Mane galima sutikti:

********

Voyage Macabre kelionė į Černobylį: "Fortūna mums parodė užpakalį, o mes jai įspyrėme" II-ji dalis

Tuesday, November 13, 2012

[2012 11 02]

[4.34] Stovime apleistame kaime. Apleistame, bet nelabai-lange šviesa, gaidys gieda. Reikia laukti dar 3 valandas, kol galėsime įvažiuoti į Černobylį. Vairuotojai nenori niekur sukti iš kelio, visur draudžiamų ženklų prismaigstyta, "nuraminame" juos, kad čia dabar jau visur-draudžiama zona. Galima išlipti. Bandome rasti kažkokį paminklą, tai paklaidžiojame tamsoje-būtinai reiks įsigyti ciklopą.  Bent kojas pramankštinome. Miške gūdu, medžiai cypia, tamsu. Jau net pasigailiu dėl kelionės- skauda visą kūną, miegot tenka susirietus ant sėdynės, vienas vargas; galiu bristi per pusnis žiemą, galiu eiti per lietų, bet kai iš manęs atima miegą-sužvėrėju. Gidas po perimetrą bus 10.45-11.00 val. Reiškia, kad teks laukti dar ilgiau, nes be jo neįleis. Likom be pusryčių, maisto atsargos stabiliai senka, geriamo vandens dar turime. Vairuotojai pyksta dėl per ilgo važiavimo-dar gali tekti nuomotis autobusą Černobylyje. Mane apima piktas noras pasiūlyti juos išlaipinti ir perimti autobuso kontrolę, kažkodėl manau, kad sulaukčiau visuotinio palaikymo. Mus išgelbėtų nebent papildoma nakvynė, bet tam jau neturime leidimo, o žmonėms pirmadienį į darbą reikia. 

[7.00] Bandome judėti link KPP Detiatki. Patekti į Černobylį yra trys variantai: 1) Važiuoti iki Kijevo ir keliauti-brangiai-su vietine agentūra 2) Savarankiškai planuotis iš Lietuvos 3) Stalkeriai: keliauti 40 km nešant apie 20 kg, turint žemėlapius, GPS, naktinio matymo prietaisus, išvengiant milicijos ir pasienio pasalos. Pastarieji prie reaktoriaus, be abejo, nepatenka ir patenkina emocijas išpaišę naują grafiti. 

[8.00] Be Geigerio skaitiklio mūsų neįleidžia, niekas jo neturim, teks laukti gido. Labai norėjosi į WC, radome tokią dviejų vietų būdelę su pertvara, bet be durų, tikėsimės, saugumo sumetimais nefilmuojamą. Dar buvo galima eiti miškelin, neperžengiant radiaciją žyminčių ženklų ribos, bet mintis pasirodė taip sau. Sinoptikai dėl oro neklydo-lis, ir daugiau nei 40% tikimybe. Aplink autobusą laksto etatinis vilkšunis pamušta koja, paskui susirango ant stotelėje suneštos lapų krūvos. Prie posto stovi koplytėlė su Marijos statula. Posto fotografuoti negalima, bet padarom kelias foto į asmeninį archyvą. Suveikia blykstė, vos negaunam su sportbačiais kailin.

[10.00] Vis dar laukiam gido. Vairuotojai atsisako po 12 valandos dienos toliau važiuoti. Dabar tik gidas-mūsų išgelbėtojas. Naujo autobuso negausime, nes nepavyks atvaryti iš Kijevo ir įregistruoti per porą valandų. Sako, grąžins dalį pinigų, bet juk ne juose esmė, žmonės atvažiavo pamatyti objektų, o ne dieną-kad ir lietui lyjant- sėdėti viešbutyje. Dar bandome dėlioti įvairius variantus- gal kas iš grupės vairuoja? Gal išimt kortą? Gal...gal..? Vairuotojai dar grasina pasiųst mus namo tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu. Sukis kaip nori, pusė programos dingo. Blet, blet.




[10.51] Perėjome pasų patikrinimą poste. Dabar aiškinama gidui autobuso situacija. Iki Černobylio miesto dabar 22 km, apie 20 min kelio. Tenais bus dar vienas instruktažas su parašais. Gidas primena apie rūbus, kurie turi dengti kuom daugiau kūno, įskaitant ir galvą. Judėti reikia tik patvirtintu maršrutu. Plauti rankas prieš valgį-būtina, nes radioaktyvios dalelės gali prikibti prie pirštų ir patekti į burną. Valgyti ir gerti lauke-nepatariama. Reikia vengti kontakto su aplinka-gyvūnais, augalais. Draudžiama gerti vandenį iš natūralių šaltinių. Negalima fotografuoti šlagbaumų, pareigūnų, reaktoriaus (tik vienu kampu galima). Dienos radiacijos norma žmogui yra 3 mikrosivertai. Žmogus per valandą gauna 0,12 mikrosiverto. Palyginimui, danties rentgenas 40 mikrosivertų, smegenų tomografas 7 mikrosivertai, skrydis lėktuvu 2,5 mikrosivertai. Černobylyje gyvena apie 4000 žmonių. Jie dirba 15:15 parų (15 perimetre ir 15 už) arba 4:3 parų santykiu.  Darbo diena trunka 10 valandų. Miestas buvo dezaktyvuotas 1986 metais. 94 kaimai ir 2 miestai (Černobylis ir Pripetė) buvo evakuoti. 75% Černobylio dabar apleista, ¼ pritaikyta naujoms reikmėms: valgyklos, bendrabučiai, ligoninė darbuotojams. 

Černobylio muziejuje išklausome papildomą instruktažą, darbuotoja  pavedžioja mus po aikštę ir parodo memorialinius ženklus.

P1160165
Muziejaus eksponatas- daugiau čia taip niekas nebevažinės.

P1160180
Kapači kaimas buvo....
P1160181
...ir nebėra. 114 gyventojų evakuoti, kaimas užkastas.
Gauname autobusą-tikrą technikos ir transporto paveldą (kuris atsieis 700 grivinų, kuriuos teks išmušti iš vairuotojų viršininko ir kurie naktį bus pervesti į sąskaitą), bet laimė begalinė. Važiuojame į Pripetę.
Leliv postas žymi 10 km zonos pradžią. Dozimetras rodo 14-15 mikrosivertų. Lyjant būna 10-15 mikrosivertų. 

P1160198
Autobusas, išgelbėjęs mus šioje kritiškoje padėtyje.
Kaimas Kapači (114 gyventojų) buvo sunaikintas, jo vietą žymi tik kalvelės su įsmeigtais ženklais, įspėjančiais apie radiaciją. Kaimas buvo užkastas, nes buvo medinis: medis sugeria radioaktyvų lietų, ir kyla radioaktyvaus gaisro pavojus. Kaimas buvo užkastas eksperimentine tvarka ir tada visi susiėmė už galvų, nes viskas nuėjo į gruntinius vandenis, kurie savo ruožtu siekia Dnieprą, kurio vandenis geria pusė Ukrainos.
Vaikų darželis yra pirmasis sustojimas. Čia pasitinka jau matytos nuotraukos, apie kurias sakoma-išdėliojo vaikų žaislus turistams, kintama ekspozicija. Šalia stovi paminklas kovojusiems su fašizmu. Nuostabu, kad vaikų darželio patalpos viduje yra visiškai saugu, o radiacija yra pastato išorėje ir gamtoje, pvz. samanose.

P1160215

P1160220

P1160221

P1160251

Tada važiuojame prie reaktoriaus panoramos; kiek vėliau pagaliau pamatėme ir patį reaktorių nr.4. Jį leido fotografuoti tik vienu kampu, bet matėme ir būsimą sarkofagą (apie 100 metrų aukščio, tiek pat pločio, 250 metrų ilgio, statomas 100 metų, per kuriuos teks žmonėms sugalvoti kaip iškapstyti tai, kas palaidota senajame sarkofage, dezaktyvuoti ir kur padėti. Kelios pagrindinės medžiagos suyra kas 30 metų po pusę radioaktyvumo, tai žmonių ūkinė veikla čia galima kažkur po 500-1000 metų. Yra toks americis, kurio skilimo pusperiodis yra 24.000 metų...Teoriškai, saugi aplinka čia stos po 400.000 metų-rezultatas 3 sekundžių, kai žmogus nuspaudė mygtuką, kurio nuspausti neturėjo teisės. Dar šiurpiau yra tai, kad bandymui buvo galima rinktis tarp dviejų elektrinių-Černobylio ir Ignalinos...Jeigu tokia katastrofa būtų ištikusi Lietuvą, dabar gyvenama būtų tik kažkur pajūrio ruože. Greičiausiai naujasis sarkofagas bus ant ratų užstumtas ant jau esančio sarkofago, nupjovus kaminą. Nors darbai vyksta, nematėme nė gyvos dvasios. Su darbuotojais prasilenksime tik rytoj, jiems būriu einant iš valgyklos.


P1160260
Reaktoriaus panorama.


P1160274
Raektorius Nr. 4. Prie jo radiacijos lygis rodomas 3.15 milisivertų.
Pripetėje dabar veikia tik spec-skalbykla ir garažai. Pats miestas evakuotas per 3 valandas pasitelkus 1200 autobusų, kurių vairuotojų niekas net neįkalbinėjo važiuoti-visi gavo šaukimus kariniuose komisariatuose. Inžinerinė kariuomenė per naktį pastatė pontoninį tiltą per Pripetę. Gyventojams liepė užsukti vandenį ir dujas, išjungti elektrą, pasiimti dokumentus, pinigus, brangenybes, rūbų vaikams, maisto, užrakinti duris ir pažadėjo kad ryt poryt grįš visi namo. Kates liepė palikti-vandens, maisto, kraiko yra kelioms dienoms. Kai žmonės atsivedė šunis į autobusus, liepta buvo juos palikti kieme (kailis negali būti išvalytas nuo radiacijos). Autobusams pajudėjus, pulkai šunų puolė vytis šeimininkus, vaikai ėmė verkti-juk tai jų Brisius bėga iš paskos. Galų gale šunys visgi atsiliko. Paskutinėms mašinoms užsukus per pontoninį tiltą ir pamačius autobusų koloną, žmonėms jau kilo įtarimas, kad namo grįš negreitai...Juos išskirstė pakeliui į artimiausius kaimus ir miestus „tam tarpui“. Kaimuose šunis teko paleisti nuo grandinių ir susidarė valkataujančių ir šeimininkų ieškančių šunų gaujos. Daug jų atėjo į Pripetę ir kareiviai likvidatoriai pasakojo, kad šunys laukė prie valgyklų ir pademonstravo socializaciją: pirmoje eilėje laukė mišriukai, už jų-marmuriniai dogai ir senbernarai, už jų-kokerspanieliai ir rotveileriai, už jų, paskutiniai maisto grandyje, laukė savo trupinio bolonkės ir taksai. Po savaitės pasirodė maskuotės kostiumais apsirengę ir ginkuoti medžiotojai, kurie sulaukėjusius gyvūnus sunaikino. Visas miestas buvo aptvertas tvora (per 4 mln metrų vielos) ir įvesta pasienio kontrolė, kokia tuomet buvo tarp SSRS ir kitos šalies. Žmones evakavus, milicija dar kartą patikrino, ar niekas nepasiliko. Iki 1990  metų Pripetėje buvo saugu, bet žlugus SSRS krito sienos ir pasieniai, atvyko plėšikai, kurie netgi specializavosi. 1996 metais pardėjo lankytis įvairios delegacijos, o turistai-tik prieš porą metų. Prieš kurį laiką Ukraina buvo uždraudusi turistams išvis lankytis, nes nebuvo tvarkos, o dabar objektų lankymą turi patvirtinti kelios įstaigos, prie patikros postų pareigūnui įteikiamas keleivių sąrašas ir maršruto kopija, pareigūnas gali patikrinti pasus, užrašomas transporto atvykimo ir išvykimo laikas. Taip dabar galima įvertinti, kokia radiacijos dozė tenka turistams. Reikia pastebėti, kad  kelionių agentūroms leidžiama būti perimetre tik 3-4 valandas iš viso, todėl mūsų dvi dienos skamba nepadoriai daug. 
P1160314
Atrakcionų parke.
 Pripetė yra neliečiamas miestas (buvo apie 50,000 gyventojų, iš jų -17,000  vaikų). Yra planų ją sulyginti su žeme. Google pasiūlė didelius pinigus, kad galėtų įrengti paintbolo rungtynėms vietą. Bet kol kas niekas neaišku, miestas apleistas ir netvarkomas (retkarčiais apšvarinamas, jeigu yra ką vogti). Kažkokie nenaudėliai įsigavo ir nudažė  rūdžių suėstą SSRS herbą ant daugiaaukščio. Kol supykusi policija patruliavo keliais ekipažais, nudažė ir kitą- tarybinės Ukrainos. Pasivaikščiojame po centrinę aikštę, stadioną. Matėme ir dovaną miestui- atrakcionų parką. Jis turėjo būti atidarytas per gegužės šventes, bet 5 dienos iki to įvyko katastrofa. 38 žmonės (kitais šaltiniais, 32 arba 36) mirė artimiausiu metu- 2 darbuotojai žuvo sprogimo metu, ir kiti buvę gaisrininkais žuvo per dvi savaites nuo spindulinės ligos, kurią gavo gesindami gaisrą. Gaisrininkai gavo taip vadinamą „radiacinį įdegimą“, nuo kurio nuslinko veido ir rankų oda; juos gydę medikai irgi gavo spindulinę ligą. Tikslus žuvusiųjų skaičius iki šiandien nežinomas, nes kas įvertins kiek gyvasties nusinešė katastrofos padariniai. Bet tie žmonės, kurie dirbo tuos padarinius likviduodami, yra herojai, sakė gidas mums prie vieno staliuko vakarieniaujant, nes tai jų dėka mes šiandien galime sau vaikščioti, fotografuoti...  Liūdnas vaizdas-miestas neturi kito pasirinkimo, tik pats su laiku sunykti, sugriūti, tapti laukinių žvėrių namais...Kaip anglai sako, „it lives on borrowed time“-„gyvena skolintą laiką“.

Pirmoji radiacijos kontrolė buvo išvažiuojant iš 10 km zonos. Visi švarūs. Rankas, kojas ir veidą skanuoja specialūs aparatai. Gidas stovi šalia ir stebi rezultatus, sakydamas „čysta“-švaru (jis segi asmeninį dozometrą, kuris parodo jo metinę gautą radiacijos dozę).Grįžome ir apsigyvenome viešbutyje, o mus vežęs autobusas ėmė ir sugedo-kai sekasi, tai sekasi, gerai, kad bent ne prie reaktoriaus.  Viešbutis geras, gyvename tiesiog prabangiai-dvigulė lova, sofa-lova, televizorius, dušas, tualetas, šaldytuvas (nešaldo). Yra netgi puodeliai, bet nepaėmėme spiralės vandeniui užkaisti. Prieš vakarienę gidas mus veda pasivaikščioti po Černobylį. Vanduo, sako jis, geras ir netgi skanus, teka iš 325 metrų artezinio šulinio. Miesto vaizdas-kaip apleistos Palangos su savo vilomis. Dauguma namų 2-3 aukštų nuosavi namukai, dabar apaugę samana, medžių šakos krenta ant stogų, be langų ir durų. Matėme iš toli nuskendusių laivų kontūrus, benamių šunų gaują. Labai gerai, kad turime neperšlampamus kostiumus ir guminius batus, nes oras vėjuotas ir su protarpiais lyja. Rytoj planuojame grįžti į Pripetę ilgiau ir pamatysime technikos kapinyną, raudonąjį mišką, o čia su trenksmu ant namo stogo nukrenta storiausia šaka-miestas yra tiesiog akyse. Dėl arklių dar neaišku (nors jų pėdsakai aptikti). Lygtais ir vietinis gyventojus lankysime. Kol kas, palyginus su tuom, kaip galėjo būti, kelionė labai gera. 

P1160381
Buvęs sinagogos pastatas, paverstas komisariatu. Ant pastato šono jau beržai auga.
P1160349
Daug medžių užkrėsti kažkokia medžių liga.
Pakeliui sustojame parduotuvėje. Kol perkamės, penkis kartus išgąsdiname savo eile vietinius-net atsilošia, kaip pamato. Viena pardavėja, prekės išdėstytos už barjero, reikia visko prašyti. Tėtė rado 5 žvaigždučių konjako Shabo, kur su mama gėrė Lvove. Ot, sako, nemaniau kad jo rasiu Černobylyje. Parduotuvėje sutikome kelis tokius tamsokus vaikinus iš rytų, tai jie čia „na zavode rabotoju“. Žmonės net neturi supratimo, kur yra ir ką daro.
Viešbutin mus jau tamsoje parveda gidas. Languose pakeliui-viena kita švieselė lange. Tamsu, gatvės neapšviestos, nuo 20.00 komendanto valanda. Be jo tikrai paklystume, gatvės neapšviestos, vietiniai visi bare dabar sėdi. Susirenkame už geros valandos eiti vakarienei-viešbučio durys užrakintos, neišeisi turistas pazylioti (ypatingai kenčia rūkantys). Ateina gidas, sako, „izvinite, rebiata, vremia pereputal, užin čerez čias“. Nu ką, trepsim atgal į kambarius, pasikviečiu porą merginų į svečius. Bešnekant ir prabėgo ta valanda.
Vakarienė buvo daugiau nei puiki. Einame iki valgyklos apie 10 min lydimi gido. Ant durų parašyta, kad bus tikrinamas pietaujančių blaivumas, o patalpos stebimos video kameromis, nes vagiami stalo įrankiai; vagys bus atleidžiami iš darbo. Vakarienei pradžiai buvo salotų su duona ir kelių rūšių kumpiu. Maniau, reiks nusipirkti daugiau maisto, bet pasirodo bus dar karštas patiekalas ir desertas. Buvo kepsnys su virtomis ir apkeptomis su žolelėmis bulvėmis bei lietiniai su obuoliais desertui, kompotas, kava, arbata, vietinė arbata. Visi nuo stalo kilome lėtai ir su šypsena. Rytojaus pietums užsakėme Ukrainietiškų barščių. Gidas sako, kad nesotus organizmas imlesnis radiacijai. Vairuotojai dingo kaip rūšis. Rytoj turime išvažiuoti iki 5 valandos vakaro, o ne iki 8-gerai, nes jau vis tiek bus tamsu ir nieko nematysime. 
Dušas, pakavimasis, gult po gerai šildomą kambarį duodantis stambioms musėms. Miegosiu ištiestomis kojomis!!!

(Bus daugiau)

Su meile,

Kūtvėla 

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...