Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Apie autentišką plytą arba Kai žinojimas per daug kenkia.

Saturday, July 13, 2013

Straipsnį šia tema pradedu rašyti jau nebe pirmą kartą, bet vis ištrinu taip ir nepabaigtą juodraštį. Emocijų daugiau nei argumentų, o tai nebūtų objektyvu. Šiuo straipsniu noriu paskatinti protingą diskusiją su argumentais už ir prieš, todėl reikia šiek tiek pasikaustyti renkant informaciją. Prisipažinsiu, šitas straipsnis buvo įkvėptas, tiesiog pajutau spyrį į užpakalį, gerbiamos Kristinos Sabaliauskaitės straipsnio "Apie Valdovų rūmus be emocijų", kuris mane gerokai supykdė, o supykusi aš būnu bene produktyviausia. Visų pirma, noriu pasakyti, kad gerbiu gerbiamos Kristinos nuomonę ir manau, kad kai kuriose mūsų istorijos srityse jinai tikrai yra autoritetas, tačiau vėlgi visi žinom, kad savam krašte pranašu nebūsi.

Mane užkabino ir šiam straipsniui įkvėpė šis tekstas: "Praeitis ir praeities gyvenimo būdas mums nebebuvo savastis, perduota mums mūsų senelių ir tėvų kartu su stalo manieromis – vien tik paskiri, užsilikę ir istorijos negandose išsigelbėję objektai, sustatyti ir sudėlioti menama, bet dažniausiai netikra tvarka už muziejinės virvelės, ir sudėlioti ten žmonių, kurie dažniausiai niekada neturėjo galimybės panašiais daiktais naudotis. Dabar, keliaujant, atgyjant susidomėjimui kasdiene kultūra ir jos istorija mes tampame vis labiau išprusę – ir jau daugelis mūsų akimirksniu atskiria, kur tikras, gyvas istorinis interjeras, kuriame sluoksniuojasi kelių ar net keliasdešimties kartų skonis ir daiktai, o kur – baldų parduotuvės kampelis ar muziejinis „tipinis“ laikotarpio interjeras." [...] "Ne, valdovai tikrai taip negyveno. Tačiau tikrai turėjo tokius puikius gobelenus" [...]"Net kaip muziejinė ekspozicija rezultatas, deja, neatgyja – nei Renesanso, nei Baroko interjerais. Žygimantas Augustas tokiuose interjeruose būtų miręs iš nuobodulio ir komforto stygiaus, Barbora Radvilaitė – išprotėjusi nuo asketiško atšiaurumo, o Vladislovas Vaza – atsisakęs sosto, sulysęs ir paskelbęs bankrotą." [...]"Nedarykite klaidos ir nė nebandykite įsivaizduoti, kad gyveno taip – tarp plikų baltai tinkuotų sienų, taip menkai apstatytuose interjeruose; be knygų, be muzikos instrumentų, be retenybių, be indų, dėželių, stalo sidabro ir keramikos, be Kordobos odos apmušalų ant sienų, be užuolaidų, užtiesalų, staltiesių ir pagalvių, galiausiai – be paveikslų."

Dieve, na ir įsivažiavau, laikas sustoti, o tai bus ne citata, o viso straipsnio kopijavimas, kas jau būtų labai negražu iš mano pusės, o net gal ir baustina. Iš tiesų, viskas, kas čia aukščiau pacituota, o raktinės mintys pabrauktos, yra tikra teisybė. Todėl aš sakau jums visiems čia skaitantiems rimtai, kad po atkurtus Valdovų rūmus vaikščioti be gido yra niekai. Tai bus išmesti pinigai už bilietą, nes pasivaikščiosite gana skurdžiais interjerais apstatytomis salėmis, kur sienos nukabinėtos portretų kopijomis (mane žiauriai sunervino Bonos Sforcos portretas visu ūgiu. Buvo motyvuojama, kad šis portretas pabrėžia jos valdingą charakterį, bet, Dieve mano, kodėl jeigu valdinga, tai būtinai sena žiežula?), paskaitysite etiketes prie vieno ar kito eksponato, bet išeisite ir pasakysite, kad nieko doro nematėte. Norėčiau pateikti kontrargumentą mano pacituotam tekstui: juk Jūs, priimdami svečius, juos kviečiate į svetainę, o savo plaukų šepetį laikote miegamajame, ar ne? Na, nebent Jūsų butas vieno kambario, tada sudėtingiau. Tai štai, jeigu vaikščiotumėte su gidu, sužinotumėte, kad atkurti interjerai yra reprezentacinėse patalpose, kur valdovai negyveno, o tik priimdavo pasiuntinius, dalyvaudavo seimuose, ir pan., todėl visokie ten indai, dėželės, mylimos knygos ir visas panašus turtas buvo privačiuose valdovų apartamentuose, kur net grindys buvo medinės. Taip taip, medinės, o ne keramikinės, nes ant medinių grindų maloniau ir sveikiau ryte basam atsistoti. Tai patieskit kilimą ant plytelių, sakot? Bet kilimai buvo naudoti tik tada, jeigu tos plytelės negražios buvo, nes kam gi leisti tokius pinigus joms įsigyti, jeigu pradėsi kilimais dangstyti? Na, dėl paveikslų sutinku, bet būkime kantrūs, jų kol kas ne tiek daug ir įsigyta. Jeigu skaitote čia dabar ir manote, kad čia nieko gudraus nėra, eini į aukcioną ir perki, tai prašom šiek tiek pasidomėti vertybių atkuriamiems Valdovų rūmams principais: LDK valdovų rūmų atkuriamų interjerų istorinių kultūros ir meno vertybių atrankos kriterijai.

Deja, istorinių interjerų atkūrimo teisybė nuvilia liaudį. Valdovų rūmai buvo taip supolitizuoti, kad visi daugiau žino apie Brazausko mauzoliejų, sunaikintą Lietuvos kultūrą ir autentišką XIII amžiaus eskalatorių, nei kreipia dėmesį į tai, kad Valdovų rūmai buvo sunaikinti kaip mūsų valstybingumo simbolis, kaip mūsų valstybingumo simbolis jie ir buvo atstatyti. Atstatyti jie ne iš autentiškos plytos, o kaip naujas šiuolaikiškas statinys su visais tam deramais reikalavimais: priešgaisrine apsauga, metalo detektoriumi, privažiavimais neįgaliesiems. Darbo ten dar nearti dirvonai, gal ir kokį laido galą kyšant pamatysit. O norint autentiškos plytos, kurios likučiai 250 metų gulėjo sulyginti su žeme, reiktų vykti į Europą, ardyti XVI a. rūmus ir iš šių autentiškų plytų atstatinėti Valdovų rūmus. Bet va, skiedinys plytoms sujungti bus nebe autentiškas, tai vėl negerai. Hiperbolizuoju, žinoma. Kitas mano kontrargumentas išsakytai pacituotame tekste minčiai apie tai, kad mūsų valdovams tokie interjerai nebūtų išėję į sveikatą, yra tas, kad interjerų įrengimas bus ilgus metus trunkantis procesas ir tos kesoninės bei plafoninės lubos dar sulauks savo dienos. Laikas ir pinigai padės po trupinėlį atkurtuosius Valdovų rūmus išpuošti. Tačiau tam reikia restauratorių, architektų, dailėtyrininkų ir kitų lankytojui nematomų asmenų kantrybės ir begalinio juodo darbo (o mes praeiname, netgi prabėgame, pro eksponatus vitrinose ir sakome, kad nieko čia doro nėra). O tam, kad nepridarytų klaidų, reikia daug turinėti ir gilintis į šykščias informacijos nuotrupas. Štai, pavyzdžiui, mes žinome, kad vienoje Valdovų rūmų patalpoje buvo ištapytas 1611 m. Smolensko mūšis. Žinome ir meistrus, bet, deja, mūsų nepsiekė nei tikslaus siužeto aprašymas, nei kiti tų meistrų darbai. O juk nenorime tiap liap prikeverzoti, kad tik 10 LT už bilietą paklojęs lankytojas nesiskųstų plikomis lubomis? Todėl, gerbiama Kristina, turėkime visi kantrybės. Ir Jūsų šventa tiesa-gobelenų ir koklių kolekcijos yra tiesiog mindblowing. Beje, koklių kolekcija pas mus yra didžiausia Europoje, surinkta iš vieno objekto. Teisybės dėlei būkime biedni, bet teisingi: buvome savotiškas Europos užkampis, ypač tai taikoma XVIII a., todėl tikėtis tokio lygio erdvių ir puošybos kaip kitose Europos karališkose pilyse -neverta. Jeigu dabar Skaitytojas susigriebėte už galvos ir surikote "O kaipgi mūsų galinga valstybė nuo jūros iki jūros?!", tai aš Jums siūlau pasiskolinti pas vaikus istorijos kontūrinį žemėlapį ir pasižiūrėti, kiek tos jūros mes iš tikrųjų turėjome, garantuoju, kad nustebsite. Gal net nemaloniai.

Noriu paprašyti nustoti verkti ir skųstis kokie mes maži ir kaip mūsų niekas nemyli (kai net mes patys savęs nemylime) ir prisiminti, kad žmogaus ranka- reformacijos judėjimas Europoje, Didžioji Prancūzijos revoliucija, du Pasauliniai karai, sovietmetis- nepagailėjo daugelio Europos kultūros ir meno vertybių. Pasižiūrėkime atidžiau.

Gdanskas. Laisvasis miestas Dancigas 90 % buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais. Apie turisto įspūdžius galite pasiskaityti Hecktic Travels: Gdansk Old Town reportaže.

Dresdenas. Iš Šiaurės Vokietijos kultūros centro su daugybe muziejų ir istorinių pastatų 1945 m. liko tik prisiminimas. Maždaug toks:

Dresden, Teilansicht des zerstörten Stadtzentrums über die Elbe nach der Neustadt. In der Bildmitte der Neumarkt und die Ruine der Frauenkirche. Šaltinis: https://en.wikipedia.org/wiki/Bombing_of_Dresden_in_World_War_II (c) German Federal Archives. 
Kai kartą užsiminiau, kad visai norėčiau pamatyti Dresdeną, mano pašnekovas tiesiog paniekinamai prunkštelėjo ir pasakė, kad tai naujas miestas ir tenais nėra ką žiūrėti. Tai dabar aš jau šiek tiek išmintingesnė ir labai norėčiau sugrįžti laiku į tą pokalbį ir paklausti kur, mano pašnekovo nuomone, yra eksponuojamas vienas vertingiausių pasaulio tapybos šedevrų - "Siksto Madona". Taip taip, Dresdene. Vis dar manote, kad ten nėra ką žiūrėti? Na, nebent tapyba Jums ne prie širdies, на вкус и цвет товарища нет.

Rafaelio "Siksto Madona". Šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Siksto_madona (c) Artwork
Originalas saugomas Senųjų meistrų paveikslų galerijoje Dresdene.

Varšuva. 84% miesto buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais, įskaitant ir Varšuvos karališkuosius rūmus, kur rezidavo valdovai po to, kai Lenkijos sostinė buvo perkelta iš Krokuvos dar Žygimanto Vazos laikais.


Varšuvos karališkoji pilis, 1941 m. Šaltinis: http://commons.wikimedia.org/wiki/Royal_Castle_Warsaw (c) Sieteiglesias
Šiandien lankytojai mato visai kitokį vaizdą:

Foto iš kelionės archyvo.

Royal Castle in Warsaw with permission of the authors Marek and Ewa Wojciechowscy [http://www.poczta-polska.pl/mw]. Šaltinis: http://commons.wikimedia.org/wiki/Royal_Castle_Warsaw
Varšuvos senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą vadovaujantiems dviem kriterijais: už atstatymo mastą ir už detalų atstatymą miesto, kuris buvo visiškai sunaikintas tyčia. Buvo svarbu net ne pats atstatymas (senamiestyje kiekvienas namas atstatytas ne paskutiniu, bet geriausiu jo laikotarpiu), o būtent žmonių pasiryžimas ir įdėtas darbas.

Rundalė. 1972 m. pilyje įkūrus muziejų prasidėjo atstatomieji darbai, kurie tebevyksta po šiai dienai, pasitelkiame kalkuliatorių ir štai, prašom, viso- nei daug, nei mažai, 41 metai. Po Antrojo pasaulinio karo šiuose Rastrelio sukurtuose rūmuose buvo įrengtas grūdų sandėlys, o hercogo buvusiame miegamajame-sporto salė. Beje, man pasakojo senas knygas su nuotraukomis kažkada vartę pažįstami, kad patį hercogą buvo išvilkę iš jo sarkofago Mintaujoje dabar Jelgavoje ir surengę fotosesiją, įkišę jam į dantis smilkstančią cigaretę.

Čia sovietmečiu galėjo drybsoti grūdų maišai. Šaltinis: http://commons.wikimedia.org/wiki/Category:Rund%C4%81le_Palace (c) Nikater
Berlynas.  Šiemet prasideda Berlyno karališkųjų rūmų atstatymas-barokinių rūmų likučius po karo sunaikino komunistinis režimas. Jeigu tikėti spauda-gal ir nereikėtų, nes kai kur jinai visiškai nusigrybauja-tai šis projektas kainuos 590 milijonus eurų. Taip, galima pasilaikyti už stalo, kad nenukristumėme, suma perspjovė net mūsų Valdovų rūmų išlaidas, bus ką kritikams veikt. Darbai planuojami būti pabaigti 2019 m.

Galima tęsti iki begalybės, o paskui pereiti kitus žemynus, kad ir Afriką, visur rasime pavyzdžių, kai žmonės atkūrinėja prarastus pastatus ir vertybes. Taip, tai brangu. Taip, tai ilgai trunka. Taip, politikai irgi turi savo nuomonę šiuo klausimu (juk reikia pensininkų balsus kuom greičiausiai artėjantiems rinkimams užsigarantuoti, kas ten žino, gal ne visi datrauks iki sekančių). Tik žiniasklaidos pozicija man kartais nesuprantama, nes bent jau apie Valdovų rūmų atkūrimą tai buvo tiek purvo pripilta, kad ir tas, kuriam jūra iki kelių, nedrįstų bristi.

Kas liečia Valdovų rūmus, štai išsilaikysiu egzaminą gido akreditacijai gauti ir pakviesiu į ekskursiją. Valdovų rūmų direkcijos vietoje aš kurį laiką išvis tik su gidais lankytojų grupes leisčiau, kad nors kiek reabilituotų šito pastato reputaciją, bet suprantu, kad jie ir taip neguli (kita vertus, kodėl turėtų sau gyvenimą kažkokiomis grupėmis su gidais apsunkinti, juk ne muziejus tas statybas užsakė). BET! Mes pagaliau turime objektą, kuriame galime kalbėti apie savo -gerą ir gražią, liūdną ir skaudžią- istoriją. Ilgus dešimtmečius tai buvo galima daryti tik slaptai, kokį nors Mindaugo karūnavimą prastumiant kaip vardadienio šventę. Užtikrinu Jus, kad nei aš, nei mano vaikai jau taip minėtinas dienas minėti nenorėsime. Mes turime istoriją, kuria galime pagrįstai didžiuotis (na, gal iskyrus ponų rietenas dėl valdžios, privedusias ATR prie krizės), ir gal po kelių kartų nustosime pirmauti pagal savižudybių skaičių. Dabar turime pastatą, kuris neabejotinai veiks kaip patriotinio ugdymo dalyvis ir, jeigu taip nuoširdžiai, tie -jeigu tikėti žiniasklaida- 337 milijonai litų už tai yra tikrai prieinama kaina: šiek tiek daugiau nei po 100 LT kiekvienam Lietuvos piliečiui (jeigu mūsų vis dar 3 milijonai, tai žmogui gaunasi 112 LT 33 centai). Aš tai dar galiu sau leisti ir man netgi malonu turėti mažą šio pastato gabaliuką (simboline prasme, žinoma).

Aš pasakiau.

Kūtvėla

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...