Daugpilis- Latvijos turizmo magnetas. Netikėti malonūs atradimai Latvijoje.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Kai matai baltus arklius, reikia keisti gyvenimo būdą.

Daugpilio turizmo informacijos centras organizavo dviejų dienų tarptautinę turizmo profesionalų kontaktų biržą ir savo turizmo galimybių pristatymą. Šis reportažas skirtas trumpai akcentuoti paties Daugpilio lankytinas vietas ir detaliau papasakoti apie naujai aplankytą Daugpilio rajoną. Taip yra, nes prieš kelis metus Daugpilyje praleidau dvi dienas ir viską detaliau jau aprašiau, todėl nenoriu kartotis. Mano ankstesnius reportažus rasite čia: Savaitgaliais lankome kaimynus. Daugpilis, pirmoji diena: Daugpilio tvirtovė, Latgalos zoosodas, Zino inovacijų centras, Emma meno kambarys.   Savaitgaliais lankome kaimynus: Daugpilis, antroji diena: istorinis miesto centras, bažnyčių kalva, šratų fabrikas, krašto muziejus, "šmakovkos" muziejus. Keliaujame traukiniu į Daugpilį: ką pamatyti per 7 valandas?: vienos dienos išvyka į Daugpilį traukiniu.

Nors į Daugpilį ir kursuoja traukinys iš Vilniaus, jo reisai numatyti tik savaitgaliais ir todėl į Daugpilį atvažiavau Ecolines autobusų firmos autobusu. Jis kiek vėlavo atvykti į Vilnių, bet į Daugpilį atvykome laiku. Man patinka važiuoti šiais autobusais, nes jie tikrai labai patogūs, ir aš taip sakau ne todėl, kad gavau nemokamą bilietą-jie tikrai labai patogūs. Autobuse yra tualetas, galima įsigyti gėrimų ir užkandžių, visą kelią lydi autobuso stiuardesė, yra nemokamas wi-fi, pasižiūrai du filmus-ir tu jau vietoje!

Mūsų autobusas į Daugpilį.

Su daina ir darbas lengvai einasi.

Daugpilyje mūsų delegacija buvo apgyvendinta "Hotel Latgola" viešbutyje. Aš čia gyvenau ir praeitą kartą, kai svečiavausi Daugpilyje. Viešbutis yra miesto centre, netoli autobusų stoties, šalia yra tramvajaus sustojimas ir keletas prekybos centrų, pašto skyrius, turizmo informacijos centras. Nemokamas wi-fi viešbutyje buvo labai lėtas, bet užtat savas mobilus ryšys dirbo kaip bitutė. Pusryčiai gana monotiniški, bet bado šmėklą nuo durų atginti galima: košė, dešrelės, kiaušinienė, virti kiaušiniai, duona, kumpis,sūris, daržovės, jogurtas, vaisiai... Jeigu man pačiai reiktų rinktis kur gyventi, tai rinkčiausiu šį viešbutį, nes man jis jau pažįstamas.

Skruzdžių liūtas, gaidžių kopa, meškos šikna, vilko galva: dzūkiškas safaris Marcinkonyse.

"Lietuvos geležinkeliai" savo 160-ties metų jubiliejaus proga dovanojo įvairių nemokamų ekskursijų po savo valdas, todėl po turiningos ekskursijos Kybartuose su dideliais lūkesčiais kitą savaitę nubildėjau į Marcinkonis. Į pačią ekskursiją be reikalo sudėjau tiek daug vilčių, o pati kelionė traukiniu namo vos nepasibaigė Anos Kareninos metodu.

Vilnių ir Marcinkonis jungia tris kartus per dieną atvažiuojantis traukinys. Ši jungtis yra labai svarbi, nes ant jos suverti Paneriai, Lentvaris, Senieji Trakai, Rūdiškės, Varėna, Zervynos...Patys Marcinkonys yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl čia mielai traukiniu dienai atvažiuoja užsieniečiai turistai iš Vilniaus. Ekskursija Marcinkonyse turėjo prasidėti 13.00 val., todėl į ją iš Vilniaus buvo patogu atvažiuoti 10.20 val reisu, kuris distanciją įveikia per porą valandų. Vilniuje traukinys buvo pilnas, nes gražų, nors ir apniukusį, savaitgalį žmonės paskyrė išvykoms į gamtą-visur kyšojo dviračiai, miegmaišiai, turisto kuprinės, kibirai grybams ir meškerės, ant kurių vis "užkibdavo" nuolat zujančios uniformuotos traukinio palydovės...Traukinys mums buvo paduotas vėl moderniškasis, keleiviai net aikščiojo iš susižavėjimo, o jau savo vietas užėmusios moterys net pavargo atsakinėti į "Ar čia į Marcinkonis?" klausimus kas trisdešimt sekundžių..."Ne, į Mėnulį",-burbtelėjo viena. Ką aš galiu pasakyti-pats caras, visos Rusios patvaldys, viešpats, didysis kunigaikštis ir žemių paveldėtojas, taip patogiai nevažinėjo!

Atvykome į Marcinkonis.

Kadangi tai buvo vienas iš paskutinių šio ciklo renginių, noriu uždaryti temą komentaru, kas buvo negerai. Kūtvėla nėra kokia nors nedėkinga gyvulė ir todėl pirmiausia nori padėkoti "Lietuvos geležinkeliams" už gražią iniciatyvą, bet organizacines skyles reikės lopyti. Man susidarė toks įspūdis, kad visi renginiai buvo suorganziuoti skubos tvarka ir visiškai neatsižvelgiant į protingumo principus, net patys gidai nelabai žinojo, ką jiems reikės daryti. Ekskursijų pradžia buvo nesuderinta su traukinių atvykimais, todėl arba reikėjo atvykti dviem valandom anksčiau ekskursijos pradžios arba penkiolika minučių vėliau ir tikėtis, kad gidas susivoks palaukti artimiausio traukinio. Nebuvo pasiūlyta į ekskursijas atvykti traukiniais nemokamai, turint tik patvirtintą registraciją, toks jausmas, kad visa programa buvo skirta aplinkinių rajonų gyventojams su nuosavais automobiliais. Gidai suprato savo užduotis skirtingai, todėl ekskursijų sudėtis ir kokybė žymiai skyrėsi, iš anksto nebuvo žinoma preliminari programa, neįvardintos planuojamos lankytinos vietos, todėl iš toliau atvykusiems tai kėlė organizacinių ir informacinių nepatogumų. Atskira tema- vietas rezervavę, bet į ekskursijas neatvykę žmonės. Tiesa, atšaukti ekskursijos elektroniniu būdu ir grąžinti nemokamą bilietą taipogi nebuvo galimybės.

Jeigu Kybartuose mūsų ekskursija truko tris su puse valandos ir mes ne tik kad išvaikščiojome visus Kybartus, bet ir palindome po jais į požemius, tai ekskursija Marcinkonyse truko 45min. ir mes nuo stoties perono nenutolome. Šituom aš nenoriu nieko kritikuoti, tiesiog jeigu važiuoji dvi valandas dėl keturiasdešimt penkių minučių, tai truputį laiko atžvilgiu nelogiška, tik tiek, kad ir pačiuose Marcinkonyse yra kuom užsiimti, bet tai reikia žinoti ir iš anksto planuoti, nes kitas traukinys į Vilnių-tik penktą valandą vakaro. Tiesa, renginio organizatoriai nurodė, kad ekskursijos trukmė bus viena valanda, bet man susirašius su jais negalėjo pasakyti, nei kas ves ekskursiją, nei ką mums ten parodys...Beje, Marcinkonyse nėra bankomato, o grynųjų čia gali prireikti, todėl verta jais pasirūpinti prieš kelionę.

Mūsų traukinukas iš Vilniaus.

Ekskursijos metu sužinojome, kad pirmasis Rusijos imperijoje geležinkelis 1853 m. buvo nutiestas tarp Sankt Peterburgo ir Carskoje Selo (27 km), bet tai buvo privatus caro geležinkelis. Valstybinės reikšmės geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva atskirais etapais buvo nutiestas 1853-1862 m.  Daugpilis buvo prijungtas 1860 m., Vilnius buvo prijungtas dviem metais vėliau 1862 m. Tais pat metais prijungta Varšuva, kuri sudarė traukinių jungtį su Viena. Kelionės traukiniais buvo labai brangios, todėl tai sau galėjo leisti tik aristokratai ar kokie turtingi verslininkai, ne veltui į Nicą žiemomis ant prancūziškos saulytės šildytis juos vežęs maršrutas buvo pakrikštytas "Didžiųjų kunigaikščių traukiniu". Krymo karas (1853-1856) buvo sustabdęs geležinkelio plėtrą, bet jam pasibaigus darbai atsinaujino. Šis faktas svarbus, nes jis parodo, kokia technologiškai XIX a.vid. buvo atsilikusi Rusija- didžioji Europos dalis jau keliavo traukiniais, o Rusijos imperijoje tekdavo samdyti vežiką su arkliu; Europoje buvo galingi garlaiviai, o Rusijoje-nuo vėjo kaprizų priklausomi burlaiviai...Karo neįmanoma laimėti tokiomis sąlygomis. Geležinkelio statybos darbai užsiklojo ant kitų to meto reformų, tarkime, baudžiavos panaikinimo, kai jau vyko savotiška žemės reforma. Geležinkeliams tiesti žemė būdavo išperkama arba nusavinama, dėl to vyko keli teismų procesai, kai žemės savininkai bylinėjosi su caro administracija, o buvo ir tokių vietovių, kurios kategoriškai atsisakė jungtis prie geležinkelio. Caras Aleksandras II įsakė statyti geležinkelį valstybės lėšomis 1857 m. sausio 26 d. Geležinkelis turėjo sujungti 1,250 km. Geležinkelio statybos direktoriaus pavaduotoju paskirtas Stanislovas Kerbedis- šis gabus, talentingas, inovatoriškas inžinierius caro administracijos buvo apdovanotas septyniais ordinais, jo garbei nukalti du medaliai; pirmas pastovus tiltas per Vyslą Varšuvoje pastatytas pagal jo projektą ir pavadintas jo garbei (karo metais susprogdintas, dabar atstatytas kitu pavadinimu ).

Aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas ir mineraliniu vandeniu trykštantis Birštonas.

Kažin, ar būčiau į Birštoną nuvažiavusi savanoriškai, nes šią vasarą, gėda ir prisipažinti, tingisi tiesiog begėdiškai. Praėjo ir entuziazmas lėkti su vėju plaukuose po Lietuvą, nes šeimos biudžeto perskirstymas šiuo metu nėra kelionių naudai. Tačiau vienos skaitomiausių Lietuvos kelionių tinklaraštininkių padėtis visgi įpareigoja volens nolens savaitgalį keltis pusę šešių ryto ir važiuoti inspektuoti Lietuvos. Peržiūrėjau nakvynės kainas Birštone ir pasibaisėjau-padorios moterys tiek neuždirba, teks apsisukti per vieną dieną. Iš Vilniaus į Birštoną kursuoja keletas tiesioginių autobusų, man labai tiko atvykti apie 9.10 val. ir išvykti apie 19.30 val. Pagrindinis kelionės tikslas, žinoma, buvo Nemuno kilpų regioniniame parke pastatytas aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas.

Kūtvėla lankosi Birštone.

Trumpa išvyka į Briuselį. Trečioji dieną ir kas liko už kadro.

Šį rytą išsiregistravau iš hostelio ir iki skrydžio turėjau gerą pusdienį, todėl su kelionės krepšeliu ant peties nukurnėjau apžiūrėti keleto likusių lankytinų objektų. Oras buvo nenusiteikęs bendradarbiauti, cepelinų spalvos dangus griovė visas viltis sulaukti saulės spindulėlio.

Nacionalinė bazilika Briuselyje-įspūdingas statinys. Mane sudomino apžvalgos aikštelė ant bazilikos stogo. Šiek tiek apsiskaičiavau ir vakar paskutinius eurus išleidau alui hostelio bare (atleisk man, Veryga), todėl už pakilimą liftu iki apžvalgos aikštelės mokėjau bankine kortele. Tai buvo visiškai siurreali patirtis: žmonės rinkosi į pamaldas, prie durų kunigas kiekvienam sakė "bonžur" ir spaudė ranką, repetavo choras. Prasidėjo pamaldos, choras labai gražiai giedojo. Bazilikos kamputyje įtaisytas bilietų automatas (ima tik banko kortele, grynais galima atsiskaityti bazilikos informaciniame punkte-taip, šioje bažnyčioje yra informacinis punktas, suvenyrų parduotuvė, konferencijų salė, tualetas, kavinė-restoranas) ir liftas. Maniau, kad pamaldų metu negalima turistams šmirinėti, bet turistinė infrastruktūra veikė puikiai, o bazilika tokia didelė, kad turistai iki lifto tyliai ateina šoninėmis navomis. Ši Švč.Širdies bazilika yra vienas įdomiausių Art Deco stiliaus pastatų Vakarų Europoje. Tai yra penkta pagal dydį bažnyčia pasaulyje (kitur-penkta pagaldydi katalikų bažnyčia pasaulyje)- taip teigiama reklaminiame buklete. Bazilika buvo užsakyta minėti Belgijos nepriklausomybės 75-metį, kertinį akmenį padėjo Belgijos karalius Leopoldas II 1905 m. Du pasauliniai karai pristabdė bazilikos statybas, todėl darbai buvo užbaigti tik 1971 m. Panoramos aikštelė leidžia apžiūrėti Briuselį 180 laipsnių kampu. Pasikėlimas vyksta dviem etapais-pirma liftas kelia į galeriją su gražiais vitražais, o kitas liftas iš galerijos kelia į apžvalgos aikštelę. Bazilikoje veikia religinio meno muziejus ir seserų celiečių muziejus.

Švč.Širdies bazilika Briuselyje.

Trumpa išvyka į Briuselį. Antroji diena.

Lietus ir vėjas visiškai nemotyvavo kišti laukan nosį, bet ką padarysi-reikia. Džiaugiausi, kad neišsidūriau su tais +7'C orų prognozėje ir vilkėjau storą žieminę striukę. Antrąją dieną Briuselyje pradėjau anksti nuvažiuodama prie vieno iš miesto simbolių-Atomo. Jis dar nedirbo, bet aš ir neplanavau jo lankyti, nes jis neįėjo į Brussels Card, bilietas nepigus (15 eurų), o atsiliepimai labai įvairūs. Tiesa, dabar su Atomo bilietu, jeigu neklystu, galima aplankyti ir netoliese esanti Dizaino muziejų.

Atomas.

Šis Atomas buvo pastatytas Pasaulinei Expo parodai 1958 m. ir šiai dienai yra, sakoma, lankomiausias turistinis objektas Briuselyje. Aš drįsčiau su šiuo teiginiu ginčytis, nes Briuselio centrinė aikštė neabejotinai turi daugiai turistinių privalumų-ji lankoma nemokamai, yra senamiesčio centre, ten pat vietoje galima prisėsti paragauti belgiško alaus...Pagrindinis Atomo traukos objektas yra galimybė pamatyti Briuselio panoramą, o geru oru net ir Antverpeno miestą. Panoramai aš buvau susiplanavusi kitą pakylą, todėl širdis atsisakant Atomo nesopėjo. Atomas buvo sukonstruotas konkrečiai 1958 m. parodai ir paskui turėjo būti išmontuotas, bet kažkaip sugebėjo užkabinti belgų vaizduotę ir štai, prašom, tebestovi iki šiol. Jame rengiamos įvairios parodos socialinėmis ir visuomeninėmis temomis.

Trumpa išvyka į Briuselį. Pirmoji diena.

Pašokti iki Briuselio paskatino tiesioginio skrydžio kaina-vos 29 eurai į abi puses iš Vilniaus. Žinoma, tokią kainą pagavau iki kelionės likus geriems porai mėnesių. Europos Sąjungos sostine tituluojamas Briuselis gali būti labai brangi turistinė patirtis dėl išpūstų kainų, bet Kūtvėla kai nori tai moka pigiai prasisukti, o pigiai nebūtinai reiškia blogai. Briuselis kažkodėl tarp keliautojų neturi geros reputacijos, jam patariama skirti ne daugiau kaip vieną dieną, o dar geriau tai išvis į tą Briuselį nekeliauti, nes ten tiesiog gėjropiečių lizdas! Tos gėjropos tai labiausiai ir bijojau, visas tris dienas vaikščiodama po miestą vis neramiai dairiausi per petį. O kad nebūtų per gerai, Ryanair mus nubogino į ne tai kad užmiestyje, o net kitame Belgijos regione esantį Charleroi (tarti-"Šarlerua") oro uostą, kuris priminė labai didelį spygliuota tvora aptvertą kalėjimo kiemą. Mano skrydis buvo vėlyvas, todėl lietingą naktį maklinėti po prastai paženklintą oro uosto teritoriją nebuvo labai malonu, tik tiek, kad ten maklinėjo visas lėktuvas iš Vilniaus. Šiek tiek nerimavau ar viskas bus gerai, nes iš oro uosto buvo likę vos keli oro uosto autobuso reisai į Briuselį, o Vilniuje į mūsų lėktuvą įsėdo dar laukiamojoje salėje alkoholiu apsišildę baltarusiai (sprendžiu iš Minsko "Dinamo" marškinėlių). Šie keleiviai ne tik nesupranto ką jiems angliškai sako skrydžio personalas, bet ir spoksojo buku žvilgsniu kažkur į horizontą, įgulai teko išsikviesti iš kabinos pilotą... Laimei, skrydis apsiėjo be Oginskio polonezų. Bilietus į oro uosto autobusą rekomenduoju įsigyti iš anksto, nes tada turite teisę įlipti prieš bilieto neturinčius keleivius, kurie atsiskaityti autobuse gali tik kreditine kortele ir tik esant laisvoms vietoms. Briuselio viešbučiai mane pašiurpino savo kainomis, todėl džiaugiausi radusi nebrangų hostelį, kur keturviečiame moterų kambaryje su privačiais patogumais gavau nebrangią nakvynę ir kuklius pusryčius. Visuomeninį transportą ir muziejus padengė Brussels Card 72 val, kurią man maloniai suteikė Briuselio turizmo atstovai iš Visit Brussels.

Kūtvėla lankosi Europos parlamente.

Pakeliui į gėjropą. Biškį baisoka, bet gal kaip nors išsivartysim? 

Oro uosto autobusas buvo pilnas. Važiavome naktį, todėl gerai apylinkių apžiūrėti nepavyko. Pats autobusas buvo kuklus, nei rozečių pasikrauti telefonams, nei wi-fi, nei jokių tarpinių sustojimų, o išlaipino mus prie Gare du Midi/Zuid stoties. Tai viena iš didesnių Briuselio geležinkelio stočių, tačiau viskas jau buvo uždaryta nakčiai. Man reikėjo iš turimo kupono išsigryninti visuomeninio transporto bilietą, todėl pusvalandį sukau ratus, kol radau šiam tikslui tinkamą bilietų automatą. Pirmas vaizdas išėjus iš stoties buvo sukrečiantis- šlapimo smarvė, kalnai šiukšlių, čia pat prie bilietų automato mieganti benamė...Šiaip ne taip išsireikalavau savo bilietą iš bilietų automato ir pabandžiau susigaudyti visuomeninio transporto schemoje. Man pagelbėjo jauna, kiek išgėrusi, bet linksmai nusiteikusi mergina, kuri palaikė mane pradedančiąja imigrante ir nustebo sužinojusi, kad aš-tik turistė. Man pasisekė, nes reikalingas tramvajus buvo už kelių minučių, o tai buvo vienas iš paskutiniųjų tos nakties reisų, būtų tekę kulniuoti iki hostelio naktį tamsiomis gatvėmis ir aptvertomis statybvietėmis. Tiesa, visi tie keisti stoties žmonės laikėsi ramiai ir žiūrėjo savo reikalų, aš jau pradedu nebesistebėti tokiomis didelių, "išsivysčiusių" šalių benamių ir šiaip valkatų gyvenimo aplinkybėmis, nors joks žmogus neturėtų gyventi gatvėje. Kelias dienas Briuselyje važinėjau visuomeniniu transportu-autobusais, tramvajumi, metro- ir stebėjau žmones: madingiausiai pagal paskutinio sezono trendus Briuselyje rengiasi jaunos ir gana ryškiai pasidažiusios tamsiaodės moterys, daug hidžabus ryšinčių ir po ilgais paltais pasislėpusių musulmonių kaip tik priešingai išsiskiria savo kukliais aprėdais, šiaip daug žmonių buvo apsirengę poprasčiai, galbūt taip atsitiko dėl lietingo ir vėjuoto oro. Jeigu Europos Sąjungos sostinėje tie auksiniai pinigėliai ten žeme ridinėjasi, tai ne visi juos randa.

Kelionė į San Mikelės, Murano ir Burano salas. Dienos išvyka iš Venecijos.

Venecija yra nuostabi ir joje galima praklaidžioti visą savaitę, bet man smalsu buvo pamatyti garsiąsias salas San Mikelę, Muraną, Buraną, Torčelą... Su Torčelu šį kartą susipažinti nepasisekė, bet į kitas salas koją įkėliau. Dar vakar ištuštinau piniginę už paskutinius eurus pirkdama vienos dienos bilietą visuomeniniam transportui. Į šį bilietą įskaičiuotas susisiekimas su Mestre rajonu, kur mes gyvenome, ir visi vandens autobusai ne tik Venecijoje, bet ir aplinkinėse salose. Vienkartinis bilietas į vandens autobusą kainuoja 7,50 euro, taigi dienos bilietas buvo didelė ekonomija.

San Mikelės sala.

Iš Mestre į Venecijos autobusų stotį atvykome autobusu ir persėdome į vandens autobusą (toliau-vaporeto) iki San Mikelės salos. Vaporeto vingiavo siaurais kanalais, kirto buvusį žydų geto kvartalą ir išplaukė, jeigu taip galima sakyti, į atvirą jūrą. Nors švietė saulė ir buvo pliusinė temperatūra, vėjas košė ir skverbėsi visur, todėl reikėjo šaliko, kepurės ir pirštinių. Ilgą laiką ši sala priklausė kamaldulių vienuoliams, kurie 1469 m. pasistatė saloje bažnyčią - tai buvo vienas pirmųjų renesansnių statinių Venecijoje. Vėliau vienuolynas ir bažnyčia priklausė pranciškonams. Napoleonas nusprendė, kad Venecijoje nebebus laidojama dėl sanitarinių priežasčių (Venecijos bažnyčių kriptose palaidotus palaikus apsemdavo potynis) ir 1808-1813 m. buvo įkurtos kapinės San Mikelės saloje. San Mikelės saloje laidojami krikščionys (katalikai, ortodoksai, protestantai), žydų ir musulmonų kapinės yra kitur. Dvi salos, San Mikelė ir San Kristoforas delle Pace, XIX a. buvo sujungtos į vieną, taip atsirado dabartinė kvadrato formos sala. Tačiau daugiau sala nebuvo plečiama ir 1995 m. buvo nuspręsta, kad palaidojimas saloje galima tik 10-20 metų priklausomai nuo kapo vietos arba 99 metams šeimos kape, o tada palaikai turi būti perlaidoti kitur arba kremuoti. Iš tiesų, San Mikelės saloje be galo daug kolumbariumų! Kai kuriems vertingiems kapams padarytos išimtys. Nuo 2008 m. pranciškonai vienuolyne nebegyvena. Sakoma, kad reikia vengti San Mikelės salos lapkričio 1-2 d., o Venecijoje tomis dienomis net negalima žiūrėti pro langą- Vėlinių dienomis mirusieji iš San Mikelės salos grįžta į savo namus Venecijoje pasišildyti prie šeimos židinio. Apsilankymas San Mikelės salos kapinėse nebuvo iš maloniųjų- čia tikras mirusiųjų miestas su nesibaigiančiomis kolumbariumų eilėmis ir nenusakoma tyla ir ramybe. Priėjome prie kelių žymesnių kapų (yra kapinių žemėlapis), pamąstėme prie jų, ir skubinomės lauk.

Kelionė į Jordaniją. Antroji diena: Madaba, Nebo kalnas, Negyvoji jūra.

Antroji kelionės diena žadėjo įdomią programą, bet apsilankymas Madaboje man buvo šioks toks nusivylimas. Šis miestas garsėja savo mozaikomis, netgi yra vadinamas "Mozaikų miestu", o mes turėjome tik vieną sustojimą vietoje visos dienos, kaip aš būčiau planavusis savarankiškai. Kita vertus, labai daug kelionių pasiūlymų į vieną dieną sudeda Madabą, Nebo kalną, įtraukia netgi Jordano upę ir Negyvąją jūrą, todėl susidaro toks įspūdis, kad iš tiesų toje Madaboje nėra ką veikti. Paliekame autobusą prie naujai įrengto lankytojų centro ir einame iki bažnyčios, kur saugomas mozaikinis žemėlapis, dėl kurio čia, iš esmės, ir atvažiuoja turistai. Šis dar Bibliniais laikais minimas Madabos miestas savo aukso amžiaus sulaukė Bizantijos periode, kai suklestėjo mozaikos menas. Mozaikinis Palestinos žemėlapis saugomas Šv. Jurgio bažnyčioje- manoma, kad tai yra seniausias Šventosios Žemės žemėlapis pasaulyje, datuojamas VI mūsų eros amžiumi, jame ypač detaliai pavaizduota Jeruzalė. Šv. Jurgio bažnyčioje taip pat yra stebuklais garsėjantis trirankės Mergelės Marijos atvaizdas.

Šv. Jurgio bažnyčia Madaboje.

Statant šią naująją bažnyčią 1884 m. statybininkai atsitiktinai rado Bizantijos laikų bažnyčios liekanas su šia vertinga mozaika. Manoma, kad mozaika sukurta 560 mūsų eros metais ir joje graikų kalba buvo suminėtos net 157 Biblijoje minimos vietos nuo Egipto iki Palestinos. Originali mozaika buvo 15 m x 26 m dydžio ir 6 m pločio, sudėta iš daugiau kaip dviejų milijonų dalelių. Deja, didžioji šios mozaikos dalis mūsų dienų nepasiekė. Prie bažnyčios yra nedidelis lankytojų centras, galima patyrinėti išdidintą mozaikos vaizdą. Kaip šernas kanopomis knisu žemę, nes mūsų gidę pagavo įkvėpimas pasakoti visą Senojo Testamento istoriją. Žinote, kuom skiriasi radijas nuo gido? Radiją bent jau galima išjungti.

Kelnas: odekolono, šokolado ir Trijų Karalių miestas. Antra dalis.

Naują dieną pradėjau pasiklysdama. Būna toks momentas, kai reikia nepažįstamame mieste kažkur nuvažiuoti, aš jau neblogai orientuojuosi kas kur yra, bet tada šauna ta geniali mintis, kad reikia pavažiuoti dar viena stotele toliau, nes gal bus mažiau eiti. Šį kartą tramvajus mane nuvežė tikrai  toliau, negu reikėjo-tiltu į kitą Reino upės pusę, bet nuo vaizdo, kuris atsivėrė į Kelno senamiestį nuo kito upės kranto, man net žandikaulis atvipo.

Alt St Heribert bažnyčia. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1376 m., atstatyta dabartinė 1977 m.

Kelno senamietis.

Kelno naujamiestis.

Kūtvėla lankosi Kelne.

Gatvės menas.

Ilgai nevėplinėjau, senamiestyje manęs laukė ilga diena. Kadangi turėjau Kelno miesto turistinę kortelę su visuomeniniu transportu, tai tiesiog įšokau į kitą tramvajų atgal, pavažiavau tą vieną stotelę, išlipau ir tiek naujienų.

Kelnas: odekolono, šokolado ir Trijų Karalių miestas. Pirma dalis.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad skaičius asmenų, karalių ar tiesiog išminčių, atėjusių aplankyti naujagimio Jėzusėlio, Biblijoje nėra nurodytas. Dovanų jie atnešė tikrai karaliui deramų- aukso, smilkalų ir miros, nors neabejoju, kad Marija būtų labiau įvertinusi tris karalienes su pampersais, vaikišku šampūnu ir drėgnomis servetėlėmis. Betgi šio reportažo metu Redakcija laikysis kanoniškai priimto sutarimo, kad karalių buvo trys.

Nebrangus skrydis į Kelną buvo mano eilinės nemigos rezultatas, nes vieną naktį prieš gerus kelis mėnesius vis varčiausi pataluose ir niekaip negalėjau užmigti, todėl nusprendžiau pažiūrėti ar Ryanairas kokių gerų kainų nesiūlo (neklauskite, kodėl tai reikėjo daryti antrą valandą nakties) ir štai, prašom, yra geras pasiūlymas į kažkokį ten Kelną. Aš, aišku, nedurna kaip inkilas, pasižiūrėjau internete kas tas Kelnas ir tai, ką man Google Images parodė antrą valandą nakties, man visai patiko, todėl nusprendžiau įsigyti šį skrydį. Kai skrydžio patvirtinimas jau gulėjo mano elektroniniame pašte prisiminiau, kad būtent Kelne per Naujuosius metus iš 2015-ųjų į 2016-uosius migrantai siaubė miestą ir prievartavo moteris (vien Kelne buvo užregistruota 600 lytinių nusikaltimų tą naktį). Kitais metais didesniuose Vokietijos miestuose per Naujuosius metus moterims buvo išskirtas metaline tvora aptvertas getas, kur jos galėjo ateiti, "jeigu pasijustų nesaugiai" savo gimtajame mieste. O vos kelios dienos prieš mano skrydį kažkoks šaunuolis iš Sirijos Kelno centrinėje traukinių stotyje į greito maisto restoraną įmetė Molotovo kokteilį, kuris nudegino paauglei kojas, paskui šis teroristas (arba alleged terrorist, kaip rašo tolerantiškoji spauda) paėmė įkaite moterį ir viskas baigėsi tuom, kad netolerantiška vokiečių policija jį peršovė ir pasiuntė į reanimaciją. Juokas juokais, bet mano kelionės metu Kelnas buvo bene saugiausias miestas Vokietijoje, nes visuomet po tokių įvykių sustiprinama apsauga. O nuo šios vietos-tik apie gerus dalykus. Pažadu!

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Kelno katedra.

Kelnas ar Kiolnas? VLKK teigia, kad "Taisyklingai adaptuota Vokietijos miesto Köln forma yra Kelnas" ir deda nuorodą į Visuotinę lietuvių enciklopediją, kuri savo ruožtu praneša, kad "Köln (Kèlnas), miestas Vokietijos vakaruose, Šiaurės Reino‑Vestfalijos žemėje, abipus Reino; apygardos centras. 961 000 gyventojų (2006); priklauso Reino‑Ruhro aglomeracijai; ketvirtas pagal gyventojų skaičių Vokietijos miestas. Didesnė jo dalis yra Reino kairiajame krante; per Reiną nutiesti 8 tiltai. Upių uostas (didžiausias Vokietijoje; krovinių apyvarta 7–8 mln. t, 2001). Geležinkeliai ir automobilių magistralės jungia Kölną su daugeliu Vokietijos, t. p. Olandijos, Prancūzijos miestų. Kölną juosia žiedinė automobilių magistralė (54 km). Tarptautinis oro uostas (Wahner Heidėje, į pietryčius nuo Kölno; aptarnauja Kölną ir Boną). Metropolitenas (nuo 1985)."... Aš keliu rankas aukštyn ir mojuoju balta vėliava, nes pasiduodu, net nepasiduodu, o tiesiog gėdingai kapituliuoju: tai Kelnas, Kiolnas ar Köln? Redakcija mielai rašytų Odekolonas, tik vat kad tokio miesto nėra, todėl reportaže bus minimas Kelnas, nes taip buvo pas Ryanairą parašyta. 

Mano tiesioginis skrydis iš Vilniaus buvo pakankamai vėlyvas, bet Vokietija turi vieną privalumą keliautojams iš Lietuvos- vokiečiai gyvena viena valanda atgal nuo mūsų, todėl galima "sutaupyti" šiek tiek laiko. Mano kelionės metu Kelne buvo visiška betvarkė su visuomeniniu transportu, negaliojo atsispausdintos transporto schemos, net Google turima informacija buvo klaidinga (sic!), nes vyko kažkokie požeminio geležinkelio tvarkybos darbai (Kelne kursuoja tramvajus, mokantis palįsti po žeme kaip metro), todėl traukiniai nestojo reikiamose stotelėse ir iš esmės turistui buvo gyva pekla ten toje visoje maišalienėje susigaudyti, bet čia gi Vokietija, Ordnung muss sein, todėl beveik visose miesto traukinių ir autobusų stotelėse buvo visuomeninio transporto darbuotojai, kurie nukreipinėjo žmones į reikiamus transportus. Dėl viso šito chaoso į savo hostelį atvykau gerokai po vidurnakčio. 

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": muzikinė rezistencija po kupolu su Jogailaičių karūna.

Būna, kad nušvitimas ištinka tada, kai mažiausiai jo lauki, tarkime,- pūkšteli į vonią ar per kaktą taukšteli obuolys. Manasis nušvitimas atsitiko vidury Vokiečių gatvės, kai mano sijono padalkos pasiraitė nuo kelių iki vidurio šlaunų taip, kad išsigandau, jog su tokia nuogybe manęs joks kunigas į sakralinės muzikos valandas neįleis ir teks man iš savo 38 sijono dydžio peršokti, deja deja, į 40. Bet šiandien ne apie tai, šiandien apie tai, kas studentų himne įvardinama kaip mecenatum caritas.

Sakralinės muzikos valandos Šv. Kazimiero bažnyčioje yra Kristupo festivalio dalis ir šie valandos trukmės koncertai visuomenei yra nemokami (todėl, jeigu norite gauti atsisėsti, turite ateiti bent penkiolika minučių iki koncerto pradžios). Šiuos koncertus visuomenei dovanoja Kazickų šeima, tiksliau- Kazickų šeimos fondas, nes pačių mecenatų, daktaro Jono Petro Kazicko ir jo žmonos Aleksandros, jau nebėra tarp mūsų. Nuo 2015 m. jų šviesiam atminimui Kazickų Šeimos Sakralinės Valandos skamba kiekvienais metais.

Vargonams gaudžiant su niekuo nesupainiojamą Johannes Brahms patyriau deja vu, lyg būčiau grįžusi kelis dešimtmečius atgal į sovietmetį ir koncertų sale paverstoje bažnyčioje klausyčiausi koncerto. Juk, kaip tikino Vilniaus Katedros-koncertų salės-parodų galerijos meninės programos autoriai, jie visada rinkdavosi rimtus kamerinės muzikos kūrinius koncertams buvusiose bažnyčiose. Kas žino, gal Johannes Brahms irgi skambėjo po išniekintų bažnyčių skliautais.

Po Jogailaičių karūna. 

Tos sakralinės muzikos valandos man dabar atrodo muzikinė rezistencija prieš režimą, kuriam apkapotos nuodingos galūnės, bet kurio konvulsijos draskomas kūnas traiško viską, kas pasitaiko jo kelyje. Tačiau ta Jogailaičių karūna ant Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo mane veikia raminamai-kol ji ten, vadinasi, viskas yra gerai.

Tegul taip ir lieka.

Ars longa, vita brevis. Apsilankymas ramiausioje Vilniaus bažnyčioje.

Kokia kantri, pagalvoju, kiek ištvėrei! Ir: ar išmuš tavoji valanda? Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada?-Jurgis Kunčinas. O sulauksime, jeigu duos Dievas ir netrukdys žmonės, greitai.

Šiandien sudalyvavau ekskursijoje po Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Marijos Paguodos, Paguodėjos) bažnyčią Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje. Apie tokią negirdėjote? Nenuostabu. Ji nukišta į tranzitinį Vilniaus senamiesčio kampą, kuris, jeigu jau taip nuoširdžiai, niekada nebuvo labai jau kažkoks prestižinis. Tik šių metų birželio mėnesį ji buvo atšventinta kaip bažnyčia ir dėl savo sudėtingos istorijos yra praktiškai netyrinėta specialistų, todėl viešojoje erdvėje yra daug netikslios informacijos. Iš anksto atsiprašau, jeigu bus netikslumų ir mano pasakojime.

Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniaus senamiestyje.

Savičiaus gatvė mane pasitiko į gatvę "išsprogusiais" barų staliukais. Taip sakau ne todėl, kad kartas nuo karto Vilniaus senamiestyje randama nesprogusių karo reliktų, bet todėl, kad nežinojau apie tokią koncentraciją barų ir restoranų šioje gatvėje, nes paprastai ji būna tyli ir nejauki. Bet gyventi šioje gatvėje nenorėčiau-labai daug triukšmo, cigarečių dūmų ir tranzitinio automobilių eismo. O dabar dar ir turistų minios pradėjo voromis traukti.

Pirmojo pasaulinio karo paveldas Zarasų rajone.

Šį savaitgalį sudalyvavau ekskursijoje po Zarasų rajono tarpukario paveldo objektus. Kadangi šį projektą įgyvendino Zarasų krašto muziejus, o dalinį finansavimą skyrė Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, tai turistams dalyvavimas ekskursijoje buvo nemokamas, tik reikėjo užsiregistruoti (vietų skaičius buvo ribotas). Ši ekskursija man suveikė kaip pigus skrydis, kai pačiumpi bilietus už gerą kainą, o paskui primoki už viską :-) Taip buvo todėl, kad Zarasai su Vilniumi sujungti labai nepatogiu rytiniu autobuso reisu, kuris ekskursijos dieną atvyksta į Zarasus jau gerokai prasidėjus ekskursijai, taigi ekskursijos reikėjo arba atsisakyti, arba atvykti iš vakaro ir nakvoti Zarasuose. Kad Kūtvėla atsisakytų nemokamos ekskursijos? Tai jau ne!

Pirmojo pasaulinio karo vokiečių įtvirtinimai Zarasų rajone.

Zarasų rajono lankytinos vietos.

Pasidairiau nakvynės vietos. Man reikėjo pernakvoti vieną naktį prieš ekskursiją, o ekskursijos dienos vakare buvo tinkamas autobuso reisas į Vilnių. Svarbiausia man buvo nakvynės kaina ir radau gerą variantą: svečių namai "Zarasai". Lova žmogui čia kainuoja 8-9 eurus parai, bet man teko mokėti dvigubai, nes ėmiau dvivietį kambarį, nors gyvenau viena. Zarasai būtų puiki kelionės kryptis dviese, nes žymiai sumažėtų nakvynės kaštai :-) Pusryčiai nėra teikiami, bet yra didelė bendra virtuvė, kur galima gamintis maistą. Šioks toks minusas-bendri patogumai visam aukštui, nes gali susidaryti laukiančių į dušą eilė, tačiau šį kartą svečių buvo mažai ir eilių nebuvo. Kiek nerimavau dėl kaimynų, bet naktis praėjo ramiai (iš dalies-dėl ausų kamštukų, nes sienos praleidžia garsus). O dėl kaimynų, tai buvo kelios šeimos su mažais vaikais, viena šeima keliavo su savo augintiniu-dideliu labradoru, kuris džiaugsmingai daužė uodega į grindis pamatęs kitus svečius.

Kūtvėla keliauja į malonų miestą Marijampolę arba Cukrumi nubarstytas lietuviškasis Majamis.

Reportažo partneris: Marijampolės turizmo informacijos centras.

Nenoriu girtis, ale šį savaitgalį svečiavausi Marijampolėje. Žemėlapiai nesutaria dėl geografinės šio miesto padėties: Suvalkijoje ar Sūduvoje yra toji Marijampolė? Geografinės priklausomybės nustatymo metodika yra labai paprasta- jeigu gimei Marijampolėje, tai esi tikras sūduvis, o jeigu "atsivilkai" iš kitur, t.y. persikėlei čia gyventi, tai esi suvalkietis. Genialu!

Paminklas Tautai ir kalbai, Marijampolė.

Į Marijampolę laikinai "atsivilkti" ketinau jau seniai, ir štai pagaliau prisiruošiau! Apie Marijampolę buvau girdėjusi tik tiek, kad tai labai gražiai tvarkomas miestas ir kad Marijampolės savivaldybė geriausiai Lietuvoje įsisavina ES lėšas, bet jų neiššvaisto visokioms biezabrazijoms, o protingai investuoja į miesto gerbūvį, kad čia būtų gera marijampoliečiams ir miesto svečiams. Marijampolės miesto pradžia yra Kvietiškio dvaras, kurį 1717 m. pastatė Prienų seniūnas grafas Morkus Antanas Butleris ir jo žmona Pranciška Ščiukaitė Butlerienė. Vieta, reikia manyti, buvo iš tiesų graži, nes dvaro pavadinimas greičiausiai kildinamas iš lenkiško žodžio "kvietkas", t.y. gėlė. Tuo laikotarpiu prie dvarų kūrėsi miesteliai, todėl netoli Kvietiškio dvaro išaugo miestelis Starapolė, šiandieninės Marijampolės pradininkas  (pirmas Starapolės paminėjimas datuojamas 1732/1736 m., iki tol vietovė žinota kaip Pašešupio kaimas). Pats Marijampolės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1750 m., o sovietinės okupacijos metais 1955-1989 m. miestas buvo vadinamas Kapsuku. Šiandien Marijampolė didžiuojasi susigrąžinusi istorinį pavadinimą ir nedaro jam gėdos. Taigi, dėl ko verta "vilktis" į Marijampolę?

Piligriminis Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje: Kūtvėla išbando Punia-Alytus atkarpą.

Kai per turizmo naujienų parodą "Adventur 2018" tyrinėjau Alytaus stendą, gavau informacijos apie Camino Lituano, t.y. lietuviškąjį Šv. Jokūbo piligrimų kelią. Šv. Jokūbo piligriminis kelias, kuriuo nuo viduramžių eina piligrimai, 1987 m. paskelbtas pirmuoju Europos kultūros keliu. Tuo metu Lietuva buvo už "geležinės uždangos" ir piligrimai negalėjo viešai išreikšti savo religinių įsitikinimų. Tačiau dėka daugelio darbščių žmonių dabar nepriklausomoje Lietuvoje turime keturis lietuviškus Šv. Jokūbo piligriminius kelius, vedančius į Santjago de Kompostelą Ispanijoje: Žemaitijos/Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Jie visi yra pripažinti tarptautiniu lygiu ir sertifikuoti Europos Tarybos kultūros kelių institute. Be to, vidinis žiedas jungia vienuolika Lietuvoje esančių Šv. Jokūbo bažnyčių. Piligriminiai keliai padeda susipažinti su senąja architektūra, bažnyčiose sukauptomis dailės vertybėmis, muzikiniu ir kulinariniu krašto paveldu. Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje globoja Vilniaus arkivyskupas G. Grušas.

Kūtvėla eina Šv. Jokūbo keliu Lietuvoje.

Santjago de Kompostelos katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai-prie jų prisiliesti ir keliauja visos Europos piligrimai. Kai kurie nueina dar apie 100 km iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo laikoma žemės kraštu, ir čia iš jūros pasiima piligrimystės įrodymą-kriauklę. Sakoma, kad tokia kriaukle Šv. Jokūbas pasisemdavo vandens. Jokūbas, dar gerokai prieš tapdamas šventuoju, su broliu Jonu buvo paprasti Galilėjos ežero žvejai, kol vieną gražią dieną juos tapti žmonių sielų žvejais pakvietė Jėzus Kristus. Šventajame Rašte Jokūbas minimas vos kelis kartus, o po Jėzaus mirties išvyko pamokslauti į Iberijos pusiasalį, db. Ispaniją. Pastoracinis darbas ėjosi nekažin kaip, todėl netrukus Jokūbas, vis dar ne šventasis, grįžo į Palestiną. Pakeliui Saragosoje, sakoma, jam apsireiškė Mergelė Marija (šis apsireiškimas laikomas vieninteliu jos apsireiškimu jai dar gyvai esant) ir paprašė pastatyti bažnyčią stulpo, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus, garbei. Jokūbas šį prašymą įgyvendino- db. Saragosoje pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar katedrą, o Pilara iki šiol yra labai populiarus moters vardas Ispanijoje. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas (sakoma-nukirsdintas) ir todėl jis laikomas pirmuoju apaštalu kankiniu. Tada Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės ir  jūrininkų nevaldomų laivu be burių ir irklų perplaukė Viduržemio jūrą ir atvyko į Iberiją (kodėl Jokūbo kūną reikėjo išvogti, man išsiaiškinti nepavyko). Čia Jokūbas ir buvo palaidotas. Palaidotas ir 750-čiai metų pamirštas. Tiesą sakant, vietiniams gyventojams ir taip buvo ką veikti, nes beveik 800 metų truko Iberijos pusiasalio atkariavimas iš musulmonų. Ir štai apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis rado apaštalo Jokūbo ir-pasisek tu man taip- dviejų jo mokinių palaikus. Nedidukė koplyčia, kurioje palaikai buvo perlaidoti, tapo vyskupystės centru. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą 1189 m. paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės, o piligrimams keliaujantys į Santjago de Kompostelą šventaisiais metais (kai Šv. Jokūbo diena, liepos 25, išpuola sekmadienį) užskaitoma skaistykla. Tačiau netruko atitikti taip, kad šiuo keliu teko trepsėti už bausmę nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims ir piligrimystės prestižas smuktelėjo, o piligrimo lazda buvo reikalinga ne tiek ėjimui palengvinti, kiek atsimušti nuo tokių "piligrimų". 1578 m. Santjago de Kompostelą aplankė Jurgis Radvila, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir kardinolu. Reformacija sudavė stiprų smūgį piligrimystės tradicijoms, o Apšviestajame XVIII a. kelias pradėtas užmiršti. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų realiai piligrimais išliko tik Ispanijos ir Portugalijos gyventojai. Lyg to būtų maža, per suirutes 1518 m. Šv. Jokūbo palaikai dingo ir buvo atrasti tik 1879 m., tada jų autentiškumą patvirtino Popiežiaus bulė. Po beveik šimto metų Camino de Santiago vėl atgimė, Europos Taryba 1987 m. išleido deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti šį piligriminį maršrutą. Tai veikia, nes piligrimų skaičius kasmet auga ir Šv. Jokūbo keliu per metus eina apie 200,000 piligrimų. Šv. Jokūbo kelias 1993 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Na, iki Ispanijos man dar toli, bet Lietuvoje dvasingai patrepsėti irgi galima. Taigi, kaip tas daroma?

Graikiški Kūtvėlos nuotykiai Atėnuose. Ekonomika turi būti ekonomiška. II dalis.

Kitą rytą vėl kėlėmės taip pat anksti, prausėmės duše kartu su vojeristu uodu, sočiai papusryčiavome ir tęsėme pažintį su Atėnais. Kaip jau minėjau praeitame įraše, pakartotinis apsilankymas Nacionaliniame archeologoijos muziejaus knygyne naudos nedavė, bet ten yra vidinė kavinė ir labai dailus kiemelis, tikrai verta užsukti, o ir bilieto pirkti į kavinę nereikia.

Mozaika su Gorgone Medūza.

Dievas Forkinas ir deivė Keta susilaukė trijų dukterų gorgonių, iš jų tik viena, Medūza, buvo mirtinga. Medūza buvo labai graži mergelė ir dievas Poseidonas ją išprievartavo deivės Atėnės šventykloje, kur ši nelaimėlė buvo atbėgusi nuo jo aistros slėptis. Atėnė, žinoma, nenubaudė Poseidono, o visą rūstybę už išniekintą šventyklą išpylė ant Medūzos ne tik paversdama ją pabaisa, nuo kurios žvilgsnio visi akmenėjo, bet dar ir ištremdama. O čia karalius Polidektas (nesąžiningai) laimėjo karietų rungtynėse gražiosios karalaitės Hipodamijos ranką ir iškėlė vestuves, į kurias sukvietė daug svečių, jų tarpe buvo ir didvyris Persėjas. Tada buvo normalu reikalauti brangių dovanų iš vestuvių svečių, į ką Persėjas atsakė, kad jis nors ir gorgonės galvą gali padovanoti. Tai kad apsidžiaugė Polidektas ir liepė tą galvą atnešti, ir teko liežuvio nevaldančiam Persėjui į kelionę leistis. Įsivaizduokite, nega na to, kad tave išprievartavo ir subjaurojo, tai dar kažkoks egomaniakas tavo galvos užsigeidė! Sumedžiojo visgi Persėjas Medūzą ir nukirto jai galvą, o tada jai iš kaklo iššoko Pegasas (sparnuotasis žirgas) ir Chrisaoras (milžinas)-Poseidono prievartos vaisiai. Medūzos galvą Persėjas pritvirtino ant skydo ir vėliau padovonajo tai pačiai deivei Atėnei kaip padėką už pergales (matyt, visgi apsigalvojo dėl vestuvinės dovanos Polidektui). Koks šios legendos moralas, tai aš net nežinau. 

Graikiški Kūtvėlos nuotykiai Atėnuose. Ekonomika turi būti ekonomiška. I dalis.

Viena iš priežasčių, kodėl mano viešnagė Graikijos sostinėje truko vos dvi dienas buvo ta, kad viešoji nuomonė apie Atėnus yra labai prasta. Kad turbūt padariau klaidą supratau tik paspaudusi apmokėjimo už skrydį mygtuką- juk Atėnai egzistuoja jau 3,500 metų! Per tiek laiko tikrai galima prikaupti ką rodyti turistams ir ilgiau nei dvi dienas, ar ne? Dar labai bijojau pasiklysti tose alfose ir omegose, nes net Gūglė savo žemėlapius man rodė graikiškai, už ką aš ant jo garsiai bariausi. Žmogui, kurio akis pripratusi prie lotyniškos abėcėlės, tie visi graikiški kringeliai atrodė kaip košmaras iš Guobų gatvės. Kita problema buvo sėkmingai susirasti nakvynės vietą rajone, kur tie baisieji spaudos aprašytieji imigrantai ir pabėgėliai iš Afrikos ir Vidurio Rytų manęs nenužudytų. Žinoma, būdama Kūtvėla, išsirinkau viešbutį, kaip rodė turistų atsiliepimai, bene pačioje pavojingiausioje Atėnų vietoje-Omonia rajone. Tiesą pasakius, praktiškai visi protingos kainos (2*-3*) viešbučiai turėjo atsiliepimus apie blogus rajonus, nelegalius imigrantus, prostitutes, narkomanus, o Atėnų metro kišenvagiams net graikų policija giedojo ditirambus...Kuom labiau artėjo kelionės data, tuom labiau iš siaubo plėtėsi mano akys. Bet trauktis nebuvo kur, todėl juostele pririšau piniginę rankinėje, pervedžiau kelionės biudžetą į Revolut kortelę ir išsiėmiau kelionės draudimą.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Atėnais.

Ryanair tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Atėnus truko apie tris valandas, todėl laikui prastumti Vilniaus oro uoste nusipirkau Dan Brown "Da Vinci code", šios knygos užteko ir atgaliniam skrydžiui. Atėnuose leidomės apie 16:00 val. Oro uoste susitikau su savo ukrainiete drauge Irina iš Kijevo, nusipirkome trijų dienų bilietus Atėnų visuomeniniam transportui (72 val/22 eur) ir susiradome metro, kuriuo su vienu persėdimu nuvažiavome iki artimiausios mūsų viešbučiui metro stoties. Išėjusios iš metro įsijungėme GoogleMaps ir susiradome savo viešbutį. Tiesa, šiek tiek paklaidžiojome, nes Atėnų gatvės labai painios, iš vienos sankryžos kartais atsišakoja penkios gatvės ir sunku suprasti, į kurią iš jų tas GoogleMaps tiksliai rodo. Rajonas, kaip teisingai rašė komentaruose kiti keliautojai, tikrai buvo ne iš geriausių: gatvės dvokia šlapimu, čia pat miega benamiai, pakampiuose rikiuojasi prostitutės ir narkomanai, grupelėmis sėdi jauni migrantai vyrai. Tačiau neteiskime ir nebūsime teisiami, sako Evangelija pagal Luką. Įsikūrėme savo kambaryje, pavakarieniavome registratūros darbuotojos parekomenduotame restorane (tokioje greito maisto graikų tavernoje) ir pirmąją pažintį su Atėnais užbaigėme Bar A, nuo kurio terasos matosi naktinis Akropolio kalvos vaizdas. Jie netgi turėjo Cosmopolitan kokteilį!

Monastiraki aikštė ir naktinis Akropolis. Jamam? 

Viena legenda pasakoja, kad seniai seniai Atėnų (tada miestas dar buvo be pavadinimo) karalius Kekropas, kuris buvo iš žemės gimęs pusiau žmogus ir pusiau gyvatė, sumanė surasti miestui dieviškąjį globėją. Dievas Poseidonas ir deivė Atėnė susiginčijo dėl šios garbės, o karalius Kekropas paprašė abiejų dievų padovanoti miestui ką nors vertingo. Poseidonas trišakiu trenkė į Akropolio uolas ir ištryško vandens šaltinis, o Atėnė iš savo ieties pasodino pirmąjį alyvmedį. Deja, Poseidono ištryškintas vanduo buvo jūrinis ir gerti netiko, todėl pergalė buvo priskirta Atėnei. Jos vardu miestas ir buvo pavadintas. Poseidonas įsižeidė ir Atėnus prakeikė linkėdamas, kad šie niekada normalaus vandens taip ir neturėtų. Šis prakeiksmas tęsiasi iki šiol.

Rubrika "Matau atsiveriantį dangų": penki Dievo Motinos atvaizdai.

Dievo Motinos ikonografijoje aiškiai išskiriami penki pagrindiniai Dievo Motinos (Theotokos) vaizdavimo būdai. Pirmasis ir turbūt dažniausiai paplitęs būdas yra Hodegetrija (Odigitrija), t.y. "rodanti kelią". Šioje ikonoje Dievo Motina viena ranka laiko Vaikelį, o kita rodo į jį. Tai gali būti siejama su Jėzaus žodžiais: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane". Kita vertus, tradicija sako, kad Mergelės Marijos Hodegetrijos protovaizdą nutapė pats Šv. Lukas, o šis atvaizdas V a. buvo atvežtas iš Šventosios Žemės į Konstantinopolį ir patalpintas Hodegono vienuolyne, pats Hodegetrijos vardas atsirado IX a., greičiausiai nurodant šio atvaizdo buvimo vietą. 

Lukiškių Dievo Motina Hodegetrija.

Manoma, kad Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas yra vienas seniausių, pasiekusių mūsų laikus, tik dar mažai tyrinėtas. Pasakojama, kad šį atvaizdą Maskvos karo metais apie 1649 m. į savo dvarą atsivežė Lazdijų seniūnas ir Lietuvos artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis. Jo sūnus po tėvo mirties padovanojo šį atvaizdą Seinų dominikonams, kurie savo ruožtu 1684 m. jį atidavė Vilniaus Lukiškių dominikonų Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai-taip stačiatikiška ikona tapo katalikišku paveikslu. Reikia paminėti, kad lenkai ir lietuviai neretai kaip karo grobį iš kitatikiškų kraštų parsiveždavo bažnytinių vertybių, įskaitant ir šventuosius paveikslus, kuriuos dovanodavo katalikų bažnyčioms kaip votus už Dievo pagalbą. Tais pat metais Lukiškių dominikonai jau ėmė užrašinėti stebuklus, patirtus šio atvaizdo dėka. Vilniaus akademijos spaustuvė 1737 m. išleido Remigijaus Smiarovskio parengtą knygą "Mistinis fontanas" apie šį atvaizdą ir jo dėka patirtus stebuklus.

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas buvo ne kartą restauruotas, todėl šiuo metu nėra galimybės nustatyti tikslią paveikslo sukūrimo datą. Lietuvos dailės muziejaus Petro Gudyno restauracijos centre šis paveikslas paskutinį kartą restauruotas 2008-2012 m. Tuo metu ir buvo nustatyta, kad ši ikona buvo nutapyta pagal XV a. pab. labai populiarų Smolensko Hodegetrijos atvaizdą. Lukiškių Hodegetrija datuojama XV a. pab.-XVI a. pr. ir priskiriama Vidurio ir Šiaurės Rusijos žymiausia Dionisijaus (kitaip-Maskvos) dailės mokykla. Pačios Smolensko Hodegetrijos originalas neišlikęs.

Besikuisdama po Dievo Motinos atvaizdus radau vieną įdomų- Hodegetrijos tipui priskiriamą Nenugriaunama Siena (Blachernae).  Ši VII a. ikona buvo Blachernae rajone Konstantinoplyje, todėl ir gavo tokį vardą. Ji laikyta ne tik šio miesto, bet ir visos Bizantijos globėja. Viena istorija pasakoja, kad ikona dingo 1434-1453 m. nežinomomis aplinkybėmis, bet XVII a. ji pati, o gal tik jos kopija atsirado Ato kalno vienuolyne, tada šią ikoną 1653 m. Ato kalno vienuoliai pasiuntė dovanų carui į Maskvą, o caras liepė ją pakabinti Uspenje sobore priešais Vladimiro Dievo Motinos atvaizdą. Karo su Abiejų Tautų Respublika dėl Smolensko metu ši ikona buvo pritaisyta ant caro rogių kaip apsauga jam keliaujant. Visgi, ši ikona taip ir netapo labai plačiai gerbiama, ją netgi paliko Kremliuje evakuojant Maskvą Napoleono karo metu, laimei, ji nesudegė. Ji buvo mėgiama didikų šeimų, kurie užsakė jos kopijas skirtingoms bažnyčioms. Ikona ne kartą buvo restauruota, išgyveno revoliuciją ir karus, šiuo metu saugoma Tretjakovo galerijoje.

Antrasis Dievo Motinos vaizdvimo būdas yra Meilingoji (Umilenije, Eleusa). Šioje ikonoje Mergelė su Vaikeliu meiliai susiglaudžia skruostais, Vaikelis viena ranka ją apkabina. Tai nėra tik meilus šeimos ryšys, bet ir savotiškas meilės ryšio tarp Dievo ir žmonijos simbolis. Tokie paveikslai žinomi ir katalikų tradicijoje.

Jaroslavlio stiliaus Umilenije ikona. Ne originalas.

Dar 1213-1215 m. Jaroslavlio kunigaikštystėje buvo pastatytas Uspenjės soboras, o jame ir dabar yra saugoma Jarosalvlio Dievo Motinos ikona. Originalioji ikona žinoma nuo XIII a. ir garsėja stebuklais. Sakoma, kad XIII a. į miestą šią ikoną atvežė kunigaikščiai Vasilijus ir Konstantinas Vsevolodičiai. Tai įvyko sunkiais kraštui metais, nes juos siaubė mongolai totoriai, o šis atvaizdas turėjo įkvėpti Jaroslavlio gyventojams tikėjimo ir vilties kovoti su žiauriu priešu. Tiesa, iš kur kunigaikščiai ikoną gavo, istorija nutyli, žinoma, kad šis atvaizdas gerbtas dar prieš jo atsiradimą Jaroslavlyje, o nutapė jį galbūt Vladimiro ar Kijevo mieste.

1501 m. Jaroslavlyje kilo gaisras, nusiaubęs miestą, sudegė ir Uspenjės soboras. Ruošiant vietą naujam soborui, buvo rasti kunigaikščių Vasilijaus ir Konstantino sarkofagai. Po pamaldų juos palaidojo ten, kur rado, bet čia prapliupo dangus-kilo baisi audra ir dvi savaites be pertraukos lijo. Miestiečiai suprato tai kaip ženklą, kad nepakankamai pagarbos parodyta kunigaikščiams. Jie kreipėsi į Rostovo vyskupą prašydami leidimo gerbti kunigaikščius kaip šventuosius. Palaikai buvo pernešti į Šv. Boriso ir Glebo cerkvę, ir tuoj pat liūtis liovėsi. Žinia apie šį įvykį pasiekė Maskvos didįjį kunigaikštį Ivaną III, kuris iš Maskvos atsiuntė patyrusių meistrų naujojo soboro statyboms. Taip 1501-1504 m. Jaroslavlyje iškilo penkių kupolų dengtas, didžiausias Jaroslavlio krašte soboras. Štai tuomet išgarsėjo ir Jaroslavlio Umilenije ikona, kurią imta kopijuoti. Į naują soborą pernešti ir kunigaikščių palaikai su Jaroslavlio Umilenije ikona. 1789 m. Rostovo arkivyskupas persikėlė į Jaroslavlį ir taip Uspenje sobore saugoma ikona įgavo dar daugiau pagarbos. Ši ikona matė daug: jai lenkėsi Ivanas III, čia buvo Rusijos sostinė, kai Abiejų Tautų Respublikos pulkai užėmė Maskvą, jai lenkėsi pirmasis Romanovų dinastijos atstovas, jai lenkėsi ir paskutinysis Romanovas 1913 m.

1937 m. Uspenjės soboras buvo išsprogdintas, nes reikėjo atlaisvinti vietą parkui. Ikona dingo. Ir štai, 1998 m. vienas ikonų tapytojas ir restauratorius iš Murmansko atvyko į svečius pas pažįstamus Rostovo apylinkėse. Čia daržinėje jis ir rado šią ikoną, jos būklę galima įsivaizduoti. Dailininkui ikoną pavyko pasiimti pas save į Murmanską ir restauruoti. Darbą užbaigė 2000 m., o 2003 m. ikona grįžo į Jaroslavlį, šalia kunigaikščių palaikų, kuriuos irgi pavyko išsaugoti. Uspenjės soboras atstatytas 2004-2010 m. minint miesto 1,000 metų jubiliejų.

Jeigu Mergelė liečiasi su Vaikeliu skruostais, ikona priskiriama Eleusa tipui, o jeigu Mergelė prie Vaikelio glaudžiasi smarku-tai Glykophilousa tipas. Jeigu Mergelė su Vaikeliu glaudžiasi skruostais, o Vaikelis abiem rankom ją apkabina- tai Kardiotissa tipas. Jeigu Mergelė glaudžia Vaikelio ranką prie savo lūpų- tai Paramythia tipas.

Trečias Dievo Motinos vaizdavimo tipas yra Maloningoji (Enthroned, Kyriotissa, Panakranta). Mergelė Marija vaizduojama sėdinti soste su Vaikeliu ant kelių, abudu žiūri tiesiai prieš save. Sostas pabrėžia jos tobulumą prieš nusidėjėlius, ji kartu su Sūnumi valdo pasaulio likimą.

Andreas Ritzos, apie 1460-1480 m.

Apie A. Ritzos mažai žinau, tik tiek, kad jis gyveno 1421-1492 m. ir buvo ikonų tapytojas Kretoje. Šiuo metu apie šios ikonos tapybos aplinkybes ir įdomybes daugiau nieko pasakyti negaliu, reikės pasidomėti pas dailėtyrininkus.

Ketvirtasis Dievo Motinos vazidavimo būdas yra Tarpininkaujanti (Panayia Agiosortissa, Zastupnitsa). Mergelė Marija vaizduojama viena, iš profilio, sulenktomis rankomis, žiūri nuo savęs į kairę pusę. Dažnai tokia ikona buvo diptikas su Jėzaus ikona, į kurią ir yra pasisukusi ir meldžianti mums užtarimo Marija. Tai gana retas atvaizdas, sunkiai radau iliustraciją, bet ir apie ją nėra informacijos, tai nežinia, ar tai-tikra ikona ar tik piešinėlis. Bet kuriuo atveju, panašumas yra.

Marija Agiossortissa. Pinterest/Ethan Hunt. 

Penktasis Dievo Motinos vaizdvimo būdas yra Besimeldžiančioji (Oranta, Panadia, Our Lady of the Sign, Znamenskaja). Šio tipo ikonoje Mergelė Marija laiko Vaikelį įsčiose, kurios pavaizduotos kaip rutulys. Tai turi priminti žodžius Izaokui: "Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu." Šio tipo ikonos labai paplitusios.

Dievo Motinos ikona Znamenskaja. 

Rusios žemėse šio tipo ikonos žinomos jau XI-XII a. Jos taip pavadintos Didžiojo Naugardo ikonos garbei, su kuria siejamas 1170 m. įvykis. Tuo metu Didysis Naugardas buvo priešų apsuptyje ir žmonės ėmė melstis Viešpaties užtarimo. Į trečią parą Didžiojo Naugardo arkivyskupas išgirdo balsą, liepantį paimti iš cerkvės Dievo Motinos atvaizdą ir nunešti ant miesto sienos. Kai ikona buvo nešama, ją priešai apšaudė strėlėmis, viena jų perdūrė Marijai veidą. Iš ikonos akių pasipylė ašaros ir ji atsisuko veidu į miestą. Tokį stebuklą pamatę priešai kone išprotėjo, ėmė mušti savus, o drąsos įgavę naugardiečiai juos užpuolė ir nugalėjo. Šio tipo ikonos labai populiarios ir garsėja stebuklais.

Yra keletas kitų kanoninių Dievo Motinos atvaizdų. Įdomūs yra Dievo Motinos Užtarėjos (Pokrova) paveikslai. Juose Mergelė Marija apsiaustu dengia jos užtarimo meldžiančius asmenis. Yra ir šiam tipui priskiriamas stačiatikių gerbiamas atvaizdas- Икона Святой Пояс.

Dievo Motina užtaria Bogdaną Chmelnickį. XVII-XVIII a.
Ukrainos nacionalinis meno muziejus.

Dievo Motina su Šv. Juosta/Diržu. Pinterest/Nata K.

Pasakojimą apie Mergelės Marijos numestą iš dangaus diržą Šv. Tomui turi ir katalikai. Stačiatikiai teigia, kad diržą iš kupranugario karčių Marija pasidarė pati ir nešiojo iki gyvenimo pabaigos. Melstis prieš šią ikoną reiškia melstis už pasaulio išgelbėjimą. Yra daug įvairių pasakojimų, kaip jau po mirties Marija vienam ar kitam asmeniui perdavė šį diržą, kuris ėjo iš rankų į rankas, paskui pateko į relikvijas ir gelbėjo nuo epidemijų. Šioje reikšmingoje ikonoje ir yra vaizduojama relikvija-Marijos drabužis.

O štai kuriam tipui priskirti Aušros Vartų paveikslą? Jis nutapytas 1620-1630 m. Jo autorius nežinomas, bet jis rėmėsi Tomo de Leu graviūra, kuri savo ruožtu buvo Marten de Vos graviūros kopija. Tai-Nyderlandų menininkai. Yra legenda, kad Algirdas šią ikoną parvežė iš Chersono savo karo žygio metu (apie 1363 m.), o jo žmona Julijona ją padovanojo Švč. Trejybės cerkvei, ir tik vėliau ji tapo katalikų paveikslu (ir taip patogiai dėl maldininkų dėmesio nebekonkuravo su Ivano III dukters Elenos atsivežta ir Skaisčiausiosios Dievo Motinos sobore Vilniuje saugota ikona iš Maskvos). Žinoma, Aušros Vartų paveikslas turėtų būti tikrai stebuklingas, kad galėtų keliauti laiku!

Aušros Vartų Marija.

Visgi, Aušros Vartų Marija yra vaizduojama stačiatikių ikonose kaip "от ворот поворот" ikona.

Marija Ostrobramska.

Šis Marijos atvaizdas bet kuriuo atvejus unikalus- jame Mergelė be Vaikelio ant rankų. Yra nemažai versijų, kodėl taip yra. Vienas aiškinimas yra toks, kad paveiksle pavaizduotas Apreiškimo momentas, kai Vaikelio dar nebuvo: "Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį". Dar aiškinama, kad Nyderlandų dailėje tai buvo būdinga diptikams poroje su Jėzaus portretu, į kurį žiūri Marija. Labai panašu į stačiatikių Agiossortissa. Dar kalbama, kad dangaus simboliai apkaustuose leidžia manyti šį paveikslą esant Apokalipsės Mergele: "Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiaustusi saule, po kojomis mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas". Bijantys Apokalipsės sako, kad dangaus ženklai rodo šį paveikslą esant Dangun Ėmimo momentą.

Kitas unikalus Marijos paveikslas yra Pažaislyje ir vadinamas Gražiosios Meilės Motina. Čia matome Mergelę su Vaikeliu apsuptus gėlėmis. Galima būtų galvoti apie hortus conclusus, Aptvertą Sodą- ši simbolika buvo populiari Viduramžiais ir Renesanso laikais. Aptvertas Sodas žinomas iš Giesmių giesmės ir sakoma, kad jis simbolizuoja nuo nuodėmės apsaugotas Mergelės įsčias. O štai XVII a. tapo madinga paveiksluose komponuoti gėlių vainikus- retas, egzotiškas gėles piešdavo iš natūros, o tai užsakovui nemenkai kainavo, vien tulpės tuštino kišenes kaip pasiutusios.

Kamaldulių Dievo Motinos paveikslas. Kauno arkivyskupija.

Šį paveikslą kamalduliams padovanojo Kristupas Pacas, 1661 m. gavęs jį dovanų iš popiežius Aleksandras VII. Paveikslą gerbė ne tik kamalduliai, bet ir vėliau vienuolyną perėmę stačiatikiai. Pirmojo pasaulinio karo metais stačiatikių vienuoliai pasitraukė į Rusiją, išsiveždami ir šį atvaizdą. Jį atgauti pavyko 1926-1928 m. Sovietmečiu paveikslas iškeltas į Kauno arkikatedrą baziliką, iš kur 1978 m. buvo pavogtas. Laimei, netrukus paveikslas atsirado ir buvo restauruotas, o 2000 m. grįžo į Pažaislį. Tas 1978 m. įvykis sudrebino ne tik Kauną, bet ir Maskvą bei Vatikaną. Pasakojama, kad jaunas geležinkelio darbuotojas pasislėpti nuo lietaus užėjo į bažnyčią ir išgirdo gidės pasakojimą apie šį vertingą paveikslą. Jį patraukė gidės paminėta didelė suma, kurią galima gauti už šį meno kūrinį. Jaunuolis vėliau kažkaip sugebėjo įeiti nepastebėtas sargo, išdaužti stiklą ir pavogti paveikslą, jį pakeliui netgi sustabdė milicija, bet kadangi jis buvo blaivus ir neagresyvus-paleido su visu paveikslu po pažasčia. Paveikslą, beje, šis šaunuolis iš rėmo išsikirpo žirklėmis.

Visas Kaunas pakilo ant kojų. Policija (tuomet-milicija) sulaukė netikėtos paramos: pas juos atėjo įtakingas romas, turėjęs pažinčių su nusikalstamo pasaulio veikėjais, ir pasakė, kad padės atgauti paveikslą. Neleis kažkokiam žulikui tokio meno kūrinio į užsienį išvežti! Šiam romui pavyko susekti paveikslo vagį ir susitarti dėl pirkimo. Pirkti, žinoma, atvyko ir milicija. Labai greitai, skubiai ir pigiai norėjęs paveikslą parduoti jaunuolis gavo dešimt metų kalėti Irkutske. Jis tvirtino, kad pinigų jam reikėjo nupirkti merginai dovanų, automobilį "Volga", nusivežti į kurortą...Po "kurorto" Irkutske jis grįžo, nuvyko į Pažaislį prie paveikslo, kur išgyveno sunkias akimirkas-jam norėjosi sunaikinti jam tiek nelaimių sukėlusį atvaizdą. Galbūt pas vagį buvo bendrininkas... Galbūt ši vagystė buvo siekis sukiršinti Vilnių su Vatikanu... Daug "galbūt". Tačiau viena tikria žinome- dabar paveikslas saugus.

Reikia manyti, kad vertingi paveikslai saugomi ne tik Dievo, bet ir žmonių. Štai Aušros Vartų paveikslas 1928 m. įdėtas į specialų konteinerį, saugantį nuo vagių ir gaisrų, o vos pajudinus paveikslą nusileidžia metalo uždanga. Be to, kiaurą parą Mergelę saugo besimeldžiantys žmonės.

Kuris Dievo Motinos atvaizdas Jums pats mieliausias?

Jūsų Kūtvėla

Airijos sostinė Dublinas: kaip po iliuminuotų manuskriptų ir įstabių gyvūnų Kūtvėla pateko už grotų.

Vakar vakare per savo gudrafoną nusipirkau bilietą apžiūrėti Kells knygą-seniausią Airijos iliustruotą rankraštį. Ir labai gerai padariau, nes eilė prie bilietų buvo begalinė. Manoma, kad ši knyga buvo parašyta IX a. Tai-keturios Evangelijos lotynų kalba. Jos nuostabi puošyba traukia smalsuolius iš viso pasaulio. Nuo XVII a. ji saugota nebe Kells vienuolyne, kuris buvo sugriautas po vieno sukilimo, o Dubline ir eksponuojama nuo XIX a. vid. Per metus ją aplanko 500,000 turistų. Kasdien ekspozicijai atverčiamas naujas puslapis!Trinity koledžo suvenyrų parduotuvė buvo viena brangiausių, kokiose man teko smalsauti.

Molly Malone-populiarus turistų surinkimo taškas Dubline.

Trejybės koledžo kieme.

Čia mokėsi Oskaras Vaildas. Ir va kaip baigė...

Ilgoji biblioteka. Sakoma, čia George Lucas buvo įkvėptas "Žvaigždžių karams".

Airijos sostinė Dublinas: pirmoji pažintis su miestu, kur alaus upės teka.

Savaitė Dubline pralėkė nepastebimai. Airijos sostinė turi daug ką parodyti turistams, todėl pavyko tik kartą iš ten iškišti nosį, nes buvau iš anksto nusipirkusi dienos kelionę į Milžinų kelią (Giant's Causeway) Šiaurės Airijoje. Nors Dublinas yra nedidelis ir visiškai apeinamas pėsčiomis, jame tiek daug nemokamų muziejų ir mokamų-deja- alinių, kad turistus net prakaitas išmuša. Skrydis su Ryanair truko 3 val 15 min ir 00:25 vietos laiku (mes Lietuvoje gyvename + 2 val) leidomės Dublino oro uoste. Naktį kas pusvalandį iš ten išvyksta autobusai į miesto centrą (7 eur), dieną kursuoja visuomeninis transportas (2,80 eur). Buvau iš anksto susižiūrėjusi kaip nuvykti iki savo hostelio, nors jų nurodymai buvo kiek netikslūs ir geras penkiolika minučių vidury nakties laužiausi į gretimą supermarketą. Kitą rytą po pusryčių išėjau miesto žiūrėti.

Dublino miestas įsikūrė pilies ir dviejų katedrų kvartaluose, dviejų upių sankirtoje. Upė Poddle (šiandien po žeme) čia įtekėjo į upę Liffey, o jų sankirtoje susiformavo toks juodas ežeras, senąja airių kalba pavadintas Dubh Linn, kitaip- Juodas Tvenkinys. Taigi, iš esmės Dublino miesto pavadinimas ir reiškia Juodas Tvenkinys. Čia  841 m. atplaukę vikingų piratai įkūrė laikiną stovyklą, kurios vietoje išaugo pirmoji pilis, vėliau ėmė kurtis miestas. Olafas tapo pirmuoju Dublino karaliumi 853 m., tačiau jau 902 m. airiai išvijo vikingus ir septyniolika metų gyveno ramiai, kol 919 m. vikingai grįžo ir atsiėmė Dublino kontrolę. Vikingai valdė Dubliną dar du šimtus metų. Jie buvo verslūs žmonės: importavo savo juvelyrinius dirbinius, pardavinėjo airius vergus. Manoma, kad Dublinas buvo vienas didžiausių vergų centrų vikingų imperijoje.

Tačiau 1014 m. Dublino vikingus ir jų sąjungininkus sumušė karalius Brianas Boru prie Klontarfo (Clontarf). Po keturiasdešimties metų Dubliną perėmė airis Leinsteris ir tapo jo valdytoju. Nepaisant suiručių, Dublinas išliko Airijos didžiausiu uostu. Normanai atvyko 1170 m. ir 1171 m. Anglijos karalius Henrikas I prijungė Dubliną prie savo karūnos, tuom atverdamas kelią Bristolio pirkliams-kolonizatoriams. Dublinas tapo Anglijos dalimi ir 1204 m. Anglijos karalius Jonas I (blogietis iš Robino Hudo) liepė pastatyti atitinkamą pilį. Netruko iškilti ir dvi katedros. Kaip dažnai būna viduramžių miestuose, ne kartą Dubliną siaubė gaisrai ir ligų epidemijos. XIV a. maras nustekeno Dubliną ir ekonominė būklė buvo sunki iki pat XVII a., kai miestas vėl pradėjo augti.

Dublino "Aukso amžiumi" vadinamas keturių Jurgių (keturi karaliai tokiu vardu valdė Angliją 1714-1830) laikotarpis, kai buvo pastatyti gražieji pastatai, nutiesti bulvarai, apsodinti skverai. XVIII a. Dubline gyveno ir kūrė garsieji rašytojai ir filosofai, klestėjo teatrai ir muzikinis gyvenimas. Beveik šimtą metų nutykę karai dėl religijos leido plėtotis pramonei ir žemės ūkiui. Dublinas tebebuvo Airijos didžiausias uostas. Miesto gyventojų skaičius augo stipriai, todėl reikėjo tiesti naujas gatves ir statyti naujus namus. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba- saujelė protestantų elito kontroliavo absoliučią daugumą ekonomikos, o didžioji dauguma katalikų net neturėjo teisės balsuoti, jų ekonominė padėtis buvo sunki, negaudavo darbo, sunkiai pragyvendavo, jiems buvo pastatytos labdaringos ligoninės. Nenuostabu, kad 1789 m. įvyko pirmasis sukilimas prieš Anglijos karūną.

1801 m. Airijos parlamentas buvo paleistas ir šalies valdymas perkeltas į Londoną, taip užkertant kelią Airijos savarankiškumui. XIX a. karalienės Viktorijos laikais buvo bandyta pagerinti katalikų airių gyventojų padėtų (jų Dubline buvo 80 proc.) ir įgyvendinti kai kurie įstatymų pakeitimai. Deja, Didysis Airijos badas nusinešė nesuskaičiuojamą kiekį aukų, bet Londonas praktiškai nei piršto nepajudino badaujantiems padėti. Didelė dalis airių pasirinko kelią į emigraciją. Airijos kova dėl nepriklausomybės nuo Anglijos karūnos tęsėsi dar ilgus metus ir tik 1922 m. Airija (be dalies šiaurėje) tapo nepriklausoma valstybe su sostine Dublinu. 1998 m. buvo pasiektas susitarimas dėl Šiaurės Airijos valdymo.

Dublino gatvės.

Pirmas miesto vaizdas-labai malonus akiai. Dviaukščiai autobusai (7 dienų bilietas kainuoja 40 eur) kursuoja dažnai ir juose yra nemokamas wi-fi, yra dvi tramvajaus linijos. Daugybė vietų pavalgyti įvairiomis kainomis. Pagrindinėje gatvėje yra bent keturi turizmo informacijos centrai.