Abraham Tours ekskursija į Vakarų Krantą: Kūtvėla Palestinoje.

Turbūt nerasite apolitiškesnio sutvėrimo už Kūtvėlą, kuriai dar ir geografinio kretinizmo priepuoliai užeina- jai ar Vakarų Krantas, ar Dramblio Kaulo Krantas, vienas ir tas pats. Net ir karinio konflikto metu virš galvos švilpiant raketoms jinai pasiimtų fotoaparatą ir eitų apžiūrinėti kokio nors labai įžymaus skruzdėlyno. Tai ir apie politiką šitame įraše bus nedaug, tik tiek, kiek būtina situacijai nušviesti. Hostelis Jeruzalėje turėjo kelionių agentūrą, kurioje buvo galima užsisakyti įvairias ekskursijas, o hostelio gyventojams buvo taikoma nuolaida. Šeštadienį buvau suplanavusi skirti Betliejui. Žinojau, kad šabo dieną arabų autobusai važiuoja kaip įprasta, tik reikia su savimi turėti asmens dokumentą su Izraelio viza. Bevartydama segtuvus su ekskursijų aprašymais, susidomėjau jų siūlomu "Best of the West Bank tour", kurio metu galima pamatyti Jasiro Arafato kapą, Jericho miesto griuvėsius, Jordano upę bei Betliejų. Va, pamaniau, viena diena, o kiek daug žinomų vietų galima aplankyti. Su nedidele nuolaida man šis turas kainavo 324 ILS (240 LTL). Jų ekskursijas gali užsisakyti ir negyvenantys šiame hostelyje. Mokėjau kortele, nes nebuvau išsikeitusi pakankamai pinigų. Ryte po pusryčių hostelio darbuotojas pagal sąrašą visus suskaičiavo, palydėjo į mikroautobusiuką ir neužilgo su vairuotoju, kuris pasakė "I don't speak English much" paliko laukti palestiniečio gido vietovėje, kuri vadinasi Kažkur Ten. Tai buvo tiesiog plano dalis, todėl labai nebangavome. Autobusiukas buvo labai patogus ir beveik pilnas, buvo Pietų Korėjos, Vokietijos, Amerikos, Anglijos atstovai ir vienas va toks egzotiškas padaras iš tokios "Lithuania". Neutrukus prisitatė mūsų gidas Tamyras ir pasakė "Now I have to arrest you". Krizenome draugiškai, bet kad dabar jau nelabai juokinga buvo. Dar sakė, kad pasakos daug propagandos ir neskaniai maitins. Geras visgi gidas jis mums buvo, pasakodavo įdomiai, bet ir padilgindavo kur reikia. Nors patikros punktas buvo čia pat, mūsų transportas nebuvo sustabdytas ir stabtelėjome tik prisipilti kuro. Kūtvėla gi pirma fotografuoja, paskui galvoja, tai pirma pliaukštelėjo, o tada išsigando ar negaus kokios kulkos į tarpuakį. Juk siena su spygliuota viela! Mūsų gidas sakė, kad čia vietinis jaunimas, būna, ateina akmenų pamėtyti į kitą pusę ir tada greitai bėga.

Pilamės kurą Kažkur Ten. 

Bet, matyt, nacionaliniam saugumui tokios vėplos kaip aš grėsmės nekelia, tai netrukus riedėjome toliau. Maždaug už geros valandos pasiekėme Ramalą. Tai yra maždaug 10 km nuo Jeruzalės nutolęs miestas ir de facto Palestinos sostinė. 2000 metų spalį šito miestelio apskriejo visas žiniasklaidos priemones dėl žiauriai nužudytų dviejų Izraelio kareivių. Šiandien turistus čia traukia Jesiro Arafato kapas.

Kūtvėla prie Jesiro Arafato kapo. 

J. Arafatas 35 metus vadovavo Palestinos išsivadavimo organizacijai ir buvo Palestinos autonomijos prezidentu. 2004 m. jis sunegalavo savo namuose ir buvo nugabentas į prancūzų karinę ligoninę, kur vėliau ir mirė. Oficiali mirties priežastis nustatyta 75 metų  J. Arafatui buvo kraujo išsiliejimas į smegenis, nors daugelis palestiniečių tvirtino jį buvus nunuoditą poloniu. Netoliese buvo iškeltos vėliavos valstybių, kurios pripažįsta Palestiną, tiksliau, ten kabojo tų vėliavų draiskanos, nes klimatas joms čia negailestingas. Prie mauzoliejaus budi sargyba, tačiau lankymui nėra jokių apribojimų. Ramaloje mums davė tris ketvirčius valandos laisvo laiko vietinei ekonomikai pastimuliuoti. Buvo labai baisu pasiklysti, tai slankiojome visi drauge prie krūtinių spausdami Lonely Planet knygas (ten bent jau miesto žemėlapis įdėtas) iš pradžių viena gatvės puse, paskui kita. Mano uoslę patraukė ką tik krosnyje iškeptos duonos kvapas. Už 1 šekelį (Palestinoje atsiskaitoma Izraelio šekeliais arba valiuta kaip EUR ar USD) gavau didžiulį blyną duonos. Toks, kaip pas mus sakoma, "per visą keptuvę". Dar karštutėlė buvo. Kai klausiau kainos, tai maniau, kad nesusikalbam, nes negali būti taip pigu. Piniginėje turėjau 100 šekelių kupiūrą, tai mano šansai nusipirkti duonos blyną darbo dienos pradžioje Jums aiškūs. Bet pagraibiau piniginėje ir ant dugno radau užkritusį vieną šekelį-labai smulki moneta. Rodau ir sakau: "ar šitas?". Jo, sako, šitas, jamk savo duonblynį. Nors to šekelio, kaip Dievą myliu, neprisimenu ten buvus. Ar ne stebuklas? Mano draug-keleiviai tai braškių rado pirkti- skanumėlis koks!!! Dar nusipirkau pakabuką ant grandinėlės. Pardavėjų čia nepalyginsi su Jeruzalės šėtono legatais įkyrėliais-nori pirk, nenori nepirk...

Palestinos bankas. 

Gerai žinomi Ramalos liūtai.

Arbata su mėta. Nusipirkau vakar mėtų, merksiu į visas savo arbatas. Nepakartojama. 

Informacinis ženklas gatvėje. 

Gidas mums pasakojo, kad Oslo sutartimi 1995 m. Vakarų Kranto teritorija buvo padalinta į A, B ir C zonas. Zona A yra visiškai kontroliuojama Palestinos, zonos B saugumą pasidalijusios saugo Izraelio ir Palestinos pajėgos, o zona C yra visiškai kontroliuojama Izraelio (daugiau: West Bank ABC). Gidas papasakojo ir apie pabėgėlius, probėkšmiais pro langą matėme jų stovyklas. Sakė mums, kad bėgdami žmonės pasiėmė tik namų raktus ir nuosavybės dokumentus, kuriuos ir šiandien gali parodyti, tik šiandien jie yra tikri benamiai, nes grįžti į dabar Izraelio kontroliuojamą teritoriją jiems neleidžiama, nors nuosavybę jie ten ir turi. Kažkiek tas klausimas užgriebiamas ir čia: Tamsioji Haifos istorijos pusė: apleisti palestiniečių namai ir žydų marokiečių maištas. O tuo tarpu pro langus vėrėsi štai toks peizažas:

Kažkur Ten. 

Vis dar Kažkur Ten.

Daugiau nebus tinkamos progos, tai pasakysiu čia. Ramala man paliko labai teigiamą įspūdį. Yra padoriai atrodančių kavinių, kur personalas kalba angliškai, skanus maistas, geros kainos, niekas neužkabinėja. Tik baugino ėjimas judrioje gatvėje ne per perėją, o ten, kur tau patogu, bet per tą savaitę viešnagės beveik pripratau. Sekantis sutojimas pagal programą buvo Taybeh alaus darykla. Po degustacijos ir turo po maždaug vieno X Maximos dydžio daryklą buvo galima nusipirkti alaus, aliejaus, vyno ir muilo. Už aliejų tai, kaip gerbiamas Skaitytojas žino, Kūtvėlą ir prigriebė oro uoste kaip baisiausią teroristą. Mus pasitiko alaus daryklos įkūrėjo anūkė, pirmoji moteris aludarė Palestinoje. Įmonė nedidelė, įdarbina 25 darbuotojus, triūsia nuoširdžiai; mano minėtą muilą gamina šių apylinkių moterys, o ši įmonė padeda parduoti. Įmonės įkūrėjas 1995 m. pasakė, kad jis yra palestinietis ir jis darys Palestinoje palestinietišką alų be konservantų ir iš vietinės žaliavos, ir taškas. Lietuvis žmogus tai žino kur alus yra geriausias, ir visokios ten alaus degustacijos svečiose šalyse kelia juoką pro alaus puton pamerktą ūsą, bet čia sunku pateikti kokį palyginimą, kad skaitantis iš šalies suvoktų, koks tai buvo svarbus sprendimas tai šeimai. Įsivaizduokite, kad gyvenate atvirame kalėjime, kuriame situacija neprognozuojama, ir ketinate atgaivinti kokį tradicinį nykstantį amatą- linų auginimą, vilnų verpimą, klumpių drožimą- ir jo dėka skleisti žinią apie save ir savo šalį pasaulyje, tapti nacionaliniu "brendu", ir dar pritraukti investicijų į savo miestelį Kažkur Ten. Ši įmonė netgi savo Oktoberfest rengia. Daugiau sužinosite apsilankę Tyabeh Brewing Company arba jų FB paskyroje The Finest in the Middle East...Taybeh Beer.

Degustuojame Palestinos alų. Kam nepatinka-užsimerkit. 

a.a. Jesiras Arafatas ir alaus daryklos įkūrėjas. 

Nuotrauka vargiai perduos tą fantastišką panoramą prie Taybeh alaus daryklos. 

Toliau kelias vingiavo per dykumas. Visą kelionės laiką buvau prisisegusi saugos diržu, nes šituose kraštuose vairuotojams mokami dosnūs arbatpinigiai už tai, kad jie sulėtintų greitį. Dykumose dairėmės beduinų. Matėme kelias jų stovyklas ir pakelėse bestypsančius kupranugarius, aiškiai rezgančius eismo įvykį. Kai domėjausi prostitucija Izraelyje sužinojau, kad nemažai šių klajoklių, deja, padėdavo jiems žinomais užkaboriais gabenti moteris (šaltinis: How Israel Stopped the Sale of Women).  Beduinai gali turėti keturias žmonas, todėl ir vaikų gali būti trys eilės aplink pečių. Bet dabar beduinams Izraelio pusėje ateina sunkūs laikai, nes juos norima iškeldinti plečiant žydų namų statybos teritoriją (šaltinis: Britons protest over Israel plan to remove up to 70,000 Palestinian Bedouins).

Dykuma.

Vis dar dykuma.

Šis nedidelis filmukas, kurį Kūtvėla susuko pro autobuso langą, nes nuotraukos negali perduoti jos patirto įspūdžio, padės susidaryti bent apytikslį vaizdą apie dykumos dydį. Sėdėjome atvipusiais žandikauliais ir stebeilijomės į prieš mus atsiveriančius vaizdus. Šią vietą pakrikštijome "A place no tourist has taken a photo of", nes vairuotojas ne ką teatsiliko nuo greitųjų Vilniaus autobusų, kuriuose nespėję įsitverti pensininkai skraido po saloną . Netrukus mes jau buvome Jeriche, kur mūsų laukė vietinis gidas. Vedėsi jis mus auksiniu dantimi žybsėdamas, o buvo taip karšta, kad savo šaliu apsisukau galvą kaip turbanu. Jerichas yra seniausias pasaulyje miestas. Nors ne kartą ėjo iš rankų į rankas, jis yra laikomas pirmuoju žydų paimtu miestu po 40 metų klajojimo dykumoje. Tikriausiai esate girdėję apie Jericho sienos griūtį. Nemėgstu skaityti kai kurių skyrių iš Biblijos dėl žiaurių scenų. Kol Kristus pamokė atsukti kitą žandą dar daug vandens ir kraujo nutekėjo. 

Oro keltuvai į Gundymo kalną. 

Gundymo kalnas.

Išties nemažai yra visokių interpretacijų biblijinėmis temomis. Mes paprastai galvojame, kad  Tamsos kunigaikštis Šetonas gundė Jėzų visokeripą gėrį žadėdamas, bet kiti šaltiniai teigia Dievą pačiam pasiuntus Nelabąjį gundyti Jėzaus, o Nelabasis tik vykdė Dievo valią nes buvo angelų kilmės, tik su vardu va nepasisekė. Tai tikroji tiesa ir lieka kažkur anapus. Mūsų gidas minėjo archeologės Kathleen Kenyon darbus Jeriche. Ji kasinėjimo metu surado sienos liekanas, kurios yra žymiai senesnės nei Biblijoje minimos. Kai kurias vietas pavyko datuoti 7.000-5.000 pr.m.e. Unikalu yra tai, kad miestą fortifikavo žmonės gyvenę 3.000 metų prieš keramikos atsiradimą ir neturėdami jokių metalinių įrankių. Daugiau galite pasiskaityti čia:  To What Extent Did Kathleen Kenyon's Excavations at Jericho Revolutionise Ideas Previously Held by Prehistorians About Neolithic Society?

Šioje nuotraukoje užfiksuota seniausia Jericho vieta. 

Gidas su pasidižiavimu parodė mums oazę dykumoje. Jerichas yra Palestinos sodas, sakė jis, netoliese ūbaujant rusų turistų grupei, kurios gidas buvo kunigas ir skaitė balsu ištraukas iš šventų knygų.

Datulės ir bananai yra šio regiono pažibos. 

Jeriche auga ir 2.000 metų senumo sikamoros medis. Jėzaus laikais pagal Luką 19:1-10 gyveno čia toks Zacharijus, ir buvo jis labai didelis nevidonas, nes vertėsi be galo gėdinga profesija-jis buvo mokesčių rinkėjas! Jis labai norėjo pamatyti Jėzų, bet dėl savo nedidelio ūgio žinojo neprasimušiąs pro minią, o jau tokiam nedoram žmogui niekas vietos pirmoje eilėje tikrai neužleis. Tai sugalvojo jis į tą sikamoros medį įlipti-ne veltui gerą galvą ant pečių turėjo. Įžengęs į Jerichą Jėzus liepė Zacharijui tuoj pat lipt žemyn ir pasakė nakvosiąs šianakt jo namuose. Žmonės, žinoma, pradėjo bruzdėti. Kur tai matyta, kad pats Jėzus Kristus nakvotų pas tokį baisų nusidėjėlį? Bet Zacharijus kaip mat atsivertė: pusę turto pažadėjo neturtėliams, o jeigu apgavęs ką bus, tai grąžinsiąs keturgubai. Tai čia pamoka, kad kiekvienas nusidėjėlis, jeigu atgailaus, gali stoti į doros kelią.

O čia pamoka, kad nereikia skrybėlės Vilniuje palikti, nes atrodysit kaip beduino nuotaka. 

Selfie įsiamžinant seniausiame pasualio mieste. 

Jis dar ir žemiausias pasaulio miestas (Negyvoji jūra yra žemiausias pasualyje negyvenamas taškas).

Pajudėjome toliau. Jerichas skyrėsi nuo Ramalos tuom, kad čia buvo susigrūdę daugybė turistinių autobusų. Netoliese yra dar visokie šaltiniai, kuriuos gausiai lanko turistai. Gatvėse buvo pilna parduotuvėlių su nukabinėtomis kekėmis bananų. Net seilė nutįso. Autobuso galiorka su pravadyre Kūtvėla kaipmat užsikniaukė tų bananų. Kaipgi čia pabūsi Palestinos sode ir neparagausi bananų? Zyzėme neilgai, nes gidas greitai susiprato ir netrukus suorganizavo mums visą maišiuką šito gėrio savo sąskaita.

Jericho bananai. Nom nom nom!

Krutindami žandais leidomės autobusiuko vežami iki Jordano upės, kur Jonas Krikštytojas pakrikštijo Kristų. Ir čia mūsų gražiai sustyguotas planas užstrigo ilgam.

Vaizdas už mūsų autobusiuko. Ši transporto uodega  iki horizonto nusidriekė per 10 min. 

Vaizdas priešais mūsų autobusiuką. 

Kad viskas ne bananais matuojama supratau mano ryšio operatoriui mane pasveikinus Jordanijos teritorijoje, kur kaina už mobilaus interneto naudojimą silpnesnės sveikatos telekomunikacijų vartotojui sukeltų stabą. Nuotraukoje matoma tvora skiria užminuotus laukus abipus kelio. Taip jau išėjo, kad šiemet sausio 18-19 dienomis Palestinoje armėnai švenčia Kalėdas, o rusams ir graikams ortodoksams tai yra Kristaus krikšto diena. Na ir (ne)pasisek tu man šitaip. Savaime suprantama, kad žmonių prigužėjo tiek, kad neišvažiavus iš teritorijos vienam automobiliui kitas nebuvo įleidžiamas. Be to, darėsi dvi eilės-Palestinos numerių ir ne. Na, sako mūsų gidas, reikia sukti ienas atgal, nes įleist tai įleis, bet gal už valandos ar dviejų, o mums dar tiek ir tiek nuveikti reikia. Čia Kūtvėla įsitmepė kaip styga. Šitiek nuvažiuoti, būti taip arti Jordano upės ir nepamatyti? Juk Kūtvėla gera žygeivė, per pelkes kaip per sviestą eina, tai gal galime pėsti? Ne, negalima. Pasienio zona, suprantate. Siūlė specialiai atvežti mus čia rytoj, bet rytoj aš turėjau kitą kelionę užsisakius. Jau buvome belipą atgal į autobusą nukabintomis nosimis kai uniformuotas pareigūnas numojo į mus ranka-eikite. Užtrukome apie valandą laiko, nes kelias buvo tolimas, žmonių buvo baisinė minia, prie WC eilės, tai Jordano upę pamačiau tik kai iškėliau virš galvos fotoaparatą, padariau keletą kadrų ir pasižiūrėjau ekrane. Bet geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje, ne? Pietų Korėjos atstovas vos neatidavė dūšios Kūrėjui, o Kūtvėla pasidalino savo galvos dangalu su kitu draug-keleiviu ir ėjome po viena skara. Tai jau kaip ir susituokę, ar ne? Ir Kūtvėla dar tarė visiems suraminamą žodį-jeigu Kristus tiek nuėjo, nueisim ir mes.

Prie Jordano upės.

Bandant nufotografuoti Jordano upę.

Jordano upė iš aukštai. 

Nu beveik nieko nesimato. 

Baigėsi pamaldos. 

Grįžtant į autobusą pamaniau, kad hell broke loose. Prisimenate tą transporto uodegą iki horizonto? Pirmiausia pamaniau, kad gal kokia futbolo komanda Afrikos taurei treniruojasi, nes daug juodaodžių vyrų tiesiog bėgo link upės. Vieni buvo apsivilkę kostiumais ir ryšėjo kaklaraiščius, kiti nešėsi tuščius bambalius vandeniui semtis. Moterys bėgo mažus vaikus ant nugarų užsivertusios. Tūkstantinė minia žmonių traukė link Jordano upės. Čia, primenu, teritorija kurioje pėsti neleidžiama vaikščioti. Bet juos galima suprasti, nes valandą laiko jie jau ir taip pralaukė už užtvaros. Tik nežinau ar vietinė valdžia leido, ar visgi jie patys prasimušė kaip kokia potvynio banga. Tikėsimės, joks pabėgėlis neatplaukė į Jordano pusę, nes tada pasienio apsaugos pareigūnams jau ne bananai pyragai bus.

Minia juda link Jordano upės.

Matote tą  tirštumą per vidurį? Tai -Kristaus armija. 

Ir pašoksim, ir pagiedosim. 

Vis Dievui ant garbės. 

Toliau važiavome į Betliejų. Čekpointe mus sutabdė, bet pasų netikrino, tik gido paklausė kas tokie, iš kur, kur buvom, kur važiuojam. Betliejuje pirmiausia mus nuvedė pietauti. Pietūs buvo įtraukti į kelionės kainą. Arabų užeigoje galėjome užsisakyti falafelį, švarmos ar dar kažko ir gaivųjį gėrimą pasiimti iš šaldytuvo. Ėmiau, žinoma, falafelį. Jis buvo pakankamai didelis ir sotus, bet paskui mūsų gidas išstojo visu stotu prieš mus, krutinančius žandais prie stalų, ir pasakė, kad norintys pakartoti teeina ir užsisako.  Šalimais įsitaisė keturios palestinietės su ilgais paltais ir labai elegantiškai skaromis dengtomis galvomis. Mandagiai abidvi stovyklos žvilgsniu tyrinėjome viena kitą. Greta šio restoranėlio buvo Stars and Bucks kavinė. Išsidūriau iš karto, nes joks čia ne Starbucks :-)

Stars and Bucks, Betliejus. 

Reikėjo krutėti, nes Viešpaties gimimo bažnyčia dirba tik iki penktos valandos. Mūsų gidas jau laukė (kur nelauks, vėlavome daugiau kaip valandą).

Viešpaties gimimo bažnyčia ir prakartėlė. 

Prakartėlė Betliejuje.

Prieš žengiant į Dievo namus, gidas padarė ideologinę įžangą. Mes džiaugiamės, sakė jis, turėdami Betliejų. Dabar jūs visi esate čia ir mes galime papasakoti savo istoriją, pateikti savo įvykių versiją. Jeigu neturėtume Betliejaus, būtų visiškai blogai.

Buvo mūsų, tapo ne mūsų....

Turistinis gidas okupacijai pažinti. 

Varpinė. 

Skaitytojui iš ankstesnių įrašų pažįstamos "Kuklumo durys". 

Originalioji grindų mozaika, IV a.. Šiandien jas dengia medinės grindys, kai kur pakeliamos parodyti mozaiką. 

Bažnyčios interjeras. 

Už tų durų yra Kristaus gimimo vieta. 

Kadangi šiandien buvo švenčiamos armėnų Kalėdos, pamaldos sutrukdė mums pamatyti Kristaus gimimo vietą savomis akimis. Bet juk jau žinome, kad palaiminti tie, kurie tiki nematę. Nusipirkau žvakutę su užrašu "Betliejus" uždegti per kitas Kalėdas.

Bažnyčios interjeras. 

Vidinis kiemelis su dengtomis galerijomis. 

Viešpaties gimimo bažnyčia buvo pastatyta imperatoriaus Konstantino nurodymu 326 m. akylai stebint jo motinai Elenai ir Jeruzalės vyskupui. Vieta buvo parinkta ant buvusios pagoniškos Adonio šventyklos. Ne kartą ši bažnyčia buvo restauruota. 1934 m. buvo surastos IV a. mozaikinės grindys iš nuotraukos aukščiau. Šiemet bažnyčia vėl apkalinėta pastoliais.

Šv. Kotrynos bažnyčios interjeras. 

Kalėdų išvakarėse Mišios iš Šv. Kotrynos bažnyčios rodomos per televiziją visame pasaulyje. Sakoma, kad iki antrosios intifados a.a. Jesiras Arafatas su katalike žmona kasmet dalyvaudavo šiose pamaldose.

Dailus altorėlis. 

Kitapus šios sienos yra Kristaus gimimo vieta, kur fotografavimo metu vyko armėnų pamaldos.

Nusileidus laiptais žemyn yra požemiai. Štai net altorėlis padarytas iš kitos pusės tos vietos, kur gimė Kristus. Yra ir durys, pro kurių plyšiuką galima žvilgtelti į gretimą patalpą. Visi išsirikiavome tam šlovingam momentui. Juokas ima kai pagalvoji, kad keliavai tūkstančius kilometrų kad pažiūrėtum pro durų plyšiuką.

Čia palaidoti Erodo paliepimu nužudyti kūdikiai. 

Užrašas ant Šv. Kotrynos bažnyčios durų. 

Šv. Jeronimas išvertė Bibliją iš hebrajų ir graikų kalbų į lotynų kalbą ir šis tekstas buvo pripažintas Bažnyčios oficialiu Biblijos tekstu. Šv. Jeronimas mirė Betliejuje, čia ir palaidotas. 

Šv. Jurgis. 

Dabar mes buvome playdėti į suvenyrų parduotuvę visai netoli tos vietos kur pietavome. Parduotuvės savininkas papasakojo apie suvenyrus iš alyvmedžio medienos, perlamutro, apie juvelyriką. Pasiūlė mums tikrai geras nuolaidas. Dievagojosi, kad tos nuolaidos yra todėl, kad mūsų gidas neima komisinio už atvestus turistus. Jau buvau skaičiusi, kad suvenyrų pirkimą geriau atidėti iki Betliejaus, nes čia viskas žymiai pigiau nei Jeruzalėje.

Betliejus.

Betliejus vakarėjant. 

Po truputį žiebiasi apšvietimai.

Kalėdos. 

Nuostabi vakarinio miesto panorama. 

Vakaras Betliejuje. 

Vienos sienos griūna, kitos sienos dygsta...Izraelis stato sieną palei taip vadinamą 1967-ųjų metų Žaliają Liniją, de facto sieną tarp Izraelio ir Palestinos. Siena kreivuoja apimdama žydų gyvenvietes, bet izoliuodama palestiniečius. Izraelis tvirtina, kad siena skirta apsaugoti taikius gyventojus nuo savižudžių sprogdintojų. Negali sakyti, kad tai melas. Palestiniečiai gali gauti leidimus atvykti į Izraelio teritoriją, bet kai kurie leidimai, kaip darbo, galioja nuo kokios 7.00 ryto iki 19.00 vakaro ir nakčiai jie privalo grįžti į kitą sienos pusę. Klausėmė gido, ar žydams galima atvykti į Palestinos teritoriją, jis sakė, kad tikrai galima (nors kai kuriuose segtuve hostelyje aprašytuose turistiniuose maršrutuose buvo aiškiai parašyta, kad asmenys su Izraelio pasais negali dalyvauti šioje eksursijoje).

Siena tarp Izraelio ir Palestinos skaičiais:

• Berlyno siena buvo 4 m. aukščio, ši siena yra 8 m. aukščio.
• Sienos ilgis 680 km, ji yra triskart ilgesnė nei Berlyno siena.
• Kaina 2-3 milijonai USD už kilometrą.
• Apima 80 proc. Palestinos teritorijos, aneksuoja 46 proc. Vakarų Kranto.
• 12 proc. palestiniečių yra atskirti nuo savo žemės, viso apie 280.000 žmonių. 
• 2.3 mln palestiniečių gyvena 12 proc. buvusios šalies teritorijoje.
• 604 kažkada buvę palestiniečių namai sulyginti su žeme. 

Patikros punktai, kelių blokavimas, judėjimo apribojimai privedė nemažai vietinių gyventojų prie bankroto slenksčio. Jiems nedaug kas lieka, nebent pasodinti po medelį kiekvienai sunaikintai jų gyvenvietei atminti.  Daugiau: http://www.stopthewall.org/

Žemiau pateiktas video iš Youtube gal kiek graudžiai, bet tiksliai pailiustruoja mūsų gido žodžius kaip žmonės čia vyksta į darbą. Kai išgirsit ką pasakojant kaip darbas užknisa, pasiūlykit pasižiūrėti. 

Aparteido siena, Betliejus. 

Angelas su triūba- grius siena ar ne?

Grafičiai ant Aparteido sienos. 

Ten apačioje Kūtvėla aukščio masteliui nustatyti. 

Turbūt geriausias grafitis. 

"Tai ko jūs norite?"- klausėme Tamyro prieš išsiskirdami. Taikos ir ramybės, be abejo, bet kol stovės ši siena, susitarimo nebus. Nebus ir vienos valstybės iš Izraelio ir Palestinos, nes žydai tada bus mažuma ir nebesigaus žydų valstybė. Pats Tamyras sakėsi esąs palestinietis, pagal religiją-muslmonas. O va paklausus žydo kokia jo tautybė, jis ir pasakys-žydas. Religija yra tapusi tautybe ir jeigu susikurs Izraelis kaip religinė valstybė, Tora bus paimta kaip šalies Konstitucija. Koks tada bus svetimšalių statusas tokioje valstybėje? Ilgokai patylėjome. Ai, atsiduso Tamyras, mes patys nesuprantame šito konflikto.

Jau visiškoje tamsoje parvežė bus autobusas iki hostelio. Kelionė buvo labai puiki: garsios biblijinės vietos, skanus maistas, rūpestingas gidas, svetingi žmonės. Grįžau jau ne toks politinis analfabetas koks išvykau. Išties gerai gyventi Lietuvoje, kur ekstremali situacija yra rinkimai, o ne siena per visą šalies ilgį. Nebūčiau tiek pamačiusi ir sužinojusi keliaudama viena. Vasaros metu tokias autobusines eksursijas su Abraham Tours galima užsisakyti visoje šalyje. Taigi, Best of the West Bank tour ekskursiją tikrai galiu rekomenduoti.

Su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų

Kūtvėla