Mane galima sutikti:

********

Konferencija "Vilniaus katedra: objektas ir pasakojimas"

Sunday, September 16, 2012

Bažnytinio paveldo muziejus (toliau- BPM) organizavo konferenciją, skirtą vienam iš pagrindinių sostinės objektų-Katedrai. Europos paveldo dienos Lietuvoje pradėtos organizuoti palyginus neseniai, tik 2006 metais. Pernai, gerai prisimenu, šių dienų akcentas buvo sieninė tapyba. Buvo reali proga patekti ten, kur durys paprastai ne tik užrakintos, bet ir užantspauduotos. Gruodį turėtų išeiti katalogas ir būti surengta paroda, kur daug dėmesio bus skirta Lentvario bažnyčios dekorui. (Apie tai, koks "feilas" man su tuo Lentvariu gavosi, galite pasiskaityti čia)Visų pirma noriu pabrėžti, kad gerbiamų prelegentų asmeniškai nepažįstu, todėl apie jų kompetenciją spręsti neturiu jokios teisės. Čia išsakytos mintys yra paremtos konferencijos pranešimuose pasakyta informacija.

Katedra Verbų Sekmadienio rytą.



Pirmasis konferencijos pranešėjas buvo Darius Baronas. Jis kalbėjo tema "Perkūno šventykla Vilniuje: senų mitų ir naujų mokslinių tyrimų nedermė". Pranešėjas privertė klausiamai kilstelt antakius prisipažinęs, jog nesitikėjo, kad konferencija bus tokia technologiškai gerai paruošta (kompiuteris ir ekranas), todėl jis skaidrių neturi, o skaitys iš rašto. Protingai surašyto straipsnio skaitymas buvo sąlyginai nuobodus, informacija pateikiama per greitai, bet pasidariau šiokią tokią santrauką.Taigi, pranešimo esmė buvo ta, kad pramaniūgos pseudo-istorikai daug visko prisigalvojo ir istorinė tiesa slypi kažkur anapus. Pradžioje paminėtas J. Dlugošas kalba apie tai, kad Jogaila pastatė Katedrą Perkūno šventyklos vietoje. Katedros Šv. Stanislovas yra parenkamas demokratiškai, kaip abiejų tautų globėjas, o Šv. Vladislovas jau rodo Jogailos norą prisišlieti prie garsių Europos karališkųjų dinastijų Piastų ir Anžū (kadangi katalikiškoji tradicija mini bent keletą Vladislovų, į kažkurį konkrečiai besti pirštu nedrąsu, bet vienas jų tikrai buvo Vengrijos karalius). Perkūno šventyklos sunaikinimas Katedros pastatymui, sakoma, yra literatūriškai apdorotas pasakojimas su keliom realiom detalėm. Vėlesni autoriai kartojo Dlugošo išsakytas mintis ir papildė savo erudicija. Štai M. Strijkovskis sakė, kad dabartinis Katedros varpinės bokštas buvo vieta, iš kur žyniai bendravo su dievais; buvęs ir Perkūno stabas. A.V.Kojelavičius rašė, kad Katedros statybas pradėti nurodė ne Jogaila, o Gniezno atsiųstas vyskupas. T. Narbutas fantazijai leido skėsti sparnus ir Perkūno šventyklą apibūdino kaip be stogo,  pastatytą aplink didelį ąžuolą. Kitas istorikas, pavarde berods Zahorskis (va Jums ir pranešimas be skaidrių) sako, kad Gediminas pastatė rimtą pagonių šventyklą, net su ugniavietėmis maistui pasišildyti, (kažkas panašaus į šašlykinę, krizenant auditorijai), o kunigaikščius apavė vyžomis (vėliau buvo nustatyta, kad ugniavietes naudojo Gucevičiaus dabrininkai). Kitas asmuo, pavarde Zabitis, tvirtino po pagrindiniu altorium esant Perkūno aukuro akmenį. Kadangi čia mintį pamečiau, daugiau veikėju šia tema neminėsiu, manau, vaizdą susidarėte-visi šie šaltiniai taip ar kitaip tvirtina čia buvus Perkūno šventyklą. Perkūno šventykla esą iškilusi ant Mindaugo Katedros griuvėsių po jo mirties.Tačiau čia paaiškėja, kad romantikai autoriai pridarė daug istorinės žalos savo vaizduote ir prirašė nebūtų dalykų. G. Vaitkevičius "Vilniaus įkūrimas" tvirtina, kad Katedros mūrai datuojami XIV a. pradžia. Mindaugas esą tik ketino Katedrą statyti, bet ketinimas ketinimu ir liko. Interviu su G. Vaitkevičiumi galima pasiskaityti čia: interviu . Popiežiaus bulė taip pat nepadeda įminti šios mįslės. Joje minimas žodis locus reiškia "vieta", "plati erdvė",  panaudotas fanum, o ne templum, rodo, kad monumentalių pastatų galėjo ir nebūti, nesant templum. Bendra išvada: reikėjo gražiai parodyti, kaip prieš pagonybę kovojama išvartant stabus ir išmušant žalčius, ir tas buvo padaryta. Pasaka tapo istorine tiesa.

Tai buvo ar nebuvo Perkūno šventykla Vilniuje? Pagal G. Vaitkevičių, dabartinėje Katedros aikštėje "Pagal rastą įanglintą gruntą ir didelį kiekį metalo liekanų – metalo gamybos ir apdirbimo – panašu, kad, kalbant dabartiniais terminais, ten buvo pramoninis gamybinis rajonas, susijęs su aukštomis temperatūromis. Tai galėjo būti medžio anglies gamyba arba metalo apdirbimas – strategiškai svarbūs dalykai. Su aukštomis temperatūromis ir liepsna susijusios technologijos ir gamyba buvo iškeliamos atokiau nuo gyvenamųjų vietų dėl gaisringumo pavojaus. Tai rodo tiek Lietuvos, tiek kitų šalių praktika." Tačiau yra šaltinių, tvirtinančių Perkūno šventyklą visig ten buvus: "Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma vadinamoji J.F. Rivijaus kronika, kurioje išlikęs detalus 1387 m., statant Katedrą nugriautos Perkūno šventovės aprašymas. " Plačiau: spausti čia.

Taip kad kol kas klausimas lieka atviras :-)

Toliau kalbėjo Valdas Steponaitis. Jo tema "Vilniaus katedros kasinėjimų istorija" buvo daugiau architektūrinė-dailėtyriškoji negu archeologinė, kas yra šiek tiek gaila. Kadangi viskas prasideda nuo Tvano laikų, tai ir rimtieji Katedros kasinėjimai prasidėjo po 1931 m. Neries potvynio. Auditorijai buvo naujiena pamatyti pranešimo skaidrėje Katedros planą su vandens surinkimo kanalu. Po potvynio buvo sudarytas Vilniaus katedros gelbėjimo komitetas, vadovaujamas profesoriaus J. Kloso.

Šaltinis: http://gidas.files.wordpress.com

Čia norėčiau įterpti keletą savo pastabų. Man teko skaityti, kad Žemutinės pilies teritorija visada buvusi probleminė dėl savo grunto ir požeminių vandenų. Vietovė puikiai tiko įrengti saugią gyvenvietę, bet rimtesnėm statybom buvo rizika. Taigi kodėl Katedra statoma tenais? Todėl, kad pagrindinė miesto bažnyčia pagal to meto supratimą turėjo stovėti ten, kur buvo valdovų rūmai, ir tai, kad gruntas nestabilus, nueina į antrą planą.

Atlikti buvo geologiniai-inžineriniai kasinėjimai, ieškant gruntinių vandenų, bet nebuvo atlikti archeologiniai kasinėjimai, radiniai tik surinkti ir sudėti į dėžes, be radimo vietos užfiksavimo, ir tapo beverčiais. Buvo nustatyta, kad vanduo siekė iki 3,70-3,80 metrų. Sugręžta apie 300 polių, sutvirtintos sienos, bet jos skylinėja iki šiol.Po Šv. Kazimiero koplyčia buvo rasti karališkieji palaikai: dvi dėžutės su Vladislovo Vazos širdimi ir viduriais, bei Aleksandro, Elžbietos Habsburgaitės bei Barboros Radvilaitės palaikais. Karstai stovėjo vandenyje ir buvo labai suirę, geriausiai buvo išsilaikęs Barboros skeletas, mat po mirties ji buvo užpilta kalkėmis. Originalūs dirbiniai-karūnos, papuošalai-šiai dienai yra dingę. Yra žinoma, kad Katedroje turėjo būti palaidotas ir Vytautas, bet jo palaikai yra dingę. Dabar įrengtas karališkasis mauzoliejus.

P.S. sakoma, yra kažkoks prakeiksmas susijęs su valdovų palaikais. Sakoma, kad ant Aleksandro karsto buvęs užrašas prakeikiantis tuos, kurie atidarys karstą. Ne vienas prie valdovų palaikų prisilietęs asmuo esą mirė paslaptina mirtimi. 

Giedrė Mickūnaitė skaitė turbūt vieną įdomiausių pranešimų apie "Rytų ir Vakarų krikščionių tradicijas freskoje "Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir Šv. evangelistu Jonu" ". Simbolių skaitymas yra mano didelė silpnybė. 1985 m. Katedroje aptikta sienų tapyba ant sauso tinko, šiame pranešime gal ne visai tiksliai, bet auditorijai aiškiai įvardinta kaip freska (XIV a.pab.-XV a.pr). Pati kripta neišliko (pagal brėžinį skaidrėje jos būta po penkta kolona dešinėje pusėje), bet jos būta arti pagrindinio altoriaus, t.y. prestižinėje laidojimo vietoje. Ši freska yra seniausia žinoma išlikusi sieninė tapyba Lietuvoje.

Mįslė yra ta, kuriai gi dailės krypčiai-Vakarų ar Rytų- jinai atstovauja. Pati freska nėra eksponuojama, tik jos kopija.  

Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/

Kaip palyginimas buvo pateikta Dafnės vienuolyno Graikijoje freska:

Šaltinis: http://theslideprojector.com/art3/art3lecturepresentationssummer/art3lecture20.html
Nukryžiavimo kompozicija sutinkama abiejose bažnyčiose, bet yra keletas skirtingų niuansų. Iki 1000-jų metų buvo laikomąsi principo, kad Kristaus prigimtis yra dangiška, ir jis ant kryžiaus tapytas atmerktomis akimis, t.y. gyvas. Po 1000-jų metų krizės (neatėjo tada laukta pasaulio pabaiga) Kristus pradėtas daugiau tapytis kaip žemiškos prigimties, užmerktomis akimis, t.y. miręs. Katedros freskai analogų ieškoti geriausiai tinkami yra Vėlyvieji Viduramžiai.

Jean de Beaumetz apie 1389 metus nutapytas Nukryžiavimas:
Šaltinis: http://www.wikigallery.org

Ir Didžiojo Penktadienio ikona:

Šaltinis: http://inthebellyofthebigfish.blogspot.com. Originalas kabo Andrei Rublev muziejuje Maskvoje.
Pranešėja komentavo niuansus, kuriais remiantis galima tapybą priskirti vienai ar kitai bažnyčiai.

1. Pakojis. Rytų bažnyčioje pakojis simbolizuoja dieviškąją Kristaus esmę, nes karaliai soste visada sėdi kojas užsikėlę ant pakojų. Vakarų bažnyčioje pakojis nepiešiamas.
2. Keliomis vinimis prikaltas Kristus? Rytų bažnyčia teigia žinanti istorinę tiesą ir naudoja keturias vinis: dvi rankom ir dvi kojom. Ketvirtojo kryžiaus žygio metu buvo ir paimtas Konstantinopolis. Vakarų bažnyčia naudoja tris vinis: dvi rankom ir vieną kojom. (Kai buvau vaikas, man sakė, kad ketvirtą vinį čigonai pavogę, todėl Dievo akyse jie labai nusipelnę). Trys vinys savotiškai simbolizuoja Švč. Trejybę.
3. Marijos apranga. Skraistė ir suknelė-tunika Vakarų tapyboje yra mėlyna ir raudona. Rytų tapyboje mėlyna suknelė apgaubiama ruda skraiste.
4. Funkcija. Kur tapomos šios freskos? Vakarų bažnyčios tradicijoje ši freska kartu su Prisikėlimo freska buvo tapomos laidojimo vietose, kriptose. Rytų bažnyčioje freskos prilygintos Šv. Raštui, bendravimui su šventaisiais, kriptose netapytos.

Kryžiškąjame nimbe rastos raidės yra graikiškos ir yra trumpinys nuo "esu tas, kuris esu".

Taigi, kokias išvadas galime padaryti iš Katedroje rastos freskos? Funkcija ir vinių skaičius atitinka Vakarų bažnyčios tradicijas, bet dailinis išpildymas yra stipriai įtakotas Rytų bažnyčios tradicijų, todėl manoma, kad užsakovas darbą užsakė pas meistrą, kuris mokėsi Rytų kultūros įtakoje, bet esminis freskos elementas yra keliomis vinimis prikaltas Kristus-trys vinys nepažeidė užsakovo religinių jausmų. Kūno logika kojose yra iškreipta, matomai, dailininkui tokia kompozicija buvo neįprasta, nes kojos vaizduojamos pernelyg tiesios atsižvelgiant į kūno slydimą.

Po diskusijos ir kavos pertraukėlės, konferenciją tesė Inga Cironkaitė -Bendžienė su pranešimu "Skambinimas katedrų varpais: Vilnius, Krokuva, Praha". Katedros varpinei dabartinį vaizdą suteikė Gucevičiaus mokinys Šulcas 1801 m. Varpinės aukštis yra 52m., su kryžiumi pasiekia 57m. Varpai buvo netenkami įvairiai, pakeičiami kitais. Štai 1915m. caro valdžios įsakymo buvo nuimti ir išvežti Katedros varpai.

Šaltinis: http://gidas.files.wordpress.com

 Esu skaičiusi, kad varpus nuimdavo ir išvešdavo tam, kad priešas užėmęs miestą negalėtų jų perliedinti į patrankų sviedinius ar kitą amuniciją. 2002 m. Kiolno arkivyskupas Meisneris padovanojo šešis varpus. Pagal seną tradiciją kiekvienas bažnyčios varpas turi vardą, simbolinį ženklą ir įrašą lotynų kalba. Šiuo metu jie kabo varpinėje ir yra vadinami: Joachimas , Kazimieras, Stanislovas, Elena, Ona ir Pal. Jurgis Matulaitis. Joachimas yra pats didžiausias varpas,  inkaras simbolizuoja vilties dorybę, o užrašas skelbia Spes nostra firma („Tikėjime mūsų viltis”), jis sveria 2595 kg. Varpais skambinama pusvalandis prieš mišias, 7.30 ir 17.00. Du kiti varpai yra laikrodžio varpai: ketvirčių ir valandos. XVIII a.pab. nuvirtus Rotušės laikrodžio bokštui, Katedros bokšto laikrodis tapo pagrindiniu. Pirmiausia muša ketvirčių varpas, o tada valandų varpas (pastarasis išlietas Jono Delamarso). Daugiau: http://www.katedra.lt/varpai/

Krokuvos Vavelio pilyje kabo 1520 m. lietas 13 tonų svorio Žygimanto varpas.  Anot legendos, jis nulietas iš išlydytų trofėjinių priešo kariuomenių pabūklų, likusių po Oršos mūšio 1514m. Jam išjudinti reikia dvylikos asmenų; paprastai skambina apie 8 mniutes. Reikia ypatingos atsargos ir krupštumo, nes varpas gali tiesiog savo svorio jėga išstumti žmogų  lauk pro langą (yra žinomas vienas toks nelaimingas atsitikimas).

Matejko Hanging of the Zygmunt bell.jpg
"Matejko Hanging of the Zygmunt bell" by Jan Matejko - www.pinakoteka.zascianek.pl. Licensed under Public Domain via Wikimedia Commons.

Prahos Šv. Vito katedros 97m. aukščio bokšte irgi yra Žygimanto varpas, iki kurio veda 297 laipteliai. Tai yra didžiausias varpas Čekijoje. Sakoma, kad nukritus jo šerdžiai šalį ištiks nelaimė (kaip 2007 metų potvynis). Jam išjudinti reika šešių žmonių ir skamba jis tik iškilmingais atvejais. Ypač gražus jo skambesys yra pirmą Naujųjų metų rytą. "Bažnyčių nakties" metu skambėjo net 500 varpų.

Yra žinomai šio vardo varpą buvus ir Vilniuje. Šiam gigantui išjudinti reikėjo dvidešimt žmonių. Po gaisro perlydintas, vėliau įvairiai kentėjęs, tapo to paties Jono Delamarso perlydintas į keturis mažesnius varpus, kurių netekome karo metais. Gal dabartiniame Katedros valandų varpe yra ir Vilniaus varpo dalelė?

Konferenciją uždarė Vladas Liepuonius, pakalbėjęs apie "Turistus katedroje:ekskursijų vedimo patirtys". Per 1-1,5val trukmės ekskursiją nutinka visokių įdomių nutikimų. Be abejo, ekskursijos užsieniečiams ir lietuviams yra labai skirtingos. Pranešėjas su sveiku humoru apžvelgė dažniausiai užduodamus klausimus. Pagrindinis nusivylimas ekskursijos dalyvių laukia sužinojus, kad požemiai yra pritaikyti lankymui ir nereikės bristi iki kelių po vandenį, grabalioti tamsoje šikšnosparniams plakant į veidus ir išlindimas iš požemių nebus Fabijoniškėse. Kitas svarbus klausimas yra LDK didybės klausimas (o gal didybės manija?): kaip tokia didelė šalis nesukūrė nė savo kalbos (visi kalbėjo lenkiškai), nei rašto (rašė rusėniškai), ir išvis kodėl iširo kaip valstybė. Nacionalizmo klausimas aktualus, bet nenorima suprasti, kad perimta buvo geriausia to meto patirtis. Klausti nemėgstam, o paklausti tylim ir slepiamės :-)

Dar pora nuorodų:
Bažnytinio paveldo muziejus.
Vilniaus Arkikatedra. Varpai.
Katedros varpai arba Mįslė VU gidui

Su meile,

Kūtvėla



0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...