Mane galima sutikti:

********

Antakalnio turistinių galimybių sudija su Kūtvėla

Monday, June 3, 2013

Nors yra plačiai žinoma, kad savam krašte pranašu nebūsi, turistu savam mieste būti netgi labai įmanoma. Šiandien ištaikiau neblogą orą pusdieniui patyrinėti seniai susiplanuotą Antakalnio maršrutą. O kadangi jis seniai susiplanuotas, Googe Maps pažymėtas, perskaitytas ir sukramtytas, tai ir pamiršau pasiimti. Skubėjau, nes orai neprognozuojami, reikia naudotis, kol nelyja, tai numojau ranka-mieste tai ne kaime, nepasiklysiu. Gal.

Geriausias taškas atakuoti Antakalnį taip, kad pasijustų visa jo Via Sacra aura, yra nuo Taikomosios dailės muziejaus. Daug pasipiktinimo dėl "medelių kirtimo" sulaukęs Aukštutinės pilies kalnas šiandien mūrais iš tolo vilioja akį. Kažkaip jau ir nebeprisimenu jo paskendusio ūksmingame medžių žalumyne, nors rudens spalvos Vilniuje būna fantastiškos. Istoriškai žiūrint, kalnas-piliakalnis negalėjo būti apaugęs medžiais, nes palengvintų priešui užlipti ir ne tokie efektyvūs būtų ant tų nelabųjų galvų pilami karšti skysčiai. Be to, vokiečiai karo metais ten dar ir tunelį sugebėjo išsirausti, kuris dabar vis ima ir pasmenka. Reikia pripažinti, kad atstatytas pastatas būtų bent jau vizualiai labai patrauklus dalykas, bet ar atlaikytų pats kalnas? Kol kas ropščiuosi į viršų tiktai kai reikia kokiam svečiui iš užsienio parodyti, jie visi kažkodėl labai nori pamatyti panoramą nuo viršaus (matyt Šv. Jono varpinės apžvalgos aikštelė dar nėra tiek reklamos išeskaluota). Reiktų pabandyti įyvendinti tą projektą dėl kavinės, manau tikrai lankytojų pagausėtų ir motyvacija apsilankyti sustiprėtų.

P1210934
Aukštutinė pilis ir laivelis.



Šis laivelis Nerimi, remiantis Vilniaus TIC informacija, plaukia kas valandą nuo 10.00 iki 20.00, esant bent 10 asmenų grupei. Nors jį galima naudoti ir įvairiems pramoginiams poreikiams tenkinti, manau, kad turistinis pasiplaukiojimas Nerimi nėra normaliai išreklamuotas. Pradžia būtų bent kelio nuorodos ar informacinis stendas; Vilniaus TIC galėtų padėti surinkti grupes ir parduoti bilietus. O kadangi valgyti reikia net ir laivams, nuo šio sezono bilietai brangsta (pvz. suaugusiam žmogui kainuos nebe 20 LT, o 25 LT). Arba su vandens turizmu pas mus blogai, arba MMA kėlimas kenkia, arba patiems verslumo trūksta, arba viskas kartu sudėjus. Daugiau info: http://www.barta.lt/

Kitas unikalus objektas, kuriam tikrai reiktų pastatyti informacinį stendą, yra "Boba". Ne, ne ta, kuri zurgia, niurzga ir pieluoja nepriklausomai nuo lyties, bet iš akmens.

P1210940
Boba.
Vadinamoji "Akmeninė boba" (ar karys) atvežta iš Eustahijaus Tiškevičiaus (pirmojo Lietuvos archeologo) ekspedicijos kasant kurhanas (Rusijoje, Rytų Europoje papilitusi pilkapių forma) Berdiansko apskrities Ukrainoje ( šaltinis: Miestai.net Forumas). Dažna Rytų Prūsijoje, dabar žinant kur rasti galima pamatyti Olštyne ir Kaliningrado srityje. Deja, kartu su prūsais išnyko ir žinia, kurią nešė tokios bobos. Panašių statulėlių esu mačiusi muziejuje Maltoje.

Kitas, ne mažiau emocijų keliantis, kelionės taškas yra taip vadinamieji Sporto rūmai.

P1210946

1965-1971 m. pastatytas pastatas šiandien yra įtrauktas į kultūros paveldo registrą. Jeigu tikėti Vikipedija, unikalios architektūros koncertų ir sporto rūmų konstrukcijos yra pripažintos pasauliniu atradimu, nes rūmų stogas yra vantinės konstrukcijos, vienintelis toks Lietuvoje ir galbūt daugiau nebebus statomas (aš asmeniškai beveik galiu garantuoti, kad tikrai nebus). Iki 1990 m. šis pastatas buvo naudojamas kaip krepšinio salė. Kaip viskas gražu ir kaip gerai. Jeigu ne žydų bendruomenės sukeltas alasas 2010 m. organizuojant gėjų eitynes, tai ir nežinočiau, kad kadaise čia buvo žydų kapinės. Kito šaltinio duomenimis (Žydų kapinių mįslė įminta. Alfa.lt),Žydų kapinės Vilniaus centre veikė nuo XVI amžiaus. Jos uždarytos XIX a., Rusijos carinei valdžiai dešiniajame Neries krante statant senojo Arsenalo gynybos įtvirtinimus. Už šią žemę, kaip fiksuota šaltiniuose, žydų bendruomenė gavo finansinę kompensaciją iš tuometinės Rusijos caro administracijos. Sovietų valdžia šias kapines galutinai išardė 1949–1950 metais. Vėlgi įdomu tai, kad sovietai kapines ardė labai "humaniškai"-leido išsikasti savus palaidojimus. O kadangi po Antrojo pasaulinio karo ne tiek daug tų išsikasančiųjų buvo, tai daug žydų paminklų nukeliavo praktiškiems reikalams-galbūt vyresnės kartos žmonės dar prisimena Užupio žydų kapinių paminklais grįstus Tauro kalno laiptus.

Tikriausiai jau žinote, kad Seimo narys K. Masiulis įregistravo pataisą, neleidžiančią valstybei paskelbti saugotinais objektus su sovietiniais ar nacistiniais simboliais. Tai reikia susirūpinti ir bent skaitmeniniu būdu užfiksuoti vienintelį tiltą Vilniuje, kur mūsų Vytis po caro karūna pavaizduotas-nors nei sovietas, nei nacis, bet vis tiek neramu. Vėlgi, manoma kad sovietmečiu šie papuošimai buvo sunaikinti ir atkurti atgavus nepriklausomybę. Bets me why, bet šaltinis man atrodo patikimas (Miestai.net Forumas ). 

P1210952

P1210953

Apie Antakalnį galima kalbėti kaip apie Vilniaus Veneciją arba Vilniaus Versalį. Tiek Venecijoje, tiek Versalyje pabuvusiems galbūt tai kelia šypseną, bet realaus pagrindo tokiems teiginiams netrūksta. Sluškų rūmai, kaip analogas to meto Italijos ir Prancūzijos užmiesčių viloms, laisvai galėjo turėti vandens šaltinių suformuotą aplinką. Rūmams priklausė ir itališko stiliaus parkas su tvenkiniais ir kanalais. Patys rūmai buvo projektuoti  pagal Versalio rūmų projektą. Trumpas Sluškų rūmų klestėjimo periodas sietinas su nuskriausto bajoro grafitti ant rūmų sienos:"Lai tas puikus pastatas, pastatydintas iš gausių plėšimų sugriūva arba kitam lupikui pereina." Na, nežinau, ar čia juodoji magija suveikė, ar laikai neramūs prasidėjo. Besikeičiant šeimininkams ir siaučiant karams, keistėsi ir pastato išvaizda, iki tokio lygio, kad net vaiduoklių buveine apskelbtas tapo. Dabar čia įsikūrusi Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Prašom pasigrožėti bent trupinėliais buvusio grožio. Dabar Sluškų rūmus labai revitalizuoja A. Tapino romanas "Vilko valanda", kuriam aš esu parašiusi recenziją, kur teigiamas herojus Vilniaus legatas Antanas Sidabras niekadėjus mokina plonu balsu kalbėti.

P1210954

P1210957

P1210958

P1210964

Na štai, ir pasiekiau Šv. Petro ir Pauliaus (kitur vadinamą Šv. Petro ir Povilo) bažnyčią. Man Vilniuje labai patinka dvi bažnyčios: interjero požiūriu tai Šv. Petro ir Pauliaus, o eksterjero- Šv. Kotrynos. Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios statybą senos sudegusios bažnyčios vietoje fundavo Mykolas Kazimieras Pacas "Tvano" laikotarpiui atminti. Žmogus tai buvo visiškai atsidavęs karo menui, 15 metų ėjęs LDK etmono pareigas. Karo reikaluose paskendęs, taip ir liko nevedęs, taigi ir tiesioginių teisėtų palikuonių, kuriems paliktų turtą, neatsirado (nedrįstu absoliučiai teigti, kad vaikų nesusilaukė, toks vyras gi buvo). Todėl, be to, kad sumokėdavo algas kareiviams (valstybės iždas taigi tuščias), jis gausiai rėmė visokius religinius projektus. Šią bažnyčią statė dešimt metų, interjerą įrenginėjo dar trisdešimt metų, todėl užbaigtos jos fundatorius jau nebepamatė-pakirto jį, kaip manoma, širdies priepuolis. Viena koplyčia užtat yra skirta šventiesiems riteriams kankiniams - kariuomenės ir karių šventiesiems globėjams. Bažnyčios frontone pavaizduota Mergelė Marija, pamynusi po kojomis įvairias karybos priemones, tarsi sakydama, kad ir kokiu ginklu tu šiandien mosikuosi, vis tiek teks vieną dieną išeiti. "Regina pacis, funda nos in pace" lotyniškas užrašas prašo Taikos Karalienės saugoti mus taikoje ir yra dažnai -pelnytai ar nepelnytai- laikomas žodžių žaismu, "Pacų Karaliene, saugok mūsų giminę taikoje." Palaidoti gi fundatorius liepė save po slenksčiu, kad visi mindytų, nes toks jis didis nusidėjėlis esąs (ką patvirtina į antkapinę plokštę trenkęs žaibas).

Viduje jau braižėsi dvi turistų grupės su gidais: viena vokiečių, kita rusų.

P1210986
Laikome sakyklą.
P1210989
Sietynas.
P1210990
Kupolas.
P1210998
Šv. Barbora su bokštu ir Šv. Kotryna su ratu.
Tai-viena iš sunkiausiai fotografuojamų bažnyčių Vilniuje, nes ten visko tiek, kad akys apraibsta, o iškadruoti sėkmingai nesiseka, nes tai angelo koja, tai taikos balandžio sparnas į kadrą nebetelpa. Tiek sakykla, tiek sietynas yra laivo formos, nes Šv. Paulius saugąs nuo audrų-esą pats ir išsigelbėjęs audrai užklupus laivą. Mirė gi jis palyginus neskausmingai, kitaip nei kiti persekiojami krikščionys-nukirsdintas, nes jis buvo Romos pilietis ir jam buvo taikomas Romos įstatymas. Šv. Petras mirė nukryžiuotas galva žemyn, sakoma, savo paties prašymu. A very gross way to die, if you ask me. Pati gi bažnyčia atverta tikintiesiems buvo nuo XV a. (senoji statyba, iki gaisro) iki dabar, nebuvo uždaryta net "religija-opiumas liaudžiai" laikais.

Daugiau informacijos: Bernardinai.lt Užburiantis baroko perlas Vilniuje arba įsigykite knygą Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas Antakalnyje, su kuria galite kaip su kokiu gidu pasivaikščioti po šią bažnyčią. Planuokite užtrukti apie 1 valandą.

Toliau yra fotoaparto objektyvui nepavaldūs Vileišių rūmai.

P1220014

Čia dabar įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 1904-1906 m. rūmai pastatyti P. Vileišio užsakymu. Rūmuose buvo įkurdinta Vilniaus žinių spaustuvė, kurioje buvo išspausdintas pirmas legalus lietuviškas laikraštis mieste. Priminsiu, kad po 1863-1864 m. sukilimo buvo įvestas beveik 40 metų trukęs spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Tai paveikė lietuvišką ir lenkišką spaudą, taip pat buvo uždrausta spauda baltarusiškai, ukrainietiškai, net ir moldaviškai. Įdomumo dėlei, caras niekada nepasirašė šio draudimo, jis beveik 40 metų tebuvo žodinis. Per spaudos draudimo laikotarpį į Rusijos imperiją legaliais ir nelegaliais būdai buvo įvežta apie 5 milijonai knygų. 1907 m. čia buvo surengta Čiurlionio ir Žmuidzinavičiaus darbų paroda.

Šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Vilei%C5%A1i%C5%B3_r%C5%ABmai (c) Alma Pater
Toliau kelias atsišakoja ir suku į dešinę, kur, paėjus palei ilgą ir akliną sieną (berods, ten mediniuose pastatuose slepiasi miego sutrikimų centras), atsiduriu prie restauruojamų Sapiegų rūmų. Čia tokį edit padariau, buvau parašiusi "atstatomų", bet kažkaip asociacija su Valdovų rūmais gaunasi. 1691 m. rūmai buvo pastatyti Jono Kazimiero Sapiegos, LDK etmono ir Vilniaus vaivados, iniciatyva. Jie išsiskyrė ypač turtinga interjero puošyba. Dailininkas italas Del Bene taipogi yra pridėjęs teptuką prie Šv. Kazimiero koplyčios bei Pažaislio vienuolyno. Netrukus prasidėjęs Šiaurės karas prisidėjo prie šių rūmų žlugimo. Nuo 1992 m. šie rūmai stovi tušti.

P1220015
Toks informacinis prisegtukas.

P1220018
Liūdnas grafitti.

P1220021
Nuo smalsių akių atitverti Sapiegų rūmų griaučiai.

P1220024
Vartai į parką. Užrakinta.

P1220025
Griaučiai apkalinėti pastoliais.
Mano ausiai buvo malonu girdėti džeržgiant statybos įrankius ir matyti kylant statybos dulkes. Aidintys sodrūs vyriški balsai pridavė šitai kokofonijai gyvasties. Jeigu bus padaryti tie darbai, kuriuos yra suplanavę, tai pastatas garantuotai bus turistų traukos centras. Svarbu, kad po restauracijos rūmai būtų atviri visuomenei, o ne įsikurtų kokia organizacija ir spynomis apsirakinėtų (read: Verkių rūmai). Tačiau muziejus būtų nepakeliama našta valstybei, reiktų save išlaikančios idėjos. Šalinant tinko sluoksnį buvo rasta lentelė su užrašu, kažkada puošusi rūmų fasadą: "Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos. 1691 Viešpaties metai" (šaltinis: Delfi.lt: Sapiegų rūmuose – nauji baroko atradimai). Rūmus supo 8 ha parkas. Sapiegos ir Grybo gatves jungianti gatvė dar 2005 m. buvo atverta transportui, taip atkertant rūmus nuo parko. Istorinė parko vertė yra didelė, nes XVII a. Sapiegos buvo savo šlovės zenite. Parkui atkurti taip, kaip buvo, reiktų viską išrauti ir pasodinti iš naujo, bet vieninteliai šiuo keliu ėję rūmai yra Rundalės rūmai Latvijoje. Pirmais rūmų atstatymo etapas turėtų būti baigtas 2014 m. vasario 21d.

Toliau palei tą pačią sieną grįžtu iki kelių išsiskyrimo ir dabar bandysiu prieiti prie Trinitorių bažnyčios. Bet pakeliui dar noriu surasti internetuose išgarsintą Sapiegų parką su lietsargių instaliacija. Tai VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų programos "Politika ir medijos" studenčių studijų dalyko "Viešosios erdvės: galia ir kūryba" baigiamasis darbas. Daugiau: Lrytas.lt Į Sapiegų rūmų parką vilioja žaisminga skėčių girlianda

P1220028
Pakeliui: ar ne Valančiūnas pasidėjo?
P1220031
Kokia išmiera? Aš neprimatau.

P1220035
Nemažai Antakalnyje yra užslėpta medinės architektūros paveldo.

Šv. Roko ligoninės parkas, lietsargių instaliacijos sumanytojų akimis, yra miestiečių išmestas iš lankytinų vietų sąrašo. Nėra ko stebėtis, ligoninės aura nėra nuteikianti maloniam pasivaikščiojimui. Dar auga medelis, pasodintas Lechui Kačinskiui, žuvusiam 2010 m., atminti. O kur dar Černobylio šmėkla...
P1220037
Černobylio aukoms atminti.
P1220041
Lietsargiai ore. 
P1220043

P1220049

P1220052

Beieškant Trinitorių vienuolyno, aptikau du angeliukus.

P1220054

P1220064

Greičiausiai šitie angeliukai yra Vaidoto Ramoškos kūriniai. Daugiausia tokių angelų galima sutikti Vilniaus senamiestyje, bet jų pasitaiko ir miegamuosiuose rajonuose. Tokie angelai, Vilniui ruošiantis tapti Europos kultūros sostine 2009 m., iškeliavo ir į 20 Europos miestų. Dabar užsikrėčiau azartu surasti į kuriuos.

Trinitorių vienuolynas stovi apsuptas tvora. Praėjimas buvo, kažkoks žmogus ant kastuvo rymodamas šnekėjosi mobiliuoju telefonu. Ant vartų kabojo užrašas, kad Šv. Jono seserų vienuolynas uždarytas ir "patalpos išnuomotos merginoms, trokštančioms studijas derinti su malda". Naujų gyventojų priėmimas numatomas birželio pabaigoje. Tai labai ir nesibroviau vidun, nes iš išorės bažnyčios pastatas pasirodė labai apleistas.



Šią bažnyčią galima vadinti Sapiegų rūmų ir parko komplekso dalimi, nes ją 1694-1717 m. LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Jonas Kazimieras Sapiega pastatė savo rezidencijos teritorijoje. Vilniaus trinitoriai buvo reformuoto trinitorių ordino ispaniškosios atšakos atstovai ir pagrinde užsiėmė misijų veikla. Šiandien daug jos interjero apdailos elementų saugomi Lietuvos dailės muziejaus saugyklose arba yra išblaškyti po kitas bažnyčias, o bažnyčia nebeveikianti, įėjimas tik su leidimu.

Netoliese iš griuvėsių kyla tai, kas vieną dieną taps Saugomų teritorijų nacionaliniu lankytojų centru.

P1220065

Pastarasis projektas tikrai nėra pati blogiausia mintis. Tikėsimės, ten bus įrengtas ir informacinis centras lankytojams, pridėsiantis Antakalnio rajonui patrauklumo ir paims lankytojų srautus nuo prikimšto senamiesčio. Man susidarė toks įspūdis, kad čia yra ramus rajonas su gerai paslėptomis gražiomis vilomis. Rekreacinis turizmas būtų labai tinkamas Antakalniui, nes tai nesukels papildomo nereikalingo triukšmo ir taršos. Judu link priešpaskutino savo tikslo šiandien-ieškosiu Sapieginės pažintinio tako.

Jeigu nežinai, kad jis priklauso Pavilnių regioniniam parkui, gali užsikasti beieškodamas, todėl tai tik įrodymas, kad namų darbus daryti reikia. Šiandien man pavyko pamatyti tik dalelę to, ką slepia šis takas. Tai įvyko todėl, kad informaciniai stendai buvo pakankamai neinformatyvūs.

P1220068

Informaciniai stendai kai kur tušti, o kai kur informacija nelabai padedanti susiorientuoti. Štai kad ir žemiau pateikiama nuotrauka rodo, kad kabo liekana kažkokio orientacinio žaidimo. Tas nėra blogai, manęs dėl nors ir lanko sukimo varžybas organizuokite, bet man asmeniškai tai wrong time, wrong place.

P1220069
Na, bet įdomumo dėlei, raskite nereikalingą sakinį.
Tako pradžioje yra dvi laiptų eilės. Pasirenku tą, kuri nenuniokota (vandalų ar turistų antplūdžio). Jau namuose rašydama šį reportažą panaršiau internete ir sužinojau, kad kitas takas apsuka ratą ir veda pro gražias sodybas. Kažin kodėl tokia informacija neįdėta į informacinį stendą. Ir kažin kodėl namų darbai Kūtvėlos nepadaryti :-(

P1220071
Laiptai į kalną. 
Pamačiau normalų informacinį stendą ir apsidžiaugiau, bet savo buvimu jų naudingumas ir baigėsi, nes informacija pateikta kokio penktoko su flomasteriu. Iš trečio karto suradau reikiamą gatvę, o tai reiškia, kad bent keturis kartus klajojau beprasmiškai, vis grįždama prie stendo pasitikrinti, tai kur po šimts pypkių aš čia esu. Vis dėlto lankstinukai, PDF formatu, atsisiunčiami ir atsispausdinami su normaliu detalizuotu žemėlapiu tikrai nebūtų prasta mintis. Galų gale, skenuojamas kodas, dabar kai jau visi išmanūs.

P1220072
Čiupkit GPS, bus daugiau naudos. 
P1220075
Skruzdėlės. Skaudžiai kanda, bjaurybės. 

P1220077
Nežinau, kas pikčiau: skaudžiai kandančios skruzdėlės ar tokios neaišku kur vedančios rodyklės.
Kadangi ieškojau bunkerių, turėjau pasukti į dešinę prie kraujo centro. Nuorodos nerasta, tai sukit prie remontuojamo rudo namo. Nepraeisit pro šalį,- namas labai rudos splavos, o darbininkai klausosi muzikos. Tai bus nedidelis asfaltuotas keliukas, vėliau pereinantis į žvyrkelį. O kad einate teisingai pasakys tos nieko nesakančios rodyklės iš nuotraukos aukščiau.

P1220078
Kraujo centro pacientai irgi čia lankosi.
Kas man patiko, tai patogūs suoliukai.

P1220079
Galima atsisėsti.
P1220082
Galima atsigulti.
Sutikau tokį vabalą. Mane visada intrigavo jo spalva. Paimtas ant rankos (kitaip fotografuotis atsisakė) kaipmat apsimetė atidavęs Kūrėjui dūšią. Jeigu neklystu, tai bus mėšlavabalis (greičiausiai, miškinė jo atmaina). Pagrindinė jo veikla, kaip supratote, užkoduota jo pavadinime. Taip, rankas grįžusi gerai ploviau. Egipte šis vabalas žinomas kaip skarabėjus, kur rideno ne ką kitą, o Saulę. Jų amuletai būdavo dedami mumijoms virš širdies. Na, o Donelaitis išgarsino šį darbštų vabalą ne ką blogiau nei Egipto mumijos- jis parašė "Pasaką apie šūdvabalį". Tai jau atsiprašau, gerbiami skaitytojai, už leksiką, betgi čia paties gerbiamo Donelaičio žodžiai. Leiskite ir pacituoti kai ką iš jo kūrybos.

P1220093

Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti 
Ir atsitūpęs po tam papratusį ėdesį kramtė. 
Bet visiems kirminams kaip smirdas gėdą padarė.
 Tuo visi vabalai jį skaudžiai barti pradėjo: 
"Smirde, netikėli, tu sterva, tu gi biaurėsti, 
Kas tai? Ar dar vis, kaip pratęs, smarvėje lindai? 
Štai jau kaip ilgai, daugiaus kaip tūkstantis metų, 
Kaip, begėdi, tu jau tokioje bjaurybėje kyšai!" 
[...] 
Bet jis su visais vabalais dar bartis pradėjo:
 "Jūs iškadininkai, jūs vagys, jūs piktadėjai!
 Ar nesibijotės žmonėms iškadą daryti? 
O dar ir mane taip jau mokinate grieką? 
Aš visados kol gyvs tokios neteisybės baisėjaus,
 Iš mažų dienų dabojaus viežlybai elgtis. 
Argi dabar turėčiau dar šelmystę varyti?"

Pilna pasaka: spauskit čia (Eilėraščiai.lt) Ot kad taip jį gavus rašiniui per valstybinį egzaminą, ką? Toliau tęsiu savo kelionę pažintiniu taku, vietomis jau gerokai amortizuotu turistinės veiklos.

P1220097
Amortizacija.
O tai įvardinama kaip "Gynybiniai įtvirtinimai".

P1220101
Bunkeriai.
P1220103

P1220108

1924-1926 m. Lenkijos kariuomenė įsirengė bunkerių amunicijos kompleksą. Tai buvo ambicingas ir brangus projektas, kurio statyba užsitęsė iki Antrojo pasaulinio karo ir darbai, manoma, galėjo liko nebaigti.
Patalpos buvo naudojamos ne savo tiesioginiai paskirčiai, o kaip sandėliai ir slėptuvės karo metais. 2008 m. jie buvo įrašyti į Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registrą kaip kraštovaizdžio retas architektūrinis ir inžinerinis objektas. Taipogi, juose žiemoja europiniai plačiaausiai šikšnosparniai. Iš viso yra penki bunkeriai, vienas jų-dviaukštis. Sprendžant iš bėgių likučių, į Antakalnio požemines patalpas būdavo galima įstumti traukinio vagoną.

Daugiau apie bunkerius Vilniuje ir šikšnosparnius: http://www.siksnosparniai.lt/antakalnio-bunkeriai/

Jeigu norite pasivaikščioti Sapieginės pažintiniu taku, galite pasinaudoti šia schema: http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/sapiegines-pazintinis-takas-verkiai

Paskutiniam objektui rasti pasijungiau GPS išmaniajame telefone- Grybo g. 29a, Šv. Faustinos namelis. Kadangi tai yra visgi viena iš Antakalnio lankytinų vietų, nusprendžiau užsukti, nes vis tiek pakeliui. Maloni moteris pravėrė duris ir pakvietė vidun, bet susilaikiau. Nesu jau tokia dievobaiminga, o ir pusbalsiu prie kryžiaus lenkiškai giedanti moteris nuteikė keistai. Na, dabar demokratija, nebe tie laikai, kai už giesmes prie kryžiaus pas baltas meškas trėmė, bet šįkart jau buvo kiek perebor.  Ant namelio prikalta padėkos lenta nuo dėkingų tikinčiųjų už tai, kad jiems buvo atskleistas Dievo gailestingumo vainikėlis. I mean ,seriously? 

P1220109

Šv. Faustina Kowalska yra šiandien pripažinta mistikė. Šiame namelyje Šv. Faustina gyveno 1929, 1933-1936 m. Pagal jos vizijas nutapytas Jėzaus gailestingumo paveikslas, šiandien kabantis jam paskirtoje šventovėje Vilniaus senamiestyje.

Na, štai ir maršruto pabaiga. Netoliese esančioje Maximoje nusipirkau ledų, šiek tiek paėjau iki Antakalnio tilto ir parvažiavau namo. Jeigu nuspręsit pakartoti šį maršrutą, patariu pasirūpinti sumuštiniais ir gaiviaisiais gėrimais.

Su meile,

Kūtvėla Neramidūšaitė


0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...