Mane galima sutikti:

Sausis: Helsinkis, Venecija. Vasaris: Briuselis.

Trumpa išvyka į Briuselį. Trečioji dieną ir kas liko už kadro.

2019 m. vasario 22 d., penktadienis

Šį rytą išsiregistravau iš hostelio ir iki skrydžio turėjau gerą pusdienį, todėl su kelionės krepšeliu ant peties nukurnėjau apžiūrėti keleto likusių lankytinų objektų. Oras buvo nenusiteikęs bendradarbiauti, cepelinų spalvos dangus griovė visas viltis sulaukti saulės spindulėlio.

Nacionalinė bazilika Briuselyje-įspūdingas statinys. Mane sudomino apžvalgos aikštelė ant bazilikos stogo. Šiek tiek apsiskaičiavau ir vakar paskutinius eurus išleidau alui hostelio bare (atleisk man, Veryga), todėl už pakilimą liftu iki apžvalgos aikštelės mokėjau bankine kortele. Tai buvo visiškai siurreali patirtis: žmonės rinkosi į pamaldas, prie durų kunigas kiekvienam sakė "bonžur" ir spaudė ranką, repetavo choras. Prasidėjo pamaldos, choras labai gražiai giedojo. Bazilikos kamputyje įtaisytas bilietų automatas (ima tik banko kortele, grynais galima atsiskaityti bazilikos informaciniame punkte-taip, šioje bažnyčioje yra informacinis punktas, suvenyrų parduotuvė, konferencijų salė, tualetas, kavinė-restoranas) ir liftas. Maniau, kad pamaldų metu negalima turistams šmirinėti, bet turistinė infrastruktūra veikė puikiai, o bazilika tokia didelė, kad turistai iki lifto tyliai ateina šoninėmis navomis. Ši Švč.Širdies bazilika yra vienas įdomiausių Art Deco stiliaus pastatų Vakarų Europoje. Tai yra penkta pagal dydį bažnyčia pasaulyje (kitur-penkta pagaldydi katalikų bažnyčia pasaulyje)- taip teigiama reklaminiame buklete. Bazilika buvo užsakyta minėti Belgijos nepriklausomybės 75-metį, kertinį akmenį padėjo Belgijos karalius Leopoldas II 1905 m. Du pasauliniai karai pristabdė bazilikos statybas, todėl darbai buvo užbaigti tik 1971 m. Panoramos aikštelė leidžia apžiūrėti Briuselį 180 laipsnių kampu. Pasikėlimas vyksta dviem etapais-pirma liftas kelia į galeriją su gražiais vitražais, o kitas liftas iš galerijos kelia į apžvalgos aikštelę. Bazilikoje veikia religinio meno muziejus ir seserų celiečių muziejus.

P1690225
Švč.Širdies bazilika Briuselyje.

Trumpa išvyka į Briuselį. Antroji diena.

2019 m. vasario 21 d., ketvirtadienis

Lietus ir vėjas visiškai nemotyvavo kišti laukan nosį, bet ką padarysi-reikia. Džiaugiausi, kad neišsidūriau su tais +7'C orų prognozėje ir vilkėjau storą žieminę striukę. Antrąją dieną Briuselyje pradėjau anksti nuvažiuodama prie vieno iš miesto simbolių-Atomo. Jis dar nedirbo, bet aš ir neplanavau jo lankyti, nes jis neįėjo į Brussels Card, bilietas nepigus (15 eurų), o atsiliepimai labai įvairūs. Tiesa, dabar su Atomo bilietu, jeigu neklystu, galima aplankyti ir netoliese esanti Dizaino muziejų.

P1690020
Atomas.
Šis Atomas buvo pastatytas Pasaulinei Expo parodai 1958 m. ir šiai dienai yra, sakoma, lankomiausias turistinis objektas Briuselyje. Aš drįsčiau su šiuo teiginiu ginčytis, nes Briuselio centrinė aikštė neabejotinai turi daugiai turistinių privalumų-ji lankoma nemokamai, yra senamiesčio centre, ten pat vietoje galima prisėsti paragauti belgiško alaus...Pagrindinis Atomo traukos objektas yra galimybė pamatyti Briuselio panoramą, o geru oru net ir Antverpeno miestą. Panoramai aš buvau susiplanavusi kitą pakylą, todėl širdis atsisakant Atomo nesopėjo. Atomas buvo sukonstruotas konkrečiai 1958 m. parodai ir paskui turėjo būti išmontuotas, bet kažkaip sugebėjo užkabinti belgų vaizduotę ir štai, prašom, tebestovi iki šiol. Jame rengiamos įvairios parodos socialinėmis ir visuomeninėmis temomis.


Trumpa išvyka į Briuselį. Pirmoji diena.

2019 m. vasario 19 d., antradienis

Pašokti iki Briuselio paskatino tiesioginio skrydžio kaina-vos 29 eurai į abi puses iš Vilniaus. Žinoma, tokią kainą pagavau iki kelionės likus geriems porai mėnesių. Europos Sąjungos sostine tituluojamas Briuselis gali būti labai brangi turistinė patirtis dėl išpūstų kainų, bet Kūtvėla kai nori tai moka pigiai prasisukti, o pigiai nebūtinai reiškia blogai. Briuselis kažkodėl tarp keliautojų neturi geros reputacijos, jam patariama skirti ne daugiau kaip vieną dieną, o dar geriau tai išvis į tą Briuselį nekeliauti, nes ten tiesiog gėjropiečių lizdas! Tos gėjropos tai labiausiai ir bijojau, visas tris dienas vaikščiodama po miestą vis neramiai dairiausi per petį. O kad nebūtų per gerai, Ryanair mus nubogino į ne tai kad užmiestyje, o net kitame Belgijos regione esantį Charleroi (tarti-"Šarlerua") oro uostą, kuris priminė labai didelį spygliuota tvora aptvertą kalėjimo kiemą. Mano skrydis buvo vėlyvas, todėl lietingą naktį maklinėti po prastai paženklintą oro uosto teritoriją nebuvo labai malonu, tik tiek, kad ten maklinėjo visas lėktuvas iš Vilniaus. Šiek tiek nerimavau ar viskas bus gerai, nes iš oro uosto buvo likę vos keli oro uosto autobuso reisai į Briuselį, o Vilniuje į mūsų lėktuvą įsėdo dar laukiamojoje salėje alkoholiu apsišildę baltarusiai (sprendžiu iš Minsko "Dinamo" marškinėlių). Šie keleiviai ne tik nesupranto ką jiems angliškai sako skrydžio personalas, bet ir spoksojo buku žvilgsniu kažkur į horizontą, įgulai teko išsikviesti iš kabinos pilotą... Laimei, skrydis apsiėjo be Oginskio polonezų. Bilietus į oro uosto autobusą rekomenduoju įsigyti iš anksto, nes tada turite teisę įlipti prieš bilieto neturinčius keleivius, kurie atsiskaityti autobuse gali tik kreditine kortele ir tik esant laisvoms vietoms. Briuselio viešbučiai mane pašiurpino savo kainomis, todėl džiaugiausi radusi nebrangų hostelį, kur keturviečiame moterų kambaryje su privačiais patogumais gavau nebrangią nakvynę ir kuklius pusryčius. Visuomeninį transportą ir muziejus padengė Brussels Card 72 val, kurią man maloniai suteikė Briuselio turizmo atstovai iš Visit Brussels.

P1680746
Kūtvėla lankosi Europos parlamente.

20190207_204934
Pakeliui į gėjropą. Biškį baisoka, bet gal kaip nors išsivartysim? 

Oro uosto autobusas buvo pilnas. Važiavome naktį, todėl gerai apylinkių apžiūrėti nepavyko. Pats autobusas buvo kuklus, nei rozečių pasikrauti telefonams, nei wi-fi, nei jokių tarpinių sustojimų, o išlaipino mus prie Gare du Midi/Zuid stoties. Tai viena iš didesnių Briuselio geležinkelio stočių, tačiau viskas jau buvo uždaryta nakčiai. Man reikėjo iš turimo kupono išsigryninti visuomeninio transporto bilietą, todėl pusvalandį sukau ratus, kol radau šiam tikslui tinkamą bilietų automatą. Pirmas vaizdas išėjus iš stoties buvo sukrečiantis- šlapimo smarvė, kalnai šiukšlių, čia pat prie bilietų automato mieganti benamė...Šiaip ne taip išsireikalavau savo bilietą iš bilietų automato ir pabandžiau susigaudyti visuomeninio transporto schemoje. Man pagelbėjo jauna, kiek išgėrusi, bet linksmai nusiteikusi mergina, kuri palaikė mane pradedančiąja imigrante ir nustebo sužinojusi, kad aš-tik turistė. Man pasisekė, nes reikalingas tramvajus buvo už kelių minučių, o tai buvo vienas iš paskutiniųjų tos nakties reisų, būtų tekę kulniuoti iki hostelio naktį tamsiomis gatvėmis ir aptvertomis statybvietėmis. Tiesa, visi tie keisti stoties žmonės laikėsi ramiai ir žiūrėjo savo reikalų, aš jau pradedu nebesistebėti tokiomis didelių, "išsivysčiusių" šalių benamių ir šiaip valkatų gyvenimo aplinkybėmis, nors joks žmogus neturėtų gyventi gatvėje. Kelias dienas Briuselyje važinėjau visuomeniniu transportu-autobusais, tramvajumi, metro- ir stebėjau žmones: madingiausiai pagal paskutinio sezono trendus Briuselyje rengiasi jaunos ir gana ryškiai pasidažiusios tamsiaodės moterys, daug hidžabus ryšinčių ir po ilgais paltais pasislėpusių musulmonių kaip tik priešingai išsiskiria savo kukliais aprėdais, šiaip daug žmonių buvo apsirengę poprasčiai, galbūt taip atsitiko dėl lietingo ir vėjuoto oro. Jeigu Europos Sąjungos sostinėje tie auksiniai pinigėliai ten žeme ridinėjasi, tai ne visi juos randa.


Kelionė į San Mikelės, Murano ir Burano salas. Dienos išvyka iš Venecijos.

2019 m. vasario 4 d., pirmadienis

Venecija yra nuostabi ir joje galima praklaidžioti visą savaitę, bet man smalsu buvo pamatyti garsiąsias salas San Mikelę, Muraną, Buraną, Torčelą... Su Torčelu šį kartą susipažinti nepasisekė, bet į kitas salas koją įkėliau. Dar vakar ištuštinau piniginę už paskutinius eurus pirkdama vienos dienos bilietą visuomeniniam transportui. Į šį bilietą įskaičiuotas susisiekimas su Mestre rajonu, kur mes gyvenome, ir visi vandens autobusai ne tik Venecijoje, bet ir aplinkinėse salose. Vienkartinis bilietas į vandens autobusą kainuoja 7,50 euro, taigi dienos bilietas buvo didelė ekonomija.

P1680362
San Mikelės sala.
Iš Mestre į Venecijos autobusų stotį atvykome autobusu ir persėdome į vandens autobusą (toliau-vaporeto) iki San Mikelės salos. Vaporeto vingiavo siaurais kanalais, kirto buvusį žydų geto kvartalą ir išplaukė, jeigu taip galima sakyti, į atvirą jūrą. Nors švietė saulė ir buvo pliusinė temperatūra, vėjas košė ir skverbėsi visur, todėl reikėjo šaliko, kepurės ir pirštinių. Ilgą laiką ši sala priklausė kamaldulių vienuoliams, kurie 1469 m. pasistatė saloje bažnyčią - tai buvo vienas pirmųjų renesansnių statinių Venecijoje. Vėliau vienuolynas ir bažnyčia priklausė pranciškonams. Napoleonas nusprendė, kad Venecijoje nebebus laidojama dėl sanitarinių priežasčių (Venecijos bažnyčių kriptose palaidotus palaikus apsemdavo potynis) ir 1808-1813 m. buvo įkurtos kapinės San Mikelės saloje. San Mikelės saloje laidojami krikščionys (katalikai, ortodoksai, protestantai), žydų ir musulmonų kapinės yra kitur. Dvi salos, San Mikelė ir San Kristoforas delle Pace, XIX a. buvo sujungtos į vieną, taip atsirado dabartinė kvadrato formos sala. Tačiau daugiau sala nebuvo plečiama ir 1995 m. buvo nuspręsta, kad palaidojimas saloje galima tik 10-20 metų priklausomai nuo kapo vietos arba 99 metams šeimos kape, o tada palaikai turi būti perlaidoti kitur arba kremuoti. Iš tiesų, San Mikelės saloje be galo daug kolumbariumų! Kai kuriems vertingiems kapams padarytos išimtys. Nuo 2008 m. pranciškonai vienuolyne nebegyvena. Sakoma, kad reikia vengti San Mikelės salos lapkričio 1-2 d., o Venecijoje tomis dienomis net negalima žiūrėti pro langą- Vėlinių dienomis mirusieji iš San Mikelės salos grįžta į savo namus Venecijoje pasišildyti prie šeimos židinio. Apsilankymas San Mikelės salos kapinėse nebuvo iš maloniųjų- čia tikras mirusiųjų miestas su nesibaigiančiomis kolumbariumų eilėmis ir nenusakoma tyla ir ramybe. Priėjome prie kelių žymesnių kapų (yra kapinių žemėlapis), pamąstėme prie jų, ir skubinomės lauk.



Kelionė į Veneciją. Antroji diena jūrų valdovės viešpatijoje.

2019 m. vasario 2 d., šeštadienis

Pavarčiau savo įsigytą knygelę apie Veneciją ir aptikau keletą įdomių vietų aplankyti antrąją kelionės dieną.

P1680191
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Canale Grande.

Šiandien pirmiausia apsilankėme buvusiame žydų geto rajone. Pakeliui užsukome į vieną kitą atidarytą bažnyčią. Venecijoje yra daug bažnyčių, iš jų šešiolika, vadinamų "Chorus churches", turistams yra mokamos. Įėjimas į kiekvieną iš jų kainuoja tris eurus, bet yra jų jungtinis bilietas už dvylika eurų. Šiuo klausimu verta pasidomėti, jeigu ketinate lankytis konkrečiose Venecijos bažnyčiose ir grožėtis ten esančiais interjerais, bet aš iš bažnyčių šios kelionės metu buvau išsirinkusi tik San Marco baziliką, kurios lankymas nemokamas. Be mokamų bažnyčių yra ir nemokamų bažnyčių, todėl mes taip ir darėme- jeigu bažnyčia nemokama, tai einame vidun, jeigu mokama, tai neiname. Bažnyčios turi vieną aiškų privalumą Venecijoje-ten yra kur atsisėsti ir pailsinti pavargusias kojas.

Kelionė į Veneciją. Pirmoji diena jūrų valdovės viešpatijoje.

2019 m. vasario 1 d., penktadienis

Jeigu kelionė prasideda nuo bilieto pirkimo, tai mano kelionė į Veneciją prasidėjo prieš pusę metų, nors faktiškai į Italiją keliavau tik šių metų sausio pabaigoje. Kainos atžvilgiu tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Veneciją tik keliais eurais lenkė traukinio bilieto Vilnius-Klaipėda-Vilnius kainą. Tiesa, skrydis buvo ne į pačią Veneciją, o jai priskirtą biudžetinį Treviso oro uostą, bet kas galvoja apie tokias detales, kai ekrane mato pigų skrydį? Keliavau su savo ukrainiete drauge Irina iš Kijevo, kuri išvakarėse atskrido į Vilnių ir pas mane nakvojo. Skrydis truko šiek tiek virš dviejų valandų ir nusileido Treviso oro uoste, kur sniego nebuvo nei ženklo. Kelionė iki Venecijos rajono Mestre, kur buvo mūsų viešbutis, oro uosto autobusu truko apie valandą laiko. Pirmą vakarą tik įsikūrėme, pasivaikščiojome po rajoną, supermarkete nusipirkome maisto vakarienei. Pastebėjau vienoje kavinėje du vyrukus, besikalbančius prie man gerai pažįstamo oranžinės spalvos gėrimo ir taip pat jo užsimaniau, nes yra Aperol Spritz ir yra Aperol Spritz Italijoje. Kokteilis kainavo 2,5 euro, o čipsai buvo nemokami,-šituom labai pasipiktino namie pasilikusi tauta, nes Marijos žemėje Lietuvoje toks kokteilis prasideda nuo 4-5 eurų ir jokių čipsų neduoda.

P1670798
Venecija, mio amore!

50859971_10210675247236158_6788579528001191936_n
Degustacija mokslinės verygizacijos tikslais.

50875403_10210675488522190_5888501459619676160_n
Kūtvėla puola itališkus delikatesus. Skanumynus būtina sunaikinti! 
Ryte papusryčiavome ir ištrepsėjome Venecijos ieškoti. Vietiniame kioske nusipirkome visuomeninio transporto bilietus ir, mano nurodymu, įsėdome ne į tą tramvajų. Tada šiek tiek pasiblaškėme, kol suradome reikiamą autobusą ir jau netrukus buvome Venecijos centrinėje autobusų stotyje Piazzale Roma aikštėje. Pirmu taikymu nėriau į vietinį turizmo informacijos centrą, kur stipriai nusivyliau jų turimu informacinės medžiagos asortimentu ir pasipiktinau pasiūlymu Venecijos žemėlapį... nusipirkti. Mane domino bilietas į Dožų rūmus, nes skaičiau, kad ten prie bilietų būna ilgos eilės, todėl norėjau įsigyti bilietą iš anksto. Žinojau, kad bilietas kainuoja 20 eurų (į jį, nori nenori, įskaičiuoti keli Šv. Morkaus (toliau- San Marco) aikštės muziejai, bet po kitus Venecijos muziejus šį kartą nusprendžiau nevaikščioti, nes bijojau, kad mane gali ištikti Venecijos muziejų šoko sindromas), o man pasiūlė jungtinį bilietą su keliais muziejais už 28 eurus, bet Kūtvėla, kurios giminės šaknys giliai įleistos į Suvalkijos žemę, tokiai turistinei provokacijai nepasidavė. Tada mums pasiūlė bilietą įsigyti jau Dožų rūmuose, bet turizmo informacijos centro darbuotojos tonas buvo toks nemalonus, kad aš net nepaklausiau, kaip iki tų rūmų nueiti. Tiesą pasakius, visi turizmo informacijos taškų darbuotojai, su kuriais man teko susitikti šios kelionės metu, buvo labai nemalonūs. Galbūt juos nuvargino nesibaigiantis visko klausinėjančių turistų srautas?

Kelionė į Helsinkį. Antroji diena: Suomenlinos tvirtovė ir Helsinkio šviesų festivalis.

2019 m. sausio 12 d., šeštadienis

Naktį mažai miegojau ir kėliausi anksti, todėl šiandien jaučiausi kaip miltų maišu priplota. Po pusryčių nuskubėjau į prieplauką gaudyti kelto į Suomenlinos tvirotvę. Šis keltas kursuoja kas 40-60 min., todėl pamojuoti nuplaukiančiam keltui visiškai nesinorėjo, o ir šaltukas spaudė kaip reikiant, nors tebuvo vos 6-8 laipsniai žemiau nulio. Šiame ankstyvame reise nebuvo daug keleivių, nes nesezono metu saloje nelabai yra ką veikti, o visos dėmesio vertos vietos atsidaro tik apie dešimtą valandą ryto ar netgi vėliau. Kelte buvo nemokamų brošiūrėlių apie Suomenlinos tvirtovę su žemėlapiu. Aš pasirinkau eiti 1,5 km ilgio mėlynai pažymėtą maršrutą pro pagrindines saloje esančios tvirtovės įdomybes, nors fortifikacijų mėgėjai čia galėtų ir visą dieną praleisti. Keltas atstumą įveikia per 15-20 min.

P1670494
Keltas į Suomenlinos tvirtovę.

P1670498
Suomenlinos tvirtovė, Helsinkis.

P1670505
Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Suomenlinos tvirtovėje.