Mane galima sutikti:

********

Vilniaus muziejų paslaptys: A. Puškino literatūrinis muziejus

Thursday, March 22, 2012

Kažkaip gudriai yra išnaudojamas lietuviškas pomėgis grybauti.  Žinote, tas azartas, kai eini su kašele po mišką ir dairaisi, kur koks kepurėtasis tupi. Prisirenki tiek, kad nesuvalgysi nei pats, nei giminės nepadės, bet negali palikti grybo, jeigu jau radai. Su laiku šis veiksmas persikėlė į spaudos kioskus ir parduotuves, kur už pirkinius gaunami „grybai“ lipdukai. Dabar prie to prisidėjo ir Vilniaus muziejai.  Prieš kurį laiką gimęs projektas aplankyti Baltijos šalis ir nusifotografuoti prie sąraše esančių ojektų dabar turi ir sumažintą variantą Vilniaus mieste.  Vadinasi jis „Vilniaus muziejų paslaptys“. 
 Turizmo informacijos centre galima pasiimti brošiūrėlę su šio žaidimo muziejais, jų darbo laikais, kainomis ir vieta antspaudui.  Labai gerai, kad kai kurie muziejai žaidimo metu taikys nemokamą lankymą. Tai, ir graži saulėta diena, buvo pagaliau paskutinis spyris man į uodegą įgyvendinti ką seniai norėjau, tik vis dėl tinginystės ir apsileidimo atidėjau, ir apsilankyti Aleksandro Puškino literatūriniame muziejuje Markučiuose. [http://www.vilniausmuziejai.lt/a_puskinas/index.php.htm


Bet apie viską nuo priešistorės. Ne kiekvienas žino (o užvakar pašiurpinau amerikoną), kad garsaus poeto Puškino gyslomis teka, kad ir jau nebe grynas, bet negrų kraujas. Atsiprašau, jeigu žodis „negras“ ką nors įžeidė. Dabar lygtais privaloma sakyti  amerikonams „Afroamerikietis“, bet jeigu tamsus žmogus gimė, pvz, Ispanijoje ar Kandoje, tai koks jis Afro ir koks jis Amerikietis? Bet nenukrypkime nuo temos:  Puškino motinos Nadeždos kilmės šaknys-Etiopijoje.  Etiopijos kunigaikščio sūnui Ibrahimui buvo 7 metai, kai jis buvo pagrobtas ir nuvežtas įkaitu į Konstantinopolį, iš kur jį padovanojo rusų carui Petrui Pirmajam.  Caras savo naujajį tarną pavadino karvedžio Hanibalo garbei ir tapo jo krikštatėviu. Šis veiksmas įvyko ne kur kitur, o Vilniaus Šv. Paraskevijos (Piatnicos) cerkvėje. Iš Ibrahimo tapęs Abraomu Hanibalu, jis padarė karinę karjerą ir išėjo į atsargą jau kaip generolas. Vienas iš jo šešerių vaikų vedė ir susilaukė dukters Nadeždos. Nadežda gavo puikų išsilavinimą ir ištekėjo už karininko. Šioje santuokoje ir gimė garsusis rusų poetas Aleksandras Puškinas.  P.S. tokiam poeto ryšiui su Lietuva pažymėti prie minėtosios cerkvės yra atidengtas paminklas. Yra ir memorialinė lenta ant cerkvės sienos, bet kažin ar kas beįskaitys jos išdilusį raštą.  Be to, poetas apie Vilnių daug girdėjo iš Adomo Mickevičiaus, kai tas tremtyje Rusijoje susibičiuliavo su juo.
Markučiai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XIV a., kai jie priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams ir įvairioms didikų giminėms. 1867 m. Markučius nupirko generolas inžinierius Aleksejus Melnikovas ir čia pastatydino medinį dviejų aukštų vasarnamį. Jo dukrai ištekant, dvarą su jam priklausiusiais 270 ha žemės  Melnikovas atidavė dukteriai kaip kraitį. Greitai pora išsiskyrė. 1880 m. Sankt Peterburge Varvara susipažino su poeto A. Puškino jaunesniuoju sūnumi Grigorijumi Puškinu. 1899 m. jie persikėlė gyventi į Markučius, kur  atsivežė ir kai kuriuos asmeninius poeto A. Puškino daiktus. Namą, kuris iki to laiko buvo vasarnamis, Puškinai pritaikė gyventi ir žiemą. Grigorijus Puškinas mirė 1905 m., Varvara Puškina – 1935 m. Prieš mirtį ji paliko testamentą, kuriame rašė, kad Markučių sodybos gyvenamasis namas negali būti parduotas ar išnuomotas, kad čia turi būti saugomas didžiojo poeto A. Puškino atminimas ir kad Markučių sodyba visuomet turi tarnauti kultūros ir švietimo tikslams.
Taigi, nuo Žaliojo tilto aš sėdu į 10 maršruto autobusą ir neilgai trukus jis priveža prie muziejaus. Sutaupau žaidimo metu 4 LT už įėjimą. Antspaudą gavau tik pabaigoje, jau apžiūrėjus parodą (lengva nepastebėti laiptų į antrą aukštą). Šiaip ne karvę kainuoja, galima nedejuoti, bet pusė transporto iki muziejaus atsipirko. Viduje filmuoti ir fotografuoti neleidžiama. Žaidimas startavo prieš porą dienų, ir aš esu pirmoji kregždė. Valio! Iš išorės muziejaus pastatas atrodo gana apšepęs ir mažuliukas, bet viduje-stebėtinai daug vietos, daug kambarių, įdomios ekspozicijos. Labiausiai paliko įspūdį keraminės krosnių viršūnės ir medinių baldų drožiniai su šeimos herbu ir inicialais. Liūdnai nuteikė poetui skirto kambario sienų apmušalai- jie atvežti iš Rusijos, iš gimtojo poeto namo, tai baudžiauninkių moterų kruopščiai siuvinėti kryželiu sienų apmušalai; jų rankų sukurtos durų užuolaidos neišliko.
Šalia pastatytos koplyčios yra kapinaitės, kuriose atgulė ne tik žmonės, bet ir jų laikyti gyvūnėliai. 1903-1904 m. pastatyta koplyčia buvo papuošta Varvaros rankdarbiais. Koplyčia taipogi pavadinta Šv. Varvaros vardu. 


Parkas prie muziejaus sutvarkytas, yra suoliukai prisėsti. Sutikau kelias šeimas su mažais vaikais jau bevaikščiojant po parką. Kiek blogiau yra nutolus nuo pagrindinių takų- ten jau matosi pašiukšlinta. Reiktų griežtesnės priežiūros šiukšlintojams ir geriau sutvarkyti mažesnius takiukus. Galbūt dar ne sezonas. 

Kiek didesnis minusas yra suvenyrų nebuvimas. Aišku, tai įtakoja ir muziejaus geografinė padėtis, nedaug lankytojų ir panašiai, bet pastanga turėtų būti. Turiu omenyje ne kokius ten gintarinius pakabukus, bet reprodukcijas, knygas, informacinę medžiagą apie muziejaus rinkinius, atvirutes su to laikotarpio atvaizdais.
Atgal nusprendžiau eiti pėsčia iki centro, nes saulė jau kaitino neblogai ir buvo sausa. Gyventojų kontingentas toks treninginis, namukai mediniais, kai kur net ūkiškai gyvenama-daržas, šiltnamis...Subačiaus apžvalgos aikštelėje sustojau pasižiūrėti miesto panoramos. Netoli Užupio esančiame Tymo turguje kažkada buvo „raudonųjų žibintų“ kvartalas, o dabar klesti ūkininkų turgelis. Nebrangiai nusipirkau dražovių pietums :-)

Tai tiek. Kai aplankysiu kitą muziejų iš žaidimo, pranešiu. Jaučiu, kad greit :-)

Su meile,

Kūtvėla

P.S.S. SU PAVASARIU!!!!

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...