Kur prasideda Lietuva: atskleisk amžinai augančių akmenų paslaptį Mosėdyje.

Reportažo partneris: Skuodo rajono turizmo informacijos centras.

"Mes, akmenys - pirmieji šios žemės liudininkai, tylieji laikų nešėjai, jau esantys čia dar prieš žmogų, po jo ir kartu su juo- skelbiame šią Konstituciją. Tai yra mūsų tylios teisės, mūsų buvimo laisvės ir mūsų santykis su viskuo, kas gyva. Mes nesiekiame valdžios, nes mes ir esame pamatas."- Akmens Konstitucija, preambulė, duota 2025-07-05 Šaukliuose prie Mosėdžio, Skuodo rajone. 

Kūtvėla lankosi Vaclovo Into sodyboje Mosėdyje.

Labai dažnai informacija apie lankomą vietovę oficialiuose informacijos šaltiniuose baigiasi ties sovietų režimo griūtimi, o po jos plyti informacinis štilis,- juk Lietuvai atgavus Nepriklausomybę tiek daug vandens visur nutekėjo, kad ir į jaučio odą nesurašysi… Štai ir važiuojame į infoturą pasidomėti, kaip Skuodo kraštas laikosi šiandien. Miela malonu, kad keliauja mūsų jau, galima sakyti, etatinis infoturistų kolektyvas, pažįstami veidai su dar įspaustu pagalvės raštu ant skruostų susirenka ankstyvam išvykimui iš Vilniaus. Kaunas ir jo kamščiai apdovanoja mus vėlavimu, bet tikimės šeimininkų atlaidumo svečiams. 

Istoriniuose šaltiniuose Mosėdis pirmą kartą paminėtas 1253 m. Šios apylinkės buvo menkai apgyvendintos, sparčiau imta kurtis tik XV a. Pirmoji bažnyčia Mosėdyje iškilo 1551 m., Mosėdžio dvaras ir prie jo augantis miestelis buvo Žemaičių vyskupo jurisdikcijoje. Tvano metais vietovė buvo labai nusiaubta švedų kariuomenės. Turgaus privilegija suteikta XVIII a. Po 1831 m. sukilimo numalšinimo dvaras buvo nusavintas rusų administracijos iniciatyva. Spaudos draudimo metais Mosėdyje vikaru dirbo Juozas Tumas- Vaižgantas, jis čia įsteigė ir redagavo leidinį "Tėvynės sargas". Tarpukariu Mosėdis buvo valsčiaus centras. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta žydų bendruomenė, paskui sovietai trėmė gyventojus į Sibirą. Apylinkėse veikė Kardo rinktinės partizanai. Sovietmečiu Mosėdyje buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.

Tai įdomu: Šaukliuose netoli Mosėdžio 2025 m. pastatytas Užupio Konstitucijos dvasia įkvėptas paminklas Akmens Konstitucijai. Tai - dar mažai teisininkų tyrinėtas akmenyje iškaltas dokumentas, todėl nenuostabu, jeigu Gerb. Skaitytojas apie ją nebus girdėjęs. Keturi skyriai ir trisdešimt du straipsniai aiškiai apibrėžia akmens teises ir laisves, akmens santykį su žmogumi, visu kas gyva ir amžinybe: 

" [...]Ši Konstitucija įsigalioja tyliai, nereikalauja parašo, nereikalauja įstatymo, nes akmuo jau buvo čia, kai teisė dar neturėjo žodžio..."

Laisvasis miestas Gdanskas: aukso vanduo, gintaro klodai, komunizmo agonija. Trečioji diena.

 

Ryte iš patalo išsiritu taip anksti, kad pusryčiauti ateinu dar nespėjus restorano durų atrakinti. Šiandien laukia intensyvi programa, nors stengiausi neperkrauti nei vienos dienos lankytinais objektais. Šios kelionės metu išvis žymėjausi dominančio lankytino objekto darbo laiko pradžią ir pabaigą, o ne konkretų planuojamą apsilankymo laiką. Taip ir pati žymiai mažiau stresavau.

Kai planavau šią kelionę, norėjau paskirti laiko aplankyti Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iki jos galima atvažiuoti tarpmiestiniu autobusu. Paskui pasinagrinėjau autobuso grafikus ir man nelabai patiko, kad išvykimai kas dvi valandos. Nespėjus į atgalinį autobusą ar jame nesant laisvos vietos, kito laukti tektų viduryje neaišku kur neaišku kiek. Po ilgų svarstymų, Štuthofo koncentracijos stovyklos lankymą atidėjau kitam kartui, o šią dieną paskyriau Westerplatte ir nemokamiems muziejams pačiame Gdanske.

Turbūt nėra istorija besidominčio keliautojo, kuris nebūtų girdėjęs tokio žodžio- Westerplatte… Čia, ankstų 1939 m. rugsėjo 1-osios dienos rytą, nuaidėjo šūviai iš prieš savaitę prisišvartavusio „mandagumo vizitui“ vokiečių laivo. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lenkų įgula herojiškai laikėsi septynias dienas. Deja, Westerplatte krito.

Kūtvėla lankosi Westerplatte, Gdanske.

Krito ir Gdansko visuomeninio transporto punktualumas pirmadienio rytą. Nors iš viešbučio išėjau anksti, rytiniai kamščiai sujaukė mano kelionės planus. Man reikalingas autobusas atvažiavo vėluodamas, todėl nespėjau persėsti į kitą autobusą...vos dviem minutėmis! Pikta taip, kad negaliu. Kitas man reikalingas autobusas- už valandos… Laimei, programėlė „Jakdojade“ rodo, kad galiu važiuoti dar kitu autobusu ir bandyti persėsti į man reikiamą autobusą kryžkelėje, kur jų sustojimai prasilenkia. Taip aš sugebu neplanuotai „pasivyti“ jau nuvažiavusi, bet irgi kamštyje dūstantį man reikalingą autobusą ir į Westerplatte atvykstu su 15 min pavėlavimu. 

Laisvasis miestas Gdanskas: aukso vanduo, gintaro klodai, komunizmo agonija. Antroji diena.

 

Pusryčiai viešbutyje viršijo mano lūkesčius. Su dideliu pasimėgavimu šlaviau už abiejų žandų kiaušinienę su daržovėmis, blynelius su varške, paštetukus… Labai gerai, kad pusryčiai įskaičiuoti į nakvynės kainą, nes labai susitaupė ant pravalgymo. Ir bendrai paėmus, man dar Gdanske patiko kavinės. Nežinau, ar čia lenkiška, ar čia vokiška, ar čia gdanskiška dvasia, bet kavinės čia labai jaukios, verta nusimatyti papildomo laiko tarp lankytinų objektų tiesiog prisėsti puodeliui kavos atmosferinėje vietoje. Kažkaip nemačiau tinklinių kavinių, vienas „Starbucks“ kukliai tūnojo ant kampo.

Kūtvėla lankosi Gdanske.

Iš Vokietijos į Angliją. Žydų vaikų transportavimas karo metais.

Kavinė Gdansko centrinėje geležinkelio stotyje.

Kavinė Gdansko centrinėje geležinkelio stotyje.

Labai atmosferinė vieta.

Laisvasis miestas Gdanskas: aukso vanduo, gintaro klodai, komunizmo agonija. Pirmoji diena.

 

Kelionės į Gdanską tikslas buvo aplankyti Antrojo pasaulinio karo muziejų ir pasivaikščioti senamiesčiu, todėl pirkau skrydžio bilietus vos keletui dienų. Esu buvusi Gdanske su kelionių agentūra 2014m.,- tai, skaitykite, praeitame gyvenime. Deja, o gal ir laimei, Wizzair pakeitė skrydžio laikus iš padorių vakarinių į nepadorius rytinius, bet taip išlošiau papildomą dieną Gdanske. Tik štai laiškas apie skrydžio laikų pakeitimą atėjo atgalinio skrydžio namo...išvakarėse. Mistika, ne kitaip. Kiek nerimavau ar mano naujasis, specialiai nemokamo rankinio bagažo išmatavimus atitinkantis varguolio pundelis telpa į drakoniškus pigių oro linijų standartus. Vis neatsidžiaugiu naujais mūsų oro uosto skeneriais, nes dabar ten ne keleivių saugos patikra, o kažkoks taškas G. Pametu auskarą, bet tokiems atvejams visada turiu išeitį: reikia pasimelsti Šv. Antanui, paprašyti padėti surasti pamestą daiktą, ir netrukus dingęs daiktas ims badyti akis. Patikrinta ne vieną kartą, Šv. Antanas manęs niekada dar nenuvylė. Lėktuvas pilnas, beveik visi keleiviai- lietuviai. Nustebino, kad nemažai lietuvių skrido verslo reikalais arba į konferencijas. Skrydis trunka vieną valandą, o ją atgaunu atgal dėl laiko skirtumo su Lenkija, taip kad 9.30 val ryto jau tvirtai stovėjau ant lenkų žemės.

Kūtvėla lankosi Gdanske. 

Dėl nemalonaus grįžtamojo skrydžio laiko, nakvynės ieškojausi netoli naktinio susisiekimo su oro uostu. Labai nustebau, kad patogaus susisiekimo su oro uostu naktį klausimu centrinis Gdanskas yra labai apleistas, todėl nakvoti teko savotiškoje periferijoje. Dabar, jau po kelionės, manau, kad tai buvo geras pasirinkimas, nes išvengiau naktinio turistinio centro triukšmo. 

Kelionė geležinkeliu, kurio nėra: Šiauliai- Lyduvėnai- Tauragė- Pagėgiai.

 

Šiemet tiek mokami, tiek nemokami Geležinkelininkų dienos renginiai buvo iššluoti per pusvalandį. Kūtvėla irgi pasidavė reklamai, nes, anot žinomo klasiko, moteris negali atsispirti triukšmui ir būtinai turi nueiti pasidomėti kas vyksta. Man pavyko pačiupti bilietą į ekskursiją traukiniu iš Šiaulių legendiniu plieno keliu per Lyduvėnų geležinkelio tiltą, papildomai aplankant Tauragę ir Pagėgius. Garsiuoju Lyduvėnų tiltu esu praėjusi pėsčiomis maždaug prieš metus organizuotos ekskursijos metu, o šiemet nusprendžiau šiuo tiltu dar ir pravažiuoti. Kas žino, kitais metais galbūt Lyduvėnų tiltą ir perskrisiu?

Kūtvėla lankosi Šiauliuose. Fone- "Dėgantys šarvai". 

Ekskursijos pradžia buvo Šiaulių geležinkelio stotyje. Pasižiūrėjau traukinių iš Vilniaus grafikus ir nesunkiai priderinau reisus pirmyn ir atgal. Deja, netrukus Lietuvą nusiaubė siaubinga audra, kurios padariniai dar ir šiandien ne visur pašalinti, o traukinių punktualumas stipriai sušlubavo. Kiek pasvarsčiusi, pasiankstinau išvykimą iš Vilniaus. Skirtumas tarp senojo ir naujojo bilieto buvo tik pusvalandis, bet dabar jau važiavau trečiąja klase ir man į sąskaitą grįžo dešimt eurų. Smulkmena, bet vis tiek malonu!