Mane galima sutikti:

********

Rusų kultūros palikimas Vilniuje arba Ką veikia rusas vyras su tuščiu buteliu nuo Sprite prie cerkvės

Sunday, January 20, 2013

Šiandien buvo puiki diena pasivaikščiojimui. Temperatūra buvo tik -16'C. Veidą išsitryniau nerafinuotu aliejumi apsaugai nuo šalčio, prisipyliau termosą karštos arbatos, mano puošnieji getrai, skirti pasipuikuoti mieste, palindo po džinsais šildymui. O tauta, pasižadėjusi pribūti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku, supasavo. Oi, gėda pelėda.

Kol kas stačiatikių metropolijos įkūrimo klausimą palikime nuošaliau. Paminėsiu tik porą faktų: pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdose esančių žemių stačiatikiai nepriklausytų nuo Maskvos. 1317 m. Gedimino ir jo sūnaus Liubarto rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. 1347 m. ji buvo panaikinta, tačiau 1353 m. Algirdui pasisekė metropoliją atkurti. Šį kartą ji išsilaikė apie šimtą metų. Po Lietuvos krikšto Jogaila ir Vytautas ėmė siekti LDK Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių vienybės, tardamiesi dėl stačiatikių vyskupų ir kunigaikščių paklusimo popiežiui, o ne Maskvai. Tai įgyvendinti bandyta 1596 m. Bresto bažnytine unija, kurios pasekmė buvo dalies LDK stačiatikių tapimas unitais. Šaltinis: Lietuvos dailės muziejus

P1180726
Žvėryno cerkvė Znamenskaja


Dieną pasirinkau ekskursijai kaip niekad taikliai- sausio 19-ją stačiatikiai švenčia Kristaus krikštą. Cerkvėse pilna žmonių, vyksta pamaldos, troleibusan įlipusi moteris iš kitų iškart išsiskiria smilkalų kvapu, šventintas vanduo dalinamas buteliais, ką ten buteliais, tiesiog "bambaliais". Eilės driekiasi nemažos, vyrai atsineša tuščius Sprite ar Coca Cola butelius, moterys kukliau-nuo mineralinio. Ką jie veiks su tiek šventinto vandens? Na, bet jiems geriau žinoti. Smalsauti iš dalies buvo lengva, nes ištirpau minioje, bet fotografavimo galimybes tai stipriai apkarpė.Cerkvėse pamerktos baltos rožės, papuoštos eglutės. Tai dar yra ir puiki proga šmurštelėti į eketę. Maždaug taip (Lietuvos ruoniai, mokykitės):

RIA Novosti archive, image #179084 / Aleksey Nikolskyi / CC-BY-SA 3.0 [CC-BY-SA-3.0 (http://creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0)], via Wikimedia Commons
Turbūt vienas iš sunkiausiai įsimenamų ir suprantamų cerkvių pavadinimų yra šis: Vilniaus Dievo Motinos ikonos "Ženklas iš dangaus" cerkvė. Bandžiau ilgai aš tą "Ženklą iš dangaus" išsiaiškinti. Ilgai kuitusis internete radau ir anglišką pavadinimo atitikmenį: Church of Revelation of the Theotokos. "Theotokos" graikiškai reiškia "Dievo gimdytoja".

P1180726

P1180732


P1180734 

Seniausios žinios apie Žvėryną (dar istorijos eigoje vadintą Aleksandrijos vardu) randamos XVI a. kur žymima jo priklausomybė Radviloms. Konkrečiau apie Žvėryną pradedama kalbėti XVIII amžiuje, ir tuo metu dalį Žvėryno buvo bandoma paversti landšaftiniu parku su takais bei jame augančiais retų rūšių medžiais, gėlynais, su gyvuliais ir žvėrimis. 1948 – 1859 m. Vilniaus genplane Žvėrynas dar nerodomas, o XIX amžiaus antroje pusėje perspektyviniame Vilniaus plane Žvėrynas jau egzistuoja su savo vandens gydyklom, maudyklom, mineraliniais vandenimis, pirtimis. 1812 m., po choleros epidemijos Žvėryne laidojama labai daug žmonių. Cerkvė, dar vadinama Znamenskaja arba Žvėryno cerkve, pastatyta 1903 metais, kai 1897 m.  stačiatikių Šv. Dvasios brolija gavo sklypą prie pat tilto iš V.Martinsono, pradėjo rinkti aukas ir 1903 m. pastatė cerkvę su mūrine mokykla šalia. 2010 m. cerkvė suremontuota iš pagrindų. Kitų Vilniaus cerkvių, kurios mena XIV a., atžvilgiu ši cerkvė yra visiškai istorijos kūdikystėje, todėl nieko daugiau pridurti negaliu. Tiesa, reikia paminėti jos neįprastą poziciją-jinai yra Gedimino prospekto pabaigoje kaip atsvara Arkikatedrai. Toks ir yra buvęs architektūrinis sumanymas- statyti cerkves priešais katalikų bažnyčias. Tai galima pastebėti ir mažesniuose miestuose, kur šie du kulto pastatai stovi vos ne durys į duris. Štai Šiluvoje, kur apsireiškė Mergelė Marija, caro valdžia irgi buvo nutarusi pastatyti cerkvę. Laimei, klebonas suskubo  nupirkti vietą pirmas ir pastatė Mergelės Marijos skulptūrą. Jos griauti caro valdininkai nedrįso.


Kita cerkvė yra ne ką mažiau įspūdingesnės architektūros: Šv. Konstantino ir Michailo arba Romanovų cerkvė. 

P1180736

P1180737

P1180738

Tiesą sakant, nesitikėjau, kad ši cerkvė vis dar tokios prastos būklės. Buvau pripratusi matyti pastoliais apkalinėtą Znamenskaja cerkvę, nes pro ją vis tekdavo dažnai eiti arba važiuoti (7 troleibuso trąsa), bet Romanovų cerkvės remontas tai stipriai užsitęsė. O jai šiemet sueina gražus jubiliejus-100 metų. Cerkvė pastatyta 1913 m. Romanovų dinastijos 300 metų viešpatavimui paminėti. 1908 metų vasario 13 dieną visame Šiaurės vakarų krašte, kaip tada mus vadino, vyko didžiulės iškilmės paminėti stačiatikybės gynėjo kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio 300-osios mirties metinėms ir kilo mintis pastatyti cerkvę-paminklą. Vienas motyvų buvo tai, kad jis buvo fundavęs daugelio cerkvių statybą, o Michailo vardą cerkvė gavo pagerbiant Michailą Romanovą, Romanovų dinastijos pradininką. Tuo metu nuo to meto aukščiausio Vilniaus taško buvo puiki Vilniaus panorama su vaizdu į jau esančias cerkves, o keleiviui ar šiaip dievobaimingam žmogui aukštai stovinti cerkvė turėjo sužadintų dievobaimingą virpuliuką. Statybos mecenatas buvo Kolesnikovas, kurio lėšomis jau stovėjo devynios cerkvės skirtingose gubernijose, jis išrinko dešimtajai cerkvei Rostovo ir Suzdalės stilių. 1913 gegužės 13d. cerkvė pašventinta; į ceremoniją lydima svitos atvyko Didžioji kunigaikštienė Elizaveta Fiodorovna Romanova. 1914 m. spalio 1d. cerkvėje pašarvotas Didysis kunigaikštis Olegas Konstantinovičius Romanovas, kuris buvo sužeistas mirtinai mūšyje su vokiečiais ties Širvintais. Iš Petergurgo atvyko jo tėvas Didysis Kunigaikštis Konstantinas Konstantinovičius Romanovas su žmona ir trimis sūnumis; kitą dieną laidotuvių kortežas pajudėjo į Peterburgą. 1915 m. rugpjūtį darėsi aišku, kad miestas neatsilaikys ir duotas įsakymas cerkvių turtą siųsti į Rusiją; šios cerkvės 30 varpų taip pat nuimti. Turtas sudarė 8 vagonų ešaloną, iš kurių 2 vagonai su varpais dėl "karo meto aplinkybių" galutinio tikslo nepasiekė ir jų pėdsakai dingo. 1915 m. rugsėjį vokiečiai paėmė Vilnių, ir cerkvės naudotos kaip sandėliai arba uždarytos. Įvedus komendanto valandą, jai nepaklusę buvo užrakinami šioje cerkvėje; žmonės naktis leido ant grindų, ryte atėję valdžios atstovai sprendė ką ir kokiomis sąlygomsi paleisti. Po neilgai trukusios bolševikų valdžios cerkvei prasidėjo sunkus metas, nes mieste didelis skurdas, daug pabėgėlių iš bolševikinės Rusijos, o Vilnius vokiečių nusiaubtas, dvasininkai iš valdžios negauna paramos. 1921m. tuometinis cerkvės bendruomenės vadovas Levickis vyko į Varšuvą, iš kur siuntė Vilniun produktus, gautus iš amerikiečių labdaros fondo, tikra švente tapo cukraus, ryžių, miltų daviniai. Vėlesnis cerkvės vadovas Nesterovičius nuo 1939m. beveik 40 metų rūpinosi šia religine bendruomene. Cerkvė veikė per Antrąjį pasaulinį karą, joje buvo renkama labdara neturtėliams. 1944m. vasarą, sovietų armijai priėjus prie Vilniaus, vokiečiai areštavo Nesterovičių su šeima. Sovietų armijos šturmo metų sprogimas išplėšė cerkvės duris ir keletą dienų cerkvė buvo be priežiūros, tačiau paleistas Nesterovičius įsitikino, kad niekas neprapuolė. 1951 m. melagingai apkaltintas jis suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio už "antisovietinę veiklą". 1956 m. paleistas grįžo į Vilnių, jo pareigas užimantis šventikas užleido pareigas ir dar 30 metų Nesterovičius vadovavo religinei bendruomenei.1913m. cerkvės šventinimo metu generalgubernatoriaus rūmuose (dabar Prezidentūra) buvo priėmimas 150 žmonių. O šiandien, 100 metų vėliau, originalus išliko tik ikonostasas, XX a. pradžioje darytas Maskvoje.


Toliau šiek tiek pasitrauksim nuo Dievo (bet, pažadu, neilgam) ir apžvelgsim pasaulietinius statinius. Taigi, Lietuvos rusų dramos teatras. 

P1180742

P1180744

P1180746

P1180748

Daugiau informacijos apie teatro istoriją rasite čia: http://www.rusudrama.lt/lt/apie-mus . Keletą sezonų  teatre vaidino didžioji rusų teatro aktorė Vera Komisarževskaja. Daug metų teatro pastatas, kurio dabar jau nėra miesto žemėlapyje, buvo Jogailos gatvėje, paskui persikėlė į šį pastatą, kuris yra architektūros paminklas Senamiestyje.

Vos pora žingsnių, ir namas, kuriame gyveno architektas Čiaginas.

P1180750

P1180751

Dabar ten įsikūręs (vieną raidę pametęs ?) "Čagino restoranas". Nikolajus Čiaginas XIX a. buvo Vilniaus gubernijos architektu. Tuomet Basanavičiaus gatvė vadinosi Pohulianka (Pogulianka). 1879 m. žmonos vardu (o kodėl ne savo? Moterų teisės?) įsigijęs vieno aukšto mūrinį namą, architektas jį perkonstravo į dviaukštį kotedžą. Sakyčiau, Čiaginas ir Vilnius XIX a. yra kaip Glaubicas ir XVIII a.

Restorano tinklalapis: http://www.cagin.lt/ . Jie siūlo išbandyti ir valgymą 100 % tamsoje. Jus pasitiks naktinio matymo akinius dėvintis personalas, o jūsų pojūčiai gaus dirbti 120 %. Gal, sakau, reiks pabandyt?

Kitas objektas žemėlapyje- Prezidentūra. Daryk ką nori, bet Googlemaps toks objektas neegzistuoja. Jeigu norėsit jį susirast, teks įvedinėti "Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarija". *Rolls eyes*.

P1180754

P1180759

Po 1794 m. čia apsigyveno generalgubernatoriai. 1823-1824 m. pastatas buvo rekonstruotas pagal Sankt Peterburgo architekto Vasilijaus Stasovo projektą. Gerbiamas architektas nebuvo Vilniuje, o plane įsivėlė klaida. Pradėjus darbus paaiškėjo, kad niekaip nepavyks pastato patalpinti taip, kaip sumanė architektas, nes jis tiesiog per ilgas. Ką gi, nugriovė Vilniaus universiteto kiemelio sieną ir atsirado pakankamai vietos. Juk negali būti, kad toks žymus architektas suklystų, ar ne?

Nors originaliame plane nebuvo, nufotografavau ir Vilniaus universiteto ansamblio planą.


P1180761

Detalią informaciją apie Vilniaus universiteto istoriją "Universitas Vilnensis 1579-2004" galite atsisiųsti pasiskaitymui iš http://www.vu.lt/lt/apiemus/istorija . Reikia turėti omenyje, kad-nors okupacija yra blogis- Rusijos imperija neprarado teritorijos, o prisidūrė apie 9 milijonus gyventojų, todėl universitetas buvo būtinas. Jo gyvenimas vėliau komplikavosi ir dėl studentų bei dėstytojų palaikymo sukilimams prieš carą.

Kelias vingiuoja Šv. Jono gatve, pro dabartinę Lenkijos ambasadą.

P1180765

Pacų (vėliau ir Sapiegų) rūmai – tai dviejų aukštų pastatas su vidiniu kiemu. Fasade vėlyvojo baroko stiliaus skulptūrinės puošybos elementų neišliko. Rūmai įrengti XVII a. pab. - XVIII a. pr. Salės dekoruotos iliuzionistinės barokinės tapybos stiliumi, naudoti ginkluotės motyvai. Šiame pastate buvo spaustuvė, kurioje išspausdintas caro Aleksandro II manifestas dėl baudžiavos panaikinimo.

Grįžtame į dievobaimingą kelią- Šv. Onos bažnyčia ir varpinė. 

P1180769

Klasicizmo stiliaus varpinė buvo nugriauta tiesiant db. Maironio gatvę. Vienuolyno pastatas buvo atiduotas kareiviams, o jiems paskirtas melstis netoliese esantis soboras. Kad patogiau būtų žygiuoti į pamaldas, buvo atliktas vietovės pertvarkymas. Paskui architektas Čiaginas visgi sugalvojo pastatyti neo-gotikinę varpinę prie bažnyčios. Esu girdėjusi įvairių atsiliepimų: vieni ją peikia ir lygina kaip gulbę ir žąsį, kiti sako, kad netgi labai gerai pavyko. Taigi, nuotraukoje matote XV a.pab-XVI a.pr. ir XIX a.

O štai ir Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboras. Nuo čia verta paminėti, kad generalgubernatorius Muravjovas (jis ir Korikas) vadovavo taip vadinamam Cerkvių priežiūros komitetui. Jo nurodymu buvo sutvarkytos visos apleistos tuo metu jau buvusios Vilniuje cerkvės. Muravjovas pageidavo neobizantinio stiliaus.

P1180777

P1180772

P1180780

P1180781

Ši cerkvė pradėta statyti 1346 m. Algirdo žmonos (istoriniai šaltiniai nesutaria pirmosios žmonos Vitebsko kunigaikštytės Marijos ar antrosios žmonos Tverės kunigaikštytės Julijonos) iniciatyva ir 1348 m. pašventinta. Algirdas esą asmeniškai parinkęs vietą cerkvei: netoli buvo tuometinis jo dvaras, vieta jau gyvenama atvykusių rusų. Nuomonių dėl statybos iniciatorės skirtumą galima paaiškinti tuo, kad Marija buvo Algirdo žmona iki savo mirties 1346 m., o Julijona-nuo maždaug 1350 m.  ir pati yra palaidota šioje cerkvėje, tam paminėti sienoje yra memorialinė lenta. Vedybomis su Julijona Algirdas tvirtino santykius su Semionu Išdidžiuoju, kuriam Julijona buvo žmonos sesuo, o pats Semionas prieš tai buvo vedęs Algirdo seserį Aigustę (vėliau krikštyta Anastazija). Nors Julijona buvo stačiatikė, bet sūnūs, pasak istorinių šaltinių, liko pagonys. Manoma, kad po Algirdo mirties ji turėjo nemažą įtaką, bet po Jogailos katalikiškojo krikšto pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir persikėlė į Vitebską. Tam galėjo turėti įtakos faktas, kad jos rūpečiu buvo tariamasi dėl Jogailos ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio dukters stačiatikės Sofijos santuokos ir stačiatikybės įvedimo Lietuvoje, tačiau Jogaila priėmė Lenkijos didikų pasiūlymą vesti Lenkijos karalienę Jadvygą. 1415 m. cerkvė tapo soboru: tuomet LDK ribos jau siekė Juodąją jūrą, jai priklausė Ukraina ir Kijevas, Vilnius tapo kaip ir LDK stačiatikių sostine, o ši cerkvė tuo metu buvopagrindinė. 1513 m. Aleksandro Jogailaičio stačiatikė žmona Elena irgi palaidota šioje cerkvėje. Elena buvo Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III vyriausioji duktė. 1495 m. santuoka buvo politinė, sutvirtinti taikos sutarčiai, nors absoliučios taikos taip ir nebuvo. Popiežius Julijus II tik 1505 m. (t.y. 10 metų po santuokos) davė Aleksandrui leidimą gyventi su kitatike žmona; 1501m. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakė vainikuoti jo stačiatikę žmoną Lenkijos karaliene ir galimai to pasekme Aleksandras didesnę gyvenimo dalį praleido Vilniuje, savotiškai pabrėždamas Vilniaus kaip valstybės sostinės statusą ir pagyvindamas įvairių sričių miesto gyvenimą, jis yra vienintelis LDK-Lenkijos karalystės valdovas palaidotas Vilniaus Katedroje (pasak istorinių šaltinių, lietuviams atsisakius leisti pervežti palaikus į Krokuvą). 1509 m. cerkvė nukentėjo, kai netikėtai griuvo kupolas, užgaudamas pietinę ir vakarinę sienas. Tai spėjamai sukėlė šalimais statomos gynybinės miesto sienos, kuriai reikėjo ginti miestą nuo totorių įsiveržimo, darbai. 1511-1522m. cerkvė perstatyta Konstantino Ostrogiškio pastangomis. 1609 m. dėl Bresto unijos cerkvė atiduota unitams, po 1748 m. visame Vilniuje siautėjusio gaisro buvo apleista ir 1808m. atiduota Vilniaus universitetui, joje buvo įrengti anatomijos kabinetas, veterinarijos klinika, biblioteka, auditorijos, muziejus. Sakoma, 1812 m. Napoleono kariai iš bado nusiaubė šį kabinetą (taip taip, jie valgė tai, ką ten rado). 1865-68 m. architektai Riazanovas ir Čiaginas suteikė cerkvei jos dabartinį vaizdą pageidaujant generalgubernatoriui Muravjovui ir cerkvė grąžinta tikintiesiems. Su šia cerkve susijęs skirtingai traktuojamas istorinis faktas: memorialinė lenta teigia, kad Algirdas taip pat buvo palaidotas šioje cerkvėje, nors daugybė istorinių šaltinių teigia Algirdą buvus sudegintą pagal pagonių papročius ir jo kapą esant nežinomą, o pastaraisiais metais tik apytiksliai, pagal archeologo Vykinto Vaitkevičiaus atradimą, galima nuspėti jo galimą palaidojimo vietą esant Turlojiškių kaimo pilkapiuose, išsidėsčiusiuose miškelyje prie Variekos ežero.

Šv. Paraskevijos (Šv. Proskofjos, Piatnicos) cerkvė. 

P1180782

P1180783

P1180785

P1180788
Paminklas Hanibalo krikštui, kurio čia gal ir nebuvo. Na, tai nebus pirmas paminklas neegzistuojančia proga. Juk Zappa irgi Lietuvoje nesilankė.
Istoriniai šaltiniai mini cerkvę esant pastatytą pagoniškos Ragučio šventyklos vietoje. Ši cerkvė pastatyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonos Marijos pavedimu 1345 m. senovės Kijevo ir Novgorodo cerkvių stiliumi. Cerkvė pavadinta Šv. Paraskevijos vardu,  kas iš graikų kalbos išvertus reiškia "penktadienis", Kristaus nukryžiavimo diena. Rekonstrukcijos metu 1864-1867 m. ir buvo rasta sienos atplaiša su įspausta 1345m. data, kas ir paliudijo to meto cerkvės egzistavimo faktą. Pradžioje ši cerkvė buvo kunigaikštiškosios šeimos cerkvė, Marija 1346m. buvo palaidota šioje cerkvėje, ir nuo tada cerkvė tapo atvira visiems norintiems. Sakoma,  kad šioje cerkvėje krikštijosi visi dvylika Algirdo sūnų nuo abiejų žmonų (tačiau kai kurie istoriniai šaltiniai teigia bent jau Vilniuje gimusius sūnus likusius pagonimis). 1557 m. trijų dienų gaisras neaplenkė cerkvės, 1560m. ji atstatyta, aplink kūrėsi prieglauda, ligoninė, kapinės. 1610m. vėl gaisro metu sunaikinta, tačiau šįkart aststatyti jos neskubėjo, nes po metų kartu su prieglauda ji  atiteko unitams, kurie pastatų neprižiūrėjo: istoriniai šaltiniai teigia, kad cerkvėje būta smuklės, o prieglaudoje- "linksmieji namai". 1655m. Vilnius laikinai perėjo Aleksejui Michailovičiui ir cerkvė grąžinta stačiatikiams, tačiau atstatyta tik 1698m.  Cerkvę pagerbė caras Petras I dovanodamas Šiaurės karo metu iš švedų atimtas vėliavas, kai 1705 m. švedus išvijo ir viešėjo Vilniuje šešias savaites. Pasakojama legenda, kad pats Petras I čia krikštijo A. Puškino protėvį Hanibalą, o tam atminti yra memorialinė lenta, nors dokumentai šio fakto neparemia. Hanibalas gimė Šiaurės Etiopijoje, kunigaikščio šeimoje, pateko į vergiją. Carui Petrui I užsigeidus turėti juodą tarną, nupirktas Konstantinopolyje ir pristatytas į Rusiją, kur iki 1717 m. buvo caro kamerdineriu.Vedęs Estijos vokietę, su ja turėjo 11 vaikų, o jo trečiojo sūnaus Osipo dukra ir buvo poeto A. Puškino motina. Pats Puškinas Vilniuje niekada nesilankė, bet turbūt nemažai apie jį girdėjo iš gero draugo A. Mickevičiaus. 1748m. cerkvė vėl degė, vėl buvo atstatyta, 1795m. antrąkart cerkvė atiteko unitams iki 1839m., kai grąžinta stačiatikiams ir jos tuometinė būklė buvo tokia: "pastatas yra keturios sienos be stogo, dvi sienos uždarytos pristatytais namais, trečioji siena žiūri į siaurą kiemą, o ketvirtoji veda į kiemą kuriame vos vienas ekipažas telpa". Atstatymo darbams vadovavo architektas Marcinovskis, pastatai aplink cerkvę nugriauti, rekonstruotas vidus ir atstatyta varpinė. 1864m. neobizantiniu stiliumi jau po trečio gaisro cerkvę atstatė architektas Čiaginas. Cerkvė veikė iki 1962 m., paskui jos pastate veikė muziejus. XX a. pabaigoje cerkvė galutinai grąžinta tikintiesiems; įrengtas naujas ikonostasas. Dabar čia pamaldos vyksta ir lietuvių kalba.  
                                                                                                      
Pati  sunkiausiai nufotografuojama (dėl savo aukšto bokšto) cerkvė yra Šv. Nikolajaus cerkvė.

P1180793

P1180797

P1180799

Ji dar vadinama Šv. Mikalojaus cerkve arba Šv. Nikolajaus stebukladario palaikų pernešimo cerkve; savo laiku buvo vadinta ir Didžiąja, kaip seniausia stačiatikių cerkvė Vilniuje. XIV a. Lietuvos globėju buvo laikytas Šv. Nikolajus (Mikalojus). Apie 1350m. ši cerkvė pastatyta LDK valdovo Algirdo žmonos Julijonos iniciatyva vietoj ten buvusios medinės cerkvės. XV a. viduryje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis statyti naujas ir atnaujinti esamas stačiatikių šventyklas, todėl cerkvė nebuvo atnaujinama, ir tik 1514m. Konstantinas Ostrogiškis gavo karaliaus Žygimanto I leidimą ir pastato naują cerkvę ant senosios pamatų, kaip sakoma, gavęs tokią privilegiją po Oršos pergalės. Nuo 1609m. iki 1827m. ši cerkvė priklausė unitams, o XVIII a. gotikos stiliaus cerkvė sudegė, todėl restauruota jau vėlyvojo baroko stiliumi, vėliau generalgubernatoriaus  Muravjovo nurodymu cerkvė perdaryta rusiškuoju bizantiniu stiliumi, o tokiam įvykiui atminti koplyčios sienoje skirta memorialinė lenta. 1839 m. cerkvė grąžinta stačiatikiams, tačiau iš esmės atnaujinta ir sutvarkyta tik 1865 m. Sakoma tris stačiatikių kankinius buvusius pirma palaidotus šioje cerkvėje, o tik vėliau palaikus perkėlus. 

Netoli yra istorinė rotušė, XIX a. buvęs Vilniaus teatras. O netoli šios cerkvės gyveno aktorius, kuriam į darbą buvo labai netoli eiti. Ir ne šiaip sau koks aktoriūkštis, o pats Vasilijus Kačialovas. Jo tėvas buvo apsikrikštijęs žydas ir dirbo šventiku šioje cerkvėje.  

Šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Kachalov_Wilno.jpg (c) Alma Pater
Ivanas Trutnevas nutapė šią cerkvę 1863 m. prieš rekonstrukciją ir 1864 m. po jos. 

Prieš ir po:

Šaltinis Wikipedia Commons, Иван Петрович Трутнев [Public domain], undefined
Šaltinis Wikipedia Commons, Иван Петрович Трутнев [Public domain], undefined

O toliau tikrai taip, akys Jūsų neapgauna - Šv. Kazimiero bažnyčia. Pagalvojot, kad Kūtvėla kažka suvėlė? Ne visai taip. Caro laikais, ši bažnyčia buvo atiduota soborui. Pats generalgubernatorius Muravjovas išsirūpino lėšų jo įrengimui. Architektai Čiaginas ir Riazanovas buvo įpareigoti darbus atlikti. Vien ikonostasui caras davė 80.000 rublių. Be abejo, buvo sunaikintas katalikiškas interjeras, tačiau pasamdyti geriausi rusų menininkai. Muravjovas pageidavo pakeisti pastatą taip, kad jis niekada negalėtų atvirsti bažnyčia. Riazanovo parengtas ikonostaso projektas 1867 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje laimėjo aukso medalį. Be abejo, komisijai niekas nepaaiškino, kad ikonostasas bus įrengtas sunaikintoje baroko bažnyčioje, kitaip medalis būtų buvęs koks žirninis. Rašytojas F. Dostojevskis buvo apsistojęs nakčiai netoli esančiame name (yra memorialinė lenta) ir buvo čia pasimelsti. Tačiau, matyt, garbieji architektai nepateisino lūkesčių, nes šiandien turime vėl Šv. Kazimiero bažnyčią. Tiesa, su stačiatikių bažnyčioms būdingu įėjimu. O kur dėjosi puikusis ikonostasas, nežinia.
           
P1180802

P1180804
Ogi caro laikais vietoj Jogailaičių karūnos buvo cerkviškas "cibulis" užmaukšlintas.
Pora žingsnių ir- Nacionalinė filharmonija.


P1180811

P1180814

Ilgus metus čia būta taip vadinamų Rytų pirklių namų. 1492 m. LDK valdovas Aleksandras padarė, mano manymu, labai gudriai- jis uždraudė atvykėliams pirkliams aplenkti miestą ir prekiauti tarpusavyje. Todėl iš atvykėlių pirklių galėjo uždirbti Vilniaus pirkliai. 1503 m. Aleksandras leido atvykėliams pirkliams pasistatyti namus. Po gaisro pastatas būdavo atstatomas naujausiu stiliumi. Dabartinį vaizdą pastatui suteikė architektas Korojedovas XIX a., nes miesto teatrui prireikė didesnių patalpų. 1905 m. Vilniaus gubernatoriaus žmona Sofija Palen čia surengė šiuolaikinės prancūzų tapybos parodą-aukcioną surinkti lėšų nukentėjusiems Rusijos-Japonijos kare šelpti. Jeigu norite susipažinti detaliau su šio pastato istorija (patikėkit manimi, tikrai verta), tai galite padaryti čia: http://www.filharmonija.lt/lt/apie-mus/koncertu-sale/

Turbūt vienas geriausiai pažystamų Vilniaus senamiesčio simbolių- Bazilijonų vartai.


P1180816

P1180817

P1180821

P1180822

P1180824

P1180826

P1180832

Bazilijonų vartai veda į buv. Bazilijonų vienuolyną ir Švč. Trejybės cerkvę. Algirdo antrosios žmonos Julijonos iniciatyva buvo pastatyta medinė cerkvė, o pergalei prie Oršos paminėti Konstantinas Ostrogiškis pastatė mūrinė gotikinę bizantišką cerkvę. Nuo XV a. prie jos veikė vienuolynas. 1608 m. Zigmanto III įsakymu cerkvė ir vienuolynas perėjo unitams ir gyvavo iki 1827 m. 1748 m. sudegusios cerkvės vietoje vienuoliai bazilijonai pastatė naują cerkvę, kuri stovi iki šiol. Bazilijonų vienuolyno vartai statyti architekto Glaubico 1761m. 1821 m. bazilijonai  buvo išvaryti, jų šventovėje įkurta stačiatikių Apreiškimo cerkvė, vyrų vienuolyno sparne įrengtas kalėjimas, kuriame 1823-1824 m. kalinti Vilniaus universiteto studentai, Filaretų organizacijos nariai, tarp kurių buvo ir poetas Adomas Mickevičius.  Iki mūsų dienų neišliko bazilijonų šventovėje buvę devyni puošnūs altoriai su paveikslais. Jau 1652 m. viename testamente minimas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Šaltiniai liudija, jog dažnas savo turtus bazilijonams užrašęs didikas prašydavęs prie to stebuklingo paveikslo laikyti pamaldas už jo sielą. Bažnyčią kadaise taip pat puošė Smuglevičiaus tapyti paveikslai, kurie, sakoma, 1915 m. buvo išvežti į Rusiją. Šioje cerkvėje savo laiku yra veikęs Pedagoginis institutas, buvo medžiagų atsparumo laboratorija. Taip pat beveik neišliko ir skliautus, sienas bei piliorius puošusi XVII a. sieninė tapyba, dabar galima pastebėti tik jos likučius. Skuminų (dar vadinama Švč. Dievo Motinos Apsilankymo) koplyčioje yra išlikęs Jonušo Tiškevičiaus funduotas jo žmonos Barboros Tiškevičienės  antkapis. Šiuo metu cerkvė priklauso ukrainiečių graikų-katalikų bendruomenei ir yra remontuojama.

Tik per gatvę nuo Švč. Trejybės cerkvės yra Šv. Dvasios cerkvė ir moterų bei vyrų vienuolynai.

P1180838

P1180839

P1180840

Šaltinis: By Fczarnowski (Mano darbas) [GFDL (http://www.gnu.org/copyleft/fdl.html) or CC-BY-SA-3.0 (http://creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0)], via Wikimedia Commons


P1180843

Kaip jau minėjau, šį stačiatikių vienuolyną sudaro du korpusai: vyrų Šv. Dvasios ir moterų Šv. Marijos Magdalietės, pastarasis šioje vietoje įsikūrė XV - XVI a. sandūroje, sakoma, LDK didžiajai kunigaikštienei Aleksandro žmonai Elenai padedant. Senovėje stačiatikių vienuolynui priklausė greta esantys pastatai dabar Aušros vartų g. 6 ir 8 ("Medininkų" restoranas ir Italijos ambasados rezidencija), o dabartinį vyrų stačiatikių vienuolyną įkūrė Vilniaus Švč. Trejybės stačiatikių brolija. Karalius Zigmantas Vaza leido brolijai išlaikyti ligonines, spaustuves, o savo spaude išraižyti Švč. Trejybės atvaizdą. Brolija veikė prie XVI a. pradžioje Konstantino Ostrogiškio pastatytos mūrinės Švč.Trejybės cerkvės, tačiau po Bresto unijos Švč.Trejybės brolija įsikūrė dabartinio vienuolyno vietoje, 1597 m. pasistatė medinę Šv. Dvasios cerkvę, prie kurios įkūrė penkių klasių mokyklą, o senąją stačiatikių spaustuvę perkėlė į Vievį (valdovas uždraudė spaustuvei dirbti, nes jinai pradėjo spausdinti tai, ką šiandien pavadintume "bažnyčios hierarchų kritika") . Privilegiją mūrinei Šv. Dvasios cerkvei statyti 1633 m. suteikė Lietuvos Lenkijos karalius Vladislovas Vaza ir Šv. Dvasios cerkvė tapo Lietuvos stačiatikių metropoline šventove ir vienuolynui buvo pavaldūs stačiatikių vienuolynai likusiose LDK žemėse.XVII a. vidurio karai, miesto nuniokojimas, jėzuitų ir unitų įsigalėjimas, Basųjų Karmelitų dominavimas prie Aušros vartų koplyčios nustelbė stačiatikių bendruomenę. Turėjo įtakos ir tai, kad XVII a. pabaigoje LDK bajorijos dauguma pasirinko katalikybę, o miestiečiai nuskurdo, tad ir vienuolynas nebeteko turtingų rėmėjų. Šv. Dvasios vienuolynas neišvengė 1701-1709 m. Šiaurės karo ir maro, XVIII a. vidurio gaisrų, 1794 m. Kosciuškos sukilimo ir 1812 m. prancūzų invazijos. 1749 m. cerkvė sudegė. Ją rekonstravo žymus Vilniaus baroko architektas Glaubicas. XIX a. cerkvė sulaukė dar vienos rekonstrukcijos, kai po 1864 m. sukilimo generalgubernatorius Muravjovas išleido potvarkį "likviduoti lotyniškos dvasios liekanas cerkvių architektūroje". Cerkvėje palaidoti trys Vilniaus stačiatikių kankiniai. Istorikai laikosi nuomonės, kad Antonijus, Eustachijus ir Jonas 1346 ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių, o ne religinių motyvų, greičiausiai už nepaklusnumą valdovui, nors stačiatikių tradicija skelbia, kad jų būta lietuvių, didžiojo kunigaikščio dvariškių, slapta priėmusių stačiatikybę ir pagonys juos nukankino ir pakorė ant ąžuolo, augusio dabartinės Švč. Tejybės cerkvės vietoje. 1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti stačiatikių šventaisiais, 1853m. jų  palaikai perkelti į naują relikvijorių, kuriame jie ilsisi ir dabar. Kiekvienais metais birželio 26 d. švenčiama šių relikvijų perkėlimo šventę, specialių pamaldų metu relikvijorius atveriamas, tikima, kad stačiatikių kankinių relikvijos turi gydomąją galią. Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolyno archimandritas išvežė šventąsias relikvijas į Maskvą, kur jos buvo iki 1946 m., kai Stalinas specialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. 1997 m. relikvijorius iš kriptos perkeltas po mediniu baldakimu priešais ikonostasą. 


Į maršrutą apie rusų kultūros palikimą Vilniuje lankstinuke (ieškokite Vilniaus TIC skyriuose, "Rusų kultūrinis palikimas Vilniuje") įtraukti ir Aušros vartai.

P1180844

P1180847

Tiesą sakant, tenka gerokai galvą pasukti, norint šį objektą "pritraukti" prie rusų kultūros. Kai dar buvo spėliojama dėl paveikslo kilmės, buvusi versija, kad dar Algirdas parsivežęs iš Rytų žygių ikoną, todėl vienu metu norėta paveikslą išvežti į Rusiją, tik pabūgo tikinčiųjų sukilimo. Dabar kiek ramiau šitu klausimu-nustatyta, kad tai XVII a. Nyderlandų dailininko Martin de Vos darbas. Yra žinoma, kad čia meldėsi į karą vyrą lydėdama garsi rusų poetė Ana Achmatova. 1997m. arkivyskupas Bačkis buvo čia bendrai maldai su Maskvos ir visos Rusijos patriarchu Aleksejumi II.

Pro Aušros vartus praėjus, Liepkalnio gatve galima patekti į stačiatikių kapines.

P1180848

P1180851

P1180853

P1180855

P1180856

Šv. Eufrasijos (Eufrosinijos) cerkvė pastatyta 1838 m. Jau 1795 m. Vilnius buvo gubernijos miestas Rusijos imperijoje ir prireikė stačiatikių kapinių. Šiam tikslui davė žemės Liepkalnyje, tačiau kapinės buvo kuriamos taip lėtai, kad archimandritas 1832 m. rado reikalą pasiskųsti, jog "ten vis dar bastosi galvijai, o žmonės vagia kryžius, ir šiaip kas atrodo vertingesnio". Pirklio Zaicevo dėka kapinės baigtos, nes efektyviai organizuotas lėšų rinkimas; jo vardu buvo išduota savanoriškų aukų registracijos knyga. 1833 m. surinkta 1000 rublių, pats Zaicevas skyrė daugiau kaip 4000 rublių. Šie pinigai padėjo nubrėžti kapinių ribas, suplanuoti pačias kapines, paruošti deramus teritorijos apibrėžimo aktus. Lėšos plaukė ir toliau, apie 8000 rublių, taigi jau galima buvo kalbėti apie cerkvės statybą. Zaicevas palaidotas šiose kapinėse, vėliau pagal jo testamentą čia pastatyta koplyčia, o tuo pat testamentu dar palikta 30 000 rublių prieglaudos statybai.1865 m. cerkvėje palaidotas generolas Paniutinas, kuriam  antkapis padarytas pagal architekto Čiagino eskizą. XX.a. pradžioje kapinėse buvo laidojama tiek, kad prireikia antros cerkvės reikalingoms ceremonijoms ir sugalvota buvo praplėsti Zaicevo poilsio vietą iki cerkvės statuso; 1914 m. Zaicevo vardo cerkvė buvo pašventinta, o paties Zaicevo palaikai yra saugomi altoriuje. Pirmojo pasaulinio karo metu nukentėjo abi cerkvės. Iki 1948 m. kapinės priklausė Šv. Eufrasijos cerkvei, paskui buvo nacionalizuotos kartu su cerkvės religinės bendruomenei priklausiusiu turtu (įskaitant 4 namus). 1951 m. Šv. Tichono koplyčia buvo uždaryta, 1957 m. tikinčių bei dvasininkų prašymu atidaryta suremontuoti (tam Patriarchija skyrė 7 000 rublių). 1963 m. buvo išregistruota, bet leista šarvoti; 1987 m. grąžinta parapijai, paremontuota. O dabartinis cerkvės vaizdas yra toks dėka kapitalinio remonto, atlikto architekto Gaudukevičiaus 1973-1976 m. 1991 m. kapinės gražintos cerkvės bendruomenei.Antrojo pasaulinio karo aukos, 1151 žmogus, paladoti broliškame kape prie vienos kapinių sienos. 1997 m. ten pastatytas memorialinis kompleksas.Dailininkas Ivanas Trutnevas, ne veltui jo darbų pavyzdžius įkėliau, irgi palaidotas čia.

Tiesą sakant, kadangi objektų ekskursioje labai daug, pasižymėjau mintyse, kad į šias kapines būtina grįžti sulaukus šiltesnio oro. Jose yra daug gražių antkapių, bet dauguma po sniegu. Dar galite pasiskaityti šį straipsnį: Diena.lt Liepkalnio kapinės-Vilniaus rusų veidas

O štai su sentikių kapinėmis buvo įdomi istorija. Lankstinuke jos pažymėtos viename taške. Pagalvojau moteriškai logiškai, kad nelabai taip gali būti. Užsukau į geležinkelio stotyje esantį Vilniaus TIC skyrių ir mane paslaugiai nukreipė oro uosto link. Tenais esančiame Vilniaus TIC skyriuje pasitikrinau informaciją dar kartą, tai ką Jūs manote, parsiuntė mane atgal į Liepkalnio gatvę. Tiesą sakant, tas kapines skiria gatvė, tad į sentikių kapines nuo stoties pusės geriau eiti iš Tyzenhauzų gatvės. Visgi manau, kad čia yra Vilniaus TIC klaida, nes abudu objektus reikia žymėti atskirai.Bastymuisi oras kiek "atšilęs", nuo -16'C dabar tik -14'C.

P1180858

P1180860

P1180862

Nuoširdžiai prisipažinsiu, šitoji cerkvė iš visų mano matytų šiandien man patiko labiausiai. Gal kad matau pirmą kartą. Cerkvė vadinasi Švč. Dievo Motinos Užtarėjos vardu. Daugiau apie pačią religiją galite pasiskaityti čia: http://www.ldm.lt/Parodos/Sentikyste.htm Informacijos apie cerkvę beveik nėra, tik kad pastatyta 1830 m.

Pora nuotraukų iš sentikių kapinių:

P1180868
Gal kam kryžiuką?

P1180869

P1180873

P1180875
Atėjo vyrai į darbą....

P1180876

P1180878

P1180880

Bet Kūtvėlos nuotykiai tęsiasi. Yra likęs dar vienas objektas Markučiuose. Bet iki jų toli, geriausia nusigauti iki 10 maršruto autobuso. Sugalvojau kelią atgal sutrumpinti, nes pamačiau žmogų, drąsiai per pusnis brendantį. Na ką, aš-iš paskos. Seku pėdomis ne blogiau už Čiupk-Griebk. Ir tada atsiremiu nosi į tai:

P1180883

Joke :-) Tarp mūro sienos ir metalinės tvoros yra plyšelis. Stambesniam žmogui būtų prastai, bet aš nusiimu kuprinę, įkvepiu giliai, įtraukiu visas atsikišusias kūno vietas (nosį ir kelius) ir pralendu šiaip ne taip. Per gatvę pasitinka toks jau grynai katalikiškas Lurdas:

P1180885

P1180887

Kadangi nuo sausio 21d. keičiasi visuomeninio transporto grafikai, tai jau kuris laikas jie ir yra iškabinti (primenu, veiksmas vyksta sausio 19 d.), todėl transporto atvykimą galima sėkmingai burti iš kavos tirščių. Bet netrukus jau ir Markučiai.

P1180889

P1180891

P1180893

XVII a. pradžioje buvusio dvaro vietoje įkurtas Markučių parkas. A. Puškino literatūros muziejaus pastatas-vila pastatytas 1867-1868 m. architekto Lastovskio. Dvaras priklausė Melnikovams; generolas Melnikovas tada rūpinosi Petergburgas-Vilnius geležinkelio statybos reikalais. Jauniausias A. Puškino sūnus Grigorijus Šv. Paraskevijos cerkvėje susituokė su generolo dukra Varvara (jai tai antroji santuoka, pirmoji baigėsi skyrybomis); vėliau, prieš pat poeto 100-sias gimimo metines, apsistojo žmonos kraitiniame dvare Markučiuose. Pats Grigorijus savo tėvo neprisiminė, nes buvo nepilnai dvejų metų, kai pastarasis žuvo dvikovoje, tačiau Grigorijus buvo paskutinis Puškino valdų Michailovske prie Pskovo paveldėtojas; iš Michailovsko į Markučius buvo atvežtos šeimos relikvijos ir dalis baldų. Varvara ėmėsi labdaringos veiklos, jos skirtos stipendijos dėka gimnazistės iš provincijos galėjo gauti išsilavinimą. 1903 m. Grigorijus su Varvara dvaro kapinėse pastatė cerkvę. Pirmasis projektas numatė bizantinio stiliaus koplyčią, tačiau buvo praplėstas iki tradicinės cerkvės. Grigorijus nesulaukė cerkvės statybos pabaigos, ji baigta statyti metai po jo mirties (mirė jis 1905m.). 1906 m. namų cerkvė papašventinta Šv. Varvaros vardu. Pati Varvara buvo menininkė, kūrė eskizus baldams, siuvinėjo; pagal jos piešinį iškaltas antkapis iš švediško granito ant Grigorijaus kapo, kuris yra šalia Šv. Varvaros cerkvės. Pirmojo pasaulinio karo metu Varvara išvyko į Peterburgą, gryžo 1908m. Kaip teigia to meto spauda, vokiečiai nelietė nei daiktelio jos dvare, tačiau prie trumpos sovietų valdžios buvo išgrobstyta didelė dalis Grigorijaus bibliotekos. Pergyveno Varvara savo vyrą 30 metų, jos laidotuvių metų į cerkvę tilpo tik dvasininkai, o daugybė žmonių atsisveikino lauke. Palaidota Varvara šalia Grigorijaus. Prieš mirtį ji paliko testamentą, kuriame rašė, kad Markučių sodybos gyvenamasis namas negali būti parduotas ar išnuomotas, kad čia turi būti saugomas didžiojo poeto A. Puškino atminimas. Dvaras perduotas Valstybiniam A. Puškino muziejui Maskvoje, bet 1948 m. perėjo Istorijos-etnografijos muziejui prie Lietuvos TSR Mokslo akademijos. Cerkvė, kaip dvaro dalis, tapo muziejaus teritorija ir pamaldos nutrauktos. 1968 m. muziejaus inventorius nurašytas, kas tais laikais reiškė sunaikinimą ir muziejuje liko tik nedaugelis knygų bažnytine slavų kalba ir natų rinkiniai. Daugiau kaip 60 metų Varvaros cerkvėje nevyko pamaldos. 1999 m., minint 200-ąsias A. Puškino gimimo metines, atliktas remontas.


Na štai, net prakaitas nuo klaviatūros varva, kiek aš čia visko pripasakojau. Dalis informacijos yra paimta iš mano referato tema apie stačiatikių maldos namus Vilniuje, skirto Vilniaus gidų kursų istorijos paskaitoms. Referatas buvo įvertintas 10 balų. O kaip gi kitaip, juk Kūtvėla rašė!

Skaitantys rusu kalba visą teisybę apie stačiatikybe Lietuvoje gali rasti čia: http://www.orthodoxy.lt/ru/stati-po-istorii/154-pravoslavnaya-litva-istoricheskaya-realnost Ir turbūt nėra temos, kuria nepasidomėtų Miestai. net forumiečiai: Vilniaus stačiatikių cerkvės

Kaip visada Jūsų susivėlusi,

Kūtvėla

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...