2012 m. liepos 12 d., ketvirtadienis

"Čia, ponia, yra Versalis"

Šiandien mane įkvėpė vienas reportažas. Mergina apsilankė Versalyje ir išsakė savo nuomonę apie tai, kaip užknisa tenais plūstančios minios žmonių. Skaitantys angliškai originalų skundą gali rasti čia. O aš pagalvojau, prisiminiau kai ką, pasiskaičiau kai kur ir štai dar vienas straipsnelis gavosi. Manau, pradėsiu kokį "Įdomiosios istorijos kamputį".

Geriausiai Versalio statusą simbolizuoja tokia, realiai buvusi, etiketo scena: sosto įpėdinio žmona Marija Antuanetė ryte nuoga stovi priešais savo rūmų damas, kurių vis eina ir eina naujų, ir tirta iš šalčio, nes jos rūbai yra paveldima privilegija ir perduodami nuo žemiausio rango damos iki aukščiausio ir tik tada jinai gali pagaliau prisidengti. Neišlaikius, jai prasprūsta "kokia nesąmonė". Jos guvernantė tik pasižiūri vanago akim ir pasako turbūt labiausiai žinomą frazę: "čia, ponia, yra Versalis". Dar radau Youtube ispaniškai įgarsintą variantą, bet tos pora minučių taikliai iliustruoja situaciją.

"Marie Antoinette", režisierė Sofia Coppola, 2006.

Taigi, kodėl Marija Antuanetė, Prancūzijos sosto paveldėtojo teisėta žmona, privalo tirtėti iš šalčio savo pačios miegamajme? Skaitykite toliau.


Pradėsiu šiek tiek iš tolimesnės istorijos. Liudvikas XIII, siekdamas stiprinti Ispanijos ir Prancūzijos aljansą, vedė Ispanijos karaliaus dukrą Oną Austrę. Austre jinai vadinta dėl to, kad jos dinastija, Habsburgai, buvo kilę iš Austrijos. Tikslumo dėlei dabar reikia pasakyti, kad aljansą stiprinti siekė politikai, nes santuokos metu Anai ir Liudvikui buvo apie 14 metų (nors jie jau pakankamai buvo suaugę šeimyniniam gyvenimui, nemanau, kad 14-metis vaikas gali kompetetingai spręsti šalies reikalus kaip užsienio politika). Atitinkamai, buvo sutuokti ir Anos brolis su Liudviko seseria. Abiem mergaitėmis buvo kaip kokiomis įkaitėmis apsikeista neutralioje teritorijoje. Tik atvykusią Aną apsupo prancūziška svita, jos ispanės damos beveik visos buvo grąžintos namo. Šeimyninis gyvenimas nebuvo ramus ir gražus, nes sekė keturi iš eilės negyvi gimę kūdikiai. Liudvikas nerimavo, kad Ana kursto savo brolį pradėti karą, kaltino ją šnipinėjimu, jos laiškai buvo skaitomi, buvo besirengiąs išsiskirti ir uždaryti į vienuolyną, kai pagaliau Ana pagimdė taip lauktą berniuką, o po kelių metų-dar vieną. Santykiai tarp sutuoktinių stipriai pagerėjo, bet vieną dieną Ana liko našle. Jinai pasiekė, kad keturmetis sūnus taptų Liudviku XIV, o jinai-regente. Netrukus Frondos judėjimas pradėjo siekti absoliučios karaliaus valdžios apribojimo ir savotiškai padėjo pamatus būsimajam Versaliui, nes mažasis princas būdavo dažnai pabudinamas nakties metu, motina liepdavo greitai apsirengti, ir tada karieta tamsoje važiuodavo nežinoma kryptimi. Ana bijojo, kad Fronda neatimtų iš jos sūnaus, todėl glausdavosi jai ištikimų asmenų pilyse. Liudvikas tikėjo, kad pasaulis blogas ir žmonės nori jam pikta, todėl, net ir pasibaigus neramumams, jisai neapsikentė Paryžiaus ir nsuprendė susikurti naujus namus Versalyje, kur neištikimus valdinius visada laikytų savo žinioje.

Sakoma, kad 40 metų statybos kainavo astronominę sumą ir rūmams išlaikyti reikėjo ketvirčio metinio šalies biudžeto. Tačiau karalius nebuvo tas žmogus, kuris rūpindavosi finansais. Jo absoliuti valdžia neleido net prieštaravimo šešėlio, todėl visas galvos skausmas tekdavo finansų ministrams. Bet karalius gyveno auksiniame skurde, kurio auksas žibėjo prašmatniausiai Europoje. Kodėl? Nes nebuvo pinigų, viskas buvo daroma skolon. Štai eina karalius parke, grožisi augalais, eina link fontanų, o netoli esantis sargybinis pradeda švilpauti. Ne, jam nelinksma, nors oras ir gražus, jo švilpavimas yra signalas asmeniui, kuris skuba prie fontano ir įjungia vandens srovę. Karalius ateina-fontanas bėga. Pasigroži karalius, eina toliau-fontanas užsukamas ir vėl laukiama švilpavimo. Be to, rūmuose būdavo šalta. Audiencijų metu damos po sijonais laikė žarijų puodus, bet karaliui niekas skųstis nedrįso. Kol vieną dieną žarija įsimetė tarp klosčių ir damos suknelė užsidegė...

Liudviko XV valdymo metu politiškai dvaras buvo labai susiskaldęs. Kai pagaliau 16-mečiui karaliui prireikė vesti grynai dėl giminės pratęsimo, iš 99 karališkosios nuotakos kvalifikaciją atitinkančių merginų buvo pasirinkta nuverstojo ATR karaliaus Stanislavo Leščinskio dukra Marija, kurios politinė padėtis buvo apverktina, ir jos negalėjimas daryti politinės įtakos dvare buvo sveikintinas visoms pusėms. Tačiau Marija, nors buvo gera ir dosni, jautė nepilnaveritškumo kompleksą dėl savo padėties ir, kaip valdanti karalienė, galėjo daryti dvaro etiketo pakeitimus. Tai viena priežastis, kodėl Marija Antuanetė negali pasipriešinti būriui moterų, kurios viena po kitos paduoda jai marškinius- valdančia karaliene jinai taps dar negreitai, o karalius-jau našlys. Marija sugriežtino dvaro etiketą, taip suteikdama sau daugiau pompastiškumo ir pagarbos, kurio negalėjo laukti dėl savo tėvo padėties, pvz. žemesnio rango dama neturėjo teisės užkalbinti aukštesnio rango damą, o turėjo kantriai laukti būti pastebėta.

Versalis buvo absoliučios karaliaus valdžios simbolis iki Revoliucijos, o vėliau jo gyvenimas nebebuvo toks didingas kaip anksčiau. 1837 metais jis oficialiai tapo muziejumi. Šiandien Versalis sulaukia 5 milijonų lankytojų per metus (dienos vidurkis gaunasi 13,698 lankytojai).

Oficialus Versalio internetinis tinklalapis: http://www.chateauversailles.fr/homepage

Su meile.

Kūtvėla


Komentarų nėra: