Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Madridas: negražus miestas su gera kava. Ketvirtoji diena.

Sunday, November 15, 2015

Ryte grįžau prie Segovijos tilto, kurį XVI a. iš granito blokų per Manzanares upę pastatė architektas Juan de Herrera karaliaus Pilypo II nurodymu. Sezono metu prie jo paleidžiami fontanai. Man pasirodė labai fotogeniška vieta.

P1470549
Tiltas į Segoviją, Madridas. 

P1470554
Kūtvėla ir jos naujasis rankinukas prie tilto į Segoviją Madride. 

P1470557
Ispanijos oro pajėgos. Turistai būriavosi prie barjero, matyt, galima lankyti.
Šiandien buvau susiplanavusi pamatyti ne pirmo svarbumo lankytinas vietas Madride, bet jau taip, kad viskas vertingiausia būtų kiek įmanoma apžiūrėta ir kitas tris dienas galėčiau skirti dienos išvykoms. Pradėti nusprendžiau nuo Amerikos muziejaus, kuriame eksponuojamas Pietų Amerikos paveldas. Muziejuje pagerbė mano ITIC pažymėjimą nemokamu bilietu. Amerikos muziejus nėra populiarus, nes beveik visa informacija yra tik ispanų kalba, jis yra toliau nuo centro, ir jo reklama nėra tokia galinga kaip kitų didelių muziejų. Bet aš labai rekomenduoju aplankyti šį turtingą muziejų (bilieto kaina iš vis juokinga, tik €3, sekmadieniais nemokamai) su įspūdingais eksponatais. Aš užsiėjau ne nuo tos metro stotelės pusės, tai teko kurį laiką eiti lygiagrečiai muziejui ir ieškoti pėsčiųjų perėjos. Orai jau po truputį niaukėsi, tai buvo bene paskutinės saulėtos mano valandos Madride.


P1470568
Amerikos muziejus ir bokštas.

P1470570
Amerikos muziejus, Madridas.

P1470572
Laivas.

P1470575
Kūtvėla lankosi Amerikos muziejuje Madride.

P1470577
Muziejaus planas. 

P1470578
Kolmubijos keramika.

P1470580
Skrybėlė. XVIII a. Šiaurės Amerika.

P1470582
Majų keramika, Salvadoras.

P1470585
Inkų keramika.

P1470587
Peru keramika.

P1470592
Peru keramika.

P1470596
Jodinėjimo aksesuarai.

P1470599
Moterų kojytėms įstatyti jodinėjant.

P1470600
Laidojimo keramika.

P1470601
Šamano kaukė, XVIII a. Šiaurės Amerika.

P1470604
Gvadelupės Marija.

P1470606
Laidojimo teksktilė ir auksinės pelenų urnos.

P1470607
Pietų Amerika.

P1470610
Kiniško stiliaus baldai. 
Įvairios mintys man kilo žiūrint į šias vertybes, kurių daug datuojama netgi I a. pr.m.e. Ispanai ir portugalai popiežiaus Aleksandro VI bule Inter caetera ir netrukus po to 1494 m. sekusia Tordesilas sutartimi pasidalino įtakos zonas kolonijose, kurių dauguma buvo Pietų Amerikoje. Pirmas iš Pietų Amerikos atvežtas ispanų auksas buvo panaudotas liejant auksinę monstranciją, apie kurią dar papasakosiu reportaže iš Toledo. Senosios indėnų kultūros buvo naikinamos, kraštas kolonizuojamas. Tačiau kas iš to? Kur šiandien Ispanijoje galima pamatyti tuos turtus, parsivežtus svetima sąskaita ir gyvybe? (P.S. Sakoma, kad Sevilijoje, bet nebuvau, nemačiau.)

P1470616
Kūtvėla Madride.
Kitas mano planuose įtrauktas lankytinas objektas buvo Šv. Barboros bažnyčia. Šios bažnyčios ir jos vienuolyno statyboms lėšos buvo neskaičiuojamos, nes fundatore buvo Barbora de Braganza, Ferdinando VI žmona. Įdomu tai, kad jos tėvai- Portugalijos karalius Jonas V ir jo žmona erch-hercogaitė Marija Ana Austrė- tris metus po santuokos negalėjo susilaukti vaikų, todėl karalius davė įžadus pasatatyti vienuolyną, jeigu susilauks palikuonių. Gimus mažajai Marijai Magdalenai Barborai Chavjerai Leonorai Teresei Antonijai Džozefai, laimingas tėvas fundavo Mafros vienuolyną, esantį 28 km nuo Lisabonos. Pirmagimė buvo sosto paveldėtoja ir gavo Brazilijos princesės titulą, bet netrukus sosto paveldėjimo teisė perėjo jos jaunesniesiems broliams (vienas mirė dviejų metų amžiaus, kitas valdys kaip Juozapas I Portugalas). Aštuonolikametė Barbora ištekėjo už dvejais metais jaunesnio būsimojo Ispanijos karaliaus, o Barboros brolis vedė Ferdinando netikrą seserį, mat tokia dviguba santuoka buvo tikimasi pataisyti abiejų šalių politinius santykius. Vienu gyvenimo etapu jaunoji pora buvo namų arešte valdančiosios karalienės-našlės, Ferdinando VI pamotės, iniciatyva, tačiau Ferdinandas VI vis dėlto sėdo į sostą; bet ir ištremta Elžbieta Farnezė gyveno prabangoje, mėgavosi politinėmis intrigomis prieš savo posūnį, ir visgi sulaukė savo valandos, kai po Pilypo VI mirties Ispanijos sostas atiteko jos pačios sūnui Karoliui III, o iki jo atvykimo jinai metus buvo regente. Nors Barbora nebuvo graži (rašytiniai šaltiniai mini jos būsimojo vyro šoką jam pristačius nuotaką), ji buvo gerai išsilavinusi, gabi kalboms, puiki muzikė. Į politiką ji nesikišo taip, kaip jos netikra anyta, todėl laimėjo savo pavaldinių palankumą. Politikai, prieš teikdami dokumentus karaliui, viską parodydavo jai, nes tik "tiktai jinai žino, ką reikia sakyti karaliui, o ką reikia nuslėpti". Deja, pora nesusilaukė vaikų, vienintelis sūnus gimė negyvas, karalienė kentėjo nuo astmos priepuolių. Barboros mirtis, sakoma, sudaužė karaliui širdį. Pilypas VI įvardino Karolį savo paveldėtoju ir mirė praėjus apie pusantrų metų po Barboros mirties.

Funduodama šią bažnyčią ir vienuolyną (statybos truko 1750-1757 m.), Barbora pasirinko Las Salesas Reales vienuoles, kurių ordinas buvo įkurtas 1610 m. Vienuolynas buvo skirtas auklėti kilmingoms merginoms. Vienuolyno architektūra labai skyrėsi nuo įprastinės (ypač daug buvo langų), todėl dar savo statybos laikais buvo pašiepiamas kaip "Barbara Reina, barbara ora, barbaro gusto, barbaro gasto"- "Karalienė Barbora, barbariškas darbas, barbariškas skonis, barbariškos išlaidos". Ferdinandas VI ir Barbora de Braganza amžino poilsio atgulė šios bažnyčios koplyčiose. Po Barboros mirties vienuolėms buvo leista likti iki 1870 m., kai vienuolyno patalpas perėmė supasaulėjusi vyriausybė teismo rūmams (šiandien čia yra Tribunolas).

P1470617
Šv. Barboros bažnyčia Madride.

P1470622
Šv. Barboros bažnyčios interjeras.
Kaip jau spėjau įsitikinti šios kelionės metu, labiausiai džiugina netikėtai atrasti dalykai. Šiandien neplanuotai pabandžiau įsprausti Ermita de San Antonio de la Florida. Kelionės gidas rašo, kad ši neoklasikinio stiliaus bažnyčia buvo pastatyta Karolio IV valdymo metais ir Goya entuziastams čia privaloma apsilankyti. 1798 m. dailininkas Goya per septynis (šaltiniai dėl tapybos trukmės kiek nesutaria) mėnesius ištapė bažnyčios vidų. Pagrindinė tema yra Šv. Antonijaus stebuklas, kai jo tėvas buvo apkaltintas žmogžudyste, o Šv. Antonijus paprašė velionio paliudyti jo tėvo nekaltumą- tam nužudytasis prisikėlė, nors tikrasis kaltininkas ir liko neatskleistas.  Pats Goya yra palaidotas šios bažnyčios kriptoje.

Senais laikais kairysis Manzanares upės krantas buvo ramus ir malonus užmiestis su vaismedžių sodais,- pamėgta madridiečių pikinkų ir pasivaikščiojimų vieta. Koplytėlės čia reguliariai atsirasdavo ir taip pat dingdavo miestui augant. 1720 m. čia buvo pastatyta bažnytėlė skirta Mergelei Marijai, bet šoniniame altoriuje išdrožtas Šv. Antonijus buvo toks populiarus, kad netrukus bažnyčią pervadino jo garbei. Šią bažnytėlę netrukus nugriovė tiesiant naujus kelius, bet 1770 m. netoli šios vietos buvo pastatyta nauja bažnytėlė. Madrido miestas augo ir šis rajonas tapo madingu, todėl rūmų žmonės čia mielai pirko nuosavybę. Albos kunigaikštienė čia keldavo tokias puotas, kad tik apie jas visi ir tekalbėjo. Karalienė Marija Luiza taipogi panoro čia turėti rezidenciją, todėl Karolis IV nupirko nuosavybės šiam tikslui. Šie rajono perstatymai privertė nugriauti jau antrąją bažnytėlę. Toji, kuri šiandien tebestovi, buvo pastatyta 1799 m. Goya buvo patikėta čia ištapyti freskas ir bažnytėlė buvo atidaryta kaip karališkoji koplyčia.

Šv. Anonijus, kitaip- Šv. Antanas Padovanas (iš Padujos, Paduvietis) čia buvo mylimas. Jis buvo netekėjusių mergelių globėjas, ypač globojo jaunas siuvėjas, kurios kasmet šio šventojo dieną (birželio 13 d.) ateidavo čia pasipuošusios savo geriausiais šaliais ir prašydavo gero sutuoktinio. Kiekviena mergina į švento vandens indą įmesdavo trylika segtukų ir įkišdavo ranką-kiek segtukų (smeigtukų) įsmigdavo į delną, tiek tais metais ji turėsianti gerbėjų. Tuomet jau buvo galima ramia širdimi uždegti žvakutę ir sukalbėti poterius. Šią dieną nepasiturintiems būdavo dalinama kunigo pašventinta duona. 1881 m. bažnytėlė tapo parapine. Padažnėjus pamaldoms, žvakių dūmai ir smilkalai ėmė kenkti Goya freskoms ir sunerimę meno gerbėjai kreipėsi dėl jų išsaugojimo ir jiems pavyko-1905 m. bažnytėlė tapo nacionaliniu paminklu.

Goya mirė 1828 m. savanoriškoje tremtyje Bordo. Jo palaikai buvo perlaidoti čia 1919 m. Minint pirmą šimtmetį po dailininko mirties 1928 m. buvo pastatyta netoliese bažnytėlė-dvynė tikintiesiems, o šioji buvo saugoma kaip muziejus. Laimei, praūžę karai nepadarė didelės žalos freskoms, nors 1940 m. jas reikėjo kiek parestauruoti. Goya buvo perlaidotas čia po centriniu altoriumi, o antkapinė plokštė yra originali, atvežta nuo jo kapavietės Bordo. Kadangi dailininkas buvo palaidotas šeimos kape  kartu su savo vienturčio sūnaus žmonos tėvu, jų abiejų palaikai ir buvo perkelti į Madridą, nes nebuvo galimyės nustatyti, kurie palaikai yra kieno. Tiesa, Goya kaukolės nebėra- kažkuriame pomirtinio gyvenimo etape ji dingo arba buvo pavogta.

Goya ištapė šios bažnytėlės-karališkosios koplyčios vidų freskomis būdamas penkiasdešimt dviejų metų ir savo kūrybiniame zenite. Jis buvo karališkojo dvaro dailininkas ir visi Ispanijos menų gerbėjai norėjo jo darbų. Šiuo metu buvo nutapyti jo geriausi portretai, kurių tarpe buvo ir kunugaikštienės Albos (tiek ištekėjusios, tiek jau našlės) portretai-pikti liežuviai plakė abudu buvus meilužiais, nors kaip ten buvo, niekas negali pasakyti. Dar pikti liežuviai plakė, kad baisų skandalą sukėlęs paveikslas Apnuogintoji Maja irgi yra kunigaikštienės Albos atvaizdas. Kunigaikštienė Alba mirė sulaukusi vos keturiasdešimties metų paslaptingomis aplinkybėmis (nors realiausia versija yra mirtis nuo tuberkuliozės, jos asmenybė skatino ir kitokias versijas, netgi nunuodijimą).

Tapydamas šias freskas Goya vis dar atsigavinėjo po ligos, nuo kurios apkurto. Netekęs klausos, menininkas atsidavė savo darbui taip, kad gimė jo drąsiausi šedevrai. Nėra žinoma, kas parinko Šv. Antonijaus stebuklo temą freskoms, bet Goya darbui nedarė spaudimo nei akademikai, nei Bažnyčia (o Ispanijos inkvizicijos darbštumu skųstis niekada nebuvo galima, Ispanijoje ji panaikinta tik 1834 m.). Bažnyčios lankymas nemokamas, fotografuoti negalima, bet už €1 galima įsigyti iliustruotą katalogą. Darbo laikas II-VII 09.30-21.00, pirmadieniais ir švenčių dienomis nedirba.

P1470628
Goya amžino poilsio vieta.

P1470631
Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, Madridas.
Pakylėta tokio didelio meno, susiradau Archeologijos muziejų, kuris, pasirodo, buvo visai netoli Šv. Barboros bažnyčios. Mano susigūglintas Goya bažnyčios darbo laikas labai skyrėsi nuo realaus jos darbo laiko, todėl šokinėjimas per lankytinus objektus pagal jų uždarymo valandą šiandien buvo nerealus. Tos Goya bažnyčios netgi neradau iš pradžių, tai užsukau į pakeliui pasitaikiusio viešbučio registratūrą, kur man ir nurodė kelią. O Archeologijos muziejuje šiandien (ar pagal savaitės dieną, ar pagal darbo valandas) buvo nemokamas lankymas. Nesitikėjau, kad Archeologijos muziejus man paliks tokį puikų įspūdį.

P1470644
Kūtvėla lankosi Archeologijos muziejuje Madride.

P1470641
Akys pačios kliūva.
Nors muziejus neatrodo didelis, ten tiek visko įdomaus, kad akys išvarvėti gali. Visų pirma, mane sužavėjo mozaikų paroda. 19 m. pr.m.e. pagaliau stojo Pax Romana-Romenų taika, nes nebebuvo ko užkariauti, Ispanija buvo nori nenori integruota į Romos imperiją. Naujas žemes kolonizatoriai iš Romos valdė atnešę savo įstatymus, armiją, infrastruktūrą, naujas technologijas, kalbą, religiją ir valiutą. Ispanijos žemės buvo prieiga prie gamtinių išteklių šiame regione, todėl romėnai čia išplėtojo kalnakasybą, žemės ūkio pramonę ir jūros ūkio pramonę. Nepamiršti buvo žaidimai- gladiatorių kovos buvo rengiamos pagerbti imperatoriams arba dievams, išlaidas prisiimdavo turtingieji, o paprastiems žmonėms tokios pramogos buvo nemokamos. Mozaikos šiame muziejuje surinktos iš ispanų-romėnų vilų.

P1470646
Romėnų laikų mozaikos.

P1470649
Rankų darbo grindų puošmena.

P1470651
Nepavykęs portretas?

P1470652
Romėnų laikų mozaika.

P1470656
Mozaika su tigrais.

P1470658
Mozaika su aštuonkoju. Galimai-jūros produkų parduotuvės iškaba.
Viduramžių krikščioniškam pasauliui šiame muziejuje atstovauja nemažai eksponatų. Maža to, kad valstybių sienos nuolatos keitėsi, 1492 m. Granados paėmimu buvo baigta Ispanijos rekonkista. Asturijos karalystė vėl iškilo, prisimindama savo vestgotiškas šaknis, o mene išlaikė romėniškus, vestgotiškus ir karolingiškus elementus. Ispanų katalikų apgyvendintose buvusiose islamo išpažinėjų teritorijose rytietiškas menas buvo inkorporuojamas į naujas statybas- geriausias to pavyzdys yra Kordobos ir Saragosos miestai. Labai daug buvo statoma naujų vienuolynų, ypač garsiojo Camino de Santiago regione. Piligrimai pradėjo keliauti į Santjagą, Romą, Jeruzalę. Rūmuose atsirado islamo meno elementų, suintensyvėjo kultūrinis ir meninis gyvenimas. Viduramžių miestai augo, didėjo gyventojų skaičius, klestėjo prekyba. Katalikybė buvo svarbi žmonių gyvenime, tarpvalstybius ryšius Ispanija palaikė su Prancūzija, Italija, Flandrija, Anglija, Vokietija- iš ten atkeliavo nemažai meno dirbinių, tokių kaip gobelenai ar dramblio kaulo drožiniai.

P1470661
Viduramžių krikščioniško pasaulio eksponatai.

P1470662
Dramblio kaulo kryžius-pirmasis Ispanijoje su Nukryžiuotojo figūra.
Datuojamas apie 1063 m. 
Egipto ir Nubijos salės irgi labai įdomios. Egiptas ir Nubija (db. Sudanas) turėjo panašumų ir skirtumų, bet kontaktas tarp jų buvo tūkstančius metų. Labiausiai mane sudomino pomirtinio pasaulio eksponatai. Abidvi kultūros šiuo klausimu sutarė: reikia išsaugoti kūnus suteikiant jiems namus ir atlikti gedulo ritualus.

P1470663
Naminių gyvūnų mumijos ir urnos. 
Didžioji urna su hieroglifais nuotraukoje yra skirta mumifikuoto buliaus organams. Šis bulius buvo garbinamas Heliopolyje kaip derlingumo ir vaisingumo simbolis. Buliai aplamai buvo garbinami Egipto šventyklose. Šio buliaus, kurio mumifikuotus organus saugo ši urna, palikuonys netgi turėjo savo laidojimo vietą Heliopolio kapinėse. Urnos dangtyje vaizduojama galva yra Imsety, vienas iš Horo sūnų.

P1470667
Laidojimo kambario replika iš originalių 21 ir 22 dinastijų artefaktų.
Laidojimui buvo naudojami tokie indai iš akmens ar molio, skirti sudėti vidaus organams. Jų dangčiai vaizduoja keturis Horo sūnus, kurių kiekvienas saugo tam tikrą organą. Žmogaus galvą turintis Imsety saugo indą su kepenimis, šakalo galvą turintis Duamutef saugo indą su skrandžiu, sakalo galvą turintis Qebehsenuef saugo indą su žarnomis, o babūno galvą turintis Hapy saugo indą su plaučiais. Indai kartais būdavo išrašyti velionio vardu arba keturių moteriškų dievybių vardais: Nephthys, šiaurės dievybė, asocijavosi su Hapy, Selket, vakarų dievybė, asocijavosi su Qebehsenuef, Isis, pietų dievybė, asocijavosi su Imsety ir Neith, rytų dievybė, asocijavosi su Duamutef. Ši tradcija išsaugoti organus atsirado valdant 4-jai dinastijai, kai buvo išrasta mumifikacija, seniausi indai visi turi žmonių galvas. Vaizduoti Horo sūnus imta 18-sios dinastijos pabaigoje ir tęsėsi iki Romos atėjimo.

P1470668
Pomirtinė kelionė.
Graikų salė domisi moterų, Graikų dievų, ir mirties temomis. Unikalu, kad visa informacija eina per keramikos prizmę. Nuo 8 a. pr.m.e. iki 4 a. pr.m.e. graikų vazos buvo eksportuojamos po visą Viduržemio jūros regioną. Visiškai negraikiškos kultūros jas pirko ir pritaikė naujam gyvenimui, kuris visiškai skyrėsi nuo graikiškojo. Iberijos pusiasalyje matome tokius pavyzdžius, kaip kad simpoziumo vazos čia tapo laidojimo urnomis. Graikiškų vazų kolekcijos Iberijos pusiasalyje buvo socialinio statuso ženklas. Šio muziejaus kolekcija buvo pradėta kaupti XVIII a., kai Karolis III ir Karolis IV parsivežė jų iš Neapolio.

P1470670
Graikijos salė. Žiūrime video.

P1470672
Apolonas- graikų vyro idealas. Būti moterimi, svetimšaliu
ar gyvūnu toje visuomenėje buvo labai ne kažką.

P1470655
Moterų laidojimo urnos.

P1470673
Graikų vazos simpoziumo tematika.

P1470674
Simpoziumo reikmenys.

P1470675
Kaip graikų vazas veikė keliautojų parsivežti įspūdžiai?

P1470676
Pelėjo ir Thetis vestuvės. Pelėjas pagrobė Thetis jos seserų nereidžių akivaizdoje, o paskui abudu įsimylėjėliai
atšventė prašmatniausias visų mitologijų vestuves. Ši tematika dominavo vestuvių dovanose. 340 m. pr.m.e.

P1470678
Heraklio žygdarbiai.
Lankymo kaina tik €3, jeigu nepataikysite ant nemokamų valandų, tai iš viso juokinga. Pavalgiau muziejaus kavinėje (gana neskaniai ir pobrangiai, bet aplink tiesiog nebebuvo kur daugiau eiti gauti maisto) ir vėl perėjau tas graikų vazų sales- tos vazos tiesiog magiško grožio. Tada grįžau į nakvynės vietą ir anskčiau ėjau miegoti, nes rytoj reikės anksti keltis.

O Madride tuo tarpu visai sugedo oras. Lis likusias tris dienas.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Vazaitė

0 comments:

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...