Mažeikiai: senoji baltų kryžkelė Ventos upės vingyje.

 

Viską atiduok. Nepasilik
nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą
kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti
visas visiškai ir atmerktom akim: krisk,
krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę,
tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina
mėlynoj nirvanoje užsimiršimo…

Nebijok nebūti. Tik tada,
atiduodamas save, save atrasi.
Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis
atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata
ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga
dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant,
suledėjusios miglos kristalo atšvaita,
kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo.

Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas- Henrikas Nagys „Nirvana“.

Kūtvėla lankosi Mažeikiuose. Nuotrauka išplaukusi Ventos vingiu. Redakcija atsiprašo. 

Apie Mažeikius žinojau tik tiek, kad 1888 m. čia, tuometinėje Rusijos imperijoje, gimė Johanas Karlis Leonhardas Zalite, kitaip- Karlis Zalė. Šiandien Rygoje stovi jo magnus opus statula Laisvė, laikanti tris žvaigždes, simbolizuojančias tris istorinius Latvijos regionus Kuržemę, Vidžemę ir Latgalą.

Mažeikiai sukrėtė mane iki mano jautrios sielos gelmių. Rašau šį pasakojimą, o manyje grumiasi emocijų audra: pyktis, liūdesys ir- galiausiai- viltis. Pyktis dėl to, kad Mažeikiai- užslėptas Lietuvos turizmo kampelis, kuriam taip trūksta reklamos. Liūdesys dėl to, kad matosi nemažai apleistų namų, kai kurios maitinimo įstaigos nedirbo šeštadienį, viešųjų tualetų klausimas neidealiai išspręstas; tačiau visa tai- sutvarkomi dalykai. Dėl to ir viltis, kad Mažeikiai turi gražų turizmo potencialą, kuriam reikia padėti atsiskleisti. 

Viena diena Lietuvoje: obuolių sūris, lietuviškas zodiakas, savitarnos keltas ir dūdmaišis bažnyčioje.

Kelionės partneris: Aukštaitijos nacionalinis parkas.

Nepraėjo ir šimtas metų, o aš vėl keliauju į Aukštaitiją. Šį kartą vykstu susipažinti su projektu „Darnaus vandens turizmo stiprinimas Lietuvos ir Latvijos pasienio regione, įtraukiant vietos verslininkus ir bendruomenes“. Skamba kaip kažkokia abrakadabra? Tai reikia išsiaiškinti! Mūsų ciekavų zosių, norinčių išsiaiškinti, buvo pilnas autobusas - žurnalistų, tinklaraštininkų ir influencerių, kuriuos dabar nuomonės formuotojais reikia vadinti.

Pirmiausia atvykstame į Anykščių regioninio parko lankytojų centrą. Čia, prie puodelio rytinės kavos, jau galime plačiau atmerkti akis ir stačiau pastatyti ausis. Leisiu sau citatą iš pristatymo skaidrės: „Šiuo projektu parodome, kad saugomos teritorijos nėra tik vietos, kuriose kažkas ribojama. Tai gyvos erdvės, kur galima pažinti gamtą, ilsėtis, keliauti atsakingai ir kartu prisidėti prie regionų gyvybingumo. Ir būtent toks požiūris yra ateities kryptis, kai gamtos apsauga ir turizmas ne konkuruoja tarpusavyje, o papildo vienas kitą.“ 

Kūtvėla lankosi Lajų take Anykščiuose. 

Anykščių regioninio parko lankytojų centre susipažįstame su ekspozicija. Saugomų teritorijų emblemos sudaromos iš dviejų dalių: viršuje vaizduojamas kultūrinis objektas, apačioje- gamtinis. Anykščių regioninis parkas atpažįstamas iš Laimės žiburio ir vietiniuose miškuose klestinčios voverių civilizacijos. Darbo stalas apsiavęs veltinius, kurie primena sovietmečiu Anykščiuose veikė veltinių fabrikas „Spartakas“, kuris buvo ne tik vienintelis toks fabrikas Lietuvoje, bet ir šia produkcija aprūpindavo visą Sovietų sąjungą, įėjo į dešimtuką šio profilio įmonių Sovietų Sąjungoje. Prekyba su Rusija sustojo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sustojo ir veltinių fabriko staklės… Labai įdomiai apipavidalintas lankytojų centras pristato tiek unikalias gamtines ir kultūrines vertybes, tokias kaip legendinis Puntukas, mitinė (o gal ir ne?) Mindaugo pilis Voruta, vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus, medžių viršūnes siekiantis Lajų takas, bet ir mažiau žinomus, bet ne mažiau įdomius lankytinus objektus.

Mineralinės ramybės miestas Druskininkai: įspūdingas Lynų kelias per Nemuną, pasaulinio garso skulptoriaus Žako Lipšico muziejus, istoriniai vitražai ir žydinčios alyvos.

 "Per amžius būk laisva,

O Lietuva.

Ir būk visiems teisinga ir gera,

Kai valanda išmuš,

Priglaus mane. Tau - karūna!

Žygimantai Augustai!

Išgirsk mane.

Tokia yra manos šalies valia.” - J. Grušas "Barbora Radvilaitė".

Lietuva yra unikalus kraštas, čia pinasi tikra paliudyta istorija ir mitų ūkais apgaubta legenda. Ne išimtis ir Druskininkai. Pasakojama kad ant aukšto stataus Nemuno kranto stovėjusi garsi Liškiavos pilis. Kartą tos pilies valdovas su dvariškiais medžiojo anapus Nemuno. Medžioklė buvusi sėkminga ir atsidėkodamas dievams kunigaikštis ketinęs nušauti sakalą. Visi susirinkę ant Nemuno kranto, kur buvo paleistas sakalas. Kunigaikštis šovė, ir paukštis, pervertas strėlės, krito į Nemuno vandenis. Pilies valdovas puolė paskui auką ir paniro. Kilo sumaištis, kadangi visi manė, kad jis nuskendo. Labiau už kitus išsigando ir nusiminė kunigaikščio žmona. Ji bėgiojo pakrante ir šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro kunigaikštis - jis buvo gyvas ir sveikas. O toje vietoje, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrieji šaltiniai. Tada čia ir įsikūręs Druskos miestas -Druskininkai. 

Kūtvėla keliasi Lynų keliu Druskininkuose.

Pirmasis Druskininkų rašytinis paminėjimas buvo 1596 m. Lietuvos Metrikoje. Jau labai seniai čia tryško mineralinių druskų turinčios versmės. Jų gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniai kaimiečiai. Jie pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgyja žaizdotos kojos. Dėl to apie XVII–XIX a. pr. apsukresni druskininkiečiai pradėjo "gydyti". XVIII a. ypač išgarsėjo liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiečių, Suraučių) dinastija. Druskininkais susidomėjo Gardine vykusio Seimo nariai ir jų paskatintas apsilankė Lietuvos–Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Apie 1790 m. jo įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. birželio 20 d. dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Druskininkų vardo nagelime atsieti nuo Vilniaus universiteto profesoriaus Ignacijaus Fonbergo vardo. Jis XIX a. domėjosi šiais gydomaisiais vandenimis. Pateikus duomenis carui Nikolajui I, gautas leidimas 1837 metais vystyti Druskininkuose kurortą, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo šimtmečio pradžios. XIX a. pab. Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų. Sovietmečiu kurorto infrastruktūra buvo pritaikyta masiniam Sovietų sąjungos žmonių gydymui. Tuo metu veikė 10 sanatorijų, buvo pastatytos mineralinio vandens ir gydomojo purvo bei fizioterapijos gydyklos, per metus ilsėdavosi apie 400.000 žmonių. Druskininkai ir šiandien siūlo įvairias gydomąsias programas.  

Kelionė po Utenos kraštą: gražiausios vietos ir skaniausi sustojimai.

Kelionės partneris: Utenos verslo ir turizmo agentūra. 

Į Utenos kraštą visada grįžtu su malonumu- čia man gera būti. Tad ir šįkart mūsų draugiška kelionių žurnalistų kompanija išsiruošė pamatyti Utenos krašto naujienų bei paragauti šios derlingos žemės skonių. Nors diena pasitaikė tikrai lietuviška- su cepelino spalvos dangumi ir nesibaigiančiu lietumi - po nedidelių nuotykių pasiekėme Užpalius.

Čia, į Šventosios upės slėnį, prieš dešimt tūkstančių metų paskui elnių kaimenes atėjo mūsų pirmieji protėviai, kurių paskutinį atodūsį mena senieji pilkapynai. Viduramžiais, kai reikėjo atremti Livonijos ordino antpuolius, buvo pastatyta Užpalių pilis. Pilies seniai nebėra, bet lig šiandien išlikęs Kaniūkų pavadinimas mena mūsų gynėjus leičius su žirgais. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Užpaliai paminėti Mindaugo sutartyje su Livonijos ordinu 1261 m. Vytautas Didysis čia paskyrė Kristiną Astiką, Radvilų giminės pradininką. Gedimino valdymo metais čia ėjo svarbus prekybinis kelias. Pilies reikšmė sumenko XVI a., kai smuko Livonijos ordino galybė, ir pradėjo kurtis miestelis. Čia buvo seniūnija, teismas, kariuomenės sutelkimo vieta, taipogi ėjo vienas iš pagrindinių LDK kelių iš Vilniaus į Rygą, o XVIII a. Užpaliai gavo ir miesto teises. 

Kūtvėla lankosi Utenos krašte.

Caro metais uždraudus lietuvišką spaudą, Užpalių ir apylinkių žmonės organizavosi slaptas mokyklas, mokymo dažniausiai imdavosi liaudies švietimui atsidėjusios panelės arba šie tiek skaitymą ir raštą išmanantys vyresni žmonės. Caras 1892 m. įvedė baudas ir už tokių mokyklų steigimą, laikymą ar mokymą jose be vyriausybės leidimo nusikaltusieji buvo baudžiami piniginėmis baudomis iki 300 rublių arba areštu iki trijų mėnesių. Nors atrodytų, kad kraštas čia nuošalus nuo didžiųjų miestų, 1905 m. revoliucijos atgarsiai buvo pasiekę ir Užpalius, čia laisvamaniškai nusiteikę vietos gyventojai nuėję ir į valsčiaus raštinę ir paštą išmėtė ir sumindžiojo caro portretus. Maža to, paskui jie nužygiavo iki valstybinės degtinės parduotuvės, užrakintas duris išlaužė, iš sandėlio nešė dėžes su degtinės buteliais ir sudaužė.

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Ketvirtoji diena.

 

Ketvirtoji diena Budapešte buvo skirta apsukti garbės ratą po miesto centrą, susipakuoti rankinį bagažą ir vakare nueiti į operą. Rytas buvo rūkanotas, ir iš tiesų labai įspūdingai atrodo Dunojus rūke. Šiandien neveikė keltas į kalnus,- gerai, kad nusprendžiau iki jo net nevažiuoti, nes labai ilgai būtų užtrukę. Mano kauniečiai kaimynai iš lėktuvo tai buvo iki jo nusigavę, užkilt tai užkilo, tik vat atgal jau nebekėlė. Mano Budapest Card visuomeniniam transportui galiojo iki 10.50 val., todėl toli neblūdijau, kad nereiktų „zuikiu“ važiuoti. Pietauti pasirinkau nebrangų kinietišką restoranėlį netoli hostelio. Numatytasis kelionės biudžetas jau buvo beveik išnaudotas, o viršyti nesinorėjo. Šios  kelionės metu patyriau nenumatytų išlaidų: komisinis atlyginimas už forintų išgryninimą, įskaičiuotas aptarnavimas restoranuose (10-15 proc), depozitas už gėrimus supermarkete (0,50 HUF)… Reiktų atsiminti, kad Budapešte veikia taromatai, juos galima rasti Google Maps aplikacijoje, tik turėkite omenyje, kad taromatai čia dažnai neveikia. Radau informacijos, kad įvedus taromatų sistemą Budapešte suaktyvėjo benamiai, kurie rausia šiukšiadėžes ir ieško tų depozitinių butelių. Įdomu tai, kad depozitas čia galioja ir stiklo buteliams.

Kūtvėla grožisi Budapešto gatvės menu.