Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Tolerancijos link: Atminties maršas Molėtuose.

Thursday, August 25, 2016


Papasakosiu Jums tikrą atsitikimą. Ne paslaptis, kad R. Vanagaitės knygą "Mūsiškiai" kritikavo dėl jos asmeninės pozicijos, dėl detalių neatitikimo, dėl temos, dėl to, kad reikia kažką kritikuoti...Mano tėtė nupirko šią knygą savo draugui, pavadinkime jį Tadu. Tadas yra inžinierius ir daug metų gyvena emigracijoje Kanadoje, kartais parskrenda aplankyti Lietuvos. Tadas paprašė nupirkti šią knygą ir atsiųsti jam paštu, mat taip prašo jo žmona, pavadinkime ją Rebeka.

Knygoje pasakojama apie masines žydų žudynes Lietuvoje. Vieną tokią dieną prie pasmerktųjų duobės sušaudymui atėjo ir žydas daktaras, pavadinkime jį Maksu. Nusirengė, kaip buvo liepta, įlipo į duobę ir atsigulė sušaudymui. Ir čia, kaip būna aštraus siužeto filmuose Holivude, tik skirtumas tas, kad veiksmas vyksta mažame miestelyje Lietuvoje, šaudymui vadovaujančiam pareigūnui įteikiamas raštelis. Kažkas iš anonimu likusių Pasaulio Teisuolio vardo verto žmonių per pažintis sukombinavo Makso išgelbėjimą. Mat- daktaras, dar gali praversti, o vokiečiai, kaip žinoma, praktiški žmonės buvo. todėl Maksui buvo liepta keltis, apsirengti ir eiti į naujos paskirties vietą.

Maksas išgyveno karą. Vėliau sukūrė šeimą ir su antrąją puse susilaukė mergaitės, kurią pavadino Rebeka. Dabar Rebeka yra Tado žmona ir jiedu gyvena Kanadoje.

Šiame pasakojime daug baltų dėmių. Koks to miestelio pavadinimas? Kaip Maksas susipažino su savo žmona? Kur jis gyveno po karo? Kur gimė Rebeka? Nepaklausiau. Kas geriau: paklausti nepatogų klausimą ir gauti atsakymą, kuris tau gali nepatikti, ar nepaklausti iš viso? Ar tyla- vis dar geriausia byla?

Tokių istorijų, kaip kad mano papasakota- šimtai. Mūsų žiniasklaidos sukuriamame siaubo burbule (apiplėšė/nužudė/sudegino/išprievartavo) nuskęsta bet kokia gera naujiena, todėl noriu priminti, kad Pasaulio Teisuolių duomenų bazėje užfiksuoti 889 vardai- tiek žinomų Lietuvos piliečių žydus gelbėjo. Manau, skaičius negalutinis, bet baigtinio jo taip ir nesužinosime. Nes štai ima ir pasirodo informacija, kad Henriko Daktaro (taip, to paties Henriko Daktaro) seneliai slėpė žydus nuo mirties.

Rugpjūčio 29 d., pirmadienį, Molėtuose (kaip ir daug kur Lietuvoje) renginiai, skirti atminti čia gyvenusiems žydams ir nueiti iki jų amžino poilsio vietos tuo keliu, kuriuo jie ėjo savo paskutinę dieną šioje ašarų pakalnėje. Aš irgi būsiu Atminties marše Molėtuose. Kodėl?

Kai prasidėjo Rusijos agresija Ukrainoje, buvo kviečiama ateiti prie Rusijos ambasados Vilniuje ir pareikšti protestą. Buvo žiema, šalta ir daug sniego, todėl labai nesinorėjo eiti iš šiltų namų į tamsią naktį. Bet aš buvau kartu su tais keliasdešimt neabejingų žmonių protesto akcijoje. Nes jeigu aš - jauna, sveika, susipratusi- neisiu, tai kas eis? Kas būtų buvę, jeigu Sausio 13-ją žmonės irgi būtų pasakę: "Ai, šalta gi, sninga, gal už Laisvę pakovosime liepą, kai atšils?" Reikia eiti. Nes dar kada nors kas nors ims ir nuspręs, kad dabar reikia naikinti nebe žydus, o lietuvius, rusus, lenkus, krikščionis, stačiatikius, sentikius, gėjus, nevaisingas moteris, invalidus, anoreksikus, pilnapadžius... Šitas maršas- žingsnis tolerancijos pamokų link; mažas žingsnis, bet labai reikalingas.


moletai
Organizatorių plakatas.
Daugiau:
Projektas Molėtai/ Project Malat
M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas

Su meile ir visada Jūsų,

Kūtvėla

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...