Mane galima sutikti:

********

Moteris ir šakutė bei kitos linksmos, graudžios ir pamokomos istorijos Justino Žilinsko knygoje "Mano Vilnius mano".

Tuesday, March 1, 2016

Aš labai mėgstu ką nors suorganizuoti ir man dažnai tai pasiseka padaryti labai sėkmingai, todėl vieną ankstyvą pavasarį aš pakviečiau visus norinčius prisijungti prie ekskursijos po Bernardinų bažnyčios istorinį-architektūrinį ansamblį Vilniaus senamiestyje. Tada asmeniškai ir susipažinau su Justinu Žilinsku (toliau-Autoriumi), kuris padovanojo man savo parašytą knygą "Mano Vilnius mano". Aš buvau ant tiek sukrėsta, kad čia pat pasižadėjau parašyti atsiliepimą, nes man gauti knygą dovanų iš rankų žmogaus, ją parašiusio, yra kažkas tokio iš kosmoso. Aš užaugau namuose, kur žmonės skaitė ir rašė (anot žinomo klasiko, tai iš mūsų šeimos žmonių jau nebus) ir man bet kokia knyga (ar koks popierių ryšulys, ją bent iš tolo primenantis) iki šiol yra kažkas švento. Knygos dovanojimo aktas po visa matančia Dievo akimi šaunamosios angos formoje Bernardinų bažnyčios šventoriuje įvyko 2015 m. kovo 28 d. Beveik metai apsisuko, o pažadas taip ir liko pažadu. Prisipažinsiu nuoširdžiai- aš ne vieną kartą pradėjau rašyti atsiliepimą apie šitą knygą. Atsiversdavau švarų lapą kompiuteryje ir parašydavau kelias eilutes. Žinote, kaip sakoma, kad visos čakros atsidaro? Tai va, po tų kelių eilučių mano čakros ne tik kad nuo manęs užsidarydavo, bet dar ir užsirakindavo ir sunkia skrynia užsibarikaduodavo. Ir tik neseniai besitrinant ką tik nusipirktų knygų viršeliais su kitais Knygų mugės lankytojais mane vis dėlto aplankė nušvitimas (o ir gerbiamas Autorius prirėmė mane prie vieno stendo ir pirštais baksnodamas tarp šonkaulių sakė "Skolininkė, skolininkė") ir aš supratau, kas atsitiko. Manau, kad gerbiamam Autoriui galiu pasakyti tai, ko paprastai vyras neišgirsta savo gyvenime iš moters: aš (beveik) neturiu prie ko prikibti.

Vienas iš knygos "Mano Vilnius mano" privalumų yra jos tikslinė auditorija. Knyga skirta paaugliams, o paauglių pasaulis yra labai savotiškas. Mes kartais paburbame ant šiuolaikinio jaunimo koks jis nerūpestingas, neatidus, maištingas, ne visada su juo randame kalbą, o taip yra todėl, kad paauglio pasaulio centre yra jis pats, jo "aš", o visas pasaulis sukasi aplink jį, todėl teoriškai kalbant kiekvienas paauglys yra potencialus egoistas, tegul nebūna ant pykčio pasakyta. Taip jau yra, ir į tai reikia atsižvelgti. Manau, kad gerbiamų mano Skaitytojų tarpe yra ne vienas, sudaręs santuoką bažnyčioje, ir esu tikra, kad kunigas paminėdavo, kad dabar baigiasi "aš" ir prasideda "mes". Taip tas paauglystės "aš" ryškiausiai juntamas būtent ankstesniais ir viduriniais paauglystės metais, vėliau pasidengia įvairiais kitais gyvenimo sluoksniais ir susilpnėja, kol suradus savo antrąją puselę galutinai išnyksta. Todėl knygos Autoriui labai pasisekė, nes jo knygoje yra idealus sukibimas su tiksline auditorija, kuo dažnai negali pasigirti autoriai, rašantys knygas suaugusiems. Paauglys ne tik perskaitys šią knygą, bet ir išgyvens ją emociškai: "O štai AŠ tai Simo/Aistės vietoje daryčiau taip..." Kad tai nėra tik psichologų pramanas patvirtina tas faktas, kad ši knyga yra įtraukta į Tarptautinės jaunimo bibliotekos "Baltųjų varnų" katalogą, apimantį viso pasaulio vaikų ir jaunimo literatūrą (šiame kataloge knyga priskiriama 12+ metų amžiaus grupei). O tokia sėkmė tik liudija, kad paaugliai visame pasaulyje ne taip jau labai ir skiriasi.

Kitas dalykas, kuris yra pridėtinė vertė šiai knygai, yra jos dalyko ir kalbos integravimo galimybė. Pedagogikoje ir kalbos mokymo metodikoje tai žinoma kaip CLIL- Content and Language Integrated Learning, t.y.  integruotas dalyko ir kalbos mokymas. Vakaruose, kur visi gyveno sočiau, orai buvo geresni, ir šiaip žmonės turėjo daugiau laisvo laiko galvoti, gimė visokios naujamadiškos kalbos mokymo metodikos, kurios dabar varo į neviltį mūsų pedagogus, nes reikia vykdyti programą, o ne "žaisti mokyklą".  CLIL terminas buvo visuotinai priimtas 1994 m., bet nenustebsiu, jeigu ne visi mūsų pedagogai bus apie jį girdėję. Pateiksiu paprastą pavyzdį: istorijos, geografijos ar dailės mokytojas praveda pamoką kartu su anglų/vokiečių/prancūzų/rusų kalbos mokytoju. Mano aptariamos knygos atveju integracija vyktų tarp istorijos dalyko ir lietuvių kalbos bei literatūros dalyko. Ne paslaptis, kad kartais mokyklose dėstomi dalykai tarpusavyje nesutaria (arba nesutaria tuos dalykus dėstantys pedagogai), o nukenčia moksleiviai. CLIL plėtra Lietuvoje, deja deja, labai lėta, bet mano atsiliepimo apie šią knygą užduotis nėra aptarti to priežasčių, todėl iš karto pereisiu prie rekomendacijos.

Atsižvelgiant į tikslinę auditoriją ir integruotą dalyko ir kalbos mokymo galimybę, šią knygą rekomenduočiau įtraukti į vidurinės mokyklos literatūros dalyko programą. Lieka tik nuspręsti, kurioje klasėje ši knyga būtų labiausiai įvertinta. Kadangi knygoje pateikiama nemažai istorinės medžiagos, ji nėra lengvai sukramtomas skaitalas su dideliais paveiksliukais, tam geriausiai tiktų 8-9 mokyklos klasės. Kadangi dauguma devintokų dar būna ir būna gimnazistai, kuriems reikia susikaupti ties akademiniais dalykais, ši knygą jų klasėje ir būtų vertingiausia. Taigi, kokią literatūrą skaito mūsų devintokai? Ugdymo plėtotės centro rekomenduojama literatūra 9-10 klasei iš lietuvių autorių skaityti siūlo Žemaitę, Nyka Niliūną, Binkį, Baranauską, Erlicką, Gavelį, Jonyną, Kunčiną, Čiurlionį, Landsbergį, Vaižgantą, o tarp užsienio autorių rekomenduoja  tokias knygas kaip Burges "Heroiną", Flaubert "Ponia Bovari", Hugo "Paryžiaus katedra", Kawabata "Sniegynų šalis", Lagerliof "Sakmė apie Gesta Berlingą", Vaildo "Doriano Grėjaus portretas".  Žinote, jeigu  mūsų ugdymo specialistų nuomone mūsų paaugliai gali skaityti ir suprasti (sic!) "Doriano Grėjaus portretą" (ar lordas Henris buvo homoseksualus?), "Ponią Bovari" (ar yra vietos santuokinei neištikimybei mūsų visuomenėje?), Hugo (ar galite išvardinti romų tautybės asmenų patiriamos diskriminacijos pavyzdžius?), Erlicką ir Gavelį, tai šitie paaugliai puikiai gali skaityti ir Justiną Žilinską.

Tačiau ši knyga peržengia mokyklos sienas ir tiesiogine ta žodžio prasme išveda skaitytojus į gatves. Knygoje pateikiami žemėlapiai su trumpais maršrutais yra puikus instrumentas, kurį gali naudoti tiek pedagogai, tiek tėvai. Nepaisant to, kad ilgus metus skaitančių šią knygą vaikų tėvai gyvena ir dirba Vilniuje, vis dėlto manau, kad Vilniaus gerai jie nepažįsta (šiais metais Knygų mugėje Vilniui buvo skirta 11 knygų, ir jas perka kaip karštas bandeles, tokias, žinote, su cukrumi ir cinamonu), ir ši knyga jiems taipogi bus papildomas informacijos ir naujų atradimų šaltinis. Tačiau jeigu ši knyga nužengs iš knygų lentynos ir įžengs į klases ar namų mokymą, reiktų papildomų metodikos užduočių, ir čia būtų užduotis Autoriui jas paruošti arba perleisti šį darbą kompetentingiems pedagogams. Dabar labai populiaru daryti tokias užduotis lankytinose vietose Anglijoje, ne viena bažnyčia savo internetiniame tinklapyje talpina užduotis vaikams (atitinkamai šiuo klausimu viltingai žvelgiu į leidyklos "Aukso žuvys" tinklalapį). Tos užduotys nėra sudėtingos, tarkime, jose klausia kiek kartų bažnyčios vitražuose pavaizduota rožė arba kuo vardu buvo asmuo, kurio marmurinis antkapis yra tokioje ir tokioje koplyčioje.

Tačiau mano akis priekabi. Knyga, paremta istoriniais faktais, įpareigoja su tais faktais elgtis atsargiai. Skyriuje "Šakutė Vilniuje" aprašomas Barboros Radvilaitės sutrikimas, o ką gi su ta šakute daryti. Nesumojusi, kam tas daiktas-šakutė reikalinga, Barbora Radvilaitė pradėjo ja šukuotis. Čia knygos Autorius, matomai, taip susižavėjo šia idėja, kad numojo ranka į istorinius faktus. Žinote, iš karto prisiminiau, kad kartais tėvai, netekę kantrybės laukti, kol jų atžala įveiks knygą, pasiūlo pažiūrėti filmą. O dažniausiai režisieriai tokiuose filmuose taip prirežisuoja, kad nors verk. Taigi, kas atsitiko?

"-Šukos, sakai?!- Barbora net įraudo.-Tą aš ir pati buvau sugalvojusi! Vos Karalius Zigmantas man įteikė šitą daiktą, tuoj pat puoliau rodyti, kaip jis man patinka ir...šukuotis! Ar žinote, kaip jis į mane pasižiūrėjo?! O žinote, kaip į mane pasižiūrėjo jo motina, toji ragana Bona?! Ar žinote?! Ar suprantate, kaip aš pasirodžiau?! Kaip mužikė!  Kaip paskutinė mužikė...Panele Švenčiausioji, kokia gėda, kokia begalinė gėda!!!- ir ji gailiai raudodama sukniubo ant stalelio."

Pirmiausia, manęs neįtikina tas faktas, kad Radvilų Barbora verktų savo tarnaičių akivaizdoje. Antra, šakutė nė iš tolo neprimena šukų, nes dar XVII a. (Barbora Radvilaitė gyveno XVI a.) turėjo tik du dantis, tuo geriausia įsitikinti apsilankius Valdovų rūmuose ir apžiūrėjus renesanso epochai skirtą ekspoziciją, o dori katalikai iš viso vengė imti tokias šakutes į rankas, nes du jos dantys priminė velnio ragus. Trečia, tuoj pat pulti šukuotis plaukus yra neįmanoma, nes renesanso epochos moteris palaidais plaukais nevaikščiojo: jų plaukus laikė specialūs tinkleliai, dažnai siuvinėti perlais. Kartais tie tinkleliai būdavo aptraukiami medžiaga, ir moters plaukų net nesimatydavo (išskyrus šiek tiek kaktos ir pakaušio srityje, bet tai jau buvo gana nekuklu) arba jos dėvėdavo beretes, pas mus "čepčikais" vadintas. Kad labiau įsivaizduotumėte, apie ką aš kalbu, pažiūrėkime keletą pavyzdžių.

Jagiellon Family
Wikipedia Commons. Jogailaičių šeima. Lukas Kranachas Jaunesnysis. 

Bona Sforza in 1517.jpg
Wikipedia Commons. Numanomas Bonos Sforcos portretas 1517 m. 

Barbara Radzivił. Барбара Радзівіл
Wikipedia Commons. Lenkų karališkojo dvaro dailininkas. Barbora Radvilaitė apie 1550 m. 

Elizabeth I when a Princess.jpg
Wikipedia Commons. Elžbieta Tiudor apie 1546 m. Nežinomas dailininkas.

Hans Holbein the Younger - Jane Seymour, Queen of England - Google Art Project.jpg
Wikipedia Commons. Džeine Simur, Anglijos karalienė. Hansas Holbeinas Jaunesnysis, 1536 m. 

Tizian 056
Wikipedia Commons. Izabelė d'Este. Ticianas, apie 1534-1536 m. 
Ir taip toliau, ir panašiai. Nagi, pabandykite pasišukuoti. Tiesa, negalima ir Autoriaus labai kaltinti, kad nesidomi moterų šukuosenomis. Nesiginčysiu, dovanojo ar nedovanojo Žygimantas Augustas Barborai šakutę (perlus dovanojo tikrai), bet pats faktas, kad  Bona Sforca į Barborą pažiūrėjo raganos žvilgsniu, yra man nepriimtinas. Čia vertėtų paaiškinti plačiau. Pirma, jeigu Barbora ir būtų kalboje minėjusi Bonos Sforcos vardą viešumoje, atsiliepti apie savo valdovę -Lenkijos karalienę ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę- pagal to meto etiketą ir raštvedybos standartus ji būtų turėjusi panašiai, kaip Radvilos Juodojo žmona rašė savo laiškuose vyrui: "Šviesiausiasis, maloningasis kunigaikšti, pone, pone vyre mano maloningasis, dauggali pone, pone mano maloningasis". Todėl išvadinti viešai (kitas reikalas-mintyse) Boną Sforcą "ragana" yra mažų mažiausiai netaktiška. Antra, tam, kad Bona galėtų pasižiūrėti į Barborą, jos turėjo susitikti akis į akį, o šio susitikimo įvykimu aš labai abejoju- kiek man žinoma, šios dvi moterys niekada nebuvo susitikusios.

Beje, kodėl karalius Zigmantas? Kuom blogas Žygimantas Augustas? Tačiau kas nedirba, tas neklysta, todėl šio atsiliepimo tikslas nėra smulkmeniškai prikaišioti Autoriui istorinius neatitikimus, ypač tokius, kurie liečia dvi kontraversiškiausias mūsų istorijos moteris, nes čia galima kilometrines paklodes prirašyti. Ši knyga yra drąsus bandymas Vilniaus miestą padaryti pagrindiniu veikėju ir todėl gali keliauti į vieną lentyną su A. Tapino "Vilko valanda".

Knyga/Nuotykių apysaka/ fentezi/detektyvas: "Mano Vilnius mano".
Autorius: Justinas Žilinskas.
Išleido: "Aukso žuvys", 2015 m.

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Čepčikaitė

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...