Mane galima sutikti

2022 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Švenčionys. In rubežiaus: gyvenimas ant demarkacinės linijos.

Švinta.
Švintelė. 
Švenčionys. 
Likučiai šventų ąžuolynų, – 
Šventoji pagoniška žemė. 
Šventieji žalčiai, 
Jau sulindę
Kol kas dar uksmingų eglynų tankmėn. 
Ignalinos šventus ežerynus
Rieškučiomis semia ir semia -
Visai nešventi kartais- 
Amžiai 
Ir perpila laiko tėkmėn. - 
Galbūt nešventa buvo Daumanto teisė valdyti
Ir priesaika keršyt klastingam karaliui,
Bet šventas Ginučių piliakalny kraujas.
Ir žalvario sagė šventa.

[„Šventoji Nalšia“, Petras Panavas]

20220917_122259
Švenčionys.

Dabar aš Jums papasakosiu, kaip buvo režisuojamas aštraus siužeto blokbasteris „Pabėk iš Švenčionių saulei dar nenusileidus“ pagal geriausias Stiveno Kingo tradicijas. O viskas prasidėjo taip nekaltai, su Gintare Verkių dvaro parko regykloje sniaukrojant karštas spurgytes . „Tai ką rytoj, moterie?“- teiraujuosi purtydama cukraus pudrą nuo paltuko. „Šaudyt į Švenčionis važiuoju,“- sako Gintarė. Šaudyt? O toks taikus padarėlis ji iš pirmo žvilgsnio! Na, manęs dėl, nors ir baletą su kūjokais ant užšąlusio ežero šokt, bet dabar jau ir man į tuos Švenčionis reikia, nes nebuvusi nei karto, o ir magnetuko „Surink Lietuvą“ iš ten neturiu. Tai taip ir prilipau prie Gintarės kaip blogas kvapas (sorry, by the way!), susitarėm kartu važiuoti. Ryte kraujotaką pasipildome kofeinu iš Baltupių Circle K, kuriems linkiu gauti pajamas taip puikiai, kaip jie pildo plaktos grietinėlės indą, ir už pusantros valandos jau vietoje. Gintarė išleidžia mane centre, o pati išvairuoja pramogauti užmiestin.


2022 m. liepos 2 d., šeštadienis

Žasliai: tarp geležinkelio, Rožinio slėpinių parko ir trijų ežerų.

Norėčiau būti:

...žemės grumstu,

rasos lašu,

trupučiu džiaugsmo,

tavo šypsniu 


20220625_151847
"Padaryk mane gerumo ženklu..."

Mes, lietuviai, esame kantri tauta, bet ir mūsų kantrybė turi ribas. Kainoms Lietuvos kurortuose šokant pasiutpolkę, o kelionių agentūroms atšaukinėjant vieną kelionę po kitos, volens nolens, kaip sakydavo  sena žiežula mano lotynų kalbos dėstytoja, žmogus imi ieškoti variantų kaip iškišti nosį iš namų ir tuo pačiu išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti protingą biudžetą. Kelionės po Lietuvą kondicionuojamu moderniškuoju traukiniu su daug erdvės kojoms ir nemokamu wi-fi yra mano šios vasaros atradimas. Šito atradimo dėka dabar nuo kojų pirštų iki ausų esu apsidėliojusi tarkuotu agurku ir geriu vandenį lyg "Vilniaus vandenys" man už tai didesnę nei vidutinė algą mokėtų. Bet apie viską iš pradžių.


2022 m. birželio 21 d., antradienis

Kas čia daros? Kas čia daros?- Kaišiadorys!

Lietuviška vasara už lango plieskia visu savo lietaus gražumu, žmonės masiškai eina atostogų ir kainos mūsų turistiniuose taškuose kyla Turkijos kurortų naudai, todėl keliauti ukvatos nedaug. Tačiau namie tik duobę ant sofos išsėdėsi, vienas nuostolis, todėl reikia dairytis, kur čia galima išzvimbti dienai, kad būtų ir įdomu, ir nebrangu. Pasirinkimas šį kartą krenta ant Kaišiadorių, nepabėgs ta Turkija. Apie pačius Kaišiadoris internete informacijos labai mažai, pagrinde reklamuojamas Kaišiadorių rajonas. Mane į Kaišiadoris masina ir "Surink Lietuvą" projekto magnetukas, kurio dar neturiu- nu bet koks geras projektas, ką? Labai nuvilia žinia prie kasos traukinių stotyje Vilniuje, kad buvo panaikinta lojalumo programa ir dabar už bilietą reikia mokėti brangiau. "Lietuvos geležinkeliai" žada naują lojalumo programą jau netrukus, tai tikėsimės, jų pažadai bus realistiškesni, nei Vokietijos kanclerio. Traukinys Vilnius-Kaunas per Kaišiadoris išvyksta laiku ir po 45 min aš jau vietoje. Man visada labai patinka, kai kelionės pradžioje mašinistas pasveikina keleivius ir pristato ekipažą, o kelionės pabaigoje- atsisveikina. Traukinio laiką derinau prie Kaišiadorių  turizmo informacijos centro darbo laiko. Labai šaunu, kad nedideliuose miesteliuose esantys TIC'ai dirba ir savaitgalį, nes dirbančiam turistui paprastą savaitės dieną iš namų išsirauti nepaprasta, o internetu žemėlapiais naudotis tai kaip ledus per popieriuką laižyti. 


20220618_124002
Kūtvėla lankosi Kaišiadoryse.

Išeinu iš stoties ir dairausi, kur tas pirmasis turistinės pagalbos punktas. Laimei, netoliese stypso rodyklė su "i" raide ir krypties nuoroda-labai patogu! O ir pinigus Vilniuje be reikalo gryninausi, nes šalia turizmo informacijos centro yra bankomatas. Dar ir pasiseka kaip aklai vištai grūdas, nes turizmo klausimais mane konsultuoja Giedrė Streikauskaitė, 2021 metų kaišiadorietė ir TIC's direktorė. Žinoma, nepamirštu įsigyti ir magnetukų. Turizmo informacijos centre galima gauti Kaišiadorių lankytinų vietų žemėlapį, įsigyti suvenyrų (galima atsiskaityti ir kortele), pasinaudoti WC paslaugomis. 

Kaišiadorys žinomi nuo XVI a. Jų apylinkėse gyveno totorius Chašaidaras, čia gavęs žemių už karinę tarnybą. Laikui bėgant vietovė įgavo jo vardą ir pavadinimas tapo labiau įprasta lietuvio ausiai. Žmonės dar kalba, kad XIX a. tiesti geležinkelio čia atvyko daug rusų, nemokėjusių lietuviškai. Vietiniai gyventojai stebėjosi didelio masto statybomis ir kamantinėjo "Kas čia daros?", o atvykėliai atkartodavo savaip "Kašiadaros", nuo to, neva, ir kilo Kaišiadorių pavadinimas. Jeigu tai tiesa, gal kas žinote, kur Lietuvoje yra galimas "Kašiadaros" miestas-parneris "Ašnisuprantu"? Kad ir kaip ten buvo, geležinkelio dėka Kaišiadoriai susijungė su Kaunu ir Karaliaučiumi, Lietuvos pajūriu ir Latvija. Kaišiadorių geležinkelio stotis 1919 m. liepos 6 d. išleido pirmą Nepriklausomos Lietuvos traukinį- į Radviliškį. 


2022 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Daugiabriaunis kristalas: Panevėžio rajonas. Ramygala-Krekenava-Radviliškių kaimas-Bistrampolio dvaras-Upytės dvaras.

Kelionės partneris: Panevėžio plėtros agentūra.

"Nevėžio senvagėmis pasipuošusi gamta, vis dar gyvi tradiciniai amatai, unikalios ir savitos vietos bei čia kuriantys ir dirbantys nuoširdūs žmonės- rajone slypi tiek daug, kad sunku nupasakoti. Todėl kviečiame atvykti ir leistis į atradimų kelionę, pasisemti unikalių patirčių bei geriau pažinti šį kraštą."- štai tokiais žodžiais prasidėjo kvietimas kelionių ekspertams ir žurnalistams į infoturą po Panevėžio rajoną. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau!

Programa labai intrigavo. Dėl visiems žinomų pasaulinių įvykių, mano kelionių geografija buvo susitraukusi nuo Las Balkonas iki Grand Kitchen, todėl šiai dviejų dienų išvykai su nakvyne daiktus dėjausi nuo tokio darbo visiškai atpratusiomis rankomis, o Ursulijų Lepečkojauską išvis buvo vorai savo tinklais apraizgę, vos atradau. Ankstyvų ketvirtadienio rytą "boardinamės" į patogų mikroautobusą ir zvimbiame su vėjeliu į pirmą mūsų šios dienos lankytiną objektą- Ramygalą. 

20220526_124330
Kūtvėla irgi susimąsčiusi...

Ramygala-miestas po gandro sparnu. Tai yra vienintelis miestas Panevėžio rajone, istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XIII a., o nuo XVI a. minimas ir dvaras. Ramygaloje būta parduotuvių, bažnyčia, kalėjimas, o keliai jungė su Kėdainiais, Šeduva, Panevėžiu, Ukmerge, pro čia veda judrus kelias į Kauną. Prie paskutinio fakto prisidėjo patys ramygaliečiai. Sakoma, kad kai buvo nutarta tiesti naują kelią Kaunas-Ryga, ilgai buvo svarstyta, pro kur jis turėtų vesti: Ramygalą ar Krekenavą?Valdininkai iš Kauno atvyko inspektuoti abiejų vietų ir pasirinkti tą, kur judėjimas intensyvesnis. Ramygaliečiai šitą "insaiderską" informaciją iš kažkur gavo, susikooperavo ir visi kas galėjo traukė vežimus, kinkė arklius ir kelias dienas, kol inspektoriai vizitavo, suko ratus aplink Ramygalą. Tokio intensyvaus judėjimo įtikinti inspektoriai ir pasirinko Ramygalą. Ramygala pergyveno net septynis didelius gaisrus. Dabartinė Ramygala yra seniūnijos centras, jos puošmena- neogotikos stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Legenda byloja, kad jai buvo nulieti trys varpai: Jonas, Petras ir Kondrotas, bet juos vežant tiltas įlūžo ir Kondrotas paskendo. Likę du varpai jau atsidurę savo vietoje vis sunkiai dūsauja ir prisimena nelaiku žuvusį savo brolį, dėl to jų skambesys iš toli girdimas. Buvo girdimas, kol varpai nebuvo priversti nutilti...Bet čia jau kita legenda. 


2021 m. birželio 29 d., antradienis

Naujoji Vilnia. Šiurpą keliantis, mitais apipintas, Dievo ir žmonių pamirštas rajonas.

Naujoji Vilnia, Nowa Wilejka, Novovileiskas, "negyvenčiau čia, net jeigu ir primokėtų"... Apie šį Vilniaus rajoną turbūt visi esame girdėję, bet ne visi esame čia lankęsi, nebent tranzitu kirtę patys to nesuprasdami. Štai aš apsiginklavau pažintinio maršruto žemėlapiu, pasikviečiau į kompaniją savo kolegą Vakarį ir apsiniaukusį šeštadienį išvykome Naujosios Vilnios tyrinėti. O kadangi baisiau už Naująją Vilnią gali būti tik mirtis iš bado vidury miesto, todėl net ir po maisto krepšelį susidėjome. Kaip praktika parodė, tai buvo puiki mintis. 


20210626_151529
Kūtvėla lankosi Naujojoje Vilnioje.

Derinomės derinomės prie to lietuviško oro, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi. Į dienos išvykoms skirtą kuprinę įsidėjau mažą lietsargį, ant galvos užsivožiau skrybėlę nuo saulės. Šalis ta Lietuva vadinas! 

Palei Vilnios (Vilnelės) upę seniau buvo malūnų rajonas Rokantiškės, o Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Didelė paskata vietovės augimui buvo XIX a. nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva ir Liepoja-Romnai. Pats geležinkelis nėra dalykas blogas, bet žymiai geriau už patį geležinkelį yra geležinkelio stotis, nes iš traukinio mažai naudos, jeigu jis nesustoja. Kai yra geležinkelio stotis, gyvenvietė turi paskatą augti ir vystytis, nes yra susisiekimas su didesniais centrais. Sakoma, kad caro inžinieriams buvo siūlomi kyšiai, kad viena ar kita gyvenvietė būtų suplanuota kaip stotis. Patogi strateginė padėtis savaime skatino ir pramonės plėtrą ir 1903 m. Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Tarpukariu pramonės vystymasis sustojo, čia buvo įkurtos kareivinės. Sovietmečiu senosios pramonės tradicijos buvo pratęstos jau su nauja administracija, miesto teisės panaikintos ir Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus. Įdomu tai, kad sovietmečiu Vilnius buvo suskirstytas į keturis rajonus: Tarybų, Lenino, Spalio ir Naujosios Vilnios. Po Nepriklausomybės planine ekonomika paremta pramonė žlugo ir vietos gyventojams iškilo socialinių problemų, daug žmonių liko bedarbiais. Šiuo metu padėtis, atrodo, stabilizavosi, atsirado naujų  įmonių, statomi nauji individualių namų kvartalai. Manoma, kad Naujojoje Vilnioje gyvena apie 32,000 gyventojų. Rajonas išsaugojo savitumą dėl natūralaus gamtinio barjero. Kiekvienas Vilniaus rajonas turi savų problemų, bet man Naujojoje Vilnioje labai į akis krito asfaltuotų gatvių trūkumas, bloga šaligatvių būklė, centralizuoto vandentiekio nebuvimas.

Nors daug kur akcentuojama, kad "čia turistų neaptiksite", šį faktą sunku patvirtinti ar paneigti, nes nėra objektyvių galimybių tiems turistams Naujojoje Vilnioje suskaičiuoti. Tačiau čia yra ką pamatyti, tuom netrukus patys įsitikinsite.