Vienos dienos kelionė į Biržus ir Jelgavos ledo skulptūrų festivalį.

Šiemet į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį vykti neplanavau, nes jau pernai jis išsigimė. Tačiau viena akimi sekiau einamuosius kelionių įvykius ir pamačiau, kad Makalius organizuoja kelionę į šiemetinį festivalį, bet kažkodėl savaite anksčiau nei reikia. Pabarškinau klaviatūra į klaidą ir štai- gavau dovanų šią kelionę! O kadangi dovanotai kelionei niekas į programą nežiūri, tai ir sutikau. Juolab kad Jelgava kaip miestelis yra mano mylimas ir godojmas, o jie dar turi ir žaislų žiurkėnams zooprekėse, ko mūsų KIKA niekada nepasirūpina, todėl Kristoforą Mikalojų Radvilą-Žiurkėną (Kristupėlį) pamaloninti galėjau. Kelios dienos iki kelionės gavau programą su išvykimo laiku ir vieta. Išvykome 06.00 val. (rytiniai išvykimai yra RESIDENT EVIL), bet jau pirmuoju autobusu iš Baltupių galėjau atvažiuoti, tai nereikėjo taksi kviestis. Tada sekė dar vienas neišvengiamas blogis- 1,5 val. kelionė į Kauną paimti kitų turistų, tai buvo beviltiškai iššvaistytos mano nepakartojamo gyvenimo akimirkos. Po trumpo sustojimo Statoile prie Panevėžio, kur savo eurais pamaitinome besotį jo mokamo WC aparatą, mūsų šaunusis vairuotojas Raimundas suko vairą į Biržus. Mūsų gidas Deividas surinko eurus už mokamus ojektus ("Žaldoko alų" gavome dovanų! LIKE LIKE LIKE) ir pradėjome dirbti turistais.

Ursulijus Lepečkojauskas irgi buvo šitoje kelionėje. 

Bevizio režimo su Baltarusija mitas: Kūtvėla keliauja į Gardiną.

Kaip atsirado galimybė be vizos apsilankyti Gardine? Sarafaninis radijas pasakoja, kad kai šį dokumentą pateikė patvirtinti Baltarusijos prezidentui, šis ėmė ir....iš karto pasirašė. "Eikite ir darykite."- pasakė jis. Tai dabar ir laksto visi kaip voverės be galvų, nes niekas nežino, ką ir kaip daryti ir kaip čia dabar bus kai užgrius nevaldomi turistų srautai. Lietuvos kelionių agentūros irgi sukruto siūlyti dienos keliones į Gardiną. Šio reportažo rašymo metu bevizis režimas su Baltarusija galioja tik Gardino mieste ir nedidelėje teritorijoje aplink jį (šiai dienai nei Lyda, nei Naugardukas, nei Myras į šią zoną nepatenka). Į šalį įvažiuoti galima specialiuose pasienio kirtimo postuose, o bevizio režimo dokumentus tvarko akredituotos Baltarusijos kelionių agentūros. Susigundžiau akcija nukeliauti dienai į Gardiną už 15 eurų (akcija nuo 45 eurų). Kai susimokėjau ir prasitryniau akis, paaiškėjo, kad papildomai reikės sumokėti už bevizio režimo dokumentą (2 eurai), draudimą (2-3 eurai) ir ekskursiją Gardine (5 eurai, pageidaujantiems).



Iš karto čia ir pasakysiu, kad bevizis režimas su Balarusija yra mitas, nes pasienio patikros procedūros nesutrumpėja. Vieną grupę -laimei, ne mūsų- Baltarusijos pasieniečiai marinavo keturias valandas. Visas pasienio kirtimas vyksta kaip visada, tik vietoje vizos pase turime po atspausdintą puslapį su kelionės programa. Pildome netgi tas absurdiškas migracines korteles. Pačios pasienio kirtimo procedūros mūsų autobusui nebuvo labai skausmingos, užtrukome apie dvi valandas į kiekvieną pusę, iš šito laiko 3/4 buvo Baltarusijos pusėje. Bet atskiras ačiū abiejų pusių muitinėms, kad mumis nesusidomėjo, nes būtume užtrukę dar ilgiau.

Londonas- visada gera mintis. Tik keista ten kartais būna.

Šį kartą kelionė į Londoną turėjo labai konkretų tikslą- apsilankyti World Travel Market turizmo naujienų parodoje, kuri vyksta kasmet lapkričio mėnesį. Tuo pačiu pridėjau kelias dienas pabūti pačiame Londone ir apsilankyti jo turtinguose muziejuose. Skrydį iš Vilniaus pirkau su Ryanair gerokai iš anksto, todėl ir kainą gerą pagavau, bet reikia pastebėti, kad skrydžiai į Londoną ir taip nėra ypatingai brangūs. Londono viešbučiai mano kišenei per brangūs (nes negaliu sau leisti keliauti tik kartą per metus ir tam taupyti), todėl išsirinkau St. Christopher's Inn tinklo hostelį Grinvičo rajone, netoli turizmo naujienų parodos.

Skrendame į Londoną. Man patinka, kad pavyko išlošti dvi valandas dėl laiko zonų skirtumo. 

Garsusis arbatos kliperis Grinviče.

Vakare pasivaikščiojome po rajoną, ieškojome kur pavalgyti. Galiausiai užėjome į ispaniško maisto restoraną, nes mūsų apeiti britiški pabai atsisakė ne tik tiekti karštą maistą, bet net ir arbatą parduoti vakarais. Tiesa, mūsų hostelio pabas (aha, gyvenome hostelyje-pabe) tokiais prietarais nesivadovavo, bet pirmą vakarą visi apeiti pabai mus atbaidė savo triukšmu ir parduodamo alkoholio kiekiais. Ispaniškas restoranas buvo visai geras pasirinkimas tiek kainos, tiek kokybės atžvilgiu, o kitą dieną pradėjau Londono lankytinų vietų šturmą. Diena pasitaikė apsiniaukusi, nors visos kelionės metu rimto lietaus gavome tik vieną vakarą.

Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus. Antroji diena.

Ryte iš lovos išsiritau anksti, nes šiandien buvome susitarę su hostelio šeimininke mane priduoti į migracijos departamentą. Nuvažiuojame su persėdimu mes į tą garbingą įstaigą, kur dar ir į penktą aukštą užsiropščiame pas tetulę su uniforma, ir ten sužinome, kad Lietuvos ir Latvijos piliečiams Baltarusijoje registracija nereikalinga būnant iki trisdešimties dienų, kai anksčiau reikėjo registruotis penkių dienų bėgyje. Mano šeimininkė buvo švelniame šoke. "В соответствии с действующими международными соглашениями граждане Латвийской Республики, Литовской Республики, Российской Федерации и Украины могут находиться на территории Республики Беларусь в течение 30 дней со дня въезда без оформления регистрации".- Šaltinis: УВД Миноблисполкома, 2012 m. Tai čia viskas gerai, nusprendėme. Ir jai mažiau lakstymo, ir mums, lietuviams turistams, mažiau trukdymosi nuo turistinės programos. O jeigu ir Gardiną mums beviziu režimu atidarys, tai zuisime po Baltarusiją kaip kurmiai pas poną Aidą Puklevičių sode. Šeimininkė grįžo namo, o aš pradėjau rimtai tyrinėti Minską.

Komarovkos kaimelis iki 1812 m. priklausė Radviloms. Apie šį kaimelį to meto spauda rašė kaip apie pavojingą, bakterijomis knibždančią pelkę. Spėju, kad kaimelio pavadinimas ir žodis "uodas" kažkaip reikšmingai susiję. 1920 m. pelkę nusausino ir tramvajaus linija sujungė Komarovką su Minsko centru. Po Antrojo pasaulinio karo išnyko medinė statyba, atsirado J. Kolaso aikštė. 1979 m. buvo pastatytas dengtas turgus, laikui bėgant atsirado gražių skulptūrų.

Dama su šuneliu.

Kūtvėla ir Dama su šuneliu.

Vaikus balnas atlaiko, pati bijojau ropštis.

Saulėgrąžų pardavėja.

Ursulijus Lepečkojauskas neatsilaikė prieš tokią iškirptę.

Kelionių Merga Kūtvėla lankosi šuns Kekso mieste Ukmergėje.

Užsigeidžiau aš į tą Ukmergę dar pavasarį, kai perskaičiau straipsnį "Ukmergė turi būti ne „pravažiuojamas“, o turistų miestas". Ukmergėje vykusioje konferencijoje buvo pabrėžtos naujausios kelionių tendencijos: "Reikia tinkamai ženklinti lankytinas vietas – kad atvykęs į miestą, rajoną žmogus greitai sužinotų, kaip nuvykti į turistinį objektą, lengvai surastų turizmo informacijos centrą, maitinimo įstaigas, parkavimo aikšteles. Daug įtakos turi ir draugų, kolegų, giminaičių informacija – dalindamiesi įspūdžiais, kur, kaip jie praleido savaitgalį, atostogas, gali sužadinti aplinkinių norą ir patiems tai pamatyti, patirti, arba priešingai, neigiama informacija atgrasyti nuo kelionės.[...] I.Trakimaitė-Šeškuvienė pabrėžė, jog šiais laikais ypatingai daug reiškia socialiniai tinklai, interneto svetainės, kur žmonės dažnai linkę ieškoti informacijos. Todėl būtina pasirūpinti internetine reklama". [...] "Pranešėja [Ukmergės turizmo ir verslo centro direktorė L. Baublienė] pažymėjo, jog esame kryžkelėje – atstumai iki Vilniaus, Kauno, Panevėžio didmiesčių, Utenos – apie 70 kilometrų. „Tad 100 kilometrų spinduliu nuo Ukmergės gyvena du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Ir mes privalome juos prisikviesti. Ukmergė turi būti ne „pravažiuojamas“, o turistų miestas“, – įsitikinusi L. Baublienė. "Anot jos, vienas mūsų didžiųjų turtų – senamiestis. Tokius turi tik septyni Lietuvos miestai. Natūrali apžvalgos aikštelė – piliakalnis, yra tik dviejų miestų centruose – Vilniuje ir Ukmergėje. Projektas „Žydų kelias“, atnaujinamas Ukmergės kraštotyros muziejus, dvarų žiedas, didelė upių įvairovė, ežerai – tai galimybės, kurias būtina išnaudoti pritraukiant turistus[...]“

Ukmergės šunelis Keksas.

Buvo pakviesta grupė turizmo kelionių organizatorių į dviejų dienų apžvalginį turą po rajoną. Aš kaipmat pasiprašiau į svečius ir, nors pradžioje reikalai klostėsi neblogai, bet- deja deja- galutiniame svečių sąraše Kūtvėlai nebuvo vietos, o 40 gidų Šventupėje gerai praleido laiką ir be Jūsų susivėlusios tinklaraštininkės. Patempiau lūpą, žinoma. Ir štai neseniai inventorizuodama kelionių informacinės medžiagos archyvą aptikau pamirštais keliais ten patekusį Ukmergės žemėlapį su sužymėtomis lankytinomis vietomis. Pasidairiau į dangų, atsiverčiau darbo kalendorių, susižiūrėjau autobusų grafikus ir štai- Kelionių Merga Kūtvėla vyksta į Ukmergę! Tik labai jau anksti jie ten keliasi- Ukmergės kraštotyros muziejus dirba nuo 09.00 val. ryto! O gal ir pokemonai įdomesni ten veisiasi.

Giminės portretų galerija- senų laikų Veidaknygė.

Portretas gali teisėtai būti laikomas niekada savo aktualumo neprarandančiu tapybos žanru. Tais laikais, kai nebuvo feisbukų, tviterių, ir instagramų, menininko sugebėjimas portrete perteikti subjekto atvaizdą buvo ne vienos sėkmingos ar nesėkmingos santuokos priežastis. Garsiausias nepavykusio portreto atvejis žinomas dar XVI a., kai Anglijos karalius Henrikas VIII ketino vesti ketvirtą kartą. Jo užsakymu meistras Holbeinas nuvyko į dabartinės Vokietijos žemes nutapyti seserų Anos ir Amalijos iš Klyvo portretų- jeigu portretas patiks karaliui ir santuoka bus sutarta, Henrikas VIII net pažadėjo nereikalauti kraičio. Sutarti dėl portretų tapymo nebuvo paprasta, nes Klyvo valdovas, Anos ir Amalijos brolis, buvo uolus griežtų pažiūrų protestantas, ir seserys Anglijos ambasadoriui buvo pristatytos apmūturiuotos taip, kad turbūt tai buvo pirmasis žinomas burkos paminėjimas Europoje. Kai Anglijos ambasadorius mandagiai užprotestavo prieš tokį kandidačių į karalienę apdengimą nuo jo akylo žvilgsnio, Klyvo valdovas tiesiai šviesiai paklausė: "Tai gal Jums jas nuogas parodyti?" Bet portretais jau tada ar ne keturiasdešimt septynerių metų karalius nepasitikėjo ir dar prieš svarstydamas nuotakos iš Klyvo kandidatūrą kreipėsi į Prancūzijos ambasadorių prašydamas suorganizuoti jam asmeninį susitikimą su prancūzėmis kandidatėmis į žmonas. Šokiruotas tokio tiems laikams nepamatuoto pageidavimo, Prancūzijos ambasadorius- nebūtų prancūzas- irgi paklausė, ar Henrikas VIII nepageidautų tuo pačiu ir išbandyti kiekvieną kandidatę lovoje, kad būtų lengviau išsirinkti. Šiam pasiūlymui juokais pritarė ir pats Prancūzijos karalius. Deja, Anos iš Klyvo portretas karaliaus manymu taip neatitiko realybės, kad Henrikas VIII panoro išsiskirti. Be (ir ne be pagrindo) save Europos geidžiamiausiu jaunikiu laikiusiam karaliui neįtikusios Anos iš Klyvo išvaizdos, naujoji griežtai protestantiška dvasia auginta Anglijos karalienė nei šoko, nei lošė kortomis- kas buvo vienos iš pagrindinių pramogų Anglijos dvare.

Ana iš Klyvo. Hansas Holbeinas Jaunesnysis, 1539 m. Wikipedia Public Domain.

Ana iš Klyvo dažnai istorikų yra laikoma sausiausiai iš balos išlipusia Henriko VIII žmona. Kitas įdomus su portretu susijęs dalykas yra Senovės Romoje žinota damnatio memoriae bausmė. Gėdą giminei užtraukusio giminės nario atminimas buvo visiškai ištrinamas iš giminės istorijos sunaikinant visus jo atvaizdus ir jo sukurtus kūrinius. Dažniausiai ši bausmė paliesdavo Romos imperatorius (jeigu mažiau žinomi žmonės sėkmingai trindavo savo giminių atminimą, tai apie juos nieko ir nėra žinoma, o imperatoriaus atminimo visgi taip lengvai neištrinsi). Damnatio memoriae pasireikšdavo ištrinant to asmens vardą iš oficialių rašytinių šaltinių, sugriaunant jo kūrinius, sunaikinant portretus ir biustus, ir t.t. Geriausias pavyzdys- imperatoriaus Nerono rūmų "Domus Aurea" liekanos po dabartiniu imperatorių Flavijų amfiteatru, geriau žinomu kaip Romos koliziejus: per keturiasdešimt metų unikalus statinys buvo visiškai palaidotas po žeme ir užstatytas naujais statiniais. Žinoma, visais laikais buvo mėgėjų digerių, kurie mėgdavo atrasti paslėptas vietas. Vienas tokių paliko savo autografą ant požeminio Domus Aurea sienos- Rafaelis. Specialistai lygina Nerono rūmų sienų tapybą su Rafaelio darbais ir minčių kyla įvairių. Beje, Domus Aureus atvertas turistų lankymui. Du imperatoriaus Flavijaus Vespasiano portretai, saugomi muziejuose JAV, dabar identifikuojami kaip perdaryti imperatoriaus Nerono portretai. Perdaryta buvo ir save su Saulės dievu tapatinusio Nerono kolona, kurios turėtą Nerono veidą perdarė į įsivaizduojamą Saulės dievo veidą ir perkėlė į naują vietą dvidešimt keturių dramblių pagalba.

By Art: Jaime Jones. Source: Marianne Bergmann, Institute for the Study of the Ancient World, New York University, CC BY-SA 4.0, Wikipedia Commons.

Kalbant apie aukščiausius asmenis, valdovų portretai visų pirma atliko valstybės reprezentavimo funkciją. Tai labai juntama iš monetų, ant kurių būdavo kaldinami valdovo portretai (pirmosios LDK monetos su valdovo atvaizdu nukaldintos 1545 m. valdant Žygimantui Augustui). Tęsiant valstybę reprezentuojančiu valdovų portretų temą, galima vėl remtis Henriko VIII (Tiudorai istorijos mylėtojams yra tikra aukso kasykla) užsakytu portretu, nutapytu apie 1545 m. nežinomo dailininko. Portrete antrame plane matosi Tiudorų herbinėse spalvose (baltoje ir žalioje) gobelene išausti taip vadinami "karaliaus žvėrys", o tris svarbiausius karališkosios šeimos narius virš galvų saugo baldakimas. Įdomiausias šio valdovo užsakyto šeimos portreto dalykas- karalienė Džeinė Seimur jau aštuoneri metai kaip amžinas atilsis (mirė 1537 m. dėl gimdymo komplikacijų, padovanojusi Henrikui VIII ir visai Anglijai teisėtą sosto įpėdinį). Šio portreto tapymo metu Anglijos karaliene jau dvejus metus buvo Kotryna Par. Džeinės Seimur karaliavimas buvo trumpas ir su liūdna pabaiga, bet su pratęsimu į amžinybę: Henrikas VIII pageidavo būti palaidotas šalia Džeinės Seimur ir paliko šia tema detalius nurodymus. Deja, jo pageidautas antkapinis paminklas taip ir neiškilo dėl tam tikrų aplinkybių, nebėra ir žalvarinės lentos su elegija Džeinei Seimur:

Here lieth  Phoenix, by whose death

Another Phoenix life gave breath;

It is to be lamented much

The world at once ne'er knew two such.

Valstybiniu lygmeniu žiūrint, valdančiosios dinastijos portretų galerija buvo ir labai slidus politinis dalykas. Trumparegė, kreivais dantimis, nelygiais pečiais, mažaraštė Marija Antonija Jozefa Joana (būsimoji Marija Antuanetė) su garsiąja Habsburgų lūpa, kurią portretuose dailininkams pavykdavo nuslėpti tapant portretus tam tikru kampu, buvo pėstininkas Europos valdovų vedybinėje rinkoje, visiškai neplanuotai nutekėjusi į Prancūziją, nes daugiau tekintinų nuotakų dėl tam tikrų aplinkybių tuo metu Vienos rūmuose tiesiog nebuvo. Tačiau Versalis ilgai nesakė nei taip, nei ne, todėl Prancūzijos ambasadoriui, kuris kiekvieną sekmadienį eidavo audiencijos pas Mariją Teresę, turėjo būti labai nesaldu, nepaisant egzotiškų vaisių gausos žiemą, kuriais jį apipildavo Marija Teresė. Ir štai Marija Teresė pasakė Prancūzijos ambasadoriui, kad ji turi visus Prancūzijos valdovų portretus, gautus iš velionės marčios Izabelės iš Parmos (vyriausios Liudviko XV dukters iš jo santuokos su Marija Leščinska, jos senelis buvo Liudviko XIV anūkas). Ambasadorius neatsargiai atsiliepė, kad jo valdovas Liudvikas XV mielai turėtų atsakomuosius Vienos dvaro portretus. Tačiau išreikštas susirūpinimas dėl tokios diplomatinės staigmenos iš Versalio atvyko greičiau, nei spėjo pajudėti dailininko teptukas. Jau tapusi Prancūzijos karaliene ir išgyvenanti kuklumo apdaruose fazę Marija Antuanetė sukėlė skandalą savo portretu, kuriame jos kuklūs apdarai nesiderino su tokio aukštai pastatyto asmens reprezentacija (man žinomi net du tokie portretai). Keletas portretų bandė taisyti PR situaciją ir Madam Deficit, kaip ją praminė prancūzai, ėmė vaizduoti kaip rūpestingą motiną su vaikais mažiau pretenzinguose interjeruose.Tuščias lopšys viename iš žinomiausių Prancūzijos karalienės portretų skirtas pabrėžti neseną vaikučio netektį ir sukelti žmonių simpatijas. Kas drįstų pasakyti, kad jos dėka žmonės skursta? Galite tai vadinti propaganda.

Marija Antuanetė su vaikais. Louise Élisabeth Vigée Le Brun [Public domain], via Wikimedia Commons.

Pirma rimtesnė užuomina apie LDK valdovų portretus siekia XV a., kai Aleksandras Jogailaitis piršosi Ivano III dukrai Elenai. Yra žinoma, kad jai buvo parodytas Aleksandro Jogailaičio portretas. Elenos portretas, mano žiniomis, nutapytas nebuvo- neatmetu galimybės, kad tokio pasaulietiškumo apraiškai priešinosi stačiatikiška Maskvos dvaro kultūra. Tačiau Aleksandro pasiuntiniai, reikia manyti, Elenos išvaizda ir be portretų buvo patenkinti. Tiksli citata iš  J. Kudirko-Kudirkienės knygos "Valdovų meilės pėdsakais" šiuo klausimu būtų tokia: "Išėjo panelė prie tėvo ir nusilenkusi atsistojo. O kai ją pamatė pasiuntiniai, suprato, kad angelas žmogaus kūnu, ir pritrenkti grožio stovėjo kaip įbesti." Beje, jeigu tikėti istorikais, pasiuntiniai nei kiek nepamelavo.

Įdomių dalykų vykdavo ir valdovų bei didikų kelionių po Europą metu. Keliauti po Europą (būtinai apsilankant Italijoje), susipažinti su nauja kultūra, lankytis užsienio universitetuose (kur dėstomoji kalba tuo metu buvo lotynų), megzti pažintis, kaupti vertybių kolekcijas- visa tai buvo didiko auklėjimo sudėtinė dalis. Yra žinoma, kad Bona Sforca finansavo mūsų krašto jaunuolių "kultūrinės kvalifikacijos kėlimo" keliones į Italijos dvarus. XVIII a. atsirado mada rašyti kelionių žurnalus, laiškus, kuriuos adresatai skaitydavo to meto madinguose salonuose susirinkusiai publikai. Žinoma, kalba pagrinde eina apie vyriškosios lyties keliautojus, nes jų seserys buvo ugdomos namuose arba vienuolynuose pagal gana specializuotas programas. Yra žinoma, kad mūsų valdovai Žygimantas ir Vladislovas Vazos pozavo Rubensui savo kelionių po Europą metu. Koks rezultatas?

 Žygimantas ir Vladislovas Vazos. Rubensas, Wikipedia Commons. Raskite dešimt skirtumų

Beje, to raudono kaspino simbolika man iki šiol paslaptis. Taipogi nepamirškime, kad keitimasis valdovų portretais tais laikais buvo panašus į keitimąsi giminės nuotraukomis atminčiai šiais laikais, nes visi Europos valdovai priklausė uždaram ir artimai giminingam elito ratui. Tas ratas kartais buvo toks giminingas, kad dėl kraujomaišos giminės išmirdavo. Štai nei 39-rių m. nesulaukusio Ispanijos karaliaus Karolio II mirtimi 1700 m. pasibaigė Ispanijos Habsburgų linija.

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose saugomas ir kol kas visuomenei tik trumpai buvęs pristatytas vienas seniausių (jeigu ne seniausias) Vytauto Didžiojo atvaizdų. Jis į muziejaus rinkinius pateko su serija Europos valdovų akvarelėse atvaizdų iš aukciono Didžiojoje Britanijoje. Akvarelėje pavaizduotas Vytautas Didysis ir jo pirmoji žmona Ona, kuri klaidingai nurodoma kaip Lenkijos karalienė. Akvarelė sukurta jau gerokai po Vytauto Didžiojo mirties nežinomo vokiečių dalininko. Mūsų turimoje serijoje yra dešimt šeimyninių portretų, bet specialistai galvoja, kad kolekcija nepilna. Nepaisant meninių neatitikimų su istorikų komentarais, mums šis rinkinys svarbus tuom, kad jis pastato LDK valdovų porą lygiai su kitų Europos šalių valdovų poromis. Taip kad valstybės reprezentacija valdovų portretuose aktuali net ir tada, kai tų valdovų net ir amžinojo poilsio vieta nežinoma.

Didikai visame kame stengėsi neatsilikti nuo savo valdovų. Didikų giminės portretų galerija reprezentavo giminės senumą, giminės ryšius su kitomis giminėmis, užimamas valstybines pareigas, galiausiai- asmenines dorybes. Ryškiausias toks pavyzdys buvo 2012 m. Vilniaus dailės muziejuje surengta Sapiegų giminės portretų paroda. Parodos atidaryme dalyvavo ir šios giminės atstovas Michalas Sapiega. Garbus svečias atvyko iš Belgijos, ir tai buvo pirmas Sapiegų giminės atstovo apsilankymas Lietuvoje po 200 metų pertraukos. 158 eksponatai, ginkluota palyda, milijono eurų draudimas. Iki 300 vienetų eksponatų parodą papildė Lietuvos muziejų rinkiniai. Portretų galeriją sudarė 72 vienetai- tai labai įspūdingas skaičius. Kita vertus, istorikai sugeba nustatyti bent septyniolika šios giminės kartų, davusių mums senatorius, kanclerius, pakanclerius...Po Valkininkų mūšio Sapiegų priešininkai nusiaubė Antakalnio rezidenciją, kliuvo ir joje buvusiai portretų galerijai.

By Unknown - Скеп'ян А. Князі Слуцкія. — Менск: Беларусь, 2013., Viešo naudojimo,Wikipedia Commons.

Portrete nutapyta Elžbieta Radvilaitė- Sapiegienė buvo antroji LDK kanclerio Leono Sapiegos žmona- žmogaus, kuris Didžiuoju valstybės antspaudu tvirtino valdovo išduotus dokumentus. Arba netvirtindavo, tada toks dokumentas negaliojo. Kuom ne demokratija? Šis portretas puikiai reprezentuoja abidvi gimines. Visų pirma, Elžbietą supa laurų vainiko kompozicija, pabrėžianti giminės šlovę. Radvilų erelis su karūna- kunigaikščių herbas- turi Radvilų herbą ant krūtinės, o snape laiko Sapiegų herbą- taip pabrėžiama dviejų giminių bendrystė. Lotyniškas užrašas įvardina portreto subjektą ir pateikia platesnį giminės kontekstą- kas buvo tėvas, ir kas buvo motina, taipogi nurodo sutuoktinį. Individas didikas nefigūruoja kaip atskiras vienetas, jis visada vertinamas savo giminės kontekste- tokius portretus galima skaityti kaip knygą. Keletą portretinių Sapiegų giminės antkapių galima pamatyti Bažnytinio paveldo muziejuje.

Lietuvoje iki ATR padalijimo gyveno daug didikų, kurie buvo tai didesnio, tai mažesnio "kalibro".  Net jeigu viena giminė valdė keletą dešimčių dvarų, vietos užteko ir mažiau žinomoms ar šiandien pamirštoms giminėms. Dvaruose ilgus metus kauptos portretų kolekcijos permainų (padalijimų, karų, sovietmečio) metais buvo išblaškytos. Kas buvo evakuota su pasitraukusiais iš Lietuvos savininkais, kas sudegė per gaisrus, kas buvo sunaikinta dvasingo atėjūno, kas sunyko slaptavietėse...Todėl šiuo įrašu noriu Jus įkvėpti ir pakviesti pažiūrėti unikalią savo koncepcija parodą, šiuo metu pristatomą Vilniaus dailės muziejuje, kuri vadinasi "Portretai dvarų kolekcijose". Daugelis kūrinių rodomi pirmą kartą.

Philipp Arons (1821-1902). Marijos Radvilaitės-Tiškevičienės portretas. 1857. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Antano Lukšėno fotografija. Iliustracija iš Lietuvos dailės muziejaus skilties "Žiniasklaidai". 

Lietuvos muziejų kelio programos paroda "Portretai dvarų kolekcijose" vyksta nuo š.m. liepos 14 d. iki š.m. spalio 16 d. Vilniaus paveikslų galerija (Chodkevičių rūmai) yra Didžiojoje g. 4, Vilnius. Darbo laikas: II- VI 11.00-18.00, VI 12.00-17.00, I ir per valstybines šventes nedirba. Dieną prieš valstybinę šventę dirbama valanda trumpiau. Bilieto kaina 1,80 EUR (taikomos nuolaidos). Galima fotografuoti (yra papildomų sąlygų). 

P.S. Manau, būtų labai įdomu, jeigu atsirastų galimybė pasižiūrėti šiuos portretus su madų žinovu.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Geriauišprofiliotytė

Kalėdinė kelionė Panemuniais: nuo Raudondvario iki Panemunių pilies.

Kūčių išvakarėse išsiruošiau po Lietuvą pasibastyti, nes tiek laisvų dienų susidėjo, kad nesinorėjo be reikalo švaistyti laiką, anot gerai žinomo klasiko, "prie kakalio šilto" grožintis silkių paradu ant šventinio stalo. Ir taip galvojome su Aiste iš Keliauk.info, ir kitaip galvojome-nelabai turime kur pasukti tokiu oru, kai sniego nėra, o dangus pilkas ir lietingas. Kai kurias Lietuvos vietas "taupome" geram orui, kai švies saulė, čiurkš fontanai ir žydės sodai. Čia man toptelėjo mintis-o kodėl mums nepavažiavus gražiausiu Lietuvos keliu tituluojamu Panemunių keliu? Pirštu pavedžiojau po Lietuvos kelių atlasą ir sudėliojau tokį maršrutą: Raudondvaris-Vilkija-Seredžius-Belvederis-Raudonė-Vytėnai-Raudondvario cukrainė. Iki Kauno atvykau ankstyvu traukiniu, o ten jau laukė Aistė ir lietus, kurio oro prognozė visiškai nežadėjo.

Vilniaus geležinkelio stoties Kalėdiniai papuošimai.

Kūtvėlos kelioniniai aksesuarai: Totoro ir Ursulijus Lepečkojauskas (dešinėje).

Iš tolo Raudondvaryje keliautojo akį patraukia Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia. Tiksliai nėra žinoma, kada pirmoji bažnyčia Raudondvaryje buvo pastatyta. 1851 m. grafas Benediktas Tiškevičius paprašė vyskupą Motiejų Valančių Raudondvario filijai suteikti parapijos statusą. Tada ir atsirado viena gražiausių krašte mūrinių bažnyčių, o jos statyba rūpinosi italas architektas Cezaris Anikinis. Italų menininkų darbai puošė šią bažnyčią; prie jos amžiams ilsėjosi ir grafų Tiškevičių giminė. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo susprogdinta Kauno tvirtovės komendanto įsakymu. Šią bažnyčią, kuri sutinka maldininkus šiandien, iš naujo žmonės pastatė iš parapijiečių aukų kunigo S. Irtmano iniciatyva. Po Antrojo pasaulinio karo nukentėjusios bažnyčios atnaujinimu vėlgi parapijiečių lėšomis rūpinosi kitas kunigas, Raudondvario klebonas  A. Rinkevičius. Ir Nepriklausomybės metais parapijiečių bei kunigų neapleidžiama, globojama bažnyčia buvo ne kartą tvarkoma. Bažnyčioje esantys grafienės Vandos Tiškevičienės ir sūnaus antkapiniai paminklai, sukurti italų meistro L. Pampalonio iš Kararos marmuro, grafui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui kainavo du kartus brangiau, nei pačios bažnyčios statyba- savo šeimos narių mirtį grafas laikė Dievo bausme už savo nuodėmes.

Raudondvario bažnyčia ankstyvą gruodžio rytą.

Rytas dar ankstyvas, tebedega šviesos. 

Trys Raudondvario kryžiai.

Raudondvaryje yra paminklas J. Naujaliui, skirtas jo 125-ių metų gimimo jubiliejui. Autoriai: L. Žuklys, G. Baravykas. 

Naujalių šeima Raudondvaryje buvo ir didelė, ir maža tuo pačiu metu-iš keturiolikos gimusių vaikų, tik penki užaugo. Būsimasis kompozitorius Juozas buvo jauniausias vaikas šeimoje. Pastebėjęs gabaus, bet neturtingos šeimos vaiko gebėjimus, grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius parėmė Juozo Naujalio mokslus Varšuvos konservatorijoje. Juozas Naujalis yra laikomas profesionalios lietuvių muzikos pradininku, žymiausiu Lietuvos vargonininku. Juozas Naujalis buvo ir choro dirigentas, pirmojo lietuviško knygyno ir muzikos mokyklos Kaune steigėjas, pedagogas, pirmosios Lietuvoje Dainų šventės organizatorius.

Pusiaujo egzotika prie Švedijos krantų arba Amžinai keliaujanti Gotlando sala. Pirma dalis.

Prieš kurį laiką man į galvą įsipiršo įkyri mintis ir zyzė kaip musė: "Gotlandas, Gotlandas, Gotlandaszzzzz....", tai perverčiau visus kelionių katalogus, kokius tik galėjau sugraibyti, paskaičiavau savarankiškos kelionės biudžetą ir nusprendžiau, kad į Gotlandą pigiau ir logistios klausimu efektyviau bus vykti su kelionių agentūra. Pasirinkau keliauti su "Grūda", nes apie ją buvo pakankamai geri atsiliepimai. Deja, nebuvo išvengta kai kurių nesklandumų, pavyzdžiui, kataloge kaip lankytinas objektas įtraukta Stokholmo rotušė, gautoje kelionės atmintinėje nurodyta lankymo su gidu kaina, bet pati ekskursija neįvyko.

Kelionę pradėjome iš Vilniaus 3.30 val. ryto nuo Forum Palace. Pirmą kartą pasinaudojau Smart Taxi paslauga ir likau patenkinta- paprasta užsakyti, laiku atvažiavo, kaina buvo panaši kaip numatyta užsakymo metu. Vilniečių buvo nedaug, todėl į Kauną mus nuvežė mikroautobusas. Autobuso kokybe skųstis negaliu- veikė ir kondicionierius, ir televizorius, ir karšto vandens buvo, ir niekas nesugedo. Iš Kauno pajudėjome Panevėžio link pasiimti dar kelių turistų, ir tada baisiais remontuojamais Latvijos keliais kankinomės iki Estijos sienos. Taline prieš ekskursiją užsukome į keltų terminalą pasiimti bilietų.

Taline esu jau ne kartą lankiusis, tai į ekskursiją ir nėjau, bet mane stebina, kad labai daug lietuvių iki šiol taip ir nėra buvę Taline. Labai rekomenduoju ten nuvažiuoti žiemą pasižiūrėti Kalėdų mugės. Šiek tiek pasivaikščiojau, pasigrožėjau savo mylimu Talino senamiesčiu, ir nuėjau pyragėlių su kopūstais valgyti. Apie juos galvojau jau nuo Vilniaus, net seilė driekėsi kelis kilometrus. Pakeliui nusipirkau religinio turinio suvenyrų ir su prieskoniais kepintų riešutų. Žinote, kai eurai kišenes degina, taigi reikia kažkur išleisti. O šiaip Taline, kai kepintų su prieskoniais riešutį kvapas kutena nosį, tai eurai patys iš kišenės iššoka ir rieda prekystalio link.

Kūtvėla kažkur Talino senamiestyje.

Sudervė-Vilnojos akmens skulptūrų parkas-Dūkštos- Neries regioninis parkas-Kernavė-Ievos slėnis-Maišiagala.

Į šią įspūdžių turtingą vienos dienos kelionę mane pakvietė mano kolegė ir draugė dar nuo Makaliaus kelionės į Slovakiją laikų, gidė Marija. Ji dažnai pagidauja neįgaliųjų centrui "Viltis". Labai šaunus kolektyvas susirinko, talentingi žmonės, puikiai nusiteikę, dar ir Dievas davė gerą orą ir puikų vairuotoją. Prisipažinsiu, pirmas įspūdis mane sutrikdė, netgi kiek išgąsdino ir privertė pasijusti nejaukiai, tačiau tai yra pasekmė to, kad mūsų visuomenėje fizinę ir protinę negalią turintys žmonės yra tarsi nematomi, o transportas, parduotuvės, muziejai, tualetai jiems dar sunkiai prieinami. Tačiau mūsų šaunusis kolektyvas nepabūgo iššūkių ir mes punktualiai 7.30 val. išvažiavome autobusu nuo Forum Palace.

Kadangi bent dalis maršruto driekėsi per Neries regioninį parką, sąmoninga pilietė Kūtvėla kelias dienas prieš tai internetu įsigijo savanorišką vienkartinį bilietą, jį atsispausdino ir su savimi nešiojosi tam atvejui, jeigu koks reindžeris sugalvotų patikrinti.

Toks bilietas galioja penkias dienas nuo pirkimo datos.

Nuo saugomų teritorijų lankytojo bilieto platinimo pradžios š.m. gegužės 15 d. buvo įsigyta virš 5,500 bilietų. Populiariausi yra pigiausi, €1.00 vertės bilietai. Pagal parduotų bilietų skaičių varžosi Krekenavos regioninis parkas ir Aukštaitijos nacionalinis parkas, tvirtina Bernardinai.lt. Blogiau sekasi saugomų teritorijų direkcijoms, kurios neturi lankytojų centrų, rašo Neprivalomus bilietus perka maždaug penktadalis saugomų teritorijų lankytojų. Manęs dėl, tai tuos visus lankytojų centrus galima ir uždaryti, nes jie vis tiek savaitgaliais nedirba (tik trumpo vasaros sezono metu bando kažką veikti), todėl iš jų turistams jokios naudos, o bilietus galima nusipirkti ir internetu.

Atostogos Čekijoje: dienos išvyka į Mikulovo miestelį.

Čekų poetas Jan Skacel amžiams pasmerkė Mikulovo miestelį būti turistų magnetu kai parašė, kad šis miestelis yra a piece of Italy moved to Moravia by God's hand. Mikulovas yra laikomas patruakliausiu iš pietų Moravijos vyndarystės miestelių su renesanso stiliaus rūmais ir atkuriamu istoriniu žydų kvartalu. Į autobusą vos nepavėlavau. Šiandien buvo šeštadienis, o savaitgaliais tramvajus nuo mano viešbučio važiuoja labai retai. Nuo traukinių stoties iki Zvoranka autobusų stoties tai eiklia ristele tursnojau. Laimei, suspėjau. Autobusas (63 CZK) iki Mikulovo važiavo apie 1,5 val.

Stadionas netoli stoties.

Aš paprastai stadionais nesižaviu, bet esu iš miesto, kur nacionalinio stadiono statybos pripratino mano akį prie stadiono griaučių, tai toks sutvarkytas ir netgi pagal paskirtį naudojamas stadionas mažame miestelyje man padarė įspūdį.

Mikulovo rūmai.

Čia net ir viešbutis yra. 

Meškiukas.

Dienos išvyka į Merkinę: čia pokyliuose šokdavo gražiausios Europos moterys.

Paskutinėje Adventur parodoje prisirinkau nemažai informacinių lanktinukų apie lankytinas Lietuvos vietas. Tada buvo kritiškas vertybių perkainojimas rūšiuojant juos į TAIP arba PERDIRBIMUI krūveles. TAIP krūvelėje atsidūrė ne taip jau ir daug lankstinukų, todėl labai tikėtina per šį turizmo sezoną juos visus iškeliauti. Vienas lankstinukas buvo apie Merkinę (dabar iš jo liko tik suglažmytas ir tušinuku pribraukytas gniužulas). Merkinė man pasirodė visai įmanoma kryptis, tuo labiau, kad garsėja gražiomis apylinkėmis ir dabar jau turi apžvalgos bokštą (kas yra mano silpnybė). Iš pradžių galvojau važiuoti traukiniu iki Kauno, kur prisijungčiau prie kolegės blogerės Aistės iš Keliauk.info ekipažo, bet paskui netikėtai susidarė ekipažas ir iš Vilniaus, todėl Kauno ekipažas liko be šturmano Kūtvėlos. Manau, jie tai gana neskausmingai pergyveno, ir abu ekipažai sutarė susitikti prie Merkinės Gegužės 1-sios ryte.

Kūtvėla grožisi Nemuno ir Merkio santaka nuo Merkinės piliakalnio.

Merkinė buvo vienas svarbiausių miestų Lietuvoje XVI a.- XVII a. pr., nes Merkinėje buvo valdovų mėgstamas medžioklės dvaras; čia susikirto svarbūs prekybos keliai. Čia buvo katalikų ir stačiatikių bažnyčios, sinagogos, du vienuolynai; magistratas posėdžiavo rotušėje. Būtent Merkinėje Jogaila 1387 m. suteikė Magdeburgo teises Vilniui. Pati Merkinė Magdeburgo teises pakartotinai gavo iš Žygimanto Augusto 1569 m., kartu buvo patvirtintas ir herbas su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Miesto klestėjimo laikai baigėsi pražūtingo Tvano laikotarpiu XVII a. vid. 1794 m. miestą sudegino rusų armija per Kosčiuškos sukilimą. Paskui mūsų valstybė buvo galutinai padalinta 1795 m. Miestą 1882 m. nusiaubė gaisras, 1885 m. buvo nugriauti miesto sienos likučiai, o 1888 m. ant buvusios rotušės pamatų iškilo stačiatikių cerkvė. 1935 m. Merkinėje pirmą kartą mūsų šalyje buvo surengta "Senovės diena". Informacijos šaltinis: lanktinukas "Merkinė", Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių gamtinis rezervatas.

Paskutinis Rojaus pasispardymas. Pusiau skusta, pusiau lupta diena saloje arba Kaip Kūtvėla liko ant uolienos.

Pensininkų ir reabilitacijos reikalingų asmenų Rojuje Maltoje turizmo paslaugos yra organizuojamos su britišku preciziškumu ir austriška kainodara. Ekskursijų, turų ir pramogų katalogus kūrenant būtų galima prasilaikyti ne vieną žiemą Lietuvos kaime, rodant špygas šilumininkams. O aš šiandien nusprendžiau išbandyti tame turistiniame spame pirmaujantį Malta Sightseeing Hop on-Hop off autobusą. Jų yra trys maršrutai: šiaurinėje salos dalyje, pietinėje salos dalyje ir Gozo saloje. Į Malta Pass yra įtrauktas vienas maršrutas pasirinktinai (kaip paaiškėjo vėliau, su tos dienos bilietu galima naudotis tiek šiauriniu, tiek pietiniu Maltos autobusu). O kad turistams visai galvos susisuktų, konkuruojanti firma pasivadino Sightseeing Malta Hop on-Hop off. Pagrindinis šito autobusinio turo gėris yra tame, kad yra transferinis autobusas, kuris surenka turistus iš viešbučių ir pristato į turo pradžios tašką Valetoje. Ilgai dvejojau dėl šio turo, nes transferinis autobusas išvyksta 8.00 nuo gretimo viešbučio, o tai reiškia, kad lieku praktiškai be pusryčių (kurie įskaičiuoti į kambario kainą, o tai yra būtina juos suvalgyti, net jeigu žiūrėti į tą kiaušinienę nebegali). Bet kombinacija "transportas ir lankytinos vietos, kurios įeina į Malta Pass" godumo varžybose visgi paėmė viršų, todėl ryte tik greitai nurijau dvi bulkutes ir nudūmiau į turistų surinkimo punktą. Kaip pasirodė-visai be reikalo, nes 8.10 autobusas sustojo paimti dviejų turistų prie mano viešbučio. Pazurgiau piktai mintyse. Paskui autobusas vingiavo po visą salą, kas nebuvo blogai, nes gavosi toks papildomas turas po apylinkes ir atradau, kad gyvenu netoli gražios promenados. Kai 9.30 autobusas atvyko į Valetą, prasidėjo likusios tos dienos nesąmonės.

Visų pirma, iš transferinio autobuso jisai pavirto pietinės salos dalies autobusu, ir absoliuti dauguma turistų kartu su Kūtvėla liko sėdėti savo vietose. Tai labai nepatiko maždaug dviems šimtams žmonių, kurie laukė įlipti į autobusą. Kadangi turo esmė yra per ausines klausyti pasakojimų, vairuotojas negali paimti daugiau keleivių, nei yra sėdimų vietų (na, nebent iš pasigailėjimo priima stovėti pirmame aukšte, nes antras aukštas yra atviras ir saugumo sumetimais stovėti draudžiama). Aš buvau nusižiūrėjusi penkias lankytinas vietas ir susiplanavusi pietų pertrauką žvejų miestelyje, todėl išlipau antroje stotelėje prie Tarxien šventyklų. Čia laukė ir antras netikėtumas, nes autobuso stotelė nebuvo pažymėta šios firmos ženklu, todėl teko nusifotografuoti ją, kad žinočiau, kur laukti sekančio autobuso. Svarbu atsiminti, kad šios firmos autobusai dažnai nestoja prie lankytinos vietos, todėl teks papildomai gaišti laiką jos ieškant. Taigi, su visais pasibėgiojimais pirmyn atgal, turėjau nepilnas 45 min. apibėgti Tarxien šventyklas. Kadangi jas buvau lankiusi praietą kartą, bent buvau rami, kad laiko tikrai užteks. Šiaip patarčiau į Paola miestelį atvykti savarankiškai ir aplankyti ne tik Tarxien šventyklų griuvėsius (6.00 EUR, nemokamai su Malta Pass), bet ir Hypogeum muziejų, bet bilietus į pastarąjį reikia užsakyti labai iš anksto.

Tarxien šventyklų kompleksą sudaro keturios megalitinės konstrukcijos, pastatytos tarp 3600 ir 2500 metų pr.m.e. ir pakartotinai naudotos tarp 2400 ir 1500 metų pr.m.e. Jas netikėtai aptiko vietiniai ūkininkai 1913 m. ir čia 1915-1919 m. vyko didelės apimties archeologiniai kasinėjimai. Vietovės tyrimai atskleidė, kokiu savotišku būdu buvo transportuojami didžiuliai akmens blokai į statybvietę. Vienoje iš šventyklų rastas krematoriumas rodo, kad šventyklos buvo naudojamos pagal šią naują paskirtį Bronzos amžiaus žmogaus kažkur 2400-1500 m. pr.m.e. Norintys detaliau pasigilinti į šventyklų archeologiją, gali įsigyti knygutę arba užsisakyti gidą.

"Kaip tai negalima drąskyti?"

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos, Paola, Malta.

Tarxien šventyklos.

Kūtvėla Tarxien šventyklose, Malta.

Jeigu esate Maltoje pirmą kartą, bet kokias šventyklas pamatyti reikia. Įdomu pažiūrėti, kaip ikikrikščioniškais laikais žmogus sugebėjo statyti sudėtingas konstrukcijas savo dvasiniams poreikiams tenkinti. Jeigu tai pirmas Jūsų kartas Maltoje, skirkite Paolai gerą pusdienį-apžiūrėkite jos gražią bažnyčią, Tarxien šventyklas, ir Hypogeum (bilietus rezervuoti būtina labai iš anksto). Jeigu tai bus Jūsų pakartotinė kelionė į Maltą, šias švenyklas galima ir praleisti, nes dydžiu ir vietovės pasirinkimu jos neprilygsta kitoms salos šventykloms (kurių ir bilietai brangesni).

Trys Varšuvos dienos su Varšuvos miesto kortele.

Lietuvių kalba turi daug gražių ir prasmingų posakių. Štai kad ir "Kartą metuose ir lazda iššauna", "Pasitaikė, kaip aklai vištai grūdas" arba "Ateis ir į mano kiemą šventė". Visi šie trys posakiai tinka apibūdinti tam, kas ištiko Kūtvėlą 2014 metų rugiapjūtės mėnesį- jinai laimėjo loterijoje. Ne, ne toje, kur gaunama 450.000 eurų banke Nigerijoje, bet G+ socialiniame tinkle. Mano pamėgta autobusų firma Ecolines, su kuria važiavau į Balstogę dėka Autobusų Dienoraštis projekto, ir su kuria paskui kartu su mama keliavau į Bauskę, kartas nuo karto savo gerbėjus palepina bilietais. Štai ir man atsitiko du bilietai. Į kelionę susiruošiau su mama, kuri dabar atostogauja ir galėjo greitai susiorganizuoti, o be to, ir Varšuvos normaliai mačiusi nebuvo, tik tranzitu važiavusi. Tuoj Kūtvėla atidarys naują kelionių dienoraščio rubriką "Keliauk su mama, kai tau per trisdešimt". Be to, Ecolines autobusų niekada nenustosiu gyrusi, nes jie yra patogūs ir su įvairiu servisu (bet apie tai bus daugiau rubrikoje "Kas liko už kadro".).

Esu buvusi Varšuvoje 2012 m. Tada ji dar neturėjo miesto kortelės, ir aš iki šiandien jiems to negalėjau dovanoti. Dabar, matyt, teks, nes jau beveik metai laiko yra 72 val. trukmės kortelė-bilietas į dešimt žinomiausių ir lankomiausių Varšuvos muziejų. Man šį pasą maloniai suteikė Warsaw Pass vadybininkas.

Varšuvos miesto kortelė.

Mes gyvenome netoli vieno iš Varšuvos simbolių- Kultūros ir Mokslo rūmų arba "Stalino kumščio". Šiame pastate yra įsikūręs Warsaw Pass ofisas ir turizmo informacijos centras. Mes planavome panaudoti šį pasą keliaujant turistiniu Hop on-Hop off autobusu, bet iki jo išvykimo dar turėjome laiko, todėl pasikėlėme į apžvalgos aikštelę ant šių rūmų stogo. Šis pastatas šiandien yra saugomas kaip istorinis paminklas, nors daugelis žmonių norėtų, kad jo čia nebebūtų. Labai panašius jausmus mes išgyvename dėl Žaliojo tilto skulptūrų-būti joms ar nebūti? Šis pastatas turėjo būti aukščiausias pastatas Lenkijoje, todėl apsimesti, kad šios "Stalino dovanos Lenkijos žmonėms" nėra, varšuviečiams buvo sudėtinga. Šiandien jis yra apsuptas moderniškų dangoraižių ir nebe taip bado akis, nors tebėra naudingas krypties rodiklis. Reikia pripažinti, kad jis yra savotiškai gražus pastatas. Apžvalgos aikštelė 30-jame aukšte yra turistų traukos centras. Į ją keliamasi liftu, į kurį telpa apie dešimt žmonių (jeigu tai ne mamos su vežimėliais, tada besikeliančių skaičius kardinaliai sumažėja), aukštų mygtukus spaudanti darbuotoja ir apsaugininkas. Pastaba: šiame turistiniame objekte galite sugaišti nemažai laiko, nes eilę pasikelti liftu patys matote. Nusileidimas vyksta tokiu pačiu principu.

Kūtvėla eilėje prie lifto į apžvalgos aikštelę.

Mežotnės rūmai-Jelgava-Smėlio skulptūrų festivalis.

Mano įspūdžiai iš Ledo skulptūrų festivalio Jelgavoje jau susigulėjo, todėl pasirodė visai tikslinga pamatyti, kaip latviai įgyvendina Smėlio skulptūrų festivalį- taip sakant, lipa Kūtvėla ant to paties grėblio antrą kartą. Todėl daug negalvodama užsisakiau vienos dienos kelionę su ta pačia agentūra, kuri vežė į ledo skulptūras. Šį kartą autobusas buvo su netradicinio dizaino galine dalimi-pusapvalia sofa ir stalu, nors go-go šok visą kelią. Kai juokais taip pasiūliau, ten deleguotos pagal gidės sąrašą moterėlės 50+ amžiaus subangavo lyg rūtų vainikėlį tebenešiotų ir griežtai pareikalavo persėsti. Tiesa, stulpo nebuvo :-) Išvažiavimas buvo 7.00 val. nuo Forum Palace, tai visai patogiai atvažiavau iš Baltupių autobusu. Pasitaikė ir asmeniškai pažįstama gidė Irena, su kuria kartu Valdovų rūmuose kartais turistus vedžiojam. Tai visai smagiai pralėkė tos keturios valandos iki Mežotnės rūmų.

Mežotnės rūmai, Latvija.

Mums buvo užsakyta ekskursija rūmuose. Tiesą pasakius, mane labiau sudomino šokolado ir apelsinų rankų kremas registratūroje (rūmuose dabar įrengtas viešbutis), tai daug ką praklausiau.

Savaitgaliais lankome kaimynus: Rundalės rūmai, Latvija.

Į Rundalės rūmus man visada malonu sugrįžti. Nė nepamenu, kiek kartų ji buvo sustojimas kelionėse, bet gidai čia šykščiai duodavo laisvo laiko, todėl nusprendėme skirti Rundalei tiek laiko, kiek reikės. Juolab, kad ir pretekstas geras- gegužės mėnesį Rundalės rūmų restauracijos darbai buvo oficialiai baigti. Paskutinį kartą Rundalėje lankiausi pragaištingoje kelionėje tulpių žiūrėti gegužės mėnesį, šiek tiek prieš restauracijos darbų pabaigą.

Rundalės rūmai, 2014 m. gegužė.

Rundalės rūmai, 2014 m. liepa. 

Pastato istorija ir nuotraukos yra reportaže Burbiškio dvaras-Rundalės rūmai-Pokainių miškas autobusu "Dušegubka", todėl nesikartosiu, tik pateiksiu naujų detalių, nes pagaliau turėjau laiko, gido už gerklės nespaudžiama, nusipirkti knygelę apie Rundalės rūmus. Netgi suvenyrus ramiai apžiūrėjome!!!

Balstogė: miestas, kur pilni delnai alyvų.

Po pernai metų kelionės maršrutu Augustavo kanalai-Suprašlis-Balstogė (Bialystokas), likau sužavėta Balstoge ir vis rezgiau planus čia sugrįžti. Tai nėra labai paprasta, nes Vilnių ir Balstogę skiria geras pusdienis važiavimo. Ir štai neseniai Autobuso Dienoraštis pasiūlė man bilietą Ecolines firmos autobusu, galėjau rinktis iš daug krypčių, bet nedvejojau- būtinai bus Balstogė. Labai apsidžiaugiau tokia galimybe ir puoliau planuoti kelionę.

Vienas iš Balstogės minusų, į kurį keliautojams reikia atkreipti dėmesį, yra labai ribotas nakvynės vietos pasirinkimas. Didesni viešbučiai yra pakankamai brangūs, o biudžetinio varianto beveik nėra, nebent turite draugų arba dalyvaujate Couchsurfing'e. Vienas Couchsurfing'o narys mane kvietė apsistoti pas jį, tai buvo vidutinio amžiaus nevedęs vyrukas, gyvenantis vieno kambario bute, žadėjo man užleisti savo lovą, o pats miegoti virtuvėje. Na ir sakykit, kad ne svetingi tenais žmonės gyvena? Bet išguiti žmogų iš jo namų tai irgi nesinorėjo. Nusprendžiau, kad šį kartą pataupysiu nakvynės sąskaita, o geriau išleisiu pinigus pavalgymui ir lauktuvėms, tai užsisakiau lovą bendrabučio tipo kambaryje hostelyje. Hostelis turėjo vos kelis atsiliepimus, bet kaina buvo tikrai gera, todėl nusprendžiau labai dėl to nesukti galvos. Bet po savaitės parašiau jiems, prašydama detalesnės informacijos, ir paaiškėjo, kad jie yra overbooked. Dažniausiai atsiliepimuose minėta hostelio darbuotojų ribota anglų kalba čia buvo tikra rakštis, nes taip ir nebuvo aišku, kur man teks nakvoti. Laimei, tai išsiaiškinau ne atvykusi prie durų, o iš anksto, ir dar kartą laimei, buvau užsakiusi juos per Booking.com svetainę. Po daugiau nei savaitės tusinimosi tarpininkaujant Booking.com darbuotojams, kelionės datai artėjant, Kūtvėlai jau lipant sienom, buvo priimtas sprendimas, kad užsisakau naują nakvynės vietą pati, susimoku, po kelionės nusiunčiu čekį klientų aptarnavimo skyriui ir jie kompensuos man skirtumą tarp pirmojo užsakymo hostelyje ir to, kurį man pavyko pačiai susirasti (ne paties brangiausio, žinoma). Todėl apsigyvenau Hotel Titanic.*

Kūtvėla prie Branickių rūmų Balstogėje.

Kūtvėla grįžta į Rokiškio rajoną: ką gi ji ten pametė?

Per tris dienas pasakojimas Ką pamatė ir patyrė Kūtvėla Rokiškio krašte? užkopė į penktą visų laikų skaitomiausio įrašo poziciją ir nukonkuravo iki tol garbingame penketuke buvusį skandalingąjį Vasario 5, 18.00 įrašą apie blogerių apsilankymą pas Birutę Vėsaitę. Įrašas apie Rokiškį sulaukė 13 pasidalijimų, virš 770 peržiūrų, ir 116 LIKEų. Ypatingai džiaugėsi Kamajai-linkėjimai jiems. Kadangi praeitos kelionės metu buvome užgriebę tik dalį Rokiškio rajono, sekantį šeštadienį nusprendėme sugrįžti pasidairyti po dar nelankytas vietas. Šį kartą prie mūsų prisijungė ir mano kolega Vakaris. O kadangi su patirtimi mes protingėjame, tai abudu jau važiavome ne į Kauną, o į Ukmergę, kur mus kaunietė vairuotoja Aistė iš Keliauk.info ir paėmė nuo kazino. Iki stoties Vilniuje man patogu atvažiuoti 1G autobusu. Įsitaisiau sau patogiai, bet autobusas buvo beveik pilnas ir šalia manęs netrukus atsisėdo toks pagyvenęs vyrukas su alaus skardine rankoje. Susiraukiau kaip citrinos atsikandusi, nes tokie vyriškiai paprastai nemaloniai kvepia ir dar nemaloniau šneka. Bet visgi būna išimčių- šitas mandagiai atsiklausė, ar aš nieko prieš, jeigu jis pagurkšnos alučio. Į sodą sakėsi važiuojantis, darbų susikaupė. Tada klausė, ar neturiu katino. Ne, sakiau aš, neturiu, bet turiu žiurkėną. Žiurkėną?- perklausė jis,- o kas tai yra? Na, sakau, pelė tokia. Aaaaa, -palingavo galva mano pašnekovas,- matai, kai neturi katės, tai pelės veisiasi. Juokis ir voliokis. 

Autobusas į Ukmergę iš Vilniaus autobusų stoties išvažiavo 7.05, o kasos dirba nuo 7.00, tai prie vienintelio dirbančio informacijos langelio nusidriekė kilometrinė eilė. Laimei, viena darbuotoja susimylėjo ant mūsų ir atidarė savo langelį be kelių minučių septynios, ir man pasisekė-buvau antra eilėje ir jau greit laikiau nusitvėrusi autobuso bilietus. Su TOKS kortele gavau 5% nuolaidą (0,90 LTL), o autobuse buvo nemokamas bevielis internetas (mokykitės, Lietuvos Geležinkeliai). Autobusas iki Ukmergės kratėsi pusantros valandos, vis sustodamas visokiose stotelėse, tai išlošėme tik pusę valandos nuo vėlesnio ekspreso. Ukmergėje iškart pasidarėme profilaktinę pertraukėlę į WC (1,20 LTL stotyje, dirba 7.00-19.00 arba 1,00 LTL gretimoje degalinėje, dirba 24/7). Jeigu teatras prasideda nuo rūbinės, tai stotis prasideda nuo WC, todėl reikia pasakyti, kad Ukmergės stotyje patogumai labai švariai užlaikomi ir visokeriopai rekomenduotini. Tik pati stotis uždaryta, matyt, remontuos-gaila, toks sovietinis paveldas.

Ukmergės stoties patogumai. 

"Nuspręsta pritarti UAB Ukmergės autobusų parkas autobusų stoties rekonstrukcijai ir prekybos centro statybai jungtinės veiklos su UAB „Projestos projektai“ sutarties pagrindu. Pavesta Ukmergės autobusų parkui tvirtinti projektavimo užduotį ir suderinti jungtinės veiklos sutartį." Šaltinis: čia. O mes už maždaug valandos buvome prie savo pirmojo tikslo. Vis svarstėme, galbūt Rokiškio rajono gyventojai mus pasitiks su duona ir druska, o gal su šluota ir vandens žarna?:-)

Ir štai, mes- Duokiškyje.

Ką pamatė ir patyrė Kūtvėla Rokiškio krašte?

Mūsų maža agrarinė valstybė turi daug ką parodyti. Turizmo klausimu čia litai tiesiog žeme ritinėjasi, bet niekas iš atsakingų asmenų nenori pasilenkti jų pakelti. Sekmadienį, sinoptikams žadant  8-14 'C šilumos,- nors geriausių atveju buvo kokie 7'C,- kartu su Aiste iš Keliauk.info patraukėme į Rokiškio rajoną. Bet tam man pirmiausia reikėjo nusigauti iki Kauno, todėl keltis teko biezbožnai anksti, net 4.30 ryto. Į Kauną mėgstu važiuoti moderniuoju traukiniu: ten šilta, švaru, yra elektros lizdai, tualetas, karštų gėrimų aparatas. Tačiau dabar jie galėtų walk an extra mile ir pasiūlyti bevielį internetą. Juk XXI amžius, po šimts kalakutų. Tačiau maloniai nustebino 5 proc. nuolaida bilietui su lojalumo kortele, net 90 centų sutaupiau, vis kapeika į ūkį. 

Traukinyje Vilnius-Kaunas.

Pakruojo dvaras-Jelgava-Jelgavos ledo skulptūrų festivalis.

Lietuvoje yra tiek daug gražių vietų, kad medžiagos vienos dienos kelionėms užteks iki žilos pensijos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 4.000 dvarų, bet šiandien, įskaitant griuvėsius, yra apie 800. Sunkiai jie stojasi ant kojų, tiksliau, ant pamatų. O ir atstačius tuos dvarus reikia gi juos išlaikyti, kas gali garantuoti stabilius turistų srautus? Dvarų nykimas prasidėjo dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, būtent po paskutiniojo ATR padalijimo, kai nusavinti dvarai buvo atiduodami lojaliems Rusijos didikams ir žemvaldžiams. Dalis jų, laimei, buvo geri filantropai ir ūkiški žmonės, neleido savo naujai nuosavybei sugriūti. Sovietmečiu dvaruose steigėsi įvairios kolūkio kontoros, kas irgi padėjo išsaugoti pastatus bent iš išorės.

Į vienos dienos kelionę išsiruošiau su kelionių agentūra. Nusprendžiau patingėti, nieko pati neorganizuoti, programa man tiko, kaina buvo nedidelė.

Klasicizmo stiliaus Pakruojo dvaras yra vienas didžiausių ir vertingiausių dvarų kompleksų Lietuvoje. Dvaras ne kartą keitė savininkus, kol grafų Miunsterių palikuonė 1786 m. ištekėjo už barono Vilhelmo fon Ropo ir dvaras, kaip kraitis, tapo Ropų giminės nuosavybe. Save Ropai kildina iš senos giminės, susijusios kraujo ryšiais su Rygos įkūrėju vyskupu Adalbertu. Dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas. Šiuo metu patys rūmai nėra lankytojams rodomi, bet kadaise juose buvo sukaupta didelė ir vertinga meno dirbinių kolekcija, šiandien joje buvusių darbų pėdsakai atsekami iki Vokietijoje ir Italijoje turimų kolekcijų, devyniolika paveikslų yra Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, vienas paveikslas ir kelios skulptūros pateko į Šiaulių "Aušros" muziejų. Ropų laikais dvaras klestėjo kaip gyvulininkystės ūkis, veikė kredito draugija, ligoninė ir akušerinis skyrius. Deja, 1922 m. po žemės reformos Ropams liko nedaug žemės, nors jie ir tada nenuleido rankų. Antrojo pasaulinio karo metais Ropų palikuonis pasitraukė į Vakarus ir apie tolimesnį jo likimą nėra žinoma. Sovietmečiu čia veikė žemės ūkio technikumas. Šiuo metu Pakruojo dvaras yra restauruojamas, pritaikomas turizmo reikmėms, teikia įvairias paslaugas: konferencijos, SPA, viešbutis, jodinėjimas...Daugiau informacijos rasite apsilankę Pakruojo dvaro internetinėje svetainėje.

Mus pasitiko malūnininkas Levukas, kuris parodė mums viešbutį, malūną, pavaišino alumi, papasakojo visokių įdomybių. Išties, labai rekomenduoju užsisakyti Levuko ekskursiją, praplėsite savo erudiciją (akiračio tai ne, nes, pasak Levuko, akiračio plėtra priklauso nuo rakto skylutės dydžio) iki tokio lygio, kokio neįsivaizdavote.

Pakruojo dvaro planas.

Kėdainiai-Lietuvos geografinis centras-Dotnuva-Akademija-Pelėdnagiai-Labūnava

Kėdainių miesto istorija skaičiuojama nuo 1372 m., kai miesto vardas pirmą kartą paminėtas Hermano Wartbergo "Livonijos kronikoje". Ją rasite nemokamai paskaityti Google Books įvedę "Chronicon Livoniae von Hermann von Wartberge, Ernst Gottfried, Wilhelm Strehlke", bet nemokamai parsisiųsti į lietuvišką kompiuterį dar negalima, o vokiečių ir lotynų kalbų mokėjimas-neabejotinas privalumas. XV a. miesto raidai buvo svarbūs pro jį vedę prekybiniai keliai. XVI-XVII a. miestas klestėjo, čia buvo net šešios turgaus aikštės-tai vienintelis toks urbanistinis reiškinys Lietuvoje. Kėdainiai siejami su Radvilų gimine, palikusia čia didelį kultūrinį palikimą, bet XVII a. šiai giminei buvo pražūtingas. Vidaus netvarka ir Tvano laikotarpis privertė Jonušą Radvilą ieškoti unijos su Švedija, atsimetant nuo šimtametės unijos su Lenkija. Po karo Jonušas Radvila buvo paskelbtas išdaviku, išvyko į Tikocyną ir ten mirė. Keliolika metų delsta pargabenti jo palaikus į Kėdainius, bijota išniekinimo.

2006 m. (skulpt. Algirdas Bosas) paminklas Jonušui Radvilai prie Rotušės, kurio fundamente pavaizduotas iš rusų užimto Vilniaus išgelbėtas valstybės iždas ir didysis antspaudas, atgabenti į Kėdainius.