Karaliaus Alfredo Winchesteris: istorinė Anglijos sostinė šiandien.

Karalius Alfredas Didysis yra vienintelis iš 56 Anglijos monarchų, vadinamas Didžiuoju. Winchesteris gi, kaip ir visi -chester arba -caster priesagas turintys miestai, kilo iš kadaise čia buvusios romėnų stovyklos (castrum, castra). Alfredas buvo ketvirtas sūnus Wessex dinastijos karaliaus šeimoje, bet tik jam buvo lemta įeiti į istoriją Didžiuoju. 865 m. vikingų invazijos metu, Wessex karalystė tuo metu dar susiskaldžiusioje Anglijoje buvo vienintelė, kuri atsilaikė. Taikos sutartimi vikingams danams buvo atiduotos žemės į rytus nuo Londono iki Česterio, kurios tapo žinomos kaip Danelaw savo įstatymais ir gyvenimo būdu. Bet Alfredas nesnaudė: atkovojo iš danų  Londoną, kūrė fortifikuotus miestus, įsteigė nuolatinę armiją, statė laivus patruliuoti pakrantėmis. Kai vikingai smogė vėl 890 m., karaliaus Alfredo vadovaujami anglai jų jau laukė. Be to, šis valdovas anglams suteikė galimybes lavintis, davė tvarką ir teisingumą. Tai jam valdant anglai susivokė esą Angelcynn, t.y. anglų tautos gyvenama žemė. Jo sutuoktinė Ealhswith fundavo moterų vienuolyną Winchesteryje-vieną iš to meto švietimo centrų, bet, kaip jau įprasta, apie ankstyvąsias viduramžių valdoves žinios yra labai fragmentiškos. Ealhswith pergyveno Alfredą tik trimis metais; jų abiejų amžino poilsio vieta šiandien nėra žinoma.

Iš Solsberio iki Winchesterio atvažiavau per maždaug 1,5 val., nes reikėjo persėsti tarpinėje stotyje. Winchesteryje mane vėl pasitiko naudingos kelio nuorodos, o pačioje stotyje buvo stendas su visokia turistiška proklamacine medžiaga, tarp kurios buvo ir nemokamas miesto žemėlapis. O pats Winchesteris mane pritrenkė ir sužavėjo!

Winchesterio gatvės vaizdas. 

Karalienė Ana.

Karalienė Ana geriausiai mums pažįstama iš rusiško filmo "Stiklinė vandens". Европа может подождать :-) Karalienės Anos valdymo metu, galima sakyti, įvyko tik vienas svarbus įvykis šalies viduje, - tai buvo 1707 m., kai Anglija ir Škotija susijungė po vienu Parlamentu. Ana į sostą žengė būdama 36 metų. Ji gimė valdant tėvo broliui Karoliui II, kuris nepaliko teisėtų palikuonių. Jos tėvas buvo pirmasis eilėje į sostą, bet jis buvo katalikas, vedė katalikę princesę, ir todėl tik pro trijų metų valdymo buvo palyginus taikiai nuverstas. Lyg nujausdamas, Karolis II buvo įsakęs auginti savo dukterėčias Aną ir jos vyresnę seserį Mariją protestantų tikėjimo tiesomis. Anos pusbrolis ir jos sesers vyras Viljamas III kurį laiką valdė Angliją su Marija II, tačiau vaikų nesusilaukusi Marija mirė nuo raupų 1694 m., jos našlys valdė iki savo mirties 1702 m. O tada į Anglijos sostą sėdo karalienė Ana, kuri santuokoje su princu Georgu iš Danijos patyrė asmeninę tragediją, kurią sunku šiandieninei moteriai įsivaizduoti-karalienė pergyveno ir vyrą, ir visus septyniolika savo vaikų (dvylika gimė negyvi arba buvo persileidimai, keturi mirė nesulaukę dvejų metų, o vienintelis išgyvenęs berniukas mirė sulaukęs vienuolikos metų). Vat Jums ir Anno Pacifico. 

Winchesterio katedra. 

Winchesterio katedra savo išlaikymui reikalauja 5 milijonų svarų sterlingų per metus -baisinė suma. Primenu, katalikų bažnyčios negauna paramos iš valstybės, nepaisant visos savo istorinės reikšmės, todėl įėjimas visur yra mokamas. Prie aukų dėžučių, kurios pastatytos visose bažnyčiose papildomai, parašyta : "Please give generously". Geriausiai XII a. išsilaikiusi Biblija yra saugoma Winchesterio katedroje, bet jos pamatyti negalėjau-buvo išnešta restauravimui. Sakoma, kad ši įspūdingo dydžio ranka rašyta knyga yra puošta auksu ir lazuritu. Taipogi lankytojams nerodomos senovinės valdovų palaikus saugančios mortuary chests, kurios labai nukentėjo Civilinio karo metais, ir dabar irgi yra restauruojamos. Winchesterio katedra buvo pabaigta statyti 1093 m. ir priglaudė vyskupo, o vėliau ir šventojo, Swithino palaikus. Čia tikima, jeigu per šio šventojo dieną (liepos 15) lis, tai lietus nesiliaus ateinančias 40 parų. Nestabilus gruntas ir dar neaukštas meistrų darbo lygis 1107 m. sukėlė bokšto griūtį, ir katedros atstatymo darbai tęsėsi net iki XV a. vid. 1906-1912 m. naras William Walker išgelbėjo katedrą nuo griūties reguliariai nerdamas po vandeniu ir sutvirtindamas pūvančias medines konstrukcijas daugiau kaip 25.000 maišų cemento, 115.000 didelių cemento blokų ir 900.000 plytų. Paskui vandenį buvo galima išpumpuoti ir imtis tradiciškesnių konservavimo darbų.

Solsberio (Salisbury) katedra: čia stovi Žemės Stulpai.

Buvau nusprendusi neapsiriboti vien Londonu, o pamatyti kiek galima daugiau toks ūkanotos Albiono šalies, todėl investavau į traukinių pasą Britrail London Plus, 4 dienos, 2 klasė. Berašydama atsiminimus, pamažu suvesiu ir buhalteriją, todėl įrašų pabaigoje bus matyt, ar priverčiau jį atsipirkti. Solsberio (rašoma Salisbury) katedra yra garsi tuom, kad ją pastatė per rekordinį laiką (38 metus), joje yra seniausias laikrodis pasaulyje, jos bokštas yra aukščiausias šalyje ( lengva atsiminti-123 m), jai priklauso didžiausias šalyje arkomis puoštas kiemas, jos choro patalpa bažnyčioje buvo anksčiausiai šalyje pabaigta statyti, ji pirmoji 1991 m. sukūrė merginų chorą, joje saugoma Magna Carta (kuriai 2015 m. bus 800 metų), ir ji beveik vienas prie vieno kaip katedra, kurią knygoje "Pillars of the Earth" įamžino Ken Follett. Jeigu tai ne geriausia reklama ją pamatyti, tai jau tada nežinau.

Aktyvuotas traukinio pasas. 

Traukiniuose kartais būna galimybė nusipirkti gėrimų ir užkandžių. Praverčia tyrinėjant traukinių grafikus. 

Išlipusi iš traukinio sekiau kelio nuorodomis iki turizmo informacijos centro, kuris manęs nesužavėjo, bet gavau nemokamą miesto žemėlapį. Solsberyje planavau pažiūrėti tiktai jo garsiąją katedrą, todėl iškart ir nustrepsėjau jos link. Pakeliui dar savo žiurkėnui Cepelinui dovaną nupirkau. Pats Solsberio miestelis pasirodė mažas ir tylus. Galbūt todėl, kad dar anksti buvo?

Solsberis, Anglija. 

Juodosios gulbės karalystėje: Lydso pilis.

Eleonora iš Kastilijos
Margarita Prancūzė
Izabelė Prancūzė
Ana iš Bohemijos
Joana iš Navaros
Katerina Valua

Šešios karalienės, viena pilis, tūkstantis metų istorijos. Ir Kūtvėla.

"Welcome to Leeds Castle, the loveliest castle in the world!"

Lydso pilimi Kento grafystėje sirgau seniai. Neatbaidė netgi sudėtingas susisiekimas. Galima sakyti, visa kelionės į Londoną esmė ir buvo apsilankyti Lydso pilyje. Todėl lietingą sekmadienį (Anglija, kaipgi kitaip), nepaisant to, kad vakar buvo pirma diena Londone ir aplanksčiau bene pusę miesto, kėliausi šeštą ryto, užkandau kukliais angliškais pusryčiais ir ištursenau ieškoti reikiamos traukinių stoties. Gyvenau netoli Earl's Court metro stoties, todėl man reikalinga Viktorijos traukinių stotis buvo už kelių stotelių. Gerai, kad išsiruošiau anksčiau, nei reikėjo, nes buvo metro traukinių pakeitimai Earl's Court stotyje ir apie 10 min. nė patys mašinistai nežinojo, kuriuo traukiniu ir kur jiems važiuoti. Bet pagaliau situacija išsisprendė, ir traukiniai pajudėjo-kai kurie keleiviai nesulaukę dardeno lagaminus laiptais lauk iš stoties ir ieškojo taksi. Viktorijos traukinių stotyje bilietų automate nusipirkau bilietą iki Bearsted stotelės (nes prie bilietų kasų su aptarnaujančiu personalu nuolat driekiasi eilės). Man labai patiko, kad visur stotyse būna uniformuoti darbuotojai, kurių gali paklausti, kuri platforma tau reikalinga ir pan. Išsiaiškinusi, kuris traukinys mano, patogiai įsitaisiau. Praktiška žinoti, kad savaitgaliais traukiniams taikoma off peak kaina, todėl a day return bilietas kainuoja palyginus nebrangiai ir gali važiuoti bet kurios valandos reisu nesukdamas sau galvos. Kas nepatiko, tai kad keleiviai baisiai šiukšlina traukiniuose: kavos puodeliai, spauda, alaus skardinės-viskas paliekama, nes pora minučių iki išvykimo ateis darbuotojas su maišu ir prištinėmis ir apkuops kiek spės. Dėl sudėtingos logistikos daugiau šiai dienai nieko ir neplanavau, svarbiausia buvo dabar nuvykti ik Lydso pilies ir iš jos sugrįžti.

Labai faina buvo išlipti Bearsted stotelėje ir pamatyti ant jos lentikę su užrašu "This is the station for Leeds castle". Labai, labai taip welcoming. Tik dvi platformos, sujungtos tiltu. Traukinį pasirinkau labai gerą, jis atvyko maždaug 15 min. iki autobuso, kuris veža iki Lydso pilis, pirmojo reiso, kuris išvyksta nuo traukinių stoties. Jeigu žiūrėsit žemėlapį ir bandysit eiti pėsti, tai prapulsit ir dūšia, ir kūnu-vietomis tik kelias, nė pakelės nėra, pamiškės baisinės, o ir atstumas baisingai didelis. Tik autobusu.

Lydso pilies autobusas, 5 svarai sterlingai į abi puses. 

Lydso dvaras buvo žinomas dar 800-900 m. Manoma, kad netoliese buvo ir gynybinis fortas, bet archeologai neaptiko jokių įrodymų. Kažkur 1100-1300 metais buvo pastatyta pirmoji Lydso pilis; fortifikuotas malūnas ir vynuogynas buvo įrašyti į Domesday knygą. Šią knygą galima pamatyti eksponuojamą Nacionaliniame archyve pakeliui iš Kew sodų į Hamptono rūmus Richmmonde. Tai buvo pirmasis visuotinis Anglijos gyventojų ir turto surašymas, nes naujasis valdovas Viljamas Oranietis panoro sužinoti, kiek ir ko jis valdo. Gyventojai gi, deklaruodami savo žmonas, vaikus, avis, ožkas, grūdus, ir kitą turtą niurnėjo nepatenkinti, kad pirma surašys, o paskui jau ir atims pagal tą sąrašą, tikra svieto pabaiga. Taip ir atsirado surašymo pavadinimas: Book of Doom, Pasaulio pabaigos knyga, paprasčiau- Domesday Book. Kurį laiką pilį valdė Eduardas I ir jo žmona, Eleonora iš Kastilijos. Tapęs našliu, Eduardas I vedė Prancūzijos karaliaus seserį Margaritą, ir jaunavedžiai praleido medaus mėnesį Lydso pilyje. Karalius padovanojo pilį žmonai, pradėdamas pilies, kaip paveldimo valdovo našlės turto, istoriją. Toliau įvyko vienas iš įdomesnių Anglijos įstorijoje nesusipratimų: Eduardas II padovanojo pilį lordui Badlesmerui, tik va savo žmonai, Izabelei Prancūzei, pamiršo apie tai pasakyti. Atvykusią prieglobsčio prašytis valdovę ne tik kad per slenkstį neįleido, bet ir strėlėmis apšaudė. Nepaisant skylės atmintyje, karalius apgulė pilį, ją paėmė, ir nukirsdino lordą Badlesmerą. Našlaujanti Izabelė gyveno šioje pilyje iki pat savo mirties. Richardas II padovanojo pilį savo žmonai, Anai iš Bohemijos. Henrikas IV padovanojo pilį savo antrajai žmonai, Joanai iš Navaros. Valdovė kurį laiką ten bus savo posūnio kalinė, bet paskui bus išlaisvinta ir gyvens čia iki pat savo mirties. Tada valdovas pilį padovanojo Katerinai Valua, kuri buvo tik dvidešimt vienerių metų, kai tapo našle. Ši valdovė bus jau paskutinė, kuri pilį valdys kaip asmeninį savo turtą. Įsimylėjusi, Katerina Valua slapta ištekėjo už Oveno Tiudoro. Po tokios santuokos jai teko iškęsti tradicines paskemes-įkalinimą- bet jų teisėtas palikuonis buvo Edmundas, Richmondo grafas, būsimojo Henriko VII tėvas. Henriko VIII valdymo laikotarpiu pilis buvo pertvarkyta Katerinai Aragonietei, ir karališkoji šeima čia buvo apsistojusi prieš garsųjį 1520 m. susitikimą su Pranciškumi I. Toliau seka ilga, paini, ir ne tokia įdomi pilies ėjimo iš rankų į rankas istorija. Paskutinė pilies kaip privačios nuosavybės savininkė buvo ledi Baillie, mirusi 1974 m. Ji labai norėjo, kad šia pilimi ir parku galėtų grožėtis visi žmonės, todėl pilį paliko visuomenei. Juodoji gulbė, mėgstamas ledi Baillie paukštis, tapo Lydso pilies simboliu.

Viskas, daugiau su istorija Jūsų nebekankinsiu. Eikite, atsineškite šalto alaus.

Keturi metų laikai per vieną dieną Rūdninkų girioje.

Žygio išvakarėse siautė baisi pūga. Vietomis tiesiog žemė su dangumi maišėsi, vaizdas televizoriaus ekrane trūkčiojo, vėjas stūgavo buto ventiliacijos angose, o vonios durys pačios atsidarinėjo nuo skersvėjo (creepy O_O). Šįkart paskambino tėtė ir paklausė, ar rytoj tupėsiu name po kaldra. Ne, pasakiau aš, juk rytoj-žygis. Šitu klausimu mano šeima jau seniai į mane ranka numojusi- come rain or shine, jų tikras vaikas vis tiek į žygį eis. Šį kartą mūsų negausios, bet užtat kokybiškos kompanijos tikslas- 20 km atstumas Rūdninkų girioje ir pelkėje maršrutu Rūdninkai-Kernavo ežeras-Kidarai.

Mūsų autobusas į Rūdninkus. Oras-kaip matote. 9.00 sekmadienio rytas. 

Autobusas į Rūdninkus didelis, telpame visi. Problema su žygiais būna būtent neadekvatus transportas, tenka atsisakyti nemažai maršrutų arba užsakinėti transportą patiems.

Strateginė minutės pertraukėlė. 

Europos šturmo planas.

Idėja dar brandinama.


View Larger Map

Maršruto pradžia susidėliojo gana neblogai. Kelionės planas yra susirasti pigų skrydį namo iš paskutinio taško-šiuo metu tai Norvegija- ir pagal tai panuotis išvykimą, o transportą ir nakvynes užsisakinėti ne daugiau kaip savaitei į priekį.

Kelionės pradžia- Brno, Čekija. Yra reisiniai autobusai iki šio miesto. Nelabai džiugina tai, kad praleisti Brno reiks kokias penkias dienas. Iškart kyla klausimas, gal reiktų apsiriboti Čekija ir aplinkinėmis valstybėmis?

1. Kromeriz sodai, įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dienos kelionė traukiniu su vienu persėdimu.
2. Moravian Karst uolos. Dienos kelionė tyrinėjant urvus. Be kelionių agentūros bus sunkoka apsieiti.
3. Brno miestas. Tugendhat vilos apžiūra (populiarus objektas, lankymas užsakomas mėnesis prieš įėjimą). 
4. Austerlicas. Dienos kelionė. Kol kas ant klaustuko. 

Pirmi trys punktai-dienos tikrai turės būti vykdomi, dėl Austerlico dar abejoju. Kad ir kaip būtų, viena diena reikalinga kelionei iki Vienos. 

Kitas sustojimas- Viena, Austrija.

1. Karališkieji rūmai. 
2. Ispaniškoji jojimo mokykla. Stovimas bilietas į šokančių žirgų pasirodymą kainuoja apie 30 EUR. Norintiems sėdėti teks pakloti 200 EUR. 
3. Vienos imperatoriškasis mauzoliejus, Šv. Stepono katedra, Vienos muziejus su eksponuojamais Radvilų šarvais. 
4. Vienos kavinių lankymas. 

Manau skirti geras keturias dienas Vienai. Tokiam miestui turbūt tai lašas vandenyne, bet papildomą dieną dar suės kelionė į Miuncheną. Nelabai norisi taupant laiką keliauti naktimis, todėl teks naudoti šviesųjį dienos metą dėl saugumo ir deramo poilsio-liūdna, bet net ir Kūtvėla jaunyn neina. 

Sekantis sustojimas-Miunchenas, Vokietija.

1. Hitlerio "Erelio lizdas", dienos kelionė.
2. Noišvanšteino pilis. Dienos kelionė su agentūra arba savarankiškai.
3. Miuncheno apžiūra su Nyphenburg pilimi ir vokiško maisto bei alaus degustacija. 

Toliau turėtų būti Venecija, bet čia užstrigau. Nerandu jokio traukinio iš Miuncheno į Veneciją, nors atgalinis maršrutas kaip ir įmanomas. Arba reikia kapstyti giliau, arba keisti kelionės maršrutą.

Update: komentatoriaus dėka pavyko atkapstyti nepigų, bet visgi susisiekimą tarp Miuncheno ir Venecijos, tik tam reiks skirti visą dieną. Venecijoje planuoju būti dvi dienas.

1. Venecija ir Dožų rūmai.
2. Murano ir Burano salos.

Toliau- kiti Italijos miestai, kuriuos noriu pamatyti.

1. Florencija.
2. Dienos kelionė į Sieną.
3. Dienos kelionė į Pizą.
4. Dienos kelionė į Greve, Chianti vyno keliu.
5. Penkios Žemės.
6. Milanas.

Bus daugiau.

Diena, kai nekenčiu savo kelionių.

Psichosomatiniai simptomai pasireiškia visu baisumu likus maždaug pusantros paros iki kelionės: pykinimas, mieguistumas, akių ašarojimas, koks nors bėrimas, spuogai ar mėlynė, prasideda sloga. Viskas krenta iš rankų. Paaiškėja, kad atsispausdintos įlaipinimo kortelės liko darbe ant spausdintuvo, todėl reiks rytoj ryte lėkti pasiimti arba blaškytis ieškant kur atsispausdinti iš atmintuko. Nėra švarių kojinių. Šeimos augintinis šuo/katė/žiurkėnas vemia/triedžia/yra užrašyti pas veterinarą. Būtinai bus dvi dienos prieš menstruacijas, kai savijauta tokia, kad joks teisėjas nepasodins ir krizė darbe. Išpešioti vakar vakare antakiai jau bus ataugę.

Likus parai iki išvykimo pasiimu didelę kuprinę pirkiniams ir minu jau atidirbtą ratą namai-parduotuvė-vaistinė-namai pakeliui išmesdama šiukšles (niekas nenorim po 5 dienų grįžę uostyti aromatus iš po kriauklės). Savaitę iki išvykimo dienos dar reikia pradėti sistemiškai naikinti namuose sukauptas gendančias maisto atsargas: pienas, grietinė, dešrelės, pomidoras...Kažkiek užknisa, bet nėra sudėtinga. Svarbu susirast plastikinį buteliuką, kurį tuščią galima prasinešti pro oro uosto apsaugą ir pasipildyti vietoje (arba mokėti 6-8 LTL perkant tenais, urgh!).

Parduotuvėje svarbiausia greitai pasiimti standartinius pirkinius ir nevėpsoti į visokias ten nuolaidas: kava "trys viename"; karštu vandeniu užpilami makaronai, sriuba, bulvių košė; vaisiai; daržovė, kurią galima aplamdyti lagamine (agurkas koks); vakariniam pagraužimui palindus po patalais tinkami meduoliai ar baronkytės; būtinai šokoladas. Jeigu apgyvendinimo vietoje nebus duodami pusryčiai, reikia įsimesti Šio Bei To pirmajam rytui, kol aptiksiu kokią dorus pusryčius teikiančią instituciją. Visu šitu gėriu užpildomas maždaug trečdalis registruojamo bagažo. Susirankiojus maistą iš reikiamų lentynų, reikia užsukti į higienos prekių skyrių: drėgnos servetėlės; mažo tūrio dušo žele; mažo tūrio šampūnas; dantų pasta; veido kaukė. Vaistinėje perku standartą: ką nors nuo peršalimo, validolį, angliuką, ir įvairius pleistrus. Higieniniai paketai imami bet kuriuo atveju -maža kas.

Palinkusi nuo svorio kaip obelis nuo vaisiaus viską išsišiepus partempiu namo. Pakuojantis svarbu nepamiršti daug rankšluosčių (vyno buteliams suvynioti, kam gi daugiau), vandeniui užvirti spiralės ir puodelio, fotoaprato ir mobiliojo telefono pakrovėjų su atsargine baterija ir atsarginės atminties kortelės. Perkratoma piniginė ir iš naujo perkainojamos vertybės, kurios liks piniginėje, o kurios drybsos namie ant stalo.

Tada laukia ilgas vakaras mirkstant karštoje vonioje, pedikiūras probleminiams nagams dėl kurių negaliu avėti smailios avalynės, visokios depiliacijos (nesu jų šalininkė, bet gi negali leisti, kad kojų garbanas kasomis suspinti būtų galima).

Avalynės ir rūbų atranka yra atskiras galvos skausmas. Esu sugadintas vaikas, kuris tiki, kad švarių apatinių baltinių niekada nebus per daug. Rūbų reikia pasiimti "ir šiltam, ir šaltam". Na, jeigu ir neapsivelku megztinio, į jį vis tiek galima ką nors suvynioti. Dar reikia nepamiršti specialaus "maišelio grobiui", nes keliaujant su maža rankine reikia kažkur krauti beropinėjant po miestą aptiktas gėrybes: knygas, CD, kruasanus ir panašius lobius.

Paprastai turiu du bagažo vienetus: registruojamą ir rankinį. Rankinio bagažo turinys irgi standartinis: lektūra pavartyti lėktuve, kelionės dokumentai, piniginė, fotoaparatas, validolis, vandens buteliukas, rašiklis, popierinės nosinaitės ir dar 120 moteriškėms reikalingų smulkmenų, kurių inventoriumi aš gerbiamo Skaitytojo nevarginsiu.Viskas telpa pakankamai ergonomiškai ir gražiai sugula bagažo skyrelyje virš galvos.

Kelionės dienos rytą kąsnis burnon nelenda, bet oro uoste nevalgau, nes biezbožnai brangu. Sumuštinis kainuoja 9.90 LTL, nu. Jeigu viešasis transportas dar/jau nevažiuoja, tenka kviestis taksi. Sėdint ant galinės sėdynės, pasijunta tikroji kelionės dvasia, ateina atsipalaidavimas, nors kurį laiką dar persekioja paranojiškos mintys iš serijos "ar užsukau vandenį". Būna momentų kai pagalvoju, na ir kuriems galams aš trenkiuosi kažkur vietoj to, kad tyliai ir ramiai susiveikti laisvą dieną ir padrybsoti priešais televizorių.

Laikas pradėti naikinti jogurtą.

Su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla

Dienos kelionė į Kutną Horą: Kūtvėla Kaulų koplyčioje- wuahahahahhahrrr!!!

Šiai dienos kelionei turėjau didelių lūkesčių. Nemažai apie garsiąją Kaulų koplyčią yra rašę kiti kelionių tinklaraštininkai:

"The Sedlec bone church really is one of the most amazing sites upon which I’ve had the pleasure of laying my eyes!"- Wonder Tooth
"Although the site is smaller than we imagined, the intrigue of the unusual, artistic arrangements gives you something to ponder everywhere you look."- Travel Addicts
"When someone invites you to a Bone Chapel you know you are either life long friends or vindictive enemies."-Travel with Bender
" "It is not a celebration of death," the church says, "but it symbolizes the equality of people before the throne of God." "- Dangerous Business

Ir čia tik keletas  įrašų paminėjimų.

Kutna Hora suklestėjo dėl savo sidabro kasyklų, kur XIII a. buvo išgaunamas trečdalis Europos sidabro. Mieste kaldino Prahos grašius, vieną stabiliausių valiutų to meto Europoje. XIV-XV a. sandūroje Osel kasykla pasiekė 500 metrų ir buvo giliausia kasykla pasaulyje. Dėl savo turto Kutna Hora tapo antru pagal svarbumą Bohemijos karalystės miestu po Prahos. Šiandien Kutna Hora yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše.

Kutna Horos priemiestyje Sedlec ir yra garsioji Kaulų koplyčia. 1142 m. šioje vietovėje buvo įkurtas pirmasis cistersų vienuolynas Bohemijoje. Kadangi turtingosios sidabro kasyklos labai dažnai buvo vienuolynui priklaususiose žemėse, vienuolynas netruko praturtėti. Ilgai netrukus Sedlec vienuolynas tapo turtingiausiu visoje šalyje, tačiau po keleto dešimtmečių jiems atėjo nelengvi laikai, daugiausia dėl aristokratams suteiktų paskolų, kurių, kaip žinia, aristokratai niekada neskubėjo grąžinti. Po Husitų karų vienuolyno griuvėsiai trūnijo iki pat XVII a. pabaigos, kol vienuolynas buvo atstatytas, tačiau 1784 m. imperatoriaus Juozapo II reformos baigė vienuolyno gyvavimo dienas. XIX a. pr. dalyje buvusio vienuolyno pastatų įsikūrė tabako fabrikas. Šiai dienai iš originaliojo vienuolyno komplekso statinių liko tik du: Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir Jono Krikštytojo bažnyčia (kitais šaltiniais remiantis-katedrą) ir Visų Šventųjų kapinių bažnyčia su kaulyčia...oi, tai yra, koplyčia.

XIII a.pab. Sedlec vienuolyno abatas parsivežė saują žemės nuo Viešpaties kapo Jeruzalėje ir išbarstė kapinėse. Taip šių kapinių žemė tapo Šventosios Žemės dalimi ir laidoti čia atvešdavo ne tik iš visos Bohemijos, bet ir Lenkijos, Bavarijos, Belgijos. Daugelis rado čia sau kapą per maro epidemiją. Kapinių koplyčios interjeras sukurtas naudojant žmonių kaulus. 1511 m. pirmąsias kaulų piramides čia supylė pusiau akli vienuoliai. Švarcenbergų šeimai įsigijus Sedlic vienuolyno nuosavybę po mano jau paimėtų reformų, palaipsniui buvo sukurtas dabartinis koplyčios interjeras. Meistras F. Rintas yra šių makabriškų kūrinių autorius. Yra paskaičiuota, kad koplyčios interjero puošybai, jeigu tai galima pavadinti puošyba, panaudota 40,000 žmonių palaikai. Sakoma, kad tai turi priminti mums nepaneigiamą mirties faktą.

Nebekankinsiu daugiau smalsių padarų ir pasakysiu, kad ta garsioji kaulų koplyčia buvo mažytis lietutis iš didelio debesies.

Tai, sakote, koplyčia? Ir dar iš žmonių kaulų? Meh. 

Kėdainiai-Lietuvos geografinis centras-Dotnuva-Akademija-Pelėdnagiai-Labūnava

Kėdainių miesto istorija skaičiuojama nuo 1372 m., kai miesto vardas pirmą kartą paminėtas Hermano Wartbergo "Livonijos kronikoje". Ją rasite nemokamai paskaityti Google Books įvedę "Chronicon Livoniae von Hermann von Wartberge, Ernst Gottfried, Wilhelm Strehlke", bet nemokamai parsisiųsti į lietuvišką kompiuterį dar negalima, o vokiečių ir lotynų kalbų mokėjimas-neabejotinas privalumas. XV a. miesto raidai buvo svarbūs pro jį vedę prekybiniai keliai. XVI-XVII a. miestas klestėjo, čia buvo net šešios turgaus aikštės-tai vienintelis toks urbanistinis reiškinys Lietuvoje. Kėdainiai siejami su Radvilų gimine, palikusia čia didelį kultūrinį palikimą, bet XVII a. šiai giminei buvo pražūtingas. Vidaus netvarka ir Tvano laikotarpis privertė Jonušą Radvilą ieškoti unijos su Švedija, atsimetant nuo šimtametės unijos su Lenkija. Po karo Jonušas Radvila buvo paskelbtas išdaviku, išvyko į Tikocyną ir ten mirė. Keliolika metų delsta pargabenti jo palaikus į Kėdainius, bijota išniekinimo.

2006 m. (skulpt. Algirdas Bosas) paminklas Jonušui Radvilai prie Rotušės, kurio fundamente pavaizduotas iš rusų užimto Vilniaus išgelbėtas valstybės iždas ir didysis antspaudas, atgabenti į Kėdainius.

Viena smagi Kauno diena

Tai štai, pagaliau, vis burbėdami dėl orų prognozės, išsiruošėme į ilgai lauktą savaitgalio kelionę į Kauną. Kadangi planavome tik vieną nakvynę ir dienos išvyką, važiavome pasiėmę tik būtiniausius daiktus kuprinėse (tačiau, kaip praktika rodo, prireiks tai, ką palikai namie ant sofos). Važiavome dviaukščiu traukiniu (18 LT), kuris jau savaime yra atrakcija. Šalia mūsų sėdėjo šeima, kurios gal kokių 12 metų sūnus važiavo tokiu traukiniu pirmą kartą, tai jis, garsiai žavėdamasis, visą kelią tikrino traukinį pradedant tualetu pirmame aukšte baigiant garsiai atsidarančia šiukšliadėže šalia mano sėdynės; viską darė, tik po ratais nelindo. Dėl kažokių rinkos ekonomikai nežinomų priežasčių 9.00 ryto šeštadienį Kauno geležinkelio stotyje nedirbo nė viena kavinė, kas numarino visas mūsų viltis papusryčiauti tik atvykus. Tai smurkštelėjome į pirmą pasitaikiusią maitinimo įstaigą netoli autobusų stoties, kuri neprekiavo tik kava ir pyragaičiais, ogi pataikėme į čeburekinę.

Čia tokio dydžio čeburekus Kaune kepa. 

Žygis po Neries regioninį parką

Įminkit mįslę-keturgyslę: kas keliasi sekmadienį 6.30 ryto, kai visi normalūs žmonės dar miega?

Atsakymas: žygeiviai.

Nes 8.20 jau turime būti Vilniaus geležinkelio stotyje, iš kur 8.42 traukinys į Kauną mus už maždaug 40min. išleis Baltamiškio stotelėje (7.20 LT).

Šiandien žygiavome po Neries regioninį parką Bražuolės ir Dūkštelės pakrantėmis. Žygio metu numynėme 15 km. "Sako, senovėje žmonės gyvendavo kol pasendavo. Kai žinodavo, kad jau greit koks žmogus mirs, tai pasodina į karstą, duoda jam kepalą duonos, ąsotį vandens ir išveža prie tokių uolų, skalų.Ten buvo uolos tokios didelės, kalnai. Išveža jį prie tų uolų ir palieka ten mirti. O vieną žmogų, sako, išvežė su karstu ir viską jau ten jam paruošę, o jis ir nemirė. Tai, sako, atsikėlė ir žiūri tas žmogus – karstų pristatyta daug, numirėlių guli ten daugybė… O jis ir galvoja:”Ką man dabar daryti?” Jis ir sumanė iš ten pabėgti. Išsirinko ir paėmė karstą patį geriausią iš kito numirėlio, iš įkapių suvijo virveles ir nuėjo ant to kalno krašto, ant tų uolų. O ten giliai giliai vanduo - tai Neris ten buvo. Na, ir jis nuleido karstą ir pats nusileido į tą vandenį ir nuplaukė karste. Plaukė plaukė - išplaukė į kažkokią salą. Ten sala buvo Neries viduryje, prie Ausiutiškių irgi tokia sala yra. Išplaukė į tą salą, na, jau sutemo, vakaras. O saloje gulėjo  didelis akmuo. Tai tas žmogus prisėdo prie to akmens, prisiglaudė ir sėdi saloje, užsnūdo. O prie akmens ant žemės buvo kažkokio paukščio kiaušiniai. Jam užmigus, atskrido labai didelis paukštis į savo lizdą, rado žmogų, užkabino nagais jį už drabužių ir išnešė į krantą.  Ten krante buvo kaimelis, tai jis ten nuėjo ir dabar ten gyvena ir degtinę geria. Tai taip išeina, kad prie tų uolų jau kitas pasaulis buvo. O tas žmogus atsidūrė jau aname pasaulyje, bet buvo už kitus stipresnis, pasistengė - ir vėl šiame pasaulyje gyvena." Ir čia tik maža detalė, ką slepia Neries regioninis parkas

Pirmas įspūdis tik išlipus miške-kontrastingas: vienur jau pavasaris, kitur dar žiema pozicijų neužleidžia.

Keliauti gali visi!

Kelionės nėra pats pigiausias laisvalaikio praleidimas, todėl daugelis žvelgia į kelionių tinklaraštininkus su pavydu: tik tą ir veikia, kad keliauja. Turbūt gerus darbus turi? O gal paveldėjo milijoną? Turiu nuvilti skeptikus- absoliuti dauguma kelionių tinklaraštininkų keliauja iš savo kišenės, kurią papildo toks dalykas kaip alga. Bet keliauti galima without breaking a bank. Šiame pasakojime pabandysiu pateikti savo asmeninius pastebėjimus, kaip geriausia susiplanuoti kelionės biudžetą. Yra du būdai.

Pirmas būdas. Susidaryti norimų aplankyti vietų sąrašą. Šiam tikslui aš esu nusipirkusi atskirą užrašų knygelę. Joje šias keliones susiplanuoju: kiek dienų reiktų, ką pamatyti, koks galimas transportas, apytikslis biudžetas. Turint tokią išklotinę lieka tik sekti akcijas ir laukti patrauklaus pasiūlymo, jeigu nors vienoje iš kategorijų (transportas arba apgyvendinimas ypač sektini, nes suėda daugiausia lėšų) pasitaiko gera kaina.

Antras būdas. Išsirinkti vieną kelionę, susidaryti jos planą, apsiskaičiuoti biudžetą, ir taupyti jau konkrečiam tikslui. Štai esu išsirinkusi kelionę į Provansą autobusu iš Lietuvos su agentūra, jos kaina apie 3,000 LT. Šią sumą nusprendžiau taupyti metus laiko, per savaitę atidėdama 60 LT. Tai štai, beveik po metų jau turiu reikiamą sumą, kurią sutaupiau per daug savęs nenuskriausdama.

Abu būdai yra geri, jeigu būsite realistai. Nesakau, kad negalite svajoti apie nardymą Australijoje, tačiau tokios svajonės įgyvendinamos ne per trumpą laiką. Toliau aptarsiu kitas svarbias kelionės sudedamąsias dalis.

Kelionės transportas. Kartas nuo karto pasirodo labai gerų skrydžių pasiūlymų (štai šio reportažo rengimo metu buvo skrydis į Maltą ir atgal iš Vilniaus su visais mokesčiais už 190 LT). Ieškant prieinamų skrydžių, rekomenduoju naudotis http://www.keliauju.com/,  http://bomzturas.lt/,  http://www.rezervacijos.lt/ arba http://avia.lt/ paieškos sistemomis. Nebrangiai autobusais galima keliauti su Ecolines arba Simple Express firmomis. Traukinių tvarkaraštį rasite pas Lietuvos geležinkeliai .

Apgyvendinimas. Kaip sukis, kaip nesisuk, bet biudžetiniams keliautojams būtent apgyvendinimas išgriaužia didžiausią skylę santaupose. Pigiausias variantas yra hostelis, kurį galima užsisakyti per tokius portalus Hostelworld arba Hostelbookers; neblogų pasiūlymų galima rasti privačiai pas žmones per Airbnb portalą. Jeigu vis dėlto apsisprendėte užsakyti hostelį, tai galima padaryti per jų pačių tinklalapius, nes kartais portalai pasiima 10 proc. nuo sumos, o užsakant per pačius hostelius dar kartais galima gauti ir nuolaidų. Aš pasinaudoju apgyvendinimo portalais ieškant atsiliepimų apie hostelius ir kartais randu pastebėjimus, kad užsakymas per portalus kartais nepasiekia hostelių administracijos, todėl užsakius per portalus vis tiek siūlau parašyti į hostelį ir paprašyti patvirtinimo.

Maistas. Čia galima sutaupyti elgiantis kukliai. Aš visada pasiimu "spiralę" vandeniui užvirti ir užpilamų makaronų ar bulvių košės, kavos ir arbatos, sausainių tiek, kad užtektų pirmoms dienoms, kol aptiksiu nebrangią maitinimo įstaigą. Pigiausia apsipirkti vietiniame supermarkete arba turguje. Aš supermarketuose apsirūpinu nebrangiomis bulkutėmis, jogurtu, sultimis, vaisiais, sumuštiniais. Kavinėse man tada pilnai užtenka sriubos pietums. Šiek tiek maisto klausimą palengvins jeigu Jūsų apgyvendinimo vieta siūlo pusryčius, įskaičiuotus į kambario kainą.

Miesto transportas. Tai yra pigiausias būdas keliauti po miestą. Aš paprastai mėgstu nusipirkti dienos bilietą, nes tada galiu nesukti sau galvos dėl persėdimų skaičiaus.

Lankytinos vietos. Po kelionės bilietų ir nakvynės tai būtų trečias pagal brangumą dalykas. Ekonomiškiausia naudotis taip vadinamomis miesto kortelėmis, bet pirmiausia visgi patarčiau pasiskaičiuoti, ar jos atsipirks, gal kartais bus pigiau pirktis bilietus į lankytinas vietas atskirai. Pabandykite susiplanuoti kelionę taip, kad pats brangiausias lankytinas objektas būtų jo nemokamo lankymo dieną (tokią turi nemažai objektų užsienyje). Naudokitės proga prisijungti prie nemokamų apžvalginių ekskursijų po miestą.

Tai štai tokie mano sekmadienio pamąstymai.

Su meile,

Kūtvėla

Trys slidininkai ir viena Kūtvėla Taurijos girioje: pelkiniai pafilosofavimai

Kai šiandien atvykau į Vilniaus geležinkelio stotį pamaniau, kad žygeiviai pagaliau neapsikentė ir nusprendė iškrėsti savo Kūtvėlai piktą pokštą ir neateiti į žygį. 10 min. iki traukinio išėjimo nebuvo nei vieno pažystamo veido ar bent jau žygeiviškos išvaizdos būtybės- studentiško amžiaus, su slidėmis ir kuprine (na, žygio informacija buvo paskelbta gana vėlai Vasario 16-sios vakare, tai suprantama, švenčia žmonės). Bet užtat paaiškėjo, kad vienintelis vyras su slidėmis laukimo salėje prie kurio aš neplanuotai prisėdau visgi buvo mano žygio kolega. Taigi, į Mickūnus vykome keturiese: Laimis, Fredis, Tadas ir Kūtvėla: trys poros slidžių, patirties ir energijos bei viena pora vaikščiojimo lazdų, gerų norų ir naujų blauzdinių voverėms sužavėti. Šiandien atsiėmiau už visas, absoliučiai visas numuilintas fizinio lavinimo pamokas mokykloje ir vienoje vietoje net šnekėjausi su angelų choru. Bet apie viską-po truputį.


Pirmiausia Mickūnuose slidininkai apginklavo savo kojas ekipiruote prieš pelkes. Žemiau esančioje nuotraukoje matote kaip patirtis ir energija glaudžiai bendradarbiauja:




Aš fotografavau ir krizenau, kad šis "kompromatas" vertas ne mažiau dėžės konjako. Vat ir nubaudė mane pelkių dvasios už ilgą liežuvį.

Turizmo skatinimas Lietuvoje: problemos ir ką daryti?

Delfi.lt rašo dažnai visokius keistus straipsnius, bet kartais ima ir sužiba pelenuose auksas: Eksperto iš Britanijos pasiūlymas: viliokite turistus į Lietuva grybavimu. Čia yra protinga, netgi geniali mintis, skaudi iki paprastumo, bet iki jos prisikasti nereikalingas ekspertas iš Britanijos, tą patį gali pasiūlyti vietinė Kūtvėla. Tai bus gera įžanga į mano žadėtą straipsnelį apie tai, kaip Lietuvoje turizmas galėtų uždirbti daugiau pajamų. Panagrinėkime atidžiau, ką gi siūlo ekspertas iš ūkanotojo Albiono: "„Turistinis produktas gali būti kuriamas iš to, kas jau yra. Ir tam nereikia milžiniškų investicijų, - kalbėjo specialistas. - Pavyzdžiui, surinkite grybų žinovus, suorganizuokite paketus su grybavimo ir patiekalų iš grybų gaminimu ir siūlykite viso pasaulio grybų mylėtojams“." Ta proga priminsiu, kad jau esu sudariusi pažintinį vadovą užsieniečiams apie Lietuvos grybus anglų kalba: Mushrooms in Lithuania

Visų pirma, turizmą galima suskirstyti į valstybinį ir privatų. Valstybiniam turizmui priklausytų tokie objektai kaip neprivatūs muziejai, turizmo informacijos centrai, tarpmiestinis susisiekimas, kai kurios pramogos. Privačiam turizmui priklausytų tokie objektai kaip kaimo turizmas, viešbučiai, maitinimo įstaigos, kai kurios pramogos.Visko negalima matuoti vienu mąsteliu ir taikyti vienodus reikalavimus. Kai atsijosim kas yra kas, bus galima žiūrėti kaip padidinti pajamas. Kadangi šis reportažas susijęs su tinklaraštininkų apsilankymu Ūkio ministerijoje, tai kol kas apsiribosiu valstybinio turizmo dalykais, nes tenais esančias problemas reikia spręsti valstybiniu mąstu.

Dabar pažiūrėkime problemines vietas konkrečiau.

Kelionė Aukštaitijos siauruoju geležinkeliu

Aukštaitijos siaurasis geležinkelis šį savaitgalį surengė pėsčiųjų ir dviratininkų žygį aplankant įžymias Anykščių rajono vietas. Viena žygio priežasčių- tarptautinės dienos be automobilio paminėjimas; šią dieną siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į neigiamą transporto poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai, žmonės kviečiami palikti automobilius namie ir naudotis dviračiais, visuomeniniu transportu, vaikščioti pėsčiomis. Netgi kelionių gidų leidykla Lonely Planet savo leidiniuose jau kuris laikas skatina ne skristi lėktuvu, o rinktis aplinkai tvaresnius t.y. draugiškesnius kelionės būdus, jų tarpe ir traukinį. Aukštaitijos siaurasis geležinkelis buvo pradėtas tiesti 1897 m., juo pirmasis traukinys išvažiavo 1899 m. Geležinkelis buvo tiesiamas norint sujungti Panevėžį ir Švenčionėlius. Plačiojo geležinkelio tiesti tiesiog neapsimokėjo, nes nebuvo pakeliui didelių miestų, tuo pačiu-pramonės ar karjerų. Atsižvelgiant į siauruko poreikius pylimui, pabėgiams, bėgiams gauname trečdaliu pigesnes sąnaudas nei plačiojo geležinkelio. Įdomu tai, kad iki pat XX a. antros pusės geležinkelių pagrindinis tikslas buvo gabenti krovinius, o tik vėliau jie buvo pritaikyti ir keleiviams. Siaurukas yra tapęs Kalmaro miesto (Švedija) tarptautinio aplinkosaugos konkurso nugalėtoju, konkurse pristatęs edukacines keliones dviračiu ir pėsčiomis.

Pagojės stotelėje krauname dviračius atgal kelionei namo.Numinta per 20 km.

Dienos kelionė į Vievį

Man seniai rūpėjo, kas ten įdomaus Vievyje. Kaip tik turėjau galimybę sekmadienį tai patikrinti. Trumpas dosjė: miestas ilgai buvo rusų kultūros ir didikų Oginskių įtakoje. XVII a. įsteigta spaustuvė, pirmieji jos leidiniai buvo maldaknygės bažnytine slavų kalba, tame tarpe ir „Slavų gramatika“  – viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų (iš jos mokėsi ir Michailas Lomonosovas, pavadinęs knygą „mokslingumo vartais“).

Kaip Lietuvos Geležinkeliai reprezentuoja sostinę

Šiam savaitgaliui teta pasikvietė mane į sodą netoli Kauno. Nusipirkusi bilietą Vilnius-Kaunas matau tokią pagyvenusią porą, kuri blaškosi tarp visų trijų dirbančių kasų ir vis atšoksta nuo jų. Girdžiu, kalba angliškai su amerikietišku akcentu: "Do you speak English?" Bilietų pardavėjos net krūpteli ir moja ranka kaip įkyrias muses. Nu ką, atsidusau ir einu prie tų užsieniečių-reik gi padėti artimui savo. Ir nebus tai pirmas kartas, kai aš padedu nusipirkti traukinio bilietą žmonėms, kurie bando tai padaryti anglų kalba.

Manau, tai yra didelė gėda. Jau patyriau, kad Varšava Centralna stotyje nekalbama angliškai, ir, teko girdėti, Čekijos Brno taip pat, taigi šitą gėdą turi jausti ne tik Vilnius, bet kam nuo to lengviau? Kokį įspūdį apie mus, mūsų kultūrą, pagarbą klientui, pagalbą turistui gali susidaryti žmogus, kuriam net traukinio bilietą yra problema nusipirkti? Negi taip sunku išmokti tas 10-15 frazių, kurias kasdien kartoji lietuviams (neabejoju, kad ir rusams ar lenkams-jų gimtąją kalba), ir angliškai? Aš neprašau turėti anglų kalbotyros daktaro mokslinį laipsnį, aš prašau atsižvelgti į savo klientus ir bent elementariai juos aptarnauti. O tai paskui išvažiuos tie žmonės namo ir pasakos, kad čia visiška pelkė.

P.S. Jeigu kuri bilietų kasa vis dėlto geba aptarnauti keliautojus anglų kalba, būtų gerai užrašyti tai prie jos, kad ir "We speak English" frazę.

O kad aš čia nieko nepelnytai nekritikuoju tik patvirtina štai šis straipsnis: http://verslas.delfi.lt/business/vilnius-turistu-akimis.d?id=59151421  (papildyta 2012 liepos 21)

Pasipiktinusi,

Kūtvėla

Praktiški patarimai pirmajai kelionei

Daug dalykų priimame kaip savaime suprantamus. Jau ir mokyklinukas jau moka įsijungt televizorių, paleist CD grotuvą, pasitikrint elektroninį paštą...Taip ir su kelionėmis, dabar tik pinigų turėk, o visos sienos yra atviros ( na, beveik visos, išskyrus kokį Tibetą, kai Kinija susinervina). Bet štai tik pradėjau džiaugsmingai twyterinti apie Simple Express bilietus į Varšuvą už 30 LT į abi puses ir žiūrau, kad kilo susidomėjimas kaip čia ir kodėl. Yra dar, pasirodo, jaunų žmonių, besirengiančių į pirmąją savo kelionę.

Parymojau kaip koks  Rūpintojėlis ir sudariau patarimų sąrašą besirengiantiems pirmajai savarankiškai kelionei. Daugiau galbūt bus taikytina merginoms, bet subalansuota ir vaikinams :-)

Dienos kelionė į Ignaliną

Sakoma, jeigu moteris norės, ji kiaurai sieną pereis. Tai va, užsimaniau aš į Ignaliną nuvažiuoti nors tu ką, po to, paskutinėmis sekundėmis prijungiau ir Palūšę. Sekmadienio oras jau seniai buvo prognozuotas bjaurus, bet, kaip jau esu minėjusi, jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi.Iš vakaro susižiūrau avalynę (guminius batus), susirandu celofaninį apsiaustą nuo lietaus (su lietsargiu rankoje per vėją nelabai ką pafotografuosi), termosą arbatai ir kad būtų iš ko sumuštinių į kelią susitepti, ir žemėlapį.  Ir dar reikia paburbėti dėl Ignalinos TIC, kuris savaitgaliais nedirba: kaip žinoma, žmonės turistauja tik darbo dienomis nuo 8.00 iki 17.00, o savaitgaliais net nosies iš namų nekiša, tai kodėl turėtų dirbti turistinės informacijos centrai?

Trakų Vokės dvaro beieškant

Sėkmės lankantis Lentvaryje paskatinta, susiruošiu apžiūrėti Trakų Vokės dvaro parką. Vietovė vėl palankiai netoli Vilniaus, galima naudotis tiek geležinkeliu, tiek autobusu. Beieškant maršruto truputį pasimetu, nes traukinys važiuoja iki Vokės, o autobusas-iki Trakų Vokės, tai suku galvą ar čia tas pats?

Trakų Vokė turi savo informacinį puslapį, tai šiek tiek esminių faktų. Ji yra Vilniaus miesto dalis, priklauso Panerių seniūnijai. Pirmą kartą Vokės vardas minimas 1375m. didelio mūšio tarp Kęstučio ir Algirdo pulkų su kryžiuočių ordinu. Vietovę garsino ir XIX a. pagal italų architekto L. Markonio projektą pastatyti rūmai, vėliau buvo įrengti tvenkiniai žuvims veisti. Valdant Tiškevičiams 1884-1990m. buvo sukurtas parkas, kuris 1958m. paskelbtas valstybės saugomu ir 1986m. priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų. Rūmais nuo 2002m. naudojasi Lietuvos Karališkoji Bajorų Sąjunga.

10 val. traukinys į Marcinkonis sustoja Vokėje už kažkur 15 min. Stotimi tai nepavadinsi-sustojo traukinys ant bėgių, išleido kelis keleivius, ir nuvažiavo. Abipus stovi aklinai užmūrytos būdelės, ne tai laukiamosios stotelės, ne tai bilietų kasos, ant vienos, tiesa, yra ženklas „Vokė“. Nesimato ir jokio informacinio stendo su tvarkaraščiais. Artimiausias didelis stendas yra apie ES paramą infrastruktūrai, o kur dvaras-burk iš kavos tirščių. Bet aš gi protinga, turiu informacinį lankstinuką su planu! Tuoj pat išsitraukiu ir matau, kad geležinkelis turi būti už nugaros, o kelias link dvaro eina tarp dviejų tvenkinių. Pirmas nemalonumas nusileidus stačiu kalniuku žemyn yra tiltas per tvenkinius, tamsiai žalios spalvos ir dar siūbuojantis!

Kelionė į Lentvarį

Nors ir myliu Lietuvą, bet tenka pripažinti, kad jeigu Lietuvoje lauktum gero oro, tai niekada nieko ir nepadarytum, nors ši vasara ir ruduo buvo puikios išimtys iš prasto mūsų klimato. Tačiau teisingai moko patarlė “Nėra blogo oro, yra bloga apranga”, todėl net ir spustelėjus šaltukui ir prasidėjus šildymo sezonui stengiuosi netupėti namie prie televizoriaus, o pratęsti pabandymą keliauti vienai dienai iš Vilniaus. Primenu, kad automobilio neturiu, todėl pradžioje vėl naudosiuosi Lietuvos geležinkelio paslaugomis. Prieš porą dienų į rankas pateko madų žurnalas, kuriame yra puslapis horoskopams ir manasis pataria man trumpą išvyką, todėl tenka peržiūrėti avalynę ir kuprinę rudens kelionėms. Nelabai tikiu horoskopais, bet šitas man patinka-juk ne pati keliauti sugalvojau, žvaigždės liepia! Spalio mėnėsio “Kelionės ir pramogos” kaip tik rašė apie E. F. Andre kurtus parkus ir naujai sutvarkytą Lentvario dvaro parką, jis ir bus mano kelionės tikslas.

Pirmoji kliūtis ruošiantis kelionei yra ta, kad internete nėra tinkamos informacijos pasirengti šiai kelionei, todėl tikiuosi, kad mano pasakojimas bus ne tik įdomus, bet ir praktiškas. Pagal šykščius duomenis atkapstau, kad Lentvaris pats neturi turizmo informacijos centro ir lygtais priskirtas Trakų informaciniam centrui, kuriame galima gauti lankstinuką apie Andre parkus. Kažkur buvo šmėkštelėjusi informacija ir apie knygą šia tema, bet matomai paskendo interneto platybėse. Teks pabūti Kolumbu ir žengti į terra incognita.

Nors buvau mokoma nepasitikėti Wikipedia, nes ją redaguoti gali kiekvienas ir prirašo „Ievos pievų“, kitos išeities neturiu, nes į paieškos laukelį įvedus Lentvario pavadinimą ne kas ir tesurandama. Taigi, Lentvaris yra 8 km nuo Trakų ir turi didelį geležinkelio mazgą. Turistinės traukos objektai mano akimis bus 1871m. statyta geležinkelio stotis, 1906m. pastatyta bažnyčia su kampanile ir XVI a. menantis dvaras su parku. Iš tokių istoriškai įdomesnių detalių pateikta, kad pro čia 1861–1862m. nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka į Virbalį ir pastatyta aukščiausios klasės stotis su specialiomis salėmis ir apartamentais carui. 1874m. vielos ir vinių fabriko darbininkų streikas prieš išnaudojimą buvo vienas iš pirmųjų streikų Lietuvoje. Miestelį vėliau vėtė ir mėtė konfliktai ir karai, tai ir miesto teisės gautos palyginti vėlai, tik 1949m. Lentvaris turi gražų herbą: raudoname herbiniame skyde išdėstyti trys auksiniai klevo lapai, kurie simbolizuoja gražias apylinkes, o ir grafų Tiškevičių rūmų parke augo daug klevų.

Stotyje būnu 20 minučių prieš traukinio išvažiavimą, bet nemanau, kad spėčiau apsilankyti naujai ten persikėlusiam Lietuvos geležinkelių muziejui, todėl pasižymiu atmintyje kitam kartui.

Važiuoju 9.45 valandos traikiniu (4,90Lt). Tai Vilnius-Klaipėda greitasis traukinys. Apie jo atvykimą praneša dar 15 minučių prieš išvykimą, tai gerai, kad nevėplinejau, o pasitikrinu bilietą-jame yra vagono ir vietos numeriai, ko anksčiau nebuvo pasitaikę, tai skuodžiu susirasti viską kol dar neišvažiavo. Mano 5 vagonas trečdaliu neužpildytas. Traukinys pajuda laiku. Pro langą gėriuosi auksiniu rudeniu- medžių lapai tvieskia visomis žaros spalvomis. Lentvarį privažiuojame labai greitai. Išlipusi matau įdomų vaizdą- penkios traukinio palydovės lazdelėmis mojuoja žmogui traukinio priešakyje. Nesu tikra, ką tai reiškia, turbūt kad viskas tvarkoje, keleiviai išlipę ir įlipę, galima važiuoti. Stoties informacinė lenta rodo +3‘C.