Rubrika "Pabertų minčių karoliai": nuo tų, kurių nebėra, apie tuos, kurių nebėra.

Kai susirašinėjimas su giminėmis iš Amerikos nutrūko taip, kad nutrūko visiškai, bandėme aiškintis to priežastis. Jau kuris laikas turėjome namuose internetą. Tai buvo gremėzdiškas šių laikų išmatavimais stalinis kompiuteris, į kuriame esančią Microsoft Outlook pašto dėžutę internetai tekėdavo pažįstamo aityšniko per žiemą balkone gerai išlaikytu kabeliu. Kadangi tai buvo vienintelis ryšys su anuo pasauliu, ta prasme, Amerikos žemynu, tai tėtė pasikvietė labiau technologiškai išprususį savo draugą, kuris dar anksčiau tą Microsoft Outlook mums ir instaliavo, ir kuris dabar internetų platybėse sugebėjo sujungti mūsų giminaičių vardus ir pavardes taip, kad iš kažkur giliai giliai Yahoo atkapstė nedidelį fragmentą informacijos. Jis buvo angliškas, tai iš gretimo kambario išsikvietė mane, jau anglų filogijos bakalauro studentę. Užtrukau kelias minutes kol suvokiau, kad skaitau nekrologą. Šiandien visi, kurie mums galėtų parašyti iš Amerikos, jau paliko šią ašarų pakalnę, o jų palikuonys, jeigu tokių esama, apie savo už Atlanto klaviatūra čia skrebinančią giminaitę turbūt nė žinote nežino.

Bernardinų kapinės Užupyje,

Šitą berniuką Bernardinų kapinėse pamačiau dar mokyklos laikais, kai klasėmis išėjome į Babiloną. Tai buvo savaitė užklasinės veiklos ir buvo galima rinktis iš kelių užsiėmimų. Aš pasirinkau fotografiją. Buvo žiema, tokia tikra vilnietiška žiema, apie kurią rašo daktaras Frankas 1809 m.: "Dažnai rogės prie miesto sienos priveždavo jau sušalusius valstiečius, tebestyrančius tokiomis pozomis, kaip atsisėdo, tebevadelėjančius ; arkliai net nepajusdavo, koks nepataisomas blogis ištiko jų šeimininkus. Mieste tokių nelaimių nebuvo; vadovybė pasistengė: dažnai keitė sargybinius (kurie, be to, vilkėjo kailiniais, avėjo šiltais batais); šį tą nuveikė ir Labdarių draugija: visus pavargėlius sušildydavo, pamaitindavo sriuba ir duona." Mes gi šildėmės karšta arbata kažkurioje iš Užupio kavinių, prieš tai nuspaudę po keletą kartų profesionalaus fotoaparato mygtuką.

Kad pasirinkti fotografiją buvo protingas sprendimas rodė epizodas su vienu iš kitų veiklų vadovu. Jis buvo gėjus (tais laikais tokio ir žodžio nežinojome, jis mums pasirodė keistas čiuvas su dažyta peroksidine galva ir išprotėjusia apranga, tokius urlaganai pasigavę mušdavo) ir pristatė mums savo naujausią kūrinį- tai buvo didelis žurnalų iškarpų koliažas iš nuogų moterų nuotraukų. Iš kokių žurnalų jis tai karpė buvo paslaptis, nes populiariausias to meto žurnalas "Panelė" tokių nepadorybių nespausdino. Tai nebuvo pirmas kartas, kai mačiau nuogą moterį- mano visa karta užaugo bobų pliaže Palangoje- bet tai buvo taip nelaiku ir ne vietoje (mind you, mes visi buvome nepilnamečiai, šiandien tokia edukacija būtų užraukta per tris minutes), kad nusprendžiau nuo šito "meno" laikytis toliau. Praėjo arti dvidešimties metų ir ką šiandien matome? Nori parduoti automobilį, meno kūrinį, knygą?- Tau reikia nuogos moters!

Nu bet ką aš čia apie plikas bobas pradėjau, šalta juk jau nuogybėms taip, kad net kojų pirštai susiriečia. Be to, artėja gražiausios metų šventės- Vėlinės. Prekybos centrai jau ruošiasi jas šventiškai sutikti. Šiemet vėl kviečiu visus tradiciškai sudalyvauti akcijoje "Uždek žvakutę ant apleisto kapo".

Su artėjančiomis.

Jūsų Kūtvėla

P.S. Yra visa dėžutė laiškų iš Amerikos. Ką su jais daryti?