Kelnas: odekolono, šokolado ir Trijų Karalių miestas. Antra dalis.

Naują dieną pradėjau pasiklysdama. Būna toks momentas, kai reikia nepažįstamame mieste kažkur nuvažiuoti, aš jau neblogai orientuojuosi kas kur yra, bet tada šauna ta geniali mintis, kad reikia pavažiuoti dar viena stotele toliau, nes gal bus mažiau eiti. Šį kartą tramvajus mane nuvežė tikrai  toliau, negu reikėjo-tiltu į kitą Reino upės pusę, bet nuo vaizdo, kuris atsivėrė į Kelno senamiestį nuo kito upės kranto, man net žandikaulis atvipo.

Alt St Heribert bažnyčia. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1376 m., atstatyta dabartinė 1977 m.

Kelno senamietis.

Kelno naujamiestis.

Kūtvėla lankosi Kelne.

Gatvės menas.

Ilgai nevėplinėjau, senamiestyje manęs laukė ilga diena. Kadangi turėjau Kelno miesto turistinę kortelę su visuomeniniu transportu, tai tiesiog įšokau į kitą tramvajų atgal, pavažiavau tą vieną stotelę, išlipau ir tiek naujienų.

Pas šventą Petrą.

Odekolono muziejus.

Su odekolono muziejumi man nepasisekė, nes susirgo gidas ir ekskursija buvo perkelta kitam laikui, kuris man netiko, o muziejuje apsilankyti galima tik su gidu. Kelne yra kelios specializuotos odekolono parduotuvės, kur galima įsigyti ne tik šio kvapnaus vandens, bet ir įvairios kūno ir namų parfumerijos. Odekolonas yra bene garsiausias kvapnusis vanduo pasaulyje, o jo kilmės paslaptį gaubia paslapties šydas. Odekolonas pradėtas eksportuoti į visą pasaulį XVII a., ypač išpopuliarėjo Europoje, jo kvapui neatsispyrė (ne chronologine tvarka) Napeoleonas, Gėtė, Volteras, Madam diu Bary, Mozartas, Stanislovas Agustas Poniatovskis, imperatorienė Sisi, karalienė Viktorija, Oskaras Vaildas, Markas Tvenas, princesė Diana... Manoma, kad odekolono sudėtyje yra apie trisdešimt ingredientų. Pirmasis odekolonas buvo sukurtas kaip "aqua mirablilis", t.y. vaistas nuo įvairių negalavimų, skausmų, podagros, netgi...maro. Būtent prancūzų kareiviai XVIII a. suteikė šiam kvapniajam vandeniui vardą: Eau de Cologne (tarti "odekolon"), t.y. Kelno vanduo. Daugelis parfumerių bandė kurti savo odekolonus, 1865 m. Kelne veikė  net trisdešimt devynios parfumerijos dirbtuvės. Kelno odekolono tėvu visgi laikomas italas Giovanni Maria Farina, nors jis galbūt ir nebus originaliojo recepto autorius. Kai XVIII a. prancūzai užėmė Kelną, jie pakeitė iki tol buvusią pastatų numeraciją, taip vienas konkretus adresas Glockengasse 4711 tapo oficialiu odekolono adresu Kelne. Pats odekolono muziejus yra kitoje gatvėje, kur gyveno Farina šeima. Šiandien jau aštuntoji Farina šeimos karta užsiima odekolono gamyba.

Ursulijus Lepečkojauskas sako, kad čia dabar bus jo mylimiausi kvepalai.

Tokia biškį erotiška reklamytė.

Kaip jau minėjau pirmojoje reportažo dalyje, Kelne piligrimus traukia daugybė šventųjų relikvijų. Kelno globėja laikoma šv. Uršulė. Ji buvo Anglijos princesė, gyvenusi IV mūsų eros amžiuje. Jos kankinystės istorija turi nemažai versijų ir nepaaiškinamų epizodų. Pasakojama, kad krikščionė princesė išsiprašė kelis metus prieš nepageidaujamas vestuves su pagoniu princu ir su dešimčia palydovių mergelių, kurias kiekvieną lydėjo šimtas palydovių mergelių, iškeliavo į Romą. Grįžtant atgalios, Kelne jas užpuolė ir nužudė hunai, kai šv. Uršulė atsisakė tekėti už jų vado. Yra versija ir apie sudužusį mergelių laivą, tada jas išgelbėjo ir į nelaisvę paėmė pagonys hunai. Dar pasakojama, kad Dievo pasiųstas angelas nuvedė šv. Uršulę ir jos palydoves į kankinystę ir šv. Uršulė labai puikiai žinojo, kas jos laukia Kelne ir sąmoningai nuėjo kankinės keliu. Kelne šiai šventajai pastatyta bažnyčia. Kažkada kasinėjant aplinkinę teritoriją buvo rasta daug palaikų (nenuostabu, juk turėjo būti kapinės prie bažnyčios), tai davė pagrindą tvirtinti čia buvus užkastas mergeles kankines, visas 11,000. Šiandien šv. Uršulės relikvijas galima pamatyti jos vardo bažnyčioje Kelne, o kraupokas kaulų kambarys, vadinamas "Golden chamber" (2.00 eur), saugo kitų manomų mergelių kankinių kaulus. Labai džiaugiausi, kad pavyko apsilankyti šioje bažnyčioje, nes kai kurie internetiniai komentatoriai skundėsi, kad bažnyčia būna uždaryta nurodytu savo darbo metu.

Šv. Uršulės bažnyčia.

Šv. Uršulės bažnyčios durys.

Gatvės menas,

Durų rankena. Ar ji tikrai primena riestainį?

Šv. Uršulės bažnyčia.

Gražus vitražas.

Šv. Uršulės relikvijos.

Kelno herbe yra trys karūnos, simbolizuojančios Tris Karalius, ir vienuolika "liepsnelių", simbolizuojančių 11,000 šv. Uršulės kankinių mergelių. Bet be Trijų Karalių ir šv. Uršulės, Kelnas turi dar vieną globėją. Ką tokį? Skaitykite toliau.

Kelno herbas.

Savo žurnalistiniame krepšelyje radau staigmeną- bilietą į Hop on/off autobusą. Jų Kelne yra keli, mano bilietas buvo į raudonąjį "Cologne classical red line" autobusą. Maršrute yra keturiolika stotelių, autobusas važiuoja maždaug kas pusę valandos. Mano autobuse buvo gidė, kuri kalbėjo vokiškai ir angliškai. Kelionė raudonuoju autobusu po Kelno įžymias vietas užtrunka apie pusantros valandos, jeigu neišlipate. Aš dar namuose planuodama Kelno kelionę ilgai kamavausi tarp ekskursijos pėsčiomis ir ekskursijos autobusu, galiausiai apsisprendžiau vaikščioti visur pati, bet šią ekskursiją autobusu tikrai rekomenduoju norintiems susidaryti išsamesnį miesto vaizdą negu galima apeiti savarankiškai. Autobusas vežioja po tikrai didelę teritoriją, sustoja prie botanikos sodo ir zoologijos sodo, o tai-visiems vaikams įdomūs dalykai, o toks keliavimas po miestą su mažais vaikais patogesnis, nei baladojimasis visuomeniniu transportu jam visiškai išėjus iš rikiuotės. Be to, šis autobusas man padėjo surasti trečiajį Kelno globėją!

Turistinis autobusas. 

Nagrinėjamės kelionės maršrutą.

Seniausias Kelno pastatas. 

Gal kam ledų?

Kadaise buvęs didžiausias Europoje vandens bokštas, dabar-viešbutis.

Kelno Manhetenas.

Kelno uosto rajonas vadinamas "Rheinauhafen" vardu. Šis uosto rajonas buvo pertvarkytas šiuolaikiškai ir šiandien yra labai prestižinė gyvenamoji vieta, čia butus įsigyja garsenybės, o ofisus išsinuomoja stambios įmonės. Uostamiesčio vizitine kortele tapusius tris pastatus suprojektavo Hamburge gyvenantis vokiečių ir iraniečių kilmės architektas Hadi Teherani, jo suprojektuoti pastatai primena kranus, kuriais ilgus dešimtmečius prekės buvo iškraunamos ir pakraunamos šiame uoste.

Naujai pertvarkytas Kelno uosto rajonas.

Krano formos pastatai.

Rami prieplauka.

Kelno bokštas.

Kelno bokštas yra keturiasdešimt keturių metrų aukščio dangoraižis ir antras pagal aukštį pastatas Kelne po Kelno katedros. UNESCO pasaulio paveldo statusas, kurį turi Kelno katedra, numato, kad senojoje miesto dalyje negali iškilti pastatas, aukštesnis už katedrą ir taip išdarkyti senamiesčio peizažą, tačiau naujuosiuose rajonuose dangoraižius lipinti nedraudžiama.

Jau beveik besibaigiant autobusinei ekskursijai išgirdau gidę minint tą magišką vardą- "Zankt Gėrėon". Net ausis pastačiau-negi netoliese yra ta mano ieškomoji bažnyčia, skirta trečiajam Kelno globėjui? Jeigu taip, reikia būtinai ją pamatyti, nes tarp šimtų Kelno bažnyčių rasti tą vienintelę net ir tokiai pamaldžiai moteriškei kaip man buvo sudėtinga. Ši bažnyčia buvo pastatyta šv. Gereonui ir iš visų Kelno romaninio stiliaus bažnyčia yra didžiausia. Ji stovi ant dešimtkampio romėnų laikų pastato liekanų ir kadaise buvo išpuošta mozaikomis. Bažnyčia skirta šv. Gereonui ir jo vadovaujamo Tėbų legiono kariams, apie 300 mūsų eros metus nukankintiems už krikščionių tikėjimą. Jų palaikai, sakoma, bvuo sumesti į šulinį, kuris iki šiol nerastas. Merovingų karaliai buvo karūnuojami ne kur kitur, o būtent šioje bažnyčioje, jos kriptose palaidoti bent du Kelno vyskupai. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia labai nukentėjo ir tik 1984 m. pamaldos buvo atnaujintos. Bažnyčia garsėja puikiais vitražais, išlikusiomis XI a. mozaikomis, bet labiausiai-savo raudonu kupolu. Ši bažnyčia prilyginama Stambulo Hagia Sofijai ir Florencijos katedrai ir pagal savo statusą laikoma antra svarbiausia bažnyčia Kelne po, žinoma, Kelno katedros.

Šv. Gereono bažnyčia.

Šv. Gereono...eeee...paminklas? 

Šv. Gereono bažnyčia.

Skliautas ir arka.

Raudonas kupolas.

Gražieji vitražai.

Šv. Gereono bažnyčios interjeras.

Sienų tapyba.

Krikštykla.

Pieta.

Kadangi turistinis autobusas jau buvo nuvažiavęs, nenorėjau pusę valandos laukti kito, nes važiuoti iki ekskursijos pabaigos taško buvo likusi tik viena stotelė. Šio apžvalginio turo autobusu metu buvau pastebėjusi kelias įdomias vietas, todėl tiesiog važinėjausi tramvajais ir viską fotografavau.

Ne visas Kelno bažnyčias atstatė.

Paminklas karo aukoms atminti.

Visas Kelnas vienoje nuotraukoje: romėnų ar viduramžių laikų mūras, alėja su platanais ir dviratis. Kelne labai išvystyti dviračių takai.

Kelno karnavalo modelis.

Kelnas, pasirodo, turi ir savo karnavalą. Jis prasideda kasmet 11.11.11- lapkričio 11 d., 11.00 val. ryto. Taipogi, karnavalinamasi ir per Užgavėnes bei laikotarpiu tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Žmonės persirengia įvairiais kostiumais, vyksta paradai ir visi karnavalams derami renginiai. Kelne yra parduotuvių, kur galima įsigyti karnavalinių kostiumų ar aksesuarų.

Sena suderinta su nauja.

Kelno naujesnieji rajonai.

Modernus fontanas.

Dailūs fasadai.

Ką matote: nosį ar pirštą?

Atminimo akmenys.

Kelno žydų bednruomenė save laiko seniausia žydų bendruomene į šiaurę nuo Alpių, jų bendruomenės gyvavimas Kelne žinomas nuo 321 mūsų eros metų. Ši data yra žinoma todėl, kad Kelno gyventojai nusiuntė laišką imperatoriui Konstantinui klausdami, ar galima priimti žydus į miesto tarybą; Konstantinas atsakė, kad taip, galima. Tačiau Kelne žydai susidurdavo su tomis pačiomis antisemitinėmis nuotaikomis kaip ir visur, štai 1349 m. buvo surengtas didelis kruvinas pogromas prieš Kelno žydus, kurie buvo apkaltinti maro užkrato platinimu. Holokausto metais Kelne gyveno apie 15,000 žydų, 11,000 iš jų Holokausto neišgyveno. Šiuolaikiniame Kelne daugelis žydų yra persikėlėliai iš buvusios Sovietų sąjungos, todėl ne visada lengva jiems rasti bendrą kalbą su Vokietijos žydais; nors milijoną gyventojų turinčiame Kelne gyvena vos apie 5,000 žydų, tai laikoma viena didžiausių žydų bendruomenių Vokietijoje. Autobuse gidė pasakojo, kad trečdalis Kelno gyventojų šiandien yra iš migrantų šeimų, turi turkų ar arabų šaknų. Šiuo metu vyksta žydų mikvos archeologiniai kasinėjimai, Kelno miestas rengiasi investuoti 40-50 mln eurų į žydų kultūros muziejų. Menininkas Giunteris Demningas 1992 m. sukūrė pirmuosius atminimo akmenis, jie buvo įrengti ten, kur gyveno Kelno žydai prieš Holokaustą. Šiuo metu tokie atminimo akmenys įtaisyti dvidešimt dvejose šalyse, įskaitant ir Lietuvą (pvz. Vilniaus ir Islandijos gatvių sankryžoje). Kelne yra veikianti sinagoga, bet šios kelionės metu jos nesusiradau, tiesiog pritrūko laiko.

Kelno bananai.

Prieš maždaug trisdešimt metų toks Tomas Baumgėrtelis (tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo už vokiškos pavardės sulietuvinimą) pirmasis užpurškė banano paveiksliuką ant pastato ir tapo oficialiu Kelno "bananintoju". Bananas rodo, kad pastatas susijęs su menu, tačiau ne bet kokiu, o labai kokybišku ir įdomiu. Toks meno žymėjimas prilipo ir galerijų savininkai ėmė savavališkai purkštis bananus ant savo pastatų, todėl buvo netgi teismo procesas, kuriame Tomas Baumgėrtelis apgynė savo teisę būti vieninteliu kokybiškų bananų dalintoju Kelne. Šiandien tokius bananus visgi galima rasti ir už Kelno ribų.

Kelno katedros fasado fragmentas.

Taip baigėsi mano antroji diena Kelne. Naktį miegojau gerai, nes turėjau tik vieną tylią kambariokę. Kitą rytą išsiregistravau anksti ir nuvažiavau iki Kelno traukinių stoties ir ten saugojimo kameroje palikau savo daiktus, nes po šios dienos nusimatytos pažintinės programos jau laukė skrydis namo. Man buvo patogiau daiktus palikti traukinių stotyje ir iš ten važiuoti tiesiai į oro uostą, negu vėl grįžti į hostelį jų atsiimti.

VII a. pabaigoje ten, kur stovėjo romėnų Kapitolijus, Kelno valdytojo Pepino iš Herštalio žmona Plektruda liepė pastatyti bažnyčią, kuri vadinasi Švč. Mergelė Marija Kapitolijuje. Plektruda buvo politiškai ir socialiai aktyvi moteris, netgi savo parašu patvirtindavo vyro pasirašytus raštus. Po vyro mirties Plektruda buvo savo sūnaus regente, įsivėlė į kelis karinius konfliktus, jos armija buvo sumušta ir Plektrudai teko ieškoti prieglobsčio Kelne. Galiausiai ji pasitraukė į vienuolyną, kur tais pat metais ir mirė. Ši bažnyčia buvo konsekruota 1065 m., atšventinta po atstatymo 1984 m. Bažnyčioje saugomos medinės durys, datuojamos 1065 m., jose išdrožinėtos Kristaus gyvenimo scenos.

Vidinis kiemelis.

Švč. Mergelė Marija Kapitolijuje.

Spalio viduryje žydi rožės.

Grindų mozaika.

Centrinis altorius ir choras.

Mergelė su Vaikeliu.

Romanikos stiliaus kolonos.

Choro puošyba.

Klausykla.

Ar tik ne mamuto iltys?

Bažnyčios geradariams.

Netoliese yra nuostabus Pasaulio kultūrų muziejus: Rautenstrauch-Joest muziejus. Apžiūrėjau tris jo ekspozicijas: bažnytinio meno parodą buvusioje bažnyčioje, pasaulio kultūrų buities eksponatų parodą nuolatinėje parodoje ir greitajai madai skirtą parodą laikinojoje parodoje. Nuolatinė ekspozicija sudaryta iš 1901-19016 m. įkurto antropologijos muziejaus rinkinių, tai buvo 3,500 ekponatų privati kolekcija. Ją surinko keliautojas Wilhelm Joest ir po savo ankstyvos mirties ją paliko savo seseriai Adelei Joest-Rautenstrauch. Adelė liko našle labai netrukus ir savo brolio bei vyro atminčiai finansavo tokio muziejaus statybą. Rinkiniuose šiuo metu yra apie 65,000 eksponatų iš viso pasaulio. Po karo muziejaus pastatas buvo apgriautas, jo požemines saugojimo patalpas kelis kartus apsėmė patvinęs Reinas, todėl visiškai naujas muziejaus pastatas buvo atidarytas 2010 m. Muziejaus foje galima pamatyti didžiausią jo eksponatą- daržinę iš vienos Indonezijos salos. Dviejų aukštų pastatas pilnas pritutintas eksponatų iš viso pasaulio ir suskirstytas temomis į ritualus, pomirtinį pasaulį, gyvenamąją aplinką, kaukes...Fotografuoti leidžiama, bet nesu tikra dėl publikavimo: visuose muziejuose šios kelionės metu fotografavau išskyrus Kelno katedros lobyną, visur leido fotografuoti be blykstės, bet publikacijoms, net įkėlimui į Facebook'ą, reikalingas raštiškas kiekvieno muziejaus leidimas, šiuo klausimu jie labai griežti. Todėl pasitenkinsiu tik išorės nuotraukomis ir aprašymais, nes nenoriu įsivelti į begalinius susirašinėjimus su visais Kelno muziejais. Muziejui priklausančioje buvusioje bažnyčioje mane sužavėjo žmogaus rankų sukurtas grožis, kuris akmenį ir medį privertė spindėti auksu ir kalbėti grožį žmogaus širdžiai. Greitosios mados paroda mane sukrėtė skaičiais ir nuotraukomis: kasmet 62 milijonai tonų (sic!) rūbų išmetami ir sudaro 80 proc. šiukšlių, ir tik 20 proc. iš jų bus perdirbti. Visa kita lieka trūnyti ant mūsų planetos, tuo metu greitoji mada suka ir suka ciklus, į parduotuves kas penkias savaites pristatydama naujas kolekcijas. Rūbus siuva žmonės, dažnai vaikai, trečiojo pasaulio šalyse, jie dirba kenksmingomis sąlygomis. Parodoje mačiau nuotraukas iš 2013 m. fabriko Bangladeše griūties, vienoje nuotraukoje užfiskuoti tėvai, vaikštantys palei morge sukrautus žuvusiųjų kūnus maišuose ir fotografas užfiksavo jų reakciją, kai viename maiše jie atpažino savo dukrą...Žmonės tame fabrike dirbo šešias dienas per savaitę, gaudami 37 centus už valandą. TRISDEŠIMT SEPTYNIS CENTUS UŽ VALANDĄ!!! Fabrike tą dieną mirė 1,130 žmonių. Kanados įmonė, kuri siuvo drabužius tame fabrike, buvo paduota į teismą, kažkokias kompensacijas jau išsimokėjo, bet ir šiandien tebesiuva drabužius Bangladeše, nes "tai duoda darbo ir pajamų daugeliui Bangladešo žmonių". Iš parodos išėjau apsižliumbusi kaip reikalas.

Netoli Pasaulio kultūrų muziejaus yra Kolumbos muziejus.

Kolumbos muziejus.

Romaninio stiliaus šv. Kolumbos bažnyčia buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais, 1950 m. iš jos liko tik koplyčia ir stebuklingai išlikusi Marijos skulptūra, šiandien žinoma kaip "Madonna of the Ruins". Nuo 2007 m. čia veikia Kelno arkivyskupijos muziejus, nors, kaip matote, fasado tvarkybos darbai tebevyksta. Parodos koncepcija labai savotiška: didelėje erdvėje eksponuojamas vienas viduramžių bažnytinio meno eksponatas arba vienas romėnų laikų eksponatas (iš Romėnų-vokiečių kultūros muziejaus fondo) ir papildomas šiuolaikinio meno kūriniu. Labai savotiška interpretacija.

Šv. Kolumbos bažnyčios fasado fragmentas.

Vidinis kiemelis, buvusios bažnyčios kapinės.

Iš neaplankytų didesnių muziejų Kelne man realiai buvo likę du: Ludwig muziejus ir Wallraf-Richartz muziejus. Jie labai skirtingi: pirmasis skirtas šiuolaikiniam menui, o antrasis-tradicinei XIV-XX a. dailei. Kadangi jau turiu skrydį į Briuselį vasariui (taip, gyvenu metais į priekį) ir esu ten nusimačiusi aplankyti garsių dailininkų darbams skirtą muziejų ("Old Masters"), tai nusprendžiau visgi imti ir užsukti į Ludwig muziejų. Nesu šiuolaikinio meno gerbėja, bet žurnalistinis darbas įpareigoja domėtis kuom garsėja mano lankomas miestas, o šis muziejus labai visur reklamuojamas. Irenė ir Peteris Ludwigai 1976 m. padovanojo Kelno miestui 350-ties šiuolaikinio meno darbų kolekciją. Miestas savo ruožtu įsipareigojo pastatyti jiems muziejų, ką pavyko padaryti 1986 m. Dabar šis muziejus turi labai didelę šiuolaikinio meno kolekciją iš rusų avangardo, primityvizmo, kubizmo, konstruktyvizmo, poparto...Picasso darbų kolekcija laikoma trečia pagal dydį pasaulyje: muziejuje saugoma 900 įvairių jo darbų. Žinoma, ne visi vienu metu rodomi. Į fotografijos skyrius net nėjau, nes apeiti visą nuolatinę paveikslų ir skulptūrų parodą užima marias laiko. Laimei, šis muziejus yra visai šalia Kelno katedros, todėl netrukus jau galėjau atsigaivinti Kelno alaus stikline viename iš barų senamiestyje ir sėdau į oro uosto traukinį.

Ludwig muziejus.

Iš Ludwig muziejaus terasos matosi Kelno katedra. 

Dvi su puse dienos Kelne baigėsi. Man ši kelionė labai patiko. Kelnas paliko didelį įspūdį, nors, reikia pripažinti, mačiau turistinę ir gražiausią jo dalį. Esu muziejų fanė (fanatikė), todėl man pritrūko dar vienos-dviejų dienų apeiti likusiems įspūdingiems muziejams, todėl kryžiaus ties Kelnu nededu, reikės sugrįžti kada nors ateityje.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Kelnaitė