Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Ketvirtoji diena.

Po beviltiškai neturiningos vakarykščios dienos (jeigu ne ta taurė vyno, tai nors vilku stauk iš pykčio), šiandien nusprendžiau atsigriebti, bet kažkur griebdama turėjau įterpti turizmo informacijos centrą, nes mano kelionė į Timna parką vis panašėjo į miražą. Ryte susipakavau maudymuką (yay!) ir iškurnėjau pasimėgauti bene garsiausios Eilato pažibos -Delfinų rifo- teikiamais vandens malonumais.

Delfinų rifas, Eilatas.

Šitą nuotrauką rodau tyčia, nes gerbiamas Skaitytojas gali mane apkaltinti neobjektyvumu, kad man Eilate viskas šabakštynu atrodo. Tai jeigu gerbiamas Skaitytojas žino taiklesnį apibūdinimą tam turistų lankomam objektui nuotraukoje, tegul rašo į komentarus. Autobusas Nr. 15 mane operatyviai pristatė prie Delfinų rifo, bet čia ir paaiškėjo, kad sekmadieniais šildomi baseinai nedirba. O kai dirba, tai reikia juos rezervuoti iš anksto, mat vienu metu ten negali pliuškentis daugiau nei 20 relaksuojančių personų.



Tfu, kad tave kur, koks išrankus šabakštynas. Ale prieš šabakštyną nepašokinėsi, sumokėjau už rytojaus rezervaciją. Tik tiek gerai, kad keliauju savarankiškai ir galiu planus kaitalioti kaip patinka. O čia pašmaukšt Delfinų rifo darbuotojas: kuo vardu? Nori susipažinti? Can you give me a chance? Apšalau. No, I have a boyfriend, meluoju susirietusi. Not a problem, sako man palaidos moralės vyrukas. Įsivaizduokite, ateinate į Klaipėdos delfinariumą, o ten bilietų tikrintojas su įstaigos uniforma jums siūlo intymiai pabendrauti. Gal čia viskas ir gerai, bet minčių kyla įvairių. Pasakiau, I will come tomorrow. Ir nėriau į autobuso stotelę.

Tiesiu taikymu žengiau prie turizmo informacijos centro durų. Be turo į Timna parką neišeisiu, nusiteikiau. Kodėl visi turistai iš Latvijos taip nori į tą Timna parką, stebėjosi mano hostelio registratūros ponia. One, sakiau jai, Lithuania, o ne Latvia, two, mūsų kelionių žurnaluose jis labai pagirtas, ir šiaip yra laikomas vienas iš must-sees dalykų Eilate, kaip jūs galite to nežinoti? Jūs man visi iš Latvia, pasakė mano ponia, neskiriu aš čia jūsų. Taigi, taip šauniai reprezentuodama Baltijos seses, pravėriau turizmo informacijos centro duris.

Na, bent jau mano hostelio ponia manęs neapgavo. Čia dirbantis ponas paskambino į lygiai dvi agentūras, su lygiai tokiu pat neigiamu atsakymu. Bet latviška lietuviška Kūtvėla nepasiduoda- žinojau, kad yra galimybė atvažiuoti tarpmiestinio susisiekimo autobusu ir tada eiti pėsčiomis. Juk čia vis tiek žygis į dykumą gaunasi. Jau buvau beklausianti kokio numerio autobusas mane arčiausiai priveštų, kai turizmo informacijos ponas droviai nudelbė akis ir pakuždėjo, kad yra dar viena agentūra. Pastačiau ausis. Na, toks jau last resort, bet manęs dėl jis paskambins. Nieko, klausia manęs netrukus, jeigu turas bus rusų kalba? Manęs dėl, kad ir esperanto, tegul tik veža!!! Duoda man telefono ragelį- kalbėk pati.

Už poros minučių mane nurodytoje vietoje prie šlagbaumo paima mikroautobusas, ir nuveža į toli toli pramoniniame rajone įsikūrusios firmos ofisą. Mane priima nedidukas tamsių bruožų vadybininkas, gražia rusų kalba apiformina man turą į Timna parką antradienį. Woo- hoo!!!  Turas su įėjimo į parką bilietais man kainavo 55 USD (215 NIS), užtat antradienį 9.30 manęs užvažiuos paimti iš hostelio. Šiaip esu įpratusi, kad gyvenant hosteliuose esi vargo pelė, todėl nusipirkusi turą už tokią pat kainą kaip ir turtingieji kurmiai turi pėdinti iki artimiausio prestyžiško viešbučio, kur tie kurmiai gyvena ir iš kur jie paimami į turus, nes turbūt agentūrai ne markė, kai jos transportą mato prie kokio hostelio, čia kaip raupais apsikrėsti. Kai pasigyriau vakare savo hostelio registratūros poniai, kad visgi važiuoju į Timna parką, ji tik palingavo galva žiūrėdama į man mitraus vadybininko duotą vizitinę kortelę: jie prekiauja deimantais, durnele tu, reklamuos papuošalus ir paskui veš į savo parduotuvę pirkti. Tai kažkiek took the wind out of my sails.

Na, bet tai buvo vakare, o kol kas meiliai glausdama apmokėjimo čekį prie krūtinės išėjau apsidairyti, kur po šimts kalakutų mes esame. Iš tiesų, mes buvome labai geroje vietoje, nes iškart pradėjau įgyvendinti kitos dienos planą- Eilato botanikos sodo paieškas. Botanikos sodas įsikūręs visiškame užmiestyje, iki jo, savaime suprantama, nevažiuoja visuomeninis transportas, betgi Kūtvėla turi laiko ir dvi kojas. Didelis trūkumas buvo tas, kad avėjau basutes, nes šiandien planavau relaksuotis baseine, o ne maklinėti kažkur. Tarp dykros ir degalinės aš ir aptikau tą botanikos sodą.

Eilato botanikos sodas.

Stebuklu dykumoje save vadinantis Eilato botanikos sodas garsėja savo ekologiškais ir organiškais augintiniais, excuse the pun, kuriuos iš sėklyčių užsiaugino patys. Čia auga Biblijoje minimi augalai. Botanikos sodo atrakcija yra atogrąžų miškas, kur kas 20 min. lankytojus aplyja "atogrąžų lietus". Eilato ekologiškas organiškas botanikos sodas yra vienintelis toks pasaulyje, įkurtas 1998 m. buvusio karinio posto vietoje.

Pasistipriname prieš atliekant išsamius botanikos tyrimus.

Palmės yra gerai.

Šventoji figa.

Figos lapeliai.

Ne, šventoji figa yra ne todėl šventoji, kad jos lapeliai dengė pirmųjų žmonių intymias vieteles, bet todėl, kad pagal judaizmo mokymą Pažinimo medis, kurio vaisių nuraškė Adomas, gavęs geriausią savo gyvenime patarimą, buvo ne obelis, kaip mano krikščionys, bet figmedis.

Kūtvėla ir baobabas (Kūtvėla kairėje).

Apie baobabą pasakojama tokia legenda. Baobabas buvo vienas pirmųjų medžių žemėje. Tada atsirado palmė. Kai baobabas ją pamatė, užsimanė irgi būti toks aukštas. Tada atsirado medis su nuostabiais raudonais žiedais, ir baobabas užsimanė žydėti taip pat gražiai. Tada atsirado figmedis, ir baobabas užsimanė vesti tokius pat skanius vaisius. Dievams nusibodo įkyrus baobabo zirzimas ir jie jį išrovė, apvertė aukštyn kojomis, ir pasodino šaknimis į viršų, kad jis tik pagaliau užsičiauptų. Labai pamokanti istorija.

Flintstounų mašinikė. Kažin, kokios kategorijos vairuotojų teisių reikia?

Laiminga keleivė ant užpakalinės sėdynės.

Botanikos sodas įkurtas buvusio karinio posto vietoje.

Meilės lizdelis.

Meilės lizdelio viduje.

Eilato oro uostas priima lėktuvus visai miesto centre.

Užskaitau šitą palmę.

Čia atogrąžų lietus. Baisiai šlapias.

Kaktusų skyrelis.

Tie kalnai jau Jordanijos teritorijoje.

Šabakštynas pakylėtas į kitą lygį.

Botanikos sodas yra priešais ornitologijos centrą ir druskos ežerus.

Kūtvėlos ir gamtos vienovė.

Parduotuvėje galima įsigyto tokių va rakandų sodui puošti.

Botanikos sodas man patiko kiek labiau nei vakarykštis ornitologijos centras ir dykumos drakonų žemė, bet iki man įprastų standartų dar toli. Žinoma, vertinga jų pasirinkta koncepcija būti organiškais ir ekologiškais, ir dar auginti biblinius augalus, bet akiai didelio džiaugsmo nebuvo. Žinoma, kartoju sau nuolatos, čia visiškas viduržiemis, moterys vaikšto su žieminiais batais, mėlynas nosis slepia megztiniuose, čiaudi ir kosėja, autobusai važinėja su įjungtu šildymu, tai nėra ko norėti kad viskas žydėtų vaivorykštės spalvomis. Kita vertus, vasaros metu čia dykumoje naktimis +30'C būna, visa žaluma išdega, tai galbūt dabar net daugiau pamačiau negu vasarą būčiau pamačiusi. Rytais pusryčiauju su trumpomis rankovėmis, o hostelio registratūros ponia į mane žiūri su neslepiamu siaubu, vakarais velkuosi žieminį paltą- Eilatas yra kontrastų miestas.

Netoli botanikos sodo žemėlapyje pažymėtas Holland parkas. Reklaminė brošiūra sako, kad čia yra daugybė dykumos medžių, o lankytojus nustebins parko natūralumas ir grožis. Parkas yra gamtinis rezervatas daugeliui augalų rūšių, paukščių ir gyvūnų, todėl netgi rekomenduoja pasiimti žiūronus. Aš nenoriu nuskambėti kritiškai neigiamai, nes jie stengiasi kaip gali, bet dykynę pavadinti parku ir parašyti turistiniame leidinyje apie grožį, kurį čia galima rasti, tai jau nė į jokius vartus nelenda.

Pirmas įspūdis neblogas- žygiuoti yra labai į sveikatą. Žiedinis maršrutas-tik 30 min. Oi jau ta reklama....

Kaip visada: nekilnoti akmenų, laikytis tako, blah blah blah.

Kūtvėla pasiruošusi inspektuoti Holland parką.

Čia jau pradėjau įtarti, kad parku gražiai užvadintas dar vienas šabakštynas.

Padėka rėmėjams.

Holland parkas, Eilatas.

Much wow, ane.

Kažkokie nudžiūvę stagarai. Much wow.

Čia bent fotogeniški nudžiūvę stagarai.

Kūtvėla lankosi Holland parke, Eilate.

Šiukšlintojai ir čia daro savo juodą darbą.

Gyvūnijos Holland parke egzistavimo įrodymas.

Kūtvėlos veidas lankantis Holland parke.

Kažkoks spygliuotis.

Fotogeniškas kampelis.

Dvidešimt minučių-tiek užteko, kad apsisukčiau link išėjimo. Žinoma, jie nekalti, kad pas juos parkai tokie, gyvena dykumoje, tai nėra kur dėtis. Buvau girdėjusi, kad turistai iš Izraelio atvyksta į Lietuvą, nes pas mus lyja. Pabuvusi kelias dienas Eilate supratau, kokie mes vis dėlto turtingi savo keturiais metų laikais, ir kaip pas mus viskas žalia. Tačiau čia mano akis užkliuvo už nuorodos į vaizdingą vietą, iki kurios reikėjo ropštis tokiu nusususiu siauru taku. Kadangi mano kelionių moto yra "Jeigu jau atėjau, tai reikia viską apžiūrėti", tai ilgai nelaukusi užsiropščiau ant kalvos. Buvau visiškai viena visame didžiuliame parke.

Vaizdas į Eilato viešbučių rajoną.

Vaizdas nuo kalvos į kalnus.

Vaizdas į daug automobilių.

O vat šitas vaizdas man patiko! Kaip sakoma, geriau už kalnus gali būti tik kalnai.

Kūtvėla grožisi kalnais Eilate.

Visas parko grožis atsiskleidžia Kūtvėlai nuo kalvos.

Besileidžianti saulė dažo kalnus horizonte.

Hmmm....I'm pretty sure my insurance doesn't cover that...OK, let's go!

Su tokia avalyne Eilate galima eiti tik į supermarketą jogurto.

Dviračių takas į kalnus.

Ta padanga gal visai ne šiukšlė buvo....

Kaip minėjau, parke buvau visiškai viena. Bijoti tai nebijojau, bet viena mintis kirbėjo- blogai pastatyta koja, slystelėjimas, ir keberiokšt nuo stačios kalvos. Kažkur kuprinėje turėjau telefoną ir hostelio vizitinę kortelę, tai nelaimės atveju pagalbą prisišaukčiau. Ir avalynė tikrai netinkama tokiam žygiui. Šiaip manęs daug kas klausia kaip aš čia taip viena keliauju, tai čia vienas iš tokių epizodų, kur vienam dėl visa ko pikto gal geriau būtų ir nesitrainioti. Prieš kelionę dar buvau draudimą nusipirkusi, tai kaip ir pastiprinimą jaučiau. Bet šiaip tai geriau iš Kūtvėlos šiandienos išvykos pavyzdžio neimti.

Holland parkas yra netoli didelio prekybos centro, nuo kurio man labai patogu autobusu buvo grįžti į hostelį. Pailsėjusi, vėl tuo pačiu autobusu atvažiavau atgal į tą patį prekybos centrą, nes čia buvau pastebėjusi knygyną. Iš kiekvienos kelionės parsivežu knygą, tai norėjau ir čia ką nors išsirinkti. Deja, knygynas nepateisino mano vilčių, užtat namų interjero prekių parduotuvė-dar ir kaip.

Motyvacijos.

 Nors lygtais labai nieko ir nenuveikiau, nuovargis vėl nuvijo ilsėtis nesulaukus nei 20.00 val. vakaro.

 Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Gamtosmergaitė