Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kalafioro galva keliauja į Zoločivą.

Wednesday, November 2, 2016

Šiandien buvo viena iš lietingųjų dienų, ir aš, žinoma, nesėdėjau hostelyje, vietoje to ryte susipakavau Ursulijų Lepečkojauską ir lietsargį, o tada užsiplikiau puodelį arbatos pusryčiams. Beveik iki pat man reikiamos autobusų stoties Nr. 6 (Lvove yra kelios autobusų stotys, aptarnaujančios skirtingas kryptis) labai patogiai kursavo tramvajus. Didelis Lvovo trūkumas yra infrastruktūros apleidimas. Autobusų stotyje nėra normalios laukimo platformos, kur būtų galima nusipirkti bilietą, sužinoti tvarkaraštį, nueiti į tualetą ar panašiai. Štai vaikščiojau ratais ir ieškojau, kuris autobusas išvyksta į Zoločivą. Laimei, pasitaikė tokia ukrainietė, kuriai irgi reikėjo ten pat, taigi ji kaipmat surado mums reikiamą autobusą. Išvykome trise (mes dvi ir vairuotojas), bet paskui iš tarpinių sustojimų prisirinko žmonių ir į Zoločivą už 1,5 val. atvykome pilnu autobusu.

20161012_135146
Taip Lvove žmonės laukia autobuso.
Iš Lvovo yra dienos kelionė į taip vadinamą "Auksinę pilių pasagą", t.y. Olesko. Pidhiritsi ir Zoločivo pilis. Iš jų mane labiausiai intrigavo Zoločivas, todėl padariau klaidą ir vietoje tokios kelionės su agentūra pasirinkau patyrinėti vieną pilį savarankiškai. Zoločivas mane suintrigavo tuo, kad tai buvo mylimiausia Jono Sobieskio rezidencija. Ją dar XIV a. pastatė kaip bastiono tipo pilį, ir dauguma šios architektūros yra išlikę. Pilis perstatyta 1634 m. Pilį yra puolęs ir Bogdanas Chmelnickis, ir turkai, kurie 1672 m. sudegino miestą iki pelenų. Trimis metais vėliau tie patys turkai, tik jau belaisviai, atsatė pilį ir atstatė taip gerai, kad sekančio turkų puolimo metu pilis atsilaikė. Manoma, kad Rusijos caras Petras I lankėsi Zoločive, nes vėliau jo pastatyta Petropavlovsko tvirtovė turi daug panašumų. Sovietmečiu čia savo kankinimų ir tardymų kambarius buvo įsirengusi NKVD, ir daugiau nei tūkstantis jų aukų atgulė amžino poilsio vietinėse kapinėse.



Pilis savaime nebūti tokia įdomi, jeigu ne, kip prancūzai sako, šerše lia fam, joje rezidavusi prancūzų kilmės karalienė, Jono Sobieskio žmona Marija Kazimiera. Ji atvyko į mūsų kraštus kaip prancūzų markizo duktė ir Lenkijos karalienės Marijos Liudvikos Gonzagos freilina. Jau tada Jonas Sobieskis atkreipė į ją dėmesį, tik jo motina pasipriešino šiai sąjungai. Marija Kazimiera ištekėjo už kito didiko, Jano Zamoiskio. Neilgai trukus Marija Kazimiera liko našle, o Jonas Sobieskis-našlaičiu po motinos mirties, ir jiedu galėjo įteisinti savo ryšius. Naujoji karalienė turėjo didelę įtaka valstybės valdymui, nes buvo sakoma, kad ji valdo karalių, o karalius valdo Lenkiją. Tai greičiausiai ir lėmė karalienės nepopuliarumą dvare ir tarp paprastų žmonių, nes ji net neturėjo karališko kraujo. Paskutiniais Jono Sobieskio gyvenimo metais Marija Kazimiera vis dažniau užsisklęsdavo Zoločivo pilyje. Nėra žinoma, kaip ji leisdavo dienas dažnai jos vyrui būnant išvykus valstybės reikalais, bet tai jos rūpesčiu Zoločivo pilis tapo tokia puošnia rezidencija. Šiandien juokingai sakoma, kad bene pažangiausiu architektūriniu dalyku buvo rūmų tualetai, kuriuos ir šiandien tiria mokslininkai. Po Jono Sobieskio mirties Marija Kazimiera pasijuto vieniška šalyje, kur jos niekam nereikėjo, todėl išvyko į Italiją. Ji mirė Blua mieste Prancūzijoje 1716 m. Po metų jos kūnas buvo atgabentas į Varšuvą ir palaidotas kartu su jos vyru, o dar vėliau jų abiejų palaikai buvo perkelti į Vavelio karališkąjį nekropolį. Jos širdis buvo palikta Prancūzijoje, bet dingo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu. Pirmoje santuokoje su Janu Zamoiskiu Marija Kazimiera pagimdė keturis vaikus, kurie visi mirė maži. Antrojoje santuokoje su Jonu Sobieskiu Marija Kazimiera gimdė keturiolika kartų, bet tik keturi vaikai sulaukė pilnametystės.

Kai išlipau iš autobusoZoločive, lijo kaip reikiant. Čia ir pamačiau, kad pasiėmiau foto aparatą be baterijos, kuri liko pakroviklyje hostelyje. Va kas būna, kai ant pečių net ne kalafioras, o tik kalafioro užuomazga. Laimei, mano telefonas fotografuoja ne per blogiausiai, tai turiu kažkiek nuotraukų iš šios dienos kelionės. Kelio nuorodos -savotiškai chaotiškai išdėstytos, o pats miestelis- baisiai apleistas.

20161012_104618
Pirmi miesto įspūdžiai. 

20161012_105548
Zoločivo rūmų vartai.
Rūmai dirba nuo 11.00 val. (neblogai, ar ne?), o buvo 10.55 val. Apsauginis paburbėjo kažką ukrainietiškai ir pavarė mane šalin, užkišdamas duris medine lazda iš savo pusės (I kid you not). Na, ne tai ne, negi brausiesi kaip koks turkas. Buvau sušalusi ir kiek sušlapusi, todėl užsukau į pilies restoraną, kuris apdairiai įsikūręs prieš lazda užkišamus vartus, ir paprašiau arbatos (davė pakelyje, 8 grivinos). Kažkokiais desertais jie net neužsiima.

20161012_110439
Džiūstame.
Po šios išvykos jaučiausi labai nusivylusi. Praktiškai nevertinga laiko atžvilgiu kelionė su nepamatuotai brangiais bilietais, o interjerai skurdūs ir nė užuominos apie karalienę, net jos portreto nėra. Personalas nekalba angliškai ir šiaip atrodė persigandęs, kad teko su manimi bendrauti užsienio kalba (dauguma turistų vis dėlto ima organizuotas ekskursijas). Dabar praėjo kiek laiko ir aš suprantu, kad visos šios kelionės metu jaučiau "baltojo žmogaus" kompleksą. Keliaujant Ukrainoje reikia-kol kas- nuleisti žemiau reikalavimų kartelę. Šią išvyką susigadinau aš sau pati, susikurdama nerealias svajones apie karališką istoriją. Tiesa, tam turėjo įtakos ir ribotas informacijos kiekis apie šią pilį internete. Jie patys, žinoma, reklamuojasi kaip vos ne aštuntasis pasaulio stebuklas.

20161012_114135
Po truputį atkuriama Zoločivo pilis. 

20161012_114321
Kinietiškasis paviljonas.

20161012_114328
Fontanas šiuo metu nedirba.

20161012_114350
Neptūno skulptūra sode.

20161012_114539
Spėju, Neptūno žmona?

20161012_114807
Drenažas prastas, pilies kieme tvanas.

20161012_114857
Balose mirksta ir akmenys su paslaptingais rašmenimis. 

20161012_115212
Vasaros metu čia turbūt gražu. 
Internete skaičiau, kad žmonės čia praleidžia apie 1,5 val. Iš tiesų aš užtrukau žymiai trumpiau, nes be kelių salių su baldais, kuriuos galima pamatyti gerame antikvariate, ir dailių niekučių Kiniškame paviljone čia nėra nieko, kas sulaikytų ilgiau. Žinoma, su geru gidu viskas taptų įdomu ir vertinga, todėl patariu pagalvoti apie organizuotą ekskursiją vietoje savarankiškos kelionės. Realiai gaila laiko- vien kelionė autobusu iš Lvovo užtrunka 1,5 val, jeigu ne daugiau. Pačiame mieste neužsibuvau, nes neturėjau nei jokio jo žemėlapio su lankytinomis vietomis, nei oro sąlygos leido tikėtis gero laiko praleidimo.

20161012_120543
Tipiškas mažas ukrainietiškas miestelis per lietų atrodo taip. Kam dar Šimašius nepatinka?

20161012_120920
Ne viskas taip blogai. Štai išpuošta miestelio bažnyčia. Lenkiška.

20161012_121026
Plytelės sudėtos, skveras apsodintas. Yra vilties.

Autobusų stotis netoli, vienas autobusas į Lvovą jau ruošiasi išvažiuoti. Vairuotojas mane operatyviai įsisodina, liepdamas trumpesnį atstumą važiuojančiam pagvenusiam vyriškiui užleisti man vietą (autobusas pilnas, tik stovimos vietos) ir pajudame. Po truputį keleiviai išlipinėja, ir į Lvovą atvykstame pustuščiu autobusu. Dar atvežame ten siuntų keletą per vairuotoją perduotų- pas mus jau tokių dalykų nebegalima daryti. Geras pusdienis likęs, todėl keliauju į Chata Puzata, o tada išsitiesiu ant savo lovos hostelyje, permetu nuotraukas iš telefono į savo paštą saugojimui, ir pradedu nerimastauti, o ką gi veikti rytoj.

Geriausios idėjos gimsta netikėtai.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Auksinėpadkavėlė

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...