Pūčkoriai- Vilnios perlas arba Kūtvėla visiškame sutrikime

Pūčkoriuose esu buvusi dar tais laikais, kai buvau tik įpusėjusi anglų filologijos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar tai Edukologijos universitetas, o mano tėtė vis būna pavadina po senovei-Pedagogikos institutu). Tada labai intensyviai domėjausi Japonija, žiūrėjau anime, mokiausi japonų kalbos. VDU Kaune turėjo daug studentų iš Japonijos pagal studentų mainų programas, kurie mielai penktadieniais atvažiuodavo į Vilnių, okupuodavome tada "Baltus dramblius" ir mokydavomės japoniškai. Į Pūčkorius vieną  tokią pažįstama japonę Miki ir vedėmės. Kaip toje dainoje, "per pievą per rugius" ėjome visą kelią pėsti nuo Antakalnio, o ėjome ilgai irgi sušilome, pabraidėme dar Vilnioje, o iš Belmonto restorano teritorijos mus tyliai ir mandagiai išprašė padavėjas, nes  kieme išsitraukėme savo sumuštinius. Paskui kartą dar esu buvusi tenais prieš porą metų šašlykų valgyti, bet pamenu, kaip ta auksinė žuvelė, tik atskirus epizodus. Kai tik perskaičiau 15 minSutvarkyta Pūčkorių atodanga laukia lankytojų straipsnį, tai žaibiškai ir susiruošiau. Tiek tos ir ruošos-fotoaparato akumuliatorių pakrauti ir vandens buteliuką nusipirkti, patogiausia atvykti yra visuomeniniu transportu  iki stotelės "Girininkija" 44 maršruto autobusu nuo Žaliojo tilto. Nuo jos teks kiek paėjėti atgal iki "Belmonto atodangos" ženklo. Kiek esu mačiusi 44 maršruto autobusus, visi jie yra žemagrindžiai ir nauji, o ne kokie karstai ant ratų, kur dažniausiai į Justiniškes paduodami.

Atnaujintas priėjimas prie atodangos susideda iš dviejų dalių: laiptų ir pandusų neįgaliesiems. Pandusai dar puikiai tiko mamoms su vežimėliais ir trims vyrams su alaus stiklinėmis ant didelių pilvų pasidėtomis. Atodangos prieigos atnaujintos ES lėšomis-tai dar viena proga pasidžiaugti naryste ES.

Pirmi žingsniai nauju keliu Pūčkorių atodangos link.

Antakalnio turistinių galimybių sudija su Kūtvėla

Nors yra plačiai žinoma, kad savam krašte pranašu nebūsi, turistu savam mieste būti netgi labai įmanoma. Šiandien ištaikiau neblogą orą pusdieniui patyrinėti seniai susiplanuotą Antakalnio maršrutą. O kadangi jis seniai susiplanuotas, Googe Maps pažymėtas, perskaitytas ir sukramtytas, tai ir pamiršau pasiimti. Skubėjau, nes orai neprognozuojami, reikia naudotis, kol nelyja, tai numojau ranka-mieste tai ne kaime, nepasiklysiu. Gal.

Geriausias taškas atakuoti Antakalnį taip, kad pasijustų visa jo Via Sacra aura, yra nuo Taikomosios dailės muziejaus. Daug pasipiktinimo dėl "medelių kirtimo" sulaukęs Aukštutinės pilies kalnas šiandien mūrais iš tolo vilioja akį. Kažkaip jau ir nebeprisimenu jo paskendusio ūksmingame medžių žalumyne, nors rudens spalvos Vilniuje būna fantastiškos. Istoriškai žiūrint, kalnas-piliakalnis negalėjo būti apaugęs medžiais, nes palengvintų priešui užlipti ir ne tokie efektyvūs būtų ant tų nelabųjų galvų pilami karšti skysčiai. Be to, vokiečiai karo metais ten dar ir tunelį sugebėjo išsirausti, kuris dabar vis ima ir pasmenka. Reikia pripažinti, kad atstatytas pastatas būtų bent jau vizualiai labai patrauklus dalykas, bet ar atlaikytų pats kalnas? Kol kas ropščiuosi į viršų tiktai kai reikia kokiam svečiui iš užsienio parodyti, jie visi kažkodėl labai nori pamatyti panoramą nuo viršaus (matyt Šv. Jono varpinės apžvalgos aikštelė dar nėra tiek reklamos išeskaluota). Reiktų pabandyti įyvendinti tą projektą dėl kavinės, manau tikrai lankytojų pagausėtų ir motyvacija apsilankyti sustiprėtų.

Aukštutinė pilis ir laivelis.

Dienos kelionė į Myrą ir Nesvyžių

Iš trijų Baltarusijos UNESCO paveldo statusą turinčių objektų, du yra Myro pilis ir Nesvyžiaus rūmai. Tačiau jeigu susisiekimas tarp jų tarpmiestiniais autobusais ir įmanomas, tai man nepavyko jo atsekti. Todėl į šią visos dienos ekskursiją išsirengiau su organizuota ekskursija su vietine agentūra, kurią man parekomendavo per ITB Berlin renginį sutikti Baltarusijos turizmo stendo atstovai. Tuo pačiu tai buvo ir pertrauka nuo savarankiško turistavimo, kai leidau sau atsikvėpti, už mane buvo viskas pagalvota, dėl nieko nereikėjo rūpintis, galėjau save palepinti. O diena, kaip matote iš nuotraukų, buvo lietinga, tačiau ne kartą esu sakiusi, nėra blogo oro, yra bloga apranga, tai su ta bloga apranga ir išsiruošiau į kelionę.

Iki Myro pilies važiavome kažkur 1,5 val. Susirinkimo vieta buvo "Planeta" viešbutis, aštunta valanda ryto. Tenais man dar pavyko pasijungti prie bevielio interneto ir pasitikrinti elektroninį paštą. Apynaujis, bet daug kilometražo matęs autobusas sutalpino apie 40 įvairaus plauko ir susivėlimo būtybių, nepabūgusių apsiniaukusio dangaus, daugiausia rusų tautybės. Kaip vėliau paaiškėjo, autobuso ekipažas netgi atsarginių lietsargių porą buvo įsimetę. Ir štai, po 1,5 val. kelio- Myro pilis.

Myro pilis, Baltarusija.

"Vilko valanda": tokio Vilniaus dar neturėjome.

Šiaip recenzuoti knygas yra sunkus darbas, nes jas reikia perskaityti, išanalizuoti, aprašyti, paredaguoti, dar kartą paredaguoti, parinkti iliustracijas, išgerti kibirą kavos (nors tai niekis, palyginus su kūrybinės minties gimdymo kančiomis tas knygas rašant). Štai "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (autorė M. Baužienė) jau bus pusė metų kaip laukia savo eilės ir mano įkvėpimo, nes pasakyti apie ją nėra ką. Nei gero, nei blogo, tiesiog nėra ką, o tai vis dėlto yra blogai. Bet kadangi laikau save kelionių tinklaraštininke, o Vilnių tiesiog dievinu (visų kelionių gėris yra tame, kad gera grįžti namo), todėl imuosi A. Tapino "Vilko valandos" recenzijos. Nebus lenga, nes garbingų recenzentų ne vienas ir ne du, tiesiog visa knyginė jonosfera, stratosfera ir blogosfera sujudo. Du dar yra kartai, kai skaičiau šią knygą, nes iš vieno karto visgi sunku sekti susipynusias veiksmo gijas, bet skaitant antrą kartą daug kas stojasi į savo vietas ir pastebimi niuansai, kuriuos praleidau skaitydama pirmą kartą, ir knyga darosi įdomesnė. Pirmą kartą skaičiau su įdomumu, antrą kartą-su malonumu.

Fiat Lux. Šiluma-irgi.

Ketvirtadienį dalyvavau ekskursijoje po Energetikos ir Technikos muziejų ir Vilniaus elektrinę (tą, kur prie Gariūnų). Šitą muziejų seniai ketinau aplankyti, tik vis tinginystė ir apsileidimas neleido, bet dabartinės progos jau praleist nebuvo galima, ogi ir Kūtvėlos žodį dalyvauti buvau davusi. Energetikos ir Technikos muziejus iš tolo atpažįstamas dėka šios mergicos ant stogo. Tik kol kas neaišku, kieno ta trečia ranka?

"Elektra".

Knygų mugė 2013

Savaitgalis buvo kaip niekad turiningas. Pirmoje dienos pusėje dalyvavau instruktaže gidams atkuriamuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. Mums panorėjus ir statybininkams leidus, pasivaikščiojome po būsimas ekspozicijų erdves, susipažinome su jau atkurtais elementais. Aiškėja būsimų ekskursijų vedimo tvarka. Sekite naujienas mano internetiniame dienoraštyje, nes tikrai rinksiu grupes ekskursijoms. Atidarymo data (pirmasis rūmų atkūrimo etapas): 2013 liepos 6. Sukviesta visa Europa, trauktis nėra kur.  




Labai patogiai nuo Katedros aikštės buvo autobusas į knygų mugę. Kadangi nemokamas, tai norintys net kekėmis kabojo. Akis badė pakelės nustatytos automobiliais, nes tą vieną knygą lietuvis rankoje gi neparsineš, reikia automobilio, juk dar nevaikščiojantį vaiką reikia neštis su savimi...Kadangi strategiškai pinigus buvau išleidusi jau anksčiau, tai ramiai sau vaikščiojau po mugę žinodama, kad tikrai neišlaidausiu.

Žmonių buvo jūra. Iš visų pusių skambėjo pasiūlymas organizatoriams daryti tokį populiarų renginį vasaros metu, nes grūstys ir eilės prie rūbinių buvo siaubingos, jau nekalbant apie kilometrinę eilę prie bilietų kasų.





Kaip minėjau, knygų pirkti šiemet neketinau, juolab kad jau buvau internetu apsipirkusi. Bet mugėje buvo įvairių atrakcijų lankytojams.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras savo stende demonstravo J. Statkevičiaus sukurtus operos "Manon Lesko" kostiumus.

Prie kito stendo lankytojai galėjo pasimatuoti visokių gražių dalykų.

Bukinistų salė buvo surengusi ekspoziciją tema "Gyvenimas 1960-siais".

Tokias ledų taureles aš prisimenu iš savo vaikystės.

Skaitmeninė fotografija nė per pusę nėra tokia darbšti kaip juostinė.

Flopikai....Nostalgie....

Išmanusis peidžeris :-)

Dabar skaitysiu jau trečią knygą apie Pietų Ameriką. "Pietų Amerika 364 dienos" bei "Pietų Amerika" esu pirkusi internetu, susitaupė kažkur po 8 LT nuo knygyno kainos. Autografų gauti knygų mugėje nepavyko, bet juk dar visas gyvenimas prieš akis.



Ar buvote knygų mugėje? Ką šiuo metu skaitote?

Su meile,

Kūtvėla

Medininkai-du aukščiausi Lietuvos taškai virš jūros lygio-Paulavos respublika Turgeliuose

Turime labai fainus gimines, kurie pakvietė nuvažiuoti pasižiūrėti atstatytos Medininkų pilies, o paskui paaiškėjo, kad jeigu važiuoti, tai važiuoti!

Išvažiavome apie 10.30 ryte, tvyrant dideliam rūkui. Paskui vakare jau skaičiau internete, kad Vilniaus oro uoste trys lėktuvai negalėjo nusileisti dėl rūko. Medidinkų pilies atidarymo po atstatymo šventėje esu dalyvavusi ir tai aprašiusi, bet visgi man ji patinka. Buvo gera proga patikslinti jų darbo laiką ir kiek nusiminti, nes ne sezono metu į apžvalgos aikštelę ir balkonus (wow, atradimas!) nėra einama. Kita vertus, ką ten tokiame rūke būtume matę. Bet pati pilis labai ir labai ir tiesiog labai be galo geras dalykas. Ir rūke jinai geriau atrodo negu ne rūke.

Medininkų pilis rūke.

Saski sodai Varšuvoje

Saski sodai man buvo atradimas. Savarankiškas keliavimas turi savų privalumų, nes pastebėjus dailų vaizdelį galima nukrypti nuo kurso. Mane patraukė fontanas. Neapsirikau-vertas nukrypimas :-)

1727 metais beveik 16 ha sodai buvo atverti publikai ir buvo vieni pirmųjų Europoje viešai prieinamų sodų, aplenkdami net Versalio, Peterhofo sodus. Ten buvusių rūmų šiandien nebėra, bet ten dega amžinoji ugnis nežinomam kareiviui ir budi garbės sargyba (keičiasi kas valandą). Čia įvairios delegacijos atvyksta padėti gėlių.



Sodų prieigose yra kryžius, žymintis vietą, kur dar nelaisvoje Lenkijoje popiežius lenkas Jonas Paulius II laikė mišias.

Nežinomo kareivio kapas.

Wilanow rūmai ir parkas

Karališkojo kelio pabaigoje (pradžia-nuo karališkosios pilies) yra Wilanow rūmai ir parkas. Pasakysiu sąžiningai-mane sunku priblokšti ir nustebinti, bet tai, ką pamačiau čia, perspjauna viską matytą iki tol, netgi nuostabiuosius Runadėlės rūmus Latvijoje. Paryžiaus Versalis irgi gali pradėti jaudintis, nes turi rimtą konkurentą. Nuostabūs vidaus interjerai ir kolekcijos, puikūs sodai...Man buvo graudu iki ašarų, kad mes Lietuvoje taip nieko neturim...Baroko stiliaus vasaros rezidenciją pastatyti užsakė karalius Jonas Sobieskis. Po jo mirties turtas perėjo jo sūnums, dar vėliau-didikų šeimoms. 1730-1733 metais čia gyveno karalius Augustas II Stiprusis. 1805 metais Stanislovas Kostka Potockis atidarė čia vieną iš pirmųjų muziejų Lenkijoje. Nors Antrojo pasaulinio karo metais rūmai nesugriauti, vokiečiai išgraibstė nemažai turto, kuris dabar atstatytas. 45 ha dydžio sodas yra nuostabus, netgi rekomenduočiau skirti visą dieną jo tyrinėjimui.

Lazienki parkas Varšuvoje- visos gyvūnijos džiaugsmas

Iš pradžių buvau susiplanavusi įsigyti dienos bilietą ir aplankyti visus parke esančius objektus, bet parko neaprėpiamas dydis tam sutrukdė. Manau, norint aplankyti visus jo objektus reikia tam skirti visą dieną. Todėl numojau ranka į visus planus ir tiesiog basčiausi po parką.

Lazienki parkas yra didžiausias parkas Varšuvoje (todėl ir sakau, kad visos dienos reikia) ir užima 76 ha. Pats parkas buvo suprojektuotas XVII a. Liubomirskių šeimos pageidavimu, o paskui jį įsigijo Stanislovas Augustas Poniatovskis tais pat metais, kai buvo išrinktas karaliumi. Parkas ir salos rūmai tapo karaliaus prioritetu. Antrojo pasaulinio karo metais parkas nukentėjo, nors jeigu lyginti su senamesčio nuniokojimu, galima sakyti, kad jam labai pasisekė. Šiandien parkas pasitinka lankytojus puikiai sutvarkytas.

Paminklas Stanislovui Augustui Poniatovskiui.

Trakų Vokės dvaro beieškant

Sėkmės lankantis Lentvaryje paskatinta, susiruošiu apžiūrėti Trakų Vokės dvaro parką. Vietovė vėl palankiai netoli Vilniaus, galima naudotis tiek geležinkeliu, tiek autobusu. Beieškant maršruto truputį pasimetu, nes traukinys važiuoja iki Vokės, o autobusas-iki Trakų Vokės, tai suku galvą ar čia tas pats?

Trakų Vokė turi savo informacinį puslapį, tai šiek tiek esminių faktų. Ji yra Vilniaus miesto dalis, priklauso Panerių seniūnijai. Pirmą kartą Vokės vardas minimas 1375m. didelio mūšio tarp Kęstučio ir Algirdo pulkų su kryžiuočių ordinu. Vietovę garsino ir XIX a. pagal italų architekto L. Markonio projektą pastatyti rūmai, vėliau buvo įrengti tvenkiniai žuvims veisti. Valdant Tiškevičiams 1884-1990m. buvo sukurtas parkas, kuris 1958m. paskelbtas valstybės saugomu ir 1986m. priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų. Rūmais nuo 2002m. naudojasi Lietuvos Karališkoji Bajorų Sąjunga.

10 val. traukinys į Marcinkonis sustoja Vokėje už kažkur 15 min. Stotimi tai nepavadinsi-sustojo traukinys ant bėgių, išleido kelis keleivius, ir nuvažiavo. Abipus stovi aklinai užmūrytos būdelės, ne tai laukiamosios stotelės, ne tai bilietų kasos, ant vienos, tiesa, yra ženklas „Vokė“. Nesimato ir jokio informacinio stendo su tvarkaraščiais. Artimiausias didelis stendas yra apie ES paramą infrastruktūrai, o kur dvaras-burk iš kavos tirščių. Bet aš gi protinga, turiu informacinį lankstinuką su planu! Tuoj pat išsitraukiu ir matau, kad geležinkelis turi būti už nugaros, o kelias link dvaro eina tarp dviejų tvenkinių. Pirmas nemalonumas nusileidus stačiu kalniuku žemyn yra tiltas per tvenkinius, tamsiai žalios spalvos ir dar siūbuojantis!