Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Kunigaikščių medžioklės takais

Monday, December 5, 2011

Čiu čiu čiubadra
Čiubadryla malada!

Feisbukas yra galingas dalykas. Prieš gerą savaitę ten buvo platinama reklama apie žygį pėsčiomis (vadovas: Tadas Šidiškis). Maršrutas buvo Senieji Trakai-Aluonos giria-Gojaus kaimas. Taigi, su žygio ekipiruote 9.40 val. sekmadienį susirinkome traukinių stotyje. Perkamės bilietus iki Senųjų Trakų (Marcinkonių 10 val. kryptis), taip pagausindami keliaujančių LG skaičių iki beveik 20 asmenų. Kelionės metu kiek susipažįstame su žemėlapiais ir įvairia dalomąja medžiaga. Žemiau pateikiamas tokios medžiagos pavyzdys.







Traukinys per pusvalanduką atgabena mus iki Senųjų Trakų stotelės. Vadovas jau akcentavo, kad čia, o ne kur salos pilis, buvo sostinė. Salos pilis buvusi tik viena iš rezidencijų. Vytautas Didysis gimė ir pragyveno Senuosiuose Trakuose labai ilgai. Jo garbei yra pastatytas Vytauto kelias iš įvairių skulptūrų. Taipogi, kažkada iš Senųjų Trakų buvo kasamas žvyras naujiesiems Vilniaus rajonams statyti.

 Mus pasitinka dviratininkas, iki ausų apsitaškęs purvais, mat jau spėjo įvirsti kažkur. Jis lydėjo mus visą kelią (20 km) ir paskui Vilniuje, išlipusi iš traukinio, sutikau jį atmynusį. Žygyje šitas vaikinukas labai pravertė, nes būdavo pasiunčiamas ištirti ar yra lieptas per vandens telkinius; mums susitaupydavo šiek tiek ėjimo; tikras kunigaikščio žygūnas.


Ėjimo tempas pasijunta beveik iškart. Dalis grupės nusiiria stipriai pirmyn, vadovas ir dar grupelė žengia viduryje, ir keletas žmonių eina atsilikę iš paskos. Stabtelėsi-ir jau stipriai atsiliksi. Tęsiame žygį vietove, apie kurią, jeigu ne vadovas, taip ir nebūčiau sužinojusi, kad ji ypatinga. Tai-gatvinis rėžinis kaimas. Jie suformuoti Valakų reformos XVI a. metu ir pavyko išlikti nesudarkytiems, kai buvo keliama į vienkiemius. Toks kaimas turi vieną pagrindinę tiesią ar kiek lenktą gatve, palei kurią iš vienos arba abiejų pusių statmenai ar įžambiai jai išdėstytos sodybos ir priedo įvesta bendra visiems kaimams trilaukė sistema. Štai keletas nuotraukų:


Šis kaimas priklauso architektūriniam draustiniui





Toliau einame Senųjų Trakų piliavietės link. Kunigaikščio Gedimino čia iš Kernavės perkelta sostinė buvo didelis miestas, o dabartinėse pievose tekėjo Neries vaga. Pilis buvusi apsupta gynybinio griovio su pakeliamu tiltu ir akmenų tvoros. Vytautas pastatė bažnyčią benediktinams.







Netoli yra ir mažosios architektūros paminklų.




Galime manyti, kad tai Birutė laiko ant rankų Vytautą





O štai čia jau seniau sukrautas aukuras-laužas. Žygeiviai turi gražią tradiciją aplink jį apeiti dainuodami ir darydami "meškutę". "Meškutę" reikia pamatyti, aprašymas nepadės.


Dar parke yra toks atrakcionas: ant šio stulpo viršaus uždeda prizą ir stulpą padaro slidų, kas užkops iki viršaus-gaus prizą (dviratį, gražiausią kaimo merginą, etc. :-) ).


Diena buvo apsiniaukusi ir lietinga, todėl kai kurios foto gavosi tamsios ir neryškios. Toliau einame iš piliavietės teritorijos ir pakeliui pastebiu tokį kryžių.



Kai kas iš žygeivių pastebi, kad toks puošimas bene lenkams būdingas; tuom prisimenu, kad Senuosiuose Trakuose yra lietuvių ir lenkų mokyklos, abi Kęstučio vardo.
Prieš mus-Aluonos giria
Toliau eisime per Aluonos girią. Internete apie ją užsimenama vos porą žodžių. Vadovas sako, kad vardas kildinamas iš vietovardžio ir upelio pavadinimų. Daug šiame žygyje eita per mišką, prisikvėpavau gero miško oro, tiktais, deja, daug kur žmogaus eita ir palikta šiukšlių.


Kuom ne tundra?



Ant kryžkelės kelio ženklas. Sustojame atsikvėpti. Nuo piliavietės mes maždaug už 4 km


Sustojame atsikvėpti ir einame toliau. Miškas pakeliui kinta.




Ar ne šernams kokiems stebėti?

Kirtimas

Gera samana


Kukurdvelkiukas
Miške arba labai lyta, arba tiesiog šlapia vietovė; bet šungrybiams patinka

Vienas žygeivis guvia akimi tankmėje nuėjo apžiūrėti kas vėliau buvo pavadinta jo vardo gamtos paminklu- labai keistai nusvirusio medžio, po kuriuo visi sąžiningai lenkėmės. Už jo kiek prasibrovę pro tankmę aptikome aikštelę ir sustojome geram pusvalandžiui papietauti.

Pietų pertrauka
Aš greitai užkandau, arbatytės iš termoso išgeriau (dar gerai šilta buvo) ir su fotoaparatu šmirinėjau aplink. Štai mano radiniai:

Samana ar kas ant medžių šakos

Šungrybiai

Skruzdėlynas

Labai labai graži samana
Pasistiprinę žengiame toliau-kelias dar tolimas.




Prieiname upeliuką, darau foto.


Buvo upeliukas kaip upeliukas, kol vadovas nepranešė, kad per jį reiks persikelti. Bristi, blogiausiu atveju. Na, upeliuko brasta nedidukė, bet kojas prisemt galima. Man nebaisu, aš su guminiais batais, tai kitam krante juokauja, kad perbridusi ir jiems batus permesčiau. Nusileisti nuo kranto yra sudėtingiausia, nes slidoka. Vaikinas su dviračiu pastato dviratį taip, kad galima būtų įsikibti, ir visi saugiai esame kitame krante.


Dar keltas vandens vaizdų:




Viens du trys, žengia mūs šaunus būrys


 Žengia tai žengia tas būrys, tik kelias tai va koks...


Miškas vėl kitoks nei anksčiau. Išėję iš blogo kelio padarome pasidainuojamąją pertraukėlę ir žengiame toliau.





Aš vis aptinku, kas mane džiugina:


Valio-priekyje šviesa!

 Išeiname iš miško ir kažkaip net smagiau pasidaro.


Kaimo vaizdai labai spalvingi ir įdomūs:


Panašu į buvusį širšių lizdą?



Gandralizdis



Toliau einame kurį laiką, bet nelabai ilgai, kol mus pasitinka ežeras Lukna.



 Dviratininkas, kaip tikrame medžiokles take, siunčiamas į žvalgybą ar esąs lieptas, bet liepto belikę tik pastoliai. Ežere valtimi plaukioja vienišas žvejys, bet jį "susitranzuoti" nebus lengva, todėl darome lankstą aplink ežerą ir kelio teiraujamės vietinių gyventojų. Esąs dar vienas tiltas-lieptas, bet iki jo tenka kojas vos ne iki ausų kilnoti einant, nes kelias veda tiesiai per pievas.


Kojas- aukštyn



Didelei laimei/nusivylimui, niekas neįgriuvo, nors lieptas labai siūbavo

Tolumoje girdisi krioklys-bebrų užtvanka dirba pilnu pajėgumu


Prieiname paskutinį šio žygio lankomą objektą-Gojaus kaimą. Jame lankysimės juodosios keramikos dirbtuvėse ir pamatysime molio namą. Bet pirma reikia pereiti šiek tiek per kaimą.



Labai graži koplyčia.







Salus infirmorum ora pro nobis, jeigu gerai susiradau Internete, yra iš Loreto Marijai skirtų maldų. O štai jau mes ir prieiname molio namelį, kuriame gyvena žmonės, dirbantys su juodąja keramika. Daugiau apie tai: http://www.baltai.lt/?p=1400

Pirmiausia prieiname labai originalią vėjarodę:


Sodyba įsikūrusi ant aukšto kalno, vadovas vis pabrėžia, kad tai-gera energetinė vieta. Namas yra iš molio. Savininkė irgi patvirtina, kad ligos čia nepuola.

Molio namelis ir jo aplinka:








Sodybos gyvūnai:




Ir pati krosnis bei jos kuriamas grožis. Šeimininkė mums papasakojo apie gamybos procesą, tai gaunasi tiesiog parduotos vasaros. Krosnis kuriama kartą ar du per metus. Tam reikalingos malkos ir tokios, kad gerai pelenai gautųsi, kurie nusėda ant dirbinių ir suteikia spalvas. Dega dirbiniai viduje apie savaitę.





Sekantis sustojimas pasistiprinti numatomas toliau, ir žengiame per eglučių sąnašyną.



Toliau miškas vėl gražus.

Vadovas atkreipia dėmesį į štai kaip atsišakojusį medį, kruis taip auga energetiškai geroje vietoje

 
Paėję po kurio laiko išeiname į kaimo vietovę.





Ruošk roges vasarą...
Jau neilgai trukus prieiname liepto galą, t.y. paskutinį lieptą ir paskutinį vandens telkinį šios dienos kelionėje.

Vienas tiltelis buvo permestas toliau

  Paskui prasideda "kur lygūs laukai":


Besutemstant sustojame miške rimtesniam užkandimui. Deja, oras nori atsiimti už kol kas gražią dieną ir pradeda įkyriai lynoti. Kol baigiam valgyti, stoja tamsa, o iki Rūdiškių geležinkelio stoties dar beveik 6 km pėstute. Lietus miške gal ir būtų nieko, bet dabar eisime jau geresniu keliu, kuriuo ir automobilis pravažiuoja, todėl segamės atšvaitus ir išsitraukiame žibintuvėlius ar ciklopus. Turiu celofano apsiaustą kuprinėje, bet neišsitraukiu, tiek jau to. Einame keturiese gana sparčiai pasijuokaudami, lietus man plauna akinius taip, kad kelio nesimato. Laimei, guminiai batai išbandymą atlaikė, bet džinsai auksčiau kelių tai šlapi. Ilgai pėdiname, kol pagaliau jau beveik aklinoje tamsoje susirandame Rūdiškių geležinkelio stotį; iki traukinio (paskutinio) dar valanda. Jinai skendi tamsoje, kol kažkas įjungia šviesą laukiamojoje salėje. Po truputį susirenkame. Vyriškiai dar buvo spėję susirasti ir parduotuvę. Bilietų kasa atidaroma pusvalandžiui iki traukinio išvykimo likus; juokaujame, kad mažai tenuėjome, tik už nepilnus 3 LT.

Nors rašoma, kad Rūdiškių stotis yra vertingas architektūrinis statinys, WC jame nėra; šis pastatėlis yra atskirai paėjus. Na, jeigu jau vertingas statinys, būkite malonūs ir moterų kambarėlyje įsukit elektros lemputę. Vyriškiams paprasčiau, o mums reikia gi šiek tiek paramos. WC, kaip supratote, be langų ir be elektros, klozetas turkiškas, t.y. tupykla. Praveriame duris, kad įeitų bent iš lauko nuo žibintų šviesos ir keliese, viena kitą pasaugodamos, tupiam. Kaip areštinėje, kur privalomai visas veda vienu metu...


Marcinkonių traukinys (18:36 val. išvykstame ) beveik pilnas, viena kita laisva vieta. Džiaugiuosi dėl LG. Daug jaunų žmonių, matyt, studentai sekmadienį grįžta iš namų paskaitoms. Mūsų būrys dar ir padainuoja šauniai.Vilniuje išlipę sustojam ratuku, susiimam už rankų ir skanduojam atsisveikinimą.

Klausimai po kelionės: kadagys-medis ar krūmas? Kaip nustatyti šiaurę ar pietus iš mėnulio naktį?

P.S. Čiubadra-tai dainelės apie apynėlį ir alutį priedainis :-)

Jūsų susivėlusi, sušlapusi, 20 kilometrų nutrypusi savom kojelėm, kad būtų ką čia parašyti

Kūtvėla

3 comments:

said...

Maršruto žemėlapis tikrai būtų neprošal.

said...

Aga, aš pati noriu :D Palauksiu porą dienų ir kalbinsiu kas iš žygeivių turėjo GPS, gal ten susekė ir pasidalins. Šiaip ėjom su vadovu, tai jis ir be žemėlapio žino kur koks kelias.

said...

Dėl žemėlapio: Žygio žemėlapį ir maršruto aprašymą galite rasti Tado Šidiškio knygelėje "Keliaukime po pietryčių Lietuvą".

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...