2014 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Savaitgalio kelionė į Slovakiją su Makaliumi. Antroji diena: pasikėlimas į Predne Solisko, Stara Liubovnos pilis ir vakarienė plėšikų užeigoje.

Nu va, paskaitė žmonės mano pirmuosius kelionės į Slovakiją įspūdžius ir sako, kad su manimi į vieną lėktuvą nelips. Tai šituom pranešama, kad mano karma veikia išskirtinai tik autobusuose.

O tuo tarpu Slovakijoje-rytas.

P1390094
Kūtvėla rytais atrodo maždaug taip. "O ką, jau į darbą?"
Pastovėjau ant šildomų vonios grindų plytelių, net širdis dainavo. Tada padariau strateginę klaidą, kad pusryčiauti išėjau be daiktų, nes paskui reikėjo grįžti jų pasiimti, o čia slovakai kelius nežinau kada ir kaip valo-baisiai slidu, net mano žygio batai čiuožė, vos neįlenkiau kažkieno automobilio. Bet užtat į pusryčių salę įpuoliau viena pirmųjų. Švediškas stalas buvo nukrautas keliais karštais patiekalais (labai skani kiaušinienė), mišrainėmis, virtais kiaušiniais, šviežiomis daržovėmis, saldumynais, buvo kavos ir arbatos. Desertui čia lietinius blynus duoda, kurie labai puikiai eina kaip pusrytis :-)

P1390096
Laukiame išvažiavimo. Kalnai dar skendi tamsoje.
P1390101
Neužilgo pasiekėme Štrebske Pleso miestelį.
Originaliojoje programoje dabar turėjo būti lankomi stalagmitų ir stalaktitų urvai, bet jie užsidarė tvarkymo darbams, todėl tik gailiu žvilgsniu pro autobuso langą tegalėjau palydėti. Bandysiu atsigriebti Čekijoje. Štrebske Pleso miestelis įsikūręs netoli slidinėjimo trasų. Mūsų autobusas dėl siauro kelio negalėjo privažiuoti iki pat kasų, todėl teko krebždėti patiems.


P1390103
Viešbutis su lauko kavine gruodžio mėnesį. Yikes. 

P1390104
Mes šiandien būsime kažkur tarp Chata Solisko ir Solisko.

P1390105
Keltuvuose kuprines reikia apsirengti taip. 
Mūsų gidės kūlverstinos nubėgo bilietų pirkti, o mes traukėme iš paskos. Nors sakė, kad mes galime ateiti savo tempu, o jos tik skuba į bilietų eilę atsistoti, betgi baugu pamesti savo vedlį, paskui nukūtvėlinsi į tarpeklį, o čia meškos vaikšto nepririštos.

P1390106
O čia žiema kaip reikalas.

P1390108
Iki tų kasų dar kelio gabalas.

P1390109
Kalnai pradeda artėti.

P1390110
Koks įdomus viešbutis. 

P1390112
Nuslobusiems reanimuoti.
Slovakai niekur neskuba. Tiesą sakant, dirba atsipūtę ir dar nosį pasišnypšdami. Bilietų laukėme apie valandą laiko. Nes mūsų gi 120 galvų, vieni pilni, kiti nuolaidiniai (bet paskui pasirodė, kad studentams galioja tik tarptautinis ISIC pažymėjimas, o vietinės reiškmės pažymėjimu čia gali nebent dantis pasikrapštyti); bilietai pakraunami į korteles, už kurias ima 2 EUR užstatą, vienu žodžiu-muzika be galo. Bet užtat prisivėpsojome visko iki soties.

P1390114
Tokiais keltuvais kelsimės. 

P1390117
Kūtvėla drąsinasi prie keltuvų, nes su aukščiu jinai nelabai draugauja.

P1390118
Svarbiausia-nepamiršti kvėpuoti.

P1390120
Slidininkai jau pluša.

P1390121
Eilė norinčių pasikelti ant kalno su slidėmis.

P1390123
Pagausiu, pagausiu- užkutensiu!
P1390125
O keltuvai sukasi, sukasi. 
P1390127
Radau bent tris gramatines klaidas. 
Pagaliau pasirodė mūsų gidės su bilietais, kai mūsų laivas jau buvo ant maišto ribos. Apspitome jas kaip skruzdėlės cukraus šaukštą. Tada rikiavomės po keturis. Aš, žinoma, stojau į pirmąsias gretas, kad mano koja būtų viena pirmųjų, žengusių ant šio kalno. Aš ir į Kruzenšterną pirmoji užlipau, taigi. Kadangi daugumai šis pasikėlimas buvo pirma tokia patirtis gyvenime (man irgi), tai gidė rodė, kaip teisingai užpakalį padėti ant sėdynės ir apsaugas nusileisti.

P1390129
Kyyylaaam!!!!
P1390130
Apsaugos padeda neiškristi, ant tokios va tvorelės nepasimauti.
P1390131
Jeeee!!!!

P1390132
Mąslus Kūtvėlos žvilgsnis į aukštybes- audžiama gili filosofinė mintis "Kaip nenukristi". 

P1390133
Kylame vis aukštyn ir aukštyn.

P1390134
Vaizdas už mūsų keltuvo.

P1390136
O visai nebaisu.Labai. 

P1390139
Kažkaip staigiai tie žmogeliukai vis mažėja ir mažėja.

P1390141
Panorama su keltuvu ir kalnais.

P1390143
Panašu į minkštą miško paklotę, bet išbandyt nenorėčiau. 

P1390145
O tai jau greitai viršus? Ne?

P1390146
Kelionės tikslas matosi kažkur ten priekyje. 

P1390147
Artėjame po truputį. 

P1390148
Ooooo!!! Matosi kėlimosi punktas. 

P1390150
Jau tuoj, Kūtvėla, pakentėk. 

P1390152
Susipažinkite-žygio batai. Pasirodo, vaikščiojau su nevienodai atraitotom kelnėm. Ir dar negirta buvau. 

P1390154
Tie vieniši keltuvai-tokia romantika. 
P1390157
Jaaaaaaaaauuuuu!!!!
Kai apsaugos pakilo, pripuoliau prie tvoros ir įsikabinau. Saulė tviskino į akis taip, kad iš pradžių nieko nemačiau, bet paskui išgirdau susižavėjimo šūksnius. Kai pagaliau pavyko atsimerkti, irgi pasakiau WOW. Keltuvo darbuotojas mus paragino apleisti platformą, kad netrukdytume išlipti kitiems turistams. Tokie keltuvai kelia ne tik turistus, bet ir krovinius į chatas, t.y. užeigas, kuriose galima sušilti, pavalgyti ir pernakvoti. Net nemokamas bevielis internetas veikia. Atrakino ir nemokamus tualetus. Kiek supratau, šie keltuvai nesezono metu yra uždaryti, čia dėl mūsų organizatoriai pasistengė.

P1390161
Predne Solisko kalnas. 
P1390164
Chatoje ragauname česnakova sriubą ir žolelių arbatą. 3.50 EUR. 
P1390168
Pats Makalius mane fotografuoja. 

P1390170
Žiūrėčiau ir žiūrėčiau.

P1390171
Mūsų kolegos turistai nuo Telšių, žinoma, užlipo iki viršaus.
Aš labai gailėjausi, kad nepasiėmiau vaikščiojimo lazdų, nes tikrai buvo slidu. Iki viršūnės kelias yra iš akmenų, padengtų sniegu ir ledų, todėl šį kartą nerizikavau. Ir gerai dariau- mūsų autobusas vėlavo išvažiuoti, nes laukėme dviejų žmonių, kurie užlipti tai užlipo, bet nesugebėjo nulipti. Net nežinau, kaip ten jiems paskui pavyko-patys nulipo, ar nukėlė kas.

P1390173
Keltuvas.

P1390174
Panorama.
P1390177
Chata Solisko. 

P1390180
Kūtvėla išsišiepusi ant saulytės šildosi. 

P1390184
Ale viskas, kas gera, baigiais, reikia tepti slides autobuso link. 

P1390186
Įsiamžiname kaire ranka.

P1390187
Paskutinis žvilgsnis į panoramą.
Kažkodėl buvau įsitikinusi, kad ta keltuvo apsauga yra automatiška, ir pati reikiamu momentu nusileidžia ir pakyla. Neklauskite, kodėl man taip susišvietė. Kadangi aplink mane nebuvo nei gyvos dvasios (nei meškos, nei voverės, žemaičiai buvo ant kalno, o nežemaičiai šaukštais skalambino į česnakvoso lėkštes), tai teko leistis vienai. Užpakalį padėjau, kaip gidė mokino, ir žiopsau. Laimei, keltuvų vyrukas pradėjo man kažką energingai čirkšt. Nė velnio ne automatinė ta apsauga, reikia pačiai ją nusileisti. Tik man kažkodėl ji pasirodė labai sunki iš išvaizdos, bet šiaip ne taip apsisaugojau.

P1390189
Kūtvėla laiminga keliasi žemyn. Tiksliau, leidžiasi. 

P1390192
Kalnų greitukė.
Kol laukėme nusikeliant nuo kalno minėtųjų asmenų, spėjau apšniukštinėti ir geležinkelio stotį. Man visai patiktų tokiu traukinuku pasivažinėti.

P1390195
Moderniškas traukinukas. 

P1390197
Kūtvėla tyrinėja Slovakijos geležinkelių infrastruktūrą. 
Netoli nuo Štrebske Pleso yra Staryj Smokovec miestelis, kuriame sustojome apsipirkti.

P1390200
Štai tokie dailūs ten nameliai.
Nors buvo prieš kelionę susisiekta su supermarketu ir pasakyta, kad bus 120 vienetų slovakiškų gėrybių ištroškusių turistų, mūsų nauji pažįstami lėtieji slovakai nepasirūpino prekėmis. Įsivaizduokit, kaip į Statoil dydžio degalinę suguža 120 žmonių ir perka tik konkrečias prekes ir barasi, kai jų pritrūksta. Ką galvojo kasininkės, pavadinkime jas Birute ir Maryte, galime tik pabandyti įsivaizduoti. Dar įsivaizduokime, kad vakare Birutė, kuri dirba supermarkete, eina į svečius pas Onutę, kuri ten nedirba.

Birutė: Įsivaizduok, vėl buvo atvažiavę turistai iš tos šalies su neištariamu pavadinimu.
Onutė: Ane?
Birutė: Nu. O kad jau pirko, tai pirko. Romą, sūrį, garstyčias, vaflius, šokoladą.
Onutė: Šokoladą? Tai kad prastas jis.
Birutė: Nu. Ale pirko. Romo visai sandėlyje neliko. Dar butelį sudaužė.
Onutė: Tai gal pas juos prohibicija kokia?
Birutė: Nu. Ir baisus nederlius. Visas garstyčias susišlavė. Parduotuvėje vaizdas kaip po uragano.

Suvenyrų pasirinkimas mane kiek nuvylė, nes didelė dauguma jų nesiskiria nuo lenkiškų ar čekiškų. Nusipirkau pakelį žolelių arbatos, kurios ragavau chatoje. Žinoma, romo, garstyčių, šokolado ir vaflių paėmiau kiek tilpo į kuprinę. Garstyčias jau turėjome progos paragauti-labai skanios. Bet kadangi apsipirkinėjimas irgi muzika ilga, vėl susivėlinome išvažiuoti. Man net kažkiek nesmagu, nes mūsų sekantis lankytinas objektas, Stara Liubovna pilis, nesezono metu dirbo trumpiau, bet mūsų ir taip pažadėjo laukti, o vis tiek vėluojame. Bet čia jau organizacinis niuansas- netoliese buvo didelis "Lidl" tokiam tikslui. Taipogi, aš-prisipažįstu- zurgiau, negi negalima tų bilietų iš anksto internetu nupirkti?

O Stara Liubovnos pilis labai nuvylė. Ankstesnėse kelionėse buvo Oravos pilis, o šį kartą įtraukė Stara Liubovos pilį. Galbūt jinai tinka lankymui šiltuoju sezonu, bet žiemos metu landyti po griuvėsius su gidu malonumas tikrai menkas, juolab kad tikrai yra įspūdingesnių pilių. Žinoma, griuvėsių gerais norais neprikelsi, reikia lėšų, reikia turistų, bet vis tiek buvo ne kažką.

P1390204
Pati pilis iš pirmo žvilgsnio atrodo įspūdingai.

P1390205
Gerai įtvirtinta pilis.

P1390207
Stara Liubovnos pilis.

P1390208
Ne visa eksploatuojama. 

P1390210
Ropštis nemažai iki vartų reikia.

P1390211
Beware of reptiles in summer. Krokodilai? 

P1390212
Pilis XVIII a. 

P1390214
Egzotika kokliuose.

P1390215
Baltos teritorijos Slovakijos žemėlapyje buvo kažkada Lenkijai atiduotos.

P1390220
Moterys visur mėgsta puoštis. Nuostabus vėrinys iš kamėjų.

P1390225
Plaukų puošmenos. 

P1390232
Koplyčia.

P1390233
Pilies kiemas.

P1390235
Dailūs vartai.

P1390239
Pelėsiais ir kerpėm...

P1390241
Kas gražu, tas gražu.

P1390243
Žiemos panorama.

P1390246
Bokštas. Daug laiptų, o nuo viršaus nieko nesimato-rūkas.

P1390249
Koklinė krosnis.

P1390251
Koklinės krosnies frgamentas.

P1390253
Šeimininkų miegamasis.

P1390254
Veidrodis ir povo plunksnos.

P1390261
Lenkijos karūna.
Pats miestas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose XIII a. pab. 1412 m. jis buvo vienas iš 16 slovakiškų miestų, atiduotas Lenkijai užstatu mainais į paskolą. Paskolos grąžinimas užtruko ir tai, kas turėjo būti trumpalaikis epizodas šalies istorijoje, tęsėsi 360 metų. Po pirmojo ATR padalijimo, ši teritorija atiteko Vengrijai (valdant Austrijos karalienei Marijai Teresei, Vengrijos princesei). Šioje pilyje buvo saugoma Lenkijos karūna, kurią vėliau pavyko paimti Prūsijai, ir ji buvo išlydyta. Šiandien lankytojams rodomos šių regalijų kopijos.

P1390262
Lenkijos karališkųjų regalijų kopijos.

P1390265
Lenkijos karūnos kopija.

P1390272
Alaus bravoras. Šia nuotrauka turbūt labiau džiaugsis stipriosios lyties atstovai (o karūnos nuotrauka-dailiosios).
Kita vertus, TripAdvisor portale atsiliepimai apie šią pilį labai geri. Tačiau kiek kalbėjomės autobuse su mūsų kolektyvu, didelių susižavėjimo šūksnių nebuvo. Kol atitrepsėjau iki autobuso, visi jau buvo spėję susirinkti-matyt, kampus kirto, gyvybe rizikuodami nusiristi nuo stataus slidaus šlaito. Jau ir temti pradėjo.

Kažkaip mūsų programoje atsirado viskio degustacija. Netoli Stara Liubovnos pilies yra vienintelė Slovakijos viskio darykla (varykla?), kuri neseniai atsidarė ir turistams. Mus pasitiko gidės, laukusios mūsų pagal specialų susitarimą su administracija. Iš tiesų, ekskursija buvo tikrai nereikalinga, nes ir žmonių per daug, ir tamsu, ir neypatingai įdomu. Reikėjo geriau iškart eiti prie esmės- degustacijos.

P1390274
Lizdo Kaimas.

P1390277
Baltojo ąžuolo iš Amerikos statinėse kliuksi viskis.
Nors nesu viskio mėgėja, man jų produktas padarė gerą įspūdį. Degustacijos pabaigoje galėjome apsipirkti ir nusifotografuoti su Kalėdų Seneliu. Viskio skonio "karvutės" saldainiai-čia tai pažanga. Kai visi norintys patenkino pirkinių aistrą, judėjome kolibos link.

Koliba yra tokia plėšikų smuklė, kur jie viliodavo turtingus pakeleivius ir apiplėšdavo. Tokia Špesarto smuklė iš Haufo pasakos. Mums buvo dovana- vakarienė tokioje Koliboje. Tai buvo viena iš kelionės vinių, net sunku nupasakoti viską. Muzikantai grojo nuostabią muziką, maistas buvo pasakiškai skanus, vyno degustacija buvo puiki (išpirkome kai kuriuos vynus iki paskutinio butelio), šokome ir dainavome. Būtinai reikia pabuvoti tokioje užeigoje viešint šiuose kraštuose. Kaip dera plėšikams, pistoletas pokšėjo ragindamas apsnūdusius svečius linksmintis. Netikras, žinoma. Rašau aukščiausią balą.

P1390284
Vakarienė dar ruošiama.

P1390286
Vakarienė jau paruošta.
Nuotraukų mažai, nes rankos buvo užimtos: reikėjo ir valgyti, ir ploti, ir aukšyn kilnoti, ir susikabinti su draugais, ir vyno taure kitą stalą pasveikinti. Kelias valandas puikiai praleidę laiką, krebždėjome į autobusą važiuoti į savo pensionus. Aistros nerimo ir autobuse, traukėme dainas-labai atsiprašau tų, kuriems-pasirodo-trukdėme miegoti. Bet proceso metu vėl susidūrėme su ta pačia aktualia problema-jaunimas nebedainuoja. Vyresnė karta baigia pamiršti dainas, o jaunimas taip jų ir neišmoksta. Ta proga, anekdotas:

2038 m. Anūkėlė prašo močiutės padainuoti kokią jaunystės laikų dainą. Žilagalvė pasikrapšto smilkinį, pasirausia atminyje.
-Opapa gangam stail opapa!

Tai ir mes panašiai. Vis nepasimokau-juk turiu dainyną, kurį nesunku įsimesti į rankinę. Bet kažkaip nebedainuoja žmonės kelionėse, nykstantis menas. Grįžusi į savo namuką dar turėjau daiktus susidėti, nes rytojaus naktis buvo suplanuota autobuse per Lenkiją. Rūpestingai sukau visus dūžtančius daiktus į storas pėdkelnes ir šalikus. Atlikau kruopščią inventorizaciją, atskiračiau nebereikalingo balasto, sukišau viską, ką galėjau, į kuprinę, ir prieš miegą dar susikaupusi pastovėjau ant šildomų vonios grindų plytelių.

Kodėl viskas, kas gera, turi baigtis?

Su meile, ir kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Česnakovaitė

Komentarų nėra: