Jauniausias Vilniaus rajonas Balsiai: gyvenimas tarp mitologijos ir gamtos.

 

Vasara-kelionių metas. Taip galvoja ne tik Kūtvėla, bet ir kokie trys milijonai lietuvių, todėl visos populiarios poilsio vietos užgultos taip, kad obuoliui nėra kur nukristi, o neišnuomoti lieka tik gandralizdžiai, bet Palangos verslininkai ir į juos jau dairosi. Visiškai nesinori užpakaliuotis su minia ir muštis eilėje dėl su sūriu užkepto karbonado, todėl mano akys nukrypo į Vilniaus gyvenamuosius rajonus. Juolab, kad vasarą keliauti yra labai brangu, o gyvenu iš mokytojos atlyginimo.

„Neakivaizdinis Vilnius“ portale išsirenku Balsius. Toks man visai nepažįstamas Vilniaus kampelis, bet pasiekiamas visuomeniniu transportu, o aš dar turiu galiojantį nuolatinį bilietą. Oras bjūra, ant lietaus, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada niekur nepakeliausi. 

Apie Balsius keliautojams įdomios informacijos internete negausu. Paieškos rezultatai siūlo kelionę į Balio salą (ačiū, ne) ir išmeta kelerių metų senumo straipsnį apie galimai nelegaliai pastatytą kryžių, kuris sukiršino bendruomenę. Balsiai yra vienas jauniausių Vilniaus rajonų, apsuptas brandaus miško ir Neries kilpų, o Verkių regioniniame parke yra ir ežerų. Profesoriaus Norberto Vėliaus iniciatyva čia gatvės pavadintos baltų mitologinių dievybių vardais (tas nepasitenkinimas kryžiumi man jau atrodo logiškas, turbūt kažkam ėmė padai svilti). Balsiuose 1939 m.buvo numatyta statyti karinį oro uostą, nes čia iškrinta mažiausiai kritulių ir rečiausiai būna rūkas. Prisimenu kaip skridome iš Prahos, kuri principe yra dauboje, ir rūkas buvo toks tirštas, kad už oro uosto autobuso lango tik vata matėsi. Mūsų pasiimti atskridęs lėktuvas pusantros valandos suko ratus virš Prahos, ieškodamas kaip nusileisti. Mūsų Balsiai kur kas geresni!

Aš išlipu truputį ne ten, kur reikia, nes Kūtvėla gi lengų kelių neieško ir šiaip yra žinoma avantiūristė, bet jeigu ketinate sekti mano pėdomis, tai geriausia išlipti stotelėje „Balsių mokykla“. Šiuo metu čia stoja Nr. 65, 76 ir 120 autobusai.

Pirmas žvilgsnis į Balsius-labai teigiamas.

Bičių dievas Bubilas.

Kūtvėla ir Bubilas. Tas celofano maišelis yra gili filosofinė mūsų kartos prasmė. 

Balsių stotelė.

Balsių progimnazijos teritorijoje yra įkurtas pažintinis botaninis sodas ir pojūčių skveras. Aplinką puošia įvairios baltiškos dievybės. Baltupių progimnazija buvo pirmoji po Nepriklausomybės pastatyta mokykla Vilniuje. O Balsių pradinė mokykla jau netrukus bus perpildyta, nes Balsiai muša Vilniaus gimstamumo rodiklius.

Varėna: gamtos ir lietaus ritmu.

"Niekis.

Dar suskambės. Matysi – suskambės!

Kada užbaigsiu ją, kada išdegsiu –

Oho, kaip suskambės!

Visam pasauly

Išgirs tą skambesį!

Bet kaip užbaigti?

Lipdau lipdau, o galo vis nėra.

O gal Tėvynę reikia visą laiką

Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?

Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.

Taip, kurti visą laiką.

Visą laiką!

Lipdyt ir kurti... "

Eilės skirtos šios kelionės tikslui- įsigyti Varėnos „Surink Lietuvą“ magnetuką. Daug kur Lietuvoje esu buvusi, bet dar prieš magnetukų projektą, todėl tenka arba prašyti draugų atsiųsti tų magnetukų, arba keliauti pačiai dar kartą. Labai nusiviliu Varėnos turizmo informacijos tinklalapiu. Tokio vartotojui nedraugiško dizaino dar reikia paieškoti. Nerandu informacijos apie pačią Varėną, tik apie Varėnos rajoną su jam priskirtomis Merkine ir Liškiava. Palyginu kelionės autobusu ir traukiniu kainas ir matau pasikartojančią tendenciją: šiai dienai keliauti traukiniu Lietuvoje yra 3-4 eurais pigiau nei autobusu. Kelionė į abi puses, tai susidaro nemenkas skirtumas.

Ar mes galim pakalbėt apie tai, kaip LG perspėja ant bėgių naudotis galva?

Diena prasidėjo tikrai geromis naujienomis: Tado Ivanausko zoologijos muziejus pranešė, kad yra nauja didžiosios miegapelės radimvietė Lietuvoje. Aš pagalvojau, kad jeigu nesu smulki ir mėgstu pamiegoti, tai gal ir apie mane reikia ten kam nors pranešti? Būsiu kokia nors Glis Kootvaellus Magnus Lituanica. Aistė klausia, ar noriu tapti muziejaus eksponatu iškamša. Jau tie kauniečiai žmonės tiesūs, kas galvoj-tas ir ant liežuvio. Jau neišeitų iš Aistės politikė.

Vilniuje man išeinant iš namų lyja. Lietus Lietuvoj, va čia tai naujiena. Gerai, kad pasiėmiau lietsargį, nes pila visai nevaikiškai. Nemėgstu tų celofaninių apsiaustų, su kuriais atrodau kaip vaikščiojantis prezervatyvas. Skėtis jau daug lietų matęs, reiktų naujo pasidairyti, o šitą gal pavyks kur sėkmingai „pamiršti“.

Išbandau naują „Lietuvos geležinkelių“ mobiliąją aplikaciją. Nesiseka susikurti slaptažodžio. Pirma prašo naudoti skaičių, tada meta klaidą, nes skaičių naudoti negalima. Mūsų šaunieji developeriai tiek mobiliųjų aplikacijų pridevelopina, kad tik žegnokis, bet naujo vartotojo registracijai turi vis tiek pereiti ugnį, vandenį ir varines triūbas. Pagaliau pavyksta susikurti paskyrą. O kankinausi skaitmeniškai taigi iš to suvalkietiško taupumo, nes naujiems vartotojams perkant antrą bilietą taikoma 20 proc.nuolaida., žinoma, jeigu traukinys išvis atvažiuoja. Ši puiki schema neveikia perkant bilietą pirmyn-atgal, nes atgaliniam bilietui jau automatiškai taikoma 5 proc.nuolaida. Perku bilietą Vilnius-Varėna ir tada e-paštu gaunu nuolaidos kodą tam kitam bilietui. Nuolaidos kodas galioja 14 dienų.

Savaitgaliais Varėnos turizmo informacijos centras šaltuoju metų laiku nedirba. Čia taip oficialiai teigiama. Man kartais atrodo, kad ledynmetis Lietuvos neapleido ir šaltasis metų laikas pas mus tęsiasi ne mažiau kaip devynis mėnesius per metus, jeigu orientuotis pagal turizmo informacijos centrų darbo laikus. Jau ne kartą tiek aš, tiek įvairūs žurnalistai kėlėme šį Lietuvos turizmo skaudulį į paviršių ir visaip baksnojome, bet, kaip pasakytų vienas klasikas, „iš bezdalų virvės nenuvysi“. 

Traukinys senesnio modelio, kurio pirmoji vagono laiptų pakopa kurviškai aukštai, tai jau persiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet jeigu kokia keleivė ar keleivis su sijonu, tai matosi visas Rojaus sodas. Bilietas trečios klasės, bet suolai minkšti -aš dar atsimenu vagonus su mediniais suolais. Žmonių nedaug, ryškiai išsisikiria du entuziastingi dviratininkai. Tikram dviratininkui, grybautojui ir Kūtvėlai nėra blogo oro.

Švenčionys. In rubežiaus: gyvenimas ant demarkacinės linijos.

Švinta.

Švintelė. 

Švenčionys. 

Likučiai šventų ąžuolynų, – 

Šventoji pagoniška žemė. 

Šventieji žalčiai, 

Jau sulindę

Kol kas dar uksmingų eglynų tankmėn. 

Ignalinos šventus ežerynus

Rieškučiomis semia ir semia -

Visai nešventi kartais- 

Amžiai 

Ir perpila laiko tėkmėn. - 

Galbūt nešventa buvo Daumanto teisė valdyti

Ir priesaika keršyt klastingam karaliui,

Bet šventas Ginučių piliakalny kraujas.

Ir žalvario sagė šventa.

[„Šventoji Nalšia“, Petras Panavas]

Švenčionys.

Dabar aš Jums papasakosiu, kaip buvo režisuojamas aštraus siužeto blokbasteris „Pabėk iš Švenčionių saulei dar nenusileidus“ pagal geriausias Stiveno Kingo tradicijas. O viskas prasidėjo taip nekaltai, su Gintare Verkių dvaro parko regykloje sniaukrojant karštas spurgytes . „Tai ką rytoj, moterie?“- teiraujuosi purtydama cukraus pudrą nuo paltuko. „Šaudyt į Švenčionis važiuoju,“- sako Gintarė. Šaudyt? O toks taikus padarėlis ji iš pirmo žvilgsnio! Na, manęs dėl, nors ir baletą su kūjokais ant užšąlusio ežero šokt, bet dabar jau ir man į tuos Švenčionis reikia, nes nebuvusi nei karto, o ir magnetuko „Surink Lietuvą“ iš ten neturiu. Tai taip ir prilipau prie Gintarės kaip blogas kvapas (sorry, by the way!), susitarėm kartu važiuoti. Ryte kraujotaką pasipildome kofeinu iš Baltupių Circle K, kuriems linkiu gauti pajamas taip puikiai, kaip jie pildo plaktos grietinėlės indą, ir už pusantros valandos jau vietoje. Gintarė išleidžia mane centre, o pati išvairuoja pramogauti užmiestin.

Žasliai: tarp geležinkelio, Rožinio slėpinių parko ir trijų ežerų.

Norėčiau būti:

...žemės grumstu,

rasos lašu,

trupučiu džiaugsmo,

tavo šypsniu 

"Padaryk mane gerumo ženklu..."

Mes, lietuviai, esame kantri tauta, bet ir mūsų kantrybė turi ribas. Kainoms Lietuvos kurortuose šokant pasiutpolkę, o kelionių agentūroms atšaukinėjant vieną kelionę po kitos, volens nolens, kaip sakydavo  sena žiežula mano lotynų kalbos dėstytoja, žmogus imi ieškoti variantų kaip iškišti nosį iš namų ir tuo pačiu išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti protingą biudžetą. Kelionės po Lietuvą kondicionuojamu moderniškuoju traukiniu su daug erdvės kojoms ir nemokamu wi-fi yra mano šios vasaros atradimas. Šito atradimo dėka dabar nuo kojų pirštų iki ausų esu apsidėliojusi tarkuotu agurku ir geriu vandenį lyg "Vilniaus vandenys" man už tai didesnę nei vidutinė algą mokėtų. Bet apie viską iš pradžių.

Kas čia daros? Kas čia daros?- Kaišiadorys!

Lietuviška vasara už lango plieskia visu savo lietaus gražumu, žmonės masiškai eina atostogų ir kainos mūsų turistiniuose taškuose kyla Turkijos kurortų naudai, todėl keliauti ukvatos nedaug. Tačiau namie tik duobę ant sofos išsėdėsi, vienas nuostolis, todėl reikia dairytis, kur čia galima išzvimbti dienai, kad būtų ir įdomu, ir nebrangu. Pasirinkimas šį kartą krenta ant Kaišiadorių, nepabėgs ta Turkija. Apie pačius Kaišiadoris internete informacijos labai mažai, pagrinde reklamuojamas Kaišiadorių rajonas. Mane į Kaišiadoris masina ir "Surink Lietuvą" projekto magnetukas, kurio dar neturiu- nu bet koks geras projektas, ką? Labai nuvilia žinia prie kasos traukinių stotyje Vilniuje, kad buvo panaikinta lojalumo programa ir dabar už bilietą reikia mokėti brangiau. "Lietuvos geležinkeliai" žada naują lojalumo programą jau netrukus, tai tikėsimės, jų pažadai bus realistiškesni, nei Vokietijos kanclerio. Traukinys Vilnius-Kaunas per Kaišiadoris išvyksta laiku ir po 45 min aš jau vietoje. Man visada labai patinka, kai kelionės pradžioje mašinistas pasveikina keleivius ir pristato ekipažą, o kelionės pabaigoje- atsisveikina. Traukinio laiką derinau prie Kaišiadorių  turizmo informacijos centro darbo laiko. Labai šaunu, kad nedideliuose miesteliuose esantys TIC'ai dirba ir savaitgalį, nes dirbančiam turistui paprastą savaitės dieną iš namų išsirauti nepaprasta, o internetu žemėlapiais naudotis tai kaip ledus per popieriuką laižyti. 

Kūtvėla lankosi Kaišiadoryse.

Išeinu iš stoties ir dairausi, kur tas pirmasis turistinės pagalbos punktas. Laimei, netoliese stypso rodyklė su "i" raide ir krypties nuoroda-labai patogu! O ir pinigus Vilniuje be reikalo gryninausi, nes šalia turizmo informacijos centro yra bankomatas. Dar ir pasiseka kaip aklai vištai grūdas, nes turizmo klausimais mane konsultuoja Giedrė Streikauskaitė, 2021 metų kaišiadorietė ir TIC's direktorė. Žinoma, nepamirštu įsigyti ir magnetukų. Turizmo informacijos centre galima gauti Kaišiadorių lankytinų vietų žemėlapį, įsigyti suvenyrų (galima atsiskaityti ir kortele), pasinaudoti WC paslaugomis. 

Kaišiadorys žinomi nuo XVI a. Jų apylinkėse gyveno totorius Chašaidaras, čia gavęs žemių už karinę tarnybą. Laikui bėgant vietovė įgavo jo vardą ir pavadinimas tapo labiau įprasta lietuvio ausiai. Žmonės dar kalba, kad XIX a. tiesti geležinkelio čia atvyko daug rusų, nemokėjusių lietuviškai. Vietiniai gyventojai stebėjosi didelio masto statybomis ir kamantinėjo "Kas čia daros?", o atvykėliai atkartodavo savaip "Kašiadaros", nuo to, neva, ir kilo Kaišiadorių pavadinimas. Jeigu tai tiesa, gal kas žinote, kur Lietuvoje yra galimas "Kašiadaros" miestas-parneris "Ašnisuprantu"? Kad ir kaip ten buvo, geležinkelio dėka Kaišiadoriai susijungė su Kaunu ir Karaliaučiumi, Lietuvos pajūriu ir Latvija. Kaišiadorių geležinkelio stotis 1919 m. liepos 6 d. išleido pirmą Nepriklausomos Lietuvos traukinį- į Radviliškį.