Žiežmariai-Napoleono lobio beieškant. Mažo miestelio didelės galimybės.

Žiežmarius turbūt žino kiekvienas, nes juos kerta judriausias Vilnius-Kaunas kelias Lietuvoje. Čia per valandą sustoja 3-4 tarpmiestiniai autobusai, kurių galutinis kelionės tikslas būna ir tolimiausi šalies kampeliai. Žiežmarius labai patogu aplankyti būtent atvažiavus autobusu, nes paskutiniai reisai išvyksta apie 22.00 val. Aš Žiežmarius esu daugybę kartų pravažiavusi, tai šį kartą nusprendžiau čia išlipti pasivaikščioti. Verta žinoti, kad autobusai į pačius Žiežmarius neužsuka, jie sustoja sustojime prie viaduko, palikdami Žiežmarių centrą 1-2 km šone.

Vilnius-Kaunas kelias, sustojimas Žiežmariuose. Stotelė kažkodėl be pavadinimo, "kam reikia-tas žino". 

Tik išlipau, o Žiežmariai jau renka turistinius taškus- netoli stotelės yra informacinė lenta apie Žiežmarius. Informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis. Vilniuje, deja, jau būtų apdergta vandalų, o čia, prašom, net tviska. Atskiras ačiū už anglų kalbą-iškart aišku, kad orientuota į užsienio turistus.

Žiežmarių istorija.

Miestelio pavadinimas kildinamas iš kairiojo Strėvos intako Žiežmaros, nors šis intakas miestelio nesieka. Gali būti, kad miestelis dėl kažkokių priežasčių persikėlė toliau nuo vandens. O galbūt jis taip pavadintas dėl gausios kažkada klestėjusios žiežulų ir raganų "žiežmarų" bendruomenės? Sunku pasakyti. Žiežmariai pirmą kartą Kryžiuočių kelių aprašymuose paminėti 1387 m. Kalbama, kad prie Strėvos upelio įvyko Strėvos mūšis 1348 m., nes tai metais Prūsijos magistras apgulė Trakus ir Strėvos pilį (Strawilissen). Aštuonias dienas truko mūsų krašto niokojimas. Algirdas su Kęstučiu pasivijo atsitraukiančius Kryžiuočius ir užvirė mūšis, abi pusės patyrė didelių netekimų. Galiausiai lietuviai buvo privesrti trauktis per užšąlusią upę, ten ledas neatlaikė ir daug karių paskendo. Upė pasiglemžė Algirdo ir Kęstučio brolį, Naugardo ir Pinkso kunigaikštį, Narimantą. Tai buvo skaudi netektis. Manoma, kad Strėvos mūšio metu gyvybės neteko ir dar vienas Gedimino sūnus-Manvydas. Tais pačiais metais Kryžiuočiai sėkmingai puolė Žemaitiją, o netrukus nuo LDK žemių atsiskyrė Smolenksas ir Pskovas; Švedijos karalius nuniokojo be valdovo likusias Narimanto žemes Naugarde., o Lenkijos karalius pasinaudojo proga ir puolė Volynę-vienu žodžiu, kaimynus turėjome tai neduok pone Dieve niekam. Pašlijo Gediminaičių brolių santykiai-be Algirdo žinios Kęstutis derėjosi dėl krikšto. Padėtį pavyko stabilizuoti, bet ši vidaus krizė neliko be pasekmių.



Žiežmarių dvaras ir prie jo išaugęs miestelis XV a. buvo valdovo nuosavybė ir šias valdas iki gyvos galvos gavo Lietuvos didžioji kunigaikštienė Elena Ivanovna. Spėjama, kad 1501 m. ji ir suteikė miesteliui savivaldos teises. Karo atveju Žiežmariai buvo įpareigoti išstatyti 116 raitelių, šiuo tikslu buvo renkami atitinkami mokesčiai. 1562 m. rugsėjo mėnesį čia nakvojo Suomijos kunigaikštis Jonas, jis vyko iš Vilniaus į Kauną pirštis Žygimanto Augusto seseriai Kotrynai Jogailaitei. Po sėkmingų piršlybų jis čia vėl nakvojo grįždamas į Vilnių. Garbingą jaunikio statusą pabrėžė 120-ties arklių palyda. Paskutinis Žiežmarių valdytojas iki Abiejų Tautų Respublikos padalinimo greičiausiai bus Leonardas Pociejus, valdęs Žiežmarių seniūniją 1766 m. Jis palaikė Stanislovo Augusto Poniatovskio kandidatūrą į Lenkijos sostą, padarė gerą valstybinę ir karinę karjerą, bet 1773 m. po mūsų valstybės padalijimo prisiekė Jekaterinai II, nes norėjo išsaugoti turėtas Polocko valdas. Leonardas Pociejus vedė moterį iš Radvilų giminės, su ja susilaukė sūnaus, paskutiniojo Lietuvos didžiojo stovyklininko-ši pareigybė po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo buvo panaikinta. Stanislovas Augustas Poniatovskis 1792 m. patvirtino Žiežmarių miesto teises ir leido naudoti herbą su Šv. Stanislovu, prikeliančiu mirusį žmogų. Tiesą sakant, tai turbūt vienas gražiausių herbų, kokius man yra tekę matyti. Miestelio savivaldą žmonės paminėjo kaip pridera tiems laikams-Mišiomis bažnyčioje, gausiomis vaišėmis bajorų seimelyje ir, žinoma, muštynėmis. Konflikto eigoje Mūro Strėvininkų ekonomas ėmė ir...nukando Žiežmarių vaitui nosį. Atskubėjęs daktaras nerado ko prisiūti, nes nosis paslaptingai dingo. Per Žiežmarius 1812 m. žygiavo Napoleono armija, pats imperatorius irgi buvo sustojęs Žiežmariuose. Sukilimę prieš carą dalyvavo keli miestelio gyventojai, jų tarpe buvo kunigas Motiejus Lideika, kuris slėpė ir šelpė sukilėlius. Yra užfiksuota, kad 1866 m.mugės metu policija iš Petro Šatevičiaus atėmė dvidešimt lietuviškų knygų. Jo nenubaudė, nes draudimas platinti spaudą lotyniškais raidėmis šioje mugėje buvo pirmą kartą paskelbtas. Po spaudos atgavimo  Žiežmariuose buvo skaityklų ir knygynų, blaivybės draugijos skyrius, lietuviškų laikraščių buvo galima pavartyti arbatinėje. Pro Kaišiadoris nutiestas geležinkelis skaudžiai kirto Žiežmarių ekonominiam vystymuisi. Kaune 1920 m. antivalstybiniam sukilimui vadovavo komunistai, jų tarpe buvo ir žiežmariškis Maksas Kušneris, paskui nubaustas mirties bausme. Antrojo pasaulinio karo metais įkurta Žiežmarių darbo stovykla prie tiesiamos Vilnius-Kaunas magistralės, čia dirbo įvairiuose getuose sulaikyti žydai. Vokiečiai ieškojo jaunų žmonių darbams į Vokietiją, tam pasipriešinęs klebonas buvo suimtas ir įkalintas, daug jaunuolių pabėgo. Soviemečiu čia buvo vystoma įvairi pramonė, bet kažkokių naftų ar deimantų nebuvo. Žiežmariai buvo išrinkti Mažaja kultūros sostine 2019 m.

O kaip ten su tuo Napoleono lobiu? Šiuo lobiu šventai tiki jau septynios lietuvių kartos. Lobių prikrauti vežimai (minima, apie 800 kg aukso iš rūmų ir cerkvių) iš Maskvos taip ir nepasiekė Lenkijos, todėl peršasi logiška išvada,kad lobis nusėdo kažkur Lietuvos žemėje, nors baltarusai irgi turi savų šio lobio dingimo versijų. Ši legenda buvo tokia gaji, kad ja patikėjo net ir šiaip jau blaivaus proto KGB. Sovietmečiu Lietuvos kultūros ministerija buvo surengusi oficialią šio lobio paieškos ekspediciją, kurią lydėjo ir KGB pareigūnai. Oras buvo prastas, todėl archeologai netrukus kasinėjimą metė, nesusigundė net žadama asmenine "Volga". Kitos ekspedicijos metu kapinaites prie Rambyno išvartė ekskavatoriumi, o lobio užkasimo vietą turėjo žymėti nuo ąžuolo krentantis šešėlis. Matyt, prastai žymėjo, nes lobio ieškotojai išrausė visas kapines. Napoleono lobio legenda yra viena žinomiausių mūsų krašte. Jai gimti padėjo prancūzų karių prisiplėštas turtas (auksas, sidabras, ikonų papuošimai), kuriuos iš mirusių ar nužudytų nusilpusių bėgančių prancūzų pasiimdavo vietos gyventojai. Jie tada stebėdavosi, kad jeigu kiekvienas kareivis toks turtingas, tai koks turtingas turi būti jų valdovas? Taip kad po Žiežmarius reikia vaikščioti atsargiai ir žiūrėti sau po kojomis-gal iš akmenų bruko ims ir išlįs koks auksinis kryžius?

Belaukiant autobuso galima ir užkąsti.

Viadukas per judrų kelią. Pastatytas 2016 m. Yra užvažiavimas neįgaliems. Už tai duodų daug karmos taškų.

Viadukas į Žiežmarius.

Kitoje kelio pusėje.

Prekybos centras netoli viaduko.

Autobuso stotelė į Vilnių.

Ar ten bato pado pėdsakas? Autobusų tvarkaraštis į Vilnių. Galėtų būti tvarkingesnis.

Iki miestelio centro 1 km. Bent jau nebaisu paklysti.

Savarankiškiems keliautojams patariu iš anksto pasirūpinti maistu, nes Žiežmariuose nelabai kur yra pavalgyti. Bet džiugu, kad nebūtina maisto krepšelio temptis iš namų, nes čia tikrai patogiai ta "Maxima" įsitaisiusi. Dar kas man labai patiko, tai čia yra nemokamas tualetas. Kol kas Žiežmarių turistinę patirtį vertinu labai gerai- informacinis stendas, viadukas, tualetas, parduotuvė...

Apie viską pagalvota.

Pritaikyta ir neįgaliems. 

Žiežmariuose yra saugoma urbanistinė miestelio dalis. Ji yra arčiau centro, kur dabar ir einu. Šaligatviai tvarkingi, padaryti privažiavimai vietinio susisiekimo transportui.

Žiežmarių miestelis.

Gražiai sutvarkyta vietinio susisiekimo stotelė.

Nuoroda į žydų senąsias kapines.

Na, tiesiog nuostabu! Ne kiekviename didmiestyje taip puikiai išvystyta turistinė infrastruktūra, kaip šituose mažuose Žiežmariuose. Apie senasias žydų kapines skaičiau informaciniame stende, ten minimas "miestelio pakraštys". Jau ir numojau ranka jų ieškoti, nes kur ten ne vietinis gyventojas būdamas ką nors rasi, o žydų kapinės dažnai būna apaugusios ir nunykusios, kad tik sena sena moterėlė gali prisiminti ką nors. O čia, prašom-kelio nuoroda! Aišku, reikia eiti.

Ūkiški žmonės čia gyvena.

Dėl visa ko pasitikslinu pas vyšnias skinančius žmones ar gerai einu. Mediniai namukai su daržais kaitaliojasi su pilimis ir gėlynais. Baigiasi asfaltas.

Reikia suprasti-čia iki senųjų žydų kapinių?

Gandrų šeimyna.

Kleketavimas rėžia ausį.

Senosios žydų kapinės.

Varteliai užrakinti. Na, ne tai, kad man būtinai reikia įeiti, bet įdomu, pas ką raktas? XVIII a. Žiežmariuose buvo dvi žydų kapinės: vaikų kapinės prie sinagogos (neišliko) ir laukuose. Žydų bendruomenės nariai čia laidoti nuo XVII a. iki 1941 m. Pokario metais šių kapinių pakraštyje buvo užkasami nužudyti partizanai, 1991 m. perlaidoti Kaišiadorių kapinėse.

Senosios žydų kapinės.

Senosios žydų kapinės.

Žiežmarių seniūnija.

Prie Žiežmarių seniūnijos pamatau du stendus. Einu patikrinti. Seniūnijos pastatas dailus, atrodo, lyg neseniai atnaujintas. Koplytstulpis mini Lietuvos Nepriklausomynės atkūrimo 100-ąsias metines. Beje, tokio kiekio plazdančių Vyčio vėliavų viename miestelyje man dar neteko matyti, kiek Žiežmariuose jų prisižiūrėjau. Kyštelėjau nosį vidun, bet skelbimų lentoje turistams nieko naudingo neiškabinta. Tačiau du lauko stendai parengti gražiai-viename sužymėtos Žiežmarių miestelio lankytinos vietos, kitame-rajono. Nusifotografuoju. Tačiau didelis minusas, kad nėra kur gauti spausdintino žemėlapio, nes fotoaparate nepatogu žiūrėti, pastabų neina pasižymėti. Manau, kad turistams turėtų būti galimybė gauti ir popierinį variantą. Žinoma, jeigu toks yra išleistas?

Žiežmarių miestelio žemėlapis.

Lankytinos vietos Žiežmariuose.

Ką pamatyti už Žiežmarių miestelio ribų?

Yra 15 km maršrutas Žiežmariai-Bačkonys-Mūro Strėvininkai (buvęs Oginskių dvaras ir sentikių cerkvė)-Žiežmariai. Buvau nusprendusi šiandien eiti tuo maršrutu, bet netikėtai sustreikavo kairys kojos klubas, todėl protingai šios idėjos atsisakiau. Saulė kepino irgi nevaikiškai, nudegiau rankas ir sprandą. Šis maršrutas mane domina, bet geriau palauksiu vėsesnių orų.

Žiežmarių gimnazija.

Žiežmarių paštas. Yra minima, kad šis miestelis turėjo pašto stotį. 

Kelio nuoroda į sinagogą.

Kol kas Žiežmariuose turistauti man patinka, nes kelio nuorodos labai aiškios. Žiežmarių sinagoga yra viena iš priežasčių, kodėl aš čia atvažiavau. Einu ieškoti. Pakeliui aptinku gana nutriušusias tipines sovietinių karių kapines, kurios kaip joks lankytinas ar saugotinas objektas nepažymėtos. Prieš dešimt metų šios kapinės Rusijos ambasados iniciatyva buvo atnaujintos ir tada, sprendžiant iš nuotraukų, net tviskėjo, bet laikas ir oras padarė savo. Čia palaidota apie 630 sovietinių karių.

Užrašas prie kapinių.

Gerokai pavargęs kareivis.

Kelio nuorodos neleis paklysti. 

Žiežmarių sinagoga iš šono.

Elektroninis stendas prie sinagogos.

Informacinė lenta prie sinagogos.

Informacija apie sinagogą pateikta lietuvių ir anglų kalbomis.

Žiežmarių sinagogos centrinis fasadas.

Keltuvas neįgaliajam.

Sinagogos teritorija labai apkuista, nes vyksta tvarkymo darbai. Žvilgteliu pro langą vidun-matosi gražios mėlynos kolonos. Šiaip statybininkai zuja po visus Žiežmarius-arba naujus namus stato, arba senus namus remontuoja. Žydai čia minimi nuo XVII a., o XIX a. sudarė daugiau nei pusę miestelio gyventojų. Žydai vertėsi daugiausia prekyba ir amatais. Jų prekyba buvo lanksti, jie duodavo skolon arba imdavo mokestį barteriu-gyvomis vištomis, kiaušiniais, avižomis arkliams... Turtingesni žydai vertėsi miško prekyba arba steigė pramonės įmones, tarpukariu buvo žydų liaudies bankas. Dirbo keletas žydų fotografų. Iš išlikusių medinių sinagogų Lietuvoje Žiežmarių sinagoga yra viena reikšmingiausių, ji yra Europos žydų kultūros paveldo pirmasis objektas. Leidimą statyti sinagogą Žiežmariuose 1690 m. davė valdovas Jonas III Sobieskis. Dabartinė sinagoga buvo pastatyta XIX a. romantizmo stiliumi ir yra viena iš keturiolikos (kitur-septyniolikos) išlikusių medinių sinagogų Lietuvoje. Caro valdžia uždraudė be leidimo statyti arba remontuoti sinagogas. Nors romantizmo periodu buvo statoma daug sinagogų, išliko tik dvi-Žiežmariuose ir Alantoje. 1918 m. gaisras pražudė visas miestelio sinagogas. Po gaisro 1920 m.(kitur- 1930 m.) ši sinagoga buvo atstatyta. Per Antrąjį pasaulinį karą Žiežmariuose gyveno apie tūkstantis žydų, bet po karo Žiežmariuose žydų beveik neliko. Unikali sinagoga buvo paversta sandėliu, bet ji išliko žiežmariečių rūpesčio dėka. Restauracijos metu sinagogoje rasta užrašų iš geto laikų-juos planuojama išsaugoti. Atkurtoje sinagogoje planuojama įrengti muziejų, vykdyti kultūrines ir edukacines veiklas. Laukiame nekantriai ir linkime sėkmės!

Laisvės paminklas.

Laisvės paminklas. Aut. V. Venckūnienė, A. Sprindys.

Šioje vietoje pirmieji paminklai Lietuvos Nepriklausomybei pasirodė 1928 m. ir 1932 m. Stribai 1950 m. paminklą apšaudė ir vietinės valdžios nurodymu jis buvo nugriautas. Jiems užkliuvo ir paminklo postamentas, kurį taip pat sunaikino. Paminklas atstatytas 1991 m. Atidengimo metu dalyvavo Aukščiausiosios tarybos pirmininkas V.Landsbergis ir keletas deputatų.

Nuorodos į lankytinas vietas. 

Jubiliejinis suoliukas.

Knygų namelis.

Žiežmariečų literatūrinis skonis.

Žiežmarių biblioteka.

Bibliotekos pastatas išsiskiria savo tvarkingumu. Švietimo liaudies komisariato nurodymu biblioteka įsteigta 1940 m. ir ji perėmė kitų Žiežmarių organizacijų knygas, įkaitant šaulius ir pavasarininkus. Į šį pastatą per karą nedaug nukentėjusi biblioteka perkelta 1980 m. Šiuo metu jos paslaugomis naudojasi apie 600 skaitytojų. Biblioteka renka medžiagą apie Žiežmarius ir žymius žmones. Biblioteka gražiai modernizuota.

Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia Žiežmariuose šiek tiek "neįgali"- be vieno bokšto. Fundacija bažnyčiai išskirta 1502 m. (kitur-1508 m.), o kunigas buvo įpareigotas išlaikyti lietuviškai kalbantį mokytoją, nors kunigas vis skundėsi, kad tai labai brangiai kainuoja. Reformacijos metais bažnyčia atiteko protestantams. XVII a. bažnytines žemes prisijungė Radvilos. Medinė bažnyčia kelis kartus sudegė. Kai senosios bažnyčios remontas jau buvo neįmanomas, Žiežmarių klebonas paprašė vyresnybės leidimo statyti mūrinę bažnyčią iš tikinčiųjų aukų. Mūrinis projektas patvirtintas 1909 m., 1913 m. gautas leidimas ir 1914 m.statybos darbai prasidėjo. Darbai dėl karo veiksmų užtruko iki 1924 m. (kitur 1929 m.), bet antrajam bokštui užbaigti lėšų visgi neužteko. Nors 2009 m.gautas valdžios leidimas antrajam bokštui, jis kol kas neiškilo. Šios bažnyčios projekto autorius buvo iš bajorų kilęs kelių inžinierius ir architektas Vaclovas Michnevičius-vienas didžiausių bažnyčių statybos autoritetų, 1904-1912 m. paskirtas Vilniaus miesto architektu. Šiuo metu žinomos dvidešimt septynios jo projektuotos bažnyčios, keletas jų yra db. Baltarusijos teritorijoje. Yra žinoma, kad architektas nemėgo prabangos, nenoriai važinėjo į svečius, drabužius siuvosi pas kaimo siuvėjus. Iš charakterio buvo labai darbštus, griežtas, reiklus, neišpuikęs, teisingas. Nors laikė save lenku ir prastai kalbėjo lietuviškai, nepritarė dvarininkų lenkomanijai, nors ūkio darbams pats mieliau samdė lenkiškai kalbančius žmones. Užėjus sovietams, jo žmona ir duktė su šeima buvo ištremtos į Krasnojarsko kraštą, dukteriai pavyko 1956 m.patekti į Lenkiją, jos vyras ir motina mirė tremtyje. Sovietinė valdžia atėmė iš V.Michnevičiaus turėtą nuosavybę (ten buvo įkurta mokykla), paliko tik mažą kambarėlį, o jo sukauptą archyvą NKVD sudegino kaip antitarybinį. Architektas pasimirė netrukus po šio įvykio. Palaidotas Žeimiuose. Vilniuje be bažnyčių jo atminimą  dar mena Halės turgus, rekonstruota Filharmonija, Rusų dramos teatras, o Kaune- totorių mečetė.

Žiežmarių bažnyčia.

Šv. Jokūbo kelias.

1987 m. Europos Taryba paskelbė Šv. Jokūbo kelią ir jo atšakas pirmuoju Europos kultūros keliu. Tai simbolizuoja Europą, sujungtą ne tik bendra ekonomika, bet ir bendrą krikščioniška tradicija. Europarlamentarės Laimos Andrikienės iniciatyva 2012 m.buvo išleista knyga "Šv. Jokūbo kelio šviesa". Ši knyga buvo tokia populiari, kad sulaukė kelių papildomų leidimų. Lietuvoje dabar yra keturi tarptautiniai Šv. Jokūbo keliai, Lietuvoje Šv. Jokūbo kriauklėmis pažymėtos trisdešimt dvi šventovės. Tik nesu tikra, ar Žiežmarius kerta Camino Lituano atšaka?

Bažnyčios šventorius. 

Neogotikos stiliaus Žiežmarių bažnyčia.

Informacinis stendas aikštėje prie bažnyčios.

Dailus namelis prie bažnyčios.

Paminklas su Vyčiu. 

Žiežmarių kultūros centras. 

Žiežmarių kultūros centro darbo laikas.

Lietuvių kilmės urugvajiečio dailininko paroda.

Gabriel Vuljevas yra trečios kartos urugvajietis, gimęs lietuvių išeivių šeimoje. Jo seneliai susipažino lietuvių ansamblio šokiuose. Dailininkas tapo šiuolaikinio primityvizmo arba neokubizmo stiliuje, o jo kūriniuose pinasi Pietų Amerikos temperamentas ir Lietuvos santūrumas. Dailininkas išaugo žinodamas apie savo lietuviškas šaknis, todėl moka pasigaminti kisielių, šaltibarščius ir net šaltieną. Jam būdingas trejeto simbolis-tai trys Urugvajaus lietuvių kartos,  trispalvė, Trys Kryžiai... Dailininkas gerai vertinamas tarptautinėse parodose. Jis 2018 m. sukūrė pašto ženklą Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui pažymėti.

Tuo pačiu pasidaro smalsu sužinoti daugiau apie tolimąjį Urugvajų. Manoma, kad ten emigravo
10, 000-15, 000 lietuvių. Žinoma, kad pirmieji lietuviai Urugvajų pasiekė per JAV 1917 m. Iš Lietuvos kelionė laivu trukdavo 35-40 dienų, kainavo 1,000-1,200 tuometinių litų. Žmones viliojo galimybė rasti darbo, prasikurti, kiti tiesiog norėjo pasaulio pamatyti, netrūko ir vengiančių teisėsaugos asmenų ar išsigandusių galimo karo. Daugiausia lietuvių į Urugvajų emigravo 1926-1930 m. Atvykėliai gyveno labai kukliomis sąlygomis, prastai maitinosi. Kiek geriau vertėsi tie, kurie gaudavo darbo fabrikuose ar skerdyklose, nors kartais tai būdavo laikinas darbas ir skurdas toli nuo jų durų nenueidavo. Verslūs lietuviai atidarė sandėlius, barus, pienines, spaustuves, restoranus; čia darbo gaudavo darbštūs ir stiprūs jų tautiečiai. Kūrėsi įvairūs lietuvių klubai ir organizacijos, imta leisti lietuviška spauda, sekmadieniais transliuota lietuviška radio laida. Susikūrus tokiai bendruomenei, 1955 m. atidaryta parapija, kurią rėmė Lietuvos jėzuitų kunigai, čia buvo ne tik choras, bet ir krepšinio komanda "Vytis". Lietuviški chorai ir šokių ansambliai dalyvaudavo vietos ir tarptautiniuose renginiuose, taip pristatydami lietuvių kultūrą. Nuo 1982 m. Urugvajaus jaunuoliai galėjo vykti į Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje mokytis lietuvių kalbos.

Artimiausi renginiai. 

Gražiai sutvarkytas skveras.

Patogumai kuklūs, bet ir mes neišdidūs. 

Stendas su vandens maršrutu.

Stendas su vandens maršrutu.

Europa remia.

Strėvos upė man pasirodė labai užžėlusi ir kažkokia užnešta, o metaliniai laipteliai iš vandens-sulinkę ir nesaugūs. Matyt, Europa pasiekė tik informacinius stendus ir pavėsinę. Kažkaip netraukia čia baidare praplaukti. Pavėsinėje užkandu savo apdairiai įsidėtais iš namų sumuštiniais. Tiesą sakant, kyštelėjau nosį į vieną maitinimo įstaigą, tenebūnie ji paminėta, bet ten nieko iš personalo nebuvo. Stalas padengtas didelei grupei, gal kokie gedulingi pietūs. Kvapas trinktelėjo irgi toks, kad žiauktelėjau, apsisukau ir nėriau atgal.

Pavėsinė prie Strėvos upės.

Kokybiškam laisvalaikiui leisti.

Raudonų plytų pastatas.

Ieškau Žiežmarių dvaro. Čia mane ištinka turbūt pirmoji šios dienos nesėkmė. Vietovė nuo XIV a. žinoma kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, XVII a. pr. valdos perėjo Radvilų giminei. Dvaro teritorijoje buvo du mūriniai rūmai, prie vienų pristatyta oranžerija, iš viso apie keturiasdešimt įvairios paskirties pastatų. Grafas Benediktas Tiškevičius 1841 m. įsigijo šias valdas, o 1857-1858 m. pagal žymaus to meto architekto Cezario Anikini projektą buvo pastatyti dvaro rūmai ir malūnas, užveistas parkas, iškasti kanalai, kūdros, tvenkiniai, sustiprinti pylimai. Tiškevičių metais Žiežmarių miestelis atsigavo iš ekonomimio sąstingio.  Po žemės reformos dvaras buvo išparceliuotas (Tiškevičiai 1918 m. pasitraukė iš Lietuvos). Dvaro centre kurį laiką veikė įvairios organizacijos, mokyklos. Dabar dvaras priklauso privačiam asmeniui. Teritoriją supo aukšta tvora, vartai buvo užrakinti. Kadangi tai privati teritorija, šiuo metu dvaras turistų lankymui nepritaikytas, nors internete yra informacijos apie užsakomas jaunavedžių fotosesijas.

Informacinis stendas prie Žiežmarių dvaro. 

Va ten pro medžius švyti Žiežmarių dvaro rūmai.

Truputį nusivyliau, nes iki dvaro reikėjo nemažai paeiti, o jo taip ir nepavyko pamatyti. Tai turėkite omenyje, jeigu keliausite savarankiškai. Kitas mane dominęs lankytinas objektas, į kurį irgi nepavyko patekti, buvo bažnyčia. Žinau, kad mažesniuose miesteliuose bažnyčios dažnai būna atrakinamos tik per pamaldas. Tačiau ko čia pasiklausus? Kelias vienas-einu į biblioteką, vis šviesūs žmonės ten dirba. Labai maloni darbuotoja man parodo kas yra išleista apie Žiežmarius. Deja, turistinės informacijos apie Žiežmarius čia nėra jokios, t.y. žemėlapio, bukleto ar lankstinuko. Yra šis tas apie Žiežmarius ir Kaišiadorius kaip rajonus, bet vat konkrečiai apie Žiežmarius-ne. Paieškome informacijos internete kur stovi tas garsusis aludario namas ir kada galima apžiūrėti bažnyčią. Bibliotekininkė paskambina į bažnyčią telefonu, paklausia. Sako, už penkių minučių ateis ir atrakins. Nu tai aš kūlverstina link tos bažnyčios, laimei, kad ji čia pat per kelią, bet ir tai sugebėjau pavėluoti. Ir net pritūpiau iš pagarbos-pats klebonas! Jis maloniai man aprodė bažnyčią. Ilgai neužtrukau, nenorėjau dvasininko užlaikyti, nes jis buvo su reikalais susiruošęs. Organizuotos turistinės grupės lankosi Žiežmariuose, bet tada agentūros iš anksto derina atvykimo laiką. Bažnyčia garsėja mediniais drožinėtais altoriais, sakyklomis ir klausykla, gražiomis skulptūromis.

Žiežmarių bažnyčios interjeras.

Žiežmarių bažnyčios interjeras.

Žiežmarių bažnyčios interjeras.

Žiežmarių bažnyčios interjeras.

Įdomus, bet apleistas pastatas.

Šis baltas namas priklausė Hiršui Rubinavičiui. Tai buvo gyvenamasis namas, vienoje jo dalyje 1926 m. buvo įrengtas kino tearas. Filmus rodydavo savaitgalio vakarais, o juos atvešdavo iš Kauno. Prieš seansą kino teatro savininkas pats kalbindavo praievius gatvėje, kviesdamas į kiną. Bilietų kainos skyrėsi pagal sėdėjimo vietą. Po filmo dažnai vykdavo šokiai, grodavo miestelio šaulių orkestras.

Buvęs aludario pastatas.

Miestelyje nėra išlikę daug žydų gyvenamųjų pastatų namų-parduotuvių. Geriausias tradicinės architektūros pavyzdys yra aludario namas. Jis datuojamas XX a.pr. Šiam namui būdingas gyvenamojo namo pritaikymas verslui, namas stovi galu prie šaligatvio. Dabar namas privatus. Deja, nuoširdžiai pasakysiu, vaizdas labai liūdnas. Pastatas atrodė visiškai apleistas.

Žiežmarių bažnyčia.

Vietos administracijos adresu noriu pasakyti pagyrimą, kad yra informacinis stendas prie Žiežmarių kapinių. Jame labai aiškiai parodyti Lietuvos karių savanorių kapai. Iš tiesų, daug kas galėtų imti pavyzdį iš Žiežmarių, nes kartais apie nusipelniusius asmenis, atgulusius amžino poilsio vietos kapinėse, nė neužsimenama. O kapinių turizmas, tik prašau nesijuokti, yra netgi atskira turizmo sritis.

Informacinis stendas prie Žiežmarių kapinių.

Čia ilsisi Lietuvos kariai savanoriai. Amžiną atilsį. 

Žiežmarių kapinės.

Vienoje iš nuorodų į lankytinas Žiežmarių vietas buvo nukreipimas į Triliškių holokausto vietą, atstumas 3,2 km. Įsijungiu žemėlapį telefone, nieko nepavyksta rasti. Šiek tiek pasikuičiu internete ir randu GPS koordinates: 54.823900, 24.460700. Jos daugmaž teisingos pasirodė, bet aš iki galo to nežinojau, nes realiai jokių nuorodų nėra. Reikia pereiti atgal viaduku, eiti palei judrų kelią prie šiltnamių ir judėti visą laiką tiesiai. Vietos administracijos garbei turiu pasakyti, kad pakelės nušienautos sąžiningai ir didelių nepatogumų eiti nepatyriau.

Ėjimas pakele-malonumas menkas.

Galiausiai, prieinu kelio nuorodą. Kad ne ji, GPS rodytų man lįsti į mišką.

Kelias link Holokausto vietos.

Triliškių Holokausto vieta.

Informacinis stendas lietuvių ir anglų kalbomis.

Esame prie nr. 78. 

Informacinis stendas liudija.

Paminklas Holokausto aukoms.

Užrašas ant paminklo.

Koja už kojos parkulniavau iki viaduko, nes kairys kojos klubas rimtai streikavo. Kaip tik ruošiausi pereiti į kitą pusę, kai iš po nosies nuvažiavo autobusas. Čia bet kuris autobusas man tinka, tai pasižiūrėjau internete, kad kitas autobusas į Vilnių bus už aštuonių minučių. Bet tiek laukti nereikėjo, nes autobusas atvažiavo greičiau. Tačiau jis sąžiningai palaukė iki nustatyto išvykimo laiko. Bendrai paėmus, Žiežmariai man patiko. Kai bus sutvarkyta ir lankymui pritaikyta sinagoga ir atsiras detalus turistinis žemėlapis su aiškiai sužymėtomis Žiežmarių lankytinomis vietomis, prognozuoju šiam miesteliui didelę sėkmę pritraukiant turistus. Nors Napoleono lobio ir neradau, bet nesijaučiu nusivylusi. O Jūs ar esate buvę Žiežmariuose?

Kelionės išlaidos:

• autobusas Vilnius-Žiežmariai, Žiežmariai-Vilnius apie 11,00 eur
• maistas į kelionę apie 4, 00 eur

Viso: 15, 00 eur. Štai kaip nebrangiai ir patraukliai galima keliauti Lietuvoje.

Su meile ir,kaip visada, susivėlusi Jūsų

Marija Žozefina Kūtvėla Napleonaitė