Mane galima sutikti:

********

Dienos kelionė į etnografinį muziejų Dudutki

Sunday, May 12, 2013

Turėjau laisvą dieną Minske, nes pavyko apžiūrėti suplanuotus norimus lankytinus objektus operatyviau, nei galvojau. Kadangi jau norėjosi ir šiek tiek pakeisti aplinką, nuspręndžiau nuvažiuoti pusdieniui į etnografinį muziejų Dudutki. Buvau girdėjusi, kad jis tikrai vertas dėmesio, tačiau neplanavau jo, nes nemaniau turėsianti pakankamai laisvo laiko. Tačiau vakare viešbučio foje pastebėjau kabančius nedidelius reklaminius skelbimukus, tame tarpe ir apie Dudutki, su autobusų grafikais ir darbo valandomis. Ką gi, vis geriau nei viešbutyje lovoje sėdyne paklodę trinti ir kaimynės knarkimo klausytis, juk taip?

Parašyta, kad pirmasis autobusas į Dududtki iš Minsk Vostochny autobusų stoties išvyksta 9.40. Paskaičiavau, kad 7.00 reiktų keltis, papusryčiauti, ir važiuoti kuom anksčiau į tą stotį (kol ją surasiu, bilietą nusipirksiu, paskui galėsiu ir papusryčiauti stipriau, ir pan.). Papusryčiavau gana brangiai ir nelabai skaniai vienintelėje tokiu metu dirbančioje užkandinėje tiesiai po viešbučio langais (apie parduotuvių darbo laikus ir kitus pričiūdus dar bus rašoma) suvalgydama pašildytą čebureką ir išgerdama šiek tiek tirpios juodos kavos plastikiniame puodelyje. Tiesia, sukimšau visa tai savo viešbučio foje atsisėdusi ant sofos, nes lauke ėmė lyti. Tada pasitikslinau pas viešbučio budintįjį ar metro stotelė mano turimame žemėlapyje Minsk Uschodni ir reiškia Vostochny, jis patvirtino, kad taip. Buvau ten per kelias minutes, nes metro Minske yra ne metro, o svajonė. Truputį paklaidžiojau ieškodama išėjimo, nes ši metro stotis dar turi perėjimą į traukinių stotį. Pagaliau išlindau į paviršių, kur niaukėsi dangus ir lynojo. Paviršiuje manęs laukė ir džiugi naujiena: stotis ne ta. Jeigu yra autobusų stotis X, metro stotis X ir gatvė X, tai jos niekuomet, niekuomet, niekuomet nebus šalia. Aš atvykau į Minsk Vostochny traukinių stotį, bet vat autobusų stotis visai ne čia. Laimei, tokia moterėlė man padėjo, įlipome į 14 maršruto autobusą ir pavažiavome kelias stoteles, išlipome kartu ir tada ji man parodė, kur eiti (kol važiavome, jinai plepėjo su drauge apie pasiruošimus Velykoms, kaip blogai iškepė kepiniai, o jos draugė dar ir gavo baudą už važiavimą be bilieto). Užtrukau kažkur pusvalandį nuo to momento, kai išlipau iš metro. Gerai, kad laiko turėjau avansu. Taip aš tada galvojau. BET!


Autobusų stotyje kasa antrame aukšte (apie nuorodas anglų kalba telieka pasvajoti ir praeis), dirba tik viena, žmonių eilė, ir pirmoji interesantė tikslinasi autobusų grafikus ant popierėlio susirašiusi. Tikslinasi ilgai, o ką daryt, laukiam, gi eilė. Aš tai paskutinė laukiu. Tada kažkas rikteli, kad yra laisva kasa netoliese. Apsisuku ir dumiu, o kadangi buvau paskutinė, tai dabar pirmoji esu, kaip kokioje Evangelijoje. Sakau, man į Dudutki reikia, 9.40. Tai ką Jūs manote, paskrebena moteriškė klaviatūra, nėra šiandien tokio reiso. Bet yra kitas, 8.40. Dabar laikrodis rodo 8.37. Kasininkė žiūri į mane, aš-į ją. Tada ji man sako: BĖK!!!! Na, aš kūlverstina išsiritu iš stoties pastato, laimei pataikau pro reikiamas duris, dažiebiu tolumoje autobusą kurio man reikia ir pridususi įsiropščiu į jį. Jau patikėkit manimi, būčiau vijusis rėkdama, jeigu būtų pajudėjęs. Bilietą nusiperku iš vairuotojo (nepilnai 13,000 BYR (apie 4 LT), pamatęs stambią 50,000 BYR (apie 15 LT) kupiūra jis, kaip visada tokiais atvejais, pradėjo šauktis Dievo Motinos užtarimo, bet grąžos rado. Čia kaip Kalvarijų turguje pas bobutę pirktumėte bulvių už 2.50 LT ir bandytumėte atsiskaityti 200 LT kupiūra.). Pagal grafiką būsime Dudutki 10.20. Kadangi muziejus atsidaro nuo 10.00, tai man labai tinka. Tiktai nežinojau, kad taip ilgai teks važiuoti, nepasiėmiau nė sumuštinio. Tai čia pavyzdys, kad pasitikėti turizmo informacija negalima, viską reikia įtarinėti ir tikrintis. Tik va wi-fi Minske nepavydėtinoje situacijoje, greičiau narcizai Antarktidoje sužydės.

Etnografinio muziejaus tinklalapio angliškoje versijoje yra nurodytas autobuso 9.40 laikas, bet rusiškoje versijoje yra patikslinimas (visi kiti turistai can go to hell). Autobusas Nr. 323 Minsk-Dudutki vyksta iš Minsk Vostochny autobusų stoties 8:40 darbo dienomis kryptimi Minskas-Dudutki-Dudichy, 9.40 reisas vyksta išeiginėmis dienomis, dar yra  reisas 12.55 (patikslinta nėra, turbūt visomis dienomis) ir 16.10 reisas atvyksta jau užsidarius muziejui. Jeigu atvyksite 8.40 arba 9.40 reisu, tai išvykimas atgal į Minską 14.20 labai tiks. Nusiteikite plepiai bobučių su pomidorų sodinukais kompanijai ir iš anksto pasikraukite argumentų diskusijai apie tai, kad "prie ruso buvo geriau". Autobusas sustos tiesiai prie pagrindinio etnografinio muziejaus įėjimo. Bilietas suaugusiam žmogui be ekskursijos kainuos 80.000 BYR (apie 25 LT.) Jeigu pasiseks, pataikysite kai bus renkama grupė iš pavienių asmenų.

Apsilankymas šitame muziejuje mane pritrenkė ir sužavėjo. Rumšiškėms reikia sleptis po pernykščiais lapais. Visų pirma, nėra jokio reikalo leisti tarpmiestinį autobusą iki Dudutki, nes bobutės su pomidorų daigais išlipa ne čia, o jeigu ir liptų, tai į muziejų kažin ar eitų, jau greičiau į cerkvę. Iš viso reiso muziejui varganus 80.000 BYR atseikėjau viena aš. Tačiau autobusas yra, ir aš labai laiminga, nes kitaip nebūčiau galėjusi čia apsilankyti. Tai čia vat apie žmogų pagalvota, apie tą turistą, kuris biednas yra ir automobilio neturi, bet pažinti trokšta. Pabandykit surasti normalų privažiavimą prie Rumšiškių autobusu arba traukiniu kas nors, kad gudras. Todėl Rumšiškėse esu tik kartą buvusi, mokyklos laikais, ir nieko neprisimenu. Prie muziejaus kasos yra bankomatas. Muziejus, jeigu man bus leista patikslinti, yra vidury laukų kažkur toli už miesto. O va kai buvo visų moterų suvažiavimas Litexpo ir mūsų amatininkai norėjo parduoti joms gintarinių karolių, bankomato nebuvo. O čia-viduryje kaimo yra. Lietus lijo, pylė kaip iš kibiro momentais, o mergaitės su botikais stovėjo prie vartų, pelengavo gausėjančius lankytojus, mikliai greit siuntė pirktis bilietų ir kvietė į surenkamąsias grupes ekskursijai, ragino eiti visokių įdomybių žiūrėti. Srautų valdymas pačiam blogosferos patriarchui ir žinomam visuomenininkui Rokiškiui Rabinovičiui padarytų teigiamą įspūdį. O ir pradėjo važiuoti autobusinės grupės, o ir pradėjo sekioti paskui savo gidus... Totalus kipšas lietui pliaupiant. Bilietą liepė saugoti, nes su juo bus galima padegustuoti sūrio sūrainėje (kaipmat liepiau man žemėlapyje pažymėti šitą Rojaus kampelį, nes kai jau ką nemokamo galima gauti, tai nuo Kūtvėlos neis atsiginti).

Pirmiausia apsilankiau čia pat įkurtame amatininkų kaimelyje. Įspūdis -nepakartojamas. Jau tokie iškalbingi, kad Jonas Auksaburnis verkdamas bėgtų pas mamą. Sulaukia didesnės auditorijos, ir pasakoja, pasakoja, pasakoja, rodo, giria, reklamuoja, liežuviu plaka ir....BYR bei RUB ima sukaitę net, nes prekyba kaip iš pypkės eina. Pirmasis namelis buvo skirtas puodžiui. Mane maloniai nustebino tai, kad tik įėjus ir prasidėjo edukacija, žiedimo proceso demonstravimas, prekyba, nors buvo tik 10.30. Jokių vėlavimų, nebuvimų, neturėjimų. Be abejo, meistras suinteresuotas parduoti. Taigi, meistras dirba, pasakoja, turistai vėpso, grūdasi viens per kitą, prekes čiupinėja, eksponatus apžiūri. Servisas 10 balų.

P1210074
Čia yra indas rankoms nusiplauti. Beje, daug kur maitinimo įstaigose mačiau kriaukles rankoms prieš valgį nusiplauti. 
Tradicinė keramika labai įdomi, ir gana problematiška. Meistras mums pademonstravo tai, kas vadinama "Вощеная керамика, t.y. в горячем состоянии покрывается слоем пчелиного воска. Воск закрывает поры, что делает такую посуду пригодной для длительного хранения самых различных жидкостей и продуктов". Kibire matote mirkstant tokį ąsotėlį.

P1210075


Be abejo, įsigijau. Tik vat kur problema, šiltame ore vaškas šiek tiek suminkštėja, braižosi, limpa. Jau ant palangės vasarą nepadėsi. Kreipiausi į tautą ir visuomenę FB ir G+ kaipgi galima būtų stabilizuoti šitą procesą, bet kol kas atsakymo negavau. Kai be chemijos, tai ir problematiška ta ekologija, pirkimo metu tai nebuvo akcentuojama; ką gi, lauksim sustingstant. Be ąsotėlių, dar buvo visokių dirbinių iš molio. Paėmęs varpelį aiškino, kad jis yra stebuklingas: sugalvojai norą, paskambinai varpeliu, atėjo teisėtas sutuoktinis ir išpildė norą \( ^__________^)/. Vyrams yra bokalai alui su švilpuku: išgėrei, sušvilpei, atėjo barmenas ir papildė. Tik, sakė, žiūrėkit, kad pas moteriškę varpelio nebūtų.

Kitas namelis buvo skirtas pynimui iš šiaudų. Iki šios kelionės net neįsivaizdavau, kad pynimas iš šiaudų yra tradicinis baltarusių amatas. Iš šiaudų pinamos figūrėlės turi ir ritualinę reikšmę. Štai pintas žirgas-vyro palydovas ir apsauga, lėlė- moters palydovė ir saugotoja, paukščiai-protėvių dvasios, ir pan. Jie turi ir pinamus "sodus", tiktais vadina juos "voratinkliais". Voras su voratinkliu baltarusiams simbolizavo Kūrėją ir jo kūrinį. Pati populiariausia "voratinklio" forma-piramidinė. Visa, kas bloga, yra užrakinama "voratinklio" viduje. Iš šiaudų dar pinami ir žaisliukai eglutei, vyžos, bei naminukai, čia vadinamo domovojais. Manasis turi musmirę ir krepšelį- geros sveikatos (taip, keistas simbolio pasirinkimas) ir turto ženklus.

P1210076

P1210077


Trečiasis namelis priklausė audėjui. Jis pademonstravo, kaip audžiama staklėmis (mėnesį laiko apmetinėjamas siūlas). Taip pat parodė, kokiu būdu pinami diržai, galvos juostos. Kad namuose nebūtų "нечести", reikia turėti savo ir pademonstravo raganos lėlytę ant šluotos, bet nuotraukos čia kelti negaliu, nes Baba Jaga tenais moderniška, su stringais.


P1210081
Audinys rūbams.
P1210084
Juosta.
Pintinių pynimas, medžio drožiniai, kalvė...Vadovaujantis žemėlapiu, viską aplankiau (kurį laiką nedašilo, kad jeigu durys uždarytos, tai nereiškia, kad nedirba, reikia drąsiau brautis vidun). Sūrainėjė parodžiau bilietą ir gavau keletą luistelių sūrio ir kelias riekutes duonos degustacijai. Bet kas yra paragavęs Wildblumen Kase, tam joks kitas sūris nerūpi. Kadangi oras bjuro reguliariais intervalais, užsukau į kavinę pavalgyti. Barščiai, bulviniai blynai draniki, sultys- skanu ir sotu, ko daugiau reikia? Lietui aprimus, bimbinėjau toliau. Kas stebino, tai gausėjančios turistų gretos: su apsiaustais nuo lietaus, lietsargiais, guminiais batais, bet eina, žiūri, ragauja...Nu super atsmosfera. Jokių minčių, kad esant blogam orui toks muziejus nepriimtų lankytojų. 

Atskira ekspozicija paskirta pilstuko gamybai. Na, koks save gerbiantis ūkis neturi samogono varymo aparatūros? 


P1210100
Amžinas klausimas: kas išrado vodką?
P1210101 

Norintiems padegustuoti velnio lašų bare įpils kiek pageidausit ir padarys užkandėlės: mėsytės, agurkėlių...Paragavau 50g ir manau, kad dabar kokius metus laiko nebereikės saugotis nuo pastojimo- toks britkus gėrimas, bene tokio pat baisumo kaip mano gertas ragautas kalvadosas Prancūzijoje. O žmonės tai išradingi, nupėdindavo atgal į kavinę, nusipirkdavo keletą mineralinio buteliukų, iškliukindavo viską lauk ir grįždavo pasipildyti samogonu. Kita vertus, gerai, kad paragavau, apsaugojo nuo peršalimo.


P1210103
Va. Ir net ne gėda. Ir kaip gražiai blizga atšvaitas. 
Goglinėjau toliau. Nedideliame manieže muziejaus darbuotoja leido norintiems apjoti ratą jos vedamu už pavadžio arkliu, kurį ji visą laiką barė. Matyt, išdykėlis pasitaikė. Aš pastebėjau, kad visi jodinėja, bet BYR neduoda, tai irgi prislinkau arčiau. Ogi va, nemokamai, nors muziejaus tinklalpyje grįžusi perskaičiau, kad toks malonumas kainuoja 10, 000 BYR ( 3 LT. Tai va, taip išeina, apsivogiau).Savaime suprantama užsikabarojau ir aš ant to kūzios. Kadangi aš esu patyrusi jojikė, pas tetą kaime esu net ir taburetę sulaužiusi nuo kumelio krisdama (o kaip kitaip užlipt ant jo, aukštai gi?), tai bandžiau kojas į kamanas pataikyt kaip labiau nusimananti. Ė ne, pasakė žirgo moteris, kojas tai jau būk maloni ištrauk iš kamanų, kelius prispausk, pirštus užkišk už balno. Matyt, bijojo, kad arkliavagystės nebūtų. Paskui bandžiau nufotografuoti arklį (deja, nebuvo kas mane įamžina balne), bet tai pastebėjusi ta pati žirgo moteris, duokdie jai sveikatos, sako, nufotografuosiu tave jei nori. Dar klausia!!! Aišku, noriu.


P1210106
Kūzia ir aš. Aš-kairėje. 
Arklidėse buvo galima pasižiūrėti arklių. Muziejuje veikia ir paukšinykas bei zoologijos sodas, kurio pažiba buvo paršinų šeimyna.

P1210118
Toks ramus ir gaurotas, taikiai sau snaudė. 
P1210121

P1210127

P1210132

Etnografinio muziejaus kompleksui priklauso ir veikianti cerkvė.

P1210143

Įspūdis be galo geras. Įsikalbėjau su tokia moterimi, pardavinėjančia suvenyrus. Kai kurie prekeiviai, matyt, neįėjo į muziejaus edukacinę programą ir tik gavo leidimus prekiauti muziejaus teritorijoje. Prekiausim ir per Velykas, sakė ji. Reikia, nes sezonas neilgas, ką gi valgysi neužprekiavusi? Pas mus visgi valstybinės šventės dalį tautos sulaiko namuose prie nukrauto stalo, o čia ir per gegužės 1-ją, ir per Velykas pluša žmonės. Pluša, kad būtų ką ant to stalo padėti. Dar papiktino neteisybė, kad organizuotoms grupėms buvo daugiau visokių degustacijų nei pavieniams lankytojams, o Kūtvėlai gi patinka, kai ją vaišina.

Lietui pilant kaip reikiant, paglosčiusi abu benamius katinus, radusius prieglaudą muziejuje, pagaliau sulaukiau 14.20 autobuso ir parvažiavau į Minską. Turėjau skubėti, nes vakare turėjau bilietą į teatrą, reikėjo grįžti į viešbutį, pavalgyti ir persirengti. Šiaip tai buvo avantiūra, nes grįžimas galėjo susikomplikuoti ir galėjau nespėti į spektaklį, bet, matyt, visgi audaces fortuna iuvat.

Oficialus etnografinio muziejaus Dudutki tinklalapis: http://dudutki.by/eng/, bet pasitikrinkite ir jo rusišką versiją.

Su meile,

Kūtvėla Šlapiavištaitė

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...