Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Kelionė-geriausias vaistas nuo depresijos.

Wednesday, December 10, 2014

Žiema-metas, kai jaučiuosi blogai. Atsikeli su tamsa, eini miegoti su tamsa. Tos niūrios tamsios dienos veriasi kaip karoliukai ant vielos iki pat "gražiausių metų švenčių", kurios anaiptol seniai jau nebėra gražiausios. Kalėdiniai papuošimai šiek tiek pakelia nuotaiką, trumpam apakina sidabrinio lietaus tviskulys, bet apsikrovęs pirkiniais vis tiek turi sunkiais batais eiti per šlapią sniegą (jeigu jo yra) arba bristi per dumblą (jeigu nėra sniego). Maniau, Kalėdinis miestelis padės išsiblaškyti, bet tos šuns būdos, tegul jau man organizatoriai atleidžia, su Kaziuko mugėje šimtą kartų matytomis prekėmis manęs nė kiek nešildo. Buvau pamėgusi žiemą, kai su VU žygeivių klubu eidavau į žygius, bet šį sezoną į nei vieną taip ir neišsiruošiau. Norisi palysti po patalais ir iki vėlyvo pavasario nekišti nosies iš namų. Gydytoja sako, kad čia kaltas mano žemas kraujo spaudimas, kad reikia pagerti ženšenio papildų, pasportuoti. O aš negaliu sportuoti, kai mane apima žieminė depresija. Aš noriu saulės ir šilumos!

Todėl aš keliauju. Pasirengimas kelionei ir diena prieš išvykimą būna sunkiausios akimirkos. Graužiu pati save, kam čia dabar tą balaganą susigalvojau, juk galėčiau sau ramiai pagulėti priešais televizorių. Arba kokią knygą perskaityti. Rūbų spintą susitvarkyti reikia. Balkone iki šiol džiūva mano kasmetinės balkonininkystės įrodymai pomidorų stagarų pavidale. O aš karštligiškai kuičiuosi po visus stalčius, ieškodama paso. Nes, pasirodo, tapatybės kortelės ten neužtenka!

Bet paskui viskas eina tik geryn. Nebegali atsipalaiduoti. Nežinomame mieste reikia nusigauti iki viešbučio, nusipirkti transporto bilietus, išsikeisti pinigus, pasiimti nemokamą žemėlapį. Esi atsakingas pats už save. Pamažu, nauja vieta įtraukia. Akis džiugina gražūs pastatai, gomurį- skani vakarienė. Džiaugiuosi, kad rytoj pradėsi tyrinėti geriausius muziejus ir lankytis puikiausiose pilyse. Depresija pamažu atslūgsta. Keliauju viena, bet niekada nesu vieniša. Bet labiausiai džiaugiuosi tuom, kad netrukus grįšiu namo.

Grįšiu į savo mažą nežymų pasaulėlį, su žiurkėnu narvelyje ir taip nė karto neuždegtais smilkalais ant palangės (nes žiurkėnui gali būti alergija). Gersiu arbatą iš savo mėgstamo puodelio ir redaguosiu kelionės nuotraukas, o netrukus planuosiu kitą skrydį. Esu laiminga gyvendama mažoje šalyje, kur, nors alga nedidelė, gyvenimo tempas yra normalus, o maistas - sotus, kur miestai pamažu bunda iš letargo, potvyniai juntami tik pajūryje, nėra vulkanų išsiveržimų ar žemės drebėjimų. Kad tik karo nebūtų.

Keliauju, nes gera grįžti namo.



Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Nuotykiautoja




0 comments:

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...