Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Tarp Vasario 16-sios ir Kovo 11-sios: mėnuo laiko pamąstymams apie Nepriklausomybę.

Friday, February 20, 2015

Ir šiemet per Vasario 16-ją neketinau niekur lįsti iš namų. Esu didelė šalčmirė, o visi istoriniai lūžio taškai pas mus atsitiko žiemą: Vasario 16-ji, Kovo 11-ji, Sausio 13-ji (kuri, kažkodėl, iki šiol vis dar darbo diena), tiesa, bent su liepos 6-ją pasisekė. Bet vis dėlto užsitraukiau ant kūno kelis sluoksnius žiemos sezonui pritaikytų drabužių, apsišiltinau iš visų pusių, ir išriedėjau šventiško Vilniaus pasižiūrėti.

Basanavicius2015
Lietuvių tautos folkloras. Autorius nežinomas.
Šiandien miestas, nepaisant spaudusio šaltuko, buvo pilnas žmonių. Labai daug kas buvo su mažais vaikais ir dar mažesniais paltukais aprengtais šunimis. Taipogi, nemažai buvo turistų, kurie su žemėlapiais rankoje klaidžiojo po Vilnių ir nustebę dairėsi. Jaunimas, kurio troleibuse šalinasi visi padorūs piliečiai, šiandien spjaudė tarp dantų ant šaligatvio ir sakė viens kitam, o tu žinojai, blyn, kad Lietuva buvo didžiausia Europos valstybė, blyn?

 Buvo šalta, bet puiki diena.




P1400142
Į mitingą?
Pasivaikščiojimą Lietuvos valstybingumo keliu pradėjau nuo Mindaugo paminklo. Tenka sutikti su išgirsta iš šalies nuomone, kad su paminklais pas mus reikalai blogi. Man baisu, ne kad Žaliojo tilto paminklai liks, bet ką vietoj jų pastatys. Tauta pas mus kūrybiška, ir apie Mindaugo paminklą prie buvusio Arsenalo sako daug žodžių į vatą nevyniodami: karalius bačkoje. Tiesa, originali koncepcija greičiausiai buvo parodyti iš pagonybės glūdumų į tikėjimo šviesą ir Europą einantį valdovą. Skulptoriaus R.Midvikio sukurtas paminklas buvo atidengtas 2003 m. liepos 6 d., minint Mindaugo karūnavimo 750-metį. Nuo to laiko šis paminklas tarnauja ne tik kaip mūsų vienintelio karaliaus priminimas, bet ir vaikų čiuožykla.

P1400145
Karaliaus Mindaugo paminklas-čiuožykla.
Tą dieną buvo organizuojamas orientacinis žaidimas, kurio dalyvius matote nuotraukoje uoliai sprendžiančius užduotis. Mano garsi visame Vilniuje protmūšio komanda "Atskalūnai" paprastai dalyvauja orinetaciniuose žaidimuose ir rodo gerus rezultatus, bet šį vakarą turėjome žaisti teminiame protmūšyje apie Lietuvą, todėl orientacinio žaidimo atsisakėme. Bet dabar baisiai knieti sužinoti, kokios buvo užduotys.

P1400149
Mindaugo karūnavimas: 1253 m. liepos 6-ji.
Mindaugo krikštas ir karūnavimas atvėrė Lietuvai kelius į Vakarų Europą, sunaikino politinę ir kultūrinę izoliaciją, kuriam laikui sustabdė kryžiaus žygius į mūsų žemes.

P1400153
Paminklų lankymo diena.
Šiandien buvo gausiai lankomi paminklai, susiję su Lietuvos valstybingumu. Jaunos poros, susikibusios, už rankų, jaunos šeimos su vaikais, šiltai apsimūturiavę senjorai nepaisė šalčio ir vaikščiojo po miestą. "Su švente", -visi sveikinosi kavinėse ir susitikę pažįstamus.

Už poros žingsnių nuo Mindaugo paminklo yra paminklas kunigaikščiui Gediminui, kurio tolerantiška politika (prisiminkime jo laiškus į Europą) kūrė Vilniaus, kaip atviro visoms kultūroms, miesto vaizdą.

P1400155
Paminklas kunigaikščiui Gediminui.
Folkloras turi neišemiamus klodus. Turbūt yra tekę girdėti, kad prieš mus-aklas kunigaikštis, nerandantis žirgo. Iš tiesų, ištiestos rankos simbolizuoja atvirumą. Projekto autoriai- V. Kašuba. M. Šnipas, 1996 m. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad XIV a. Europoje buvo a dog-eat-dog world, ir sostinė čia buvo perkelta siekiant sustiprinti ambicijas eiti į Rytus. Gediminas prijungė Vitebską, Volynę, jam pakluso Kijevo Rusios žemės. Lietuvos plotą šis valdovas per 25-rius valdymo metus padvigubino. Dinastinės jo vaikų santuokos liudija, kad Gediminas buvo puikus diplomatas. Jo duktė Aldona, po krikšto gavusi Onos vardą, tapo Lenkijos karaliene. Trumpas ir nelabai laimingas šios valdovės gyvenimas nėra sulaukęs ypatingo istorikų ar menininkų dėmesio. Galbūt nulėmė tai, kad santuokoje gimė tik dvi dukterys, ir Aldona Ona nepaliko Lenkijai vyriškos lyties įpėdinio. Tačiau kraitį jį atsinešė įspūdingą: 27.000 lenkų belaisvių, parsivestų Lietuvon žygių į Lenkijos žemes metu, grįžo namo.

Lietuvos respublikos įstatymai reglamentuoja darbo laiką. Įstatymų reikia laikytis. Bet! Tokiomis atmintinomis dienomis visi valstybiniai muziejai turėtų dirbti iki vėlumos ir būti nemokami. Štai minime Nepriklausomybės paskelbimą po virš šimto metų trukusios okupacijos, per tris sukilimus galvas paguldė ir kilpose pakibo daug patriotų, bet šiandien mūsų istorijai reikšmingus eksponatus saugančiuose muziejuose durys užvertos, spynos užkabintos.

P1400159
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

P1400162
Vakare bus koncertas.
P1400165
A. Rotundo žodžiai virš įėjimo į Valdovų rūmus.

P1400170
"Valstybė yra žmonių sąjunga, kurią jungia vienas Dievas, vienas įstatymas, vienas valdovas ir kurioje visi žiūri bendro, o kartu ir savo labo."
P1400171
Gedimino paminklas dabar stovi kažkada buvusių barokinių Valdovų rūmų sodų vietoje.

P1400176
Žvilgsnis iš arčiau.

P1400178
Gėlės prie paminklo kunigaikščiui Gediminui.
Toliau nuėjau-deja, siaubingai dažais chuliganų apdergta-Bernardinų g. iki memorialinio A. Mickevičiaus muziejaus.

P1400180
Amžiną atilsį.

P1400181
A. Mickevičiaus memorialinis muziejus. Čia buvo parašyta "Gražina".

P1400183
Memorialinė lenta čia gyvenusiam poetui atminti.
Kartais pajuokaujame: tai kieno poetas buvo A. Mickevičius, lenkų ar lietuvių? Gimęs Zavosėje, vadinasi, baltarusis. Klausimas kaip ir išspręstas. Iš tiesų, kalbant apie tautas buvusiose LDK teritorijose reikia pabrėžti, kad nėra tikslaus tautos apibrėžimo. Vienas apibrėžimas sako, kad tauta yra viena žemė, viena kalba ir vieni papročiai. Tokiu atveju, jau Mindaugo laikais galima kalbėti apie lietuvių tautą. Kitas apibrėžimas sako, kad tik po Pirmojo pasaulinio karo, žlugus didžiosioms imperijoms, jų sudėtyse buvusios tautos pasijuto tautomis, pradėjo klausinėti savęs, kodėl jos į tą karą turėjo eiti ir kovoti. LDK teritorijoje buvo pilietybės samprata: jeigu tavo valdovas yra Didysis kunigaikštis, tai tu esi LDK pilietis, nesvarbu, ar tu rusas, lenkas, žydas, vokietis, karaimas, totorius...Taip K. Ostrogiškis, stačiatikis, ima armiją ir eina prieš Maskvos valdovą, kuris gi ir ta pačia kalba kalba, ir ta pačia kryptimi žegnojasi.

A.Mickevičius buvo suimtas už dalyvavimą slaptos organizacijos veikloje ir po trumpo įkalinimo ištremtas į Sankt Peterburgą, iš kur paskui išvyko į Paryžių (iš kur rėmė Turkiją kare su Rusija, sėkmės atveju tikėdamasis šalies autonomijos). Reikia pasakyti, kad romantizmo stiliuje rašantis kūrėjas labai stipriai kliuvo carinei administracijai. Iš pradžių romantizmas atrodė nekaltas žaidimas: lyrinis herojus sielvartauja dėl nelaimingos meilės, poemos gale kas nors miršta, visi verkia. Paskui romantizmo literatūra įgavo socialinių realijų, kurios jau buvo pavojingos okupantui: rašytojai gręžėsi į šalies istorinę praeitį, į Nepriklausomybės laikus, į kovas su kryžiuočiais-okupantais. Tokie rašytojai jau buvo pavojingi. O kur dar tos visos slaptos organizacijos!

Kalbant apie žegnojimąsi. Bernardinų g. yra namas, virš kurio kiemo vartų yra šis herbas.

P1400186
Dvigubas Jogailaičių kryžius.
Dvigubas Jogailaičių kryžius kelia ne mažesnes emocijas, nei Šv. Elena ant Arkikatedros stogo. Neva taip pagerbta Ivano III duktė Elena, Aleksandro Jogailaičio žmona. Norintiems pasiginčyti šia tema laikau keletą argumentų. Jogailaičių kryžius irgi kelia asociacijas su stačiatikybe. Iš tiesų šis simbolis pradėtas naudoti Jogailos po vedybų su Jadvyga, kurios motina buvo iš Vengrijos, o Vengrijos herbe šis kryžius reiškia krikštą. Tik va tikslus dvigubo kryžiaus atsiradimas ant Vengrijos herbo iki šiol diskutuotinas.

Prie Signatarų namų po truputį rinkosi žmonės. XIX a. pr. šio pastato savininkais tapo Karlas ir Juzefa Štraliai. Pastate vėliau veikė "Baltojo Štralio" kavinė, kur mėgo rinktis inteligentija. Viename iš butų buvo įkurta draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, kurios patalpose ir buvo pasirašyta istorinė Vasario 16-sios Nepriklausomybės deklaracija.

P1400189
Signatarų namai.

P1400192
Signatarų namai.

P1400193
1918 m. Vasario 16 d. atminti.
Nepriklausomybės aktą pirmasis pasirašė amžiumi vyriausias iš signatarų daktaras J. Basanavičius. Jam teko ir garbė tą aktą saugoti. Už gebėjimą saugoti valstybei reikšmingus dokumentus daktarą mes galime tik pagirti-originalas nerastas iki šiol. Protmūšiuose jau teikiami klausimai apie galimas slėptuves, kurių viena, sakoma, buvęs bičių avilys. Dingo ir akto dublikatas; laimei, buvo spėta padaryti dvi jo faksimiles.

P1400195
Prie Signatarų namų.
Netoli yra įkurtas Jurgio ir Marijos Šlapelių memorialinis muziejus. Bet aš pasukau link Domininkonų g., kur veikė jų įkurtas knygynas. Knygyno istorija labai gražiai pateikta čia: Išsipildžiusi Marijos Šlapelienės svajonė. Bet mane labiau domina šio knygyno priešistorė.

P1400200
Memorialinė lenta Domininkonų g.

P1400203
Čia dabar įsikūrė "Vilniaus vandenys".
Po trečiojo sukilimo prieš caro valdžią, caro administracijai trūko kantrybė. Prieš tai du sukilimai irgi buvo numalšinti, su sukilėliais susidorota nubaudžiant mirtimi arba ištremiant. Katalikų bažnyčia, kuri labai aktyviai rėmė sukilimus, buvo apdėta baudomis ir draudimais, bažnyčios uždaromos, verčiamos cerkvėmis. Bet to pasirodė per mažai ir buvo nuspręsta uždrausti spaudą lotyniškais rašmenimis. Šis įsakymas palietė ne tik lietuvius, bet ir Rusijos imperijoje buvusias kitas, lotynų abėcėlę naudojusias, tautines mažumas. Įdomus dalykas yra tai, kad joks Rusijos caras nėra pasirašęs tokio įsakymo, draudžiančio spaudą lotyniškais rašmenimis. Sakoma, tik po poros metų jis žodiškai pritarė tokio įsakymo reikalingumui ir tik po 39-rių metų, 1904 m., šis draudimas buvo atšauktas.

Spaudos draudimo metais suklestėjo knygnešių veikla. Gabenti draudžiamą spaudą per sieną iki jos slėpimo ir skirstymo punktų buvo dažniausiai patikima profesionaliems kontrabandininkams, todėl mūsų susikurtas romantiškas knygnešio, mėnesienos pagalba miškė ieškančio kelio iki apleisto šulinio, kur bus slepiama jo atnešta "šventoji kontrabanda", yra kiek perdėtas. Yra manoma, kad spaudos draudimas buvo beprasmis, nes per visus 39-rius metus sieną kirto 5 milijonai (!!!) uždraustų spaudinių. Kad vaizdžiau būtų: metuose yra 365 dienos. Per 39 metus susidaro 14235 dienos. Draudžiamos spaudos vidurkis: 351 spaudos vienetas per dieną. Nėra ko stebėtis, kad caro pasieniečiai buvo puolę į neviltį. Iš viso už draudžiamos spaudos platinimą buvo sulaikyti ir nubausti 2.899 asmenys, daugiausia (virš 80 proc.) buvo valstiečiai. Sulaikytųjų laukė turto konfiskacija, baudos, kūno bausmės, tremtis, kalėjimas. Kalėjimo terminus (1-5 metai) tekdavo atbūti tuometiniame Petrapilyje, Omske, Vologdoje. Vienas vyras sugebėdavo nešti iki 32 kg spaudos krovinį, eidavo būriais iki 15 asmenų, būdavo ir apsiginklavę, kartais tekdavo atsišaudyti.

Sakoma, nebuvo Rusijos imperijoje lietuvio inteligento, kuris nebūtų gavęs draudžiamos lietuviškos spaudos. Melstis mūsų žmonės norėjo gimtąja kalba, todėl graždanka surašytos maldaknygės nebuvo priimtos. Netrukus ėmė trūkti maldaknygių, katekizmų, elementorių, todėl jie būdavo užsakomi Prūsijoje. Be sielovadai skirtų knygų, buvo spausdinami pasakojimai, mitai, istorijos, verčiama į lietuvių kalbą iš kitų kalbų. Ir visa tai rasdavo kaip kirsti sieną. "Varpas" 1899 m. rašė: "Jeigu ne spaudos draudimas, Lietuva būtų buvusi ramiausias Rusijos imperijos kampelis". Taigi, kai kitą kartą paimsite į rankas knygą lotyniškais rašmenimis, manau, kad bus apie ką pagalvoti.

Vilniaus universitetas visada buvo kultūros židinys. Tenka pripažinti, kad ne visada ta kultūra buvo lietuviška, bet šviesių žmonių trūkumu jo neapkaltinsi.

P1400206
Vilniaus universiteto kiemeliai.

P1400209
Vilniaus universitetas.

P1400210
Buvęs Vilniaus universiteto observatorijos pastatas. "Iš čia kylama į žvaigždes."
Neįmanoma iki gyvo kaulo nenusibostant Skaitytojui papasakoti apie visus Vilniaus universitetą baigusius ir vėliau išgarsėjusius asmenis, todėl apsiribosiu tik kiek rečiau per ekskursijas minimu ir retai kuriam vilniečiui žinomu Ignu (Ignotu, Ignacu) Domeika. Jis Vilniaus universitete studijavo matematiką, chemiją, geologiją; 1822 m. gavo filosofijos magistro laipsnį. Buvo filomatų draugijos narys, už ką buvo suimtas ir įkalintas Bazilijonų vienuolyne netoli Aušros vartų. Ignas Domeika dalyvavo antrajame sukilime prieš caro valdžią, paskui emigravo į Prancūziją, o iš ten išvyko į Čilę. Tenais rengė geologines ekspedicijas, dirbo Santjago universitete, buvo jo rektorius, švietimo reformos šalyje iniciatorius. Daug keliavo. 1884 m. lankėsi Lietuvoje. Palaidotas Santjage, Čilėje. Nieko nuostabaus, kad tokio talentingo žmogaus garbei šiandien turime pavadintus 75 objektus. Jų tarpe yra kalnai, mineralai, meteoritai, asteroidai, gatvės, fosilijos, lapių atmaina, augalai, mokymo įstaigos.

Priešais Vilniaus universiteto ansamblį yra Prezidentūra, kiek nenusisekęs architekto Stasovo iš Sankt Peterburgo projektas. Nenusisekęs dėl to, kad dalis pastato įsiterpia į gatvę, bet apie tai-atskira istorija ekskursijai. Šiaip pats pastatas, reikia pripažinti, gana dailus, ir buvo skirtas generalgubernatoriaus rezidencijai. Generalgubernatorius Muravjovas Vilniuje praleido vos dvejus metus, bet reputaciją pelnė užtikrintą. Dar kažkur buvau aptikusi jo žmonos giminaičio, poeto F. Tiutčevo eiles apie nuostabias Vilniaus cerkves, bet dabar nebeatseku interneto platybėse. Mat, be to, kad įsakė pakarti už savo šalies Nepriklausomybę kovojusius žmones, Muravojvas turėjo ir dvasingą pusę- vadovavo cerkvių remonto ir statybos komitetui. Muravojui-Korikui čia buvo pastatytas ir paminklas, kurį matyt fašistiškai nusiteikę vilniečiai vis kuom nors blogai kvepiančiu vis ištepdavo. Netolerantiški tokie buvo, aha. Artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, numylėto herojaus paminklą atsitraukiantys rusai išsigabeno (kartu prigriebdami Vilniaus bažnyčių varpus ir kitokį turtą). Šiandien čia-Lietuvos respublikos Prezidentūra, ant kurios stogo plevėsuoja istorinė LDK vėliava (nuleidžiama, kai Prezidentės nėra šalyje).

P1400211
Prezidentūra.

P1400214
Papuošimai Nepriklausomybės dienos proga.

P1400215
Trys Baltijos valstybės.
Aš manau, kad tai yra labai gražu, kad mes keliame ne tik savo, bet ir Estijos bei Latvijos vėliavas. Tiesa, apie atsakomąjį gestą nesu girdėjusi. O dabar, sakoma, estai nori savo vėliavą keisti, iš juodos juostos kryžių padaryti, kad labiau skandinaviškai atrodytų. Tuo pačiu, sakau, galime ir mes Vytį susigrąžinti (kol baltarusiai neapšoko mūsų pirmiau).

Vilnių nedažnai puošė savi. Taip, koklius krosnims darė Vilniaus puodžių cechas, bet architektūrinius brėžinius braižė vokiečiai, italai...Todėl svarbus Lauryno Gucevičiaus indėlis į mūsų krašto architektūros ir Nepriklausomybės istoriją. Gabus būdamas, jis atkreipė į save Vilniaus vyskupo Masalskio dėmesį. Vyskupas, kuris garsėjo puikiausiais Vilniuje baliais ir pomėgių per naktį prakortuoti pasakiškas sumas, tapo Lauryno globėju, pasiėmė su savimi į kelionę po Europą. Kai reikėjo restauruoti po audros labai nukentėjusią Vilniaus katedrą, vyskupui net nekilo abejonių kam patikėti šį projektą. Istoriniai šaltiniai, tiesa, mini buvus konkursą šiam projektui, bet mes visi žinome, kas pas mus talentingiausias.

O paskui kilo Kosciuškos sukilimas, prie kurio prisijungė ir architektas Laurynas Gucevičius. Sukilimas buvo numalšintas, o architektas- atleistas iš pareigų. Tiesa, po kurio laiko buvo reabilituotas, bet netrukus mirė. Katedros ansamblį su varpine, kurį turime šiandien, pabaigė jo mokiniai apie 1801-1803 m. Tai buvo jų sumanymas ant stogo užkelti tris šventųjų skulptūras- tuom pasinaudodami sovietai jas nuvertė, mat jos nebuvo numatytos originaliame architekto plane. Šiandien jos, skulptoriaus Kuzmos grąžintos, vėl puošia mūsų Arkikatedrą Baziliką.

P1400223
Paminklas Laurynui Gucevičiui prie Bonifratrų bažnyčios Vilniuje.
Pora žingsnių-ir orientacininkų apsuptas generolas Žemaitis, prie kurio paminklo šalčio nepabūgusiems buvo liepta atlikti kažkokią užduotį. Kokią tai jau ir bijojau klausti, dar palaikytų konkurentų komandos šnipe, tai tiek mane ir tematytų gerbiamas Skaitytojas.

P1400228
Paminklas generolui Žemaičiui.

P1400227
Gėlės prie paminklo.

P1400232
Jis buvo teisus. 
Viename iš Vilniaus senamiesčio kiemelių yra ši skulptoriaus V. Krutinio sukurta metraštininko skulptūra. Už jos- kažkada buvusios spaustuvės siena.

P1400236
Metraštininkas.

P1400238
Jis rašė, rašo ir rašys Vilniaus istoriją.
Mano minėta spaustuvė XVI a. priklausė Pranciškui Skorinai. Pirmoji knyga Lietuvoje buvo išpausdinta jo spaustuvėje Vilniuje senąja baltarusių kalba 1525 m. Tai buvo "Mažoji kelionių knygelė". Jo spaustuvė laikoma viena seniausių visoje Rytų Europoje. Deja, po gaisro spaustuvės nebepavyko atstatyti. Pats Pranciškus Skorina buvo dar anksčiau įgijęs medicinos daktaro laipsnį, todėl išvyko iš Lietuvos ir, manoma, gavo pareigas kažkurio užsienio valdovo dvare.

Negalima praleisti ir žydų istorijos, jų kovos už Nepriklausomybę. "Beigelių krautuvėlė" savo Facebook paskyroje rašo: "Apie šimtas žydų žuvo Lietuvos savanoriais, keli šimtai buvo sužeisti.Vyties Kryžiaus ordinu už drąsą apdovanoti 20 žydų. Lietuvos žydų karių sąjunga veikė iki Nepriklausomybės praradimo 1940 metais." Man asmeniškai labai nemalonu, ir netgi gėda, kad be kelių memorialinių lentų, antkapinių paminklų, paminklo skęstančiojo gelbėjimui prie Vilnelės, paminklo daktarui Šabadui- Aiskaudai, bei paminklų Gaonui ir Čiunei Sugiharai su jo vardo sakurų sodeliu prie Neries daugiau apie žydų kultūros paveldą Vilniuje nėra kaip kalbėti. Tiesa, yra dar veikianti sinagoga prie stoties. Viskas, ką mes turime, yra šios kultūros nuotrupos, apgailėtini likučiai, ir per ekskursijas tenka kalbėti apie Holokausto pasekmes, nes daugiau parodyti nelabai ką turime. Tiesa, yra keletas muziejų ir Panerių memorialas, bet gyvos, pačios už save kalbančios kultūros, kurią būtų galima pristatyti vilniečiams ir miesto svečiams, ir kurios nereiktų su žiburiu ieškoti, nėra. Bet pas mus lyja. Sakoma, tai padės pritraukti turistus iš Izraelio. Nu, duok Dieve.

P1400243
Mažasis getas talpino apie 14.000 žydų. Didesniajame buvo virš 20.000 žydų. Tikslius skaičius pateikti sunku, nes kurį laiką tokia dūšių inventorizazija nebuvo vykdoma.
Rotušės toli ieškoti nereikia, ji-kaip ir dera tokios paskirties pastatui- ant svarbiausių kelių kryžkelės: į Valdovų rūmus, į Rytus ir į Vakarus. Rotušės atsirado XII a.  db.Vokietijoje, iš kur paplito po likusią Europą. Rotušė vokiškai reiškė "Rat Haus"- Patarimų namas ir jas turėjo savivaldos (Magdeburgo) teises gavę miestai. Vilniui šią privilegiją suteikė Jogaila kartu su Lietuvos krikštu 1387 m. Šis rotušės projektas, kurį matome šiandien, buvo patvirtintas paskutiniojo ATR valdovo S.A. Poniatovskio, o idėjos autorius buvo ne kas kitas, kaip mūsų talentingasis Laurynas Gucevičius. Tiesa, jo projektas galėjo būti ir prašmatnesnis, bet, deja, amžina bėda- biudžete nebuvo pinigų. Po ATR padalijimo apie jokias savivaldas nebuvo nė kalbos, todėl pastatas su laiku perėjo miesto teatrui. Dabar čia yra įsikūręs turizmo informacijos centras, vyksta parodos, yra žuvies restoranas.

P1400248
Vilniaus istorinė rotušė.

P1400250
Vilniaus istorinė rotušė.
Tuo metu, kai čia veikė miesto teatras, lenkų kilmės kompozitorius S. Moniuška čia dirigavo savo operos "Halka" premjerai. Jo svajonė pristatyti operą Varšuvos publikai žlugo, nes šio kūrinio nepraleido caro cenzūra. Ilgai kuičiau internete, kuom gi caro administracijai užkliuvo šis kūrinys, bet tikslaus atsakymo neradau. Priežastys gali būti dvi. Visų pirma, tai opera apie meilę, kurioje dievobaimingi caro tarnai galbūt pamatė pasikėsinimą į pamatines vertybes. Visų antra, kompozitorius kūrinyje panaudojo lenkų dainų motyvus, kas jau tiesiog separatizmu atsiduoda. O Vilniaus cenzoriai nerado prie ko prikibti.

Ant rotušės sienos esanti memorialinė lenta primena istorinį JAV prezidento G. Bush'o vizitą Lietuvoje 2002 m. Prisimenu, kad ši naujiena skambėjo visais informaciniais kanalais, lyg Mesijas būtų sugrįžęs. Man kirbėjo viena mintis: kad tik nieko neatsitiktų. Jau užtenka, kad Lietuva pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta neaiškiose smurtinės švento žmogaus mirties aplinkybėse. Nesinori, kad antras paminėjimas būtų panašus. "Lietuvos priešai bus JAV priešai",- pasakė G. Bush'as. Dar prisimenu, kad visi, kurių buto langai išeina į Didžiąją gatvę, buvo įspėti per aukšto asmens kalbą nesiartinti prie langų, nes ant stogų bus snaiperiai. Žmonės, žinoma, purkštavo ir sakė, kad savo bute jie darys ką norės. Bet matyt sveiko proto buvo daugiau negu įžeistos ambicijos, nes apie kokį snaiperio nukautą vilnietį neteko girdėti. Bet aš lengviau atsikvėpiau, kai prezidento lėtuvas paliko mūsų oro erdvę.

Nuo rotušės atsišakojanti gatvė pro Medininkų (Aušros) vartus veda link mūsų rytinių kaimynų. Šiame kvartale kūrėsi rusėniškos/rusiškos kultūros gyventojai. Atvykę iš tų žemių pirkliai paprašė valdovo Aleksandro leisti jiems turėti pirklių namus. Juk reikia kur prekes iškrauti, popierius sutvarkyti, pailsėti. Aleksandras jiems tą privilegiją patvirtino ir taip ten, kur šiandien yra nacionalinė filharmonija, atsidarė pirmieji Rytų pirklių rūmai. Vėliau, atsiradus privatiems pirklių namams ir miestą siaubiant visokioms negandoms, juos teko uždaryti.

P1400253
Nacionalinė filharmonija.
1905 m. susirinkęs Didysis Vilniaus seimas šiame pastate reikalavo atkurti Lietuvos valstybingumą. Tam paminėti yra memorialinė lenta šaligatvyje, kurią dažniausiai pastebi nebent šuns zakristijon mėgstantys žiūrėti.

P1400258
1905 m. Didžiajam Vilniaus seimui atminti.

P1400261
Pirmajai lietuviškai operai atminti.
Po metų šiame pastate buvo pirmos lietuviškos operos premjera. Pirmas spektaklis lietuvių kalba  "Amerika pirtyje" buvo pristatytas jau anksčiau Palangoje.

P1400266
Trispalvė ant Nacionalinės filharmonijos pastato.
Grįžau prie Arkikatedros. Pastatas, kuriame į tikinčiųjų šventovę dabar iš visų langų plieskia kepto viščiuko reklamos, irgi yra reikšmingas Lietuvos Nepriklausomybei.

P1400269
Gedimino pr.1- Lietuvos Sąjūdžio būstinė.

P1400271
Memorialinė lenta.

P1400276
Profesorius kalba pamokomai.
Na, iš tiesų, netekome tokio paveldo. Reiktų gal Rusijos užklausti, kur ji veikliojo pakaruoklio paminklą padėjusi, tegul grąžina, ką paėmusi. Grūto parke tikrai jam vietos rastųsi. O kalbant apie Sąjūdžio būstinę, tuomet man buvo septyneri metai, todėl šalia dantų taisymo meškiukui ir troleibuso kabinos iš apverstos kėdės į mano žaidimų pasaulį atėjo ir Sąjūdis. Pas krikšto tėvus, kurie gyveno prie, kaip tada buvo sakoma, radijo ir televizijos, žaisdavau vonioje Sąjūdžio būstinę. Vaikai atsinešdavome ten neveikiantį telefoną, užsikabindavome duris kabliuku, ir rimtų balsu atsiliepinėdavome. Kažkodėl mums atrodė, kad būtent taip viskas ir vyksta Sąjūdžio būstinėje.

P1400279
Arkikatedra, kryžius ir trispalvė. Tokie šiandien įprasti dalykai, už kuriuos Sibire savo kaulus išbarstė tūkstančiai lietuvių.
Gedimino (kažkada Georgijaus, Mickevičiaus ir Lenino) prospektas jungia Katedros aikštę, Kudirkos aikštę, Lukiškių aikštę, Seimo/Nepriklausomybės aikštę ir atsimuša į Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus (Znamenskaja) cerkvę žvėryne. Lietuvai netekus ne tik Nepriklausomybės, bet ir vardo (tapome Šiaurės Vakarų kraštu), miestai buvo planuojami pagal carinės Rusijos aukštosios architektūros madas, kuriose vyravo plati ilga centrinė gatvė, prasidedanti prie pagrindinės miesto cerkvės. Katedros sucerkvinti, matyt, caras nedrįso, todėl tas prospektas gavosi toks atbulas-ne nuo cerkvės Žvėryne, o iki jos. Ten, kur dabar stovi paminklas Tautinės giesmės autoriui V. Kudirkai, kažkada stovėjo A. Nevskio vardo koplyčia, skirta atminti rusų kariams, žuvusiems malšinant sukilimus.

P1400281
Paminklas V. Kudirkai.

P1400285
V. Kudirka- Tautinės giesmės autorius.
Jeigu nuoširdžiai, tai "Lietuviais esame mes gimę" man labiau patiktų kaip himnas. Turbūt dėl to, kad "Amerikos balso" laidos juo prasidėdavo, ir man tai iš senų laikų dar įstrigę į atmintį, kaip kažkas labai laukiamo ir iškilmingo.

P1400289
Šv. Jurgis, Lietuvos trispalvė ir istorinė vėliavos.

P1400291
 Skulptorius K. Balčiūnas, 2005 m.
Gedimino prospektas netenka daug gyvybės jau nuo McDonald's, todėl Žemaitės skulptūra dažnai vienišauja.

P1400296
Paminklas rašytojai ir visuomenininkei Žemaitei.
Lietuviškajai realizmo literatūros srovei atstovaujanti Žemaitė šiandien stovi ant išbraukimo iš privalomų perskaityti kūrinių mokykloje ribos. Šiuolaikiniai vaikai jau nebesupranta senovinės kalbos, o ir problemos, kurias rašytoja kėlė savo kūriniuose, šiandien jau praranda savo aktualumą. Nepriklausomoje Lietuvoje jau niekas prievarta už vyro neleidžia, todėl tiek "Marti", tiek "Petras Kurmelis" jau beveik užsirezervavo vietas lietuvių literatūros aukso fondo archyvuose. Kita vertus, Vingių šeimoje išvešėjęs smurtas prieš moteris- vis dar aktuali tema. Pati gi Žemaitė reikšminga dėl to, kad ji-vienintelė moteris, kada nors buvusi ant lietuviškų pinigų litų. Bet, deja, ne dėl savo talento, o dėl to, kad viso pasaulio feministės nesukiltų. Netgi kitoje banknoto pusėje pavaizduota Palūšės bažnyčia ne prie ko-rašytoja buvo ateistė.

Pora minučių ir aš-prie Lukiškių aikštės. Čia yra Genocido aukų muziejus. Pirmą kartą jame apsilankiau jau būdama antro kurso bakalauro studentė. Tai buvo vienos paskaitos tema. Tuomet mūsų universitete dirbo toks Steve iš Amerikos Taikos korpuso. Kadangi jis buvo anglakalbis ir, matyt, reikiamus mokslus išėjęs, gavo jis dėstyti mums daugiau laiko sugaišinusias nei naudos davusias kalbėjimo ir rašymo paskaitas (nes kažkuom reikdavo užkišti paskaitų tvarkaraščius, o pasirinkti nebuvo iš ko, todėl pora savaitinių valandų su savanoriais iš Taikos korpuso buvo tikras gelbėjimosi lynas mūsų garbiesiems studijų programų kūrėjams). Viena užduotis rašymo paskaitai buvo apsilankyti šiame muziejuje ir parašyti recenziją. Kodėl Steve iš visų Vilniaus muziejų pasirinko būtent šitą, paaiškinti negaliu. Paskui jis gerokai pavargo, kol rusų filologiją studijuojanti jo žmona gavo leidimą vykti į JAV (nes vien susituokti neužtenka, pasirodo), ir jau šimtas metų apie jį nieko negirdėti. O kalbant apie muziejų, mūsų gidas buvo buvęs kalinys, gavęs tremties metų kasyklų šachtose. Traumuojanti patirtis buvo ta ekskursija, nuo tos dienos nekėliau ten kojos. O užsieniečiai Genocido aukų muziejų, jeigu tikėti gandais, uoliau nei Gedimino pilį lanko.

P1400299
Genocido aukų muziejus.

P1400394
Žvakutė prie Genocido aukų muziejaus.
Kitapus šio šiurpaus statinio yra Lukiškių aikštė. Kadaise čia pakorė sukilimo dalyvius, o paskui surentė paminklą Leninui. Pirmasis kelionių knygelės "Vilnius in Your Pocket" viršelis buvo su šituom nukeliamu teroristu. Oi, kaip netolerantiškai pasakiau. Tarp kitko, teko ir man būti liudininke, kaip krano keliama vis dar šventinton žemelėn neatsigulusio po šiai dienai numirėlio skulptūra atsiskyrė nuo savo kojų ir pakibo ore. Sezono metu čia vyksta oro burbulų pūtimo vakarai, o šiandien-dar ir mitingas.

P1400303
Mitingas Lukiškių aikštėje.

P1400307
Istorinė vėliava tuoj bus pakeista trispalve-nedidelis performansas. 

P1400309
Paminklas sovietų teroro aukoms atminti prie Genocido aukų muziejaus.

P1400313
Sovietinės okupacijos aukoms atminti.

P1400314
Lukiškių aikštėje esanti bažnyčia neseniai susigrąžino Lukiškių Madonos paveikslą. Sekantis žingnsis-kariljonas.
Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia rengia sakralinės muzikos festivalį, sulaukiantį nemažo populiarumo tarp vilniečių. Koncertuoti atvyksta ir įvairūs chorai iš užsienio, kurie neretai nelabai nutuokia, kuom svarbus jų koncertas mūsų miestui, mūsų kultūrai. Mano teko būti viename koncerte prieš porą metų, kai koncerto pabaigoje kunigas dėkojo chorui iš Vokietijos, o vertėja sinchroniškai jiems vertė. Kai kunigas jausmingai papasakojo apie sovietmečiu įvykusį šios bažnyčios interjero sunaikinimą ir apdergimą tiesiogine ta žodžio prasme, jaunos choristės nuo scenos pasitraukė tiesiog iš veido išėjusios. Džiugu, kad po sovietmečiu atsitikusių vandalizmo aktų šiandien į mūsų bažnyčias grįžta šventųjų abrozdėliai, vargonai, vyksta Grigališkojo choralo koncertai, jaunimas brazdina gitaromis "Jesus loves you"... Kiekvienas toks net ir menkiausias pakrutėjimas yra kaip nešvaria mazgote per veidą luošinančiai sovietmečio dvasiai.

Beveik priešais įėjimą į Genocido aukų muziejų yra dar vienas paminklas. Jis yra skirtas atminti mūsų tautiečių kančioms tremtyje Jakutijoje. Bet Rusija 2005 m. apsigalvojo ir nebeleido to paminklo statyti- ten vis dar bandoma beviltiškai nusiplauti rankas nuo sovietinio teroro paveldo. Stebuklas, kaip išvis "Misija Sibiras" dalyviai vizas gauna, juk baisiausia provokacija.

P1400316
2005 m. Rusija neleido šio paminklo statyti.

P1400319
Paminklas lietuviams tremtiniams Jakutijoje.

P1400323
Paminklo lietuviams tremtiniams Jakutijoje fragmentas.

P1400324
Paminklas lietuviams tremtiniams Jakutijoje. Projekto autoriai: J. Jagėla ir A. Vyšniūnas.
"Amžino įšalo žemėje" vidutinė temperatūra sausio mėnesį būna -28'C, kalnuose siekianti iki -50'C. Sakoma, kad čia galima rasti visą Mendlejevo elementų lentelę, ne tik aukso, sidabro ir deimantų. Sukilimo dalyviai, knygnešiai, tremtiniai čia sunkiai atidirbdavo už tą lietuvybę, neretai už ją ir mirdavo.

Pakeliui iki Seimo- dar nesenos istorijos reliktas.

P1400331
Gynybinės barikados vietos buvimo žyma.

P1400334
LR Seimas, trijų Baltijos valstybių vėliavos, ir stačiatikių cerkvė. 

P1400336
Seimo rūmai. 

P1400348
Ir čia buvo barikados.

P1400353
Tragiškiems Sausio įvykiams atminti.
P1400359
Barikadų ekspozicija.
Čia šiandien buvo tuščiausia. Ateidavo žmonės po kelis, tylūs, rimti, pabūti prie buvusių barikadų.

P1400364
Maža juoda lentelė dešiniajame kampe- čečėnų tautos genocidui atminti. 

P1400369
Lietuvos ir Ukrainos  spalvų juostelės.

P1400371
Barikados prie Seimo. 

P1400373
Tas plonas barjeras tarp Nepriklausomybės ir okupanto. 

P1400377
Televizijos bokštas.
Nepriklausomybės kelio apžvalgos pabaigoje būtų prasminga apsilankyti TV bokšte, bet šiandien pritrūko laiko, nes už valandos Gedimino prospekte turėjo būti uždegti vienybės laužai, todėl vizitą teko atidėti. Be to, jau buvo pats laikas įlysti kur nors sušilti.

P1400384
Lukiškių aikštė. Lempose tarp "ragų" kažkada buvusios penkiakampės žvaigždės iškeliavo nežinoma kryptimi. 

P1400386
Nereikia čia jokio paminklo, taip ir palikime. O aikštės centre būtų gerai fontanas. 

P1400390
Trispalvė.
"Už šitas tris spalvas dar ne taip jau seniai buvo galima sėsti už grotų. Už spalvas. Už grotų. Suprantate?"- rašė garsiausias Lietuvos Žiurkėnas savo blogo įraše Vasario 16 arba tai, kur slepiasi Laisvė. Turbūt jau nebesuprantame, nes žiūrėk ant iš biudžeto mintančiųjų namų (taip, ponia Cytacka, žiūrau į Jus) trispalvės valstybinių švenčių proga taip ir nesuplevėsuoja. Aš, kaip žinoma nedemokratė ir netolerastė, už tokias atminties spragas duočiau tokią baudą, kad skaudėtų. Ir be jokių lialialia kad patriotizmo jėga neįskiepysi. Tuos kelis kartus per metus galima atsiminti, kad reikia pagerbti tautos atmintį, juk kanceliarinėms išlaidoms lėšas gauna, gali priminimą į už biuždeto lėšas pirktą kalendorių įsirašyti. Ir iš viso Seimo nariai privaloma tvarka galėtų visus metus laikyti vėliavas iškėlę, jeigu jau su atmintimi blogai.

Dar apie ką pagalvojau šaldama Vilniaus gatvėse. Apie VLKK galvojau. Taip, tą pačią, kurią kalbainiais pravardžiuojame. Jie, žinoma, su tuo kalbos purizmu grynumu lazdą perlenkia, bet visgi kaip gera žinoti, kad yra kuom rūpintis. Nereikia mažą vaiką ant kelių pasisodinus jį mokinti elementorių slebizavoti viena ranka vedžiojant eilutes, kita ranka ugnį židinyje ugnį kurstant- kai tik kiemo šuo amtelės ant svetimo, kad būtų galima iškart elementorių ar katekizmą ugnin mesti. Nes kitaip greit Sibirą pamatyti galima.

Dar galvojau apie tokius reklaminius Air Lituanica stendus.

P1400397
Dabar tik pinigų turėk, visas pasaulis po kojomis.
Niekas negali sukliudyti mums keliauti. Na, nebent gripas arba pasibaigęs pasas. Bet niekas negali užvesti tau slaptos bylos, nes tavo tėvas buvo Nepriklausomos Lietuvos pasienio miestelio burmistras, pasitraukęs su žmona į Vakarus prieš nusileidžiant "geležinei uždangai", ir uždėti rezoliucijos "Neišleisti, kol gyvi tėvai". Keliauti, kaip ir internetas, turėtų būti žmogaus prigimtinė teisė. Kiekvieną kartą oro uoste pamačiusi "ES pasai" ir "Kiti pasai" eiles, arba esant beviziam režimui, arba grįžtant iš užsienio ir einant per nepakartojamo grožio Vilnių man be galo džiugu ir gera turėti Lietuvos pasą. O dabar-dar ir eurą.

Netrukus nuo Arkikatedros iki Kudirkos aikštės suliepsnojo vienybės laužai.

P1400407
Vienybės laužas Gedimino prospekte.

P1400415
Gedimino prospektas Vasario 16-sios vakare.
P1400419
Dūmino, tiesa, nemažai.

P1400422
Labai gražiai pasipuošęs miestas.
Šiandien buvo nuostabi diena. Nepaisant šalčio, žmonės išėjo į gatves. Na, ne ta prasme, kai išeinama į gatves barikadų statyti, bet miestas buvo neįprastai gyvas. Labai džiugino tautine simbolika pasipuošę žmonės. Namuose pasilikę per radiją ar televiziją dar ir Šv. Mišias išklausė.

Liko nepilnas mėnuo iki kitos minimos dienos- Kovo 11 d. Tikiuosi, mūsų tradicijos abi šventes minėti vis pakrapštant amžinai neužsitraukiančias žaizdas pamažu pasikeis ir išmoksime iš tiesų ne tik minėti, bet ir švęsti. Mūsų šalies okupacijos metai yra mūsų medinė koja, kurią mes vis kaišiojame kaip pretekstą pačių neveiksnumui pateisinti: mažas MMA- per tiek metų okupacijos nustekenta valstybė, mažas gimstamumas- sovietmečiu statyti darželiai netalpūs, neturime metro- sovietmečiu suplanuotos gatvės, brangi daugiabučių renovacija- taip statė sovietmečiu, emigracija iš regionų- žlugę sovietiniai fabrikai. Ir dar, ir dar, ir dar. Tas šleifas painiojasi mums po kojomis ir trukdo eiti pirmyn, nes reguliariai tris-keturis kartus per metus prisimename visas mums okupantų padarytas skriaudas. Numirs dvi kartos, kol pagaliau nusikratysime Homo Sovieticus etiketę.

Ir prisiminkime, kad kiekvieną kartą duodami kyšį pareigūnui, pasinaudodami mums nepriklausančia mokestine lengvata, važiuodami troleibusu be bilieto ar tik eidami per raudoną šviesą mes patys stabdome savo šalies progresą. Nes Lietuva- tai ne kažkas abstraktaus ir neapčiuopiamo, o tokie iš kūno ir kraujo padaryti konkretūs Tu ir Aš.

Tai tiek tų pamokymų. Ačiū, kad mane skaitote.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų,

Lietuviška Kūtvėla

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...