Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Trys slidininkai ir viena Kūtvėla Taurijos girioje: pelkiniai pafilosofavimai

Sunday, February 17, 2013

Kai šiandien atvykau į Vilniaus geležinkelio stotį pamaniau, kad žygeiviai pagaliau neapsikentė ir nusprendė iškrėsti savo Kūtvėlai piktą pokštą ir neateiti į žygį. 10 min. iki traukinio išėjimo nebuvo nei vieno pažystamo veido ar bent jau žygeiviškos išvaizdos būtybės- studentiško amžiaus, su slidėmis ir kuprine (na, žygio informacija buvo paskelbta gana vėlai Vasario 16-sios vakare, tai suprantama, švenčia žmonės). Bet užtat paaiškėjo, kad vienintelis vyras su slidėmis laukimo salėje prie kurio aš neplanuotai prisėdau visgi buvo mano žygio kolega. Taigi, į Mickūnus vykome keturiese: Laimis, Fredis, Tadas ir Kūtvėla: trys poros slidžių, patirties ir energijos bei viena pora vaikščiojimo lazdų, gerų norų ir naujų blauzdinių voverėms sužavėti. Šiandien atsiėmiau už visas, absoliučiai visas numuilintas fizinio lavinimo pamokas mokykloje ir vienoje vietoje net šnekėjausi su angelų choru. Bet apie viską-po truputį.


Pirmiausia Mickūnuose slidininkai apginklavo savo kojas ekipiruote prieš pelkes. Žemiau esančioje nuotraukoje matote kaip patirtis ir energija glaudžiai bendradarbiauja:


P1190419

Aš fotografavau ir krizenau, kad šis "kompromatas" vertas ne mažiau dėžės konjako. Vat ir nubaudė mane pelkių dvasios už ilgą liežuvį.




Kol kas einame ir grožimės gamta:

P1190420

P1190422

P1190423

Arbatos pertraukėlei stabtelime prie medžiotojų bokštelio. Šiek tiek snyguriavo. Aišku, mano bendražygeiviai pasinaudojo mano silpnybe (kaip negražu iš jų pusės :-) ) ir paklausė, ar nenoriu nufotografuoti vaizdo iš bokštelio. Kai nubridau per pusnis, kurios siekė man kelius, radau bokštelio duris užrakintus spyna. Bet kai kojos klimpo į pusnis iki kelių, jau turėjau susivokti, kad bus blogai.

P1190427

Taurijos girioje yra rasta briedžių ragų, todėl dairiausi akis išplėtusi tokio grobio, bet čia artimiausia, ką radau briedžio ragams:


P1190428

Netoli bokštelio yra šėrykla:

P1190429

P1190430

Toliau eiti darosi vis sunkiau, nes pusnys siekia man  gerokai virš batų aulų. Slidininkams tai jos nė motais, sliuogia sau kaip Kristus vandeniu jeigu ne geriau.


P1190432
Pušis.

P1190434
Kopos.

P1190436
Kopos.

P1190437

P1190444
Kieno čia pėdutės?
Daugmaž šioje žygio vietoje sniegas man vietomis jau siekė kelius. Vaikščiojimo lazdos, jeigu ne išgelbėjo gyvybę, tai bent jau padėjo vėliau susiorientuoti, kur yra pelkės dugnas. Randame išvertą didelį medį:

P1190446

P1190450


Toliau prasideda man blogiausia žygio dalis: sniegas siekia pusę šlaunų. Aš mėgstu kartais pagražinti pasakojimus, bet čia duodu pačios didžiausios, pačios didžiausios, pačios didžiausios garbės žodį, kad taip ir buvo-iki pusės šlaunų. Negaliu eiti labai greitai, nes kas žingsnis klipmstu į pusnis, tuo tarpu mano bendražygeiviai tolsta. Padarau dešimt žingsnių ir pasiremiu ant lazdų atgauti kvapo- širdis tvaska, kvapo trūksta, akyse tavaruoja....betgi negaliu delsti, nes slidininkai vis labiau atsiplėšia tolyn. Poroje vietų tiesiog atsisėdu pusnyje-tam tereikia tik nedaug pritūpti, kai pusnys virš pusės blauzdų, ir pasėdžiu sniege (ne pati geriausia mintis). Vėl bandau irtis dešimt žingsnių....o dar prieš akis keletas kilometrų. Mano bendražygeiviai palaukia manęs atpūtuojant, ačiū jiems. Judėti tenka labai greitai, nes kelyje pasitaiko apsnigtų nugriuvusių medžių, kuriuose susipina mano nusmegusios kojos, arba tenka straksėti per tai:

P1190454

Sunkiausia yra ne pats ėjimas, o ėjimas greitai ir tas lazdomis mosikavimas. Jeigu galėčiau eiti savo tempu ir pailsint, nebūtų blogai, bet reikia dar spėti į traukinį namo. Be to, negaliu užlaikyti slidininkų tik dėlto, kad jie buvo gudresni ir žinojo, kad į pelkes žiemą einama su slidėmis. Mane dar stiprina Fredžio dosniai atseikėti mano mėgstami sausainiai, kuriais liepė prisipildyti kišenes. Bet tarpas nuo tarpo matau žmogaus pėdas, todėl darosi ramiau-jeigu čia praėjo žmogus, vadinasi, praeis ir Kūtvėla. Situacija dabar tokia, kad nei pirmyn, nei atgal: negaliu susilyginti ėjimu su savo bendražygiais, bet ir negaliu juos užlaikyti, negaliu viena ir grįžti atgal į Mickūnus. Čia tokia rusiška patarlė ateina į galvą: "Немагу"- "А ты через немагу". Kapanojuos kaip ta varlė pieno puodynėje (oi kaip aš suprantu ką jinai jautė tuo metu), bet nepamirštu ir įamžinti aplinkos:

P1190456

P1190458

P1190461

P1190464
Aaaaaa...Palaaaaaauuuuuukkiiiitttttt.....
Pagaliau prieiname proskyną, po kurios kelias jau turi pradėti gerėti. Turbūt patys sunkiausi žingsniai...su keliais pasisėdėjimais išlinguoju iš sniego glėbio. Sniegas vis dar sieka batų auliukus, bet vaikščiojimo lazdos jau nebesminga iki pusės-tai ramina. Tokiu keliu jau galiu eiti gana greitai.

P1190466

P1190467
Gailiai.

P1190469
Gailiai.
Gailis – visžalis, svaiginančiai dvokiančio kvapo, iki 1,5 m aukščio užaugantis krūmas. Jaunos šakelės tankiai apaugusios rausvais plaukeliais. Lapai pražanginiai, odiški, su žemyn užlenktais kraštais. Žiedai balti, rečiau rausvi, sukrauti į kekes šakų viršūnėse. Žydi gegužės-liepos mėn. Vaisiai subręsta rugsėjo mėn. Vaisius - daugiasėklė dėžutė. Augalas nuodingas!

Mišku per pusnis išeiname į gerą kelią:

P1190475

Iki traukinio Bezdonyse lieka kažkur 5 km ir turime 1,5 val. Spausk, Kūtvėla, spausk! Keliaujame lygiagrečiai traukinio bėgiams. Ne kelias, o žiemos pasaka.

P1190475

P1190480

P1190482
Kieno čia pėdutės?

P1190483

Praeidama pro sodybą nesusilaikau nenufotografavusi tokio svarbaus gyvenamojo ploto kampelio kaip WC. O šitas dar ir iš išorės kabliuku rakinamas, todėl geriausia tenais įsmukti kai neklaužados vaikai aplink nesimaišo....dėl visa ko.

P1190484


P1190491

P1190492

Pamačius Bezdonių dvarą jau žinau, kad iki stoties nebetoli.

P1190494

P1190495

P1190501

P1190502

P1190505

P1190510

P1190512

Stoties duris praveriame 16.20, iki traukinio atvykimo kažkur 10 min.

P1190515
Ledas spėjo užsidėti.
Pasinaudodama proga, noriu pagirti blauzdines (Bachilai) Arsenal, kurias pirkau "Armijai ir civiliams" Rygos g. Nuoroda į prekę čia Kainavo 45 lt, darbuotojas kantriai pademonstravo susirūpinusiai Kūtvėlai kaip reikia šias blauzdines su visais metalais pritaikyti kojai. Tik būtų idealu, jeigu sugalvotų ir prilaikymą ant kulno, nes tenais sniego kažkiek pateko, nors tenais, kur gaubė blauzdinės, liko visiškai sausa. Na, be abejo, kai sniego iki pusės šlaunų, tai sausai išbristi norint reikia visai susivynioti į tokią blauzdinę, kad tik akys ir fotoaparatas dirbtų.

Žygis po Taurijos girią aprašytas ir žemėlapis įdėtas Tado Šidiškio knygoje "Keliaukime po Pietryčių Lietuvą". Nuoroda į knygą čia Šią knygą esu pati įsigijusi ir galiu rekomenduoti. 

Tai štai, teks turbūt keist religiją ir žiemą lipt ant slidžių. Gal kas turit atliekamas?

Su meile,

Kūtvėla Pelkynogyventojaitė

0 comments:

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...