Romantiška dienos kelionė į Latviją: nemirtingos smėlio skulptūros Jelgavoje ir nuodėmingos Rygos pagundos.

Į Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį planavau važiuoti birželio mėnesį, bet planus pakoregavo autoįvykis, kuriame nukentėjau, todėl labai apsidžiaugiau Facebook'e pamačiusi, kad Jelgava savo smėlio skulptūras laikys iki vasaros pabaigos. Kaip mat pradėjau dairytis akcijinių autobuso bilietų į Rygą, šį kartą vėl važiavau su Lux Express, nors jie ir atsisakė kompensuoti mano išlaidas bilietui, kurio nepanaudojau dėl avarijos. Šį kartą kelionė į abi puses buvo panaši į pervežimą šaldytuve dėl baisaus šalčio salone, kelionėje pirmyn nebuvo ausinių, o autobusas atgal vėlavo atvykti į išvykimo vietą 15 min. Dar kelionėje pirmyn už manęs sėdėjo pagyvenusi pora, kuri riejosi tarpusavyje visas keturias valandas. Tai iš autobuso Rygoje net neišlipau, o tiesiog evakavausi. Į Jelgavą bilietą gavau nesunkiai, kitas reisas buvo už 10 min. Išvažiavome pilnu net ne mikroautobusu, o tikru mikrobu pagal dydį. Jelgavoje iš karto nuėjau pavalgyti ir kol kimšau karbonadą savo mėgstamame bistro "Silva" dar ir lietus nulijo. Nors smėlio skulptūras mačiau šmėstelint dar pro autobuso langą, šiek tiek drebėjau dėl to lietaus,-visai be reikalo, kaip paskui pasirodė. Jelgavoje vyko kokia tai vaikų dviračių šventė, tai reikėjo dairytis, kad koks pyplys man pėdos nepervažiuotų. Smėlio skulptūros buvo kaip naujos, o ir lankytojų sulaukė nemažai. Daug buvo lietuvių šeimų su vaikais. Žinoma, buvome ir mes su Ursulijumi ir Dzintare Lepečkojauskais- tai buvo jų medaus mėnesio kelionė į žmonos gimtinę, o Dzintarė nusprendė priimti vyro pavardę.

1,000 tonų smėlio ir 17 profesionalių skulptorių- tokia šių metų statistika. Menininkai šiemet kūrė teatro tematika.

"Vieniša lėlė", Karlis Ile, Latvija, užimta 2 vieta. Ar mes -ne marionetės likimo rankose?

Kūtvėlos įspūdžiai iš kūrybinių dirbtuvių gidams Klaipėdoje.

Facebook'o platybėse užmatytas Klaipėdos valstybinės kolegijos kvietimas į kūrybines dirbtuves gidams mane suintrigavo. Šiek tiek pastumdžiau savo pamokas, pasibaisėjau traukinio tvarkaraščiu (apie 5 val. trukmės kelionė !!!), susimokėjau už dirbtuves, susisiekiau su Klaipeda Hostel dėl nakvynės ir štai vieną ketvirtadienio vakarą su Ursulijumi Lepečkojausku įsiropštėme į Vilnius-Klaipėda ekspresą, stojantį tik Šiauliuose. Tiesa, mano traukinys nebuvo žemagrindis naujokas, o iš senesnių vagonų sustumtas pūškorius, bet 3 val. 45 min. iki pajūrio to vertos.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantriai laukia kelionės pradžios.

Bilietus traukiniui pirkausi internetu, tai galėjau ir norimą sėdimą vietą pasirinkti. Kelionę temdė du dalykai: žmonių taikymas atsisėsti į ne savo vietas ir trys ilgi ir garsūs pokalbiai mobiliaisiais telefonais vienu metu. Kadangi LG ne koks nors Lux Express ar Ecolines, tai jokių filmų nepažiūrėsi, veiklos nulis (nebent megzti moki), todėl lieka tik valgyti. Tik pajudėjus ir prasidėjo krutinimas žandais vagone. LG vietoje aš į tokius reisus leisčiau vagoną- sporto salę, kur keleiviai galėtų minti dviračius bent iki Šiaulių, nes skrandžio užkišimas čipsais visokiais tai labai nesveika. Tiesa, vagono palydovė visus nemokamai pavaišino gaiviaisiais gėrimais!

Klaipėdoje trimis žingsniais atsidūriau prie "Klaipeda Hostel" durų ir neramia širdimi paspaudžiau durų skambutį. Pirmą kartą gyvenime keliavau neturėdama nakvynės rezervacijos. Buvome sutarę, kad šį kartą pas juos svečiuosiuosi. Bet maža ką, gal aš juokų nesuprantu. Įsivaizduokite, atvykstate į nakvynės vietą jau sutemus, spaudžiate skambutį, kažkas sako "Kas ten?", o Jūs atsakote "Čia aš, Kūtvėla, į svečius atvažiavau". Jūs atidarytumėte? Taigi. Kita vertus, vis geriau, nei "Čia aš, Keliaujantis Plaukų Šepetys". Juokas pro ašaras. Bet taip neatsitiko! Manęs tikrai laukė! Gavau savo nuolatinę lovą (trūksta tik vardinės lentelės kojūgalyje), švarią patalynę, rankšluostį, wi-fi slaptažodį ir vaikiną iš Šveicarijos. Vargšas skundėsi, kad nerado Klaipėdoje cepelinų, toks gailestis man širdį suspaudė, nors imk ir nuskusk jam bulvių. Taip ir išvažiavo vargšas į Ryga su ta viltimi, kad Latvijos sostinėje ras tų cepelinų paragauti.

Lietuvos turizmo gėdos lenta: imk vinį ir kalk!

Užtenka kalbėti ir rašyti politkorektiškai, reikia vieną kitą problemą ir ant kryžiaus prikalti.

Valstybinis turizmo departamentas pateikia skaičius, iš kurių aišku, kad turizmo srautai Lietuvoje auga. Tačiau mano įžvalgus kolega Evgenij, rašantis blogą "Turizmo įžvalgos", moka skaičiuoti, tai ir mane pamokino: "Optimistiškai nuteikia skaičiai, kurie apibūdina Japonijos (+45%), Kinijos (36%), Ukrainos (+27%), Didžiosios Britanijos (+17%)"..."Nereikia būti matematiku. Rusų (-33%) ir baltarusių (-13%) turistų srautų mažėjimas padarė didesnį efektą, nei bendras kitų šalių turistų augimas. Kitais žodžiais, Lietuva neteko tiek daug turistų iš Rusijos ir Baltarusijos, kad visos kitos šalys savais turistais vos ne vos kompensuoja šį praradimą,"- aiškina Evegij savo įraše Apie turizmo statistikos trumparegystę . Kad situacija turizme įtempta, rodo naujai prasidėjęs puolimas ant privataus apgyvendinimo paslaugas teikiančių smulkiųjų verslininkų: "„Mus dar neramina paslaugų kokybė, norėtume, kad juos patikrintų sveikatos centras ir priešgaisrinė tarnyba, tada jie galėtų išsiimti verslo liudijimą ir registruotųsi turizmo departamente. Juolab, kad dalis dabar jau teikia ir pusryčius“, – sako p. Šiškauskienė." Taip ir matau, kaip visas Palangos bobutes tikrina sveikatos centras ir priešgaisrinė tarnyba. Dar gal ir ginekologas, prie to paties?

Bet paskutinis lašas į mano kantrybės taurę papuolė perskaičius straipsnį apie tai, kaip žmonės bandė privažiuoti Mažąja kultūros sostine šiemet tituluotą Pagramančio miestelį. Keliai pasirodė neišvažiuojami, o seniūno reakcija- stulbinanti :"Deja, apgailestavimų, kad Mažosios kultūros sostinės lankytojams dėl sunkiai išvažiuojamų gatvių nepavyko pasiekti lankytinų objektų, neteko išgirsti nei iš Pagramančio regioninio parko direktoriaus, nei iš seniūno lūpų. Atvirkščiai, vyrai apie keliauninkus kalbėjo tarsi su pašaipos gaidele – „Na ir išlepę tie keliauninkai“." Jau turime du kandidatus ant kryžiaus. Gerbiamiems direktoriui ir seniūnui siūlau pasibaisėti, kaip lepina savo turistus Chantilly rūmų netoli Paryžiaus administracija: savivaldybė parūpina jiems nemokamą autobusą! Nemokamą autobusą, Karlai!

Chantilly rūmų netoli Paryžiaus oficialiame tinklalpyje skelbiama informacija. 

Prieš kurį laiką išvadinau Lietuvos turizmo situaciją nusikalstama, bet tas pats Evgenij man paprieštaravo, todėl sutikau nusileisti iki to, kad Lietuvoje turizmas tvarkomas neūkiškai, nes Lietuvoje nėra valstybinės turizmo politikos.

Kylame aukštyn laiptais, vedančiais žemyn?

Pereikime prie neūkiškumo pavyzdžių.

• Vilniaus universiteto ir bibliotekos ansamblis. Ekskursijos vedamos darbo dienomis 09:00-15:00 val., penktadieniais iki 14:00 val. Sakykite, koks normalus dirbantis žmogus gali eiti į tokias ekskursijas? 
• Šv. Jonų bažnyčios varpinė dirba gegužės- rugsėjo mėnesiais. Vadinasi, pusę metų nėra galimybės pasikelti į ten įrengtą apžvalgos aikštelę. Projektas kainavo 4,74 mln tuometinių litų, gautų iš ES struktūrinių fondų, informuoja Kultūros paveldo departamentas. Šis projektas gavo "Europos burių" apdovanojimą nominacijoje "Už turiningą laisvalaikį". Deja, tuo laisvalaikiu mes galime džiaugtis tik šešis mėnesius per metus.  O kodėl taip yra? "Liftas nefunkcionuoja lauko sąlygomis,"- kuklinasi Kultūros paveldo departamentas.
• Užsieniečiai labai domisi, kaip iš Kauno ar Vilniaus nuvažiuoti iki Kryžių kalno. Jiems reiktų važiuoti iki Šiaulių, ten persėsi į autobusą Šiauliai-Joniškis, išlipti stotelėje, kuri yra 2 km nuo Kryžių kalno. Kodėl minėtas autobusas negali sustoti prie Kryžių kalno lankytojų centro? Du kilometrai yra 30 min pėsčiomis gera eigastimi, arba dvi minutės autobusu. 
• Žemaitijoje kuriamas japoniško stiliaus sodas yra unikalus lankytinas objektas, bet iki jo neveža joks visuomeninis transportas iš Klaipėdos ar Palangos.
• Turizmo informacijos centrai ne didžiuosiuose miestuose labai dažnai nedirba savaitgaliais. 
• Į bažnyčias, esančias ne didžiuosiuose miestuose, be išankstinio susitarimo neįmanoma patekti.

Per šių metų Knygų mugės renginį, skirtą pristatyti kelionių knygai apie Lietuvą anglų kalba, dalyvavusi Turizmo departamento atstovė pasakojo, kad ekologinis turizmas bus labai populiarus kitais metais, ir kad visaip reikia skatinti keliones ne sezono metu, tačiau kaip Turizmo departamentas jie negali daryti įtakos neūkiškumo likvidavimui- ar čia tik man atrodo, kad pilstoma iš tuščio į kiaurą? Tai man įdomu, ką Turizmo departamento šviesiausi protai siūlo ne sezono metu atvykusiam turistui be automobilio- sunkiai prieinamas ekskursijas, neveikiančius liftus, savaitgaliais rajonuose ir mažesniuose miesteliuose nedirbančius turizmo informacijos centrus ir uždarytas bažnyčias?

Neūkiškumo pavyzdžius galite palikti komentaruose.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Pasipiktinusaitė

Kada laidosime Lietuvos turizmą?

Kai pernai pasikeitė Turizmo departamento direktorė, tikėjausi pokyčių į gerąją pusę ir Lietuvos turizmo strategijoje. Kurį laiką buvo tylu ramu, bet žmogus užėmė naujas pareigas, reikia duoti laiko kojas sušilti.  Tačiau akivaizdu, kad, paskutinėmis naujienomis remiantis, mūsų Turizmo departamento direktorė užsiima kažkokiu pijaru, tenebūna ant pykčio pasakyta. Štai prasidėjo pasiruošimas kasmetiniams turizmo atlaidams- Adventur turizmo parodai- ir informaciniai portalai mirga marga pasakojimais, kaip Paroda „Adventur“ kvies atrasti pasaulio ir Lietuvos miestus bei miestelius. "Įdomu, išmoninga ir netgi madinga rinktis savaitgalio kelionę po gimtinės miestus, o ne pirkti bilietą į Paryžių ar Barseloną“, – sako vieno iš parodos organizatorių, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos vadovė Jurgita Kazlauskienė."- rašo informacinis portalas 15min.

Ilgą laiką negalėjau nieko į tai atsakyti, nes kvatojausi taip, kad lūžo ne mažiau kaip du šonkauliai, o kai atsipeikėjau, ponia Jurgita iš internetų jau viską buvo taip puikiai susumavusi, kad man beliko tik paprašyti jos leidimo ją cituoti. Kūtvėla saugo savo informacinių šaltinių konfidencialumą, todėl asmeninė informacija užtušuota.

Mes džiaugiamės Lietuvos turizmo vystymo pasiekimais.

Aš neišmanau tokio interaktyvaus bausmės būdo, kaip kad siūlo ponia Jurgita iš internetų, bet jeigu jinai tuos vystytojus sumanytų nukryžiuoti, tai aš jai padavinėčiau vinis, tenebūna ant pykčio pasakyta.

Šiuo metu yra pateikiami tik 2015 m. pirmojo pusmečio turizmo statistikos skaičiai. Laisvalaikio, poilsio ir pramogų tikslais Lietuvoje keliavo 332,5 tūkst. vietinių turistų. Autobusais naudojosi 111,9 tūkst. vietinių turistų, o traukiniais naudojosi 18,3 tūkst. turistų. Abiem transporto priemonėms tai yra minuso ženklas, lyginant su 2014 m. pirmu pusmečiu- autobusų kelionių nuosmukis buvo 25,2 proc. traukinių kelionių nuosmukis buvo net 33,2 proc. Atsižvelgiant į tai, kokie nepatogūs yra autobusų ir traukinių grafikai (jeigu jie išvis yra) lankyti turizmo vietoves Lietuvoje, Paryžius ir Barselona iš karto pasidaro mieli širdžiai. O štai automobiliais 2015 m. pirmąjį pusmetį keliauta daugiausiai, juos pasirinko net 1042,9 tūkst. turistų, ir tai yra net 10,2 proc. augimas nuo 2014 m. pirmojo pusmečio. Ekologija tyliai rūko kamputyje.

Turbūt, pasakysite, neapsimoka vystyti turistinius maršrutus lietuviams Lietuvoje, tegul jie geriau važiuoja į Norvegiją silkėms uodegų skusti arba, anot gerai žinomo apžvalgininko A. Užkalnio, į Angliją, čikenams galvų sukinėti, juk mes galime prisikviesti vokiečių ir skandinavų? Neskubėkite! 2015 m. pirmojo pusmečio statistikos duomenimis, vietiniai turistai išleido 54,4 mln eurų. Vidutinės dienos išlaidos siekė 20,4 euro, o vienos kelionės vidutinės išlaidos sudarė apie 45,8 euro, kas sudaro 8,6 proc. augimą lyginant su 2014 m. pirmuoju pusmečiu. Vietinių vienadienių lankytojų skaičius Lietuvoje nuolatos auga, tokių turistų 2015 m. pirmąjį pusmetį buvo net 4873,8 tūkst. ir tai sudarė 2,6 proc. augimą lyginant su 2014 m. pirmuoju pusmečiu. Taigi, rinka yra, vietinis turizmas auga, atsigauna ir tvarkosi mūsų dvarai, miestai ir miesteliai, bet susisiekimas autobusais ir traukiniais tarp turistinių Lietuvos vietų išlieka tragiškas ir brangus. Bet juk svarbiausia, kad keliauti Lietuvoje yra "įdomu, išmoninga ir netgi madinga".

Komentaruose būtų malonu sulaukti pastebėjimų, koks lankytinas/turistinis objektas Lietuvoje Jus domina ir koks susisiekimas (autobusas ar traukinys) Jums būtų reikalingas. Mane asmeniškai domina dabar neegzistuojantis autobusas iš Klaipėdos iki Žemaitijos japoniško sodo.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Aštrivinaitė

Septintoji ir paskutinė diena Ispanijoje: San Lorenzo de El Escorial kompleksas.

Esu akredituota Valdovų rūmų gidė, todėl turistams pasakoju, kad jungtis tarp karaliaus privačių apartamentų ir Šv. Kazimiero koplyčios galimai nusižiūrėta Vazoms artimo (giminyste ir religinėmis pažiūromis) Ispanijos valdovo dvare, o konkrečiai- El Escorial rūmuose. Sakoma, kad Ispanijos karalius niekada nematė ryto saulės šviesos, nes jo apartamentai skendėjo milžiniškos bazilikos šešėlyje, o pro apartamentų langus galėjo matyti karališkojo mauzoliejaus vietą (o dar konkrečiau- savo tėvo ir motinos amžino poilsio vietą. Kažkaip lietuviškai vėliniška, sakyčiau.). Na ir užsikepiau aš tą El Escorial pamatyti. Kaip Kūtvėla tarė, taip padarė. Traukinys į El Escorial išvyksta kartą per valandą ir važiuoja gerokai virš valandos, bet tai yra vietinio susisiekimo traukinys, todėl kurį laiką teko pastovėti, bet žmonės netruko išlipti didesnėse stotyse, o tada kad ir gulėti galėjau. Į El Escorial stotį traukinys atvyko ne tai kad pustuštis, bet gal su dešimčia keleivių tik (užtat jame uoliai patruliavo ginkluota apsauga). Iki rūmų teko nemažai pėdinti, bet vis tiek buvau viena pirmųjų lankytojų, o ITIC pažymėjimas mane vėl apsaugojo nuo bilieto. Išleidau kelis eurus audiogido nuomai, bet tai pasirodė išmesti veltui pinigai, nes tiek pat informacijos buvo nemokamai galima pasiskaityti stenduose salėse, arba išgirsti iš visažinių rusių gidžų, kurios skardeno ten po visas sales.

Pirmas žvilgsnis į El Escorial rūmus.

Kūtvėla stovi prie savo gidės svajonės išsipildymo.

Šis pastatas geriausiai iliustruoja dvasinius ir kultūrinius Ispanijos Aukso Amžiaus principus, pasakoja suvenyrų skyriuje nusipirktas iliustruotas gidas. Kai daugelis šalių priėmė reformuotą tikybą, Ispanija liko katalikybės gynėja Europoje, taipogi iškilo pasauliniu lygiu savo sudarytomis dinastinėmis santuokomis ir teritorine plėtra- juk jai teko ir beveik visa neseniai atrasta Amerika.

Šeštoji diena Ispanijoje: Avila ir žinomiausia jos gyventoja Teresė, kuri tapo šventąja.

Šiandien buvo beviltiška, nurašyta diena. Kitais žodžiais tariant-Ispanijoje išaušo pirmadienis. O pirmadieniais nedirba daugelis muziejų-toks daugelis, kad nors verk. Ir šiaip nuostabu, kad pirmadieniais ten išvis kas nors dirba. Bet viešbutyje gi nesėdėsi, kai net lango nėra, pro kurį galima būtų žiūrėti, kaip Madride tą dieną lyja. Bet aš vėl ant lapelio užsirašiau kur man reikia nuvažiuoti ir netrukus pusryčiavau traukinių stotyje, o mano naujojoje raudonojoje rankinėje gulėjo bilietas į Avilą, Šv. Teresės miestą.

Pusryčiai Madride.

Bagažo skenavimas, asmens dokumento patikra, traukinio paieška...ir ilga kelionė pro neišraiškingą kraštovaizdį. 

Pirma mintis išlipus Avilos traukinių stotyje buvo WTF kur mane čia atvežė, kas čia per šabakštynas. Na, gal ne visai šabakštynas, bet architekto košmaras viduryje niekur. O kur visi žmonės? Piligrimai? Vadovaudamasi intuicija ėjau gatve, kuri buvo plačiausia, ir buvau teisi-netrukus pasirodė kelio nuorodos į turizmo informacijos centrą. Jie turi labai gražų tinklalapį ir didžiuojasi, kad surentė turistams nemokąmą tualetą, bet informacinės medžiagos pasirinkimas labai skurdus, ir net nežinojo, kad pirmadieniais miesto siena nedirba (t.y. siena tai stovi, niekur neišeina, bet ant jos užlipti negalima). Bet gavau nemokamą žemėlapį, ir tai ačiū, nes mano turimas Madrido gidas Avilos savo dienos kelionių skiltyje nesiūlė.

Penktoji diena Ispanijoje. Toledas- plieno ir marcipanų miestas.

Taigi, Madride lijo. Rytais čia būdavo apie +6'C, dienomis oras sušildavo iki +20'C, bet kažkaip nesijautė tos šilumos. Vis dėlto gerai, kad iš namų iškeliavau su lengvesne striuke, o ne puspaltuku, nes su juo tikrai būčiau prakaitą šluosčiusis, o rengtis Madride reikėjo "svogūno" principu. Dabar dar prireikė ir lietsargio. Tačiau labiausiai drebėjau ne dėl oro sąlygų, o dėl traukinių užpildymo. Kadangi mano ispanų kalba tinka tik tapas turguje degustuoti, reikiamo traukinio kryptį ir laiką užrašydavau ant poperiuko ir kaišiodavau visiems kas panašus į uniformuotus bilietų pardavėjus traukinių stotyje pasimaišydavo mano kelyje- išmonė pasiteisino. Žinojau, kad sezono metu bilietus reikia pirkti iš anksto, nes traukiniai nedideli, o stovėti juose negalima. Taigi, net ir dabar nebuvau tikra ar pavyks gauti norimą bilietą, todėl į traukinių stotį nubildėjau gerokai prieš planuojamą išvykimo laiką. Beje, visur prieš įeinant į laukimo salę tikrina asmens dokumentą su bilietu ir skenuoja bagažą.

Madridas-Toledas bilietas su nurodyta sėdimąją vieta. Perkant bilietą į abi puses taikoma 10 proc. nuolaida. 

Fotogeniškoji Toledo traukinių stotis. Greituoju traukiniu kelionė trunka tik 45 min. 

Kūtvėla Tolede. Stotis tuoj buvo ištuštinta apsaugai rėkaujant ir tvorelė užrakinta. 

Vietinės reikšmės turizmo informacijos centre buvo galima nusipirkti Toledo kortelę arba už €2 įsigyti miesto žemėlapį. Aš esu prieš miesto žemėlapių pirkimą iš principo, ir šį kartą vėl buvau teisi-už kelių žingsnių buvo tikrasis turizmo informacijos centras su nemokamais žemėlapiais: pagrindinė atrakcija Toledo katedra šiandien atsidarys tik 14.00 val., bet El Greco namas-muziejus šiandien lankomas nemokamai. Iš to godumo kaipmat pakeičiau dienos planus, nors tas El Greco net ir po Prado muziejaus man nelabai ką sakė. Toledas yra labai status, tai pūkšdama krebždėjau iki senamiesčio centro. Nuo traukinių stoties iki senosios miesto dalies kursuoja miesto transportas, tai kas su mažais vaikais būsite, tai geriau juo ir pasinaudokite. Bet Kūtvėlai gi reikia, kad kuom sunkiau būtų, kad būtų čia apie ką pasigirti.

Atostogos Čekijoje: kas liko už kadro.

Kelionė buvo numatyta Air Lituania lėktuvu, bet dvi savaitės iki skrydžio oro linijos buvo uždarytos, ir teko greitai rinktis: ar atsisakyti kelionės, ar keliauti autobusu. Pasirinkau Ecolines maršrutą Vilnius-Praha-Vilnius per Marijampolę. Autobusai yra patogūs, ilga kelionė nelabai išvargino, nors miegoti sėdint ir nelabai pavyko.

Apgyvendinimas buvo hostelyje Prahoje ir viešbutyje Brno.

Prahoje gyvenau Dakura Hostel, kuris yra netoli Prahos pilies. Netoli yra tramvajaus ir metro stotys, parduotuvės, maitinimo įstaigos. Registratūra dirba visą parą, kambariuose veikia nemokamas wifi, galima gauti miesto žemėlapį. Dušai ir tualetai-koridoriaus gale. Vienitelė blogybė buvo ta, kad bendra virtuvė buvo priešais mano kambarį, todėl naktimis girdėjosi puodų skalambinimas ir sklido ne visada malonūs kvapai. Tačiau ausš kamštukai bent triukšmo problemą išsprendė. Šio hostelio atsiliepimuose triukšmas yra pagrindinis minimas trūkumas.

Kūtvėla Prahoje.

Brno gyvenau City Hotel Brno, bet jo nerekomenduočiau. Pats viešbutis-kaip viešbutis. Tvarkingas kambarys, kasdien valomas ir keičiami rankšluosčiai, yra televizorius, nemokamas wifi. Bet žadėto šaldytuvo nebuvo. Be to, šis viešbutis mėgstamas turistinių grupių, kurios paprastai atvyksta naktį, ir labai bilda visas pastatas. Be to, čia priimami svečiai su gyvūnais, todėl kambariuose palikti šunys cypia arba loja. Viešbutis yra šalia tramvajaus stotelės, bet vakarais ir savaitgaliais tramvajus važinėja praktiškai kas pusę valandos, o nebevažinėja nuo maždaug 23.00 val., todėl apie naktinį gyvenimą centre geriau pamiršti. Tik tiek, kad su ausų kamštukais galima miegoti, o ir kaina buvo gera.

Kūtvėla lankosi Brno arboretume.

Transportas šalies viduje yra labai gerai sutvarkytas. Susisiekimas su regionais pakankamai išplėtotas autobusais ir traukiniais ir nėra brangus. Ypač man patiko Brno tramvajai- punktualūs, švarūs, nebrangūs. Kai kurios stotelės-pagal pageidavimą, todėl reikia nepamiršti laiku paspausti žalio STOP mygtuko.

Maistas žiūrint koks ir kur. Paukštienos patiekalai brangūs ir rieboki, bet labai skaniai padaryti. Parduotuvėse galima rasti visko, ko tik širdis geidžia, nors lietuviška duona man vis tiek skaniausia. Pigiausiais vynas Čekijoje parduodamas tetrapakuose arba bambaliuose. 

Maži kelionių malonumai.

Lankytinos vietos reikalauja atidaus planavimo arba pakankamo laisvo laiko, nes Moravijoje visi apsilankymai pilyse ar rūmuose buvo tik ekskursijos metu su gidu. Laimei, didelių eilių prie bilietų nebuvo, ir į visas norimas ekskursijas patekau. Nekalbantiems čekiškai duos pasiskaityti medžiagą anglų kalba arba bus nemokamas audiogidas. Man labai patiko toks pasirūpinimas turistais. Pakankamas kiekis kelio nuorodų anglų kalba neleis pasiklysti.

Kalba yra didžiausia problema. Prahai tai negalioja, nes ji yra turistinis miestas, todėl angliškai ten galima susikalbėti. O štai Moravijoje-ne visada. Net traukinių stotyje Brno esantis informacinis centras, skirtas kelionėms traukiniais, neturi angliškai kalbančio darbuotojo (arba turi labai blogai kalbantį). Man draugė Eglė taip paaiškino: visi čia atvažiuojantys gyventi ir dirbti išmoksta čekų kalbą, o turizmas čia neišplėtotas, todėl anglų kalba ir nereikalinga. Šitokia situacija labai apsunkina informacijos paieškas internete, todėl patariu skaityti portalą Trip Advisor ir ten užduoti klausimus. Praverstų pasimokyti keletą naudingų frazių čekų kalba, tačiau daug šansų, kad susikalbėsite vokiškai.

Bendri įspūdžiai yra labai geri. Mane maloniai nustebino regioninis transportas. Iš Brno pasiekiami visi miestai miesteliukai aplink ir dar toliau, yra susisiekimas su Viena ir Bratislava. Autobusuose ir truakiniuose galima vežtis šunis. Tiesa, jie dažniausiai keliauja specialiuose krepšiuose, bet tokie tylūs, kad tik išplipant pamatai, kad dvi valandas už tavęs keliavo ir ilgaplaukis taksas. Transporto pigumas ir patogumas lemia tai, kad daug čekų važinėja po savo šalį. Labai daug žmonių tramvajuose su šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis ir kuprinėmis važiuoja iki traukinių stoties, kur perka bilietus iki įdomesnių Moravijos kampelių. Labai Lietuvai reiktų tokio išplėtoto regioninio transporto, kad žmonės susipažintų su savo šalimi. Pabandykite va pusdieniui autobusu nuvažiuoti iš Vilniaus iki kokios Aukštadvario Velnio duobės ir atgal-niekaip.

Išlaidų išklotinė:

Kelionė Ecolines autobusu: €65
Apgyvendinimas: 5355 CZK (€198)
Transportas Čekijoje: 1925 CZK (€71)
Lankytinos vietos: 1995 CZK (€74)
Suvenyrai: 1149 CZK (€43)
Maistas (ir vynas): 2398 CZK (€89)

Viso: €540.

Aš manau, kad tai (apie buvusių 1900 LTL) yra labai padori suma. Žinoma, Prahoje leidau sau daugiau negu reikėjo, galėjau ir pataupyti, nes pradinis mano biudžetas šiai kelionei buvo €400. Tačiau nebuvau rimtai paskaičiavusi Prahos lankytinų vietų kainų ir buvau neatidi planuodama pietus ir vakarienes.

Šituom pasakaitės iš Čekijos baigiamos. Tiksliau, daroma pauzė, net turiu planų aplankyti Vieną, o autobusu Vilnius- Brno-Viena šitokia kelionė gali pigiai kainuoti, reikia tik variantus padėlioti. Manau, tuo pačiu paskirti dar porą dienų Moravijai, aplankant Valtice ir Lednice, tą patį Mikulovą. Iš komentarų privačioje erdvėje suprantu, kad Čekijos, Slovakijos ir Austrijos pakraščiai yra labai įdomūs mūsų keliautojams.


Dėkoju, kad mane skaitote, ir gerų kelionių!

Kūtvėla

Atostogos Čekijoje: dienos išvyka į Mikulovo miestelį.

Čekų poetas Jan Skacel amžiams pasmerkė Mikulovo miestelį būti turistų magnetu kai parašė, kad šis miestelis yra a piece of Italy moved to Moravia by God's hand. Mikulovas yra laikomas patruakliausiu iš pietų Moravijos vyndarystės miestelių su renesanso stiliaus rūmais ir atkuriamu istoriniu žydų kvartalu. Į autobusą vos nepavėlavau. Šiandien buvo šeštadienis, o savaitgaliais tramvajus nuo mano viešbučio važiuoja labai retai. Nuo traukinių stoties iki Zvoranka autobusų stoties tai eiklia ristele tursnojau. Laimei, suspėjau. Autobusas (63 CZK) iki Mikulovo važiavo apie 1,5 val.

Stadionas netoli stoties.

Aš paprastai stadionais nesižaviu, bet esu iš miesto, kur nacionalinio stadiono statybos pripratino mano akį prie stadiono griaučių, tai toks sutvarkytas ir netgi pagal paskirtį naudojamas stadionas mažame miestelyje man padarė įspūdį.

Mikulovo rūmai.

Čia net ir viešbutis yra. 

Meškiukas.

Atostogos Čekijoje: dienos išvyka į Julijaus Kalvą, kitaip- Olomoucą.

Olomouc is a sleeper. Practically unknown outside the Czech Republic and under-appreciated at home, the city is surprisingly majestic,- rašo Lonely Plaet gidas. Tai ir susigundžiau pažiūrėti, kiek čia teisybės esama. Autobusai iš Brno į regiono miestus išvyksta iš Zvoranka stoties netoli geležinkelio stoties, kartais jų maršrutus dubliuoja Student Agency autobusai, įsikūrę netoli geležinkelio stoties. Zvoranka stotis šiek tiek apšepusi, bet yra elektroninis tablo su maršrutais ir stotelių numeriais, o bilietai perkami autobuse iš vairuotojo (grynais, bet stotyje yra bankomatas). Nors autobusas į Olomoucą (96 CZK) išvyko laiku, bet pusvalandžiu vėlavo atvykti į ir taip už miesto esančią autobusų stotį. Lonely Planet rašo, kad autobusų ir traukinių stotys yra apie 15 min. pėsčiomis nuo centro, bet tai galioja nebent Nykštukui Mukui su septynmyliais batais. Patariu nusipirkti dienos bilietą (46 CZK) iš bilietų automato prie stoties ir sėsti į tramvajų.

Olomouco žemėlapis prie autobusų stoties. 

Olomouco arkivyskupų rūmai buvo mano pirmasis šios dienos turistinis taikinys. Ekskursijų tvarka čia tokia pati, kaip visur: gidas čekų kalba lydi grupę kas valandą. Iki 11.00 val. ekskursijos (60 CZK) buvo likę dar šiek tiek laiko, todėl mane pakvietė prisėsti tokiame fainame laukiamajame.

Kūtvėla laukia ekskursijos Olomouco arkivyskupo rūmuose. Tik va šampano nepasiūlė.

Bet čia galima pavartyti spaudą.

Olomoucas jau daugiau kaip tūkstantis metų yra Moravijos dvasinis (religinis) centras. Vasaros sezono metu visos regiono bažnyčios, katedros ir koplyčios yra atviros lankytojams ir juos pasitinka gidai, nemokamai vedantys ekskursijas šventovėse- tai daug teigiamų atsiliepimų sulaukęs projektas. Nekalbantiems čekiškai yra parengta trumpa informacija anglų kalba. Be to, nuo balandžio iki spalio penktadieniais ir šeštadieniais Olomouco centrinėje miesto aikštėje nuo 8.00 val. iki 13.00 val. veiks ūkininkų turgus.

Atostogos Čekijoje: Punkvos urvai ir Brno arboretumas.

Dienos kelionė į urvus Moravijos karstiniame regione buvo rizikingas planas, nes bilietus į lankomiausius urvus reikia rezervuotis iš anksto, o aš jokios rezervacijos neturėjau. Problema buvo ta, kad-sėdint prie kompiuterio Vilniuje atrodė- transportas iki urvų yra šiek tiek komplikuotas, o realios informacijos gauti labai sunku, viskas praktiškai čekų kalba, todėl daug ką palikau savieigai. Mano šios dienos strategija buvo tokia: we'll cross the bridge when we come to it. Taigi, kėliausi iš ryto ankstėliau, papusryčiavau, ir sėdau į tramvajų iki geležinkelio stoties su didele viltimi. Tenka tik paapgailestauti, kad informacijos anglų kalba teikimas Brno traukinių stotyje stipriai šlubuoja. Laimei, šis kalbos barjeras neegzistuoja Brno turizmo informacijos centre, kur man dar prieš porą dienų detaliai paaiškino, kaip nuvykti iki Punkvos urvų.

Visų pirma, Brno reikia sėsti į traukinį ir apie pusvalandį važiuoti iki Blansko stotelės (34 CZK). Ten reikia labai greitai perbėgti per stoties pastatą, kairėje pusėje esančioje autobusų stotyje sėsti į autobusą Nr. 226 ir apie 10 min. važiuoti iki Skalni Mlyn (10 CZK, galutinė stotelė). Kai kurie traukiniai atvyksta taip, kad iki persėdimo lieka vos 10 min., o nespėjus į autobusą gali tekti kulniuoti 8 km. pėsčiomis. Laimei, autobusų stotis yra nedidelė ir tokį blitz persėdimą galima nesunkiai įgyvendinti. Jeigu rezervacijos neturite, nepatariu savo laimę bandyti penktadienį, šeštadienį ar sekmadienį, nes tomis dienomis sezono metu būna daug turistų. Transporto laikus pasitikrinti galima čia: http://jizdnirady.idnes.cz/.

Kai jau sėdėjau autobuse į Skalni Mlyn, pusė darbo buvo padaryta. Dabar liko tik išsiaiškinti, ar pavyks patekti į urvus be rezervacijos. Rezervuotis bilietą į Punkvos urvus yra rekomenduotina (į kitus-nebūtina), nes ekskursijos pabaigoje plaukiama plaustais, kuriuose telpa ribotas skaičius keleivių. Bilietai rezervuojami elektroniniu paštu arba telefonu čia: Punkva urvai. Taigi vykau į nežinią, viltingai rankose spausdama čekų kalba išleistą žemėlapį su Moravijos karstinio regiono žemėlapiu- blogiausiu atveju, juo mosikuosiu, ieškodama kelio. Autobuse dar susipažinau su lietuve studente. Mergina buvo iš Vilkaviškio, studijuoja Brno, kartu su ja važiavo jos draugas graikas. Jie irgi neturėjo rezervacijos, todėl nusprendėme laikytis kartu.

Autobusas mus išleido prie Skalni Mlyn miestelyje esančio urvų turizmo informacijos centro. Turintys rezervacijas čia jas privalo iškeisti į bilietus 40 min. iki ekskursijos į urvus pradžios. Mums pasisekė, nes 11.00 val. buvo dar laisvų vietų! Čia kaip aklai vištai grūdas, nes Punkvos urvai yra labai lankomi turistų. Iki ekskursijos pradžios buvo dar pusantros valandos laiko, todėl informacinio centro darbuotoja mums operatyviai patarė užkilti keltuvu ir pasižiūrėti į Macochos bedugnę. Bilietai į lankytinas vietas nemenkai palengvino mano kreditinę kortelę: 170 CZK už ekskursiją į Punkvos urvus, 40 CZK už foto leidimą, 90 CZK už keltuvo bilietus. Bet apsilankymas Punkvos urvuose man padarė didelį įspūdį!

Punkvos urvų infrastruktūra yra tobulinama. 

Kūtvėla iš anksto mėgaujasi būsimu pasiplaukiojimu. 

Savaitgalis pajūryje: Klaipėdos laivų paradas ir Palangos gintaro muziejus.

Kada tiksliai užsidegiau noru pamatyti Klaipėdos laivų paradą turbūt taip ir nepasakysiu, bet dar žiemos metu jau pradėjau nuosekliai planuoti. Pirmiausia užsisakiau nakvynę Klaipėdoje. Šiaip pirmiausia rekomenduotina įsigyti kelionės bilietus, bet buvau tikra, kad autobusai ir traukiniai nenustos kursavę iki mano kelionės datos. Ir ką gi, buvau teisi. O susirasti nakvyne Klaipėdoje reikia paskubėti, nes viešbučių nėra daug, o ir jų kainos labai nemažos. Tačiau aš dar iš praeitos kelionės į Klaipėdą žinojau, kad geriau nei Klaipėda Hostel nerasiu. Nakvynė be pusryčių mišriame kambaryje už dvi naktis kainavo €22. O dėl pačios kelionės teko pasukti galvą, nes traukinys ir autobusas kainavo beveik tiek pat, bet su išankstinio pirkimo nuolaida kelionė traukiniu į abi puses gavosi apie €10 pigiau nei autobusu. Vienos nakvynės kaina susitaupė, galima sakyti. Ir štai, penktadienį vakare po darbo Kūtvėla su savo krepšeliu savaitgalio išvykai prisistatė į traukinių stotį. Smarkiai nuvylė tai, kad gavau vietą be lango, nes penkias valandas spoksoti į sieną nėra didelis malonumas. Laimei, buvau apdairiai nusipirkusi žurnalą. Klaipėdoje buvome jau sutemus, kažkur apie 22.30 val., bet hostelis buvo tik gatvę perėjus, todėl niekur nereikėjo blaškytis. Gavau kambarį su dviem australais ir portugalu :-) Jeigu maloni administratorė nebūtų man suradusi ausų kamštukų (savus pamiršau namie), tai būtų tekę evakuotis ant sofos koridoriuje, nes mano kambario kaimynai pasirodė esantys knarkaliai.

Kitą rytą pakirdau anksti, nes diena žadėjo būti ilga: miesto renginiai, Muziejų naktis, Gatvės muzikos diena, laivų paradas...Netoli hostelio yra viešojo transporto stotelė, nuo kurios į senamiestį veža Nr. 8 autobusas, arba galima eiti pėsčiomis, tada užtrunkama apie 20 min. Labai pravertė hostelyje gautas nemokamas "Klaipėda in Your Pocket" žurnaliukas ir Deniso Nikitenko iš Klaipėdos man paslaugiai atsiųstas mažosios architektūros žemėlapis.

Jis mažas, bet svajones pildo dideles. Kas?- Klaipėdos peliukas! Skulptoriai S. Plotnikovas ir S. Jurkus.

Šioks toks receptas kaip savarankiškai susiorganizuoti nebrangią kelionę.

Po apsilankymo "Adventur 2015" turizmo parodoje supratau, kad ateina stipri tendencija žmonėms imti kelionių planavimą į savo rankas ir nebesinaudoti agentūrų paslaugomis. Viena iš parodoje pakviestų kalbėti viešnių turistus/keliautojus, keliaujančius su agentūromis, pavadino neįgaliais. Vis pasigirsta raginimų ir internetinėje erdvėje nebeprasidėti su jokiomis agentūromis. O kaip yra iš tikrųjų?

Aš asmeniškai nesu nusistačiusi prieš agentūras. Naudotis jų paslaugomis galima ir reikia esant tam tikroms aplinkybėms. Pavyzdžiui:

      1) laiko taupymas. Jeigu tam, kad pasiektumėte kelionės tikslą, reikia sugaišti kelias dienas ar atlikti kelis persėdimus keliaujant savarankiškai, o agentūra už panašią kainą suorganizuotų greitesnį, gal net tiesioginį, susisiekimą, tuomet reikia tuom pasinaudoti.

      2) lėšų taupymas. Jeigu tam, ką norite susiorganizuoti savarankiškai, agentūra gali pritaikyti nuolaidą, tuom irgi reikia pasinaudoti. Konkreti situacija- viešbučių užsakymas.

      3) kartais tiesiog norisi dėl nieko nesukti galvos. Tiesiog sėdėti ir žiūrėti pro langą. 

      4) apklausos per pažįstamus rodo, kad yra labai turtingų žmonių, kurie nenori sukti sau galvos kelionės detalėmis (o ir neturi tam laiko), todėl sumoka agentūroms už visas paslaugas, tokias kaip viešbutis, mašinos nuoma, skrydis, ekskursijos ir t.t. Šias paslaugas visiškai nesunku užsisakyti patiems, bet tam tikras ratas žmonių gali sau leisti šiuos rūpesčius/malonumus perleisti agentūroms.

Dabar norėčiau papasakoti apie tai, kaip savarankiškai susiplanuoti nebrangią kelionę. Norčiau vengti kalbėti apie “pigias keliones”, nes mūsų kultūroje yra labai daug žmonių, kuriems “pigu” asocijuojasi su prasta kokybe. Manęs dažnai paklausia, kur bus kita kelionė. Kai aš atsakau, kad šiemet keliausiu į Rygą, Prahą ir Madridą, o dar kitąmet - į Toskanos regioną ir po Bavarijos pilis, stoja tyla ir atmosfera pasidaro nors kirvį ore kabink. Tada kas nors iš pokalbyje dalyvaujančių nedrąsiai manęs pasiteirauja ar kartais ne koks olegarchas mane remia, nes juk visi žino, kad iš mokytojos algos toliau Balbieriškio sunku nuvažiuoti. Ne, sakau, radau pigų skrydį, tokį pigų, kad nuodėmė neskristi, norite ir jums padėsiu? Aaaaa, nutęsia tada pašnekovai, pigus skrydis…Thanks, but no. Nes pigus skrydis daugeliui žmonių, ypač vyresnės kartos, asocijuojasi su godžiomis oro linijomis, kurios perka pigų kurą ir greičiausiai bus stovimos vietos lėktuve, kad daugiau eurų nuplėšti pavyktu. O tos žemų sąnaudų oro linijos iš tiesų skraido gerais, švariais lėktuvais. Patogumo gal mažiau nei namie ant sofos priešais TV, bet iš taško A į tašką B nugabena. O kad atideda skrydį dėl blogo oro- tai čia pretenzijos ponui Dievui. Dar būna, kad atideda dėl skrydžių saugos-joks pilotas nesės už šturvalo, jeigu yra saugumo klausimas neišspręstas, nes niekas nenori, kad turistų pilnas lėktuvas išsitėkštų ant senamiesčio bokštų. Dar būna, koks nors dibilas apie bombą pajuokauja.

Ryanair skrydis į Siciliją.

Atostogos Sicilijoje. Penktoji diena: Cefalu'.

Kadangi mano planas įkopti į Etną buvo atidėtas neribotam laikui (bent jau iki spalio vidurio,  stay tuned), atsirado viena laisva diena ir teko rinktis, kuom ją užpildyti. Pasirinkau trumpą kelionę traukiniu iki Cefalu' miestelio (kirtis ant u').  Miestelis yra visuotinai pagirtas Lonely Planet gide ir internetuose. Jo geležinkelio stotis nedidelė, bet prie jos išsirikiavę tarpmiestinio susisiekimo ir turistiniai autobusai darė įspūdį. Keletas autobusų buvo skirti konkrečių viešbučių svečiams.

Pirmas žvilgsnis į Cefalu'. 

Akį patraukė langai.

Kur pažvelgsi-vien kalnai.

Miestelį užpuolė moderniškos statybos. 

Miestelis garsėja paplūdimiu, katedra, tvirtove ir Dianos šventykla. Buvo 10.00 val. ryto, restoranai jau buvo atsidarę, bet maitinti turistų dar nenusiteikę. Kaip visada tokiu paros metu-tik kava ir raguolis, jis irgi kruasanas.  Nes taip anksti čia niekas nė bulvės neskuta. Bet pirmas miestelio įspūdis-pritrenkiantis. Toks pritrenkiantis, kad nusipirkau ir išsiunčiau atviruką. Dar neatėjo, bet vilties neprarandu.

Atostogos Sicilijoje. Trečioji diena: šventyklų slėnis Agridžente.

Būtinai apsilankyti šventyklų slėnyje Agridžente (it.-Agrigento) nusprendžiau tik pradėdama planuoti maršrutą Sicilijoje. Mano šūstrasis registratūros darbuotojas (dažniausiai gaunantis naktines pamanais, for a reason) man padėjo susigaudyti grafikais nusagstytoje lentoje.

Aš: I want to go to Agrigento.
Jis: (pritariamas galvos kinksėjimas): Good.
Aš: What's the best way to go there?
Jis: (baksnoja į lentą) There's a bus.
Aš: How about the train?
Jis: You said the best way.

Matote, aš jam vis dėlto patinku. Buvo dar ankstus rytas, toli gražu dar ne pusryčių metas, tai aš užkandau savo lietuviškos duonos riekele ir išgėriau puodelį arbatos (porą arbatos pakelių tokiam atvejui buvau paėmusi nuo pusryčių stalo dar išvakarėse, nes čia net cukrus po raktu laikomas buvo). Tada iškrebždėjau ieškoti Nr. 101 autobuso į stotį. Teko šiek tiek pamaklinėti, nes žemėlapis sako viena, o realybė-kita, bet padedant geriems žmonėms susiradau tą stotelę. Vienintelis nerimas buvo tai, kad autobusų grafikai čia katastrofiniai, bet visgi nerimavau be reikalo, nes eismas tokią ankstyvą valandą labai minimalus, o ir netrukus atvažiavo man reikiamas autobusas į stotį.

Jeigu ketinate Palerme naudotis autobusais kaip tarpmiestinio susisiekimo priemone, tai iš anksto morališkai pasiruoškite. Yra autobusų stotis, kurioje aptarnauja autobuso į oro uostą klientus ir dar dvi firmas; visi turi atskirus langelius ir klusniai vykdo "Neparduok kitų bilietų, tiktai savo" įsakymą. Man reikalingo autobuso kasos buvo net ne stotyje, iš kurios mane pasiuntė laimės ieškoti į tokią kamurkytę gatvėje. Kamurkytė aptarnavo kelias firmas, bet ne tą, kuri veža į Agridžentą. Man susidarė toks įspūdis, kad firmos yra susitarusios, kur kas veža, ir rūpinasi tik savo maršrutais. Mano autobusas turėjo sustoti kitoje Via Paolo Balsamo pusėje, bet tą gatvę, kaip tyčia, remontavo, ir niekas nežinojo, kur perkelta stotelė. Pamačiau pro šalį važiuojant reikiamą autobusą, bet nepasivijau. Sugaišusi tris ketvirčius valandos šio mistinio autobuso paieškoms, spjoviau į viską ir nusipirkau traukinio bilietą. Jeigu kas norėsit bandyti laimę autobusu, ieškokite Cuffaro firmos autobuso.

Traukiniai Sicilijoje turi labai blogą reputaciją- lėti, tvarkaraščiai nepatikimi, vėluoja. Bet man viskas pasisekė, dvi valandas grožėjausi peizažu pro langą. Buvome sustoję kokioms dešimt minučių, nes reikėjo pro tunelį praleisti kitą traukinį. Rekomenduočiau važiuoti traukiniu dar ir dėl to, kad jo stotis yra labiau centre nuvykus, vaizdai pro langą nuostabūs, o atvykimo laikas panašus į autobuso- tiesą sakant, labai ilgai netgi važiavome paraleliai, nes traukinys išvyko 7.45 val., o autobusas- 8.00 val.

Vaizdas pro traukinio langą.

Vaizdas pro traukinio langą. 

Kelias į Agridžentą, tiksliau, traukinio bėgiai į jį, vingiuoja pro žemės ūkiui atiduotus laukus. Netgi šiek tiek nusivyliau, nes nebuvo daug žalumos ar vandens. Ir štai- Agrigento Centrale.

Kūtvėla Grinviče: vieta, kur galima apsižergti meridianą ir auga žmogaus dydžio rožės.

Kad Britanija yra jūrinė valstybė cypauja kiekviena plytelė Grinvičo šaligatvyje. O Londonas nebūtų Londonas, jeigu savaitgaliais nebūtų vykdomi kokie nors darbai, trindantys metro eismą. Dalis darbų vykdomi po savižudžių sprogdintojų atakos 2005 metais, bet taipogi yra atnaujinamos pasenusios metro stotys bei tiesiamos naujos linijos, todėl dėl visų tokių perturbacijų iki Grinvičo nusigavau vėliau, nei planavau.

Klaipėda turi "Meridianą", o Grinvičas turi "Cutty Sark". 

Kūtvėla prie "Cutty Sark". 

"Cutty Sark" yra vienintelis pasaulyje išlikęs arbatos kliperis (greitasis burlaivis). 1845 m. laivų statykla Niujorke į vandenį nuleido pirmąjį tristiebį burlaivį "Rainbow", o jau 1869 m. Klaido laivų statykloje Škotijoje buvo baigtas statyti "Cutty Sark". Kinų arbatos importas buvo priežastis garsiosioms kliperių lenktynėms. Prasidėjus derliaus nuėmimo metui, Kinijos pakrantėse išsirikiuodavo kliperiai, kurie turėjo nugabenti arbatą į Europą ar Ameriką. Laivas, pirmasis atgabenęs arbatos krovinį, gaudavo solidžią premiją. Pirmosios lenktynės datuojamos 1852 m., kai du anglų burlaiviai pasikrovė Kantone ir išplaukė į Liverpulį.

Nuviliantis Tonbridžas ir bičių korio lankymas Ročesteryje.

Kadangi savo eiklaus šokinėjimo po traukinius dėka buvau sutaupiusi dieną traukinių pasui, paskutinę dieną skyriau labai reklamuojamam Tonbridžui ir Ročesteriui, kurio pilį pamačiau pro traukinio langą grįždama iš Doverio-ir iškart man jos prireikė. Tonbridžo pilis užėmė visą nuotraukos plotą reklaminėje brošiūroje, ir tik ją pamačiusi supratau, kodėl. "Reputedly England's finest example of a Motte and Bailey Castle with a splendid 13th Century Gatehouse",- sakė reklama. Jau tokia ir anokia, kad nepamačius negalima išvažiuoti iš Anglijos. Ir taip toliau, ir panašiai. 

Tondbridžo pilis. 

Siautulingas egzotiškasis Braitonas ir jo kaimynė, didinga gražuolė Arundelo pilis

Braitone trūksta plyšta turėjau padaryti du dalykus: pamatyti Karališkąjį paviljoną ir suvalgyti krabą. Planuojant kelionę, į šį planą įsiterpė Arundelo pilis. Nežinau kaip ir kada tai atsitiko, bet mano kelionių užrašuose jinai figūravo kaip tiesiog būtinas pamatyti objektas. Logistika nebuvo labai paprasta, nes pilies apartamentai lankymui atveriami tik nuo vidurdienio, todėl reikėjo gerai sušokinėti į traukinius. Nors įsėdau į gana ankstyvą Londono-Braitono traukinį, jis pūškavo vos ne dvi valandas, stodamas kiekvienoje stotyje, kur tik netingėjo. Braitoną tai noriu pagirti už gerai organizuotą viešąjį transportą: už 3.30 svarus sterlingus galima nusipirkti autobuso bilietą dienai, o bilietas galioja labai didelėje pajūrio teritorijoje ir apima tokius miestelius kaip Seaford, Newhaven, Hove, Shoreham, Steyning, Lewes, ir dar keletą. Traukinių stotyje galima pasiimti Braitono žemėlapį, yra turizmo informacijos centras, taipogi galima pasiimti lankstinuką su turistui reikalingiausiais autobusų maršrutais pačiame Braitone. Tai tikrai labai gera kaina ir galimybė pamatyti daug įdomių vietų, nors ir pačiame Braitone lengvai galima praleisti visą dieną. Po šios kelionės padariau išvadą, kad mielai čia praleisčiau keletą dienų.

Vienas garsiausių ne tik Braitono, bet ir visos Anglijos lankytinų objektų yra pseudoorientalistinio stiliaus princo regento, o vėliau ir karaliaus Jurgio IV rūmai, žinomi kaip Karališkasis paviljonas. Indijos architektūra ir Kinijos interjeras suteikia pastatui egzotikos. Į lankymo kainą įeina audiogidas, bet viduje negalima fotografuoti.

Karališkasis paviljonas, Braitonas. 

Doverio pilis-raktas ir baltosios Doverio uolos: Anglija prasideda čia.

Kai pasakydavau, jog ketinu apsilankyti Doveryje, mano pašnekovai reaguodavo baisiai. Vieniems iš rankų iškrisdavo puodo dangtis. Kiti pamesdavo pusiau nuskustą bulvę ir vos nenusipjaudavo sau piršto. Dar kitus ištikdavo stabas ir jie kuriam laikui prarasdavo kalbos dovaną. Keletas individų pabėgo garsiai rėkdami, paskui savaitę slėpė nuo manęs savo vaikus ir šunis. Aukšto kaimynai pirma pro durų plyšiuką pasitikrindavo, ar aš toli nuėjusi, ir tik tada greitai nubėgdavo į dušą koridoriaus gale. Doveris, kurio baltasias uolas pamatę per Lamanšą besikeliantys keleiviai rėkdavo "Valio! Namai!", o jautresnės moterys apsiverkdavo, turi baisią turistinę reputaciją. Prisiskaičiusi internetuose apie nuo pat ryto keliančius alkoholio suvartojimo lygį šalyje vietinius gyventojus ir už traukinio stotį didesnes dilgėles, tirtėdama iš siaubo atsargiai išlipau iš traukinio, prisiplojau pilvu prie grindinio, ir pro kūtvėliškus gaurus apsidairiau į visas puses: ar saugu? Kad Doveris nėra turism magnet leido suprasti turistinės reklamos stotyje nebuvimas, -iki šiol visur tik iš traukinio išlipusi pasiimdavau nemokamą lankstinuką su miesto žemėlapiu ir lankytinomis vietomis, o šį kartą likau it musę kandusi (nebent gausios turistų ordos čia jau viską buvo prieš mane nušlavusios). Laimei, netrukus aptikau ir nusifotografavau stendą su miesto žemėlapiu, o užklausta moteriškė pasakė, kaip nueiti iki pilies ir labai stebėjosi, kad aš atvažiavau jos pamatyti. Netrukus prasidėjo ir normalios kelio nuorodos, kuriomis atėjau iki turizmo informacijos centro, kur už 10 pensų man pardavė miesto žemėlapį-pirmą mano pirktą žemėlapį šios kelionės metu.

Doverio pilis.

Jis mirs kaip valstybės išdavikas, bet prie jo kapo klaupsis piligrimai iš viso pasaulio: Kenterberis, Anglija.

Džiaugsmingai šiurendama traukinių pasu tyrinėjau traukinių išvykimo laikus, ieškodama savojo, į Kenterberį. Apsidžiaugiau radusi vieną reisą visu pusvalandžiu anksčiau, nei planavau-kadangi mano traukinių pasas leidžia man neribotai straksėti iš traukinio į traukinį, tai man visi variantai geri. Traukinys atpūškavo įspūdingo dydžio ir jau labai nekantravau, kada leis keleiviams ropštis vidun. Kai jau buvau bekelianti koją į už dešimties minučių išvykstantį traukinį, tai mane kaip elektra nupurtė-taigi šitas traukinys yra į Kembridžą. KEMBRIDŽĄ! Na, tai irgi istorinis miestas, nieko nesakau, turi ką parodyti turistui, bet man taigi reikia į Kenterberį. Kai nuplikyta šokau atgal prie išvykimo lentos- nėra tokio traukinio. Kūlversčiu nusiritau prie bilietų kasų. Esu lietuviška Kūtvėla, sakiau aš uniformuotiems traukinių stoties darbuotojams, noriu į Kenterberį, o jūs ten kažkodėl nevežat, tai ką man dabar daryt? Anie juokėsi, paskui liepė pereit per gatvę, į kitą stotį. Tai žinokit, kad ta King's Cross St.Pancras yra dvi stotys po viena metro linija. Kai jau pagaliau šmurkštelėjau į savo traukinį, net atsidusau lengviau. Bet čia buvo dar ne pabaiga- balsas garsiakalbyje bylojo, kad tik pirmi aštuoni vagonai iš dvylikos atidarys duris prie platformos Kenterberyje, nes ji per trumpa priimti visą traukinį, todėl norintys išlipti Kenterberyje you'd better make sure sėdintys reikiamame vagone. Iškišau galvą per duris, norėdama suskaičiuoti vagonus, tai traukinio palydovas taip man piktai mostelėjo, kad skriete atgal nuskriejau. Tada dar pabėgiojau kiek po traukinį.

Ale paskui visgi gerai pataikiau atsisėsti. 

Važiavau greituoju traukiniu Javelin, tai per nepilną valandą buvau vietoje. Kenterberio katedros bokštai ryto migloje pro traukinio langą atrodė fantastiškai. Išlipau Canterbury West stotyje, kuri nėra labai gerai pasirengusi priimti turistus, net miesto žemėlapio nėra; bet čia susižinojau, iš kur išvyksta traukiniai į Doverį. Sekdama kelio nuorodomis, atitrepsėjau iki turizmo informacijos centro, kuris dar nedirbo. Taipogi, dar negalėjau ir išsikeisti pinigų, nes buvo likę kažkur 10-15 min. iki visų įstaigų ir parduotuvių darbo pradžios. Kol laukiau, padariau keletą nuotraukų.

Pubams dar ankstoka sidrą Kūtvėloms pilstyt. 

Turizmo informacijos centras. How cool is that? 

Jeigu yra vienas patarimas Kenterberiui, tai bus šis- būkite ten anksti. Apie vidurdienį plūsteli tokios turistų minios, kad mažas miestelis sprogsta. Daugiausia čia moksleivių grupių, kurios su užduočių lapais vaikšto po miestą. Vieną užduotį ir aš padėjau įgyvendinti-jiems reikėjo paparašyti nepažįstamo žmogaus juos nufotografuoti. Nuotraukos net nepažiūrėjo, nes užduotis buvo anyway atlikta. Labai daug buvo prancūzakalbių grupių-nenuostabu, Port of Calais ne taip ir toli. 

Ši siaura gatvelė būna sausakimša nuo turistų. 

Kenterberio katedra.