Laisvasis miestas Gdanskas: aukso vanduo, gintaro klodai, komunizmo agonija. Antroji diena.

 

Pusryčiai viešbutyje viršijo mano lūkesčius. Su dideliu pasimėgavimu šlaviau už abiejų žandų kiaušinienę su daržovėmis, blynelius su varške, paštetukus… Labai gerai, kad pusryčiai įskaičiuoti į nakvynės kainą, nes labai susitaupė ant pravalgymo. Ir bendrai paėmus, man dar Gdanske patiko kavinės. Nežinau, ar čia lenkiška, ar čia vokiška, ar čia gdanskiška dvasia, bet kavinės čia labai jaukios, verta nusimatyti papildomo laiko tarp lankytinų objektų tiesiog prisėsti puodeliui kavos atmosferinėje vietoje. Kažkaip nemačiau tinklinių kavinių, vienas „Starbucks“ kukliai tūnojo ant kampo.

Kūtvėla lankosi Gdanske.

Iš Vokietijos į Angliją. Žydų vaikų transportavimas karo metais.

Kavinė Gdansko centrinėje geležinkelio stotyje.

Kavinė Gdansko centrinėje geležinkelio stotyje.

Labai atmosferinė vieta.

Laisvasis miestas Gdanskas: aukso vanduo, gintaro klodai, komunizmo agonija. Pirmoji diena.

 

Kelionės į Gdanską tikslas buvo aplankyti Antrojo pasaulinio karo muziejų ir pasivaikščioti senamiesčiu, todėl pirkau skrydžio bilietus vos keletui dienų. Esu buvusi Gdanske su kelionių agentūra 2014m.,- tai, skaitykite, praeitame gyvenime. Deja, o gal ir laimei, Wizzair pakeitė skrydžio laikus iš padorių vakarinių į nepadorius rytinius, bet taip išlošiau papildomą dieną Gdanske. Tik štai laiškas apie skrydžio laikų pakeitimą atėjo atgalinio skrydžio namo...išvakarėse. Mistika, ne kitaip. Kiek nerimavau ar mano naujasis, specialiai nemokamo rankinio bagažo išmatavimus atitinkantis varguolio pundelis telpa į drakoniškus pigių oro linijų standartus. Vis neatsidžiaugiu naujais mūsų oro uosto skeneriais, nes dabar ten ne keleivių saugos patikra, o kažkoks taškas G. Pametu auskarą, bet tokiems atvejams visada turiu išeitį: reikia pasimelsti Šv. Antanui, paprašyti padėti surasti pamestą daiktą, ir netrukus dingęs daiktas ims badyti akis. Patikrinta ne vieną kartą, Šv. Antanas manęs niekada dar nenuvylė. Lėktuvas pilnas, beveik visi keleiviai- lietuviai. Nustebino, kad nemažai lietuvių skrido verslo reikalais arba į konferencijas. Skrydis trunka vieną valandą, o ją atgaunu atgal dėl laiko skirtumo su Lenkija, taip kad 9.30 val ryto jau tvirtai stovėjau ant lenkų žemės.

Kūtvėla lankosi Gdanske. 

Dėl nemalonaus grįžtamojo skrydžio laiko, nakvynės ieškojausi netoli naktinio susisiekimo su oro uostu. Labai nustebau, kad patogaus susisiekimo su oro uostu naktį klausimu centrinis Gdanskas yra labai apleistas, todėl nakvoti teko savotiškoje periferijoje. Dabar, jau po kelionės, manau, kad tai buvo geras pasirinkimas, nes išvengiau naktinio turistinio centro triukšmo. 

Kelionė geležinkeliu, kurio nėra: Šiauliai- Lyduvėnai- Tauragė- Pagėgiai.

 

Šiemet tiek mokami, tiek nemokami Geležinkelininkų dienos renginiai buvo iššluoti per pusvalandį. Kūtvėla irgi pasidavė reklamai, nes, anot žinomo klasiko, moteris negali atsispirti triukšmui ir būtinai turi nueiti pasidomėti kas vyksta. Man pavyko pačiupti bilietą į ekskursiją traukiniu iš Šiaulių legendiniu plieno keliu per Lyduvėnų geležinkelio tiltą, papildomai aplankant Tauragę ir Pagėgius. Garsiuoju Lyduvėnų tiltu esu praėjusi pėsčiomis maždaug prieš metus organizuotos ekskursijos metu, o šiemet nusprendžiau šiuo tiltu dar ir pravažiuoti. Kas žino, kitais metais galbūt Lyduvėnų tiltą ir perskrisiu?

Kūtvėla lankosi Šiauliuose. Fone- "Dėgantys šarvai". 

Ekskursijos pradžia buvo Šiaulių geležinkelio stotyje. Pasižiūrėjau traukinių iš Vilniaus grafikus ir nesunkiai priderinau reisus pirmyn ir atgal. Deja, netrukus Lietuvą nusiaubė siaubinga audra, kurios padariniai dar ir šiandien ne visur pašalinti, o traukinių punktualumas stipriai sušlubavo. Kiek pasvarsčiusi, pasiankstinau išvykimą iš Vilniaus. Skirtumas tarp senojo ir naujojo bilieto buvo tik pusvalandis, bet dabar jau važiavau trečiąja klase ir man į sąskaitą grįžo dešimt eurų. Smulkmena, bet vis tiek malonu!  

Juros periodo parkas Jelgavoje: vienos dienos kelionė traukiniu iš Vilniaus.

 

„Niekada nesakyk niekada,”- yra tokia patarlė. Po pernai metų Jelgavos smėlio skulptūrų festivalio nusivylimo buvome jam padėję kryžių, bet šiemet internete pamačiau tikrai labai įspūdingas smėlio skulptūras ir nusprendžiau dienai nubildėti traukiniu jų pasižiūrėti. Anksčiau į ledo skulptūrų festivalį žiemą ir smėlio skulptūrų festivalį vasarą tekdavo važiuoti per Rygą. Žiemą šią kryptį siūlo ir kelionių agentūros, kurios jį kažkodėl visiškai ignoruoja vasarą, kai norinčių keliauti irgi tikrai būtų.

Jelgavos smėlio skulptūrų parko foto sienelė. Žurnalistinio darbo sąlygos- kaip matote.

Traukinio sąstate tik trys vagonai, maršrutas Vilnius-Ryga-Talinas su tarpiniais sustojimais praktiškai pilnas, tuščių vietų matosi vos viena kita. Aiškiai išsiskiria užsienio šalių turistai, vykstantys į Rygą; girdisi ir latvių kalba. Nors iki Jelgavos reikia važiuoti keturias valandas, kelionė neprailgsta- net neatsiverčiu savo pasiimtos knygos.

Pas braliukus važiuoju kaip pridera- reisą vykdo "Baltijos kelias". 

"Baltijos kelias" pasiruošęs startui. 

Jelgavos geležinkelio stotyje nedidelė istorinė ekspozicija. 

Kėdainiai: daugiau nei agurkai – kuo žavi miestas prie Nevėžio?

 

Kelionės partneris: Kėdainių turizmo ir informacijos centras.

Šiemet Kėdainiai yra Lietuvos kultūros sostinė. Šį garbingą ir įpareigojantį titulą jie oficialiai gavo šių metų paskutinę sausio dieną prie užšąlusio Nevėžio spaudžiant -19’C šaltukui. Mes pasidairyti po Kėdainių senamiestį ir pasidomėti karščiausiomis turistinio sezono naujienomis keliaujame spaudžiant +24’C šiltukui, bet pavadinkime tai sveika opozicija.

Kėdainiai nebus Lietuvos kultūros sostine kiekvienais metais, bet kiekvienais metais jie bus Lietuvos viduryje ir, tikiuosi, pasiekiami traukiniu. Mus pasitinka Kėdainių turizmo ir verslo informacijos atstovė Sonata Gabševičienė ir globoja visos viešnagės metu. Ji patvirtina, kad atvykti traukiniu į Kėdainius svečiams tikrai labai patogu tiek iš Rygos, tiek iš Klaipėdos.

Kūtvėla ir Nevėžis Kėdainiuose. 

Ryto kavą geriame „Kavamanija“ kavinėje. Kėdainiuose yra dvi šio tinklo kavinės, viena jų įsikūrusi senamiestyje, o mūsiškė - J. Basanavičiaus gatvėje 91 arba, kaip vietiniai sako, „prie bokšto“. Šis patikslinimas nurodytas net oficialiame kavinės tinklalapyje. Mano nuomone, čia yra tikrų tikriausias kokybės garantas, kad verslas priklauso vietiniam žmogui. Mes, vilniečiai, turime savo „prie barbakano“,  kauniečiai dažnai sako "prie Soboro", o Gerb. Skaitytojas gal irgi ką nors panašaus turite? J. Basanavičiaus gatvės „Kavamanija“ siūlo ne tik kavą ir desertus, bet ir vėlyvuosius pusryčius, tik juos geriausia užsisakyti iš anksto telefonu.

Rytinė kava.