Mane galima sutikti:

Spalis: Kelnas, Vokietija. Lapkritis: Jordanija. Sausis: Helsinkis, Venecija. Vasaris: Briuselis.

Kūtvėla keliauja į laimingų žmonių miestą Uteną.

2018 m. liepos 1 d., sekmadienis

Reportažo partneris: Utenos turizmo informacijos centras

"Jau esame nusikratę bjauriu ir mus žeminančiu prietaru, jog tuo tik esą verta domėtis ir stebėtis, ko svetimose šalyse gali pamatyti, o ko mūsų pačių žemėje yra, į tai nesą prasmės nė žiūrėti; nebėra man reikalo kalbėti, jog pažinti, kas yra aplinkui mūsų gimtąją trobą, nūnai yra tapę būtinu dalyku, ir svarbiau tatai yra mūsų tautiečiams negu užsienių visos prašmatnybės ir gražūs renginiai [...]"- rašė kunigas, literatas, kraštotyrininkas, Žemaitijos bajorų šeimoje gimęs Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846). Teisybę parašė-egiptus ar turkijas dažnas lietuvis geriau pažįsta negu savo kraštą, todėl šį kartą Kūtvėla išsirengė patyrinėti paslaptingąją Nalšios žemę.

Nalšios žemė rašytiniuose šaltiniuose minima tik 1229-1298 m., paskui ji buvo inkorporuota į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos atskirų paminėjimų nebebuvo. Nėra tiksliai sutariama dėl Nalšios lokalizavimo, bet Česlovas Kudaba tvirtino, kad "Nalšios žemėje pateka saulė". Viduramžių Lietuvos geografija, pasak istoriko Gintauto Zabielos, yra menkai tyrinėta sritis, ypač mažai žinoma apie istorinės Lietuvos branduolį- Rytų Lietuvą. Istoriografinė tradicija Aukštaitijai priskiria Nalšią, Deltuvą, Upytę, Lietuvą, Nerį ir Deremelą. Nors Nalšia buvo didelė žemė, rašytiniai šaltiniai apie ją skurdūs. Žymiausias Nalšios kunigaikštis buvo Daumantas, kurio žmoną, kaip rašo istoriniai šaltiniai, "sulaikė" karalius Mindaugas. Pavydo apimtas (kitur tvirtinama, kad politinių aplinkybių apimtas) Daumantas nužudė Mindaugą, o tada su trim šimtais žmonių bėgo nuo keršto į db. Rusijos žemes, priėmė stačiatikių krikštą, vedė Aleksandro Nevskio anūkę Mariją, tapo Pskovo kunigaikščiu, o po mirties tapo dar ir stačiatikių šventuoju; jo žmona jį pergyveno aštuoniolika metų, o našlauti pasitraukė į vienuolyną ir pasirinko Mortos (Marfos) vardą, ji taipogi kanonizuota. Pskove Mirožo vienuolyne buvo saugoma ikona, kur šalia Mergelės Marijos nutapyta šventoji kunigaikščių Daumanto ir Marijos pora, dabar ji yra viename Pskovo muziejuje. Pskovo pilies įtvirtinimai tebevadinami Daumanto siena. Istorinės Nalšios žemės apėmė dabartinius Ignalinos ir Švenčionių rajonus, dalį Molėtų, Utenos ir Zarasų rajonų, siekė db. Breslaują Baltarusijoje. Būtent Utenoje mudu su Ursulijumi Lepečkojausku ir apsilankėme. Beje, kas dėl tekančios saulės, tai Utenoje 1956 m. vasario 1 d. užfiksuotas Lietuvos šalčio rekordas su minus 42,9'C. Matyt, tą dieną saulė buvo pasislėpusi.

P1640759
Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Utenoje.
Įvedus į Gūglę "kelionė į Uteną" galima surasti įdomių paieškos rezultatų, tik ne visai tokių, kokių galima tikėtis: "Vienas vyras nepatenkins visų tavo poreikių. Ką daryti?", "Laidojimo paslaugos Utenoje" (ačiū, man dar anksti), "Utenos dekano vizitacijos ataskaita 1900 metais". Tai rodo, kad Utena nėra didelis taškas Lietuvos turizmo radare, todėl tikiuosi, kad šis reportažas bus naudingas informacijos šaltinis. Utenos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1261 m., kai Mindaugas perleido Uteną (tada-Utten) kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą*. Utenos vardas kildinamas iš to paties arba panašaus vardo upelio, nors yra ir legenda apie kunigaikštį Utenį, pastačiusį Utenos pilį ir taip įkūrusį miestą.

Utenos herbe-pasaga, laimės ir sėkmės simbolis. Ją radusieji namo nešdavosi, "ausytėmis" aukštyn virš įėjimo į namą durų kaldavo linkėdami, kad namuose visada visko pilna būtų. Tik turtingi žmonės galėjo sau leisti geležį švaistyti arkliams kaustyti. Arkliai čia mylimi, artojui duoną uždirbdavo, o regionas garsus žirgų lenktynėmis ant užšalusių ežerų. Tačiau Utenos herbas buvo sukurtas kreivarankiškai 1969 m. sovietmetyje, todėl gavosi nei šioks, nei toks- kokie turtai gali kauptis tokioje pasagoje, kuri aukštyn kojomis viską išbarsto? Aštuonkampė žvaigždė herbe reiškia sparčiai augantį miestą, o ir šiandien Utena garsėja savo pramonės rajonu: čia įsikūrė mėsos, pieno, tekstilės, alaus pramonės įmonės.

*Istorikas Tomas Baranauskas teigia, kad šis Mindaugo dovanojimo aktas yra vėlesnė falsifikacija, o iš tiesų Utena pirmą kartą paminėta 1373 m. Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.


Į Uteną atvažiavau tarpmiestinio susisiekimo autobusu reisu Vilnius-Rokiškis per Molėtus ir Uteną (06:50 val- 08:40 val). Kelionė truko apie dvi valandas, nes pusvalandį važinėjomės po Vilnių, kur šis reisas turi papildomas stoteles. Utenoje pasijungiau telefono navigaciją, ji mane nuvedė prie svečių namų "Utrana", kur šianakt nakvosiu. Aušros gatvėje esantys svečių namai vienu metu gali priimti iki dvylikos svečių. Vieta-tiesiog puiki, vos už kelių žingsnių nuo garsiojo Utenos muzikinio fontano, ir šiaip visos Utenos lankytinos vietos lengvai pėsčiomis pasiekiamos. Labai maloni šeimininkė man pasiūlė ir papusryčiauti. Pusryčiai šiuose svečių namuose įskaičiuoti į nakvynės kainą; galima rinktis virtus kiaušinius, skrebučius, jogurtą, sūrį, kumpį, daržoves, atsigėrimui siūlomos sultys, kava ir arbata. Svečių namuose veikia nemokamas bevielis internetas. "Utrana" kol kas neįsitraukusi į tarptautines plaftormas (kaip Booking ir pan.), todėl nakvynę užsisakyti reikia tiesiogiai per juos arba kreiptis į Utenos turizmo informacijos centrą. Tikrai rekomenduoju čia apsistoti.

Svečių namai "Utrana", Utena.

P1650042
Vienvietis kambarys su patogumais. 
Noriu padėkoti Utenos turizmo informacijos centro direktorei Rasai Jasinevičienei už pagalbą aprodant man Utenos įžymybes pagal mano kruopščiai sudarytą sąrašą. Pažintį su Utena pradėjome nuo Utenos alaus daryklos. Argi ne puiki dienos pradžia? Ekskursijoje po daryklą šį kartą nesudalyvavau (ant dienų buvo atidarytas naujasis Klaipėdos "Švyturio" alaus daryklos muziejus, todėl Utenos alaus daryklos pažintinės programos dalyviai buvo ir be Kūtvėlos užsiėmę), bet įėjimas į Utenos alaus daryklos muziejų mums buvo suderintas.

P1640765
Utenos alaus darykla.
1784 m. pirklys J.W. Reincke įkūrė alaus daryklą Klaipėdoje. Po Antrojo pasaulinio karo alaus darykla buvo atkurta ir pavadinta "Švyturio" vardu. Jau netrukus, 1970 m., alaus darykla buvo įkurta Utenoje, čia buvo siekiama turėti pačią moderniausią alaus daryklą ir virti aukščiausios kokybės alų. Jau 1999 m. "Švyturys" tapo "Carlsberg Group" dalimi, o 2001 m. abi lietuviškosios daryklos susijungė po vienu pavadinimu ir tapo UAB "Švyturys-Utenos alus". Šiandien tai yra didžiausias alaus gamintojas Lietuvoje. Redakcija pasisako už saikingą alkoholio vartojimą.

P1640766
Dailus sienos piešinys.

P1640773
Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Utenos alaus daryklos muziejuje.

P1640775
Kai kurias etiketes prisimenu iš vaikystės.

P1640777
Šventa tiesa.

P1640780
Alus buvo skanus, taures išplovėm :-)))
Aludarystės pažinimo centras, Utena.

Po tokio varginančio pažindinimosi su lietuviškų alumi labai reikėjo pertraukos, todėl puodeliui kavos su pyragėliu sustojome kavinėje "Vanilinis dangus".

P1640785
Ursulijus Lepečkojauskas skanauja balto šokolado ir mėlynių tortą.
Apie šios kepyklėlės įkūrėjus ne kartą rašė lietuviški internetiniai portalai. Povilas ir Vaida septynerius metus gyveno emigracijoje Šiaurės Airijoje, bet 2013 m. grįžo į Lietuvą, atvyko į Uteną ir ėmėsi savo verslo. "Vanilinį dangų" galima laikyti šeimos įmone, nes ir patys savininkai čia darbuojasi. Pastangos nenuėjo vėjais, nes 2015 m. "Vanilinis dangus" nurungė šešiasdešimt konkurentų ir gavo "Globalios Lietuvos" nominaciją už tarptautinę patirtį Lietuvos regionams. Kepiniams naudojami ekologiški, sveiki produktai, perkami iš vietinių ūkininkų ir tiekėjų. Kviečiu palaikyti smulkųjį verslą mažuose miesteliuose ir Utenoje paskanauti kokybiškų gardumynų.

"Vanilinis dangus", Kauno g. 37, Utena.

Kitas sustojimas buvo man netikėtas, nes Utenoje pasinerti į virtualią realybę neketinau. Tiesą sakant, iki šios dienos miglotai įsivaizdavau, kas ta virtualioji realybė yra. "VR kambarys" Utenoje siūlo papramogauti virtualiai. Mus pasitikęs Andrius Keras pasiūlė kavos, bet, nuoširdžiai pasakysiu, po tokios patirties man, teatleidžia man Veryga, visai būtų nepakenkę 50 gramų brendžio. Kambaryje galima praleisti bernvakarį, mergvakarį ar atšvęsti gimtadienį. Esmė atrodo paprasta: žaidėjui uždedami specialūs akiniai, kompiuteryje įjungiamas žaidimas, o tada kambario ribos išnyksta. Išbandžiau kelis žaidimus, labiausiai patiko vaikščioti po nuskendusį laivą ir iš arti pamatyti banginį. Tiesą sakant, patirtis buvo su šiurpuliukais per kūną, tik gaila, kad neina nufotografuoti ir čia parodyti. Labai rekomenduoju išbandyti. 


P1640795
Kūtvėla važiuoja "linksmaisiais kalneliais". Visa laimė, kad virtualiai, nes gyvai tokio siaubo neišgyvenčiau.
P1640804
Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas pramogauja "VR kambaryje". 
P1640806
Organizacinis momentas.
Šiuolaikinio defibriliatoriaus išradėjas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas (gimęs kaip Boruchas Lacas (g. 1921)) iki keturiolikos metų gyveno žydiškoje Utenos dalyje. Jis 1935 m. su šeima pasitraukė į JAV, ten įkūrė tarptautinį judėjimą "Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą". 
Po Nepriklausomybės atkūrimo Bernardas Lownas du kartus lankėsi Lietuvoje. Aukštus litvakų pasiekimus jis aiškina stipria kultūra, tradicija ir švietimu. Tačiau tiek Bernardas Lownas, tiek žydų kultūra Utenoje dar laukia savo prideramo įamžinimo. 


P1640808
Utenos žydų istorijos atspindžiai. Rinkos aikštės prieigos.
Nėra žinoma, kada žydų bendruomenei leista kurtis Utenoje, kaip labiausiai tikėtina data minimi 1599 m. Jeigu bendruomenė čia ir įsikūrė, tai ją kartu su visu miesteliu praktiškai nušlavė XVIII a. pr. karai su švedais, badas ir maras. Tačiau 1765 m. minima, kad Utenoje gyvena 341 žydas (kitur- 567 žydų kilmės asmuo). Ši bendruomenė augo skaitlingai. Miestelyje buvo trys sinagogos. Rinkos aikštė tapo žydų gyvenimo ir prekybos centru. Visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo metu 1897 m. nustatyta, kad Utenoje gyveno 2405 žydai, tai sudarė 74 proc. visų Utenos gyventojų. Utenos žydai buvo amatininkai, prekybininkai, pirkliai, tarnautojai, žydai laikė knygynus, steigė teatrus; 1931 m. iš Utenos į Kauną ir atgal kursavo žydų verslininkų autobusai tris kartus per dieną, bilietas kainavo 10 tuometinių litų ir keleivis nemokamai galėjo gabentis iki 16 kg bagažo. Autobuso išvykimo išvakarėse policijos nuovadai buvo pranešamas autobuso numeris ir vairuoto pavardė, ši informacija skelbta viešai. Iki Pirmojo pasaulinio karo Utenoje gydytojais dirbo išimtinai žydai. Kai 1941 m. į Uteną įžengė vokiečiai, miestelyje gyveno apie 5,000 žydų. Ežero gatvėje buvo įkurtas getas, žydų turtas buvo nusavintas. Kai buvo pradėta žudyti geto gyventojus, uteniškės moterys raštu vokiečių komendanto prašė leisti joms globoti žydų vaikus, bet jų prašymas buvo atmestas. Tik 1944 m., pasitraukus vokiečiams, sugrįžo besislapstę žydai, bet jie neužsibuvo Utenoje ir emigravo, daugiausia į Izraelį. Karo metais Utenos centras buvo sugriautas ir sudegintas, šiandien iš žydų kultūros paveldo liko nuotrupos. 


P1640890
Stoties gatvėje.
Utenos žydai turėjo dvi kapines, Stoties g. esančios buvo įkurtos, manoma, XVI a. pirmiesiems Utenos žydams. Šios kapinės yra sunaikintos, antkapiai sunaudoti statybinėms medžiagoms. Kitos kapinės buvo Šilinės miške, sovietmečiu jos buvo apleistos, 1994 m. sutvarkytos.

Utenos kraštotyros muziejus įkurtas 1929 m. Pirmasis jo vedėjas Antanas Namikas buvo baigęs Maskvos imperatoriškąjį archeologijos institutą ir sukaupė nemažą archeologinę ir senųjų raštų kolekciją. Nors muziejus ir buvo įkurtas, lėšų eksponatams įsigyti skirta nebuvo, todėl juos A. Namikas pirko už asmenines lėšas, kai ką padovanojo vietos gyventojai. Pats muziejaus vedėjas algos neėmė. Antrojo pasaulinio karo metais nemažai vertybių buvo prarasta, išgrobstyta. Po karo muziejus buvo atkurtas ir po truputį tvarkomas, bet po 1970 m. rekonstrukcijos liko be saugyklos, o tuo metu buvo naikinami vienkiemiai, jų daiktų- eksponatų nebuvo kur priglausti ir jie buvo prarasti. Muziejus naujai atrestauruotas 2000-2001 m. 


P1640847
Utenos kraštotyros muziejus, Utenio aikštė.
P1640817
Utenos istorijos tarpsniai.
P1640820
Panašiu laikotarpiu gyvenusi mano prosenelė buvo visiška beraštė, iš jos trijų vaikų tik viena (mano močiutė) gavo išsilavinimą, mano tėtė dėl savo tėvų biografijos sovietmečiu didelių mokslų neragavo ("buržuazijos atstovas"), o aš turiu du aukštuosius. 
P1640822
"Graždanka" surašyta maldaknygė, vos keli metai po trečiojo sukilimo ir spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimo. 
P1640826
Čia toks įdomesnis, ar ne?
Nepatikėsite, bet tai buvo žąsis, nes 1934 m. Lietuvą ištiko "žąsių krizis". Vokietijoje į valdžią atėjo nacistai ir Lietuvos santykiai su Vokietija pablogėjo, politika kirto per mūsų žemės ūkio prekių eksportą, ypač sumažėjo kiaulių eksportas į Vokietiją. Netrukus buvo suimti keli aktyvūs Klaipėdos nacistinių organizacijų veikėjai ir Vokietija sustabdė žąsų importą iš Lietuvos. Kasmet šis eksportas į Vokietiją siekė 600,000 gagenančių prekių vienetų, kurioms staiga reikėjo atrasti naują rinką. Taip kažkas ėmė ir sugalvojo įpareigoti valdininkus (jiems, pasirodo, priklausė ir mokytojai) pirkti žąsis iš Lietuvos ūkininkų privaloma tvarka pagal užimamą kategoriją. Buvo įvestos "žąsų kortelės", kurias valdininkas turėjo pateikti savo tiesioginiam viršininkui, o šis persiųsdavo Žemės ūkio rūmams. Aukštas Kauno valdininkas valstybės labui turėdavo sukirsti dvidešimt keturias žąsis. Ne vienu metu, žinoma. 


P1640831
Įspūdingo dydžio kraičio skrynia. Ir kaip pabroliai ją pakeldavo? Juk apsukrios merginos į skrynios kampus dar ir akmenų įdėdavo, audiniais apsukusios, kad nebildėtų. 
P1640833
Liaudies buities rakandų skyrelis.
P1640835
Su tokiais žvangučiais piršliai pas mergeles atžvangėdavo. 
P1640838
Amžiams nustebusiais veidais likę dievdirbio kūriniai. 
P1640853
Paminklas Vytauto apygardos partizanams atminti. Aut. V. Gylikis, M. Morkūnas, 2009 m. Trys piramidės plokštumos-trys partizanų apygardos. Ketvirtoji plokštuma-žemė, ant kurios mes gyvename.
P1640856
Utenio aikštės fontanas. Čia vaikams faina palakstyti.
Netoli Utenio aikštės yra Viešpaties Žengimo į Dangų bažnyčia. Tiksliai nėra žinoma, kada buvo pastatyta Utenos pirmoji bažnyčia, dažnai minimi 1500 m. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1884 m., sudegus medinei bažnyčiai. Bažnyčia yra istoristinio stiliaus su romanikos ir bizantikos elementais. Fasadą puošia 1883-1913 m. kryždirbio Antano Deveikio ( g.1819-m.1929) sukurta skulptūra "Trimituojantis angelas Mykolas arkangelas", 2003 m. skulptūra restauruota. 


P1640861
Šią bažnyčią uteniškiai vadina "senąja".
P1640867
Fasado fragmentas.
P1640870
Graži drožinėta sakykla.
P1640871
Bažnyčios interjeras.
P1640873
Vienas iš šoninių altorių.
Netoli šios bažnyčios yra buvęs Utenos dvaras. Ant Narkūnų piliakalnio stovėjusi Utenos pilis buvo sunaikinta XV a. po Livonijos karų, o dabartinėje vietoje Utenoje atsirado Utenos dvaras. Jis kaip stalo dvaras priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, o dvaro valdymas buvo patikėtas Mykolui Glinskiui. Vėliau dvaras ėjo iš rankų į rankas, dvaro valdytojai jį nuskurdino, prireikus pinigų valdovo iždui, šis dvaras būdavo užstatomas didikams. XVIII a. pr. Utenos dvarai buvo perduoti rusams atvykėliams iš Smolenkso ir Starodubo, o nuo XVIII a. pab. Utenos dvaras perėjo į privačias rankas Berlič-Strutinskiams, vėliau vedybų keliu atiteko Pilsudskiams, čia gyveno Marija Bilevičiūtė-Pilsudska, Juozapo Pilsudskio motina. Pilsudskiai dvarą perleido baronui Mykolui Krauzui, kuris išgarsėjo žiauriu elgesiu su baudžiauninkais. Baudžiava panaikinta 1861 m. Utenos dvaras perėjo Balcevičiams. Pirmojo pasaulinio karo metais dvarą užėmė įvairios kariuomenės, po karo čia veikė "Saulės" gimnazija. Žemės reformos metu 1925 m. dvaras išparceliuotas, Balcevičiams liko 81 ha. Šiandien buvęs dvaro pastatas stovi nenaudojamas, nors yra visokių minčių, kaip jį galima pritaikyti visuomenės reikmėms.
P1640877
Buvęs Utenos dvaras.
P1640879
Žuvę už Lietuvos laisvę.
P1640880
Sovietinis priestatas.
Buvo pats laikas pietus. Pietavome vyninėje-restorane "Burgundija". Čia galima užsakyti ne tik patiekalus iš meniu, bet ir dienos pietus. Mes užsakėme šaltibarščius ir keptą lydeką, aš papildomai užsisakiau taurę baltojo vyno. Juk, šiaip ar taip, vyninėje pietaujame! Privalgėme taip sočiai, kad desertui vietos ir nebeliko. Pačiu pietymečiu pataikėme ateiti, tai ir žmonių nemažai buvo. 



P1640882
Restoranas-vyninė "Burgundija", Utena.
P1640883
Šaltibarščiai. Nepagailėta ingredientų, labai sotūs.
P1640885
Kepta žuvytė.
Laisvės kovų muziejus kartu su Utenos turizmo informacijos centru yra buvusioje siaurojo geležinkelio stotyje kiek toliau nuo Utenos centro. Šis geležinkelis bildėti pradėjo 1899-1901 m., bet 1972-1973 m. jo veikla nutraukta, bėgiai išardyti. 


P1640940
Laisvės kovų muziejus ir turizmo informacijos centras.
Laisvės kovų muziejaus ekspozicija apžvelgia totalitarinį režimą ir partizanų pasipriešinimą okupacijai. Ekspozicija, mano nuomone, tiesiog sukrečianti: pasirinkta labai skaudi mūsų istorijos tema ir labai stipriai išplėtota, tremties tragedija nemaskuojama politkorektiškomis sapalionėmis. Ekspozicijos laikotarpis apima 1940-1965 m. Šiuo laikotarpiu iš Utenos buvo ištremta 3,000 žmonių, iš visos Lietuvos-280,000 asmenų, bendrai iš Baltijos šalių buvo išvežta 440,000 tremtinių. Laukimo ir nerimo atmosferą sukuria realaus dydžio žmonių figūrinės kompozicijos.

P1640901
Kaip 1923 m. vaikščiojo Lietuvos gelžkeliai. 
P1640902
Geležinkelio svarba krašto gyvenime.
P1640906
Lietuviškoji šešioliktoji divizija. Pavardžių nuotraukoje nėra.
Mano senelis iš mamos pusės buvo lietuviškosios šešioliktosios divizijos veteranas. Šios divizijos suformavimas turėjo parodyti savanorišką lietuvių stojimą į Raudonąją armiją, bet dauguma lietuvių joje atsidūrė prievarta. Lietuvių buvo vos trečdalis, ši divizija buvo laikoma pačia žydiškiausia divizija. Man pasakojo giminaičiai, kad tik kas septintas šešioliktosios divizijos karys turėjo ginklą, kiti šeši turėjo "eiti, užmušti vokietį ir pasiimti jo ginklą". 

P1640911
Kalėdų nebus!
P1640915
Tremties ekspozicijoje.
P1640918
Lietuvos žemės žiupsnelis, pasiimtas į tremtį.
P1640924
Meistriškai atskeltas ir apdirbtas žėrutis.
Žėrutį reikėjo skaldyti peiliu į popieriaus plonumo lakštus, norma buvo 400 gramų ir tik ją įvykdę tremtiniai gaudavo visą maisto davinį. Nors tie 400 gramų atrodo nedaug, bet darbas reikalavo didelio krupštumo, apmokymas truko kelias dienas, bet į normą nesiskaitė, o kylančios dulkės buvo kenksmingos plaučiams, daug tremtinių susirgo tuberkulioze. Nedegi ir nedūžtanti žėručio medžiaga buvo reikalinga karo pramonei, tarkime, lakūnų akiniams.



P1640929
Partizanams skirta ekspozicija.
P1640931
Vytauto apygardos prtizanų būriai: Lokys, Liūtas ir Tigras. 
P1640932
Eilės muziejaus lubose.
P1640934
Tokiais vagonais tremtiniai važiavo į "šviesų rytojų". 
P1640937
1991 m. trėmimai pripažinti nusikaltimu žmoniškumui.
P1640942
Laukiame traukinio. 
Utenos augimui reikšmingas buvo XIX a., nes 1830-1836 m. buvo nutiesta Kauno-Daugpilio pašto kelio atkarpa, įėjusi į Sankt Peterburgas-Varšuva pašto kelio sudėtį. Utenoje buvo pirmos klasės pašto stoties pastatų kompleksas. Vietą stočiai parinko ir jos projektą derino Lenkijos karalystės generalinis statybininkas ir architektas Vaclovas Ričelis, kuris buvo vyriausiasis pašto stočių statybos architektas Vilniaus gubernijoje. Stotyje buvo laukiamieji kambariai, fligeliuose buvo patalpos vežikams, kareivinės, arklidės. Tvarte stovėjo iki trisdešimt arklių, ratinėje ilsėjosi keliavimo priemonės: karietos, diližanai, furgonai...Rūsyje, toliau nuo nereikalingų akių, kelionės pratęsimo laukė tremtiniai, kaliniai, rekrutai...Diližanus, kurie gabeno tokį žmogiškąjį krovinį, lydėjo ginkluota sargyba. Pinigus, svarbius dokumentus buvo galima nakčiai užrakinti rūsio seife. XIX a. Utenoje paštas buvo didžiausia miesto įstaiga, per metus aptarnaudavusi nepilnai 3,000 keleivių. Trakto atidarymo proga 1836 m. caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru asmeniškai aplankė Utenos pašto stotį. Tokio garbingo svečio kelionei kiekviena šio trakto stotis nuolatos laikė 24 arklius pamainai, nes kiekvienai caro svitos karietai reikėjo atitinkamai 3 arba 6 arklių. Nors Rusijos carai Utenoje lankėsi tik tris kartus, šie vizitai pašto stoties viršininkui sukeldavo daug streso, nes užpuldavo įvairūs revizoriai, reikdavo imtis skubaus remonto darbų, vietinė policija turėjo užtikrinti saugumą, netgi vietinius elgetas tam laikui suimdavo, kad savo gailia išvaizda nesukeltų liūdnų emocijų garbingiems svečiams. Šios problemos atkrito nutiesus geležinkelį, kai caras su šeima persėdo į traukinius.

Jau minėjau, kad ypač žiaurus savo baudžiauninkams buvo baronas Krauzas, valdęs Utenos dvarą. Jam už tai net buvo draudžiama įvažiuoti į Sankt Peterburgą. Kai 1860 m. buvo aišku, kad caras Aleksandras II lankysis Utenoje, dvaro baudžiauninkai susirado rekrutuose 25 metus išbuvusį kareivį (tokiam laikotarpiui buvo imami caro šauktiniai-verktiniai), kuris carui atidarė paradines pašto stoties duris ir atsiklaupęs ant galvos pasidėjo voką su prašymu. Caras prašymą priėmė ir netrukus žiaurusis baronas turėjo Uteną palikti. Kitas įžymus asmuo, lankęsis Utenoje, buvo prancūzų rašytojas Honorė de Balzakas. Jis 1843 m. čia keitė arklius vykdamas į Sant Peterburgą aplankyti lenkų aristokratės Evelinos Rževskos-Hanskos, kurią vėliau vedė, nors Rusijos caras leidimo** kurį laiką ir nedavė. Deja, medų jaunavedžiai kopinėjo neilgai: 1850 m. kovo mėnesį vedęs Honorė de Balzakas tų pat metų rugpjūtį pasimirė. Dar vienas įžymus asmuo, nors tada, kai čia sėdo į pašto karietą, vardu ar jau buvo įžymus, buvo Antanas Baranauskas, vykęs į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Patekti į diližaną buvo nelengva, nes pirmumo teisę turėjo turtingieji, valdininkai, pašto kurjeriai, karininkai, todėl A. Baranauskas buvo dėkingas kunigui klebonui už pagalbą gaunant vietą karietoje. Šiuos įspūdžius jis išsakė eilėraščių cikle "Kelionė Peterburkan". Visokių įvykių būta Utenos pašte, štai 1863 m. penki ginkluoti sukilėliai apiplėšė stotį, paėmė du pistoletus ir kardą, o caro portretą išmetė ir sumindė. 1838-1854 m. veikė viena pirmųjų carinėje Rusijoje ir viena ilgiausių pasaulyje optinio telegrafo linija Sankt peterburgas-Varšuva, jos atšaka ėjo ir per Uteną. Šiandien galima pamatyti atkurtą optinio telegrafo stulpą, kurio originalas sutartiniais ženklais perduodavo informaciją. Dabar čia veikia Utenos meno mokykla.

**Rusijos caro leidimo tuoktis reikėjo, kiek galiu pasakyti iš paieškų po įvairius šaltinius, aukštos kilmės aristokratams, įskaitant caro giminaičius, taipogi aristokratams tuokiantis su užsienio piliečiais. Santuokos su užsieniečiais grėsė didelio turto perėjimu į užsieniečių rankas, todėl į tokias santuokas žiūrėta gana įtariai, tuo tarpu santuokos aristokratų tarpe ar caro giminaičių santuokos buvo grėsmė valdančiosios dinastijos linijai (ypač nesant vyriškos lyties sosto įpėdinio) ir buvo žiūrima, kad nesusidarytų politiškai nepageidaujamos vedybinės koalicijos. Romanovų morganatinės santuokos buvo skandalingos ir nemažai prisidėjo prie monarchijos nuopolio Rusijoje.


P1640951
Atkurta senovinė pašto karieta. 
P1640957
Kūtvėla laisvalaikiu užsiima kučeriavimu. 
P1640960
"Jums turi ateiti siuntinys iš Alexpress? Tuoj pažiūrėsiu." 
P1640953
Rūsio sienos fragmentas.
P1640965
Senoji freska.
P1640968
Utenos pašto stotis.
P1640971
Utenos pašto stoties fasadas.
P1640976
"Atrask savo laimę", K. Musteikis. 
P1640984
"Vaivorykštė", V. Urbonavičius.
P1640983
"Jonas Basanavičius", B. Plungė.
Jonas Basanavičius Utenoje lankėsi XX a.pr. Tuo metu jis tyrinėjo Utenos krašto pilkapius ir piliakalnius. Jo biustas 1934 m. iškilo ant postamento, likusio nuo caro Aleksandro I paminklo. Tai yra vienas pirmųjų paminklų tautos patriarchui Lietuvoje, niekada sovietmečiu nenugriautas, rūpestingai prižiūrimas. 


P1640985
Atskiras padėkojimas Utenos gėlynus prižiūrintiems asmenims-jūs nuostabūs!
P1640988
Tiesiog orakulas!
P1640991
Utenos gerbėjas.
P1640993
Reklamos niekada nebus per mažai.
Jau minėjau, kad uteniškiai turi "senąją" bažnyčią, bet yra ir "naujoji"-visai netoli mano nakvynės vietos stovi Dievo Apvaizdos bažnyčia, 2004-2005 m. Ji išsiskiria netradicine šiuolaikiška architektūra ir prof. K. Morkūno vitražais. Bažnyčios vidus įrengtas parapijiečių ir rėmėjų lėšomis, o pačios bažnyčios statybų pagrindinis rėmėjas buvo "VP Market", pastačiusi gretimą "Maximą". 


P1640998
"Naujoji" Utenos bažnyčia.
P1650002
Minimalistinis interjeras.
P1650004
Veronikos skarelė.
P1650005
Rankų nusiplovimas.
P1650010
Miesto įkūrimo akmuo su 1261 m. data. Reiktų keisti?
P1650014
Utenos kultūros centras ir fontanas.
P1650026
"Aukštaitija: savo tėvynę laikyk visu pasauliu". Tai-Aukštaitijos regiono devizas, kuris lotyniškai skamba taip: Patriam tuam mundum existima.
P1650031
Išmintingi žodžiai.
P1650034
Vabzdžių viešbutis. Čia gali slėptis ar net žiemoti įvairūs vabzdžiai. 
P1650046
WC mokamas, su metaliniais barjerais. Automatas grąžos neduoda, banko kortelės neima.
Kitoje Dauniškio ežero pusėje yra Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės koplyčia, 1992 m. Šalia jos yra Partizanų kalnelis, kur palaidoti laisvės kovotojai partizanai. Šios koplyčios statybas parėmė verslininkas, mecenatas, Amerikos lietuvis Aleksandras Žemaitis, taip jis įamžino savo brolio partizano ir motinos atminimą. Šiame kalnelyje slapta būdavo užkasami partizanų palaikai, jų tarpe buvo ir partizanų būrio vado Jono Žemaičio-Maumedžio kūnas. Fundatorius su žmona palaidoti koplyčios kriptoje. 


P1650051
Arch. A. Kuras, A. Remeikis.
P1650053
Partizanų kapai.
P1650060
Neseniai atnaujinta koplyčia.
Koplyčia yra miškingoje vietoje, kuri maskuoja įdomią jos kaimynystę su memorialu sovietiniams kariams ir stačiatikių kapinėmis. 



P1650065
Memorialas sovietiniams kariams. 
Utenoje buvo sentikių ir stačiatikių bendruomenės; Utenoje yra sentikių Šv. Mykolo cerkvė ir stačiatikių Viešpaties Pakilimo į Dangų cerkvė. Mano aptiktos stačiatikių kapinės atrodo pusiau apleistos, vieni kapai jau sunykę, kiti-vis dar lankomi.


P1650070
Senosios stačiatikių kapinės.
P1650075
Sunykęs kapas.
P1650077
Nebėra vieno kryžiaus.
Iki vakarinio Dauniškio ežero muzikinio fontano pasirodymo dar buvo likę nemažai laiko, todėl nuėjau pavakarieniauti. Oras nusprendė subjurti, dangumi lėtai judėjo sunkūs tamsūs debesys, pakilo šaltas vėjas. Laimei, buvau apdairiai įsidėjusi megztuką ilgomis rankovėmis.

P1650078
Nameliai benamėms katėms Utenoje. 
Iš esmės, tai kur valgyti man nebuvo didelio skirtumo, pagūglinau internete ir radau Andriaus Užkalnio straipsnį apie "Food Lab". Tai toks gastropubas, todėl ir maisto pasirinkimas yra atitinkamas. Užsakiau patiekalą, kuris skoniu priminė Vienos šnicelį, o išvaizda-lietuvišką karbonadą. Jis buvo patiektas su pievagrybiais ir gruzdintomis bulvytėmis. Aš esu labai reikli gruzdintoms bulvytėms ir turiu pastebėti, kad Vilniaus McDonaldai šiuo kalusimu labai apsileido, o "Food Lab" bulvytės buvo tiesiog tobulos. Vakarienei turiu tik vieną skundą- procijos moterims turėtų būti per pusę mažesnės, nes neįveikiau! 



20180629_201911
Taip atrodo labai skanūs aštuoni eurai.
Pabaigai apie tai, kodėl man profesiniais sumetimais reikėjo laukti tamsos, o to pasekoje ir nakvoti Utenoje. Jau kelis metus Dauniškio ežere sezono metu uteniškius ir miesto svečius džiugina muzikinis fontanas. Šis fontanas atsirado 2011 m., minint Utenos 750 m. jubiliejų (skaičiuojant nuo 1261 m.) ir Utenos miesto savivaldybei kainavo 1 mln tuometinių litų. Aš pasirinkau stebėti vakarinę 30-40 min. programą. Kokie įspūdžiai? Na, mačiusiems Prahos ar Eilato fontanus didelio įspūdžio nepadarys, bet šiaip visai miela pasižiūrėti. Tiesa, vakaras pasitaikė labai šviesus, todėl galbūt lazerių galimybės iki galo neatsiskleidė. Jeigu turite galimybę, tai tikrai verta stabtelėti ir patiems pamatyti.


P1650082
Lazerių projekcijos ant fontano purslų.
P1650086
Sinchroniški judesiukai.
P1650095
Stiprios čiurkšlės į dangų.
P1650103
Ir šokam, ir linguojam!
P1650115
Smalsuoliai grožisi Utenos muzikiniu fontanu.
P1650124
Iš toliau netgi gražiau negu iš arčiau.
Dauniškio ežero muzikinio fontano pasirodymo grafikas. Nekantriausi norimą fontano sušokti kūrinį gali užsakyti mokama SMS žinute. O aš jau spūdinau miegoti, nes kėliausi pusę penkių ryto, todėl kaipmat nusmigau į sapnų karalystę minkštoje lovoje su baltais patalais. Ryte sočiai papusryčiavau ir tarpmiestinio susisiekimo autobusu parvažiavau į Vilnių. Labai pasisekė, nes šis autobusas stoja Ateities stotelėje, visai netoli iki mano namų. 


P1650127
Klestinčios petunijos.
20180630_090100
Toks vintažinis pupuliukas. 
Štai tokia buvo mano pažintis su laimingų žmonių miestu Utena. Utenos rajonas irgi turtingas, turi ką parodyti svečiui, bet jo lankymą atidėjau vėlesniam laikui. Juk gero reikia po truputį! O patys ar esate buvę Utenoje?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Laiminga-Pasagaitė

4 comments:

rašė...

Ačiū. :-)
Utena buvo ir yra didesnis miestas, į kurį važiuojame apsipirkti, papramogauti, giminių aplankyti. Kažkada Utena buvo netgi mano studijų miestu. O štai kaip keliautoja Utenoje dar nebuvau. Labai išsamus aprašymas, susigundysiu. :-)

rašė...

Dėkoju už gerą žodį :-)

rašė...

Puikus straipsnis, labai įdomu buvo skaityti, Utena iš ties įdomus miestas, kuriame verta apsilankyti

rašė...

@Keliauninkė: dėkui už gerą žodį!