Mane galima sutikti:

Rugsėjis: Latvija. Lapkritis: Bremenas. Gruodis: Bolonija, Ravena.

Ką pamatyti Kybartuose? Caro traukinio parkingas, Europos Sąjungos siena, pabėgęs Prezidentas ir sirpstantys mangai.

2019 m. rugsėjo 16 d., pirmadienis

Lietuvos Geležinkeliai mini garbingą 160-ties metų jubiliejų ir šia proga parengė daug visokių ekskursijų po savo valdas. Žinoma, nemokami bilietai tuoj buvo išgraibyti, man pavyko pačiupti du: į Kybartus ir į Marcinkonis. Kybartais mane sudomino prieš kelias savaites Vilniuje Turizmo gatvėje gautas Kybartų bendruomenės parengtas lankstukas apie Kybartų lankytinas vietas, o ypač-neseniai sutvarkyti senieji rūsiai, kur šiaip be susitarimo nepateksi. Bet šiandien gavau žymiai daugiau, negu tikėjausi, o Kybartai man atsiskleidė kaip stiprus turistų traukos taškas. Kybartus ne kartą geru žodžiu minėjo mano šviesios atminties Senelis, iš tų kraštų kilęs Leonardas Pranaitis.

Betgi apie viską nuo pradžios.

Vilnius sostine laikomas nuo 1323 metų, bet jo organizuotas susisiekimas su kitais Lietuvos miestais taip ir liko įstrigęs Gedimino valdymo epochoje. Vežėjai skundžiasi, kad nėra keleivių, keleiviai skundžiasi, kad tvarkaraščiai neįmanomi, taip ir sukasi uždaras pragaro ratas. Ekskursija Kybartuose buvo numatyta 12.00 val. Peržiūrėjau visus įmanomus ir neįmanomus organizuoto susisiekimo variantus iš Vilniaus ir optimaliausias sprendimas pasirodė reisinis autobusas į Kauną 06.20-07.50 ir traukinys į Kybartus 08.15-09.41. Žinoma, kelionė buvo savo sąskaita, bet užtat ekskursija-nemokama, tai kaip suvalkietė, galima sakyti, išėjau tas ant to:-) Šiek tiek nerimavau, ar pavyks laiku Kaune persėsti, aš labai nemėgstu tokių trumpų laiko tarpų.

Dar išvakarėse susipakavau maisto atsargų, nes kelionėje svarbiausia yra badu nenumirti. Kas ten žino tuos Kybartus, ar bus ten kur duonos kriaukšlę gauti? Žadėjau įrašyti YouTube video apie maistą kelionėms, susipirkau iliustracijų ir viską per savaitgalį surijau, bet minties nepamiršau, būtinai tokį video įrašysiu. Prašau pažiūrėti kitus mano video ir prenumeruotis. Kuprinę vienos dienos išvykoms irgi turiu gerą, neseniai vietiniame kuistuke radau. Žinoma, nepamirštas buvo ir Ursulijus Lepečkojauskas! Ryte teko keltis labai anksti ir pirmuoju autobusu per Baltupius atvažiavau į Vilniaus autobusų stotį. Labai gerai padariau, kad bilietą pirkau internetu išvakarėse, nes dirbo tik viena bilietų kasa, o eilė buvo kilometrinė. Autobuso vairuotojas buvo nepatenkintas keleiviais, kurie pirko iš jo bilietus ir neturėjo lygios sumos, nes buvo užlaikomas dėl grąžos atidavimo-rytais 10 eurų kupiūra vairuotojų geriau nepiktinti. Reisą vykdė TOKS autobusų firma, į kelionę buvo išleistas senolis paklypęs dviaukštis autobusas, aš tokių labai nemėgstu, bet pėsčia gi neisi. Žmonių nelabai daug, galutinis taškas, berods, Skuodas, bet aš išlipu Kaune ir dar spėju pasiimti kavos išsinešimui, nes oras labai drungnas, ant lietaus. Greitu žingsniu įveikiu atstumą tarp Kauno autobusų stoties ir traukinių stoties, užsikabaroju į Kybartų krypties platformą ir ten net atsilošiu iš netikėtumo. Ant bilieto parašyta 3 klasė, jau nusiteikiau į Kybartus dardėti caro laikų traukiniu su mediniais suolais (netgi savotiškai simboliška būtų), o čia stovi moderniškoji raudonoji automotrisė! Nežinantiems-tai vieno vagono mažas traukinukas, talpinantis apie 90 keleivių. Aš du kartus pasitikrinau, ar čia tikrai į Kybartus toks moderniškas traukinys paskirtas. Negėda būtų ir pačiam carui taip keliauti!

Kybartuose (paskutinė stotelė) išlipo gal dešimt žmonių. Išlipau ir aš, galima sakyti, stačiai Kybartų stoties viršininkui į glėbį. Mat, dėl kažkokių organizacinių nesklandumų, programa keitėsi kelis kartus ir buvo iki galo nesuderinta, ar šiuo reisu vyks ar nevyks grupė keleivių. Na, žymią keliautoją ir blogerę Kūtvėlą, būna, pasitinka su gėlėmis, duona ir druska, bet kad sutiktų pats stoties viršininkas-tai pirmą kartą! Esu labai dėkinga ponui Sauliui Baikščiui už man paskirtą laiką ir aprodytus Kybartus, nes tas dvi valandas iki ekskursijos ir pravaikščiojome kartu po miestelį.

P1710077
Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Kybartuose. 

P1700979
Automotrisės salonas.


P1710084
Kybartų geležinkelio stotis.
Kybartų geležinkelio stotis, galima sakyti, yra miestelis, kuris niekada nemiega, kaip koks Niujorkas ar Las Vegas (jeigu rašau Niujorkas, tai gal ir Lasvegasas?), nes čia privalomai sustoja sunkvežimiai, krovininiai traukiniai ir keleiviniai traukiniai į Kaliningradą. Kybartuose vyksta pasienio ir muitinės patikra, perkabinamas šilovežis- rusiškas šilovežis prikabinamas ir tempia traukinį apie 1 km iki kitos patikros-šį kartą jau Rusijos Federacijos teritorijoje, lietuviškas šilovežis tempia keleivinį traukinį iki Lietuvos sienos ir keičiamas į baltarusišką, jeigu kertama Lietuvos-Baltarusijos siena.




Kybartuose ėjo istorinė siena tarp Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės. Pasakojama, kad Rusijos caras labai bijojo priešo įsiveržimo traukiniais, todėl Rusijos geležinkelis buvo šiek tiek platesnis, nei įprasta. Carinės Rusijos vyriausybė 1851 m. nutarė tiesti geležinkelį Sankt Peterburgas-Varšuva, atšaka su Kybartais pradėta tiesti 1859 m. Tiesa, prancūzų inžinierių projektas numatė geležinkelį per netolimą Virbalį, bet vėliau planus pakoregavo (nes, sakoma, Virbalis atsisakė duoti kyšį caro valdininkams) ir nukreipė Kybartų kryptimi, bet Virbalio kaip stoties pavadinimas buvo ilgai naudojamas. Traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į Kybartus-Virbalį atidarytas 1861m. balandžio 11 d. Rusijos geležinkelis čia turėjo susijungti su Prūsijos geležinkeliu Eitkūnuose (Eydtkuhnen). Tiesti geležinkelį Lietuvos pusėje trukdė dažna statybinė kliūtis-pelkės, todėl Kybartuose atsirado smėlio karjeras (Pieskynas), iš kurio smėlis buvo vežamas pelkėms nugalėti. Keleiviai Kybartuose pereidavo muitinės patikrą ir persėsdavo į Prūsijos traukinius. Rusijos caras ir Prūsijos kaizeris nuo žeminančios asmens kratos muitinėje buvo atleisti, jie galėjo ilsėtis specialiuose apartamentuose stotyje (neatsiginu minties, kad carienė ir kaizerienė po sijonais cigaretes ir odekoloną šmugeliavo, kas galėtų paneigti). Visa Sankt Peterburgo grietinėlė į Vakarų Europą vykdavo tik pro Kybartus-Virbalį. Caro apartamentai pasižymėjo derama prabanga, juose stovėjo dramblio kaulo biliardo stalas, o vonios buvo įrengtos iš japoniško porceliano. Rusijos caro asmeninis traukinys buvo paliekamas specialiame depe Kybartuose. Reikia paminėti, kad caro atvykimas į Kybartus sukeldavo daug šumulio. Dėl saugumo, paprasti žmonės carą matydavo tik iš tolo. Visur buvo pilna caro apsaugos. Paskutinį kartą Rusijos caras į Vakarus vyko 1913 m.-jis keliavo į savo pusbrolio Vokietijos kaizerio Vilhelmo II sesers vestuves Potsdame.

Kybartai susiformavo prie istorinės Prūsijos ir LDK sienos, kuri nesikeitė nuo 1422 m. Kybartų geležinkelio stotis su caro apartamentais buvo labai moderniška ir unikali visoje šalyje, savo grožiu nusileidžianti tik Sankt Peterburgo geležinkelio stočiai. Yra žinomi du tuneliai stoties teritorijoje, bet jie dar laukia savo tyrinėtojų. Aplinkybės lėmė, kad Kybartuose atsirado ir stačiatikių cerkvė, kaip reikalinga infrastruktūros dalis-apie ją dar pasakosiu. Kybartuose darbavosi mutinės pareigūnai ir kontrabandininkai, miestelyje veikė lošimų namai, per sieną iš Vokietijos plūsdavo naujos buities ir aprangos mados, netgi, sakoma, parduotuvių staktos buvo vokiško dizaino. Įdomiai čia vykdavo žvejyba tais laikais, kai siena buvo tik upelis-iš vienos ir iš kitos pusės sėdėdavo po žveją, ant meškerės kybartietis užsimeta prekę (sviesto, lašinių, dešros) ir meta "masalą" į kitą krantą, ten kitas žvejys nusikabina prekę, prikabina pinigėlį, ir "atmasaluoja" atgal. Kybartų gatvės buvo apšviestos elektra 1900 m.-sakoma, kad po tokia lempa galėjai laikraštį skaityti. Miesto vandentiekis ir kanalizacija Kybartus pasiekė anksčiausiai visoje Užnemunėje. Sakoma, kad XIX-XX a. sandūroje Kybartuose jau nebebuvo medinių namų, šiaudais ar skiedromis dengtų stogų, bet vertinga miestelio architektūra buvo sunaikinta karų metais, kai, įvairių valdžių metais trūkstant statybinių medžiagų, nukentėjusių nuo karo pastatų plytos buvo naudojamos statybai. Sovietiniais metais išlikę senieji pastatai buvo pritaikomi aprūpinti žmones valdiškais butais, todėl vidinės erdvės buvo sunaikintos perdirbant originalų išplanavimą į kuom daugiau kambarėlių. Sakoma, kad tik J. Basanavičiaus g. 38 esantis pastatas išvengė perstatymo ir išlaikė originalius bruožus.

P1700985
Sutvarkyti rūsiai po Kybartų geležinkelio stotimi.

P1700989
Galbūt slaptas tunelis?

P1700991
Kelrodės.

P1700993
Paštas laukia leidimo kirsti sieną.  Keleivinis traukinys Sankt Peterburgas-Kaliningradas.

P1700994
Gandralizdis. Infrastruktūra ne per geriausia, bet apžvalgos taškas-puikus.
Šių metų balandį spaudoje pasirodė pranešimai apie Kybartuose vaikštinėjantį gandrą. Žmonės sunerimo dėl paukščio likimo, nes batonu ir šlapianke jį gi nešersi visą amžių. Kybartiečiai sukėlė ant kojų visas įmanomas institucijas, bet pagauti gandrą niekam nesisekė. Spėjama, kad gandras buvo kažkur priglaustas ir ištrūko į laisvę, todėl nebijo žmonių ir įprato elgetauti. Liepą spaudoje vėl pasirodė straipsniai, šį kartą titulavę gandrą "reketininku", mat gandras jau reikalauja maisto, o negavęs net kerta snapu. Smurtaujantis paukštis vieną moterį pusantros valandos kalino automobilyje-ši taip bijojo išlipti. Gandras nebijojo ir į kavines užeiti! Žmonės sunerimo, kur paukštis dėsis žiemą, bet vietinis ūkininkas pažadėjo jį priglobti savo ūkiniuose pastatuose. Šiandien aš įžymiojo Kybartų gandro nemačiau.

P1700997
Žmonės iš Kaliningrado apsipirkę eina link sienos kirtimo punkto pėstiesiems. 

P1710003
Buvusios cukrainės pastatas.

P1710005
Paminklas I. Levitanui.
Kybartų miesto parke yra paminklas Isaakui Levitanui (1860-1900). Žymus tapytojas ir peizažistas gimė Kybartuose ir čia praleido dešimt vaikystės metų. Būsimasis menininkas gimė vargingoje žydų šeimoje, jo tėvas buvo prancūzų ir vokiečių kalbų dėstytojas, vertėjavo statant Kybartų geležinkelio stotį. Vėliau šeima persikėlė gyventi į Maskvą. Isaako tėvai mirė anksti, bet tai jam nesutrukdė pabaigti Maskvos dailės mokyklą. Į šią mokyklą įstojo ir jo brolis Adolfas (kitur-Avelis). Po tėvų mirties Isaakui ir Adolfui teko vargti, jie netgi nakvojo mokyklos patalpose, bet mokytojai išrūpino Isaakui stipendiją, nebereikalavo mokėti už mokslą dėl prastos finansinės padėties. Patirti vargas ir nepritekliai atsispindi menininko darbuose. Caras Aleksandras II ištrėmė žydų kilmės gyventojus iš didmiesčių, bet visuomenės spaudimas leido I. Levitanui grįžti į Maskvą, jo darbus jau ėmė vertinti kolekcionieriai. Levitano lūžis menininko karjeroje įvyko 1880 m., kai vieną jo darbą įsigijo žymus kolekcionierius Pavelas Tretjakovskis. Netrukus Leviatanas jau tapė scenines dekoracijas Maskvos operos teatrui ir ėmė mokyti peizažo technikos toje pačioje Maskvos dailės mokykloje. Jis taip ir nevedė, nors yra žinomi jo romanai su ištekėjusiomis moterimis. Jis mirė nuo peršalimo komplikacijų, nes bado ir nepritekliaus metai ir gyvenimo stresas paveikė jo sveikatą. Jis buvo palaidotas žydų kapinėse Maskvos pakraštyje (antkapį sukūrė jo brolis), bet 1941 m. jį perlaidojo žymiose Novodevichy kapinėse Maskvoje.

P1710007
Kūtvėla lankosi Kybartuose.

P1710008
Nuostabūs jurginai. 
Kai rinkau informaciją apie Kybartus aptikau, kad neseniai pastatytas paminklas futbolininkui. Taip pagerbtas iš Kybartų kilęs Vytautas Kochanauskas. Jis ne kartą žaidė už Kybartų rinktinę "Sveikata". Vytautas Kochanauskas buvo ne tik žaidėjas, bet ir treneris, paruošęs stiprius žaidėjus, ne viena Kochanauskų karta spardė kamuolį. Tai-pirmasis paminklas futbolo žmogui Lietuvoje. "Sveikata" neseniai tapo "Club of Pioneers" garbės nariu ir netgi parsivežė turyro taurę-ši seniausių futbolo klubų pasaulyje asociacija vienija futbolo komandas, kurios yra seniausios savo šalyse. Idėja taip įamžinti V. Kochanauską kilo Kybartų bendruomenei, šiuo tikslu kelis metus rinktos lėšos. Ant paminklo pacituotas pats V.Kochanauskas: "Sportui reikia ne tik pinigų ir šlovės-svarbiausia išlaikyti sportinę dvasią". Turiu pasakyti, kad šis paminklas yra labai dailus, išsiskiria iš visokių beskonybių, kurių pilna Lietuvoje, netgi tame pačiame Vilniuje.

P1710010
V. Kochanauskas. Skulpt. K. Dovydaitis.

P1710012
Kūtvėla domisi Lietuvos futbolo istorija.

P1710016
V. Kochanauskas.
Esu dėkinga gerbiamam p. Sauliui, kad jis mane palydėjo iki stadiono, nes šis paminklas (dar?) neįtrauktas į turistinį lankstinuką, jis yra tolokai nuo miestelio centro, stadione prie "Saulės" gimnazijos. Stadionas turėtų būti atrakintas.

P1710017
Įdomios architektūros pastatas.

Kai laužiau baltas rankas kaip tas beržo šakas ką galima pamatyti Kybartuose, geri žmonės Facebook'e parašė, kad yra parduotuvė, kur be bakalėjos galima įsigyti ir knygelių apie Kybartus. Tačiau nurodytoje parduotuvėlėje knygų nebuvo, mus nukreipė į paštą. Ten tų knygelių apie Kybartus prekių parodoje nebuvo (užtat akį patraukė nebrangus muilas nuo žvynelinės), bet netrukus pašto darbuotoja suprato, ko man reikia, ir atnešė parodyti keletą knygelių. Man labai patiko knygelė su senomis Kybartų iliustracijomis, atvirukais, nuotraukomis. Visada įdomu sužinoti, kuo gyvena vietiniai žmonės, kokią spaudą turi, kokias knygas leidžia. Beje, atvirukų su Kybartų vaizdais nėra. Sakau-skundą rašysiu. Turistas užsuką į paštą, nori pasiųsti atviruką iš kelionės, o nėra ką siųsti. Tai ar ne skandalas?

P1710218
Pažintinė medžiaga apie Kybartus.
Buvo galima rinktis iš V. Mickevičiūtės "Alsavęs Kybartais", A. Vaitkevičiaus "Kybartų" ir
V. Jakelaičio "Iš Paprūsės. Kybartai atsiminimuose." Maloni pašto darbuotoja patikino, kad knygeles gali norintiems atsiųsti paštu! Norintys gali kreiptis p.kybartai@post.lt (Jolita). Mano įsigytoje knygelėje yra vietos tarmės žodynėlis-nustebau, kiek žodžių aš tikrai vartoju net ir vilniete būdama! Va ką daro genai! Ablavukas, aniuolas, balija, baronka, britva, brukas, ciongas, čemodanas, čierka, čekolas, dekis, duchovkė, fundyti, kaldra, kavoti, kiba, loska, prosas, šiūpėlė...

P1710219
Kybartų lankytinos vietos.
Turiu keletą tokių Kybartų bendruomenės parengtų lankstukų apie Kybartus, jeigu kam reiktų. Galiu nuskanuoti ir atsiųsti elektroniniu paštu, Vilniuje galima susitikti pasiimti. Susiskiekime!

P1710019
Kybartų istorinis miestelis.

P1710026
Kryžkelė. Tame pailgame pastate yra garsieji Kybartų rūsiai.
1547 m. čia, kryžkelėje, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforza Žemaičių seniūnijos Jurbarko valsčiaus vietinikui Andriui Petrikauskui liepė įkurti kaimą- taip sumani valdovė išnaudojo jai sutuoktinio užrašytas valdas, nes ji suvokė pasienio miestų svarbą. Čia gyveno keli Kybartiečiai, jų pavardė davė vardą kaimui. Prie geležinkelio atsirado gyvenvietė, o 1919 m. Kybartai gavo miesto teises. Šis akmuo žymi miesto teisių šimtmečio jubiliejų. Šalia pasodintas ąžuoliukas yra Stelmužės ąžuolo palikuonis, padaugintas ląstelių-audinių kultūroje mėgintuvėlyje. Ąžuoliukas lygtais prigijo, vietiniai gyventojai ateina kasdien palaistyti.

P1710028
Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia. 
Kybartuose yra katalikų bažnyčia, stačiatikių cerkvė, apaštalinė bažnyčia ir metodistų bažnyčia. Bažnyčios istorija siekia 1598-1609 m., kai valdovas Zigmantas Vaza Virbalio bažnyčiai užrašė Kybartų kaimą ar dalį jo.Virbalio bažnyčios vizitacijos akte 1696 m. nurodyta, kad Kybartų kaimo kapinaitėse Virbalio klebonas savo lėšomis pastatė koplyčią Šv. Mišių klausyti. Koplyčia sunyko po 1795 m. Tarpukaryje pamaldos vyko neveikiančioje cerkvėje. Klebonas S. Čepulis užsakė bažnyčios projektą architektui V. Landsbergiui-Žemkalniui, neorenesanso stiliaus bažnyčia per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjo nedaug, po karo buvo suremontuota. Kybartuose klebonavo Sigitas Tamkevičius. Įdomus faktas-Kybartų bažnyčia yra Darvino gatvėje. Žinote, to Darvino, kuris sakė, kad žmogus kilo iš beždžionės? Dabar lygtais norima gatvę pervadinti Bažnyčios gatve, bet joje yra gyvenamųjų namų, todėl būtų daug vargo dėl adresų keitimo. Aš sakyčiau, kad katalikų bažnyčia Darvino gatvėje yra netgi savotiškas miestelio išskirtinumas. Čia buvo Bažnyčios gatvė iki sovietmečio, kai užėjo gatvių pervadinimo vajus ir Bažnyčios gatvė buvo pervadinta į niekaip su Kybartais nesusijusio mokslininko Čarlzo Darvino gatvę (nebent priimtume tą žmogaus kilimo iš beždžionės faktą, tada viskas logiška).

P1710029
Stačiatikių Šv. Aleksandro Nevskio (VLKK liepa sakyti-Neviškio) cerkvė, 1870 m.
Jau minėjau, kad cerkvė buvo svarbi Kybartų infrastruktūros dalis. Kodėl? Labai įdomu! Pasirodo, kad ši cerkvė buvo pirmoji cerkvė Užnemunėje kirtus nepravoslaviškos Europos sieną, o pagal stačiatikių papročius čia turėjo būti šarvojami užsienyje mirę ir repatrijuojami stačiatikiai, nes būtent pirmojoje stačiatikių cerkvėje reikėjo atlikti religines apeigas. Čia 1883 m, buvo pašarvotas Ivanas Turgenevas, kai jo palaikai buvo gabenami geležikeliu į Sankt Peterburgą. Rašytojas mirė nuo vėžio Prancūzijoje, bet testamentu išreiškė valią būti palaidotas Rusijoje. Be to, čia meldėsi caro administracijos darbuotojai iš Kybartų-Virbalio geležinkelio, kiti čia gyvenę stačiatikiai. Sakoma, kad ši cerkvė matė daugiau aukštųjų carinės Rusijos asmenų negu bet kuri kita cerkvė Lietuvoje. Šiai cerkvei caro administracija išskyrė 15,000 rublių. Pirmojo pasaulinio karo metais cerkvė buvo paversta sandėliu, tarpukaryje, kaip minėjau, čia buvo katalikų bažnyčia, o stačiatikiai rinkadvosi nuomuojamose patalpose, bet 1929 m. cerkvė sugrąžinta stačiatikiams. Čia dar 1937 m. buvo gaminamos žvakės visos Lietuvos cerkvėms. Ši cerkvė yra Kultūros paveldo registre. Tačiau stačiatikių bendruomenės Kybartuose beveik nėra- kas išmirė, kas emigravo, kas asimiliavosi ir pakeitė tikybą... Kauno stačiatikių dekanatas skyrė lėšų cerkvės atnaujinimui. Kybartų bendruomenė padeda rūpintis cerkve, dabar čia vedžioja turistus.

P1710033
Paminklinis akmuo knygnešiams.
Po 1863 m. sukilimo buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, mokyklos imtos rusinti, caro administracija siekė žmones palikti mažaraščiais. Tam priešinosi inteligentija, Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius sumanė lietuvišką spaudą leisti Prūsijoje ir organizavo daraktorių bei knygnešių veiklą. Kybartų rajone žinoma apie 350 knygnešių. Juos rėmė vietos gyventojai. Draudžiama spauda buvo gabenama įvairiai, netgi plukdoma Vištyčio ežeru. Tačiau draudžiama spauda buvo platinama tokiais kiekiais, kad 1904 m. Rusijos caro administracija nusprendė nebekovoti su vėjo malūnais ir draudimą panaikino.

P1710089
Šventi žodžiai.
P1710041
Miesto sodelis.
P1710043
Antrojo pasaulinio karo karių kapinės.

P1710046
Raidės jau išblukusios.

P1710116
Kybartų miesto kapinės.

P1710119
Paminklinis akmuo.
Toliau tai kam papasakosi-nepatikės. Vaikštome su gerbiamu p. Sauliumi ir ieškome, kur Prezidentas Smetona kirto sieną. Ir taip žiūrime pagal turistinį lankstuką, ir kitaip žiūrime, niekur nerandame. Vienos nešienautos pievos želia iki krūtinės, jokio kelio takelio nėra, vietinį žmogų su bulvių kibiru užkalbiname-nežino. Bet nepasiduodame! Galiausiai pamatau-yra. Ši vieta pažymėta paminkliniu akmeniu tarp senųjų kapinaičių ir naujųjų kapinių, bet Kybartuose iškabintuose miesto žemėlapiuose ši vieta nurodyta klaidingai.

P1710048
Istorinė vieta.

P1710050
Kartais pasiraitoji kelnes ir brendi.

P1710121
Ursulijus Lepečkojauskas domisi Lietuvos istorija.

P1710125
Ursulijus Lepečkojauskas saugo Europos Sąjungos sieną.
Politinė istorija nėra mano stiprioji pusė, todėl pasiremsiu specialistais. Antanas Smetona nesutiko su daugumos vyriausybės sprendimu priimti sovietų ultimatumą ir nesipriešinti karine jėga, protestuodamas pasitraukė į politinę emigraciją. Jis norėjo kirsti Vokietijos sieną Kybartuose, bet čia jo neišleido vietos pasieniečiai. Prezidentas pavakarieniavo viename ir Kybartų namų ir naktį, lydimas patikimų asmenų, nelegaliai perėjo Lietuvos-Vokietijos sieną. Šiuo faktu pasinaudojo Prezidento oponentai ir ėmė skelbti, esą Prezidentas pabėgo ir paliko Lietuvą be valdžios. Apie tai rašė Maskvos laikraščiai. Antanas Smetona emigravo į Vakarus, apsistojo Klyvlende JAV, bet jo mirtis iki šiol apgaubta paslapties šydu. Oficiali mirties versija-užduso nuo anglies monoksido gaisro metu nuosavuose namuose. O mums sovietinė propaganda visai sėkmingai suformavo naktį per upelį brendančio bailio įvaizdį.

P1710052
Senosios kapinaitės.

P1710056
Kybartų autobusų stotis. Čia planuojamas turizmo informacijos centras. 

P1710060
Kybartų viadukas.
Kybartų pėsčiųjų viadukas laikomas ilgiausiu Lietuvoje-287 metrai. Nuo jo puikiai matosi gražiai sutvarkytas Kybartų geležinkelio stoties pastatas ir bėgiai. Jeigu atmintis nešlubuoja, Kybartuose yra net 14 traukinių bėgių ir jie visi gali būti eksploatuojami. Šiandien mes matome tik nedidelį fragmentą tos istorinės geležinkelio stoties, kuri buvo prie caro, tame tarpe matoma pirmoji Lietuvoje geležinkelio elektrinė (1865 m.), o Kaliningrado pusėje akis bado didingi evangelikų liuteronų bažnyčios griuvėsiai, ant kurių jau auga medžiai.

P1710062
Lankytinos vietos Kybartuose turi savo aprašymus ir QR kodus. Visa tai-Kybartų bendruomenės nuopelnas.


P1710063
Tai kaip čia dabar-ilgiausias šalyje ar visgi antras-po Klaipėdos? 

P1710065
Kybartų geležinkelio stotis nuo viaduko.

P1710067
Automobilių krovinys traukinyje laukia leidimo pajudėti. Tai- Kaliningrade pagaminti BMW.
Laikas bėga kaip smėlis tarp pirštų-štai jau ir vidurdienis, laikas mūsų ekskursijai. Mus pasitinka ekskursijos vadovas ir Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Grupė didelė, buvo akimirksniu iššluotos visos 50 ekskursantų vietų, todėl pirmininkas turi garsiakalbį. Tačiau bilietų niekas netikrina. Dėl ekskursijų Kybartuose ir reiktų kreiptis į šią bendruomenę, rekomenduoju pasižiūrėti jų tinklalapį www.kybartubendruomene.lt  arba rašyti elektroniniu paštu kybartubendruomene@gmail.com Mūsų ekskursija truko 3,5 val. Labai įdomu buvo pamatyti kaip dirba pasieniečiai ir muitininkai, nes jie irgi pasakojo mums apie savo darbą, rodė įvairias darbo priemones. Prisimenate, kaip Kūtvėla braižėsi pasienyje, ieškodama Prezidento Smetonos? Taigi, viskas nufilmuota-baisus kompromatas! Gėda tokia, kad nors po stalu lysk.

P1710072
Kybartų bendruomenės pirmininkas gerbiamas p. V. Katkevičius sveikina susirinkusius iš visos Lietuvos.

P1710074
Mūsų šaunus būrys. Visi išbuvo iki pabaigos, niekas nedezertyravo.

P1710075
Saulytė tai pasirodo, tai pasislepia.

P1710079
Čiuku čiuku traukinuku.

P1710080
Ursulijus Lepečkojauskas biškį paklydo. O meškiams galioja e-viza?

P1710082
Nebegaliojantis kelionės dokumentas. Asmens duomenis ištryniau. 
Mūsų ekskursijos maršrutas atkartoja lankstuke išvardintas vietas, aš ypač džiaugiuosi suplanuotu apsilankymu šiaip užrakintoje cerkvėje (jau rašiau, kad stačiatikių bendruomenės beveik nebėra, mus pasitikusi ir cerkvę atrakinusi maloni dama pasakė, kad likę tik penki tikintieji) ir įvairiuose civiliokams šiaip užkardytose vietose pasienio tarnyboje ir muitinėje.

Be abejo, užeiname ir į gražiąją Kybartų bažnyčią. Šiek tiek lynoja, todėl urmu sugužame vidun ir siaubingai išgąsdiname jaunavedžius, kurie net nenumanė, kad turi tokį tabūną sportiškomis madomis pasipuošusių giminaičių, kurie turbūt dar norės ir pavalgyti. Pasigrožime bažnyčia ir einame toliau-mūsų programa iš tiesų plati.

P1710094
Kybartų bažnyčios interjeras man priminė senųjų Anglijos katedrų grožį.

P1710096
Man primena romanikos architektūros bruožus.

P1710098
Medinės lubos kontrastuoja su bažnyčios baltumu.

P1710101
 Marija. 
P1710104
Kryžius bažnyčios šventoriuje mena Lietuvos bažnyčios kronikos leidimą.

P1710110
Čia gyveno Sigitas Tamkevičius. Memorialinės lentos nėra, tai Darvino gatvė, šiek tiek paėjus pro bažnyčią. 
Jeigu reiktų pavalgyti-Darvino g. yra kavinė "Robeda". Diena buvo įtempta ir pririšta prie organizuoto transporto, todėl pati neturėjau galimybės ten užsukti, bet net keletas vietinių paminėjo ją kaip gerą vietą pavalgyti. O mes grįžkime prie dvasingesnių reikalų-Lietuvos bažnyčios kronikos, už šį leidinuką realiai Sibiras švietėsi. Tai buvo žurnalas su anonimine redakcine komanda, nes visus autorius ir redaktorius KGB būtų kuom gražiausiai suėmę. Kybartų klebonas Sigitas Tamkevičius buvo šios kronikos redaktorius. Pirmuosius kronikos numerius išleido Simne. Rašomąją mašinėle buvo spausdinami kronikos egzemplioriai, pasakojantys, apie tikinčiųjų persekiojimą, kratas, tardymus...Informacija buvo laikoma slėptuvėse, iš ten ją paimdavo ir perspausdinti perduodavo patikimi žmonės. Spausdinimo mašinėlės raidės būdavo keičiamos, kad saugumo agentai neatsektų kuria mašinėle spausdintas kuris leidimas, šalia spausdinimo mašinėlės gulėdavo plaktukas-tuo atveju, jeigu saugumo agentai ateitų, būtų galima spėti sunaikinti mašinėlę, o perspausdinamas dokumentas būdavo iškart suglamžomas, nes toks popierius geriau dega. Kronika būdavo perfotografuojama, o juostelė išryškinta, išdžiovinta, susukta ir paslėpta, tarkime, dantų pastos tūtelėje ar saldainių popieriuke. Tokią juostelę buvo bandoma išvežti į Vakarus, ten kronika būdavo atspausdinama, verčiama į kitas kalbas ir platinama, kad vakariečiai sužinotų apie sovietines represijas, ją skaitydavo didžiausias auditorijas turintys užsienio radijai. Ant kiekvieno kronikos numerio būdavo užrašyta: "Perskaitęs duok kitam. Jei gali, padaugink". Sigitas Tamkevičius gyveno šiame namelyje Kybartuose. Jis buvo suimtas, nuteistas kalėti dešimt metų lageryje, paskui ištremtas į Sibirą, bet netrukus dėl "perestroikos" paleistas. Atgavus Nepriklausomybę, pakilo iki vyskupo ir arkivyskupo metropolito, dabar emeritas ir neseniai paskelbtas kardinolu. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika buvo leidžiama septyniolika metų, leidyba sustabdyta leidėjų iniciatyva 1989 m.

P1710107
Namas, kuriame vakarieniavo Antanas Smetona.

P1710108
Prezidentas buvo apsistojęs antrame aukšte.

P1710129
Kybartuose galima aptikti ir tokią pilį-pilaitę.

P1710134
Vienas iš paminklų Kybartuose. 

P1710139
Va ten tame raudonų plytų pastate ir buvo caro asmeninio traukinio garažas.
Augant užsienio prekybai tarp Rusijos imperijos ir Vakarų, Kybartuose 1827 m. buvo įsteigta muitinė, o ant tilto per Lieponos upelį buvo sienos perėjimo punktas. Pastačius geležinkelio stotį, muitinė buvo perkelta tenais (1922 m. iškelta į Kauną), šiandien išlikęs istorinis muitinės pastatas yra pasienio pasaugos zonoje. Mes buvome organizuota grupė, todėl mus pasitiko pasienietis ir visur lydėjo. Pamatėme Lietuvos-Rusijos sieną iš arti. Labai buvo įdomu pamatyti prietaisą, kuris daro sunkvežimiams kardiogramą. Rimtai! Tai toks prietaisas, kuris parodo, kiek širdžių plaka sunkvežimyje. Dar buvo įdomu išgirsti, kad tarp Rusijos ir Prūsijos buvo susitarimas, leidžiantis įeiti apie 12 km į kitą šalį, todėl kurį laiką žmonės taip ekskursuodavo pasižmonėti, vėliau buvo varomos specialiai pakaustytos žąsys parduoti į Vokietiją. Nu bet ir sugalvok tu man žąsis kaustyti!

P1710143
Istorinė muitinė Kybartuose.
P1710146
Grįžtame į Kybartus.

P1710150
Nuo važiuojamosios gatvės dalies nuimame žaltį. Šiek tiek chaoso, nes visos moteriškės nori paglostyti.

P1710152
Labai saugomas labai paveldas.

P1710157
Einame į cerkvę.

P1710165
Kaldinta ikona.

P1710171
Siuvinėjimas karoliukais.

P1710174
Dievo Motinos abrozdas.

P1710176
Ikonostasas iš balkonėlio.

P1710177
Ikonostasas.

P1710179
Cerkvės šventoriuje yra Pirmojo pasaulinio karo kareivių kapai. Data-1915 m.

P1710184
Naujoji apaštalų bažnyčia.
Bendruomenė, kurios pėdsakų pasigedau, buvo žydai. Tokiame mieste, kaip Kybartai, šių verslių žmonių negalėjo nebūti. Jų bendruomenė sparčiai augo atsiradus geležinkeliui ir išaugus užsienio prekybai. Žydai savo lėšomis 1870 m. pasistatė sinagogą, kaimo pakraštyje įsirengė kapinaites, bet ilgą laiką neturėjo savo rabino, čia atvykdavo rabinas iš Virbalio. Prieš pateikiant krovinį muitinei reikėdavo jį tinkamai įforminti, todėl atsirado niša privačioms ekspedicijos kontoroms, tuom užsiėmė žydai. Pasakojama, kad žydas Fiškė Braunas pervesdavo per sieną "gyvąją kontrabandą"- nuo caro rekrūtų duonos bėgančius lietuvius (įdomumo dėlei-caras į rekrūtus imdavo 25 metams). Tie žydai gyventojai, kurie 1940 m. buvo sovietų ištremti į Sibirą, ironijos dėka nepatyrė Holokausto, sunaikinusio Kybartų žydus. Buvusios sinagogos teritorijoje dabar stovi "Maxima".

Ekskursijos vyšnaitė ant torto buvo garsieji Kybartų rūsiai. Jie buvo pastatyti 1863 m. Manoma, kad čia buvo sandėliuojamos geležinkeliu pervežamos prekės. Muitinės sandėlio remonto metu 2002 m. šie rūsiai buvo netikėtai atrasti. Kybartų bendruomenės iniciatyva šie rūsiai buvo pritaikyti lankymui. Tiesa, vaikščioti reikia atsargiai, nes grindų plytos vietomis kliba, čia telkšo nedidelės balos ir juoduoja pelėsis. Nepaisant to, originalių plytų kokybė stulbina-beveik nėra suskilusių, o juk mūryta prieš 150 metų! Patiems čia patekti be išankstinio susitarimo nepavyks, nes rūsiai užrakinti, o pats pastatas priklauso Kybartų geležinkelio pasienio veterinarijos postui.

P1710189
Kybartų rūsiuose.

P1710194
Paslaptingieji požemiai. Yra ir tunelis!

P1710198
Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Kybartų rūsiuose.

P1710200
Skliautuoti rūsiai.

P1710203
Edukacinis staliukas. Parodė ir šiuolaikinį išmislą-moteriška diržą cigaretėms nešti. Nuėmiau išmierą, maža ką, gal ūkyje pravers. 

P1710204
Rūsio grindų plytos.

P1710207
Įspūdingi skliautai.

P1710209
Čia yra vietos menui. Kybarto K. Donelaičio gimnazijos auklėtinių dovana. Piešė Milda Abraitytė ir Skaistė Navickaitė, vadovavo mokytoja Dalia Viliušienė.
Mūsų trys su puse valandos apsisuko kaip nebuvusios. Iki traukinio į Kauną buvo likusi valanda laiko, todėl ramiai nusipirkau bilietą ir užkandau iš savo maisto atsargų.

P1710212
Traukinys į Kauną.
Kaune dar turėjau laiko susitikti su Aiste, sukramtyti kebabą (pirmas rimtas maistas per visą dieną) ir persėsti į autobusą į Vilnių-susisiekimas traukiniais dar neatkurtas dėl remonto darbų. Reisą vykdė TOKS autobusų firma, bet autobusas šį kartą buvo naujasis iš NEO klasės. Autobusas vos išvažiavo iš Kauno, nes dėl miesto renginio buvo užtvertos gatvės. Vairuotojas nestabdė ties posūkiais arba stabdė labai staigiai, porą kartų vos nepervažiavome katės, o visą kelią iki Vilniaus garsiai grojo radijas. Repertuarą palieku įvertinti gerbiamam Skaitytojui:


Gera būna vasara sode atsipūsti

Kirminą nukabarot nuo kopūsto

Sode nieks nesėdi čia sudėję rankų

Bet pavydi visos mergos tau tavųjų mangų

Mangai, mangai, sirpsta tavo mangai

Sukasi svajų padangėj

Gal tai magnetai, gal mangai

Tai miražai ar žabangai

Sėdžiu alkanas dabar po tavo langu

Duok mieloji paragaut man savo mangų

Bet tu man tik atsakai: “gana svajoti”

Tu sedėk ramiai ir graužk tą savo agurotį.
Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Geležinkeliams už sugalvotą atrakciją, Sauliui ir Vitui už pažintį su Kybartais, visiems pasienio ir muitinės darbuotojams už mums skirtą laiką. 

Ar esate buvę Kybartuose? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Mangaitė-Kybartaitė 

0 comments: