Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Reformacijai 500 metų arba Reformatų architektūros trupinėliai Vilniuje.

Wednesday, July 5, 2017


logo_panaudojimas
Reformacijai 500 metų.
"Daugiau nei tūkstantmetį Vakarų Europoje dominavo viena Bažnyčia. Romos katalikų tikyba buvo vienintelė oficiali religija, o jos centre-Romos popiežius, karūnuodavęs karalius ir rengdavęs kryžiaus žygius. Tačiau daugiau nei prieš penketą amžių šį Vakarų ir Vidurio Europos konfesinį monopolį sukrėtė lūžis, ne visada sutartinai vadinamas Reformacija. Reformacijos Lietuvoje istorija įvairuoja nuo didikų iki valstiečių, nuo džiaugsmo iki skaudžių netekčių, nuo kūrybos ik griovimo. 1517 m. eilinio vokiečių vienuolio Martyno Liuterio 95 tezėmis įžiebta ugnis, apšvietusi Romos katalikų bažnyčios ydas, sukėlė vieną lemtingiausių Vakarų civilizacijos lūžių, kurios pasekmės iki šiol ženklina šiandieninės Europos (ir ne tik jos) visuomenės socialinį, kultūrinų, politinį ir net ekonominį gyvenimą. Jau kitais 1518 m. į Lietuvą atkeliavusios M. Liuterio tezės žymėjo naujos istorinės raidos pradžią." -savo knygos "Protestantizmo paveldas Lietuvoje" įvade rašo Rolandas Vytautas Lingys.

Martyno Liuterio mokymo sėkla įkrito į purią ir derlingą Lietuvos žemelę, bet čia jos daigais ne visada džiaugtąsį: šis tikėjimas sulaukė daug negatvyvumo iš savo amžininkų, net ir šiame įraše neapsieisiu be aštresnių žodžių cituojant to meto šaltinius. Žygimantas Augustas domėjosi liuteronų tikybos pagrindais (pikti liežuviai plaka, kad pakeitęs tikybą galėtų lengviau skirtis su žmona, bet kas ten žino tikrąsias priežastis). Jo dvare dirbę liuteronai pamokslininkai ir giedotojai kaltinti valdovo rezidencija ir visą Lietuvą "užkrėtę erezija". Yra manoma, kad evangelikų liuteronų bendruomenė savo veiklą Vilniuje pradėjo 1552 m., bet istorikai yra linkę labiau laikytis 1555 m. datos, kada pirmosios pamaldos buvo užfiksuotos istoriniuose šaltiniuose. Iki šiol nežinoma, kas buvo jas laikęs Joannesas Wicklefas. Tuometinės bendruomenės daugumą sudarė pirkliai ir amatininkai (dažnai tai buvo seniai Vilniuje gyvenantys vokiečių kilmės miestiečiai bei naujai atvykstantieji). Šia bendruomene domėjosi ir Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Pirmasis reformuoto tikėjimo idėjas mums atvežęs asmuo buvo vienuolis bernardinas Jonas Kamorovskis, 1518 m. grįžęs iš Liono Prancūzijoje, bet siekę stabdyti tokių minčių plitimą, Vilniaus katalikų bažnyčios vadovai uždraudė Vilniaus bernardinams ir pranciškonams lankytis vieniems pas kitus.

P1570664
Valdovų rūmai.


P1570656
Gražusis portalas.
Nuolatinės maldų vietos neturintys liuteronai glausdavosi miestiečių namuose ar į kalvinizmą palinkusio Mikalojaus Radvilos Juodojo Lukiškių dvare.  Apie 1550 m. šiuose rūmuose Mikalojus Radvila Juodasis išskyrė didelę naujajam tikėjimui skirtai koplyčiai. Kalvinai šioje vietoje veikė 1553–1561 m., vėliau persikėlė į patalpas miesto centre. Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Stanislovas Radvila perėjo į katalikybę ir Lukiškių dvarą padovanojo jėzuitams vasarvietei įrengti. Jėzuitai šią teritoriją valdė iki pat ordino panaikinimo, o už pajamas, gautas pardavinėjant tabaką ir saldžiąją degtinę (likerį) Akademijos vaistinėje, jėzuitai medinio dvarelio vietoje pagal architekto Johno Kristupo Glaubico projektą pasistatė didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis. 1773 m. likvidavus jėzuitų ordiną Vingio rūmai ir žemė atiteko Vilniaus vyskupui Jokūbui Ignotui Masalskiui, tuometiniam Lietuvos edukacinės komisijos pirmininkui. Rūmuose jis įrengė parapinių mokyklų mokytojų seminariją ir bendrabutį. XVIII a. rytinėje parko dalyje buvo įkurtas žvėrynas. Po vyskupo mirties 1794 m. valdas paveldėjo Potockiai,  jas pardavė grafui Zubovui, o šis – Vilniaus generalgubernatoriui Levinui Benigsenui. 1812 m. Vingio rūmuose viešėjo caras Aleksandras I, kuris iš Benigseno įsigijo visą Vingio teritoriją su rūmais. Tais pat metais caro Aleksandro I-ojo garbei rengiant pokylį, paaiškėjo, jog visi svečiai rūmuose netilps. Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Šulcas pastatė dailią pavėsinę, kurioje turėjo vakarieniauti caras su aukštuomene. Porai valandų likus iki vakarienės netikėtai nuvirto pavėsinės stogas nuolaužomis užberdamas parketą. Išsigandęs, kad bus apkaltintas pasikėsinimu, architektas nusiskandino. Nepaisant šio incidento puota vyko toliau, o jos pabaigoje gauta žinia, jog Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną. Į Vilnių įžengę prancūzai 1812 m. rūmuose įrengė karo ligoninę, kuri kartu su sužeistaisiais sudegė. Po karo caro administracija rūmų remontu nesirūpino, jie palaipsniui nyko ir 1855 m. buvo nugriauti. 


P1400494
Dvaro nebėra. Dabar Vingio parko vizitinė kortelė-verpstė. "Vienybės medis", 2009 m. liepos 6 d. Skulptorius T. Gutauskas, architektas R. Palekas. 
Pirmoji evangelikų liuteronų bažnyčia Vilniuje buvo pastatyta netoli dabartinės Šv. Mykolo bažnyčios, bet ne kartą remontuota bažnyčia 1610 m. sudegė ir tikintieji ėmė burtis kitoje miesto dalyje. O štai kita evangelikų liuteronų bažnyčia ir šiandien tebestovi Vokiečių g. Jau minėtasis Joannesas Wicklefas skelbė Liuterio mokymą Šv. Jono bažnyčioje, iš ten buvo 1555 m. vyskupo išvarytas, tada apsigyveno ir pamokslavo Morštino namuose, kur kieme jo mokymo pasekėjai pastatė medinę bažnyčią (sudegė 1655 m.). 1662 m. buvo pastatyta mūrinė bažnyčia, daug kartų degė ir buvo atstatyta (1739 m.projektavimo darbus atiko Johanas Kristupas Glaubicas). Evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenė Vilniuje XVII a. pr. buvo gana stipri, nes ją palaikė užsienio valstybės, o jos pačios nariai buvo įtakingi miestiečiai: gydytojai, teisininkai. Eidami aukštas pareigas ir turėdami įtakingų rėmėjų, liuteronai daug prisidėjo prie miesto gerovės: prie bažnyčios įkūrė mokyklą, biblioteką, ligoninę, vaistinę, vaikų darželį, senelių ir našlaičių namus. Pokario metais pastatas buvo nusavintas ir paverstas sporto sale, su žeme sulygintos liuteronų kapinės (dabar jų vietoje stovi Santuokų rūmai). Parapija atsikūrė 1988 m. Sąjūdžio laikotarpiu. Pirmosios pamaldos restauruotoje atgautoje bažnyčioje įvyko 1995 m. Šiandien parapija vienija 600 narių. Daugiau: Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia


P1570675
Vokiečių gatvėje yra evangelikų liuteronų bažnyčia.
P1570676
Fasado detalė.
P1570677
Bažnyčia atverta lankymui.

P1570683
Nuostabiai graži bažnyčia. 
Artėjant Reformacijos 500 metų jubiliejui, šios bažnyčios kiemelį papuoš paminklas Martynui Liuteriui. Planuojama, kad paminklas bus atidengtas rugsėjo mėnesį. Paminklą kuria žinomas skuptorius Romualdas Kvintas. Projekto sąmata- 38 tūkst. eurų, tikimąsi šias lėšas surinkti iš aukų. 

Nuo XVI a. žinomos liuteronų kapinės buvo dabartiniu adresu Liejyklos g. 11. Laidojama jose buvo iki XIX a. pr., kai jos buvo uždarytos. Jas uždarius, VU profesorius Simanas Žukauskas suregistravo įdomesnius antkapius, šis registras pateko į Eustachijaus Tiškevičiaus rinkinius ir buvo saugomas Senienų muziejuje iki Pirmojo pasaulinio karo, bet 1915 m. drauge su kitais mums svarbiais dokumentais išvežtas į Rusiją. Šiose kapinėse mažino atilsio atgulė ir Vilniaus baroko tėvas, architektas Johanas Kristupas Glaubicas. Iš žinomų arba spėjamų 39-ių Johano Kristupo Glaubico pastatų net 20 yra Vilniuje.  Šis architektas išsiskiria savo universalumu: jis pridėjo ranką prie prie evangelikų liuteronų bažnyčios Vokiečių g., prie Romos katalikų Šv. Kotrynos, Šv. Jonų, ir Misionierių bažnyčių, prie unitų Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno, prie Didžiosios žydų sinagogos, prie stačiatikių Šv. Dvasios cerkvės. Glaubico kilmė nenustatyta, manoma jį kilus iš tuometinės Silezijos Šveidnico (šiandien-Lenkijos Svidnica). Tačiau JAV gyvenantis šio garsaus architekto pro-proanūkis Algirdas P. Carneckis yra prisiminęs savo senelės žodžius: „Visada, kai kas nors dėl pavardės palaikydavo senelę vokiete, ji pabrėždavo, kad jos šeima kilusi iš Austrijos. Apie pro-prosenelį pasakojama, kad jis vengė kalbėti apie tautybę ir vadino save vilniečiu.“

P1570666
Totorių / Liejyklos g. sankryžoje šiandien yra viešbutis. 
Naujos kapinės buvo  dabartinių K. Kalinausko ir V. Mykolaičio-Putino g. sankryžoje. Jos įkurtos 1809 m. ir skirtos tik evangelikams liuteronams, bet nuo 1830 jau glaudė ir amžinyėn išėjusius evangelikus reformatus. Kapinėse buvo daug šeimyninių koplyčių-mauzoliejų. Didelis plotas leido suprojektuoti klasicizmo epochai būdingas alėjas. Kadangi bendruomenė nebuvo didelė, erdvė labiau priminė parką nei tikras kapines. 1958 m. kapinės buvo uždarytos, o 1962 m. likviduotos. Visuomenė protestavo, rinko parašus kapinių išsaugojimui, identifikavo vertingesnius palaidojimus ir antkapius kėlė į kitas kapines (pvz. Rasų, stačiatikių Liepkalnyje, Kauno Petrašiūnus). 1972-1973 m. statant Santuokų rūmus kapinės buvo galutinai sunaikintos. Iki mūsų dienų išliko tik F. Niškovskio koplyčia-muzoliejus ir kapinių tvoros fragmentas.

P1570728
Santuokų rūmai.

P1570731
Išlikusi koplyčia.

P1570736
Koplyčios vaizdas iš šono.

P1570738
Tvoros fragmentas.

P1570739
Senieji akmenys.

Evangelikų reformatų svarbiausias doktrinas suformulavo Jonas Kavinas. Pirmasis evangelikų reformatų pastorius Vilniuje buvo Simonas Zacijus. Pirmasis Lietuvos evangelikų reformatų sinodas įvyko 1557 m. Žinios apie "eretikų sinodą" greitai pasiekė Katalikų bažnyčios hierarchus, kurie susirūpino stabdyti tokias naujoves. 1558 m. Mikalojus Radvila Juodasis įsigijo posesiją dabartinėje Didžiojoje g. 10, kur tuomet buvo Goštautų dvaras turguje. Sklypas su pastatais buvo tarp dabartinių Didžiosios ir Bokšto g. Čia buvo pastatyta bažnyčia, o specialioje koplyčioje norėjo būti palaidotas ir pats Mikalojus Radvila Juodasis. Visgi, šiam jo planui nebuvo lemta išsipildyti, o po jo mirties į katalikybę perėję sūnūs iškraustė evangelikus reformatus iš savo valdų. Vienas jo sūnų, Jurgis Radvila, tapo kardinolu. Manoma, kad bažnyčia liko stovėti iki XIX a. antros pusės, kai buvo nugriauta rekonstruojant posesiją. Pats buvęs pastatų kompleksas, dar žinomas kaip Universiteto klinikos, 2001 m. įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir yra saugomas valstybės.


P1570691
Didžioji g. 10 šiandien.

P1570696
Išskirtinai gražus fasadas.

P1570700
Sostinėje lankėsi ir pats gerbiamas Vacys Maslionka.

P1570704
Bokšto g. 7 

P1570707
Bokšto gatvės namas.

P1570710
Man gražus toks elegantiškai apšepęs Vilnius. Bokšto g. šiandien.
Evangelikų reformatų mokykla Lukiškėse veikė iki Vilniaus vaivados Mikalojaus Ravilos Juodojo mirties 1565 m., o tada daugeliui projektų iškilo pavojus. Savo testamete Radvila Juodasis šiai mokyklai paskyrė likusį, dar neišplatintą Brastos Biblijos tiražą, bet jo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis uždarė spaustuvę Brastoje ir naikino joje išleistus leidinius, o Brastos Bibliją supirkinėjo ir viešai degino. Bandant išsaugoti brangų reformatams leidinį, buvo imtas išplėšinėti jo titulinis lapas, kad knygą sunkiau būtų identifikuoti ir taip apsaugoti nuo sunaikinimo. Vienas egzempliorius su išlikusisu tituliniu lapu šiandien saugomas Biržuose. Po Radvilos Juodojo mirties reformatų mokyklos likimu rūpinosi Radvila Rudasis. Jis svajojo ir apie aukštosios mokyklos įkūrimą, bet šios tikybos aukštosios mokyklos įkūrimui buvo priešinamasi, nes jos mokslo daktarai, anot to meto šaltinio, "tikrai mums užkrės visą lietuvių giminę". Leidimą steigti aukštąją mokyklą Vilniuje arba Kaune suteikė Žygimantas Augustas 1568 m. Gardino seime. Greičiausiai tai ir buvo tas "spyris", paskatinęs įkurti Vilniuje katalikišką jėzuitų akademiją, vėliau tapusią universitetu,- apie tai esu rašiusi: Kūtvėla kieminėja po Vilniaus universiteto ansamblį arba Dėl visko kalti Radvilos.

1547 m. uždaryti evangelikų reformatų maldos namai, kuriuos dabartinėje Didžiojoje g. 30., netoli tuometinio žuvų turgaus, įkūrė Mikalojus Radvila Rudasis. Čia pamaldos vyko apie septynis metus.

P1570686
Didžioji g. 30 šiandien.
1576 m. Mikalojaus Radvilos Rudojo paremta bendruomenė nusipirko sklypą Volano (kitur-Volando) gatvėje, buvusią Naugarduko vaivadaičio Eustachijaus Hornostajaus nuosavybę. Bendruomenė čia ketino plėsti mokyklą, bet tam sutrukdė Vilniaus vaivadai Radvilai Rudajam adresuotas 1577 m. Stepono Batoro įsakas, draudžiantis be vyskupo leidimo statyti Vilniuje bet kokio tikėjimo šventyklas ir mokyklas. Visgi, žemę bažnyčiai nupirkti pavyko, 1579 m. tas pats Steponas Batoras pirkinį patvirtino. Manoma, mūrinė bažnyčia iškilo 1581 m. Po metų Eustachijus Valavičius padovanojo sklypą ir namą Bernardinų g. špitolei ir kapinėms. Šalia įsigytų sklypų bendruomenė gavo dovanų ar įsigijo kitus sklypus ir namus. Tai leido jiems statyti prieglaudą, įrengti biblioteką, kaupti archyvą ir turėti mokyklą. Greičiausiai buvo ir spaustuvė. Bažnyčia tapo centrine krašto bažnyčia, joje rinkdavosi sinodai. Ir tada 1591 m. represiškai nusiteikusi fanatikų universiteto studentų ir miestelėnų minia užpuolė ir sudegino bažnyčią. Kaltininkai nebuvo rasti (gaudyk, kad nori, studentus aulose), bet bylos numarinti nepavyko-ji pasiekė Vyriausiajį Lietuvos Tribunolą. Kaltu buvo pripažintas Vilniaus kapitulos katalikų bažnyčios teismo vadovas Benediktas Vaina. Šis į teismą nesiteikė atvykti ir buvo nubaustas už akių pinigine bauda. Lieka nežinoma, ar Tribunolo sprendimas įvykdytas. Tikinčiųjų aukomis bažnyčia buvo atstatyta.

P1570724
Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir vienuolynas, dabar-Bažnytinio paveldo muziejus.
P1570713
Vilniaus katinas.
Kontrreformacija augo ir išpuoliai prieš reformuoto tikėjimo bendruomenes vyko visoje LDK, nors nei viešoji nuomonė, nei įstatymai represijų nepalaikė. 1610 m. miesto gaisro metu sudegė ir ši bažnyčia. Pasinaudodamas proga, Vilniaus vyskupas bandė bendruomenę iškeldinti iš miesto, bet nesėkimingai. 1611 m. neatsakingas kalvinisto poelgis iššaukė dar vieną represijų bangą: tyrimo metu teigta, kad į iš Trakų grįžtančią katalikų procesiją mestas akmuo. Įsiutusi minia apsupo bažnyčią ir kitus bendruomenės pastatus ir dvi dienas naikino jų turtą, kūno sužalojimus patyrė pamoksininkai. Bažnyčia buvo sugriauta, biblioteka ir archyvas sudeginti. Gaisre žuvo bažnytinių fundacijų privilegijos ir kiti svarbūs dokumentai. Priemonių stabdyti minios siautėjimą nebuvo imtasi. Byla vėlgi pasiekė Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą, tačiau valdovas Zigmantas Vaza sustabdė teismo sprendimo vykdymą ir sukūrė specialią komisiją įvykiui tirti-štai tada nukentėję tapo kaltinamaisiais.

1639 m. kilo paskutinis didelio masto išpuolis prieš evangelikų reformatų bažnyčią Vilniuje. Miestietis kalvinistas kėlė krikštynas name priešais Šv. Mykolo bažnyčią (turima omenyje Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, dabar Bažnytinio paveldo muziejus), greta evangelikų reformatų maldos namų. Alkoholio paveikti svečiai nutarė pašaudyti į kuosas ant kalvinistų bažnyčios stogo, bet vienas šovinys pataikė į Mergelės Marijos paveikslą ant Šv. Mykolo bažnyčios fasado. dar vienas šovinys pramušė stiklą ir pataikė į vargonus. Išsigandusios vienuolės puolė skambint varpais pagalbos. Subėgusi minia pradėjo niokoti evangelikų reformatų maldos namus, šį kartą buvo ir žuvusiųjų. Vilniaus vaivada Kristupas Radvila neramumų raminti atsiuntė karinį dalinį. Bažnyčia buvo sunaikinta iki pamatų, o kitą leido statyti tik už miesto, dabartinėje Pylimo g. Manoma, kad Šv. Mykolo bažnyčios varpinės statybai plytas vienuolės paėmė iš sugriautos kalvinistų bažnyčios.

Medinė evangelikų reformatų bažnyčia dabartinėje Pylimo g. sudegė 1655 m. Tvano metu užpuolikams siaubiant miestą. Kokio masto siaubas tai buvo? 1655 m. šešis mėnesius Smolenske praleidęs Venecijos diplomatas M. Bianchi liudija: "Jeigu nebūčiau matęs ištisus šešis mėnesius judėjusios begalinės virtinės ratų, pilnų visokio grobio, ir nesuskaičiuojamo kiekio išvežamų arklių bei kitų stambių galvijų, negalėčiau patikėti matęs ne mažiau kaip 100 000 vežimų, prikrautų baldų, vario, geležies, alavo ir švino dirbinių, vilnos ir kanapės audinių ir t. t". Didelis smūgis LDK buvo jos gyventojų, ypač įvairiausių profesijų amatininkų trėmimas į Maskvos žemes. Dauguma atitremtų amatininkų dekoravo cerkves, tapė ikonas, dirbo vienuolynuose, kur įrengė spaustuves, leido knygas, pastatė popieriaus dirbtuves. Dalis aukščiausios kvalifikacijos tremtinių dirbo caro rūmuose, net garsiuose Ginklų rūmuose auksakaliais, ginklininkais, gamino carui šachmatus, statė paminklus. Ištremtieji LDK gyventojai buvo apgyvendinti per marą išmirusiose Jaroslavlio, Kostromos, Suzdalės, Vladimiro, Vologdos ir kt. žemėse. Kiek mažiau nukentėjo Žemaitija, kurios kaimus plėšė, degino, žmones žudė ir trėmė Švedijos kariuomenė. Daugiau: Pamiršti pirmieji masiški Lietuvos žmonių trėmimai ir žudynės.

1661 m. pradėta statyti jau spetintoji bažnyčia, bet po metų ji, biblioteka ir archyvas buvo nusiaubti jėzuitų suorganizuotos minios. Teigiama, kad šio išpuolio metu iš kapų ištraukti ir išniekinti mirusieji. Taipogi teigiama, kad savo gyvastį gelbėję pamokslininkai surizikavo pasislėpti siaubiamose kapinėse sulysdami į karstus. Juos išgelbėjo su ginkluotu būriu atvykęs katalikas Mykolas Puzinas, saugiai išgabenęs pamoksininkus į Pranciškonų vienuolyną. Kitą diena atvyko Vilniaus vaivada Jonas Kazimieras Sapiega, buvo suimti aršiausi pogromo dalyviai, kuriems vėliau sudarytos sąlygos bėgti. Bažnyčią leista atstatyti, bet už nuostolius nebuvo atlyginta.Skaitant apie tokius išpuolius prieš reformuoto tikėjimo bendruomenę Vilniuje, randamos paralelės su tuo pat metu vykusiais išpuoliais kituose LDK miestuose, kas leidžia galvoti, kad jie buvo centralizuotai organizuojami. Nors Seimas smerkė, išpuolių kaltininkai realiai likdavo nenubausti.

1685 m. atstatyta bažnyčia buvo medinė, bet nuslūgus netolerancijos bangai išstovėjo apie 150 metų, kol dėl senumo ir apleidimo buvo išardyta. 1829 m. Vilniaus universiteto architektūros profesorius Karolis Podčašinskis užbaigė naują klasicizmo stiliaus bažnyčios projektą. Bažnyčia buvo pastatyta nebe senos bažnyčios vietoje prie reformatų kapinių, o priešingoje gatvės pusėje, kur ji tebestovi šiandien. 1830 m. buvo padėtas kertinis akmuo, ir penkerius metus truko statybos (iki 1835 m.). Po Antrojo pasaulinio karo sovietai nusavino bažnyčią, nustojo egzistuoti ir parapija, pastatas perduotas Valstybiniam Vilniaus dailės muziejui, vėliau veikė kino teatras "Kronika". 1989 m. parapija atsikūrė, 1990 m. atgavo savo bažnyčią.

P1570747
Elegantiškos bažnyčios kolonos.

P1570750
Lesiname balandžius.

P1570751
Medžių prieglobstyje.

P1570745
Kuklus interjeras.

P1570743
Įspūdingos lubos.
Ankstyviausias šiuo metu žinoms evangeikų reformatų kapinių Vilniuje paminėjimas siekia 1557 m. Tai buvo Varmės vyskupo pranešimas Veronos vyskupui, kad "mirus keliems valdovo rūmų dvariškiams, nebendravusiems su Katalikų bažnyčia, Vilniaus vyskupas neleido kapinėse jų laidoti, o Vilniaus vaivada [Mikalojus Radvila Juodasis] labai rūpinosi ir prašė Jo didenybės [valdovo], kad tie mirusieji nebūtų gėdos dėme pažymėti, bet nieko nepasiekė. Todėl lydi numirėlius pats su savaisiais, giedodami giesmes vulgariąja kalba, į lauką, kur jie laidojami be bažnytinių ceremonijų." Manoma, kad kalbama apie kapines, buvusias dabartiniame Reformatų skvere. Deja, 1983 m. statant paminklą "Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams" reformatų kapinės galutinai suniokotos. Nežinoma liko ir vieno garsiausių Europos kartografų, Šarlio Hermano de Pertjė (1740-1815), kapo vieta. Kitos kapinės 1582 m. buvo atidaryti jau minėtame E. Valavičiaus dovanotame sklype dabartinėje Bernardinų g. Jų gyvavimo laikotarpis nežinomas, spėjama, kad jos veikė iki XVII a. vid. Nors evangelikai reformatai turėjo savo kapines dabartiniame Reformatų skvere, nuo 1830m. jie laidoti ir  1806 m. įkurtose kapinėse prie dabartinės Kalinausko g. Pats Reformatų skveras šiandien dar bado akis savo apleistumu, bet naują projektą „Kultūrinį-istorinį reformacijos paveldą reprezentuojančio Reformatų sodo atkūrimas ir sutvarkymas“  įgyvendins Vilniaus miesto savivaldybės administracija, su kuria sutartį Centrinė projektų valdymo agentūra pasirašė 2017 m. sausio 23 d.  Projekto suma  daugiau nei 1,9 mln. eurų, iš kurių daugiau nei 1,7 mln. eurų – Europos Sąjungos (ES) fondų lėšos. Buvusių kapinių vietoje atnaujintame sode mirusiųjų atminimui kiekvieną pavasarį sužydės tulpių laukas.
P1570753
Kapinės-parkas.
P1570755
Užrašas ant akmens.
P1570757
Menas ant laiptų.

248290_4070238213133_1178713230_n
Tulpė. Asociatyvi nuotrauka.

 Jūsų dėmesiui įkeliu porą su reformacija nesusijusių Vilniaus vaizdų  iš šios dienos išvykos.

P1570671
Miesto ženklai.


P1570758
VGTU Atlantas.

P1570764
Berlyno meškius Vilniuje.
Informaciniai šaltiniai:

1) "Protestantizmo paveldas Lietuvoje. Kelionių vadovas." Rolandas Vytautas Lingys, Edukologija, Vilnius  2013 m. Tiražas, mano žiniomis, išparduotas, klauskite bibliotekose ar pas knygnešius.
2) Tinklalapis Reformacijai 500 metų
3) Logotipą informacijos viešinimui sukūrė dizainerė Jurga Karosaitė.

Pažinkime Vilnių, koks jis yra-daugiatautį, daugiakonfesinį.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla

2 comments:

said...

Ačiū.

said...

@Bea: nėr už ką.

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...