Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Kūtvėla grįžta į Rokiškio rajoną: ką gi ji ten pametė?

Wednesday, April 2, 2014

Per tris dienas pasakojimas Ką pamatė ir patyrė Kūtvėla Rokiškio krašte? užkopė į penktą visų laikų skaitomiausio įrašo poziciją ir nukonkuravo iki tol garbingame penketuke buvusį skandalingąjį Vasario 5, 18.00 įrašą apie blogerių apsilankymą pas Birutę Vėsaitę. Įrašas apie Rokiškį sulaukė 13 pasidalijimų, virš 770 peržiūrų, ir 116 LIKEų. Ypatingai džiaugėsi Kamajai-linkėjimai jiems. Kadangi praeitos kelionės metu buvome užgriebę tik dalį Rokiškio rajono, sekantį šeštadienį nusprendėme sugrįžti pasidairyti po dar nelankytas vietas. Šį kartą prie mūsų prisijungė ir mano kolega Vakaris. O kadangi su patirtimi mes protingėjame, tai abudu jau važiavome ne į Kauną, o į Ukmergę, kur mus kaunietė vairuotoja Aistė iš Keliauk.info ir paėmė nuo kazino. Iki stoties Vilniuje man patogu atvažiuoti 1G autobusu. Įsitaisiau sau patogiai, bet autobusas buvo beveik pilnas ir šalia manęs netrukus atsisėdo toks pagyvenęs vyrukas su alaus skardine rankoje. Susiraukiau kaip citrinos atsikandusi, nes tokie vyriškiai paprastai nemaloniai kvepia ir dar nemaloniau šneka. Bet visgi būna išimčių- šitas mandagiai atsiklausė, ar aš nieko prieš, jeigu jis pagurkšnos alučio. Į sodą sakėsi važiuojantis, darbų susikaupė. Tada klausė, ar neturiu katino. Ne, sakiau aš, neturiu, bet turiu žiurkėną. Žiurkėną?- perklausė jis,- o kas tai yra? Na, sakau, pelė tokia. Aaaaa, -palingavo galva mano pašnekovas,- matai, kai neturi katės, tai pelės veisiasi. Juokis ir voliokis. 

Autobusas į Ukmergę iš Vilniaus autobusų stoties išvažiavo 7.05, o kasos dirba nuo 7.00, tai prie vienintelio dirbančio informacijos langelio nusidriekė kilometrinė eilė. Laimei, viena darbuotoja susimylėjo ant mūsų ir atidarė savo langelį be kelių minučių septynios, ir man pasisekė-buvau antra eilėje ir jau greit laikiau nusitvėrusi autobuso bilietus. Su TOKS kortele gavau 5% nuolaidą (0,90 LTL), o autobuse buvo nemokamas bevielis internetas (mokykitės, Lietuvos Geležinkeliai). Autobusas iki Ukmergės kratėsi pusantros valandos, vis sustodamas visokiose stotelėse, tai išlošėme tik pusę valandos nuo vėlesnio ekspreso. Ukmergėje iškart pasidarėme profilaktinę pertraukėlę į WC (1,20 LTL stotyje, dirba 7.00-19.00 arba 1,00 LTL gretimoje degalinėje, dirba 24/7). Jeigu teatras prasideda nuo rūbinės, tai stotis prasideda nuo WC, todėl reikia pasakyti, kad Ukmergės stotyje patogumai labai švariai užlaikomi ir visokeriopai rekomenduotini. Tik pati stotis uždaryta, matyt, remontuos-gaila, toks sovietinis paveldas.

P1290851
Ukmergės stoties patogumai. 
"Nuspręsta pritarti UAB Ukmergės autobusų parkas autobusų stoties rekonstrukcijai ir prekybos centro statybai jungtinės veiklos su UAB „Projestos projektai“ sutarties pagrindu. Pavesta Ukmergės autobusų parkui tvirtinti projektavimo užduotį ir suderinti jungtinės veiklos sutartį." Šaltinis: čia. O mes už maždaug valandos buvome prie savo pirmojo tikslo. Vis svarstėme, galbūt Rokiškio rajono gyventojai mus pasitiks su duona ir druska, o gal su šluota ir vandens žarna?:-)

Ir štai, mes- Duokiškyje.



P1290852
Duokišio Šv. Onos bažnyčia, 1906 m. 

P1290853
Kryžiaus detalė. "Kristau, tu tremtinių paguoda", 1991 m., Balčiūnai. 

P1290856
Šv. Onos bažnyčia. 

P1290858
Varpinė. 

P1290860
Medinė koplytėlė. 

P1290861
Medinė Marija. Labai gražiai išdrožta. 

P1290865
Kūtvėla prie koplytėlės. 

P1290868
Šv. Onos bažnyčios detalė. 

P1290869
Kryžius. 

P1290870
Paveldo ženkliukas. 

P1290872
Antkapio detalė. 

P1290873
Turbūt nebėra kas lanko. 

P1290874
Šv. Onos bažnyčios detalė. 

P1290877
Kryžius.
Duokiškio dvaras minimas nuo 1596 m. 1944 m. Lietuvos partizanai čia nesėkmingai puolė sovietinę karinę įgulą. 1951-1953 m. apylinkėse veikė Gedimino rinktinės partizanų būriai. 1949-1992 m. Duokiškis buvo centrinė kolūkio gyvenvietė. Nuo 1970 m. veikia kultūros namai.

Duokiškis turi ir savo įkūrimo legendą. Kur dabar stovi Duokiškio miestelis, kadaise buvo nuošali tuštuma. Pirmasis ten apsigyveno bastūnas Gildas su žmona. Gyveno jie nesiskųsdami, miškas juos maitino. Susilaukė dviejų dukterų: Austės ir Distės. Ir štai kartą žiemos metu į duris pasibeldė du paklydę medkirčiai. Jiems abiems labai patiko jaunos merginos, todėl pavasarį jie grįžo įsikurti netoliese. Vienas jų, Vytaras, greitai vedė Austę, bet kitam, Ančiui, vis nesisekė-Distė vis delsė atsakyti į jo jausmus. Ji vis bėgdavo į mišką ir grįždavo vėlai, nieko nedavė ir bandymai ją sekti. Vieną dieną ji ėmė ir negrįžo-tėvai nerimavo, ar nebus tik koks žvėris sudrąskęs, bet iš tiesų mergina pabėgo su kitu. Mat, netoliese medžiodavo krašto didikai, kuriuos Distė smalsiai stebėjo. Vienas jų, Butautas, pamatė Distę, prakalbino, ir padovanojo gražią skarelę- tokios mergina iki šiol nebuvo nė akyse mačiusi. Susitikimai tęsėsi, dovanos gausėjo. Artėjant rudeniui ir bjūrant orams, Butautas įkalbinėjo merginą persikelti pas jį į dvarą, mergina šitu pasiūlymu susiviliojo. Dvare mergina buvo slepiama, nes, pasirodo, Butautas buvo vedęs. Nesaldu Distei, laukų ir mirškų erdvėje užaugusiai, gyventi slapstantis, jos grožis pradėjo nykti. Pagailo jos ir Butautui, davė jai raktus ir leido kartą, sutemus, slapta išeiti į kiemą. Išėjusi ji pamatė, kaip linksmai leidžia laiką ponai, ir susigraužė. Ir ėmė Distė bėgti namo. O jau buvo pavasaris, takai nepradžiūvę po atlydžio, dirvos pažliugusios ir klampios. Skubinosi namo, kurių du metus nebuvo mačiusi. Tėvai neapsidžiaugė dukra paklydėle, tėvas rūsčiai klausinėjo, kokius čia poniškus rūbus vilkinti, kur ji dėjusi jo duotus kiškio kailinėlius, ir kas čia per papuošalai visokie. Supykęs tėvas išvarė dukrą iš namų, liepęs be savo kailinėlių negrįžti. Tolimesnio kaimo žmonės sakė matę Distę klajojant nudriskusią ir vis prašant pasiūti jai kiškio kailinėlius. Netrukus arti tos vietos, kur Distė susitikinėjo su Butautu, atsirado užrašas "Duokit jai kiškį". Ar žmonės sumąstė tokė užrašą, ar Butautas pasirūpino-lieka neaišku. Toje vietoje žmonės vis dairydavosi, ar nepamatys Distės, bet mergina dingo. Vieni sakė, kad Butautas ją išvežęs į kitą miestą, kiti sakė, kad mergina uždaryta jo dvare, dar kiti tikino merginą nusižudžius. O užrašas liko ilgam; šiam sunykus, žmonės pastatė kitą, mat tikėjosi, kad Distė grįš. Daug laiko jau praėjo, o stulpas nenyksta, tik padailėjo ir užrašas sutrumpėjo, dabar ta vieta Duokiškiu vadinama. Šaltinis : Legendos ir padavimai: Duokiškis.

Praeito reportažo komentaruose buvo išreikštas apgailestavimas, kad neapsilankėme gražiausioje rajone Jūžintų bažnyčioje, tai dabar skubėjome.

P1290886
Jūžintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir puikus dangus. 

P1290890
Jūžintų bažnyčia. 

P1290891
Šiame name 1944-1953 m. buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. 

P1290893
Jūžintų bažnyčios vargonai.

P1290895
Centrinis altorius.

P1290897
Šoninis altorius. 

P1290898
Šoninio altoriaus detalė. Iš taurės sprendžiant- Šv. Barbora, nors dažniau esu ją mačiusi vaizduojamą su bokštu.

P1290899
Paminklo detalė. 

P1290900
Angelo fragmentas. 

P1290902
Koplytstulpis. 
P1290903
Koplytstulpio detalė. 

P1290905
Jūžintų bažnyčios vargonai. 

P1290906
Laiptai į vargonus. 

IMAG0550
Kūtvėla ir šviesa tunelio gale. 
Jūžintų bažnyčia mūsų apsilankymo metu buvo atidaryta-retas atvejis rajonuose. Pasivaikščiojome po bažnyčią, kadangi be mūsų nieko daugiau nebuvo, tai buvo neaišku, kur galima eiti ir kur ne, tai susigriebiau, kadgi jau į sakyklą ropščiuos, tai nėriau greit atgal- quod licet Iovi, non licet bovi, nepaisant, kad niekas nedraudžia. Sakoma, kad Jūžintų bažnyčia yra vieninteliai Baltijos šalyse maldos namai, kuriuose veikė ir vienuolynas, bet ten esančių vienuolių celių mums pamatyti nepavyko-turbūt, irgi reikia tartis iš anksto. Patys Jūžintai mena senus laikus, kadaise, kalavijuočių laikais, čia buvo lietuvių gynybinė pilaitė. XVI a. Jūžintuose buvo smuklė, užvažiuojamieji namai, gyveno druskos pardavėjas. Miestą valdė Rajeckai, Veisenhofai. Gražioji vėlyvojo baroko stiliaus Jūžintų bažnyčia iškilo 1792-1799 m. Mykolo Veisenhofo dėka, projekto autorius-nežinomas. Bažnyčia didžiuojasi senais, angelais puoštais vargonais, garsaus XIX a. dievdirbio J. Dagio darbais, jos rūsiuose ilsisi fundatoriai dvarininkai Veisenhofai. XVIII a. čia veikė Šv. Barboros brolija. Paties vienuolyno istorija gana fragmentiška, nes Šv. Augustino regula, kurios laikėsi vienuoliai, draudė jiems palikti raštiškus liudijimus apie savo darbus. Vienuolynas nukentėjo Napoleono žygio į Rusiją metu, o 1832 m. caro valdžios buvo uždarytas, bet spaudos draudimo metais čia veikė slaptą mokykla, čia buvo platinama draudžiama lietuviška spauda. Tikėsimės ateityje dar atsirasiant galimybę mums pamatyti buvusias vienuolių celes. Daugiau sužinote galite pasiskaitę Jūžintai – vienuolyno celių paslaptis. 2010 m. Jūžintų bažnyčia buvo iš pagrindų restauruota- tai gražus pavyzdys, kai paveldui skiriamos lėšos ne išdalinamos keliems objektams po truputį, bet skiriamos vienam objektui iš pagrindų sutvarkyti, teigia Kultūros paveldo departamento direktorė D. Varnaitė, šaltinis Kalėdų dovana jūžintiškiams – išgražėjusi bažnyčia.

Paskui kažkokios mistikos dėka labai greitai pravažiavome nemažą gabalą kelio ir net sugebėjome kirsti ežerą to nepastebėję. Mano dėmesį iš tolo patraukė medinis statinys-pasirodo, tai ir buvo sekantis mūsų lankytinas objektas Rageliuose.

P1290908
Paminklas nuo sovietų režimo nukentėjusiems gyventojams. 
P1290910
Užrašas ant paminklo. 

P1290913
Ragelių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. 

P1290914
Varpinė. 

P1290918
Kaltinis dirbinys. 

P1290919
Labai gražūs langai. 

P1290920
Varpinė. 

P1290922
Varpinė kitu rakursu. 

P1290923
Gandrai sugrįžo. 

P1290924
Lauksime šeimų pagausėjimo. Gandrų-irgi :-)
Vietiniams gyventojams sukėlėme įtarimo, kas tokie esame ir kodėl fotografuojame. Matyt, turistai čia nedažnai užsuka. Medinė liaudies architektūros ir neogotikos bruožų turinti bažnyčia pastatyta 1875 m. 1912-1914 m. čia veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.

Toliau jungtinėmis GPS ir Lietuvos kelių atlaso pajėgomis riedėjome link Bobriškio cerkvės. Nerimavome be reikalo- nuorodų į ją buvo tiek daug, kad net širdis dainavo, nes dauguma atvejų lankytinų objektų Lietuvoje vietas galima sėkmingai burtis iš kavos tirščių..

P1290925
Nuoroda į Bobriškio cerkvę.

P1290929
Bobriškio cerkvė. 

P1290930
Memorialinė lenta prie kryžiaus. 

P1290932
Cerkvės fragmentas. 

P1290933
Labai dailios durys. 

P1290934
Kryžius ant kupolo. 

P1290935
Kūtvėla prie Bobriškio cerkvės. 
Tik pamačius cerkvę, pasidarė aišku, kodėl jinai taip toli nuo žmonių-ji priklauso sentikiams. Pastatas tvarkingai prižiūrimas, gaila tik, kad mūsų apsilankymo metu vienas iš kupolų buvo uždengtas. Sentikių masinė migracija į LDK žemes prasidėjo XVIII a. Rusijoje jie buvo persekiojami, o mūsų krašte susilaukė religinio pakantumo. Tarp atvykėlių į LDK vyravo Pskovo, Novgorodo, Tverės. Pirmuosius žingsnius ši religija LDK žengė dar 1679 m. Degučių metraštis teigia, kad pirmieji žinomi sentikių maldos namai dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo įkurti 1710 m. Puščios (Girelės) kaime Rokiškio rajone, o 1819 m. buvo perkelti čia, į Bobriškį. Valdant carui Nikolajui I jau ir Lietuvoje sentikiams nebuvo duodama ramiai gyventi. XIX a. visi sentikių maldos namai Lietuvos teritorijoje buvo uždaryti išskyrus Borbiškį- matomai, toliau nuo žmonių akių, saloje esanti bendruomenė išvengė budrios oponentų akies. Taip Bobriškis tapo vienu svarbiausių religinių centrų Šiaurės Lietuvoje. Tiksli šios cerkvės pastatymo data nėra aiški, tačiau žinoma ją stovėjus jau XIX a.vid. Cerkvės architektūroje susipina Šiaurės Rusijos medinių barokinių cerkvių ir jau vietinės architektūros tradicijos. 2007 m. ši cerkvė įtraukta į Kultūros vertybių registrą ir paskelbta saugoma valstybės. Ši informacija pateikta remiantis informaciniu stendu prie cerkvės.

Dar siūlau paskaityti interviu su "Degučių rimties" sentikių bendruomenės pirmininke Jekaterina Abramova: Šeštadienis Degučiuose: „man kirba širdis, kad jaunimas vis vien truputėlį tiki…“ Beje, toks įdomus sutapimas- sentikiai laidojami kojomis į paminklą, kad prisikėlimo dieną keliantis iš kapo įsitvert į ką turėtų, lygiai kaip ir Nidoje amžino atilsio atgulę po taip vadinamais krikštaisKrikštų mįslė įminta.

Sekantis lankytinas objektas turėjo būti raganų ekspozicija Kriaunose esančiame Kriaunų istorijos muziejuje, bet paaiškėjo, kad ši informacija pasenusi.

P1290938
Kriaunų istorijos muziejus.
Muziejus vertas būti pagirtu vien už tai, kad dirba ir šeštadieniais. Lankymo kaina 3 LTL, fotografavimas-už papildomą mokestį. Susipažinome su turtinga Kriaunų istorija įvairialypių eksponatų dėka, o taip pat dėkoju entuziastingai muziejaus darbuotojai, kuri mums viską aprodė ir papasakojo. Paprastai krašto muziejuose lankytis neplanuoju, nes nelabai įsivaizduoju, ką ten be titnago skilties ar dalgio geležtės galima pamatyti, bet dabar prakeičisu savo nuomonę ir stengsiuosi tokius muziejus įtraukti į kelionės programą. Informacinis leidinukas apie muziejų teigia, kad muziejaus fonduose yra keli anomalinių magnetinių zonų Kriaunų regione žemėlapiai rusų kalba su užrašu "slaptai". Taipogi, muziejus turi vienintelę šalyje kaimo išradėjų ekspoziciją, kurioje pristatomi įrenginiai, palengvinantys žmonių buitį, pvz. kopūstų čiečkavojimo prietaisas.

P1290941
Iš degtukų padarytas darbelis. Užrašas iškalbingas. 

P1290944
Palubėje kabinamos pintinės mėsai saugoti. Yra papildomų sąlygų-ūkyje turi būti katinas. 

P1290946
Kraičio kuparas. Dar matėme kraičio skrynias ir kraičkubilius. 

P1290947
Gandrų metas gi :-)

IMAG0618
Dėkui Aistei už foto. Gandrų metas, antras dublis. 

P1290951
Kriaunų kraštas garsus ir savo sambo sportininkais. 
SAMBO rusiškai reiškia Samozashchita Bez Oruzhiya. Tai jauna sporto šaka, pradėta kultivuoti apie 1920-sius metus. Pats pavadinimas greičiausia verčia švedų komentatorius rausti į eterį, mat švedų kalboje yra identiškas žodis pavadinti kartu gyvenančius nesusituokusius žmones :-) Dėl tam tikrų politiškai korektiškų niuansų yra tekę šį terminą pervadinti SOMBO. Daugiau: Wikipedia: SAMBO arba Lietuvos sambo federacija. Kriaunų istorijos muziejaus darbo laikas ir bilietų kainos: KRIAUNŲ ISTORIJOS MUZIEJUS (Rokiškio krašto muziejaus padalinys).

P1290952
Paminklas miesto 500-jam jubiliejui.
Daug per savo keliones ir žygius Lietuvoje akmenų prisižiūriu. Kartais netgi pikta ir gaila pasidaro, kad tie mūsų paminklai yra tik lentikės ant akmens prikniedytos. Ar tai žmonės nieko nebesugalvoja, ar tai brangu labai? Ogi bet tačiau mums dar primygtinai rekomendavo aplankyti apžvalgos bokštą ir Bradesių ąžuolą (kai Stelmužės ąžuolas pabaigs savo dienas, Bradesių ąžuolas bus pirmasis valstybės ąžuolas). Ąžuolą atidėjome geresniems laikams (tas gali pakentėti dar šimtą metų ar du), bet apžvalgos bokštu susigundėme. Mat, pakankamai pakeliui buvo. Jis yra pastatytas netoli privačios poilsiavietės, tai mus uoliai aplojo šuva. Laimei, pririštas, nes toks vidutinio veršiuko dydžio buvo. Daugiau apžvalgos bokštų rasite čia: Lietuvos apžvalgos bokštai.

P1290958
Apžvalgos bokštas į Sartų ežerą. 35 m. aukštis, 5 aikštelės. 

P1290959
Apžvalgos bokštai-Kūtvėlos silpnybė. 
IMG_3521
Užlipau. Jėzau Saldžiausias, kodėl be lifto? Vos sielos Kūrėjui neatidaviau. Dėkui Vakariui už foto. 
Vaizdai pritrenkiantys atsiveria. Labai, labai rekomenduoju užsikabaroti iki pat viršaus. Kai žemyn leidomės, sutikti žmonės sakė, kad labai jau susikapę esame, o aš netgi žegnojausi- toks nežemas statinys-ir jie tada jau sakė, kad aukščiau tikrai nebelips. Užskaitėme šį lankytiną objektą taip, kad net pinigėlį įmetėme į tam skirtą dėžutę prie informacinio stendo. O šiaip su pinigu skirtis Kūtvėla nemoėgsta, oi kaip nemėgsta.

P1290960
Sartų ežero sala. 

P1290962
Kraštovaizdis nuo apžvalgos bokšte. 

P1290963
Kūtvėla Sartų apžvalgos bokšte. 

P1290966
Kūtvėla užstoja gražų peizažą. 

P1290968
Selfie, jis irgi asmenukė. Viena kaire, t'sakant. 

P1290971
Kas gražu, tas gražu. 

P1290972
Šiek tiek kraštovaizdžio be Kūtvėlos. 

P1290973
Labai gražu. 

P1290974
Labai, labai gražu. 

P1290975
Nulipome. 
Toliau buvome numatę Aleksandravėlės bažnyčią su Kryžiaus kelio stotimis. Nors bažnyčią ir radome, teko šiek tiek nusivilti, nes iš tų stočių nieko ten nėra. Pats miestukas pasirodė dailus, tvarkingas, netgi žvejai meškeres metė patogiai sėdėdami ant suoliukų prie ežero. Ir, bendrai paėmus, ši kelionė man labiau patiko nei praeita, nes ir oras buvo geresnis, ir patys miesteliai tvarkingesni, daugiau galimybių rasti WC (nors ir medinės būdelės su skyle grindyse forma).

P1290977
Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia, 1782-1796 m. Klasicistinio stiliaus, 2007 m. atliktas remontas.

P1290982
Kryžiaus kelio stotys-tuščios. 

P1290984
Buvo, ir nebėra. 

P1290985
Paminklas saugomas valstybės. 

P1290988
Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia. 
P1290992
Toks ne koplytstulpiškos išvaizdos koplytstulpis. 

P1290995
Netikėtai-pažįstamos eilės. 

Aš – beržas.
Lietuviškas beržas,
Išbridęs
Iš pievų nakties,
Sustojau
Ant mūšių
Didžiausiojo kelio
Su plieno dalgiu
Ant peties.


Ir audrą,
Ir giedrą,
Ir viską praūžęs -
Girdžiu aš
Tyliais vakarais,
Kaip skleidžiasi
Naktys
Žalioj mėnesienoj
Baltųjų aušrų
Pumpurais.


Purienos -
Kaip taurės
Auksinės
Sudužę -
Nukrito
Po kojom
Iš mano širdies.


Ateik, -
Apkabinsiu,
Į širdį priimsiu,
Papuošiu
Žvaigždėtais
Nakties auskarais.


Praeisi
Pro šalį,
Kaip laimė
Praeina, -
Nekeiksiu
Aš savo lemties -


Aš – beržas.
Lietuviškas beržas
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.

(Paulius Širvys)


Paulius Širvys Aleksandravėlėje lankė pradžios mokyklą.

P1290996

Koplytstulpis buvo prikeltas naujam gyvenimui, nes gamta ir laikas buvo negailestingi. Penkerių vyrų ir traktoriaus prireikė išrauti pavojų keliantį sutrešusį paminklą, o tada jis iškeliavo į Panemunėlį, kur sulaukė reikiamos pagalbos. Ipolito Užkurnio kūrinį restauravo Vidmantas Zakarka. Šaltinis: Paulius Širvys iš Aleksandravėlės „emigravo“ į Panemunėlį.

P1300001
Aleksandravėlė 1547 m. buvo pirmą kartą paminėta Pilenės vardu. 
Nors kelionės pradžioje tarėmės laimėję pusvalandį, jis kažkur išgaravo ir jau ėjome į minusą, todėl dabar skubėjome į Obelius. Iš Obelių dvaro likę keli pastatai be centrinių rūmų, todėl jų nė neieškojome. Užtat aplankėme poilsiavietę prie Kriaunos upės.

P1300002
Sala. 
P1300004
Kūtvėla saloje.
P1300007
Vandenyje atsispindi medžiai. 

P1300008
Gražus atspindys. 

P1300009
Lietuviška gamta-nuostabi. 

P1300012
Kūtvėla poilsiavietėje Obeliuose. Tik va sumuštinius teks kramtyti stovint. Gal taip geriau virškina? 

P1300015
Graži poilsinė. 

P1300017
Obelių Šv. Onos bažnyčia. 

P1300018
Šlapia čia, tik bebrams ir veistis. 

P1300022
Va kokie čia kurmrausiai. Arba bebrausiai gal, iš dydžio sprendžiant? 

P1300040
Vaikystę prisiminus. 

P1300042
Obelių istorijos muziejus. 
Gražiai sutvarkytas pastatas yra Obelių istorijos muziejus. 2013 m. kovo mėnesio straipsnyje Renovuoto muziejaus durys - užtrenktos rašoma, kad neaišku, kada už nemažas lėšas išpuoselėtas muziejus pakvies lankytojus. Problemos esmė tiesigo juokinga- už Europos Sąjungos lėšas renovuotas muziejus neranda lėšų įrengti ekspozicijoms, atspindinčioms kovotojų už Lietuvos laisvę gyvenimą ir veiklą šiame krašte. Problemos širdyje yra esminis kirminas, graužiantis ne vieną muziejų: "Pinigais lentynoms bus pasirūpinta tada, kai bus tikrai žinoma, kad žmonės šį muziejų lankys", - aiškino A.Urbonas." Tai ar lankytojų nėra, nes nėra muziejaus, ar muziejaus nėra, nes nėra lankytojų? 2013 m. balandžio mėnesio straipsnyje Sprendė Obelių muziejaus reikalus rašoma, kad buvo svarstoma muziejaus koncepcija ir reikiamų lėšų klausimas. Tikėsimės, šis klausimas netrukus bus išspręstas ir Obeliuose atsiras naujas lankytinas objektas. 

P1300047
Obelių Šv. Onos bažnyčia, 1868 m. 
Istorinio stiliaus bažnyčia turinti neogotikos bruožų dar įdomi tuo, kad 1880 m. čia buvo sugiedota J. Haidno operetė "Pasaulio sukūrimas". Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos ir Lietuvių katalikių moterų draugijos skyriai.

P1300050
Paminklinis akmuo su obuoliu. 

P1300051
Obuoliukas. 

P1300052
Kūtvėla prie Obelių paminklo su obuoliu. 

P1300056
Koplytstulpis prie bažnyčios. 

P1300061
Šv. Onos bažnyčia Obeliuose. 

P1300066
Obelių paminklas 1941 m. birželio sukilėliams ir sovietinėms aukoms atminti. "Amžiais už laisvę dės galvą lietuvis".
1942 m. Obelių kapinėse už vietinių gyventojų lėšas buvo pastatytas toks paminklas, bet antrosios sovietinės okupacijos metais jis buvo sugriautas. 2010 m. Rokiškio rajono taryba nusprendė paminklą atstatyti. 2013 m. prasidėjo atstatymo darbai. Statybos nuotraukas ir daugiau informacijos apie šio paminklą rasite čia: http://www.obeliupaminklas.lt/

P1300069
Obelių mokytojams atminti. Obelių vidurinės mokyklos 6-ji laida, archit. P. Stankevičius, fundatorius P. Sirvydis.  

P1300076
Turbūt komentaras nereikalingas. 
Visiems užteks vietos Lietuvos žemelėje: sovietinio teroro aukoms, tremtiniams, sovietų kariams...

P1300079
Paminklas tarybiniams kariams Obelių kapinėse.

P1300081
Užrašas ant paminklo.

P1300082
Tarybinių karių kapai Obeliuose. 

P1300083
Paminklas tarybiniams kariams Obelių kapinėse. 
Ieškojome Marijos statulos, kuri minima kaip vienas iš lankytinų objektų ir turėtų būti Obelių kapinėse, bet neradome. Šis paminklas pastatytas Obelių apylinkėse veikusiems partizanams pagerbti, o sukūrė jį skulptorius V. Žuklys. Internete šis paminklas minimas ne vieną kartą, bet niekur tiksliai nenurodoma jo buvimo vieta. Gal kitur perkeltas?

Įspūdingai atrodo Obelių malūnas. Manoma, kad dabartinis malūnas pastatytas apie 1840 m. grafo Pšezdzeckio valdose, nors senasis malūnas minimas jau nuo XVI a. Naujajam malūnui buvo specialiai iš užsienio atvežta turbina. Šiandien šis malūnas yra vienas iš miestelio simbolių, jame veikia kavinė. Sakoma, nakčiai gražiai apšviečiamas.

P1300089
Obelių malūnas.
Aš labai džiaugiausi pamačiusi šį malūną, nes tai bus vienas iš keleto mano matytų malūnų dar nepavirtęs griuvėsiais. Iš tiesų, žemėlapiuose ir atlasuose dažnai nurodomi malūnai, bet nuvažiavus išaiškėja, kad kalba eina apie visiškus griuvėsius. Iš vienos pusės tai labai gaila to sunykusio paveldo, iš kitos pusės suprantama, kad kas praėjo-tas nebegrįš, ir kad dabar kiti laikai, reikia eiti priekin ir nesidairyt atgal. Tuo pačiu įdedu nuorodą į tinklalapį apie Lietuvos vėjo malūnus: Lietuvos vėjo malūnai. Deja, šis malūnas į tinklalapį neįtrauktas, kaip ir nepaminėtas neseniai išleistoje knygoje "Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai", leidykla "Terra Publica", 2013. Dabartinės Lietuvos teritorijoje XIX-XX a. sandūroje buvo apie 2,000 vėjo malūnų, panašiai tiek buvo ir vandens malūnų. Vėjo malūnai būna dviejų tipų: stiebiniai (atgręžiami į vėją visu korpusu) ir kepuriniai (atgręžiama tik viršutinė malūno dalis). Kiek leidžia spręsti nuotraukos, Obelių malūnas bus kepurinis.

P1300090
Obelių malūno kepurė. 

P1300091
Kūtvėla prie Obelių malūno. 

P1300093
Obelių malūnas. 

IMG_3550
Kūtvėla prie Obelių malūno. Žvelkit, kokios proporcijos. 
Paskutinis turistinėje informacijoje apie Obelius minimas lankytinas objektas yra Obelių spirito varykla. Tiesą pasakius, reklaminėse nuotraukose viskas žymiai gražiau atrodo nei yra iš tiesų.

P1300097
Obelių spirito varykla. Ir kaip prie jos prieiti? 
Obelių spirito varyklai (tada vadintai bravoru) vieta grafų Pšezdzeckių buvo parinkta tobula- skaidrus ežero vanduo, geras dirvožemis rugiams, tinkamas susisiekimas. Didikų užsiėmimas degtindarystės verslu mūsų krašte buvo įprastas dalykas, turintis gilias istorines tradicijas. Sakoma, kad pati Jekaterina II šiose Aukštaitijos apylinkėse išvarytą degtinę dovanojusi karūnuotiesiems asmenims iš kitų šalių ir kitiems žymiems svečiams. Bravoras buvo pastatytas 1907 m. Apie 300 Obelių gyventojų pasiraitė rankoves dirbti, nes suvokė šio objekto ekonominę naudą miesteliui. Visi darbai buvo atliekami rankomis, įskaitant ir akmenų užkėlimą į 20 metrų aukštį. Obelių spirito varyklos aukso amžius apsiblausė Pirmojo pasualinio karo metais, kai vokiečiai nusiaubė varyklą ir čia įrengė skerdyklą rekvizuotiems galvijams. Po karo varyklos pastatas buvo apleistas, kol 1938 m. bravoro statytojo sūnaus iniciatyva buvo atkurtas pastatas ir vėl užsiėmė savo veikla iki pat Antrojo pasaulinio karo. Obelių spirito varykla vėl suklestėjo po karo, kai vokiečiai atsitraukė nespėję susprogdinti įrenginių. Šiuo metu tai yra vienintelė lietuviško spirito varykla šalyje. Tuo pačiu džiugu, kad vietiniams gyventojams sukurtos darbo vietos, nes tuštėja mūsų Lietuvėlė dėl visiems žinomų priežasčių. Daugiau apie šį objektą informacijos rasite Miestai.net temoje apie Obelius ir Obelių spirito varykla (puslapio amžiaus cenzas 18+).

Toliau trumpam stabtelėjome Lukštuose. Su tomis bažnyčiomis nelengva-netelpa į kadrą, nors tu verk.

P1300098
Lukštų Šv. Jono Evangelisto bažnyčia, 1925 m. 

P1300101
Netoli bažnyčios aptikome tokį originalų lankytinų vietų stendą. 
Lukštų bažnyčia yra iš akmenų mūro, istorizmo stiliaus, turi neoromaninio ir neobizantinio stiliaus bruožų. Rokiškio grafas Pšezdzeckis 1908 m. pašė leidimo Lukštų palivarkui priklaususios spirito varyklos pastate įrengti koplyčią ir skirti kunigą. Antakius kilst kilst dėl tokios šventai vietai pasirinktos vietos, bet gal vis geriau nei nieko. Bažnyčia pabaigta statyti 1925 m.

P1300102
Lukštų bažnyčios fasado fragmentas. 

P1300103
Labai dailu, tiesa? 

P1300107
Man patiko šitie kontraforsai. 

P1300109
Apsidėje-kregždučių lizdas. Ramu, priešgaisrinė apsauga neturės prie ko prisikabinti-juk kregždės saugo nuo žaibo. 
Nedaug ką žinojau apie Lukštus, bet originalusis informacinis stendas privertė pasidomėti. Lukštuose esama kaimo etnografijos muziejaus. Malūno, nežinomo kareivio kapo ir nuskendusios bažnyčios ieškosime kitą kartą.

Pietums vėl neliko laiko, todėl energijos atsargas papildžiau Statoile kava, saldainiais-guminiais meškiukais, rageliu su šampano įdaru ir mėsainiu su vištiena.

P1300111
Nom nom nom žvėris ne mėsainis buvo, tik kodėl tiek to padažo privaroma? 
Toliau-Panemunėlis. Panemunėlio bažnyčia garsi savo dviem bokštais, simbolizujančiais Lietuvos ir Lenkijos uniją. Trys jos turėti varpai per Pirmąjį pasaulinį karą išvežti į Rusiją, dabar yra vienas, pirktas vėliau. Bažnyčia yra istorinio stiliaus, panaši į neogotikinę.

P1300112
Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčia., 1911 m

P1300114
Du bokštai-Lietuva ir Lenkija. Vienintelis toks skeltas bokštas Lietuvoje.

P1300115
Bokšto skulptūra.

P1300119
Gravimetrinis punktas. 
Dar praeitame reportaže esu minėjusi tokį punktą prie Čedasų bažnyčios. Kol kas man sunku suprasti tokių lentelių paskirtį.


P1300121
Panemunėlio bažnyčios fasado detalė. 
P1300131
Šventoriaus tvora ir bažnyčios stogas papuošti tokiais ornamentais. 

P1300134
Man labai patinka tokio tipo langai. 

P1300135
Vitražai turėtų atrodyti nuostabiai. 
P1300138
Durelės bokšte?

P1300141
Koplytstulpis už bažnyčios. 
Panemunėlio apylinkėse esančiame Naujikų kaime 1893 m. įvyko pirmas slaptas lietuviškas vaidinimas, Vaižganto pjesė "Nepadėjus nėr ko kasti". Primenu, kad po 1863-1864 m. sukilimo iki 1904 m. buvo draudžiama spauda lotyniškais rašmenimis.

P1300145
1893m. -data koplytstulpyje. 

P1300147
Paminklas-koplytstulpis klebonui Jonui Katelei. 

P1300149
J. Katelės paminklo žodžiai. 

P1300150
Iš kitos bažyčios pusės, kur dar saulėta, matosi vitražo framentas.

P1300151
Klebono J. Katelės antkapis lenkų kalba. 

P1300154
Klebono J. Katelės pamiklas lietuvių kalba. 
Jonas Katelė (1831-1908) buvo Lietuvos kunigas, švietėjas, daraktorius (netgi pats gamino rašalą), draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas, slaptų lietuviškų vakarų ir slaptų lietuviškų vaidinimų organizatorius. Reikėjo veikti labai atsargiai, kadangi Panemunėlio rusiškos mokyklos mokytojas buvo valdžios šnipas. 1894 m. jo ir kitų asmenų iniciatyva įkurta "Žvaigždės" draugija rinko tautosaką, pasakas, dainas ir siuntė J. Basanavičiui, kuriam pavyko jų nemažai publikuoti. J. Katelės klebonavimo metu Panemunėlyje lankėsi tokios iškilios mūsų tautos asmenybės kaip jau minėtasis J. Basanavičius, J. Šliūpas, A. Jakštas, P.Matulionis, kunigas J. Tumas ir dabar kontrastingai vertinamas A. Smetona. J. Katelė buvo sukaupęs vertingą biblioteką ir numizmatikos kolekciją. Daugiau: Jonas Katelė.

P1300156
Šventoriuje dar buvo toks mažas nameliukas. 

P1300158
Kryžiaus detalė. "Viešpatie, išmokyk mane takais Tavo eiti", bažnyčiai 100 metų, 2011 m. 

P1300161
Kaltinis kryžius su trilapiu dobilu, jeigu neklystu. 

P1300162
Panemunėlio bažnyčia. 

P1300164
Paminklinis akmuo pirmam slaptam lietuviškam vaidinimui atminti. 

P1300165
Memorialinė plokštė ant akmens. 
Toliau mūsų kelias vingiavo pro Rokišio rajone esantį Struvės geodezinio lanko Gireišių punktą. Kadangi praeitą kartą čia buvome jau giliai nakčiai stojus, tai pamaniau, kad bus objektyvu sugrįžti ir pasižiūrėti dienos šviesoje, kurgi tas 3 cm storio aukso sluoksnis padengtas.

P1300166
WC patogumai. Užsirakina tik iš išorės. Reiks kada atvesti kokį užsienietį, tegul išbando. 

P1300168
210.000 LTL. 

P1300169
Perspektyva. 

P1300170
Erm....paminklas? Memorialas? Ženklas? Statula? 

P1300173
Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai, lietuviai barzdočiai dūmoja....Nope, aukso nėra. 

P1300175
Čia kažkur eina tas garsusis lankas. Taip gražiai suarta. 

P1300176
Atsižymime, juk UNESCO kultūros paveldas. 

P1300179
Kairėje kažkas panašaus į šulinį. 

P1300180
Ke?

P1300181
Dailu tai dailu, o ar veikia? Čia gal turistams vandens atsargas pasipildyt galima? 
"Pagal kultūrinę paveldo svarbą Struvės geodeziniai punktai prilygsta Vilniaus senamiesčiui ar Kuršių Nerijai. Šis mokslo pažangą liudijantis objektas – Tartu universiteto profesoriaus astronomo Friedricho Georgo Wilhelmo Struvės (1793–1864) vardu pavadinta daugiau nei 2820 kilometrų ilgio trianguliacijos grandinė. Ji tęsiasi per dešimt valstybių nuo Fugleneso (Norvegija) iki Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros Ukrainoje. Seniausioji lanko dalis sudaryta 1816–1821 m. Vilniaus gubernijoje. Savo ilgiu ir matavimų tikslumu lankas sudarė naujas galimybes Žemės elipsoido formai ir matmenims tikslinti, o čia atlikti matavimai turėjo didelės svarbos astronomijos, geodezijos, kartografijos raidai."- šaltinis Kultūros paveldo departamentas, "Struvės lankas trauks turistus". O bet tačiau projekto autorės liko nusivylusios rezultatu, į jų gretas stoja ir Kūtvėla. Eilinė pakelės poilsiavietė, dūsaujama čia : Struvės geodezinio lanko Gireišių punktas: idėjos autorės nusivylė rezultatu

Rokiškio rajone Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansuojamų projektų ženklai tiesiog akis badė. "Europa investuoja į kaimo vietoves" ženklas buvo mūsų ekipažo sutinkamas kaip dangiškoji mana, nes tai reiškė baisųjį žvyrkelį tuoj virsiant asfaltuotu keliu.

P1300182
Rokiškio rajone tokių ženklų matėme ne vieną ir net ne du. 

P1300183
Kavoliškių kalnelis. 
P1300187
Koplytstulpis Zigmantui Leonui Komarovskiui,(1925-1992).
Z.L. Komorovskis buvo sociologas, antropologas, profesorius, diplomatas, poetas. Gimė Kavoliškyje, dvarininkų šeimoje. Lenkijos prezidentas Bronislavas Komarovskis yra šio kavoliečio giminė.

P1300188
Koplytstulpis Z.L. Komorovskiui. 

P1300189
Koplytstulio detalė. 

P1300190
Kavoliškio dvaro ūkiniai pastatai. 
Kavoliškio dvaras ir parkas XVIII-XX a. priklausė Komarovskiams. XVIII a. pab. atsiradus klasicizmo stiliui šis dvaras pasipuošė kolonomis, bet šiandien mus pasiekė tik dvaro ūkiniai pastatai. Parkas ir sodas užima apie 1 ha. Kadaise dvare buvo konditerijos fabrikas. Miestelio aplinka gražiai sutvarkyta, bet poilsiui pritaikytose vietose, deja, susirinkęs jaunimas iš automobilių garsiai leido muziką, gėrė alkoholinius gėrimus ir triukšmavo-vargu, ar tai pagelbės pritraukti turistus. Mes net nenorėjome ilgai užgaišti, kad kas neprisikabintų, tik greitai nuftografavome pastatą ir vėl leidomės į kelią. Tai čia vienintelis toks nemalonumas šios dienos kelionėje, kiek sudrumstęs nuotaiką. Na, nesu pikta niurzglė, nors ką čia bandau apgauti, aišku, kad esu, jaunimui juk reikia linksmintis, ar ne?

Temo, bet mes dar norėjome grįžti į Panemunį prie bažnyčios ir pabandyti surasti Panemunio dvarą, kuris iš nuotraukų internete atrodė labai įspūdingai. Pakeliui stabtelėjome prie Panememunio gynybinių įtvirtinimų. Jie yra laikomi geriausiai išlikusiais šios rūšies objektais Šiaurės Lietuvoje.

P1300196
Kas čia buvo-neaišku, bet gandrui tinka. 

P1300199
Panemunio gynybiniai įtvirtinimai. 

P1300200
Peizažas temstant. 

P1300202
Yup, jie grįžo.
Kadangi šiuos, 2014 m., esame paskelbę Donelaičio metais, pacituosiu ištrauką iš "Metų" apie gandrus.

Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas
Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.
 Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė
 Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados
 Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą. 
 Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;
 Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus, 
 Rado ant visų kampų permier pagadintus.
 Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų
 Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę. 
 Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;
 Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;
 Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, 
 Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai. 
 Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį; 
O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė
 Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,
 Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai 
 Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę, 
 Dievui iš širdies visos vienai dėkavojo.
 Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint
 Ir pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo Dievą.

Skaitykite daugiau: Antologija.lt Donelaitis "Metai". Tuo pačiu noriu pareklamuoti, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido labai dailaus formato K. Donelaičio "Metus" ir pasakėčias, aš pati įsigijau. Nuoroda pirkti internetu: spauskite čia. Dar klauskite knygynuose. Be paties fakto, kad šis kūrinys parašytas Homero kalba (hegzametru), malonu tai, kad jo pilnas ar dalinis vertimai buvo atlikti anglų, čekų, estų, ispanų, italų, latvių, lenkų, švedų, vengrų ir vokiečių kalbomis.

P1300204
Panemunio Švč. Trejybės bažnyčia, 1935 m. 

P1300206
Pastatas prie bažnyčios su labai dailiomis kolonomis. 

P1300208
Matyti dailūs kontraforsai, puošyba juodais akmenimis. 

P1300210
Panemunio bažnyčios fragmentas. 

P1300211
Pastatas iš toliau. 

P1300212
Varpinė. 

P1300214
Matyti data: 1901 m. 

P1300215
Neaiškios paskirties statinys. Buvusi stotis ar koplyčia? 

P1300219
Paminklas prie varpinės. 

P1300220
Paminklo fragmentas. 

P1300223
Panemnunio Švč. Trejybės bažnyčia saulei leidžiantis.
Bažnyčia minima Panemunyje dar nuo maždaug 1620 m. Panemunio vikaras K. Piesliakas už 1832 m. perskaitytą sukilėlių manifestą buvo nubaustas 12 metų katorgos. XIX a. apmūrytas šventorius. 1901 m. pastatyta mūrinė varpinė, kurios trys varpai buvo Pirmojo pasaulinio karo metais išvežti į Rusiją, bet vienas grąžintas 1923 m. 1936 m. buvo pastatyta nauja (po gaisro) bažnyčia, archit. Bistromas. Bažnyčia yra istorizmo stiliaus, turi neoromaninės ir neogotikinės architektūros bruožų. O Panemunio dvaras yra pažymėtas Lietuvos kelių atlase, bet nėra jokios fizinės realios nuorodos į jį. Tai galima suprasti, nes dvaras, tiksliau, jo griaučiai nepriskiriami prie turistų traukos centrų regione, o veikiau traukia kokius nors blogo gyvenimo nemačiusius paauglius. Jeigu pavyktų kada nors ateityje visgi prikelti šitą dvarą iš numirusiųjų architektūros šedevrų, tai būtų puiku. Dvaras kažkada priklausė Komarų giminei. Jis yra lapidinio (t.y. iš akmenų mūro) stiliaus architektūros paminklas. Istoriškai patikrinta, kad prie Nemunėlio išsidėsčiusios gyvenvietės gaudavo su šia upe susijusius pavadinimus. Panemunio dvaras XVI a. pab- XVII a.pr. buvo išsidėstęs kairiajame Nemunėlio krante, bet nėra žinoma, kaip ir kada jis persikėlė į dešinįjį. Romantinių rūmų statyba datuojama 1850 m. Kažkada vidaus interjeras buvo sukurtas ampyro/empiro, Liudviko XV ir neogotikos stiliais, bet šiandien nelikę nė žymės. Pastatas be rūsio, dominuoja koridorinė patalpų išdėstymo struktūra.

P1300226
Panemunio dvaras šiandien. 

P1300234
Panemunio dvaro rūmai. 

P1300236
Turėtų apsaugoti nuo vidun lendančių smalsuolių. 
P1300247
Įspūdinga architektūra. 

P1300252
Kitu kampu. 

P1300255
Gandrui tinka.
P1300260
Rūmai iš kitos pusės. 
Ir štai, sutemo. Akys truputį merkėsi, nes visgi diena buvo ilga. Ukmergėje buvome pačiu laiku, vos 10 min. iki paskutinio autobuso į Vilnių. Šį kartą pavyko viešuoju transportu pasinaudoti operatyviau nei praeitą kartą ir namie buvau šiek tiek po 23.00 val. Žiurkėnas buvo ekstazėje mane pamatęs.

Bet klasika mus moko, kad Dievas trejybę myli. Reiks grįžt.

Su meile ir kaip visada susivėlusi, veltą sagę-juodąją gulbę iš Rokiškio dvaro segėdama,

Kūtvėla Panemunaitė

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...