Mane galima sutikti:

********

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kodėl bernardinų vienuoliai susirašinėjo su Drakula?

Saturday, October 29, 2016

Pirma rimta miesto tyrinėjimo diena! Bet tam reikia ir rimtai pasistiprinti. Mano hostelis buvo strategiškai puikioje vietoje, vos už kelių žingsnių nuo Chata Puzata tinklo restorano. Sriubos, salotos, karšti patiekalai, desertai...Geri pietūs su mėsišku karštu patiekalu nekainuoja 2,5 eur. Įpratau ir pusryčiauti tenais. Viešnagei einant į pabaigą pradėjau nerimauti, kad autobuse lieps išsipirkti papildomą vietą, nes sėdimoji kūno dalis bus padvigubėjusi nuo krutinimo žandais.

P1540818
Chata Puzata makes you all puzata!

P1540819
Sezono metu čia gera pasėdėti. Nesezono metu tai nelabai...

P1540822
Marijos statula puošia fontaną.

P1540824
Rožinis pastatas kairėje- George Hotel. 1901 m.
Keturių kontinentų alegorinėmis figūromis papuoštame Jurgio viešbutyje buvo visko. Balzakas, Sartras, Bramsas, Kazanova, Ravelis, Štrausas, Senkevičius, Listas, Pranciškus Juozapas I, Pilsudskis ir Gagarinas- tik keletas iš žymesnių asmenų, kurie čia buvo apsistoję (18 eurų naktis, tai kitą kartą ir Kūtvėla apsistos). Dar kadre užfiksuotas geltonas autobusas, kokiais važinėja Lvovo gyventojai, ir vintažinis automobilis, kokiais važinėja snobai, nenorintys persėsti į viešąjį transportą.




P1540829
Paminklas kunigaikščiui Danilai. 
Danila Haličietis (VLKK liepia sakyti Danielius, kad juos kur) mums netgi šioks toks giminė- jo antroji žmona buvo Mindaugo dukterėčia. Kokiu būdu tiksliai ji buvo Mindaugo dukterėčia taip ir nepavyko išsiaiškinti, nes Mindaugas uoliai susidorojo su savo giminaičiais, o pačios dukterėčios, net ir kunigaikštiene tapusios, vardas neišliko. Jo sūnus Švarnas vedė Mindaugo dukterį ir trumpą laiką buvo Lietuvos valdovu. Yra priimta manyti, kad Lvovą kunigaikštis Danila padovanojo savo sūnui Levui (dėl to ir pavadino miestą liūto vardu) kaip vestuvių dovaną, šiam vedus Konstanciją Vengrę. Na, vieni vestuvių proga gauna automobilius, kiti-butus, treti-miestus, čia kaip jau gimdytojų kišenius leidžia. Levas buvo Aleksandro Nevskio pusbrolis, nes jų motinos buvo seserys.

P1540836
Bernardinų bažnyčios link.

P1540838
Bernardinų bažnyčia.
Šv. Andriaus bažnyčia dar žinoma kaip Bernardinų katedra. Pirmąjį vienuolyną bernardinai čia pasistatė 1460 m. Vienuolynas buvo už miesto sienos, todėl nuolatos rizikavo būti užpultas, ir XVII a. bernardinai gavo karaliaus leidimą (tuo pačiu ir pinigų iš miesto didikų) perstatyti vienuolyną su storesnėmis gynybinėmis sienomis. Vienuolyno statybai vadovavo to meto žymiausi architektai Paolo Romano ir Ambrosius Przychylny. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Šv. Andriaus bažnyčios bokšto laikrodis skubėjo penkiomis minutėmis. Seniai seniai bernardinų vienuolis lipdavo į bokštą ir skambindavo varpu penktą valandą, ir tuo metu sargyba užverdavo miesto vartus. Kartą vienuolis užlipo į bokštą ir pamatė artėjančią totorių armiją (kodėl jos nematė miesto sargyba-kitas klausimas), o buvo be penkių minučių penkta valanda. Vienuolis puolė skambinti varpu, ir miesto sargyba, manydama kad jau laikas, užvėrė miesto vartus, sakoma, tiesiai totoriams prieš nosį. Nuo to laiko bokšto laikrodis skubėjo penkimis minutėmis, taip pagerbiant miesto išgelbėtoją. Varpas buvo nulietas 1588 m., ir 1917 m. buvo išgabentas į muziejaus fondus, taip išgelbėjant nuo sunaikinimo karo metu, nes Austrijai reikėjo vario karinei pramonei ir todėl šis metalas buvo lupamas net nuo bažnyčių stogų. Iš viso buvo išlydyta daugiau nei šimtas bažnyčių varpų. Šiuo metu laikrodis tyli, nes - kokia banalybė- nėra pinigų jo remontui. Yra žinoma, kad čia gyvenę bernardinai susirašinėjo su pačiu Drakula prekybos klausimais.

Bažnyčios kieme yra tokia rotunda.

P1540840
Rotunda.
Ši rotunda virš šulinio pastatyta Jonui iš Duklos atminti, o jo skulptūra puošia ir centrinį šios bažnyčios altorių. Šioje bažnyčioje meldėsi Lžedmitrijus prieš savo kelionę į Maskvą, deja (o gal laimei?), šventasis Jonas iš Duklos neužtarė Lžedmitrijaus prieš savo viršininką ir Lvovo dinastija neįsitvirtino Maskvos soste. Tiesa, galbūt tai susiję su tuo faktu, kad Jonas iš Duklos buvo kanonizuotas tik 1997 metais, o iki tol buvo tik palaimintasis.

Lvove netrūksta gotiškų legendų, t.y. baisumų visokių. Pasakojama, kad 1648 m. miestą puolant Bogdanui Chmelnickiui lenkai įtarė, kad ukrainiečiai jį palaiko, ir net ruošiasi išduoti miestą. Lenkai susitarė su bernardinų vienuoliais dėl kraupaus plano. Vienuoliai paskelbė, kad duoda maisto neturtingiesiems lenkams ir ukrainiečiams. Žinoma, daug žmonių atėjo, bet lenkus ir ukrainiečius sodino už atskirų stalų, taip atskirdami kas yra kas. Tada bernardinų vienuolis po vieną išsikviesdavo ukrainiečius ("Ateik, kai ką svarbaus pasakysiu") ir nei vienas ukrainietis nebegrįžo- visi jų sukapoti kūnai buvo sumesti į šį rotundos šulinį. Nes nemokamų pietų nebūna.

P1540849
Gynybinė Lvovo miesto siena.

P1540855
Lvovo tramvajus.
Pasivažinėti Lvovo tramvajumi kainuoja 2 grivinas, bet jie tokiu reguliarumu nuvažiuoja nuo bėgių, kaip kad rytais teka saulė. Pirmasis elektrifikuotas tramvajus Austrijos-Vengrijos valstybėje buvo paleistas Lvove 1894 m., Lvovui būnant Austrijos sudėtyje po ATR padalinimo. Tačiau ši naujovė vietinių gyventojų tarpe buvo sutikta su atviru priešiškumu. Ponia Skorobecka yra garsiausiai nuskambėjęs tokio priešiškumo pavyzdys, apie kurį net rašė to meto laikraščiai. Ponia Skorobecka, pasak to meto spaudos, "pasiūlė tramvajui fiziškai neįmanomą atlikti veiksmą, palydėta atitinkamų gestų". Trumpai tariant, ponia Skorobecka pasikėlė sijoną prieš tramvajų, pasilenkė ir parodė savo...ėėėėė...sėdimąją kūno dalį ir pasiūlė ją ten pabučiuoti. Taip ši ponia protestavo prieš tramvajaus atsiradimą, nes jos vyras, kabrioleto vairuotojas, dėl šios konkurencijos liko be darbo.

P1540857
Įdomioji Lvovo architektūra. 

P1540860
Buvusi žydų sinagoga.

P1540863
Prisiminimai iš Lvovo geto.
XVI a. pab. į Ukrainą atvyko jėzuitai. Juos pasikvietė Lvovo arkivyskupas kovoti su schizmatikais. Labiausiai apsišvietusio ordino atvykimu vietiniai gyventojai džiaugėsi mažai, nes jėzuitai garsėjo prabangos troškimu ir šiaip gyvenimo būdu, nelabai suderinamu su ganytojiška veikla. Tai netrukus gyventojai patyrė ir praktiškai- jėzuitams jiems funduota medinė koplyičia pasirodė per menka, ir jie pareikalavo didelės mūrinės maldos tvirtovės. Gyventojai niurnėjo, nes miestą juosė gynybinė siena, todėl žemė mieste buvo brangi, o bažnyčia dar ir mokesčių nemokėjo. Tačiau karalius Žygimantas Vaza parėmė jėzuitų norą ir išskyrė jiems žemės sklypą. Tik štai tame sklype jau stovėjo nuostabaus grožio žydų sinagoga, statyta to paties garsaus architekto Paolo Romano. Tačiau jėzuitai kažkaip sugebėjo rasti dokumentus, kad sinagoga stovi ant buvusios katalikų kunigo žemės ir pradėjo tyrimą, kaip tas sklypas atsidūrė žydų rankose. Žydai, žinoma, gynė savo sinagogą, bet bylą pralošė. Sinagoga, į kurią buvo investuota tiek laiko, pastangų ir pinigų, turėjo būti nugriauta.

Tuo metu Lvove gyveno pamaldi našlė Roza. Ji buvo žydė ir negalėjo ramiai žiūrėti į jos tautiečius užklupusią nelaimę. Roza buvo turtinga ir pasiūlė mainais savo dvarą. Jėzuitų vyskupas pareikalavo, kad Roza pati ateitų derėtis. Kai jis pamatė Rozą, neteko žado dėl jos grožio ir, ką čia jau slėpsi, užsidegė dvasininkui nederama aistra. Jis sutiko palikti sinagogą ramybėje, jeigu Roza su juo pasiliks. Žinoma, ne šachmatais pažaisti. Roza sutiko, bet tik gavus į rankas dokumentą, atsisakantį pretenzijų į sinagogos sklypą. Vyskupas kaip mat pasirašė (pun intended) ir Roza liko su juo. Žydai džiaugsmingai atšventė šią žinią sinagogoje, bet kitą rytą iš saldžios nuodėmės patalo pakilęs jėzuitų vyskupas rado Rozą jau atšalusią- moteris nusinuodijo, nes nebegalėjo gyventi su tokia nuodėme. Vyskupui teko laikytis žodžio dėl sinagogos, o žydų bendruomenė iki šiol pasakoja legendą apie "Auksinę rožę". Sinagogą nugriovė naciai Antrojo pasaulinio karo metais.

Jėzuitai plušėjo Lvove ne tik kilnodami moterų sijonus. Visų pirma, jie pasistatė sau bažnyčią netoli Poltvos upės krantų, ir tai buvo pirmoji Lvovo barokinė bažnyčia. Architektas Giacomo Briano savo kūriniui rėmėsi naujausiu kokybės standartu- Il Gesu bažnyčia Romoje. Antra, jėzuitai steigė kolegijas ir mokyklas, ir pirmasis Ukrainos ir Rusios žemėse įkurtas universitetas atsirado Lvove būtent jėzuitų dėka. 1661 m. karalius Jonas Kazimieras Vaza pasirašė dekretą, suteikiantį jėzuitų kolegijai (įkurtai 1608 m.) universiteto statusą, bet Seimas, kuris turėjo pritarti šiam dokumentui, karaliaus pasiūlymą atmetė, nes seimūnus stipriai veikė Krokuvos universiteto rėmėjai, bijoję konkurencijos. 1758 m. karalius Augustas III visgi prilygino Lvovo kolegiją Krokuvos universitetui.

P1540866
Korniakto bokštas.
Mano jau minėtasis vyno pirklys Korniaktas skyrė lėšų perstatyti Dangun Ėmimo (Uspenje) bažnyčią XVI-XVII a. sandūroje. Italas architektas Peteris Barbonas savo projektą parėmė aukso pjūvio principu, o bokšto varpas Kirilas sveria visas keturias tonas. Kažkada Kirilas buvo atviras ir savo skambesiu skelbė pavojų, gaisrą ar žymesnio Lvovo gyventojo mirtį, bet kaimynystėje esančios dominikonų katedros dvasininkai skundėsi taip, kad teismas liepė varpą apmūrinti. 1578 m. šis bokštas buvo aukščiausias bokštas Ukrainoje, todėl ilgus metus jis tarnavo kaip varpinė, gynybinis bokštas ir apžvalgos aikštelė.

Ši bažnyčia yra Ruska gatvėje, kurioje kažkada buvo ukrainiečių kvartalas. Iki XVI a. katalikai lenkai ir schizmatikai ukrainiečiai, kaip juos vadino dori katalikai, sugyveno kartu, bet XVI a. prasidėjo konfliktai. Ukrainiečius pradėjo šalinti iš administracijos, svarbių pareigybių, jiems nebuvo galima viešai dalyvauti savo religiniame gyvenime, netgi negalima buvo liudyti teisme. Ukrainiečiai pasiskundė Lenkijos karaliui ir gavo jo paramą, bet jau 1525 m. Lenkijos karaliaus nurodymu jiems buvo uždrausta turėti nuosavybės už Ruska gatvės ribų, ir taip Lvove atsirado ukrainiečių kvartalas (getas). Ukrainiečiams nebuvo galima verstis kitais darbais, nei vertėsi jų tėvai, išskyrus smuklininkystę ir prekybą audiniais. Jie kentė pašaipas parduotuvėse, kur juos buvo galima aptarnauti, buvo priversti lankyti lotyniškos tradicijos bažnyčias, o jų pačių dvasininkai buvo tokie vargšai, kad turėjo dairytis kitų darbų (vienas ukrainiečių kunigas papildomai ėmėsi siuvėjo amato). 1572 m. ukrainiečių ir lenkų teisės buvo oficialiai sulygintos, tačiau Miesto taryba atsisakė paklusti tokiam įstatymui. Diskriminacija palietė net ukrainiečių elgetas, kuriems buvo negalima naudotis viešosiomis miesto pirtimis. Už savo teises ukrainiečiai kovojo atkakliai, ypač reikšmingas buvo Dangun Ėmimo brolijos sukūrimas 1585 m.

1772 m. Lvovas buvo prijungtas prie Austrijos ir čia pradėjo plūsti ne tik nauji valdininkai, bet ir geresnio gyvenimo ieškotojai iš austriškosios dalies, paskui juos sekė atvykėliai iš skurdžios Čekijos ir Moravijos. Austrų valdininkams nebuvo būtinas joks išsilavinimas ar komptencija, užteko tik geros kilmės dokumentų, bei mokėti vokiečių ir vieną iš slavų kalbų. Sklido kalbos, kad dabar Lvove toks vienas aukštas pareigas užimantis pareigūnas praeitoje tarnyboje buvo durininkas. Pasakojama, kad vieną kartą tokia Lvovo gyventoja, lenkų didikė ponia Kosakovska, sutiko du elgetas- vokietį ir lenką. Ji davė vokiečiui vieną zlotą, o lenkui- vieną grošį. Kai jos paklausė, kas čia per keista labdara, ji pasakė, kad tas vokietis elgeta rytoj gali užimti svarbų postą Lvove ir ji nori būti prisiminta geruoju.

P1540868
Viena siauriausių Lvovo gatvių. 

P1540870
Trijų Šventųjų koplyčia.

P1540871
Ivanas Fiodorovas.
Knygų spausdinimas buvo svarbus plėtojantis ukrainiečių kultūrai ir jų kovoje už savo teises. Kaip sakė to meto lenkai, nieko nėra aršesnio už gimtąją kalba skaitantį ukrainietį. Pirmąją knygą ukrainiečių kalba Lvove išleido Ivanas Fiodorovas. Manoma, kad jis kilęs nuo kažkur dabartinio Ukrainos-Baltarusijos pasienio ir baigė mokslus kažkuriame Europos universitete. 1564 metais jis Maskvoje išleido pirmą knygą Rusijoje, bet čia sukilo stačiatikių dvasininkai. Tuo metu knygas perrašinėjo rankiniu būdu vienuolynuose ir vienuolynai iš to gaudavo nemažas pajamas. Ivanas Fiodorovas pabėgo į Lvovą nuo dvasininkų persekiojimo. Lvove jis kreipėsi paramos, kurią gavo sunkiai, tačiau svarbiausia tai, kad gavo, ir 1574 m. pasaulį išvydo "Apaštalų darbai ir laiškai". Istoriniai šaltiniai tvirtina, kad Ivnas Fiodoras ne pradėjo, o tik atnaujino pašlijusią spausdybą Lvove, nors tiksli jos pradžios data nenustatyta. "Apaštalų darbai ir laiškai" išėjo 1200 egzemplioriais, palyginimui- vėlesnė Ostrogo Biblija išėjo 1500 egzemplioriais. Skolos, deja, kaupėsi, ir Ivanas Fiodorovas ėmėsi šalutinių darbų. Jis mirė netikėtai 1583 m., o po 150-ties metų po jo mirties jo antkapinė plokštė paslaptingai dingo, ir šio šviesaus žmogaus kapas šiandien yra nežinomas. Jo spaustuvė galiausiai atiteko Dangun Ėmimo brolijai ir 1686 m. atsirado pirmoji reguliari Rytų Europos spaustuvė.

P1540872
Arsenalo vartai.

P1540873
Kūtvėla prie Arsenalo vartų.
Barokinė dominikonų katedra palieka tik geriausią įspūdį. Užrašas "Soli Deo Honor et Gloria" pasirodė sovietams labai tinkamas čia įkurti ateizmo muziejų su koncertų sale. Be to, sovietai pakabino ir Fuko švytuoklę, siekdami įskiepyti žmonėms šiek tiek intelekto vietoje poterių. Dominikonai į Lvovą atvyko labai anksti, dar valdant Levui, nes jo žmona Konstancija Vengrė liko prie savo katalikiško tikėjimo. Iki XVI a. būtent dominikonai vykdė Inkviziciją, kol ši privilegija buvo perleista jėzuitams. XVIII a. vid. dominikonai perstatė savo bažnyčią į šitą grožio šventovę.

P1540879
Dominikonų katedra.

P1540882
Sėdime ant suoliuko ir grožimės.
P1540886
Ursulijus Lepečkojauskas  grožisi Lvovo architektūra. 

P1540888
Dominikonų simbolis.
Pasakojama, kad dominikonų ordino įkūrėjo Dominiko Guzmano motina dar prieš gimdymą susapnavo, kad jai gimsta degantis deglas. Sakoma, kad šis pranašiškas sapnas skelbia, kad ji pagimdys kovotoją, kuris sunaikins tikrosios religijos priešus. Taigi, liepsnojantis deglas yra pas šunį nasruose- dominikonai yra dominis canes, Viešpaties šunes- o pats šuo guli ant knygos, tikėjimo simbolio. Šio vienuolyno sienos matė daug visko- štai XVI a. vid. ginkluota armija trypė kiemą priešais vienuolyną, reikalaudama moters.

Karalienės Bonos dvariškė Beata Koscielecka laukėsi nuo savo vyro Iljos Ostrogiškio, kurio nelaukta mirtis galimai susijusi su trauma, gauta turnyre savo paties vestuvių metu. Ilja nujautė artėjančią mirtį, todėl visą turtą testamentu paliko būsimam kūdikiui, kurio globą tuo pat testamenu patikėjo Žygimantui Augustui, su kuriuo ir kovėsi toje nelemtoje dvikovoje. Gimė mergaitė, kurią pakrikštijo Elžbietos vardu. Elžbieta "Halška" Ostrogaitė buvo be galo, be krašto turtinga nuotaka. Be motinos sutikimo giminaičių ištekinta Elžbieta su motina, sulaukusios patogios progos, pabėgo į Lvovą ir pasislėpė pas dominikonus, kur- jau su motinos sutikimu- Elžbietos vedybos buvo panaikintos ir ji ištekėjo už savo pačios išrinktojo. Jos vyras, sužinojęs, kad žmona ištekėjo, surinko armiją ir atvyko jos atsiimti. Tai padaryti pavyko tik atkirtus miesto vandentiekį, be kurio mieste galėjo prasidėti epidemija. Dominikonai išdavė Elžbietą jos pirmesniam sutuoktiniui. Jos gyvenimas po išdavimo apipintas įvairiais skirtingais pasakojimais, tame tarpe ir tokiu, kad ji mirė sulaukusi 43 metų, našlė ir išprotėjusi. Savo turtus ji testamentu paskyrė švietimui, pagrinde- Ostrogo akademijai.

P1540891
Ursulijus Lepečkojauskas pažindinasi su Lvovo liūtais.

P1540892
Arbatos pertraukėlė, nes šalta. 

P1540894
Tokie liūtai puošia Parako bokštą.

P1540898
Toks nepavalgęs didelis kačiukas.
P1540910
Lauko kavinė nesezono metu tuščia.

P1540912
Boimų šeimos koplyčia.
1609-1615 m. turtinga Boimų šeima pasistatė šią koplyčią. Per 400 metų nei viena Lvovo šiema nesugebėjo pralenkti Boimų įamžinant save ateities kartoms. Jurgio ir Jadvygos Boimų portretai kabo ant apsidės pusės ir matomi iš lauko. Mokslininkai įsitikinę, kad nuostabūs koplyčios vidaus interjero raižiniai -kuriuos paprastas mirtingasis gali pamatyti už 15 grivinų- slepia paslaptingą kodą. Kitas įdomus dalykas yra tas, kad koplyčioje nevysta nei vaisiai, nei gėlės, o žmogus nustoja senti. Koplyčioje dirbusi prižiūrėtoja -ten dabar muziejinė erdvė- mirė sulaukusi garbingų 90-ties metų. Iš tiesų patariu užsukti pasigėrėti nuostabiu koplyčios interjeru.

P1540918
Lotynų katedra.
Ši bažnyčia dominuoja senamiesčio panoramoje. 1360 m. pastatyta katedra mena Kazimiero Didžiojo rankomis į fundamento akmenį įdėtą relikviją. Ši katedra išlaikė kelių architektūros stilių architektūrą, ypač išsiskiria gotinis skliautas virš centrinio altoriaus.

P1540919
Dar viena iš daugelio Lvovo bažnyčių. 

P1540923
Ursulijus Lepečkojauskas ragauja štrudelį. Taip, vėl. 
P1540926
Venecijos liūtas puošia XVI a. Venecijos pasiuntinio namą Lvovo senamiestyje.
P1540929
Kūtvėla ir Lvovo liūtas.
P1540930
Čia originalūs suvenyrai.
P1540932
Armėnų bažnyčios bokštas.

P1540933
Senųjų armėnų kapinių antkapiais grįstas kiemas,

P1540934
Armėnų bažnyčios kiemas.

P1540935
Architektūros fragmentas.

P1540936
Įdomus kiemelis.

P1540939
Kūtvėla randa gražių ir pamaldžių vietų įsiamžinti.

P1540941
Armėnų bažnyčios interjeras.
Lvove, mini istoriniai šaltiniai, gyveno apie 100 tautybių. Armėnai čia atsikėlė XIV a. ir jau 1370 m. turėjo savo kvartalą ir katedrą. Armėnų katedros išvaizdą ne kartą keitė gaisriai ir karai. Įėjimas į katedrą iš šoninės gatvės.

P1540942
Prie armenų katedros durų. 

P1540940
Meduolių gamykla-parduotuvė.

P1540943
Lvovo kiemelis.


P1540945
Transfigūracijos bažnyčia.
Ši bažnyčia buvo pastatyta 1898 m. Čia dar nuo 1685 m. gyveno Trinitorių vienuoliai, atvykę iš Ispanijos, ir pagrindinė jų veikla buvo išpirkinėti krikščionis iš musulmonų vergovės. Išradingieji Lvovo elgetos šiam tikslui irgi prašydavo išmaldos, neva išpirkti vergovėje esančius giminaičius.

P1540946
Transfigūracijos bažnyčios interjeras.

P1540948
Transfigūracijos bažnyčios eksterjeras. 

P1540949
Kūtvėlai jau visur liūtai vaidenasi, kaip tam profesoriui-nėščios moterys ant teatro stogo.

P1540952
Ukrainos vėliava.

P1540954
Potockių rūmai.

P1540955
Potockių rūmai.
Potockiai buvo vieni didžiausių magnatų Lenkijos karalystėje, turtais ir įtaka prilyginami mūsų Radviloms. XVI-XVII a. ši giminė iškilo dėka Jano Zamoiskio ir Žygimanto Vazos patronažo. Savaime suprantama, kad jų rezidencija Lvove buvo statoma labai ištaigingai. Šiandien čia galima pamatyti išlikusius/atkurtus interjerus ir paveikslų parodą, nes Potockių rūmuose dabar yra muziejus.

P1540956
Muzikos tema papuoštas namo fasadas.

P1540962
Lvove vyksta nemažai renovacijos darbų.
Į Aukštutinės pilies kalną veda nuorodos, bet jų nepakanka, todėl teko paklaidžioti. Pūkšdama ropščiausi į tą kalną ir mintyse keikiau vyriškąją giminę, nes-ne paslaptis- jie dažniausiai pilis ir statydavo. Jie nesivadovaudavo logiškais moteriškais kriterijais, pavyzdžiui, kad vietovė tiesiog graži. Jiems būtinai reikėdavo išrausti giliausius gynybinius griovius, supilti aukščiausius pylimus, išdrožti aštriausius baslius, išsirašyti iš geriausių Europos zoologijos sodų pikčiausius drakonus. Taip plušėdavo, kad Viešpats, pažvelgęs iš aukštybių į savo kūrinį, krūpteldavo, nes neatpažindavo savo paties darbo. Tuo tarpu pilį ant tokio įtvirtinimo pasistatydavo medinę ir niekingai mažą, kad drakonas uodega apjuosdavo.

"Klausyk, batia,"- sakydavo įsidrąsinęs vyriausias šeimos sūnus ir paveldėtojas, sulaukęs visų trisdešimties metų ir jau spėjęs vesti antrą kartą (ne ką kitą, bet kunigaikštytę iš slavų žemių, tiesa jau nebe pirmos jaunystės, visų aštuoniolikos metų, bet užtat su geru kraičiu), šeimai už nugaros tyliai pritariant,- "reiktų mums biškį atsinaujinti. Va pas kaimynus lietuvius ir vandentiekis, ir...kaip ten ją...kanalizacija....ir langai vitražiniai, o mes kaip kokiame akmens amžiuje su naktiniais puodais lakstome."

"Kantrybės, Sviatopolkai,"- kratydavo barzdą senasis kniazius,-"kai aš numirsiu, galėsi pagal savo tvarką naują pilį susibudavoti, o pakolei aš gyvas, bus mano žodžiu."

Ir gaudavo nutilti sūnus ir paveldėtojas, giminės herbo tęsėjas. Žinoma, būtų gerai, kad senasis tėvukas greitai pas protėvius iškeliautų, kita vertus, senasis kunigaikštis gerbiamas karo žygių dalyvis, politikos senbuvis, dėka jo kunigaikštystė taikoje gyvena ir klesti. Tik tie pašto balandžiai labai dergia visur, pas lietuvius jau pašto kurjeriai raiti laiškus pristatinėja. Ir suskausdavo Sviatopolkui žemiau nugaros, kur buvo įremtas rūstus jo teisėtos sutuoktinės Marfos Fiodorovnos iš Riurikaičių žvilgsnis, ir žinojo Sviatopolkas, kad miego menėje vakare vėl jam rūra bus, kad tėvui nusileido, kad savo valios neturi, kad gyvena atsilikę šviesmečiais...Nors imk ir persikelk pas drakoną gyventi.

Kunigaikštis Danila po pirmosios žiemos ant Aukštutinės pilies kalvos suprato, kad nieko iš to gero nebus. Sienos neapsaugojo nuo šaltų skvarbių žiemos vėjų, o netgi ištvermingiausiu krovininiai gyvuliai sunkiai užtempdavo krovinius iki pilies. Todėl kunigaikštis liepė pastatyti kitą, Žemutinę, pilį, o šioji liko be gyventojų. Pilis buvo galutinai sunaikinta Lvovui esant Austrijos sudėtyje, kai nauji šeimininkai pasakė, kad kariauti su pilių pagalba yra atsilikimas nuo gyvenimo, ir todėl 1772 m. išpardavė pilį plytoms. Viskas, kas liko iš Danilos Haličo pilies, yra nedidelis gabaliukas mūro.

P1540967
Lvovo Aukštutinės pilies liekanos.
Vienas žymesnių žmonių, kuriuos matė dar nenugriauta pilis, buvo čia nuo totorių miestą atmušęs Jonas Sobieskis 1675 m.  Savo žmonai į Varšuvą jis rašė: "Vakar buvau ant Aukštutinės pilis kalno pasigrožėti saulėlydžiu. Aš pamačiau mažą debesėlį, ir staiga mane apėmė didžiulis noras pavirsti mažu lietaus ar rasos lašeliu, kad galėčiau keliauti dangumi ir nukristi ant mano mylimosios Karališkosios Malonybės veido." O iš portretų nepasakysi, kad toks romantikas buvo!

P1540971
Lvovo senamiestis nuo Aukštutinės pilies kalvos. 

P1540977
Ursulijus Lepečkojauskas šildosi karštu vynu. 

Šiandien, galima sakyti, nugraibiau visą turistinę grietinėlę, bet rimtai susipažinti su Lvovu reikia drąsiai skirti kokias penkias dienas.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Lvovogrietinaitė

2 comments:

said...

Gražus tas Lvovas

said...

@Lilija: aš stengiuosi fotografuoti tai, kas gražu. Žinoma, yra ir kita miesto pusė, kurios turistai paprastai nemato. Šiaip būna, kad nuotraukos gražesnės už realybę.

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...