Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

"Vilko valanda": tokio Vilniaus dar neturėjome.

Saturday, April 6, 2013

Šiaip recenzuoti knygas yra sunkus darbas, nes jas reikia perskaityti, išanalizuoti, aprašyti, paredaguoti, dar kartą paredaguoti, parinkti iliustracijas, išgerti kibirą kavos (nors tai niekis, palyginus su kūrybinės minties gimdymo kančiomis tas knygas rašant). Štai "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (autorė M. Baužienė) jau bus pusė metų kaip laukia savo eilės ir mano įkvėpimo, nes pasakyti apie ją nėra ką. Nei gero, nei blogo, tiesiog nėra ką, o tai vis dėlto yra blogai. Bet kadangi laikau save kelionių tinklaraštininke, o Vilnių tiesiog dievinu (visų kelionių gėris yra tame, kad gera grįžti namo), todėl imuosi A. Tapino "Vilko valandos" recenzijos. Nebus lenga, nes garbingų recenzentų ne vienas ir ne du, tiesiog visa knyginė jonosfera, stratosfera ir blogosfera sujudo. Du dar yra kartai, kai skaičiau šią knygą, nes iš vieno karto visgi sunku sekti susipynusias veiksmo gijas, bet skaitant antrą kartą daug kas stojasi į savo vietas ir pastebimi niuansai, kuriuos praleidau skaitydama pirmą kartą, ir knyga darosi įdomesnė. Pirmą kartą skaičiau su įdomumu, antrą kartą-su malonumu.




Kelios siužetinės linijos sudaro šios knygos stuburą. Knyga prasideda in medias res vaizdeliu, kai Rusijoje yra aptarinėjamas miestų pardavimo klausimas, kuriame yra atsižvelgiama ir į rusų patirtį su Aliaska. Man iki šiol įdomu koks būtų gyvenimas Šiaurės Amerikoje, jeigu Aliaska tebepriklausytų Rusijai. Nors savo recenzijoje Nepo.lt pabrėžia, kad " romanas startuoja skyriumi su tuntu veikėjų, nors nei vieno iš jų nėra sąraše...", manau, kad kiekvienas veikėjas yra pakankamai pristatomas paaiškinamuoju sakiniu prieš arba po, o ir nepakankamai daug figūruoja romane, kad būtų reikalingi įvedami į veikėjų sąrąšą. Vilniaus legatas  Antanas Sidabras (kuriam angliškoje versijoje greičiausiai gresia tapti kokiu nors Anthony Silver) tiria paslaptingą žmogžudystę Viršūnių susitikimo išvakarėse. Mokslininkai Basanavičius ir Tvardauskis stengiasi apsaugoti paslaptingąją Milą nuo pagrobimo. Tikrasis Rusijos valstybės patarėjas Golicynas rengia miestui ypatingą fejerverką. O Vilnius gyvena savo gyvenimą: valgo, geria, mušasi, džiaugiasi pavasario saule, mylisi... Ir tai vyksta mieste, kur leidžiasi dirižabliai (o kiek buvo kritikuojama oro gondolų idėja!).Knygos viršelyje puikuojasi vilkas, o po apačia prierašas, kurį laiką mane laikęs per atstumą: "Kvapą gniaužiantys nuotykiai KITOKIAME Vilniuje". Mano Vilnius- su barokiniais Milošo debesimis, viduramžių dvasia požemiuose, ir tuo "tolumoje pakrypusiu kryželiu", kuris užkliuvo Salomėjai. Ir ta mintis, kad Vilnius knygoje bus kitoks, išdarkytas, svetimas, man visai visai nepatiko. Bet knyga vis dėlto gavosi gera.

Jeigu reiktų trumpai reziumuoti knygos stilių, tai būtų geras gerų Simono R. Gryno, Glen Cook, ir Kristinos Sabaliauskaitės stilių mišinys. Grynas ("Haukas ir Fišer") bei Glen Cook ("Juodoji Gvardija", beje, kada bus likę vertimai į lietuvių kalba?) atstovauja alcheminiam-maginiam-kariniam elementui, o Kristina Sabaliauskaitė ("Silva Rerum") taip gerai nusakė Vilnių (netgi ekskursijos yra), kad padeda įsivaizduoti ir šios knygos herojų judėjimus. Pats gi autorius neneigia T.Pratchett įtakos ( kuris savo ruožtu yra bendradarbiavęs su Neil Gaiman, "Amerikos dievai" originalo kalba iki šiol skaitau su dideliu pasimėgavimu). Oficialiai ši knyga atstovauja steampunk žanrui, kai veiksmas vyksta Amerikos Laukinių Vakarų arba karalienės Viktorijos laikais (nors britų laivas piratus ima į nagą Jo Didenybės vardu) ir įvairioms technologijoms yra naudojams garas bei mechanizmai.

Pagrindiniai knygos minusai yra du: kaina ir terminologija. Be abejo, autoriaus nesiimsiu kaltinti dėl kainos, tačiau ji buvo priežastis, kodėl porą savaičių knygyne vaikščiojau ratais aplink Naujienų lentynas, bet net nepavarčiau šios knygos (kaip jau minėjau, viršelis neįkvėpė). Dėl terminologijos, tai knyga-pionierius, nes šiuolaikinis jaunas žmogus (kurį visgi įsivaizduoju kaip pagrindinį skaitytoją) dabar nelabai pasižymi kalbos kultūra ir iškalba, nedaugelis jau "obuolys nuo obels netoli krenta" iššifruoja, o čia- legatas, tarėjas, tikrasis valstybės patarėjas...Tačiau jeigu nors vienas jaunas žmogus atsivers aiškinamąjį lietuvių kalbos žodyną, tai jau bus laimėjimas.  

Knygos pagrindinis privalumas yra tas, kad jame vaizduojamas istorinis Vilnius (nors autorius įžangoje tvirtina, kad tai nėra istorinis romanas). Pirmiausia paminėsiu kokius realiai buvusius žmones galima sutikti knygoje.
  • plėšikas Rickus. Kai buvau vaikas, mano šviesios atminties senelis vakarais sekdavo pasakas apie plėšikus, o man su sese labai patikdavo klausytis. Pagrindinis veikėjas būdavo plėšikas Rickus su-greičiausiai išgalvotais- sėbrais Jackum ir Tamošium. Rickus buvo realiai gyvenęs asmuo, "lietuvių plėšikas, siautėjęs po Žemaitijos, Lietuvos kaimus. Įsigalėjus savivalei bei užpuldinėjimams, buvo suimtas policijos" (Šaltinis čia), nors senelis pasakojo, kad Rickus buvo nušautas pasieniečio kertant sieną.O "utėle dervuota" garantuotai pakeis "špygą taukuotą".
  • "bogodelnios" viršininkė Margarita Berg. Jinai istoriškai atsovauja ne patį asmenį, bet labdaringą veiklą. Štai Vilniuje esanti Arkangelo Mykolo vienuolynas caro laikais buvo atiduotas įkurti "Marijos gailestingumo namams", kurių globėja buvo pati carienė Marija Fiodorovna.
  • Dvasios tarėjas Masalskis, nors ir ne Ignas Jokūbas. Realus asmuo buvo Vilniaus vyskupas ir pirmasis Edukacinės komisijos pirmininkas, labiausiai išgarsėjęs savo pobūviais ir azartišku kortavimu. Nors jo mirtis buvo, sakyčiau, politinis susidorojimas, bet Vilnių jis vis dėlto mylėjo. Jis turėjo visas galimybes pasikviesti meistrus iš Europos Katedrai restauruoti, bet pasirinko Lauryną Gucevičių, tuom pabrėždamas, kad ir pas mus nenugrubnagių esama."Ne dėl jūsų stengiuosi, manoji tarnystė- dėl Vilniaus" (psl 414).
  • mokslininkas Tvardauskis- mano manymu, mago Tvardovskio prototipas. To paties, kuris Žygimantui Augustui mirusios Barboros vėlę iškvietęs. Remiantis legenda, tai buvo žmogus sudaręs sandėrį su Nelabuoju ir vieną dieną prasmegęs su savo dvaru. O kad vėles kviesti jis moka, patvirtina jo pokalbis (psl 522) su figūra veidrodyje: "Mano bokšto akmenis seniai skalauja Neris". Ar ne pats Gediminas?
  • Solomonas, sienų tepliotojas. Apie šitą veiklą esu padariusi atskirą reportažą, kaip atrodo apdergtas Vilnius. Beraštis sienų tepliorius anarchistas dar ir, pasirodo, drąsus ir gerą darbą padaro-parodo legatui kur slepiasi pabaisa.Ar tai ženklas, kad moneta turi dvi puses?
Foto iš reportažo apie grafitti.

  • Bėdų Rožė- Vilniaus Rožytė.
  • Gimbutas, Basanavičius- šios pavardės pristatymo nereikalauja. 
  • Vingriai- manyčiau, senieji vedliai po Žemaitijos kūlgrindas, dabar vedžiojantys žmones po asmeninio gyvenimo kūlgrindas. 
Įtaigumo knygai suteikia ir istoriniai Vilniaus rajonai.

Šolom Aleichemas kūrinyje "Jeigu būčiau Rotšildas" svajoja įkurti didžiulę labdaros draugiją, kad ji visus žydus aprūpintų uždarbiu, kad visi gyventų draugiškai, ješivose studijuotų Talmudą, o virš visų ješivų būtų vyriausioji ješiva, "žinoma, Vilniuje". Apie buvusį Vilniaus getą esu taipogi parašiusi reportažą. Žydams priskirtinas ir golemo išradimas.

Foto iš reportažo apie buvusį žydų getą.
Žvėrynas knygoje yra išskirtinis, nuo Vilniaus atkirstas Neries kilpa. Tiesa, yra tiltas, bet jis daugiau skiria nei jungia. "Žvėrynas tarsi pasiliko praėjusiame amžiuje, kai po šimtametėmis liepomis stirnasMano reportaže Žvėrynas didžiuojasi savo medine architektūra, o štai toks namelis su sodeliu visai tiktų Tvardauskiui su Basanavičiumi arbatą gurkšnoti.


Foto iš reportažo apie Žvėryną.

Antokolis (Antakalnis) pasižymi tuom, kad (psl. 109) "Vilniuje buvo įprasta, kad tie, kurie padaugino karčiosios, per naktį atgailaudavo belangėje, o kitą rytą, siaubingai skaudant galvai, ant kaklo maudavosi ilgoką virvę su medine lentele, ant kurios užrašyta "latras", ir pusę dienos klūpodavo prie Petro ir Povilo bažnyčios. Nereikia nė sakyti, kad vilniečiai šią bažnyčią lankė su didžiasiu malonumu". Panašus bausmės būdas "гражданская казнь" tikrai būdavo taikomas caro laikais.

P1130909
Petro ir Povilo bažnyčios interjero detalė.

 Markučiai knygoje kuklūs (psl. 247): "...Vilniaus gaivintojų ložės dvarelis Markučiuose atrodė kukliai: dviaukštis, trijų dalių, medinis, keli kuklūs pagalbiniai pastatai, tik gražus didelis ąžuolų parkas su tvenkiniu džiugino akį". Esu porą kartų lankiusis Markučiuose, skurdu ir tyla šiandien gali rungtis su Žvėrynu.
 
Markučių dvaro parko tvenkinys.


 Daugiau apie Vilniaus rajonus knygoje rasite pas Unexplored Vilnius.

Dar reikia deramai įvertinti ir jumorą. "Nesu pavaizduotas ant pinigo, kad visiems patikčiau", atšovė Basanavičius (psl. 64).

Šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Litas
Labiausiai kvatojau (taip, kad šeima atbėgo iš kito kambario pasižiūrėt, ar viskas gerai), kai (psl. 269) legatas Sidabras neturi kitos išeities, tik gelbėdamasis nuo priešo šokti nuo ligoninės stogo ir ištikšti kaip ta pakantumo namų kiaušinienė, jam gyvastį išgelbėja ne kas kitas, o Vilniaus pašto oro balionas, kuriam legatas buvo liepęs grįžti į Vilnių. Į priekaištus buvo atsakyta: "Vilniaus paštas savų nepalieka!". Nu vos ne užsakyta PR akcija, žinant kaip pas juos siuntiniai dingsta. Pagūglinkit "Vilnaius paštas dingo siuntinys" ir bus aišku apie ką čia aš.

Knyga jau verčiama į anglų kalbą. Su anglakalbiu redaktoriumi negaliu jėgomis matuotis, turiu tik anglų filologijos magistro diplomą, bet manau, kad vertimas į anglų kalbą "Hour of the Wolf" yra pažodinis, geriau būtų perduoti knygos prasmę ir tam rinktis kokį tam labiau tinkamą anglišką atitikmenį. Man teko versti nemažai fanfiction, todėl žinau, koks tai didelis juodas darbas perduoti originalią mintį kita kalba; sakinius tenka sujungti, atskirti, įteprti naujas sitacijas, kurios paaiškintų kontekstą. O čia kontekstas grynai lietuviškas. Tik tiek, kad kiekviename mieste yra savi rajonai, kuriuos atitinka vilnietiškieji. Dėl vertėjo, tai noriu patarti- nesamdykit gero, samdykit geriausią. O kaip viename interviu sakė autorius, "Vilko valanda – tai metas, kurį patyrė beveik kiekvienas žmogus. Tai yra kelios valandos prieš aušrą, kai pabudę žmonės galvoja, kad viskas yra blogai ir nebegali užmigti. Užfiksuota, kad tokiu nakties metu miršta daugiausiai žmonių. Vilko valanda nėra konkreti valanda, tai – laikas nuo trečios iki penktos valandos ryto. Žinoma, knygoje atsiskleidžia ir kita šio pavadinimo prasmė, kurią reikia suprasti perskaičius." Taip, angliškai yra visiškas atitikmuo "Hour of the wolf", bet ar vilkas vilkui lygus? Bus įdomu stebėti, kaip šiai knygai seksis lygintis su žanro klasikais.

Įdomumo dėlei pabandysiu pasiūlyti dalinį savo vertimą. Oficialus vertimas siūlomas čia.

There was absolutely no way Prague could have been any wetter. Torrential rain was plaguing the city and turning gravel into mud, dislocating ancient cobblestones, and roaring in streams along the streets. The sewage system was ancient too, so there were unpredictable pools all over. Citizens had to maneuver around them because wading was out of the question- one might either only get their wellies wet or might sink in up to the waist. The old dwellers of the city were shaking their heads at the sight of the River Vltava that was flooding like never before, and the worried city elders were trying to come to an agreement as for what save first in case this flood turns out to be as severe as the one that had devastated Prague fifteen years ago. Only the city guardians golems were completely indifferent to the rain. Those expressionless giants stared to the horizon, moving only when their watch was over, only then putting some real effort to lift their feet from the sticky mud.

"Vilko valanda" oficialus puslapis: http://www.vilkovalanda.lt

Su meile,

Kūtvėla

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...