Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Verkių ornitologinis takas

Tuesday, November 29, 2011

Į Verkių parką užsukau atsitiktinai, norėjau pasmalsauti dėl išleistų informacinių leidinių (artimiausiu metu ketinu pereiti Verkių Kalvarijomis). Ten tarp nemokamai platinamų leidinių direkcijoje (name su kupolu) pasitaikė ir lankstinukas apie Verkių ornitologinį taką. Susidomėjau! Eiti buvo nelengva, nes esu įpratusi žiūrėti po kojomis, o ne užvertus galvą, betgi inkilai nekabinami sulig keliais aukščio. Dar supratau, kad kitąkart reiks pasiskolinti žiūronus, o vadovą paukščiams pažinti teks ne tik kad iš lentynos išimti dulkes valant, bet ir atsiversti.

Pradžiai šiek tiek informacijos iš lankstinuko: "Dėl kraštovaizdžio įvairovės ir nenuniokotų aplinkinių miškų ši teritorija labai pamėgta įprastų miško paukščių, ypač tų, kurie gyvena brandžiuose medynuose, o peri ir jauniklius augina natūraliose medžių drevėse ar uoksuose.[...]Brandūs medynai geninius paukščius vilioja dar ir todėl, kad jie be didelio vargo randa įvairių vabzdžių-medžių kenkėjų, kuriais maitinasi ištisus metus. Tokiu būdu šie paukščiai reguliuoja kenkėjų populiacijas ir neleidžia jiems plisti gretimuose miškuose.[...]"

Štai šiame pastate su kupolu yra įsikūrusi direkcija.






Lankstinuke yra žemėlapis su pažymėtais inkilais ir aprašai, kas juose gyvena. Dar būtų gerai, kad tie medžiai būtų pažymėti kaip nors specialiai, kad ir kaspinais, nes po kurio laiko nuo tų inkilų galva ratu eina arba neįmanoma rasti. Tai jeigu kokį inkilą būsiu supainiojusi-ne iš blogos valios.

Numeriu 14 žemėlapyje pažymėtos stacionarios lesyklos žiemojantiems paukščiams. Jas galima įrengti įvairiose vietose, bet svarbiausia-kad jose visą žiemą netrūktų paukščiams maisto. Svarbu netrikdyti besimaitinančių paukščių, todėl rekomenduojama bent vieną šios lesyklos skyrių padaryti neprieinamą stambiems varniniams paukščiams ir naminėms katėms. Tam geriausia tinka metalinis vielos tinklas, kurio akies dydis apie 5 cm.




Inkilas 1: Varnėnams. Varnėnai mielai apsigyvena žmogaus kaimynystėje, nes ypatingai mėgsta maitintis šienaujamose vejose ir kitose atvirose vietose. Inkilus jiems galima kelti greta.



Inkilas 2: Margasparnei musinukei. Ji maitinasi skraidančiais vabzdžiais, todėl ypatingai tankių medynų vengia. Iškeltą inkilą būtina kasmet rudenį valyti (jaunikliams išskridus išmesti seną lizdą), todėl jo stogelis turi atsidaryti. Gretimas inkilas keliamas ne arčiau kaip už 25 m.



Inkilas 3: klykuolei. Tai-vienintelė antis perinti medžių drevėse, dideliuose uoksuose ar inkiluose. Inkilai joms keliami būtinai netoli nuo vandens telkinių. Medžių šakos neturi trukdyti paukščiui įskristi į inkilą, o pačiame medyje reikia apsaugos nuo keturkojų plėšrūnų. Paties inkilo valyti nereikia, tik prieš keliant reikia priberti pjuvenų arba smulkios miško paklotės. Gretimi inkilai keliami ne arčiau kaip už 50-100 m. 

Inkilas 4: didžiajai zylei. Deja, kad ir kiek dairiausi, šio būsto pastebėti nepavyko. Tai dažniausias inkilų gyventojas, todėl inkilai gali būti keliami visur, kur yra bent keletas medžių. Inkilus kasmet rudenį reikia valyti, todėl stogelis arba sienelė turi atsidaryti. Šie paukščiai gina savo teritorijas, todėl gretimi joms skirti inkilai keliami ne arčiau kaip už 40 m.

Inkilas 5: lizdavietė lipučiui. Natūraliai liputis peri medžių plyšiuose ar po atšokusia žieve, todėl, jeigu miške nėra senų medžių, galima iškelti inkilą. Jie mieliau užims inkilus eglynuose ar mišriuose lapuočių bei eglės medynuose. Atstumas tarp inkilų ne arčiau kaip 50 m. Lizdai valomi kasmet. Naudojantis šia informacija, lipučiui priskiriu inkilą eglėje žemėlapyje pažymetoje vietoje.



Numeris 6 negali vadintis inkilu, nes tai išvis unikalus dalykas gyvenamame būste paukščiams: natūrali drevė pušies šakoje. Ilgai dairiausi ir ieškojau, pasiruošusi užlipti į tą nelaimingą pušį, bet atrodo pagaliau pavyko kažką panašaus užfiksuoti. Esant tokioms drevėms, inkilų kelti nėra būtina.


Inkilas 7: mėlynajai zylei. Tai lapuočių gyventoja, mėgstanti maitintis pačiose medžių viršūnėse, todėl inkilai keliami kuo aukščiau (ne žemiau kaip 3 m.). Artimiausias inkilas keliamas ne arčiau kaip 40m., kasmet būtina valyti.


Numeris 8 yra ne kas kita kaip geninių paukščių apkapotas nudžiūvęs ąžuolas. Geniai yra nuo seno žinomi miško sanitarai kenkėjų vabzdžių klausimais ir gyvena tik tuose miškuose, kur yra senų, džiūstančių medžių, todėl miško kirtimo metu tokių medžių reikia palikti.



Numeris 9 yra įvardintas kaip lizdavietės tulžiui ir didžiajai ančiai. Jie gyvena ir peri prie vandens. Tulžys kasa urvelius stačiame krante. Jeigu kalnai lėkšti, statų krantą galima formuoti dirbtinai. Lizdavietei tinka apie 5 cm skermens vamzdis. Didžioji antis nėra labai išranki, ji noriai užims virš vandens įtvirtintas didokas dėžes. Naudojantis šia informacija ir žemėlapiu, tokia anties lizdavietė gali būti nuotraukoje, bet tulžio namų nepamačiau (5 cm gana sudėtinga įmatyti).

Vaizdas iš viršaus

Tai gali būti ta dalis su stovinčiu vandeniu
Inkilas 10: didžiajam dančiasnapiui. Šio inkilo taip pat nesugebėjau rasti. Jis gyvena prie įvairių vandens telkinių ir minta žuvimi, todėl inkilai jam rengiami panašiai kaip klykuolei.

Inkilas 11: lizdavietė čiurliams. Jie gyvena miško pakraščiuose ir miestuose, peri aukštai medžių uoksuose ar įvaiirų pastatų nišose. Jiems gali būti daromas kelių inkilų blokas-bendrabutis, nes jie mėgsta perėti grupėmis. Inkilų valyti nereikia.




Inkilas 12: naminei pelėdai. Jie keliami pamiškėse ar parkuose. Medžių šakos neturi trukdyti paukščiui priskristi. Reikalinga apsauga nuo keturkojų plėšrūnų. Inkilo viduje reikia įberti pjuvenų ar smulkios miško paklotės. Inkilų valyti nereikia, gretimi inkilai keliami ne arčiau kaip kas keli šimtai metrų. Šitą inkilą palyginus lengvai atskyriau dėl didelės angos-12 ar 14 centimetrų skersmens.



Inkilas 13: kuosai, žalvarniui, lututei ar pelėdikei. Jie visi panašaus dydžio ir apsigyvens priklausomai nuo to, kur įkeltas inkilas. Kuosa gyvens mieste ar gyvenvietėje, pelėdikė gyvens prie seno kaimo, lututė gyvens senoje pušyje, žalvarnis gyvens didelio pušyno pakraštyje.


Tai tiek, kiek susiję su ornitologiniu taku. Toliau pateikiu įvairių nuotraukų, darytų tarpais tarp inkilų.

Labai panašu į sargo namelį

Kelias nuo "Žaliųju ežerų" visuomeninio transporto stotelės iki Verkių dvaro veda toks 1,4 km takas, atskirtas nuo važiuojamosios kelio dalies

Kitoje akmens pusėje žymė 6 km (???)

Jau einant link malūno, berods buvusi užtvanka

Pusiaukelėje lipant laiptais

Vis dar pusiaukelėje

Nežinau kam, bet po aiškaus 'euroremonto'

Upės vingis

Upes vingis
Dirba kurmiai



Taigi, esant geram orui ir paukščių sezonui, ginkluojamės žiūronais, fotoaparatais, kantrybe ir žengiam ornitologine veikla užsiimti.

Kaip visada susivėlusiai ir plunksnuotai Jūsų

Kūtvėla

7 comments:

said...

cool!

said...

Yup!!! Tik daugiau laiko reikia, kad nebėgti visu keliu, ir šviesos.

said...

Anksčiau irgi mėgdavau čia gan dažnai apsilankyti. Gražiausia rudenį, kai dar medžiai su lapais: http://www.mariukasm.lt/rudens-tema-geltona/

said...

Taip, dabar nebe taip gražu, nors tylu ir ramu. Tik prie oficinų daug mašinų buvo, gal kos pobūvis. Reiktų palaukti sniego, gal tada šabakštynai užsidengs ir vaizdas nuo regyklos bus geresnis. Kažin, ar Neris ten užšąla?

said...

Man kartą pavyko ir po rūmus pasivaikščioti. Jei įdomu, čia yra šiek tiek vaizdų: https://picasaweb.google.com/117775019417791265795/201005VerkiuDvarasIrParkasLithuaniaVerkiaiManorAndPark#

said...

Ar apsilankymas po sales mokamas?

said...

Taip, apsilankymas mokamas, bet kainos neatsimenu. Tačiau po vieną ten neįleidžia - periodiškai renkamos grupės, prie kurių galima prisijungti. Pasiskambinkite tel. 2712421 ir sužinosite artimiausios ekskursijos datą. Aš turėjau prisijungti prie moksleivių grupės, bet jie neatvažiavo, tad leido vienai pasivaikščioti.

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...