Kūtvėla keliauja į Rygos kalėdinę mugę Ursulijui Lepečkojauskui žmonos ieškoti.

Pasisodino mane ant sofos Ursulijus Lepečkojauskas ir kaip toje liaudies pasakoje pasakė rimtu snukučiu veidu: "Motin, atėjo man metas vesti. Surask man žmoną. Žiūrėk, kad būtų geros veislės, graži, sveika, apvalių formų, ūkiška, su geru kraičiu, rankdarbius mokėtų daryti, kad būtų taupi, dievobaiminga, gerų manierų ir skaniai gamintų". Aš tik rankomis skėstelėjau. "Kurgi, Ursulijau, aš tau tokią žmoną rasiu? Pagailėk manęs, senos moteriškės, nevaikyk už devynių jūrų, devynių kalnų, piršliais pas carą Sultaną." Bet Ursulijus taip užsispyrė, kad teko man, senai moteriškei, pasukti galvą ir prisiminiau, kad šiemet visi labai giria Rygos kalėdinę mugę, ir taip giria, kad reiktų patikrinti, ar nemeluoja, o be to, į muges suvažiuoja įvairių žmonių iš svečių šalių ir tikrai bus piršlių ir piršlienių, kurie žinos gerų nuotakų. Tai kaip ir reikalas buvo išspręstas. Liko tik transporto klausimas, kur galingas roges iki Rygos gauti, trejetų arklių kinkytas kad nuotakos labiau dabotų, ir čia Gintarė pasisiūlė į kompaniją. Nors ne rogėmis sliuogėme iki Rygos, o žaliu automobiliu riedėjome, kuris kelionės pabaigoje tapo nenusakomo purvinumo spalvos, vis tiek kelionė labai pasisekė. Namų saugoti palikau savo naują draugą Kristoforą Mikalojų Radvilą Žiurkėną (kolei mažas-tai Kristupėlis).

Kad Gintarei geriau vairuotųsi, dar blynų ryte iškepiau, ir jau tada- į Rygą! Oras visi keturi metų laikai pasitaikė, kelias nuo Panevėžio iki Rygos tai tikrai nuo caro Sultano laikų, lopas ant lopo, siaurybė ankštybė, laimė kartas nuo karto Satoilas pastatytas. Mūsuose dabar jau tokia mada iš Vakarų atėjusi, kad Statoile tualetas mokamas 0,50 eurocentų, bet gauni čekutį tai sumai apsipirkti. Danų autobusas su moksleiviais tai pilvu pro tuos barjerus šliaužė, o sako Vakarai, Skandinavija- tai aukšta elgesio kultūra. Aukšti, matomai, buvo tik barjerai Statoilo tualete šį kartą.

Ursulijus Lepečkojauskas viltingai žvelgia Latvijos sostinės link.

Rygoje buvome apie pusiaudienį. Pasistatėme automobilį prie Centraltirgus cepelinų angarų. Automobilio stovėjimas Rygoje brangiai mokamas, bet kai mes tokios ekspertės, tai pasistatėme kur buvo vietos. Gintarė sumokėjo 10 eurų su centais nuo 12.20 iki kitos dienos 07.00. Tiek ilgai būti neketinome, bet tos technologijos tai tikrai gyvenimo nepalengvina. Kita vertus, kai keliauja istorikė ir filologė, tai ir technologijos nepadeda. Nusipirkome visuomeninio transporto bilietus (5 eurai/ 24 val.) ir leidomės vykdyti mano sudarytą pažintinę programą.Visų pirma tramvajumi nuriedėjome iki Rotermann kvartalo. Reklama mane subalamūtino.

It is to be a diverse block in the most active part of the large city. Everyday processes will allow you to feel as if you were taking a walk and to breathe freely, because after all, everything will be close to you – your family, your job and your entertainment. You’ll enjoy unhurried meals and nearby restaurants. You will be able to take short walks to enjoy timely exhibitions in the Old City which is right nearby at the end of the street. You’ll be able to meet people and live and work without wasting time on the road. You’ll be able to be together with everything that is important to you.

Prireikė GPS navigacijos (pas Gintarę internetai veikia Baltijos šalyse), kad surastume tą malonumų oazę griūvančio Rygos rajono širdyje.

Rotermann kvartalas Rygoje.

Jeigu jie ir toliau vystys idėją tokiais tempais kaip čia užfiksuota, ta šio kvartalo laukia tokia pat sėkmė ir šlovė kaip Vilniaus nacionalinio stadiono.

Keletas mažiau akis badančių namų Rotermann kvartalo paribyje. 

Kadangi žiūrėti nebuvo į ką, ir nebus dar ilgus metus, nukeliavome iki kito kelionės taško- Radisson Blu viešbutyje esančio panoraminio baro. Planavau pažiūrėti Rygos panoramą nuo "Stalino kumščio", bet nesezono metu ten esanti panoramos aikštelė nedirba. Viešbučio bare buvo pilna turistų, prieš gėrimus pasitiesusių miesto žemėlapius ir vedžiojančių po juos pirštais. Vaizdinga panorama atsiskleidžia netgi iš-pardon- damų kambarėlio. Gurkšnojome gėrimus su fantastiškais Rygos vaizdais ir mėgavomės gyvenimu.

Bespalvis Vilniaus grožis!

Sumaniau nufotografuoti Vilnių juodai baltą. Rezultatas maloniai nustebino. Kampai užsiaštrino, kampai užsigludino, detalės išryškėjo, detalės susiliejo. Vilnius pasidarė toks miestas-chameleonas. Čia įkeliu kelias charakteringiausias juodai balto Vilniaus nuotraukas.

Vilniaus katedra. 

Kalėdų miestelis.

Valdovų rūmai.

Jau bunda Kalėdų miestelis.

Greetings from Vilnius.

Jėzuitų kolegijos pastatas, dabar-Vilniaus universitetas. 

Universiteto ir Šv. Jono sankryža. 

Šv. Jono bažnyčios varpinė. 

Kavinės anksti ryte pilnos žmonių. 

Freska Pilies gatvėje.

Gotiknis juvelyro namas.

Puošyba iš plytų.

Vilniaus sluoksniai. 

Buvo langas, nebėra lango. 

Šv. Onos bažnyčia. 

Liepsnojanti gotika.

Vilniaus kiemelis.

Arkangelo Mykolo bažnyčia.

Literatų gatvė.

Viena iš Vilniaus cerkvių.

Vingiuojame iki cerkvės.

Sidabryno Marija.

Šv. Paraskevos cerkvė. 

Cerkvės fragmentas.

Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. 

Medeinė.

Buvęs žydų kvartalas.

Šv. Dvasios bažnyčios kupolas.

Šv. Kazimiero bažynčia.

Freska ant Turkijos ambasados. 

Bazilijonų vienuolyno vartai.

Tvarkoma Šv. Trejybės unitų bažnyčia. 

Vynuogės kiemelyje,

Šv. Teresės bažnyčia.

Du kryžiai ir šermukšnis. 

Šv. Teresės bažnyčios fragmentas.

Aušros Vartai.

Bespalvystėje išryškėja grožis. 

Kitu kampu.

Vilnius puošiasi gražiausioms metų šventėms. 

Ankstyvą ir šaltą Kūčių rytą miestas buvo stebėtinai pilnas žmonių. Tos kavinės, kurios jau dirbo, buvo sausakimšos. Rusakalbių turistų grupės su gidais stoviniavo vos ne ant kiekvieno kampo. Pasibėgiojimą po Vilnių užbaigiau prieš įsidienojant ir jo gatves užplūstant daugiau žmonių.

Ką manote apie juodai baltą Vilnių?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Kūčiukaitė

Savaitgaliais lankome kaimynus: dienos kelionė į Varšuvą.

Varšuvoje turėjau nebaigtų reikalų- praėjusios kelionės metu spėjau tik perbėgti per Lenkijos žydų istorijos muziejų, todėl buvau nusprendusi ieškoti tinkamos progos grįžti ir ramiai viską pasižiūrėti. O kas gali būti tinkamiau ir progiškau negu akcija autobuso bilietams? Dar sėdėdama autobuse iš Lvovo į Vilnių nusipirkau akcinius bilietus į Varšuvą (kaip paaiškėjo, vėl permokėjau tuos akcijinius 8 eurus į abi puses, nes pažįstamas keliaus ten pat už 2 eurus). Didžioji Kombinatorė Kūtvėla viską susidėliojo taip, kad nereiktų mokėti už viešbutį nakvynei, todėl išvykimas į Varšuvą buvo vėlai vakare šaštadienį, atvykimas į Varšuvą- 06.00 val. ryto, o išvykimas į Vilnių irgi per naktį taip, kad atvykus ryte į stotį iš karto būtų galima važiuoti į darbą (mano klientai dar ne prie tokių Kūtvėlos krečiamų eibių pripratę, ačiū jums, mano gerieji!). Sugebėjau abudu bilietus nusipirkti paskutinėje autobuso eilėje, kas tik paliudija, kad tas kalafioras ant pečių tvirtai įleidęs šaknis. Laimei, kelionės į Varšuvą etape šalia manęs niekas nesėdėjo, bet irgi viena sėdinti kaimynė kitapus praėjimo taip pat buvo ilgakojė, tai naktį praleidau išradinėdama naujas jogos pozas, tokias kaip "špagatą daranti sraigė". Tik atsijungau- ir kad purto kažkas už kojos, kad purto...Mandagiai, bet tvirtai mane žadino stiuardesė, atiduodama bilietą- už pusės valandos Varšuva. Tik išlipus iš autobuso prie Centrinės geležnkelio stoties patyrau pirmąjį šios kelionės šoką. Tuoj prisitatė taksistai. Keletas lietuvių klausia, kur čia toks ir toks skulptūrų parkas. Pora dorų lenkaičių puolė rodyti kur eiti, ir kad čia visai arti ir nereikia taksi. Jas taksistai čia pat vietoje garsiai ir be galo nuoširdžiai net kelis kartus pasiuntė "v pizdu", tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, Va jums ir katalikiškas kraštas sekmadienį. Išsikeičiau kažkiek pinigų, užrakinau savo demantus irgi brilijantus saugojimo kameroje ir prisėdau Starbuckse pasistiprinti.

Ursulijus Lepečkojauskas skanauja beigelį su varške ir ridikėliais. 

Turėjau dar apie valandą laiko iki sutarto susitikimo su Irina, su kuria susipažinau Lvove. Irina yra iš Ukrainos. Kai pasiklausai, kokius kryžaus kelius tenka nueiti gaunant Šengenos vizas, savos problemos mažos pasirodo. Beje, Irinai kažkodėl paprasčiau pasidaryti Lenkijos vizą, nei Lietuvos. Tai pasinaudojau tuo laiko langu ir nuėjau iki netoli Centrinės Varšuvos stoties esančio ir visą parą dirbančio pašto išsiųsti atviruką Rokiškyje gyvenančiam katukui Fricui.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": mylėti reikia mokytis.

Mano buto tualete apsigyveno voras. Tiksliau, persikraustė iš virtuvės. Jis vardu Silvestras (kirtis ant SilVEStras). Kyla šiokių tokių etinių dilemų naudojantis minėtais patogumais, bet kai gyveni voratinklyje tualete, tai prie visko galima priprasti. Man Silvestras netrukdo- mažas butas pakankamai didelis mums abiems, nors pageidaučiau, kad jo šeimos narių skaičius ateityje neviršytų dviženklio. Į voratinklius, dulkes ir kampe sumestas rūbų krūvas aš žiūrau filosofiškai ir butą tvarkaus tik tada, kai jis pradeda priminti legendines karaliaus Augėjo arklides. Gal ir ne visai Feng Shui, bet ką dabar.

Bet artėja Kalėdos ir vis labiau šlapimo pūslę spaudžia tas iš vaikystės įkaltas traumuojantis motyvas, kad reikia susitvarkyti butą prieš didžiąsias metų šventes ir iki šiol ramiai stalčiuose tūnoję parduotuvių čekiai pradeda tuntais virsti lauk ir reikalauti dėmesio; ir dar būtinų būtiniausiai  reikia susitvarkyti palovį, kuriame, pasak visų pasaulio mamų, kaupiasi visos devynaukščio daugiabučio metų šiukšlės. Jau įsivaizduoju, kaip svečiai ateina, pasigroži Advento vainiku ant spintos durelių, pagiria šlyžikus, o paskui palenda po lova pažiūrėti, ar ten švaru. Kažkodėl buto generalinis tvarkymas prieš didžiąsias metų šventes mano vaikystės metais sugebėdavo tapti didesene stichine nelaime nei Pasaulio Tvanas (kuris, reikia pripažinti, gerai visus nešvarumus išplovė).

Kalėdos Vilniuje.

Apsidairiau šiandien ryte ir pagalvojau, kad apsitvarkyti visgi kaip ir reiktų.bet tada supratau, kad to daryti visiškai neverta, nes daiktų dėti tiesiog nėra kur. Butas apstatytas senoviškai su visiškai nepraktiškais baldais, nes Homo Sovieticus gyvenimas tilpo į dvi lentynas ir tris stalčius. O dabar vien mano knygoms reiktų atskiro kambario-bibliotekos. Tai nuėjau ir patikrinau, ar Silvestras dar gyvas (buvo įtarimų, kad užsilenkė, nes jo pasirinktoje gyvenvietėje voratinklis ne kažką tesugaudavo pusryčiams, bet gal jis pasninkavo prieš Kalėdas, suprasi tuos kampininkus), ir iškrapščiau jo geresniąją pusę iš vonios, kur užmerkiau savo skalbinius. Vis Dievo kūriniai, lai gyvena, pasaulis didelis ir vietos visiems užteks.

Ramaus Advento ir gero laukimo.

Jūsų Kūtvėla

Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Antroji diena.

Rytas buvo tamsus ir lietingas. Pirmąją diena tryniausi senamiestyje, kur viskas buvo ranka pasiekiama, o šiandienai teko toliau nuo centro išmėtyti lankytini objektai, todėl dar vakar senojoje rotušės aikštėje esačiame turizmo informacijos centre nusipirkau vienos dienos bilietą viešajam transportui. Jis kainavo 13,60 zlotų, bet pilnai atsipirko (vienkartinis bilietas kainuoja 3,00-4,50 zlotų pagal važiavimo trukmę, perkamas kioskuose arba bilietų automatuose kai kuriose stotelėse, kai kurie tramvajai turi bilietų automatus). Pirmiausia stotyje saugojimo kameroje (8 zlotai) palikau savo kuprinę, kad nereiktų gaišti laiko grįžtant į hostelį, o po dienos turistinės programos galėčiau iš karto eiti į autobusą į Vilnių. Poznanė yra padariusi tai, apie ką aš Vilniuje tik svajoju- autobusų ir traukinių stotys yra po vienu stogu, ir dar didelis prekybos centras ten pastatytas (tualetai mokami). Šis modernus prekybos centro ir stoties kompleksas buvo atidarytas tik 2013 m. Šalia yra viešojo transporto stotelė ir trijų aukštų automobilių stovėjimo aikštelė. Prekybos centre mažus vaikus nemokamai (sic!) vežioja Kalėdinis traukinukas.

Sekmadienio rytas Poznanėje.

Sekmadienį viešasis transportas važiuoja kas 20 min, o kai kurie tramvajai nevažiuoja iš viso. 

Kadangi būtinoji kelionės programa- ledo skulptūrų festivalis- jau vakar buvo nemažai pavykdyta, šiandien į programą įtraukiau kiek nestandartinių lankytinų objektų. Kai pradėjau dėliotis Poznanės programą nustebau, kiek ten joje visko daug galima pamatyti. Pagal geografinę dabar buvimo lokaciją, protingiausia buvo tramvajumi pavažiuoti iki Vilsono parko ir apsilankyti Palmių name, kuris turėjo atsidaryti už 20 min.

Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Pirmoji diena.

Nemyli mūsų kaimynai lenkai. Net nelabai ir gerbia, sakyčiau. O kaip kitaip galima paaiškinti tą iškalbingą faktą, kad jie slepia nuo mūsų turizmo rinkos tokią svarbią informaciją, kad Poznanėje kasmet vyksta vienas didžiausių Europoje ledo skulptūrų festivalių? Jiems ką, mūsų eurų nereikia, ar reikia tik Suvalkuose? O ir mūsų lietuviški informacinės sklaidos kanalai tyli kaip susimokę. Bet Jūsų begaliniam džiaugsmui yra Kūtvėla, kuri visokią informaciją ir iš po žemių išknisa kai reikia, tai jinai ir parengė reportažą apie Poznanę ir jos festivalį. Aplankyti šį miestą man jau seniai niežtėjo padai, todėl akylai sekiau akcijas autobusų bilietams. Kai Simple Express paleido akcijinius bilietus su 50 proc. nuolaidą į Poznanę, aš jau žinojau, kokiomis datomis man jų reikia, tai tokiomis ir gavau- ne visiems taip pasiseka, nes tos rezervacinės sistemos ima ir nulūžta pačiu nedėkingiausiu metu nuo didelio kiekio akcijas mėgstančių pirkėjų. Vienintelis šios kelionės trūkumas buvo tame, kad reisą vykdyti turėjo Simple Express autobusų linija, kuri komforto atžvilgiu nėra labai gerai pritaikyta tolimoms kelionėms (galutinis šio reiso tikslas buvo Berlynas). Taigi, penktadienį po dienos darbų greitai susipakavau kuprinę savaitgalio kelionei, susitepiau porą sumuštinių, ir 22.30 val. įsikūriau savo vietoje autobuse. Poznanėje atvykimas buvo numatytas  tik kitos dienos 10.40 val. vietos laiku (11.40 val. Lietuvos laiku).

Kūtvėlos kelionių draugas Ursulijus Lepečkojauskas lydi Kūtvėlą į Poznanę.

Laimei, kaimyno šioje kelionėje neturėjau, todėl pavyko sudaryti kelias valandas miego susiraičius ant dviejų sėdimų vietų, nors vis tiek nuo nemigos man siaubingai skėlė galvą ryte. Pasitaikė labai malonūs ir paslaugūs vairuotojai, tik pritrūko rytinės kavos,-Simple Express autobusų linijoje galima nusipirkti tik vandens, todėl tikiuosi, kad ateityje šia kryptimi bus paleistas Lux Express autobusas. Labai pasisekė ir su hosteliu Very Berry Poznanėje, kuris yra tiesiog viešbutis už hostelio kainą, ir dar su karališkais pusryčiais. Kambarį gauti buvo dar anksti, todėl palikau daiktus saugoti ir patraukiau miesto žiūrėti.

Savaitgalio kelionė į Slovakiją su Makaliumi. Ketvirtoji diena: naktinė Krokuva ir ta nesibaigianti kelionė į Tave, Tėvyne.

Taigi, praeitą reportažą pabaigiau poringe apie Vrbovo terminių baseinų teikiamus malonumus. Dabar laukė sustojimas Krokuvoje ir kelionė namo. Kadangi naujasis autobusas buvo žymiai patogesnis nei tas, su kuriuo pradėjome kelionę, tai susisukau sau patogiai lizdelį miegui iš pleduko, pripučiamos pagalvės ir termoso su karšta arbata. Po sėdyne buvo kelionmaišis su tikromis vertybėmis, kurių negalima grūsti į bagažo skyrių, tame tarpe buvo ir druskos kristalų medelis iš Veličkos, kuris mane teigiamai veikė. Spėjau šiek tiek nusnausti iki Krokuvos.

Krokuvoje buvo pusantros valandos laisvo laiko ir veikė Kalėdų mugė, todėl veiklos buvo sočiai. Pas juos mugė didelė, prekiautojai iš įvairių šalių (lietuviai laikė dešrų namelį), o jau eglutės papuošalų gražumas tai neišpasakytas! Ir vyną karštą pilsto (pas mus prie Katedros, sako, kunigai neleido). Trumpai tariant, teko ieškotis bankomato.

Karališkasis Vavelis.

Kalėdinis papuošimas.

Kalėdų mugė.

Labai gražūs angelai.

Kalėdų mugė Krokuvoje.

Krokuvos eglė.

Lenkiški barščiai, 5 zlotai. 

Pasiėmiau aš tuos barščius vienkartiniame puodelyje (aštrūs, bjaurybės) ir slankiojau po mugę apsimesdama, kad karštas vynas. Nusipirkau eglutės žaisliukų, nes turiu tokią tradiciją įsivedusi-iš kiekvienos kelionės parsivežti žaisliuką eglutei, tada kasmet per Kalėdas prisimenu, kur keliavau. O Vilniaus pseudomugėje ne tik kad karšto vyno, nė eglutės žaisliukų nėra. Apie Krokuvą nepasakosiu, palieku erdvės būsimam reportažui apie Zakopanę ir Krokuvą.

Naktis autobuse nuotykiais nepasižymėjo. Pažiūrėjome animacinį filmuką apie Skrudžą, užpildėme atsiliepimų anketą, suskaičiavome kalnuose rinktus antspaudus į kalniečių pasus. Buvau viena iš dviejų daugiausia antspaudų surinkusi, tai gavau prizą-putojančio vyno butelį. Grįžome per Lazdijus (nepaisant Siaubo nedorų minčių apie Statoilą, aš juos dievinu, ir jų kava man skaniausia), Kauną ir apie 11.00 buvome Vilniuje. Labai puiku, kad pavyko taip anksti grįžti. Buvau galvojusi apie visuomeninį transportą iki Baltupių, bet mantos ir terbukių buvau užgyvenusi ant vieno taksi. Kainavo tik 12 LTL.

Mano kelionės į Slovakiją grobis. Dar matosi žiurkėno Cepelino išbarstytas smėliukas, mažasis kandis.

Kelionės metu uoliai rinkau ne tik antspaudus į kalniečio pasą, bet ir kelionės čekius. Tai čia šio ilgojo mano savaitgalio suvestinė:

Kelionė: 489 LTL
Pasiruošimas kelionei (maistas, vaistai, higienos priemonės): 75 LTL
Lenkija: 150 PLN (su lankytinais objektais, suvenyrais, maistu, WC)
Slovakija: 140 EUR (su lankytinais objektais, keltuvais, maistu, suvenyrais)

Viso: apie 1,200 LTL. Va tau ir nebrangi kelionė XD

Žinoma, daugiausia išlaidų sudarė lauktuvės. Ėjau į visus lankytinus objektus, juk ir keliauju tam, kad pamatyčiau. Kita vertus, dar šiek tiek eurų pridėjus gaunasi nebloga savaitės trukmės kelionė autobusu kur nors į Paryžių. Teks kažkaip riboti apetitą suvenyrams ir lauktuvėms. Be to, pasiruošimas kelionei visada sieka iki 100 LTL, nes reikia

Labai noriu padėkoti organizatoriams už kelionės įspūdžius. Labai patiko jų komandinis darbas ir operatyvumas sprendžiant iškilusius nesklandumus. Apgyvendinimas Slovakijoje buvo aukštos klasės (tik namelių savininkai žiemą kelius iki durų galėtų su lopeta pagramdyti, smėliuku pabarstyti), maistas puikus, žmonės labai faini (tik lėtoki :-) ). Dabar planuojama kelionė keltu į Vokietiją, tai kybau internetuose laukdama naujienų.

Tai tiek naujienų. Ar jau iškepėt kūčiukus?

Su meile,

Kūtvėla