Kelnas: odekolono, šokolado ir Trijų Karalių miestas. Pirma dalis.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad skaičius asmenų, karalių ar tiesiog išminčių, atėjusių aplankyti naujagimio Jėzusėlio, Biblijoje nėra nurodytas. Dovanų jie atnešė tikrai karaliui deramų- aukso, smilkalų ir miros, nors neabejoju, kad Marija būtų labiau įvertinusi tris karalienes su pampersais, vaikišku šampūnu ir drėgnomis servetėlėmis. Betgi šio reportažo metu Redakcija laikysis kanoniškai priimto sutarimo, kad karalių buvo trys.

Nebrangus skrydis į Kelną buvo mano eilinės nemigos rezultatas, nes vieną naktį prieš gerus kelis mėnesius vis varčiausi pataluose ir niekaip negalėjau užmigti, todėl nusprendžiau pažiūrėti ar Ryanairas kokių gerų kainų nesiūlo (neklauskite, kodėl tai reikėjo daryti antrą valandą nakties) ir štai, prašom, yra geras pasiūlymas į kažkokį ten Kelną. Aš, aišku, nedurna kaip inkilas, pasižiūrėjau internete kas tas Kelnas ir tai, ką man Google Images parodė antrą valandą nakties, man visai patiko, todėl nusprendžiau įsigyti šį skrydį. Kai skrydžio patvirtinimas jau gulėjo mano elektroniniame pašte prisiminiau, kad būtent Kelne per Naujuosius metus iš 2015-ųjų į 2016-uosius migrantai siaubė miestą ir prievartavo moteris (vien Kelne buvo užregistruota 600 lytinių nusikaltimų tą naktį). Kitais metais didesniuose Vokietijos miestuose per Naujuosius metus moterims buvo išskirtas metaline tvora aptvertas getas, kur jos galėjo ateiti, "jeigu pasijustų nesaugiai" savo gimtajame mieste. O vos kelios dienos prieš mano skrydį kažkoks šaunuolis iš Sirijos Kelno centrinėje traukinių stotyje į greito maisto restoraną įmetė Molotovo kokteilį, kuris nudegino paauglei kojas, paskui šis teroristas (arba alleged terrorist, kaip rašo tolerantiškoji spauda) paėmė įkaite moterį ir viskas baigėsi tuom, kad netolerantiška vokiečių policija jį peršovė ir pasiuntė į reanimaciją. Juokas juokais, bet mano kelionės metu Kelnas buvo bene saugiausias miestas Vokietijoje, nes visuomet po tokių įvykių sustiprinama apsauga. O nuo šios vietos-tik apie gerus dalykus. Pažadu!

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Kelno katedra.

Kelnas ar Kiolnas? VLKK teigia, kad "Taisyklingai adaptuota Vokietijos miesto Köln forma yra Kelnas" ir deda nuorodą į Visuotinę lietuvių enciklopediją, kuri savo ruožtu praneša, kad "Köln (Kèlnas), miestas Vokietijos vakaruose, Šiaurės Reino‑Vestfalijos žemėje, abipus Reino; apygardos centras. 961 000 gyventojų (2006); priklauso Reino‑Ruhro aglomeracijai; ketvirtas pagal gyventojų skaičių Vokietijos miestas. Didesnė jo dalis yra Reino kairiajame krante; per Reiną nutiesti 8 tiltai. Upių uostas (didžiausias Vokietijoje; krovinių apyvarta 7–8 mln. t, 2001). Geležinkeliai ir automobilių magistralės jungia Kölną su daugeliu Vokietijos, t. p. Olandijos, Prancūzijos miestų. Kölną juosia žiedinė automobilių magistralė (54 km). Tarptautinis oro uostas (Wahner Heidėje, į pietryčius nuo Kölno; aptarnauja Kölną ir Boną). Metropolitenas (nuo 1985)."... Aš keliu rankas aukštyn ir mojuoju balta vėliava, nes pasiduodu, net nepasiduodu, o tiesiog gėdingai kapituliuoju: tai Kelnas, Kiolnas ar Köln? Redakcija mielai rašytų Odekolonas, tik vat kad tokio miesto nėra, todėl reportaže bus minimas Kelnas, nes taip buvo pas Ryanairą parašyta. 

Mano tiesioginis skrydis iš Vilniaus buvo pakankamai vėlyvas, bet Vokietija turi vieną privalumą keliautojams iš Lietuvos- vokiečiai gyvena viena valanda atgal nuo mūsų, todėl galima "sutaupyti" šiek tiek laiko. Mano kelionės metu Kelne buvo visiška betvarkė su visuomeniniu transportu, negaliojo atsispausdintos transporto schemos, net Google turima informacija buvo klaidinga (sic!), nes vyko kažkokie požeminio geležinkelio tvarkybos darbai (Kelne kursuoja tramvajus, mokantis palįsti po žeme kaip metro), todėl traukiniai nestojo reikiamose stotelėse ir iš esmės turistui buvo gyva pekla ten toje visoje maišalienėje susigaudyti, bet čia gi Vokietija, Ordnung muss sein, todėl beveik visose miesto traukinių ir autobusų stotelėse buvo visuomeninio transporto darbuotojai, kurie nukreipinėjo žmones į reikiamus transportus. Dėl viso šito chaoso į savo hostelį atvykau gerokai po vidurnakčio. 



Kelnui buvau suplanavusi dvi pilnas dienas, o išvykimo dienos pusdienį norėjau skirti išvykai į Acheną, bet dėl sugriuvusio visuomeninio transporto ir įtemptos dienotvarkės nusprendžiau Acheną atidėti kitam kartui, galbūt netgi užkabinant Liuksemburgą (traukinys iš Kelno Liuksemburgą pasiekia per 3-4 valandas). Pažintį su Kelnu kitos dienos rytą pradėjau nuo Turizmo informacijos centro prie Kelno katedros, nes reikėjo žurnalistiškai apsirūpinti. Iki Turizmo informacijos centro atidarymo dar buvo likę šiek tiek laiko, todėl neskubėdama papusryčiavau Kelno centrinėje traukinių stotyje, kuri irgi buvo prie Kelno katedros. Kelno turizmo informacijos centre manęs laukė žurnalistinis lauknešėlis su informacine medžiaga apie Kelną, žemėlapiais su lankytinais objektais, netgi mažas odekolono buteliukas (yay!) ir Kelno miesto kortelė dviems dienoms bei bilietas į Hop onn/off autobusą. Visa tai man maloniai suteikė "Cologne Tourism" viešųjų ryšių skyrius.

Pirmiausia norėčiau papasakoti apie turistui skirtą Kelno miesto kortelę. Kortelė kainuoja 9.00 eurus ir galioja 24 val. Ji yra vardinė, reikia užrašyti savo vardą ir pavardę, pažymėti datą ir valandą kada kortelė aktyvuojama bei būtina pažymėti ją pirmą kartą važiuojant visuomeniniu transportu. Iš esmės, ant kortelės bus du laikai: vienas bus pirmojo aplankyto muziejaus laikas, kitas bus visuomeninio transporto panaudos laikas. Man iki šiol neaišku, ar tai reiškia, kad abudu dalykai veikia atskirai ir galioja skirtingas 24 valandas. Kortelė suteikia teisę nemokamai važiuoti miesto transportu, bet muziejams netaikomas nemokamas lankymas, o tik nuolaida bilietui, todėl verta pasiskaičiuoti, ar ši kortelė apsimoka (aš pateiksiu savo suvestinę visos kelionės aprašymo pabaigoje). Labai didelis patogumas yra tas, kad šią kortelę galima įsigyti ir visuose miesto transporto bilietų automatuose toje zonoje, kurią ji dengia, įskaitant ir Kelno-Bonos oro uostą, į kurį skraidina Ryanairas. Aš rekomenuočiau ją pirkti vien dėl visuomeninio transporto, nes Kelnas tikrai nėra lengvai savo kojytėmis aptrepsimas miesčiūkštis. Palyginimui, vienos dienos bilietas visuomeniniam transportui Kelne kainuoja 8.60 eur, vienkartinis bilietas keturioms stotelėms- 1.90 eur, vienkartinis bilietas 90 min - 2.90 eur. Pridėkime kelis mokamus lankytinus objektus ir vienos dienos Kelno turistinė kortelė už 9.00 jau atsiperka! Ar ne? Na, bus matyt.

Pirmiausias ir svarbiausias mano šios dienos taikinys stūksojo man prieš akis-įžymioji Kelno katedra! Sukau ratus aplink ją ir gėrėjausi jos apimtimis, aptikau įėjimą į Kelno katedros lobyną ir pakilimą į vieną iš jos bokštų. Mano pirmiausias pageidavimas buvo pamatyti aukso sarkofagą su Trijų Karalių relikvijomis, todėl įsliūkinau pro atidarytas šonines katedros duris. Tamsoje vėplinėjo dar keletas turistų, bet raudonomis mantijomis apsivilkę patarnautojai neleido prieiti prie centrinio altoriaus su relikvijomis- turistams bus leidžiama lankytis tik už valandos, o šoninis įėjimas atvertas norintiems pasimelsti ar atlikti išpažintį. Neįmanoma nuotraukomis perteikti to įspūdžio, kurį man paliko didingoji Kelno katedra, todėl apsiribosiu keliomis kukliomos nuotraukomis ir patarimu patiems nukeliauti jos pamatyti.

Dabartinė Kelno katedra yra šimtmečių statybos rezultatas. Pirmasis vyskupas Maternus greičiausiai ir pastatė pirmąją bažnyčią šioje vietoje 313 m. Mažytė bažnyčia buvo išplėsta 565 m. Vėliau vyskupo Hildebodo akrivyskupija ir metropolija siekė nuo db. Belgijos ir db. Hamburgo, todėl Kelno katedra vėl buvo išplėsta 870 m., o naujoji gotikinė katedra ėmė kilti 1248 m., bet darbai tęsėsi, koplyčios buvo pristatinėjamos ir toliau, katedros tūris augo... Vien įvairių epochų vitražų dengiamas plotas šiandien siekia 10,000 kvadratinių metrų! Galiausiai, 1880 m. spalio 15 d., imperatoriaus Viljamo I Hohencolerio akivaizdoje paskutinis pietų bokšto akmuo buvo įtvirtintas- Kelno katedra po 632 metų statybos darbų (skaičiuojant nuo 1248 m*.) buvo užbaigta. Antrojo Pasaulinio karo metais keturiolika bombų pataikė į Kelno katedrą, jos atstatymo darbai tęsiasi ir šiandien, todėl kai kurios erdvės turistams neprieinamos. Kelno katedra yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą nuo 1996 m. Sakoma, kad kasdien čia apsilanko 22,000 žmonių, tiek pat telpa ir katedros viduje!

*1248 m. Lietuvą valdo Mindaugas. Iki Lietuvos krikšto 1251 m. dar likę keletas metų.

Kelno katedroje saugomas arkivyskupo Gero užsakytas Nukryžiuotasis, datuojamas X a. ir laikomas seniausiu išlikusiu Nukryžiuotojo atvaizdu visame pasaulyje (kitur-Vakarų pasaulyje). Arkivyskupas Gero keliavo į Bizantiją 971 m. prašyti princesės Theophanu rankos savo valdovo sūnui- ji ištekėjo už Šventosios Romos imperatorius Otto I-jo sūnaus, būsimojo Otto II-jo. Theophanu ir Otto susituokė Romoje, šv. Petro bazilikoje, tą pačią dieną ji buvo karūnuota. Šia santuoka pasibaigė dviejų imperijų konfliktas, taip buvo sutvirtinta sąjungą tarp Šventosios Romos imperijos ir Bizantijos (Rytų Romos) imperijos. Ši santuoka buvo laikoma didele sėkme Šventosios Romos imperijai, nes Bizantijos imperija buvo laikoma to meto kultūrine panacėja, todėl tokios vertingos princesės atvykimas į šią pusę Reino sukėlė didelį sąmyšį. Princesė nešiojo dekadentiškus tam metui šilkinius rūbus, kasdien prausėsi, labai mėgo išlaidžiai puoštis, buvo raštinga ir, visų siaubui, valgė su šakute- didikai puotos metu kraupdavo, kai jų valdovė maistą pamaudavo ant kažkokio auksinio pagaliuko su dviem dantimis vietoje to, kad, kaip normalus žmogus, imtų rankomis. Theophanu valdė kartu su savo vyru ir buvo sūnaus regente po netikėtos Otto II-jo mirties. Ji palaidota šv. Panteleono bažnyčioje Kelne, Otto II palaidotas šv. Petro bazilikoje Romoje, o jų vienturtis sūnus Otto III palaidotas Acheno katedroje, šalia Karolio Didžiojo. 

Pirmasis žvilgsnis į Kelno katedrą.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Kelno katedra.

Kelno katedros fragmentas.

Kelno katedros skliautai.

Kelno katedros vitražai.

Kelno katedros vitražo fragmentas. 

Kelno katedros durų portalas.

Kelno katedros fasado fragmentas.

Tiesiog va taip, ant praėjimo.

Kelno katedros ir kitų bažnyčių lokalizacija 1794 m.

Kelno katedra iš kitos pusės.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Kelno katedra.

Kelno katedros aukštis pagal žmogaus ūgį.

Kelno katedros fasado puošyba.

Gatvės menas.

Kelno katedros grindų mozaika.

Šv. Engelberto sarkofagas. Jo palaidojimo vieta tiksliai nežinoma.

Trijų Karalių relikvijorius.

Trys išminčiai, karaliai ar tiesiog pirkliai Kasparas, Merkelis ir Baltazaras sekė paskui Betliejaus žvaigždę pas naujagimį Jėzų,- tai simbolizuoja pagoniškąjį pasaulį surandant tikrąjį tikėjimą. Trys Karaliai, ieškodami naujagimio Jėzaus, pirmiausia apsilankė pas Erodą, bet neišpildė jo prašymo grįžti ir papasakoti, kur yra būsimasis žydų karalius-matyt, nelabai tuo Erodu pasitikėjo, o ir pranašinšką sapną susapnavo. Yra dvi versijos, kas nutiko Trims Karaliams vėliau-jie arba atsivertė į krikščionybę iškart po apsilankymo pas naujagimį Jėzų, arba tai padarė vėliau, jau sutikę apaštalaujantį Jėzų. Jų tikėjimas buvo toks tvirtas, kad jie tapo kankiniais. Tradicija tvirtina, kad jų relikvijos imtos garbinti Konstantinopolyje, nes jas savo piligriminės kelionės metu rado ir iš Jeruzalės parsigabeno šv. Elena (kartu su Nukryžiavimo kryžiumi ir vinimis), vėliau relikvijos buvo perkeltos į Milaną, o Frederikas Barbarosa  užėmė Milaną (jo Milano karinė kampanija prasidėjo 1154 m. ir tik 1162 m. Milanas pasidavė-badas privertė) ir 1164 m. perkėlė Trijų Karalių relikvijas į Kelną. Taip Kelnas tapo piligrimų traukos centru. Nikolas Verdunas, to meto geriausias auksakalys, 1181 m. sukūrė nuostabų relikvijorių Trijų Karalių relikvijoms, jis 1973 m. buvo restauruotas dėl nusidėvėjimo ir šiandien žavi Kelno katedros lankytojus. Originalus Trijų Karalių relikvijorius-sarkfagas dabar saugomas Kelno katedros lobyno muziejuje.

Trijų Karalių relikvijos Kelno katedroje.

Fontanas prie Kelno katedros.

Fontano liūtai.

Kelno katedros lobynas saugo vertybes, datuojamas net X a. Bažnytinės vertybės-liturginiai indai, bažnytinė tekstilė, vertingos knygos- kauptos jau nuo X a., bet ilgą laiką buvo neprieinamos plačiajai visuomenei ir tik 1867 m. pirmą kartą viešai parodytos. Dabartinis lobynas įrengtas XIII a. pastatytoje Kelno katedros dalyje, nuo 2000 m. čia turistams atvertos šešios patalpos, pilnai pritaikytos šių vertybių eksponavimui. Šių lobių tarpe yra ir medinis, originalus Trijų Karalių relikvijorius-sarkofagas. Labai verta užsukti! Pačios Kelno katedros lankymas nemokamas, bet į katedros lobyną ir bokštą reikės pirkti bilietus.

Romėnų laikų liekanos po Kelno katedra.

Pietinis Kelno katedros bokštas iškelia smalsuolius į 97 metrų aukštį. Tiesa, lifto čia nėra, todėl šį atstumą teks įveikti savomis kojomis. Šis iššūkis tikrai ne silpniems, nes į viršų veda 533 laipteliai (386 akmeniniai ir likę-metalinės kopėčių pakopos), lygiai tiek pat veda žemyn. Laiptinė labai siaura, vos yra kur sustoti atsikvėpti, o vienu metu mane apėmė jausmas, panašus į jūros ligą.

Vienas iš retų sustojimų.

Nuostabūs arkiniai langai.

Gotikos elegancija ir tvirtybė.

Herbo raktinis akmuo.

Panorama nuo Kelno katedros bokšto.

Turistinis gardelis apžvalgai. 

Kelno panorama.

Kelno panorama.

Žvilgsnis į bokštą.

Kelno katedros aukštis pagal žmogaus ūgį.

Kelno katedros fragmentas.

Kelno katedros durų portalas.

Nenuostabu, kad tokia įspūdinga ir istorinė katedra apaugo visokiomis legendomis. Štai pasakojama, kad kadaise Kelne veikė nusikaltėlių sindikatas, o jo nariai turėjo netgi savo elgesio kodeksą. Ten buvo aiškiai nustatyta, kad ką jau ką, bet vogti iš Kelno katedros yra draudžiama. Visgi, kažkuris nusikaltėlis buvo arba neraštingas, arba šiam sindikatui nepriklausė, todėl ėmė ir pavogė kažkokią vertybę iš katedros. Žinomiausias Kelno gangsteris pasipiktino tokia šventvagyste ir ėmė maišyti dangų su žeme, ieškodamas vagies. Surastą vertybę jis grąžino vyskupui, sakoma, paprastame plastiko maišelyje, bet vagies likimą istorija nutyli. 

Ursulijus Lepečkojauskas sveikinasi su savo gentainiais Kelno turizmo informacijos centre.

Kelne yra daugiau negu keturiasdešimt muziejų. Iš esmės, man pritrūko vienos-dviejų dienų Kelne, nes teko plėšytis tarp muziejų lankymo ir paties miesto žiūrėjimo: vien Kelno katedros apžiūra, apsilankymas katedros lobyne ir užlipimas į katedros bokštą užėmė tris valandas. Laimei, keletas tikrai labai vertingų muziejų yra išsidėstę netoli Kelno katedros ir lengvai pasiekiami pėstute. Štai visai prie pat Kelno katedros yra Romėnų-vokiečių kultūros muziejus, skirtas Romos imperijos paveldui dabartinės Vokietijos, tiksliau-Kelno, teritorijoje.

1974 m. atidarytas Romėnų-vokiečių kultūros muziejus.

Romėniškos vilos grindyse-Dioniso mozaika "in situ", aplink ją pastatytas muziejus.

Sunku tiksliai pasakyti, kada prasidėjo Romos imperijos ekspansija į Reino žemes, bet valdant imperatoriui Tiberijui 14 mūsų eros metais čia buvo vasaros ir žiemos stovyklos Romos imperijos legionams. Čia maždaug 14-16 mūsų eros metais gimė Germaniko duktė Agripina, būsimoji imperatoriaus Nerono motina. Jos kelias į Romos imperijos viršūnes nebuvo tiesus ir rožėmis klotas, jos mirties aplinkybės irgi mįslingos-neva, Neronas motiną netai nunuodijo, netai paskandino...Tačiau dar gyva būdama Agripina nusprendė, kad jos gimtasis miestas iš kažkokios ten legionierių stovyklavietės turi būti tinkamai pakylėtas į kolonijos statusą: taip buvo įkurta Colonia Claudia Ara Agrippinensium, trumpiau-Kelnas, su visa atitinkama miesto infrastruktūra. Miestą apjuosė tvirta gynybinė siena 70 mūsų eros metais ir 90 mūsų eros metais Kelnas tapo pietų Vokietijos regiono sotine. Miestas driekėsi 100 ha teritorijoje, čia gyveno apie 20,000 gyventojų, o miesto siena patikimai saugojo juos nuo potvynio ir antpuolio. Šiame pagoniškame mieste gyvavo įvairios religijos, jų tarpe buvo ir pirmųjų krikščionių gyventojų. Kelną 401 mūsų eros metais užėmė frankų gentys.

Tačiau per tuos keturis šimtus metų romėnai spėjo nemažai visko pastatyti. Kelno miesto siena tebėra laikoma vienu iš didžiausių romėnų fortifikacijos statinių šiapus Alpių: ji driekėsi 4 km, aukštis siekė 7-8 metrus, išorėje buvo gynybinis 3-4 metrų gylio ir 9 metrų pločio griovys, sienoje buvo devyni vartai (viduramžiais jų skaičius išaugo iki dvylikos). Viduramžiais miestas tebeturėjo savo gynybinę sieną, bet ji neatsilaikė prieš industralizaciją (XIX a. Kelne gyventojų patrigubėjo), kuri nušlavė miesto sieną plečiant miesto statybas, jos vietoje atsirado platūs prancūziško stiliaus bulvarai su platanais. Romėnų architektūros paveldo nemažai išlikę požemiuose po Kelno katedra ir miesto rotuše, taipogi dailūs fragmentai atverti įvairiose miesto vietose, jau nekalbant apie nuostabią Dioniso mozaiką, aplink kurią tiesiog ėmė ir pastatė muziejų. Ši mozaika prieinama nemokamai pasižiūrėti pro muziejaus langą visiems norintiems, o norintys padėbsoti iš arčiau turės susimokėti už muziejaus bilietą. Labai rekomenduoju aplankyti šį muziejų! Dioniso mozaika buvo atrasta visiškai atsitiktinai, 1941 m. kasant slėptuvę nuo bombų. Toks atsitiktinumas padovanojo Kelnui vieną didžiausių ir geriausiai išsilakiusių romėnų laikų mozaikų Europoje. Be šios mozaikos, labai turtingoje parodoje pristatomi romėnų laikų papuošalai, stiklo dirbiniai, buities daiktai (įspūdinga aliejinių lempučių kolekcija suskirstyta į grupes pagal dekoravimą, yra nedidelė ekspozicija aliejinių lempučių su meilės žaidimų tematika, ko tik neprisižiūri žmogus keliaudamas), antkapinių paminklų, pastatų fragmentų, atkurta kelioninė romėniška karieta...

Miesto fortifikacija-tema įdomi ir plati, todėl toliau sudėsiu dviejų dienų nuotraukas šia tema.

Hahnentorburgo vartai.

Romėnai įsitvirtino Kelne apie 50 mūsų eros metus ir, kaip jau minėjau, miestas buvo aptvertas apsaugine siena, ji pirmą kartą išplėsta X a., paskui XII a., tačiau miestas augo ir siena augo iš naujo XIII a. Sakoma, tai buvo didžiausia miesto siena to meto Vokietijos teritorijoje, ji ėjo puslankiu, kol abudu galai atsirėmė į Reino upę, o Kelnas savo metu buvo didžiausias Šventosios Romos imperijos miestas. Hahnentorburgo vartai buvo patys svarbiausi, pro juos Achene karūnuoti valdovai atvykdavo pagerbti Trijų Karalių relikvijų. Šie vartai datuojami 1235-1240 m., o vardą jiems davė greičiausiai gyventojas Hagenas, netoliese turėjęs žemės valdą, "-burg" reiškia pilį arba bastioną, taip pabrėžiant gynybinį vartų aspektą. Vartuose kabo miesto herbas. Žinoma, šie vartai gražiai restauruoti.

Apvalios struktūros liekanos kitapus Reino.

Romėnų "Cloaca Maxima". 

Romėnų kanalizacijos sistema.

Romos imperijos žemėlapis.

Atidengtas grindinio ir sienos fragmentas.

Romėnų laikų fortifikacijos fragmentas.

Romėnų Kelno miesto siena.

Severinstorburgo vartai. Šie XII a. vartai šiandien naudojami kaip pokylių salė ir restoranas.

Severino bokštas buvo vienas iš penkiasdešimt dviejų bokštų miesto sienoje viduramžiais. Netoliese esanti šv. Severino bažnyčia mena IV a. ir yra viena seniausių Kelno bažnyčių. Ji buvo ne kartą perstatyta ir šiandien seniausi jos mūrai datuojami X a.

Turbūt mažiausias pasaulio vynuogynas.

Eigelsteintorburgo vartai. Šie vartai buvo m. kaip pagrininis įėjimas į miestą iš šiaurės pusės. Pro juos 1804 m. įžengė Napoleonas.

Lauko kavinės rytais tuščios.

Kelno viduramžių herojus, miesto simbolis.

Kelno herbas.

Čia norėčiau išsamiau pateikti istorinį Kelno ir jo regiono socialinį ir kultūrinį pjūvį. Dabartinio miesto teritorijoje jau 38 m. pr.m.e. gyveno germanų kilmės žmonės, vadinami "Kairiosios Reino pusės gentimi". Apie 50 mūsų eros metus čia įsitivirtino Romos imperija- buvusi romėnų legionų stovyklavietė Agripinos dėka gavo kolonijos statusą. Jau visai netrukus Romos imperja subyrėjo ir čia įsitvirtino frankai, iškilo Šventosios Romos imperija. Kelno gyventojai 1288 m. išsikovojo šiokias tokias savivaldos teises: Kelnas buvo pavaldus savo arkivyskupams, bet laikui bėgant religinė valdžia ėmė kirstis su pasaulietiniais miestiečių ir pirklių interesais; XVI a. arkivyskupas be miesto leidimo į Kelną įžengti jau nebegalėjo ir rezidavo kažkur netoliese, tarkime, Bonoje, nes Kelnas vis tiek priklausė jo arkivyskupijai jeigu nebe fiziškai, tai bent dvasiškai. Kelnas 1475 m. tapo Hanzos pirklių sąjungos nariu. Nuo 1801 m. į regioną atėjo prancūzai ir jau netrukus Kelnas buvo įtrauktas į Napoleono imperiją ir ten išbuvo iki 1815 m. Vienos kongreso, kai buvo perleistas Prūsijai. Čia buvo prūsų karinė tvirtovė, po Pirmojo pasaulinio karo regionas buvo po britų kontrole ir miesto fortifikacijos buvo sunaikintos kuriant demilitarizuotą Reino zoną. Per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo labai subomborduotas, neteko net 70-95 proc. savo pastatų, todėl iš esmės visas Kelno senamiestis yra atstatytas jau po karo, o kai kurie tvarkybos darbai tebevyksta ik šiol. Atkūrinėjant miestą tenka nemažai padirbėti ir archeologomas, todėl senovinis meisto paveldas ima lįsti iš visų pašalių.

Kasinėjant dabartinės miesto rotušės teritoriją surastos Romos imperijos pretorijaus liekanos. Čia gyveno Romos imperijos imperatoriaus vietininkas Kelne, jo rezidencija buvo miesto bei regiono politinis, ekonominis ir kultūrinis centras. Šiandien lankytojams prieinama archeologinė zona su IV a. sienos fragmentais, archeologiniais to meto buities radiniais. Yra žinoma, kad šis senasis pretorijaus pastatas, tuo metu jau Merovingų karalių rezidencija, buvo sugriautas VIII a. žemės drebėjimo metu, šios katastrofos metu nukentėjo daug Kelno pastatų. Šiuo metu keletas Vokietijos seismologinių institucijų vykdo projektą, kuriuo tikisi atkurti to žemės drebėjimo įvykių eigą Kelne. Visa didelė teritorija po db. Kelno rotuše yra istorinės Kelno rotušės, istorinio romėnų pretorijaus ir istorinės Merovingų karalių rezidedencijos bei istorinės žydų sinagogos ir mikvos teritorija. Šiuo metu vykdomi didelės apimties tvarkybos darbai ir naujas muziejus turėtų atsidaryti ateityje. Pretorijaus muziejuje labai rekomenduoju apsilankyti!

Pretorijaus muziejus.

Romėnai buvo gabūs inžinieriai ir architektai, jų kolonijos buvo aprūpintos visa reikalinga infrastruktūra. Kelno akvedukas buvo ilgiausias Vakarų Europoje. Įdomu tai, kad vanduo šiame akveduke buvo toks minkštas, kad galėjo ištirpdyti cementą, naudotą akvedukui mūryti. Tai pastebėjo ir patys romėnai, todėl į akveduką buvo nukreiptas kito vandens šaltinio vanduo, kuris dar ir padengė akveduką iš vidaus apsaugine medžiaga. Šis Kelno akvedukas driekėsi 95 km. Šiandien galima pamatyti vos kelis jo fragmentus, didžiąją dalį nebenaudojamo akveduko savo laiku gyventojai išsitampė kaip statybinę medžiagą. Pretorijuje galima pamatyti ir kitą su vandeniu susijusią struktūrą- miesto kanalizacią. Žinoma, tik nedidelę išlikusią jos dalį, kuria netgi galima pasivaikščioti (nerekomenduojama klaustrofobams). Labai įdomi archeologinė senųjų mūrų ekspozicija, nors manęs buities radinių stendai nebesužavėjo-juk ką tik buvau milžiniškame Romėnų-vokiečių muziejuje.
Man paliko įspūdį Kelno Kapitolijaus maketas- romėnų šventykla Kapitolijaus Triadai (Jupiteriui, Junonai ir Minervai), datuojama pirmaisiais mūsų eros metais. Kelne buvo įvestas ir imperatoriaus garbinimo kultas, jam buvo pastatyta atskira šventykla-spėjama, kad viena iš relikvijų joje buvo Cezario kalavijas. Kelno Kapitolijaus vietoje 690 mūsų eros metais buvo pastatyta bažnyčia, kuri vadinasi Švč. Mergelė Marija Kapitolijuje.

Pasivaikščiojau Kelno senamiesčiu, kuris, kaip jau minėjau, atstatytas po karo. Užsukau paragauti vietinio alaus.

Kelno senamiestis (Altstadt).

Apie Kelno alų reikia atskirai papasakoti. Istoriškai dauguma Kelno gyventojų darydavosi savo alų. Turistai tik XIX a. atrado Kelną, o jų poreikiams tenkinti privatūs bravorai pasistatė paprastus medinius suolus prie įėjimo ir siaurose gatvelėse. Dauguma šių bravorų-restoranų (Brauhaus) buvo sulyginti su žeme bombarduojant miestą Antrojo pasaulinio karo metais ir šiandien yra atstatyti. Kelno alus vadinamas Kölsch (tarti "Kiolš") ir jo galima paragauti praktiškai visur, bet įdomiausia tai daryti tradicinėse aludėse, kur galima paragauti ir vietinės virtuvės patiekalų. Tiesą sakant, meniu manęs nenustebino, panašiai valgome ir Lietuvoje. Kelno alus gali būti daromas tik Kelne, jis yra gana stiprus, saldus ir lengvas, patiekiamas 0,2 l stiklinėse. Tiesą sakant, alaus gėrimo tradicija verta dėmesio-čia alaus negalima užsisakyti, jis lankytojams čia tiesiog automatiškai paskiriamas, t.y. padavėjai nešioja specialius apvalius padėklus su tokiomis stiklinėmis po restoraną ir keičia išgertas stiklines į pilnas, o ant padėkliuko pažymi kiek alaus išgerta. Jeigu neuždengsite padėkliuku tuščios stiklinės, tai jums alų neš ir neš, kol nuo kėdės nukrisite, o paskui reikės susimokėti milžinišką sąskaitą už lėbavimą. Labai įdomu stebėti ir, žinoma, ragauti. Tokios stiklinės kaina svyruoja nuo 1,80 euro nuošaliame bariukyje iki 4,10 euro restorane su vaizdu į Kelno katedrą.

Ursulijus Lepečkojauskas ragauja Kelno alų Kiolšą.

Užkandėlei paėmiau silkės. 

Kelno rotušė.

Kelno rutušė.

Kelno rotušės apžiūrėti man nepavyko, nes ji beveik visa aptverta dėl statybų darbų. Kelno gildijos pasistatė pirmąją rotušę 1407-1414 m. kaip savo pergalės prieš kilminguosius 1396 m. simbolį ir šis pastatas buvo pirmasis Kelno ne dvasinis daugiaaukštis pastatas, t.y. ne kokia nors bažnyčia. Taip jau atsitiko, kad XIV a. susikirto praturtėjusių miestiečių ir kilmingųjų interesai dėl to, kieno žodis mieste svarbiausias, ir 1396 m. buvo priimtas pirmasis toks kaip ir demokratiškas statutas, panaikinantis socialines klases. Rotušės pastatą puošia 130 skulptūrų, jų tarpe ieškojau, bet nesėkmingai, vieno tokio vyruko, kuris rodo nuogą užpakalį :-) Galbūt ši skulptūra dabar yra atitvertoje nuo lankytojų pusėje. Hanzos pirklių sąjungos salė primena šlovingas šios sąjungos dienas ir pergalę prieš karalių Valdemarą IV Atterdagą, kuris užpuolė Gotlando salą ir sunaikinto Hanzos laivyną. Rotušėje galima apsilankyti su ekskursija, bet mane taip atbaidė tos statybos, kad nėriau visai į kitą pusę.

Kelno rotušės puošyba.

Kelno senamiestis.

Kelno senamiestis.

Kelno senamiestis.

Kelno senamiestis.

Kelno senamiestis.

Kelno senamiestis.

Kelno senamiestis.

Kelno senamiestis.

Kelno senamiestis.

Kelne yra nei daug, nei mažai, 240 bažnyčių (palyginimui, Vilniuje bus apie 40 bažnyčių). Jų tarpe Kelnas pelnytai didžiuojasi dvylika romaninio stiliaus bažnyčių. Kartu su Kelno katedros bokštais miesto panoramoje dominuoja Didžioji šv. Martyno bažnyčia. Romėnų laikais čia buvo sala ir sandėlys, kurio vietoje ir iškilo ši bažnyčia (1150-1250 m.). Ji buvo sugriauta per karą ir dabar yra atstatyta. Nepaisant atstatymų, Kelnas yra vienintelis miestas pasaulyje su dvylika romaninio stiliaus bažnyčių pačiame miesto centre. Viduramžiais Kelnas buvo trečias didžiausias pasaulio miestas po Konstantinopolio ir Romos, todėl bažnyčių nuolat reikėjo, jas vietiniai gyventojai uoliai statė ir puošė, nes jos reprezentavo miestą atvykėliams, o relikvijos šiose bažnyčiose traukė piligrimus.

Kelno senamiestis.

Prašoma prie bažnyčios nesysinti.

Atkurta romaninė architektūra.

Romaninės arkos.

Romaninės kolonos.

Grindų mozaika.

Šoninė nava.

Sienų tapybos fragmentai.

Kelno senamiestis.

Toliau mano žygis buvo nukreiptas susirasti Kelno šokolado muziejų, jo neaplankyti ir jo kavinėje išgerti kavos bei nusipirkti šokolado lauktuvėms. Kodėl neaplankyti? Tuoj paaiškinsiu.

Reinas. Galima pasiplaukioti laivuku.

Kelno miestą šiandien į dvi dalis dalina Reino upė. Vienas jo tiltas tarnauja kaip geležinkelio tiltas ir juo bent kartą per dešimt minučių pravažiuoja traukinys, nes Kelnas yra vienas iš didžiausių ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos susisiekimo centrų. Reino upė išteka iš Šveicarijos Alpių, teka per Šveicariją, Lichtenšteiną, Austriją, Vokietiją, Prancūziją ir Nyderlandus, kur įteka į Šiaurės jūrą prie Roterdamo. Šiuo metu Reinas ties Kelnu labai nusekęs, tai sukelia problemų vandens keleiviniam ir krovininiam transportui.

Kelno senamiestis.

Kelno senamiestis.

Kelno šokolado muziejus.

Kelno šokolado muziejus yra didelis traukos centras turistams ir vaikų grupėms. Atsiliepimai apie jį yra labai įvairūs priklausomai nuo to, kokio tipo turistas rašė. Mano apsisprendimas neiti į šį muziejų buvo nulemtas dviejų faktorių. Visų pirma, nebuvau tikra, ant kiek šokoladas yra vokiškas paveldas. Muziejuje yra ekspozicija apie šokolado kilmę iš Pietų Amerikos, bet nuo to prasideda kiekvienas šokolado muziejus. Kitas dalykas buvo kaina: 11,50 euro už bilietą (su Kelno turistine kortele būtų nedidelė nuolaida). Man ši kaina pasirodė per didelė už tai, ką, pasak atsiliepimų internete, čia galima pamatyti. Taigi, iš anksto buvau apsisprendusi šiuos pinigus paskirti lauktuvėms ir kavai. Muziejaus parduotuvėje vėpsotojų buvo daugiau negu perkančių, aš sunkiai radau ką pirkti kad būtų normali kaina ir normalus daiktas. Šokolado parduotuvėlių yra ir Kelno senamiestyje, tik kainos ten truputį gąsdina: mažas marcipanukas kainuoja tris eurus. Tačiau pagrindinis blogis, atbaidęs mane nuo šokolado muziejaus, buvo jame turistams duodamas degustuoti...pieniškas šokoladas. Mane, juodojo šokolado moterį, šitas faktas tiesiog sukrėtė.

Pakeliui į šokolado muziejų.

Kavinukė laukia lankytojų.

Šokolado muziejus Kelne.

Šokolado muziejus yra privatus. Jis atidarytas 1993 m. ir kasmet sulaukia apie 600,000 lankytojų (palyginimui, Kelne gyvena 1 mln gyventojų)-tai pati lankomiausia kultūrinė įstaiga Kelne. Tačiau nesigailiu į vidų neužėjusi, nes strateguoju išvyką į Šiaulius, kur irgi yra šokolado muziejus, kurio bilietas kainuoja 2,60 euro. Paragavau užsisakyti garsiojo jų karšto šokolado ir nuliūdau: jeigu Kelno šokolado muziejaus ekspozicija tokia, kaip jų karštas šokoladas, tai reikalai čia liūdni, nes už gana brangiai gavau karštos kakavos stiklinę su plakta grietinėle. Kelno šokolado muziejaus kavinės vadybininkui reiktų apsilankyti Vilniaus operos teatre ir ten išgerti puodelį karšto šokolado-tokio tiršto, kad įmerkus šaukštelį jis stovi. 

Ursulijus Lepečkojauskas ragauja karštą šokoladą Kelne.

Nors pasikark, koks nusivylimas. 

Šokolado muziejų puošia kažkokio dvasiško ganytojo statula.

Ursulijus Lepečkojauskas bendrauja su savo šokoladiniais gentainiais.

Kūriniai iš šokolado.

Iki šokolado muziejaus iš centro kursuoja toks traukinukas.

Kelno visuomeninis transportas-tramvajus, kuris moka tapti metro. Iki šokolado muziejaus nekursuoja.

Šiandieninis Kelno Heumarkt (t.y. Hay Market, šieno turgus) romėnų laikais buvo saloje. Traukinių bėgių tiesimui kasinėjant šią teritoriją 2007 m. beveik 12 metrų gylyje buvo surastas romėnų laivas, kuriuo buvo gabenami akmenys miesto statybai. Kelno uostas romėnų laikais galėjo vienu metu priimti net du šimtus laivų! Tuo metu Heumarkt buvo už gynybinės miesto sienos ribos. Viduramžiais čia buvo bausmės vieta su plakimo stulpu, kartuvėmis, ir ne vienas kilmingasis čia atsisveikino su galva ant budelio kaladės. Be tokių edukacijų visuomenei, čia dar buvo turgus, kur buvo pardavinėjamas šienas, medžiagos, odos, mėsa, sūris, druska. Šiandien salos nebeliko nė ženklo, o aikštę puošia raito Frederiko Viljamo III statula (2009 m. atrestauruota po karo).

Frederikas Viljamas III.

Frederikas Viljamas III.

Paminklą 1878 m. Prūsijos karaliui Frederikui Viljamui III (1770-1840) pastatė Kelno miestiečiai. Šis Prūsijos karalius buvo vedęs gražiąją Luizę ir Napoleono karo metais turėjo bėgti prisiglausti į mūsų Klaipėdą. Vienos kongreso metu jis palaikė Rusijos carą Aleksandrą I ir taip vos neprivedė šalies prie naujo karo su Anglija, Prancūzija ir Austrija, tačiau konfliktas išsisprendė ir Frederikas Viljamas III prisijungė naujų žemių, jų tarpe ir Reino provinciją.

Kelno senamiestis.

Kelno senamiestis.

Fontano detalė. 

Kanalizacijos dangtis.

Spalio vidurys, bet lauko kavinės atviros.

Kepykla su fantazija.

Kelno senamietis.

Namo puošybos detalė.

Dviračių nuomos punktas.

Paskutinis mano šios dienos lankytinas objektas buvo Hohencolerių tiltas su meilės spynomis ir šalia jo esantis bokštas su panoramos aikštele. Būtent šis tiltas ir yra skirtas geležinkeliui, juo traukiniai atvyksta į Kelno centrinę geležinkelio stotį (Hauptbahnhof), bet taipogi yra išskirtos dvi juostos pėstiesiems. Tai-labiausiai apkrautas geležinkelio tiltas Vokietijoje, juo kasdien pervažiuoja apie 1,200 traukinių. Šis tiltas pastatytas 1907-1911 m. pakeisti senąjį tiltą, kuris nebesusitvarkė su transporto apkrovomis.  Tuomet Kelnas su Reino provincija dar buvo Prūsijos sudėtyje, kurią valdė Hohencoleriai, ir keturis tilto kampus puošia Hohencolerių valdovų skulptūros. Hohencolerių tiltas buvo nugriautas per Antrą pasaulinį karą (vokiečiai jį susprogdino Sąjungininkams artėjant prie Kelno) ir po karo naujai atstatytas. Šiandien šis tiltas garsėja ne tiek Hohencoleriais, kiek meilės spynelėmis, kurių čia sukabinta apie porą tonų ir miesto valdžia kartas nuo karto prasieina su žnyplėmis metalui.

Hohencolerių tiltas. 

Meilės spynelės ant Hohencolerių tilto.

Vaizdas į Reiną. 

Kiek daug meilės!

Karštos pupytės :-)

Ši spyna-kaip Ursulijus Lepečkojauskas dydžio! 

Vienas iš Hohencolerių.

Kelne vyksta nemažos statybos. 

Apžvalgos bokštas. 

Kelno panorama iš kitos Reino upės pusės.

Labiausiai fotografuojama Kelno vieta.

Šiuolaikinis Kelnas. 

Diena buvo įtempta ir pilna įspūdžių, todėl į hostelį grįžau anksti, kiek pailsėjau ir vėl išlindau nors trumpam naktinio Kelno pažiūrėti, apšviesta Kelno katedra pasigrožėti. Kita diena buvo suplanuota ne mažiau įdomesnė ir intensyvesnė! Laukite tęsinio.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Kelnaitė