir įvairių pramogų yra.

Lidija rašė...

Ignalinoje teko būti daug sykių, nes nemažai metų gyvenau Visagine. Yrs daug gražių vietų.