2013 m. birželio 30 d., sekmadienis

Kelionė į Provansą: pirmoji ir antroji dienos. Lenkija, Čekija.

Atleiskite, kad taip viską sugrūdau pradžioje, bet kelionės pirmos kelios dienos retai kada būna įspūdingos. Į kelionę pavadinimu "Rendez-vous su svajone" išvykome tradiciškai nuo Forum Palace. Kai sėdau į taksi Baltupiuose, jis negalėjo normaliai privažiuoti dėl gaisrininkų mašinos, nes liepsnojo kaimyninio namo butas. Atvykau anksčiau nei reikėjo ir uoliai slapsčiausi, nes Forum Palace automobilių stovėjimo aikštelė prie upės, deja, jau tapo girto jaunimėlio pamėgta susirinkimų vieta. Bent jau pasisekė, kad išvažiavome ne 3.00 ryto, o tik 5.00. Iš Vilniaus išvyko net 35 keleiviai, pagaliau pagal įsėdimų skaičių pirmauja ne Kaunas. Kaune apie 6.30 įlipo dar 14 keleivių, dauguma buvo atvykę iš Klaipėdos. Man pasisekė, nes šalia manęs buvo laisva vieta, todėl galėjau keliauti patogiau.

Kelionė per Lenkiją nelabai išvargino, bet buvo nuobodi, nes daug važiavome aplinkeliais ir kelio užtvaros nuo triukšmo užstojo vaizdą. Ten, kur užtvaros vaizdo neužstojo, kaitaliojosi pakelės kryžiai su spalvotomis juostomis ir sekso industrijos darbuotojos. Netrukus sustojome pietums.

Ar žinote, iš kur kilo žodis "restauracja"? Ogi kažkada seniai Paryžių mokesčių rinkėjai aptvėrė siena, ir visi, kas gyveno mieste, turėjo mokėti mokesčius. Tuom nepatenkinti valgymo įstaigų darbuotojai relokalizavo savo verslus už miesto sienų, kur atsirado ištisi pavalgymo kvartalai. Konkurencija, kaip suprantate, buvo didelė, ir štai tada atsirado pirmoji reklama: vienas šeimininkas pakabino skelbimą, kad jo maistas "restauruos Jūsų kūną ir sielą". Taip vat ir atsirado prancūziškas restaurant. Valgėme tokiame "Bar Janosik". Didelės porcijos, didelės kainos, lėtas lenkiškas aptarnavimas, nors maistas ir skanus.

janosikas
Kotletas, bulvių košė, salotos. Apie 20 zlotų.
Lenkijos kraštovaizdis paliko labai tvarkingo krašto įspūdį. Dideli namai, 2-3 aukštai, sode gėlynas, šiltnamis, kartais ir kryžius ar Mergelė Marija apkaišyta elektros lemputėmis, kurias nakčiai įjungia. Viena Marijos koplytėlė buvo išvis vidury kopūstų lauko, o kopūstai net aplink postamentą buvo pasodinti. Visa tai rodo, kad šiame krašte gyvena didžiai religingi ir ūkiški žmonės. Autobusui judant vos 70 km/h greičiu, nemažai galima pastebėti. Kraštovaizdis Lenkijoje kardinaliai skiriais nuo Lietuvos-kur pas mus pievos ir miškai, čia visur dirbama žemė ir kas nors auginama. Apie 18.30 pasirodo horizonte pirmieji kalnai. Važiuojame tais pačiais serpantinais kaip ir kelionėje į Luaros slėnį, o techniškai netvarkingas autobusas jau gavo keletą skambučių į agentūras.

Vėlai vakare buvome viešbutyje Prahoje. Deja, buvo jau sutemę ir pasigėrėti patvinusia Praha nebuvo progos. Čekijos viešbučiai turi durną sistemą su pasų mainymų į raktus ir registracijos kortelių patikra (nes turistai per durni ir negalima pasitikėti, kad jie nurašys paso numerį teisingai), o eilės prie pusryčių bufeto jau legendinės. Restorane jie pastato tris siaurus stalus, ant kurių sukrauna visą maistą, o kokie 300 svečių grūdasi iš vienos pusės. Tačiau kambariai sovietinės statybos daugiaaukščiuose viešbučiuose yra dideli ir erdvūs, ko jau kitose šalyse nebus.

Antroje dienos pusėje atvykstame į nuostabaus grožio Bavarijos miestą Bambergą. Jam skirsiu atskirą pasakojimą.

Su meile,

Kūtvėla


Komentarų nėra: