Kas liko už kadro Kelne?

Jūsų pamėgtoje rubrikoje "Kas liko už kadro?" dalinuosi įspūdžiais iš Kelno.

Skrydis su Ryanair oro linijomis iš Vilniaus buvo tiesioginis, truko apie dvi valandas. Vokietija gyvena viena valanda atgal nuo mūsų. Skrydis vykdomas į Kelno-Bonos oro uostą.

Pervežimas iš Kelno-Bonos oro uosto iki Kelno centro-labai nesudėtingas. Daug tarptautinių ir Vokietijos tolimojo susisiekimo traukinių taipogi užsuka į oro uoste esančią traukinių stotį. Raide S pažymėta traukinio linija veža iš oro uosto į Kelno centrinę traukinių stotį "Hauptbahnhof", tik reikia atkreipti dėmesį, kad tai turbūt nebus galutinė traukinio stotis, todėl informaciniuose terminaluse reikia sekti, kuris S linijos traukinys važiuoja per Kelno centrinę traukinių stotį. Kadangi Kelno-Bonos oro uosto stotyje stoja daug kitų traukinių, kurie irgi važiuoja per Kelno centrinę traukinių stotį, reiktų laikytis savojo S linijos traukinio, nes gali skirtis bilieto kaina. Transporto zuikiams ten skaudžiai finansiškai kailį diria. Bilietą reikia nusipirkti iš bilietų automato, kaina 2.90 eur, bilietas galioja 90 minučių nuo pažymėjimo, todėl žymėti labai neskubėkite, jeigu iki traukinio išvykimo likęs dar koks pusvalandis. Atvykę į Kelno centrinę traukinių stotį, su tuo pačiu bilietu, jeigu dar liko apmokėto laiko, galėsite nuvažiuoti miesto transportu iki savo viešbučio. Traukinys iš Kelno-Bonos oro uosto iki Kelno centrinės traukinių stoties atvyksta per 14 minučių nuo savo išvykimo laiko iš oro uosto.

Kelno centrinė traukinių stotis.

Apgyvendinimas Kelne labai įvairus, nuo nebrangių hostelių iki prabangių viešbučių. Aš gyvenau "Smarty Cologne City Center" hostelyje, kuris save pozicionuoja kaip viešbutį arba svečių namus ("boarding house"). Neapsigaukite-tai tikrai hostelis. Buvau užsisakiusi lovą keturviečiame moterų kambaryje. Mūsų kambaryje buvo nuosavas dušas ir WC, siekė nemokamas hostelio bevielis internetas, vieta tyli, personalas mandagus ir paslaugus. Šiaip realiai mokama tik už lovą, o paskui viską reikia nusipirkti papildomai: rankšluosčio nuoma, pusryčiai, įlaipinimo kortelės atspausdinimas...Minusas, kad kambaryje nebuvo rakinamų spintelių, visus savo deimantus irgi brilijantus turėjau rakinti spintukėje virtuvėje, kuri šluotos nemačiusi nuo romėnų laikų. Kas labai nepatiko, tai visa užšaldyta suma už nakvynę ant kreditinės kortelės. Hostelis nesugeba jos nusiimti, reikia mokėti dar kartą atvykus, o paskui, po kurio laiko, bankas "atšaldo" tą sumą. Būtinai reikalaukite apmokėjimo kvito tam atvejui, jeigu hostelis visgi ims ir sugebės nusiskaičiuoti pinigus dar kartą. Įspėju, kad šiam hosteliui nepavykus užšaldyti Jūsų pinigų kaip garantą, kad atvyksite, galite atvykti ir rasti, kad viskas užsakyta ir Jūsų rezervacija taip ir nebuvo patvirtinta, todėl nakvosite gatvėje.

Maistas Kelne-ne problema. Labai anksti ryte atsidaro kepyklėlės. Kur tie vokiečiai nebus tokie nutukę, jeigu šlamščia sumuštinius nuo pat labo ryto! Pusryčiams man visiškai pakakdavo sotaus dvigubo sumuštinio ir puodelio kavos. Pietauti taipogi galima visur, ne problema nei tarptautinis maistas, nei vietiniai alaus bravorai. Tiesa, maistas alaus bravore nepigus, gal dėl to, kad į turistus orientuotas. Yra LIDL supermarketas ypatingai taupiems. Kai kuriuose kavinėse mokėti kortele leidžiama tik nuo tam tikros sumos.

Silkė.

Miesto transportas mano kelionės metu kursavo pagal pakeistus tvarkaraščius ir nestojo ten, kur man reikėjo, todėl labai daug teko eiti pėsčiomis. Įsivaizduokite, nėra tiesioginio susisiekimo su Kelno centrine traukinių stotimi- iš bet kurios artimiausios stotelės teks dar pėsčiomis paeiti vietoje to, kad jau pačioje stotyje išlipti iš metro! Artimiausia tinkama metro stotis šiuo metu knisinėjama remonto darbininkų. Taigi, patarčiau įsigyti vienos dienos transporto bilietą, kad nereikėtų be lakstymo kaip voverei be galvos ieškant reikalingo tramvajaus dar ir drebėti, kad baigsis tos išganingosios 90 minučių. Miesto transportą Kelne sudaro autobusai ir tramvajai-metro, kurie moka važiuoti tiek ant žemės, tiek po žeme, kas sudaro problemų nepatyrusiam keliautojui ieškant reikalingos linijos persėti-ji gali būti ne ten, kur išlipote. Šiaip transportas kursuoja dažnai, kas trys-penkios minutės dienos metu ir kas dešimt minučių savaitgaliais. Bilietus galima įsigyti automatuose stotelėse arba kai kurių tramvajų salonuose, būtina pažymėti komposteryje, kad atsispaustų panaudos laikas. Automatai ima monetas, banknotus ir bankines korteles. BET! Rekomenduoju pirkti vienos dienos visuomeninio transporto bilietą arba turėti nemažą sumą monetomis, nes kai kur automatai gali imti tik Vokietijoje išduotas banko korteles, automatai gali neimti tam tikro nominalo banknotų, ir pan. Tokia pas juos sistema, nieko nepadarysi.

Kelno tramvajus-metro.

Kalba yra vokiečių, bet nemažai žmonių kalba, arba bent jau supranta, angliškai. Kelne daug turistų, todėl muziejuose, kavinėse, viešbučiuose angliškai laisvai susikalbėti nebus problema. Tačiau užrašai mieste daug kur, tarkime, visuomeniniame transporte yra tik vokiški.

Apsipirkti galima Neumarkt aikštės rajone, kur išsidėstę prekybos centrai ir įvairios parduotuvės.

Kelno išlaidų suvestinė:

Rynair skrydis Vilnius-Kelnas-Vilnius su Priority: apie 50 eurų.
Maistas į kelionę: apie 5 eur.
Hostelis su turisto mokesčiais: apie 75 eur už tris naktis keturviečiame moterų kambaryje be pusryčių.
Maistas Kelne: 40 eur
Lankytinos vietos Kelne su Kelno miesto turistine kortele: 45 eur.
Miesto transportas: 6 eur.
Kelno miesto kortelė trečios dienos rytui: 9 eur.
Saugojimo kamera daiktams: 6 eur.
Suvenyrai: 35 eur.

Viso: 271 eur.

Ar apsimoka pirkti Kelno miesto turistinę kortelę? Pabandykime dabar suvesti galus. Turėjau tris Kelno miesto korteles po 24 val, dvi man padovanojo Kelno miesto turizmo viešųjų ryšių atstovai, vieną pirkausi pati. Iš viso būtų 3 x 9 eur= 27 eurai. Kokios nuolaidos buvo suteiktos? Visų pirma, nemokamas visuomeninis transportas. O kiek pavyko sutaupyti už lankytinų vietų bilietus? Per tas tris dienas aplankiau aštuonias mokamas Kelno turistines atrakcijas. Padirbėjau su kalkuliatoriumi; jeigu būčiau mokėjusi pilną kainą už lankytinas vietas, vietoje 45 eurų būčiau sumokėjusi 55 eurus ir 50 centų. Taigi, sutaupiau 10 eurų ir 50 centų.  Taipogi, būtų reikėję papildomai pirkti visuomeninio transporto bilietus.

Kelno miesto kortelės trims dienoms: 27 eur
Miesto transportas: 0 eur.
Muziejai trims dienoms: 45 eur.
Viso: 72 eur.

Muziejai be Kelno miesto turistinės kortelės trims dienoms: 55,50 eur
Miesto transportas: sunku paskaičiuoti, galima eiti pėsti, bet dienos bilietas kainuoja 8,60 eur, taigi jeigu pirktume jį trims dienoms, 3 x 8,60 = 25,80 eur.
Viso: 81,30 eur

Darau išvadą, kad didelio sutaupymo su Kelno miesto turistine kortele nėra. Ji patogi tuo, kad neverta sukti galvos dėl visuomeninio transporto bilietų, bet jeigu nesate muziejų fanas (fanatikas), galbūt ji jums ir neatsipirks.

Jeigu yra klausimų, atsakysiu į juos komentaruose.

Jūsų Kūtvėla Kelnaitė

Kelnas: odekolono, šokolado ir Trijų Karalių miestas. Antra dalis.

Naują dieną pradėjau pasiklysdama. Būna toks momentas, kai reikia nepažįstamame mieste kažkur nuvažiuoti, aš jau neblogai orientuojuosi kas kur yra, bet tada šauna ta geniali mintis, kad reikia pavažiuoti dar viena stotele toliau, nes gal bus mažiau eiti. Šį kartą tramvajus mane nuvežė tikrai  toliau, negu reikėjo-tiltu į kitą Reino upės pusę, bet nuo vaizdo, kuris atsivėrė į Kelno senamiestį nuo kito upės kranto, man net žandikaulis atvipo.

Alt St Heribert bažnyčia. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1376 m., atstatyta dabartinė 1977 m.

Kelno senamietis.

Kelno naujamiestis.

Kūtvėla lankosi Kelne.

Gatvės menas.

Ilgai nevėplinėjau, senamiestyje manęs laukė ilga diena. Kadangi turėjau Kelno miesto turistinę kortelę su visuomeniniu transportu, tai tiesiog įšokau į kitą tramvajų atgal, pavažiavau tą vieną stotelę, išlipau ir tiek naujienų.

Kelnas: odekolono, šokolado ir Trijų Karalių miestas. Pirma dalis.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad skaičius asmenų, karalių ar tiesiog išminčių, atėjusių aplankyti naujagimio Jėzusėlio, Biblijoje nėra nurodytas. Dovanų jie atnešė tikrai karaliui deramų- aukso, smilkalų ir miros, nors neabejoju, kad Marija būtų labiau įvertinusi tris karalienes su pampersais, vaikišku šampūnu ir drėgnomis servetėlėmis. Betgi šio reportažo metu Redakcija laikysis kanoniškai priimto sutarimo, kad karalių buvo trys.

Nebrangus skrydis į Kelną buvo mano eilinės nemigos rezultatas, nes vieną naktį prieš gerus kelis mėnesius vis varčiausi pataluose ir niekaip negalėjau užmigti, todėl nusprendžiau pažiūrėti ar Ryanairas kokių gerų kainų nesiūlo (neklauskite, kodėl tai reikėjo daryti antrą valandą nakties) ir štai, prašom, yra geras pasiūlymas į kažkokį ten Kelną. Aš, aišku, nedurna kaip inkilas, pasižiūrėjau internete kas tas Kelnas ir tai, ką man Google Images parodė antrą valandą nakties, man visai patiko, todėl nusprendžiau įsigyti šį skrydį. Kai skrydžio patvirtinimas jau gulėjo mano elektroniniame pašte prisiminiau, kad būtent Kelne per Naujuosius metus iš 2015-ųjų į 2016-uosius migrantai siaubė miestą ir prievartavo moteris (vien Kelne buvo užregistruota 600 lytinių nusikaltimų tą naktį). Kitais metais didesniuose Vokietijos miestuose per Naujuosius metus moterims buvo išskirtas metaline tvora aptvertas getas, kur jos galėjo ateiti, "jeigu pasijustų nesaugiai" savo gimtajame mieste. O vos kelios dienos prieš mano skrydį kažkoks šaunuolis iš Sirijos Kelno centrinėje traukinių stotyje į greito maisto restoraną įmetė Molotovo kokteilį, kuris nudegino paauglei kojas, paskui šis teroristas (arba alleged terrorist, kaip rašo tolerantiškoji spauda) paėmė įkaite moterį ir viskas baigėsi tuom, kad netolerantiška vokiečių policija jį peršovė ir pasiuntė į reanimaciją. Juokas juokais, bet mano kelionės metu Kelnas buvo bene saugiausias miestas Vokietijoje, nes visuomet po tokių įvykių sustiprinama apsauga. O nuo šios vietos-tik apie gerus dalykus. Pažadu!

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Kelno katedra.

Kelnas ar Kiolnas? VLKK teigia, kad "Taisyklingai adaptuota Vokietijos miesto Köln forma yra Kelnas" ir deda nuorodą į Visuotinę lietuvių enciklopediją, kuri savo ruožtu praneša, kad "Köln (Kèlnas), miestas Vokietijos vakaruose, Šiaurės Reino‑Vestfalijos žemėje, abipus Reino; apygardos centras. 961 000 gyventojų (2006); priklauso Reino‑Ruhro aglomeracijai; ketvirtas pagal gyventojų skaičių Vokietijos miestas. Didesnė jo dalis yra Reino kairiajame krante; per Reiną nutiesti 8 tiltai. Upių uostas (didžiausias Vokietijoje; krovinių apyvarta 7–8 mln. t, 2001). Geležinkeliai ir automobilių magistralės jungia Kölną su daugeliu Vokietijos, t. p. Olandijos, Prancūzijos miestų. Kölną juosia žiedinė automobilių magistralė (54 km). Tarptautinis oro uostas (Wahner Heidėje, į pietryčius nuo Kölno; aptarnauja Kölną ir Boną). Metropolitenas (nuo 1985)."... Aš keliu rankas aukštyn ir mojuoju balta vėliava, nes pasiduodu, net nepasiduodu, o tiesiog gėdingai kapituliuoju: tai Kelnas, Kiolnas ar Köln? Redakcija mielai rašytų Odekolonas, tik vat kad tokio miesto nėra, todėl reportaže bus minimas Kelnas, nes taip buvo pas Ryanairą parašyta. 

Mano tiesioginis skrydis iš Vilniaus buvo pakankamai vėlyvas, bet Vokietija turi vieną privalumą keliautojams iš Lietuvos- vokiečiai gyvena viena valanda atgal nuo mūsų, todėl galima "sutaupyti" šiek tiek laiko. Mano kelionės metu Kelne buvo visiška betvarkė su visuomeniniu transportu, negaliojo atsispausdintos transporto schemos, net Google turima informacija buvo klaidinga (sic!), nes vyko kažkokie požeminio geležinkelio tvarkybos darbai (Kelne kursuoja tramvajus, mokantis palįsti po žeme kaip metro), todėl traukiniai nestojo reikiamose stotelėse ir iš esmės turistui buvo gyva pekla ten toje visoje maišalienėje susigaudyti, bet čia gi Vokietija, Ordnung muss sein, todėl beveik visose miesto traukinių ir autobusų stotelėse buvo visuomeninio transporto darbuotojai, kurie nukreipinėjo žmones į reikiamus transportus. Dėl viso šito chaoso į savo hostelį atvykau gerokai po vidurnakčio. 

Dvi retų ir senų spausdinių parodos Vilniuje: Lietuvos istorija kaip ant delno!

Šiandien aplankiau dvi retiems spausdiniams skirtas parodas.

Pirmoji paroda vadinasi "Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją" ir veikia Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje. Tiksliau, tai yra Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, todėl skaitytojams reikalingi nario pažymėjimai, kurie nesuderinti su LIBIS sistema, todėl čia negalioja kitos tarpabonementinės bibliotekos skaitytojo pažymėjimas. Tačiau Vilniaus vyskupijai skirta paroda yra bibliotekos vestibiulyje, į kurį įėjimas laisvas. Romos katalikų bažnyčia ir Vilniaus vyskupija šiemet mini kelias svarbias sukaktis, viena jų- garbingas 630-ties metų Vilniaus vyskupijos jubiliejus. Šia proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose esantys dokumentai yra pristatomi visuomenei nedidelėje parodoje. Vilniaus vyskupiją įkūrė popiežius Urbonas VI savo 1388 m. kovo 12 d. bule. Vilniaus vyskupija buvo pavesta Gniezno bažnytinei provincijai ir apėmė Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko ir dalis Brastos vaivadijų-manoma, tai buvo didžiausia vyskupija Europoje. Nuo to laiko Vilniaus vyskupija matė daug šilto ir šalto- Brastos uniją, Rusijos caro administracijos priespaudą, du Pasaulinius karus, sovietų terorą...Turtingi Vrublevskių bibliotekos fondai atskleidžia unikalią ne tik Vilniaus vyskupystės, bet ir visos Lietuvos istoriją.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Šią biblioteką įkūrė žymus Vilniaus advokatas, visuomenininkas ir bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858-1925). Jis buvo ir aistringas kolecionierius, domėjosi daile, medaliais, monetomis, senais rankraščiais. Savo asmeninę biblioteką jis praturtino supirkęs kitų asmenų bibliotekas- grafo Juzefo Pliaterio, Juzefo Cechanovičiaus...Rinkiniuose buvo ir nemažai masonų ložės literatūros. Advokato Vrublevskio asmeninę biblioteką 1912 m. sudarė apie 65,000 knygų, 1,000 žemėlapių, apie 5,000 rankraščių ir autografų. Šis lobis buvo saugomas jo bute Universiteto gatvėje (namas nr. 9). Tuomet 1913 m. ši asmeninė biblioteka buvo perduota Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių (advokato tėvų) viešosios bibliotekos draugijai. Tačiau Tadas Vrublevskis neapsiribojo vien bibliotekos perdavimu visuomenei, jis skyrė lėšų ir pačios bibliotekos pastato statyboms, bet šiuos planus sužlugė Pirmasis pasaulinis karas. Laimei, jo metu bibliotekos fondai nenukentėjo. Po karo Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugija buvo reorganizuota į draugiją mokslui remti, jos buveine buvo įtvirtintas Vilnius ir buvo uždrausta rinkinius išvežti iš miesto. Po Tado Vrublevskio mirties minėtoji Draugija toliau kuravo biblioteklos reikalus ir nupirko Tiškevičių rūmus (Žygimantų g. nr. 1), juos renovavo ir pritaikė bibliotekai. Lankytojai čia galėjo ne tik skaityti knygas, bet ir apsilankyti muziejuje, turinčiame Vilniaus ikonografijos ir Masonikos padalinius, buvo įrengtas Fundatoriaus atminimo kambarys. Bibliotekos fondai labai nukentėjo per 1939 metų sovietų okupaciją, kai dalis medžiagos, įskaitant masoniką, buvo išgabenta į Rusiją, 1941 m. įkurta Lietuvos TSR mokslų akademijos centrinė biblioteka. Jos fondai nuolat augo, nors kai kurių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto institucijų rinkinių nesuspėta perimti, nemaža dalis buvo sunaikinta. Tačiau buvo ir gerų naujienų-grįžo dar 1915 m. caro administracijos išsivežti rankraščiai, 1956 m. perduotas Vilniaus kapitulos archyvas, rastas Arkikatedros remonto metu. Po Nepriklausomybės atgavimo biblioteka pertvarkya, nuo 2009 m. vėl vadinasi Vrublevskių vardu.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": muzikinė rezistencija po kupolu su Jogailaičių karūna.

Būna, kad nušvitimas ištinka tada, kai mažiausiai jo lauki, tarkime,- pūkšteli į vonią ar per kaktą taukšteli obuolys. Manasis nušvitimas atsitiko vidury Vokiečių gatvės, kai mano sijono padalkos pasiraitė nuo kelių iki vidurio šlaunų taip, kad išsigandau, jog su tokia nuogybe manęs joks kunigas į sakralinės muzikos valandas neįleis ir teks man iš savo 38 sijono dydžio peršokti, deja deja, į 40. Bet šiandien ne apie tai, šiandien apie tai, kas studentų himne įvardinama kaip mecenatum caritas.

Sakralinės muzikos valandos Šv. Kazimiero bažnyčioje yra Kristupo festivalio dalis ir šie valandos trukmės koncertai visuomenei yra nemokami (todėl, jeigu norite gauti atsisėsti, turite ateiti bent penkiolika minučių iki koncerto pradžios). Šiuos koncertus visuomenei dovanoja Kazickų šeima, tiksliau- Kazickų šeimos fondas, nes pačių mecenatų, daktaro Jono Petro Kazicko ir jo žmonos Aleksandros, jau nebėra tarp mūsų. Nuo 2015 m. jų šviesiam atminimui Kazickų Šeimos Sakralinės Valandos skamba kiekvienais metais.

Vargonams gaudžiant su niekuo nesupainiojamą Johannes Brahms patyriau deja vu, lyg būčiau grįžusi kelis dešimtmečius atgal į sovietmetį ir koncertų sale paverstoje bažnyčioje klausyčiausi koncerto. Juk, kaip tikino Vilniaus Katedros-koncertų salės-parodų galerijos meninės programos autoriai, jie visada rinkdavosi rimtus kamerinės muzikos kūrinius koncertams buvusiose bažnyčiose. Kas žino, gal Johannes Brahms irgi skambėjo po išniekintų bažnyčių skliautais.

Po Jogailaičių karūna. 

Tos sakralinės muzikos valandos man dabar atrodo muzikinė rezistencija prieš režimą, kuriam apkapotos nuodingos galūnės, bet kurio konvulsijos draskomas kūnas traiško viską, kas pasitaiko jo kelyje. Tačiau ta Jogailaičių karūna ant Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo mane veikia raminamai-kol ji ten, vadinasi, viskas yra gerai.

Tegul taip ir lieka.

Ars longa, vita brevis. Apsilankymas ramiausioje Vilniaus bažnyčioje.

Kokia kantri, pagalvoju, kiek ištvėrei! Ir: ar išmuš tavoji valanda? Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada?-Jurgis Kunčinas. O sulauksime, jeigu duos Dievas ir netrukdys žmonės, greitai.

Šiandien sudalyvavau ekskursijoje po Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Marijos Paguodos, Paguodėjos) bažnyčią Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje. Apie tokią negirdėjote? Nenuostabu. Ji nukišta į tranzitinį Vilniaus senamiesčio kampą, kuris, jeigu jau taip nuoširdžiai, niekada nebuvo labai jau kažkoks prestižinis. Tik šių metų birželio mėnesį ji buvo atšventinta kaip bažnyčia ir dėl savo sudėtingos istorijos yra praktiškai netyrinėta specialistų, todėl viešojoje erdvėje yra daug netikslios informacijos. Iš anksto atsiprašau, jeigu bus netikslumų ir mano pasakojime.

Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniaus senamiestyje.

Savičiaus gatvė mane pasitiko į gatvę "išsprogusiais" barų staliukais. Taip sakau ne todėl, kad kartas nuo karto Vilniaus senamiestyje randama nesprogusių karo reliktų, bet todėl, kad nežinojau apie tokią koncentraciją barų ir restoranų šioje gatvėje, nes paprastai ji būna tyli ir nejauki. Bet gyventi šioje gatvėje nenorėčiau-labai daug triukšmo, cigarečių dūmų ir tranzitinio automobilių eismo. O dabar dar ir turistų minios pradėjo voromis traukti.

Pirmojo pasaulinio karo paveldas Zarasų rajone.

Šį savaitgalį sudalyvavau ekskursijoje po Zarasų rajono tarpukario paveldo objektus. Kadangi šį projektą įgyvendino Zarasų krašto muziejus, o dalinį finansavimą skyrė Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, tai turistams dalyvavimas ekskursijoje buvo nemokamas, tik reikėjo užsiregistruoti (vietų skaičius buvo ribotas). Ši ekskursija man suveikė kaip pigus skrydis, kai pačiumpi bilietus už gerą kainą, o paskui primoki už viską :-) Taip buvo todėl, kad Zarasai su Vilniumi sujungti labai nepatogiu rytiniu autobuso reisu, kuris ekskursijos dieną atvyksta į Zarasus jau gerokai prasidėjus ekskursijai, taigi ekskursijos reikėjo arba atsisakyti, arba atvykti iš vakaro ir nakvoti Zarasuose. Kad Kūtvėla atsisakytų nemokamos ekskursijos? Tai jau ne!

Pirmojo pasaulinio karo vokiečių įtvirtinimai Zarasų rajone.

Zarasų rajono lankytinos vietos.

Pasidairiau nakvynės vietos. Man reikėjo pernakvoti vieną naktį prieš ekskursiją, o ekskursijos dienos vakare buvo tinkamas autobuso reisas į Vilnių. Svarbiausia man buvo nakvynės kaina ir radau gerą variantą: svečių namai "Zarasai". Lova žmogui čia kainuoja 8-9 eurus parai, bet man teko mokėti dvigubai, nes ėmiau dvivietį kambarį, nors gyvenau viena. Zarasai būtų puiki kelionės kryptis dviese, nes žymiai sumažėtų nakvynės kaštai :-) Pusryčiai nėra teikiami, bet yra didelė bendra virtuvė, kur galima gamintis maistą. Šioks toks minusas-bendri patogumai visam aukštui, nes gali susidaryti laukiančių į dušą eilė, tačiau šį kartą svečių buvo mažai ir eilių nebuvo. Kiek nerimavau dėl kaimynų, bet naktis praėjo ramiai (iš dalies-dėl ausų kamštukų, nes sienos praleidžia garsus). O dėl kaimynų, tai buvo kelios šeimos su mažais vaikais, viena šeima keliavo su savo augintiniu-dideliu labradoru, kuris džiaugsmingai daužė uodega į grindis pamatęs kitus svečius.