Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Yra šalis, kur skaito ir rašo: spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai atminti.

Thursday, May 5, 2016


"Trys vežimai, lydimi septyniasdešimties valstiečių, sumušė pasienio sargybą ir perėjo sieną,"- taip apie 1831 m. įvykius Raseinių apskrityje savo vadovybei pranešė carinės Rusijos muitininkai, pasakoja G. Kulikauskas savo gausiai iliustruotame straipsnyje "Kontrabandos karai XIX a. Lietuvoje" ("Verslo klasė", 2007 m. lapkritis). 1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu buvo uždrausta spausdinti ar įvežti iš užsienio bet kokius leidinius lietuvių kalba ("lotynišku raidynu")*. Visgi kitas caras po 39-rių metų pertraukos atšaukė šį draudimą, kuris realiai problemos taip ir neišsprendė. Yra manoma, kad per visą spaudos draudimo laikotarpį į Lietuvą buvo slapta įvežta apie 5 mln užsienyje išleistų lietuviškų knygų, o žandarai sugebėjo konfiskuoti tik apie 10 proc. iš jų. Todėl nenuostabu, kad šią kovą su smėliu tarp pirštų teko nutraukti. Šiek tiek matematikos: jeigu pasienyje konfiskuota 10 proc. nuo 5 mln., vadinasi sieną kirsti pavyko 4,500,000 vnt. knygų. Spaudos draudimas truko 39-rius metus (skaičiuoju nuo Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymo paskelbimo datos), vidutiniškai po 365 d. kiekvienais, taigi 14, 235 dienas. Vadinasi, per dieną vidutiniškai sėkmingai nelegaliai į Rusijos imperiją buvo įvežama apie 316 vienetų draudžiamų knygų.

sacred
"Šventoji kontrabanda". Dėkoju p. Indrei Ramanavičienei iš Muitinės muziejaus už leidimą pasidalinti.
O viskas, galima sakyti, prasidėjo nuo Motiejaus Valančiaus. "Žemaičių vyskupas buvo ne tik dvasinis ganytojas, bet ir švietėjas, blaivystės sąjūdžio steigėjas, knygų leidėjas, o galop net pogrindininkas. Knygų spausdinimo bei platinimo organizacijos įkūrėjas", -pasakoja A. Juozaitis savo straipsnyje "Knygnešystė- lietuvybės idealas". Caro administracija, turėjusi degtinės monopolį, paskaičiavo, kad iždo pajamos M. Valančiaus ganomoje vyskupystėje prieš 1863 m. sukilimą sumažėjo 69 proc. Po 1864 m. sukilimo toks į bankrotą nuolankius caro tarnus varantis Žemaičių vyskupas iš Varnių  buvo perkeltas į Kauną ir netrukus įsigaliojo jau minėtasis spaudos draudimas. Tuomet M. Valančius kaip atsako griebėsi plunksnos- 1869 m. Berlyne buvo išspausdintas jo "Palangos Juzė".

Tačiau to maža- reikia turėti ne tik knygas, bet ir jų platinimo tinklą. M. Valančius 1867-1870 m. sukūrė pirmąją slaptą knygnešių organizaciją. Maža to, dirbdamas Kaune jis į šią veiklą įtraukė ir kitus kunigus, bažnyčios tarnautojus. Knygnešių skaičius yra žinomas tik apytikslis, statistika dosnesnė nuo caro administracijos nukentėjusių asmenų fiksavimu: įvairiais būdais spaudos draudimo laikotarpiu buvo sulaikyti 2,899 asmenys.




Rizika buvo didelė, nes įkliuvusių laukė turto konfiskacija, baudos, kūno bausmės, areštas, tremtis ir net kalėjimas. Iš bausmės atlikimo vietų žinomi Omskas, Tomskas, Vologda...Bausmės trukmė buvo nuo vienerių iki penkerių metų trukmės. Uždrausta spauda buvo gabenama slaptais pasienio takais. knygnešiai kontrabandininkai eidavo būriai po 15 vyrų, kiekvienas nešė apie 32 kg. Kitas būdas buvo slėpti spaudą dvigubuose legaliai sieną kertančių vežimų dugnuose, sukišant į šieną ar šiaip rakandus. Drąsesni nedidelius kiekius nelegalios spaudos siųsdavo legaliu paštu- į Maskvą, Tartu, Tbilisį... Manoma, kad nebuvo Rusijos imperijoje lietuvio inteligento, kuris nebūtų gavęs draustos lietuviškos literatūros.  Nepaisant rizikos, knygnešių veikla sulaukė paramos :"Kaimo mergaitės būdavo uolios knygų platintojos. Kiekvieno miestelio gydytojo ir vaistininko, jei tik jie buvo lietuviai, namai duodavo prieglobstį knygnešiams. Pamažu ir klebonijos, kur tik buvo jaunų kunigų, virto knygų platinimo centrais", pasakoja A. Juozaitis aukščiau minėtame straipsnyje. Laikraštis "Varpas" rašė: "Jeigu ne spaudos draudimas, Lietuva būtų buvusi ramiausias Rusijos imperijos kampelis".

P1510711
"Varpo" 100 m. jubiliejui. Vilniaus universitetas.
Nuo seno yra žinoma, kad Lietuvoje žmonės skaitė ir rašė. Pasak archyvinių duomenų, XVI a. pab. Vilniuje dirbo keturiolika knygrišių, o XVII a. pr. jų buvo dvidešimt du asmenys. Knygos vis dar buvo retenybė, jas skaitydavo ne vienas asmuo, todėl geras įrišimas buvo būtinas. Pagrindiniai knygrišių paslaugų užsakovai buvo bažnyčios, vienuolijos ir jų mokyklos. Didikai savo knygas įrišdavo su įspaustais savo giminės ženklais. Tiksli knygrišių cecho įsikūrimo data nėra žinoma. Pirmas šio amato atstovų paminėjimas yra 1664 m. skunde valdovui, kad "į Vilnių atvežamos įvairios eretiškos knygos, žydai įrišinėja krikščioniškas knygas, taip nusižengiama Dievui ir padorumui, daroma didelė skriauda amato meistrams". Jonas Kazimieras Vaza patvirtino naują knygrišių statutą tais pačiais metais, ir jame buvo draudžiama įrišinėti eretiškas knygas, todėl knygrišiams teko ir savotiškas cenzorių vaidmuo. Cecho seniūnai turėjo teisę konfiskuoti ne cecho narių įrištas knygas. Knygrišiai ėmė bendradarbiauti su auksakaliais, nes knygų įrišimui prireikė metalinių apkaustų. (Šaltinis: "Amatai Vilniuje: tradicijos ir šiandiena", Amatų gildija).

Jeigu yra ką įrišti, vadinasi, buvo ir ką spausdinti. Tačiau garsiausi mūsų kūriniai buvo išspausdinti užsienyje. Poeto "Sarmatų Horacijaus" Sarbievijaus lyrikos knyga, kurios antraštinį puslapį iliustravo garsus to meto dailininkas Rubensas, buvo išleista Antverpene 1632 m. Sarbievijus labai išgarsėjo dedikavęs eiles popiežiaus Urbono VIII intronizacijos proga dar 1623 m. Sakoma, už jas poetas buvo labai pagerbtas- kartu su naujuoju popiežiumi kartu karietoje po Romą važinėjosi.
 
Viešpatis žvaigždžių ir valdovas žemės, 
Romą iš dangaus aukštumų apžvelgęs, 
Lai tave, valdas nuraminęs, skiria 
 Tėvu pasaulio.

Laurai tepapuoš tavo ilgą amžių, 
Lai tau bus lemtis palanki, o Parkos 
Nenukirpdamos tegu siūlą verpia, 
 Skirdamos amžių.
(Ištrauka iš eilių Urbonui VIII) 

P1510716
Sarbievijaus kiemelis Vilniaus universitete.
Tačiau jau 1625 m. poetas buvo išsiųstas į Vilnių. Kodėl-nežinoma. Sakoma, kad pats eiles kūręs popiežius išsigando talentingo konkurento. Dar sakoma, kad išpuikusį poetą ant žemės nuleido Jėzuitų ordino vyresnybė. 1627 m. Sarbievijus ėmė dėstyti Vilniaus universitete.

Kitas platesnei auditorijai geriau žinomas užsienyje išleistas veikalas- Karaliaučiuje išleistas M. Mažvydo "Katekizmas". Protestantų tikėjimo kraštuose gyvenantys žmonės darbu pelningai šlovino Viešpatį, o ir jų pačių raštingumas sparčiai augo, nes tikėjimo tiesas reikėjo suprasti, o ne atmintinai iškalti ir vepenti kažką nesuprantama lotynų kalba, todėl knygos buvo leidžiamos tų kraštų gyventojų gimtąja kalba, tuo tarpu kai tokioje katalikiškoje Ispanijoje moterims skaityti ir rašyti iš viso buvo nerekomenduojama**. Skatindami protestantišką literatūrą mūsų gimtąja kalba, Prūsijos valdovai politiškai tikėjosi patraukti į protestantų tikėjimą daugiau mūsų kraštiečių. A. Kulvietis "Tikėjimo išpažinime", skirtame Bonai Sforcai, skundėsi, kad išsimokslinę lietuviai dėl savo pažiūrų savo tėvynėje persekiojami ir turi dirbti kituose kraštuose (paties Kulviečio darbas kituose kraštuose daugiau nei akivaizdus- 1544 m. įkūrus Karaliaučiaus universitetą jis ten buvo pirmasis graikų kalbos profesorius)***. Taip 1547 m. ne Lietuvoje gimė pirmoji lietuviška knyga.

P1510721
VU bibliotekos durys - 450 m. Katekizmo jubiliejui (skulpt. J. Meškelavičius).
Katekizmo tiražas, manoma, turėjo siekti apie 200 egzempliorių. Šiuo metu yra žinomi tik du: vienas saugomas Vilniaus universitete (gautas mainais iš Odesos M. Gorkio bibliotekos), kitas- Torunės universitete Lenkijoje. Mažvydo autorystė nustatyta 1938 m. Tai padarė akylas lenkų kalbininkas J. Safarevičius: patamsintos raidės sudaro Martyno Mažvydo vardo akrostichą.

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit
Ir tatai skaitydami permanykit:
Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,
Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.
Regėti to norėjo savo akimis,
Taip ir išgirsti savo ausimis.
Jau nū(nai) ko tėvai niekada neregėjo,
Nū(nai) šitai visa jūsump atėjo.
Veizdėkit ir dabokite, žmonės visi,
Sitai eina jusump žodis dangaus karalystės.
Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit,
A jūsų ūkiuose šeimyna mokinkit.
Sūnūs, dukterys jūsų turi tatai mokėti,
Visa širdim turi tą Dievo žodį mylėti.
Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit,
Dievą Tėvą ir Sūnų sau mylu padarysit.
Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit.
Visuose daiktuose palaimą turėsit.
Situo mokslu Dievą tikrai pažinsit
Ir dangaus karalystėn prisiartinsit.

P1510722
Karaliaučiaus universitetas- lietuviškos knygos lopšys.
Kartą per metus iš VU bibliotekos saugyklų šis retas spausdinys yra išimamas ir rodomas visuomenei. Dažniausiai tai būna balandžio 1-2 d., todėl daug žmonių priima tai kaip pokštą ir nepasinaudoja unikalia galimybe kartą per metus pamatyti pirmąją lietuvišką knygą. Ši knyga įvertinta 5 mln eurų.Tiksli knygos saugojimo vieta slepiama dėl savaime suprantamų priežasčių.

Savo kieme irgi turime kuo didžiuotis: 1586 m. Vilniaus akademijai (db.-universitetas) spaustuvę padovanojo Radvila Našlaitėlis. Šią spaustuvę, Brastoje jo tėvo pageidavimu spausdinusią protestantišką literatūrą, jis paveldėjo ir perkėlė į Vilnių, kur spaustuvė veikė 1586 m.- 1805 m., kai ją įsigijo J. Zavadskis. Našlaitėlio tėvo, protestantų tikėjimo išpažintojo Radvilos Juodojo, nurodymu Brastoje išleistą Bibliją lenkų kalba (to meto mūsų elito šnekamąja kalba) galima pamatyti Biržų pilyje. Biblijos vertimas užtruko šešerius metus ir pasaulį išvydo 500 Brastos Biblijos egzempliorių. Tačiau katalikai Radvilos Juodojo palikuonys šio paveldo nesureikšmino- Radvila Našlaitėlis supirkinėjo savo tėvo išleistą Bibliją ir viešai degino. Bandant apsaugoti šią knygą buvo išplėšiamas titulinis knygos lapas, kad būtų sunkiau ją identifikuoti. Biržuose saugomas egzempliorius ypatingas tuo, kad jame išlikęs šis pavojingas titulinis lapas.

P1510724
Zavadskio spaustuvėje buvo išspausdinti Mickevičiaus kūriniai.
1805 m. J. Zavadskis tapo Vilniaus universiteto spaustuvininku, o netrukus atidarė ir knygyną. 1828 m. Zavadskis neteko spaustuvininko titulo, nes susipyko su universiteto vyresnybe ir turėjo išsikraustyti iš jų patalpų. Tačiau netrukus jis jau atidarė knygyną Pilies g., kur susirado naujas patalpas gyventi, o pati spaustuvė persikėlė į db. Maironio gatvę. Jis pirmasis Rytų Europoje pradėjo mokėti honorarus autoriams ir kaupti jų rankraščius. 1904 m. spaustuvė buvo įsigijusi lietuviškas raides, ir kasmet siųsdavo vieną spaustuvininką tobulintis į Leipcigą, tačiau dėl politinių aplinkybių didėjant spaudimui 1930 m. lietuviškas skyrius buvo uždarytas. Po J. Zavadskio mirties ilgus metus likusi šeimoje spaustuvė buvo nacionalizuota 1940 m.

Kitoje gatvės pusėje- šiuo metu renovuojama Lenkijos ambasada, įsikūrusi buvusiuose Pacų rūmuose. Mūsų pasakojimui šis pastatas svarbus tuo, kad čia buvo spaustuvė, kurioje buvo išleistas caro manifestas dėl baudžiavos panaikinimo. Kaip mini rašytiniai šaltiniai, nuo 1816 m. iki 1915 m. Vilniaus gubernijos įstaigų evakuacijos čia (po 1831 m. sukilimo iš Pacų šeimos konfiskuotame pastate) veikė Vilniaus gubernijos valdybos spaustuvė, kuri spausdino leidinius lenkų ir rusų kalbomis. Pirmasis spausdinys lietuvių kalba buvo 1861 m. caro manifestas dėl baudžiavos panaikinimo.

P1510728
Baudžiava mūsų krašte panaikinta 1861 m. Napoleonas Užnemunėje tai padarė dar 1807 m.

Pilies g. Vilniuje yra memorialinis Jurgio ir Marijos Šlapelių butas, o db. Dominikonų g. buvo M. Šlapelienės knygynas, kuris buvo vienas pirmųjų knygynų, atsidariusių po spaudos susigrąžinimo. 

P1510732
M. Šlapelienės knygynas veikė db. Dominikonų g.
Spaudos atgavimo laikotarpis pasižymėjo kultūriniu atgimimu: kūrėsi įvairios draugijos, pradėjo grįžti inteligentija, steigėsi laikraščių redakcijos, spaustuvės, knygynai. Vilniuje jau veikė J. Zavadskio knygyno lietuviškas skyrius ir P. Vileišio "Vilniaus žinių" knygynas. Nors konkurencija ir jautėsi, M. Šlapelienės knygynas veikė keturiasdešimt metų. Per tą laiką keitėsi okupacinės valdžios, kurioms šis lietuviškas knygynas buvo kaip rakštis minkštoje vietoje,- čia žmonės rinkosi ne tik knygų pirkti, bet ir pasikalbėti to meto aktualiais politikos klausimais. Knygynas pergyveno caro valdžią, vokiečių okupaciją, Lietuvos valstybės kūrimąsi, lenkų valdžią...Pirmasis knygyno veiklos laikotarpis – tai nuolatinės kratos, net bandyta sufabrikuoti baudžiamąją bylą, tai caro valdžios įtarinėjimai, kaltinimai "priešvalstybinio turinio literatūros platinimu ir pardavinėjimu". 1918-1920 m. M.Šlapelienės knygynas padėjo aprūpinti literatūra pradžios mokyklas, gimnazijas bei jų bibliotekas, prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos kūrimo, bet vėlgi- Lenkija okupuoja Vilniaus kraštą. Knygyno veikla pagerėjo 1939 metais Vilnių grąžinus Lietuvai. Ano meto spaudoje rašoma, jog, labai išaugus lietuviškų knygų, vadovėlių, žodynų paklausai, knygyno darbuotojos vos spėdavo suktis. Be to, čia buvo pilna turistų, lietuvių karininkų ir kareivių. 1949 m. liepos 21 d. M.Šlapelienės knygynas sovietinės okupacijos metu buvo likviduotas. 1996 m. JAV gyvenusi Gražutė Šlapelytė-Sirutienė (a.a. 2009 m.) susigrąžino teisėtai jai priklausantį tėvų namą ir padovanojo Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau iškėlė sąlygą, kad tame name būtų įsteigtas Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus. (Šaltinis: Išsipildžiusi Marijos Šlapelienės svajonė).

P1510765
Man yra tekę kažkur probėgomis skaityti, kad M. K. Čiurlionis pas  M. Šlapelienę mokėsi lietuvių kalbos.
M.Šlapelienė atliko pagrindinę Birutės partiją M. Petrausko operoje "Birutė" 1906 m. Tai buvo pirmoji lietuviška opera. Premjera įvyko Vilniaus miesto salėje, db. Filharmonijoje. Na, o Vilniaus kiemeliai irgi moka nustebinti. Štai -Metraštininkas (skulpt. V. Krutinis) akylai saugo galinę buvusios Pranciškaus Skorinos spaustuvės sieną.

P1510741
Vilniaus metraštininkas.
Pranciškus Skorina gimė Polocko pirklio šeimoje. Įvairius mokslus baigė Krokuvos, vėliau Padujos universitete tapo mediku. Prahoje pradėjo spaustuvininko veiklą. Kažkur 1519-1522 m. atvyko gyventi į Vilnių, kur vedė vieno pirklio našlę ir burmistro J. Babičiaus namuose įkūrė spaustuvę- tai buvo pirmoji spaustuvė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pirmieji leidiniai buvo "Apaštalas" ir "Mažoji kelionių knygutė". Po gaisro spaustuvė nebeatsikūrė, o P. Skorina išvyko išvyko prašyti Karaliaučiaus kunigaikščio Albrechto paramos, bet nebegrįžo, vėl išvyko į Prahą, kur buvo Ferdinando I gydytoju ir sodininku.

P1510742
Pirmoji spausdinta knyga LDK buvo kanceliarine baltarusių (gudų, rusėnų) kalba.

Paminklas P. Skorinai Minske prie Nacionalinės bibliotekos. Iš kelionės archyvų.

Mažiau duomenų yra apie Šv. Dvasios brolijos turėtą spaustuvę. Ši cerkvė ir vienuolynas žinomi jau nuo Aleksandro laikų (XV a. pab.- XVI a. pr.), kai jo žmona, Rusijos caro duktė Elena, čia įsteigė moterų vienuolyną; kiek vėliau įsikūrė ir vyrų vienuolynas. Švč. Trejybės brolija prie Švč. Trejybės cerkvės, kuri buvo vienuolyno steigėja, gavo teisę išlaikyti špitolę, turėti mokyklas ir spaustuvę. Po religinės unijos susikūrus unitams (graikams katalikams), brolija pasivadino Šv. Dvasios brolijos vardu ir persikėlė į Šv. Dvasios ansamblį. XVII a. šis ansamblis buvo stačiatikybės centru visoje LDK ir tiesiogiai pavaldus Konstantinopolio patriarchui. Savo raštuose vienas brolijai priklausančios mokyklos mokytojas M. Smotrickis rašė, kad "bažnyčios yra perpildytos nemokšų, storžievių, apsirijėlių, smaguriautojų ir prekiautojų šventenybėmis". Panašias mintis platinanti spaustuvė 1610 m. buvo Vladislovo Vazos uždrausta. Ją savo dvarelyje Vievyje priglaudė unijai nepritaręs stačiatikiu likęs didikas Bogdanas Oginskis- 1619 m. ten buvo atspausdinta pirmoji slavų kalbos gramatika. Iš jos mokėsi ir M. Lomonosovas, pavadinęs ją "mokslingumo vartais". Cerkvę, vienuolyną ir spaustuvę nusiaubė Napoleono kariai-manoma, kad būtent dėl to literų rasta Vievyje esančiame ežere. Šiuo metu Vievyje yra atstatyta tik cerkvė.

P1510748
Šv. Dvasios cerkvė Vilniuje. Čia saugomi trijų stačiatikių kankinių palaikai.
1904 m. gruodžio 23 d. Vilniuje buvo išleistas pirmas legalus dienraštis lietuvių kalba "Vilniaus žinios". Jeigu tikėti internetais, kirilica pavyko išspausdinti tik 66 leidinius per visą 39-40 m. spaudos draudimo laikotarpį. "Vilniaus žinių" knygynas veikė Miesto salės namo (db. Filharmonijos) pirmame aukšte- tai buvo pirmasis lietuviškas knygynas Vilniuje.

P1510753
Nacionalinė Filharmonija: ilgas kelias nuo rusų pirklių namų iki koncertų salės.

Nors "Vilniaus žinių" knygynas veikė db. Filharmonijoje, pati laikraščio spaustuvė buvo ne ten.
Tai buvo pirmoji lietuviška spaustuvė, įsteigta po 40 metų atgavus spaudą lotyniškomis raidėmis, ir veikė 1904–1910 m. Vilniaus gubernatoriaus leidimą steigti spaustuvę Vileišis gavo 1904 m. rugsėjo 7 d. su teise spausdinti leidinius tik lietuvių kalba, o 1906 m. balandžio 8 d. buvo gautas ir leidimas spausdinti visomis Europos kalbomis. Manoma, kad leidimas buvo išduotas be kliūčių dėl puikios paties P. Vileišio reputacijos ir dėl kultūrinės, o ne politinės laikraščio pakraipos. Spaustuvę įrengti padėjo ir jai iki 1906 m. vadovavo Martynas Kukta. Patalpas Vilniaus g. Vileišis nuomojo, bet pasistatęs namus Antakalnyje, spaustuvę perkėlė tenai. Veiklos pradžioje spaustuvė buvo pirmaujanti, tačiau Vilniuje atsiradus daugiau tokių įmonių, produkcijos vis mažėjo, buvo vidinių redakcijos nesutarimų dėl laikraščio tikslų, mažėjo klientūra. 1909 (1910 -?) m. Vileišis spaustuvę uždarė, o įrengimus pardavė spaustuvininkui Vitoldui Kopecui. "Vilniaus žinių" laikraštis buvo reikšmingas organizuojant 1905 m. Didįjį Vilniaus Seimą.

P1510762
Iš "Vilniaus žinių" gimė "Lietuvos žinios". Pačių "Vilniaus žinių" memorialinės lentos (Vilniaus g. 39) neberadau.
Minėtasis M. Kukta 1906-1924 m. turėjo ir savo privačią spaustuvę. Kurį laiką ji veikė Universiteto g., bet paskui persikėlė į Totorių g. Tai buvo viena svarbiausių to meto spaudos įmonių. 1906 -1915 m. joje buvo išspausdinta apie 270 lietuviškų ir lenkiškų knygų, nuolat buvo leidžiami laikraščiai ir žurnalai. 1907 m. dviems savaitėms spaustuvė buvo uždaryta įtarus, kad be cenzūros leidimo buvo išspausdinta anti-vyriausybinio turinio knygų. Nuo 1917 m. Kuktos spaustuvė spausdino Lietuvos Tarybos oficialųjį dienraštį "Lietuvos aidas". Signataro Petro Klimo paragintas, M. Kukta pirmasis padaugino 1918 m. vasario 16-ąją paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Išspausdintas kaip atsišaukimas su visais parašais, jau vasario 19 d. jis buvo išplatintas visoje Lietuvoje. Už tai M. Kukta nukentėjo – vokiečių kareiviai nusiaubė jo spaustuvę, o jį patį kelias paras kalino areštinėje. 1918 m.  M. Kuktos spaustuvėje buvo išleisti pirmieji Lietuvos pašto ženklai. Lenkų okupuotame  Vilniuje 1921 m. M. Kukta buvo persekiojamas dėl lietuviškos veiklos, areštuotas, todėl spaustuvę turėjo uždaryti, o 1924 m persikėlė į Kauną, kur 1928 m. bankrutavusią spaustuvę perėmė "Spindulys". 1928–1929 m. M. Kukta dirbo šios bendrovės direktoriumi, paskui pasitraukė iš šio verslo. 

P1510757
Memorialinė lenta Totorių g. 20, Vilnius.
Mamoničių spaustuvė gavo išskirtinę privilegiją atspausdinti Trečiąjį LDK Statutą 1588 m. Šis Statutas buvo išspausdintas kanceliarine slavų ir lenkų kalbomis (pirmi du Statutai buvo rankraštiniai). Statutą puošia dedikacija LDK kancleriui Leonui Sapiegai, kuris Didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje tam skirtoje patalpoje redagavo šį veikalą. Mamoničių spaustuvė buvo antroji Vilniuje po Skorinos spaustuvės, su pertrauka veikusi apie 50 metų nuo 1574 m. iki 1624 m. Mamoničių spaustuvė konkuravo su Šv. Dvasios brolijos spaustuve dėl stačiatikių bažnytinių knygų leidimo. Neatlaikiusią konkurencijos, Mamoničių spaustuvę 1628 m. perėmė unitai bazilijonai ir išlaikė iki panaikinimo 1839 m. Mamoničių spaustuvė veikė ten pat, kur ir po gaisro užsidariusi Skorinos spaustuvė, ir dabar ten yra minėtoji Metraštininko skulptūra.

Epizodiškai minima dar viena spaustuvė buvusiuose Sluškų rūmuose Antakalnyje. 1756 m. šiuos rūmus įsigijo Pijorų vienuoliai, kuriems ir priklausė spaustuvė. Iš vienuolių rūmus nupirkus didikui, LDK etmonui Oginskiui, spaustuvės likimas nežinomas.

Broliai ir seserys, skaitykime. Lietuviškai, rusiškai, angliškai, kinietiškai, esperantiškai. Mėgaukimės ta pasiūla, nes "Mokslo šito jūsų tėvai trokšdavo turėti, ale to negalėjo nė vienu būdu gauti." Komentaruose prašau parašyti, kokią knygą šiuo metu skaitote. Mano asmeniškai paskutinė perskaityta knyga yra Andy Weir "The Martian". Filmą irgi mačiau. 

Su meile, tyliai knygų puslapius šiugždendama, ir-kaip visada- susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Knygų-Žiurkaitė

*1864 m. birželio 17 d. generalgubernatorius Muravjovas įsakė sustabdyti spaudą lotyniškais rašmenimis. Oficialus- kartais minimas ir kaip konfidencialus- Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymas išėjo 1865 m. spalio 5 d. Caras uždraudė spausdinti leidinius lotynišku raidynu valstybės lėšomis 1866 m. Nemažai buvo painiavos tarp visokių įstatymų ir potvarkių, todėl tas spaudos draudimas legaliai taip ir nebuvo iki galo sutvarkytas.

**Jeigu Ispanijoje moteris užsimanydavo knygos, jai rekomendacija buvo užsiimti kokia veikla (rankdarbiais) ir paprašyti savo vyro, kad jai garsiai paskaitytų kokio švento žmogaus gyvenimo istoriją. Skaityti ir rašyti moteriai mokėti buvo nebūtina, kad toliau nuo flirto nuodėmės laikytųsi.

*** "Yra daug Jūsų Šventosios Didenybės pavaldinių lietuvių, puikiai išsimokslinusių, kurie galėtų būti naudingi valstybei. Bet, mano likimo įbauginti, jie apsigyveno Vokietijoje. Kai kuriuos jų priglobė Šviesiausiasis Prūsijos kunigaikštis, kai kuriuos kiti kunigaikščiai. Šviesiausiasis kunigaikštis, negailėdamas didelių išlaidų, įsteigė pagarsėjusią mokyklą, iš visur prisikvietė mokytų vyrų; profesoriams kasmet išmoka tūkstančius auksinų; daugeliui neturtingų mokinių duoda nemokamą išlaikymą. Jis nori mane paskirti šios mokyklos rektoriumi. Todėl jeigu Jūsų Šviesiausios Didenybės viešpatystėje man nebus vietos, šį skyrimą priimsiu. Bet, Maloningiausioji Ponia, skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems."




2 comments:

said...

Ir komentarai rašosi :) Tik kažkodėl anonimiškai.

said...

Ne anonimiškai jeigu log in savo Google account. Dar galima rinktis Name/URL iš meniu. Pabandykite.

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...