Burbiškio dvaras-Rundalės rūmai-Pokainių miškas autobusu "Dušegubka".

Pirmąjį gegužės savaitgalį Kūtvėla, kaip ir daugelis padorių Lietuvos gyventojų, išsiruošė į autobusinę kelionę maršrutu Burbiškio dvaras (tulpių žydėjimas!)- Rundalės rūmai- Pokainių miškas. Jau po kelionės Augustavo kanalai-Suprašlis-Balstogė maniau, kad sunku ką nors sugalvoti, norint sugadinti kelionę. Bet yra dar ant Lietuvos firmų, kurios šitu klausimu hit rock bottom and then start digging. Šį kartą labai smalsu buvo pamatyti garsiąsias Burbiškio dvaro tulpes, o dar ir akcija grupinio pirkimo portale pasitaikė. Autobusas buvo iš Kauno, todėl miesto prie Nemuno ir Neries santakos gyventojai kelionę pradėjo 5.30, o mes tik 7.00, labai krikščioniškai. Ir tai buvo bene vienintelis šios kelionės pliusas.

Marijos statula ir mitologinis akmuo su Marijos pėda Burbiškio dvare.

Aš nežinau, kaip kelionių firmos gauna autobusus savo organizuojamoms kelionėms, bet šitai kelionei buvo surastas vos judantis metalo laužas su tokiais siaurais tarpais tarp kėdžių, kad priekyje sėdintys keleiviai priplodavo už savęs sėdinčius kėdžių atkaltėmis. Autobusas buvo "paruoštas vasarai", todėl buvo išjungtas šildymas, ko pasekoje kauniečiai šalo kojas iki Vilniaus, o nuo Vilniaus šalome ir mes kartu su jais. Netrukome prikvėpuoti salono vidų ir paaiškėjo, kad į paruošiamuosius darbus vasarai įeina ir kondicionieriaus nebuvimas. Priekinis langas netruko aprasoti, ir ten sėdintys keleiviai dirbo valytuvais su vairuotojo atneštu skuduru. Paskui numojo ranka, kiek gi galima, tai susikaupę lašai pradėjo kapnoti jiems ant drabužių. Vairuotojas sugebėjo ne kartą pasiklysti, išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, o grįžtant netoli Maišiagalos vėlyvą naktį baigėsi kuras; gidės supratimu tualetai yra tik teorija, kuri praktikoje netaikoma, ir visa programa vykdyta lekiant kaip į gaisrą. Surašiau skundą agentūrai, sutarėme dėl kompensacijos. Čia turbūt užkrečiamas per internetus dalykas, nes neseniai savo patirtimi mus šiurpino Gyvenimo Stebėtojas: Turizmas tai du, maksimum trys įrašu.




Ir štai mūsų autobusas, kuris netrukus pataps žinomas kaip "Dušegubka" (kas nežinot tokio, spauskit čia), oriai ir lėtai prisišvartavo prie Burbiškio dvaro. Šis dvaras minimas nuo XVII a. 28 ha peizažinio tipo parke yra 15 salų, sujungtų tilteliais, ir čia auga tulpės, kurių pažiūrėti suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos (o latviai, kažkada spauda rašė, net svogūnėlius gvelbdavo). Parką puošia skulpt. K. Ulianskio darbai. Iš visų Radviliškio rajono dvarų, Burbiškio dvare buvo sukaupta bene daugiausia meno vertybių. Dvaro savininkas Baženskis (šiai šeimai dvaras priklausė nuo 1819 m.) kartu su jau minėtu skulptoriumi keliavo po Italiją, lankėsi ir kitose Europos šalyse, žymiuose meno centruose. Galbūt šios kelionės metu ir buvo galutinai subrandinta Burbiškio dvaro parko idėja. XX a. pr. šis dvaras matė daugybę mūsų šviesuolių: G. Petkevičaitę-Bitę, J. Basanavičių, P. Vileišį, K. Makušinskį. Čia vykdavo poezijos skaitymo vakarai, kameriniai koncertai, ekskursijos parke. 1941 m. prasidėjus trėmimams, Baženskiai pasitraukė į Lenkiją. Pokario metais dvare buvo užveista veislinių kiaulių ferma. Baženskių paveldėtojas 1992 m. atsisakė teisių į dvarą su sąlyga, kad jis bus naudojamas Lietuvos kultūros reikmėms. Šiandien dvaras ir parkas yra tvarkomi, auginama per 300 rūšių tulpių, rengiamos tulpių žydėjimo šventės. Daugiau apie dvarą galima pasiskaityti čia, darbo valandas ir lankymo kainas rasite čia.

Marija pamynusi žaltį.

Peizažinio parko tiltai. 

Liūtų tilto fragmentas. 

Paminklas Adomui Mickevičiui. 

Paminklas A. Mickevičiui dailiai apsodintas našlaitėmis.

Burbiškio dvaras. 

Kūtvėla Burbiškio tulpėse. Dėkui Agnei už foto!

Kūtvėla Burbiškio tulpėse "Daydream". Dėkui Agnei už foto!

Burbiškio tulpynai.

Rožinės tulpės žiedas. 

Tuščia lysvė- šiemet Lietuvos tulpes puola kažkoks piktas virusas. 

Geltonžiedė tulpė. 

Kaipgi čia neįsiamžinsi tokiame grožyje.

Gal žydėsiu, o gal ir ne, dar neapsisprendžiau. 

Kūtvėla darbo metu-ar tulpės kvepia? 

Skubame žydėti. 

Raudonos tulpės žiedas. 

Nuostabiai gražios baltos tulpės. Kažkaip retai jų matosi gėlių parduotuvėse. 

Burbiškio tulpynai.

Tulpių jūra. 

Asmenukė. Į saulę, susiraukusi, susivėlusi-tipiška Kūtvėlos būsena nuotraukose. 

Taip ir norisi pasivolioti :-)))

Čia irgi. 

Nuostabiai gražios "Daydream" tulpės. 

"Daydream" tulpės.

Kūtvėla Burbiškio tulpėse. 

Burbiškio dvaras. 

Kūtvėla prie Burbiškio dvaro liūto. 

Labai daili pavėsinė. 

Malonu pasėdėti. 

Labai būtų norėjęsi ilgiau pabūti. Pats parkas labai dailus, tik tos liūtų statulos gal kiek kičinės man pasirodė. Jeigu jau lipdyti liūtus, tai tokius, kaip kad yra prie Karo muziejaus Kaune.

Va čia tai liūtas. 

Taipogi, tos nuostabios tulpės buvo susodintos lysvėmis. Juk čia ne botanikos sodas ar pramoninis auginimas į turgų. Tulpės atrodytų nuostabiai susodintos į klombas geometriniais raštais. Na, bet mes jau lipame į autobusą, kai kas ima skudurą langams valyti, ir riedame Rundalės link. Kad įvažiuojame į Latviją- aišku iš karto, nes kelių būklė tokia, kad norisi nusišauti su agurku. Išsikrapštome iš autobuso ir šitame kelionės žingsnyje išsiaiškiname, kad oro kondicionierius tikrai neveikia. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kažkokį pūtimą paskui autobusas bandė imituoti, bet angos veikė tik virš kas antros sėdynės, o paskui numirė visos.

Šiemet Rundalės pilies restauracija bus baigta. O viskas prasidėjo dar gūdžiais 1710 m., kai Ana Ivanonvna (kitur-Ionavovna), Petro I brolio Ivano V duktė, ištekėjo už Kuržemės hercogo. Caraitės vestuvės buvo švenčiamos taip, kaip priklauso, ir nuo barokinės šventės apsunkęs laimingas jaunavedys kelionės į savo namus Kuržemėje neatlaikė, todėl Ana Ivanovna į savo naujas valdas įžengė jauna našle. Neilgai trukus, naujoji hercogienė užmezgė santykius su Ernstu Johanu Bironu. Šis favoritas turėjo didelės įtakos Anai Ivanovnai, kuria nesidrovėjo naudotis. Jo įtaka išaugo ir sukėlė prieš jį daug Rusijos didikų, kai Ana Ivanovna buvo pakviesta užimti Rusijos sostą, netikėtai mirus Petrui II ir Romanovų linijoje nebelikus vyriškos lyties įpėdinių. Savo mirties patale Ana Ivanovna paskyrė Ernstą Johaną Bironą Rusijos regentu, bet ne todėl, kad juo pasitikėjo po tiekos metų, o todėl, kad taip bandė jį apsaugoti nuo susidorojimo. Jis po carienės mirties regentavo nei daug, nei mažai-tris savaites, tada buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, kurią visgi pakeitė tremtimi ir konfiskavo visus jo turtus. Tremtyje praleidęs 22 metus, Ernstas Johanas Bironas buvo prisimintas vėl, ir Jekaterina II jį reabilitavo. Taigi, kol dar prie Anos Ivanovnos buvo galimybės naudotis valstybės iždu, Ernstas Johanas Bironas pradėjo statytis Rundalės ir Jelgavos (Mintaujos) rezidencijas. Rundalės pilis buvo statyta dviem etapais-prieš ir po tremties. Šiam projektui buvo pasamdytas architektas Rastrelli, kurios su tėvu jau dirbo prie Žiemos rūmų Sankt Peterburge. Mirus Ernstui Johanui Bironui, rūmus ne kartą lankė nelaimės karų metais, kol sovietinio režimo santvarkos metu apartamentuose buvo saugomi grūdai, įrengta sporto salė, ir vyko panaši destruktyvi veikla, net pats Bironas buvo ne kartą iš karsto išluptas. 1972 m. buvo įkurtas muziejus ir prasidėjo atkūriamieji darbai. Šiuo metu ši pilis yra vienas iš labiausiai turistų lankomų objektų Latvijoje. Muziejaus dabro laiką, bilietų kainas, žemėlapį rasite čia: Rundale Palace.

Čia toks dabar bendras pastebėjimas, kad apie Rusijos carų gyvenimo peripetijas norėtųsi sužinoti daugiau, reiktų gal kokių protingų knygų paskaityti. Va paklaustumėte, kokio ilgio buvo carienės šleifas, tai nepasakyčiau. Tiesiog gėda pelėda. Jau ėmiausiu priemonių neišprusimui šalinti, tikėsimės, buvo antiKūtvėlito apsauga uždėta ir priemonės bus veiksmingos.

Rundalės rūmai, Latvija. 

Veidrodiniai langai yra skirti šviesai atspindėti. 

Puošni lipdyba. 

Nuo laiko suskilęs medis laiptų turėkluose. 

Viena iš reprezentacinių salių yra vadinama Auksine sale. Nors šiuose rūmuose ji yra laikoma viena iš gražiausių salių, jos dekore panaudoto aukso, mano manymu, nepakanka pateisinti salės vardui.

Lubose ištapytos freskos ir sietynas. 

Dailiai ištapytos lubos. 

Sienos puošybos elementas. 

Lipdiniai ir auksas gražiai dera. 

Lubų tapyba Auksinėje salėje. 

Lubų tapyba.

Auksinės salės interjero detalė.

Po šlovingos pergalės.

Dėmesį kreipiau į detales, bet ne į visumą, nes nenorėjau fotografuoti turistų, nedailios nuotraukos gautųsi :-) Didesnėse salėse gūžėsi po dvi tris dideles grupes. Pasidomėjau lankymo sąlygomis, tai grupės dydis negali viršyti 48 asmenų. Čia noriu pastebėti, kad Valdovų rūmuose Vilniuje labai protingai reikalaujama ne daugiau 25 asmenų į grupę su gidu, nes kitaip yra baisūs žmonių srautai, triukšmas ir skuba. Dar reikia pasakyti, kad Rundalės rūmuose kažkokie negeri turistai fotografuodami naudojo blykstes, kas ne tik kad kenkia autentiškiems eksponatams, bet ir blaško kitų turistų dėmesį. Bet dar blogiau buvo tai, kad kai kurie turistai nenusipirko leidimų fotografuoti, bet vis tiek tai darė, nors salių darbuotojos juos ir gėdino.

Toliau sekė nemažai kambarių, kai kuriuose stabteldavome ilgiau nei reikia, kai kuriuos tik pereidavome.

Situacija "O ne, ji atsibudo". 

Lubų dekoras.

Porcelianinės vazos. 

Šokiams buvo skirta Baltoji salė, kurios dekoras iš tiesų pateisina jos vardą. Originaliame plane čia turėjo būti įrengta koplyčia, bet ją nusprendus perkelti į Jelgavos rūmus, architektui atsirado proga pasireikšti iš naujo.

Baltosios salės interjero detalė. 

Sietynas.

Lipdiniai. 

Sienų puošyba. 

Lubų puošyba.

Lipdiniai. 

Gandralizdis ir jo šeimininkas. Gyvą versiją matėme ant vieno iš Rundalės pilies kaminų. 

Pereiname iš reprezentacinių į privačius hercogo apartamentus. 

Mano svajonė-įsiamžinti ant šitų laiptų skaitmeniniu pavidalu-buvo žiauriai sužlugdyta negailestingų turistų srautų. 

Krosnis iš koklių. 

Smilkalynė. 

Man visoje pilyje labiausiai patinka Rožinis kambarys, skirtas deivei Florai.

Rožinis kambarys.

Krosnis visu ūgiu. 

Kambario sienos papuoštos gėlių girliandomis. 

Girlianda. 

Deivė Flora ištapyta lubose.

Mėlynai rožei sukurti buvo naudotas sidabras. 

Olandiškame kabinete matėme to laikotarpio paveikslų kolekciją.

Olandiškojo kabineto interjeras. 

Benigna, Johano Ernsto Birono žmona. 

Ana Ivanovna, Kuršo hercogienė, Rusijos carienė. 

Citrusai vazonuose.

Bene labiausiai intriguojantis kambarys yra hercogo miegamasis.

Hercogo lova.

Lubų tapyba.

Sodų vaizdas pro langą. 

Hercogo miegamojo interjeras. 

Parketas. 

Valgomojo kambario lubų dekoras. 

Vidaus apstatymas.

Rūmuose gausu portrertų. 

Gražus portretas. 

Gražus portretas. 

Grafikos darbas. 

Sienų apmušalai hercogienės sparne. 

Drabužių rekonstrukcija pagal portretus.

XVIII a. suknelė.

Vėduoklė.

Laikrodis užsimaskavo sienų apmušaluose.

Hercogienės buduaro lipdiniai.

Sienų apmušalai hercogienės buduare. 

Hercogienės tualetas. 

Rundalės pilis ir sodas.

Rundalės pilies sodai.

Tulpės Rundalės sode. 

Rundalės rūmai iš sodo pusės.

Rundalės rūmai ir sodas.

Va kaip reikia sodinti tulpes.

Kūtvėlos skrydis virš Rundalės rūmų. 

Rundalės rūmų vartai.

Toliau mūsų programoje buvo Pokainių miškas. Kai atvykome vėluodami (oi, tos eilės prie tualetų...po kelionės grįžusi namo be eilės jau sysinti nemokėjau) į mišką, paaiškėjo, kad tai tikrai yra miškas ir reiks vaikščioti bent valandą laiko. Geras tris valandas mes šiame miške ir davėmės, visaip sveikatindamiesi ir semdamiesi išminties. Šventų vietų tyrinėtojai, aiškiaregiai, filosofai, antropologai, liaudies medicinos žinovai čia randa sau peno apmąstymams. Manoma, kad čia kažkada galėjo būti senųjų žiemgalių šventovė. Daugiau apie Pokainių mišką galima paskaityti čia: Anomalinė zona Latvijoje.

Spygliuotis ir lapuotis auga kartu.

Pokainių akmenys. Be žygio batų-sunku.

Vienas iš dviejų ežeriukų. 

Auka. 

Batas? Pelė? Akmuo, rodantis kelią. 

Kairėje didysis akmuo primena besišypsantį delfiną.

Susiraitęs ąžuolas.

Kas tam medžiui taip šakas suraitė?

Septynkamienė liepa. 

Senieji ženklai ant Zikurato kalno. 

Žiemgaliai čia prašė stiprybės prieš Saulės mūšį. Beje, gavo. 

Auka.

Maisto gidė patarė neaukoti. 

Paveikslėlis iš kelionės reklaminės proklamacijos. 

Medžio šaknys auga aplink akmenį.

Akmens ir medžio simbiozė. 

Pasisemiame stiprybės.

Kūtvėla Pokainių miške. 

Pokainių miško akmenys. 

Pokainių miškas. 

Gulime akmenų upėje.

Semiamės stiprybės iš drebulės. 

Toliau sekė ilga ir varginanti kelionė namo. Panevėžyje vairuotojas pasiklydo valandai, paskui pagaliau sustojome į tualetus (jau buvome ant maišto ribos), netoli Maišiagalos baigėsi kuras, vairuotojas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. GPS telefonuose turėjo keleiviai, bet ne vairuotojas. Savo lovą Vilniuje pasiekiau lygiai 2.30 ryto, beveik po paros laiko. Pati programa yra gera, bet jos įgyvendinimas šiandien buvo baisus. Čia aš noriu patarti visoms firmoms, kurios samdo autobusus- įsteikite etatą žmogaus, kuris apžiūrėtų autobusus prieš juos išsiunčiant į kelionę, taip sulauksite žymiai mažiau skundų ir žymiai daugiau patenkintų turistų. Tikrai atsipirks, pamatysite.

Į Rundalę planuojame grįžti šiemet savarankiškai, bet laukiame gegužės pabaigos, kai lankytojams atvers restauruotą biblioteką. Yra Ecolines autobusų maršrutai iki Bauskės už labai gerą kainą, o Bauskės autobusų stotis yra prie pat didelio viešbučio. Iš Bauskės autobusų stoties į Jelgavą važiuoja autobusas, kuriuo per 20 min. galima atvažiuoti iki Rundalės pilies sustojimo (0.90 EUR). Kol kas preliminarus laikas- liepos mėnuo. Prašome drąsiai belstis į kompaniją kartu.

Ar teko patiems lankytis šiuose turistiniuose objektuose? Ką manote apie tokias mistines-anomalines vietas kaip Pokainiai?

Linkėjimai Agnei iš Kauno :-)

Su meile ir kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Kuriairundalėsniekadnebusperdaugaitė