Kėdainiai: daugiau nei agurkai – kuo žavi miestas prie Nevėžio?

 

Kelionės partneris: Kėdainių turizmo ir informacijos centras.

Šiemet Kėdainiai yra Lietuvos kultūros sostinė. Šį garbingą ir įpareigojantį titulą jie oficialiai gavo šių metų paskutinę sausio dieną prie užšąlusio Nevėžio spaudžiant -19’C šaltukui. Mes pasidairyti po Kėdainių senamiestį ir pasidomėti karščiausiomis turistinio sezono naujienomis keliaujame spaudžiant +24’C šiltukui, bet pavadinkime tai sveika opozicija.

Kėdainiai nebus Lietuvos kultūros sostine kiekvienais metais, bet kiekvienais metais jie bus Lietuvos viduryje ir, tikiuosi, pasiekiami traukiniu. Mus pasitinka Kėdainių turizmo ir verslo informacijos atstovė Sonata Gabševičienė ir globoja visos viešnagės metu. Ji patvirtina, kad atvykti traukiniu į Kėdainius svečiams tikrai labai patogu tiek iš Rygos, tiek iš Klaipėdos.

Kūtvėla ir Nevėžis Kėdainiuose. 

Ryto kavą geriame „Kavamanija“ kavinėje. Kėdainiuose yra dvi šio tinklo kavinės, viena jų įsikūrusi senamiestyje, o mūsiškė - J. Basanavičiaus gatvėje 91 arba, kaip vietiniai sako, „prie bokšto“. Šis patikslinimas nurodytas net oficialiame kavinės tinklalapyje. Mano nuomone, čia yra tikrų tikriausias kokybės garantas, kad verslas priklauso vietiniam žmogui. Mes, vilniečiai, turime savo „prie barbakano“,  kauniečiai dažnai sako "prie Soboro", o Gerb. Skaitytojas gal irgi ką nors panašaus turite? J. Basanavičiaus gatvės „Kavamanija“ siūlo ne tik kavą ir desertus, bet ir vėlyvuosius pusryčius, tik juos geriausia užsisakyti iš anksto telefonu.

Rytinė kava.

Dienos kelionė į Rilos vienuolyną iš Sofijos. Antroji diena Sofijoje.

 

Ryte nemaloniai nustebina pusryčiai. Pasirodo, bufetas čia tik savaitgaliais, o darbo dienomis yra fiksuotas meniu su paveikslėliais. Pasirenku, atrodo, saugų variantą, bet netrukus nusiviliu, nes kietai virti kiaušiniai labai neskanūs, toks jausmas, kad gal net vakarykščiai. Dar kartą pasidžiaugiu viešbučio vieta, nes šalia esančioje troleibuso stotelėje stoja man reikalingas troleibusas Nr. 6., kuriuo nuvažiuoju iki susitikimo vietos. Šiandien keliauju į savo išsvajotą Rilos vienuolyną. Nors vakar vakare gautame informaciniame laiške iš kelionių agentūros buvo prašoma atvykti bent 15 min anksčiau nurodyto išvykimo laiko, aš atvykstu pusvalandžiu anksčiau, o autobusas jau užpildytas daugiau negu pusė. Autobusas susirenka didžiulis, beveik šimtas turistų! Man pasiseka, sėdžiu viena. Autobusas neblogas, po sėdyne yra USB krautis telefonui. Išvykstame laiku. Netrukus gidas primena kelionės programą. Mūsų autobuse susirinkę turistai yra įsigiję skirtingus kelionės paketus: vieni pirko tik kelionę iki Rilos vienuolyno, kiti pirko papildomą sustojimą prie Bojanos cerkvės, dar kiti pasirinko papildomai žygiuoti iki šv. Ivano urvo Riloje. Gidas leido norintiems papildomai jungtis prie žygio prisimokėti papildomai dabar, dėl Bojanos pirma surinko pinigus iš tų, kurie buvo įsigiję šį sustojimą, ir pasirodė, kad dar yra galimybė prisijungti ir keletui kitų norinčių.

Kūtvėla įgyyvendino ilgametę svajonę ir apsilankė Rila vienuolyne.

Viešbučio pusryčiai. 

Bojanos cerkvė atbaido daug lankytojų, nes joje labai griežta lankymo politika: negalima fotografuoti, į cerkvę leidžiama tik grupėmis iki 8-10 asmenų, o būti viduje galima tik iki 10 min. Bilieto kaina 6,14 EUR. Tačiau aš rekomenduoju apsilankyti, nes cerkvė labai unikali. Mūsų susidarė trys grupės, vadinasi 30-45 min tikrai užtruksime, o jeigu prieš mus lauks jau anksčiau atvykusios grupės, tai mums reikės laikytis gyvos eilės. Pavienių turistų jau sutinkame atvykę prie Bojanos cerkvės, bet turistinis autobusas tik mūsiškis. Aš prasmunku su pirmąja grupe. Ankstyvoji varna dantis rakinėja, ankstyvoji Kūtvėla freskas žiūrinėja! 

Bulgarijos sostinė Sofija: nuo Ulpia Serdica iki Viešpaties Išminties. Viena diena Bulgarijos sostinėje.

 

Seniai seniai, kai Lietuvoje valiuta buvo tokia valiuta „litas“, gal kas iš vyresnių senolių dar ir prisimenate, aš susižavėjau kelionės aprašymu apie Rilos vienuolyną Bulgarijoje. Žinoma, buvo vienas niuansas- reikėjo nuvykti į Bulgariją. Tiesioginių skrydžių iš Lietuvos į Bulgariją tada dar nebuvo, vėliau pasirodė užsakomieji skrydžiai į Bulgarijos kurortus Auksiniame krante. Žinoma, manyje knibžda svajonė pasivaikščioti po Varną daktaro Jono Basanavičiaus pėdomis, bet pirma reikia uždaryti geštaltą su Rilos vienuolynu. Sukrutau kaip padilginta pamačiusi airBaltic skrydžių išpardavimo pasiūlymą prieš gerus pusę metų ir pagriebiau skrydžius į Buchareštą ir Sofiją. Deja, Buchareštą airBaltic atšaukė, todėl iki paskutinės minutės drebinau kinkas ir dėl Sofijos.

Kūtvėla lankosi Bulgarijos sostinėje Sofijoje.

Šituom Redakcija atskirai dėkavoja Vilniaus oro uosto saugumo patikros darbuotojams ir išmaniosioms technologijoms, kurių dėka saugumo patikra supaprastėjo ir žymiai pagreitėjo- tikra Čiurlionio „Pasaka“!

Iš esmės, šios kelionės tikslas buvo Rilos vienuolynas, kurį geriausia pasiekti su organizuotu turu iš Sofijos, bet laiko atsargai užsimečiau dieną Sofijoje. Paskui netgi kažkiek gailėjausi kad tiek trumpai tepabuvau Bulgarijos sostinėje, nes būčiau radusi ką čia veikti 2-3 dienas. Jau nusileidus persėdimui Rygoje pamačiau žinias, kad dėl jobanų batiuškos iš Minsko kontrabandinių balionų Vilniaus oro uostas buvo uždarytas netrukus po to, kai mūsų lėktuvas pakilo. Per Marytės plauką neprireikė to užsimesto laiko atsargai! Skrydis iki Rygos trunka 35-55 min., atsižvelgiant į vėjo kryptį, o iš Rygos iki Sofijos yra stabiliai 2 h 30 min. Apdairiai buvau įsimetusi į rankinę knygą prastumti laikui lėktuve. Mane nustebino, kad lėktuvai šios kelionės metu buvo pilni, buvo drąsiai galima pardavinėti stovimas vietas. Rygoje įlipo didelė moksleivių grupė su mokytojomis, turbūt kokia nors mainų programa?

Mažeikiai: senoji baltų kryžkelė Ventos upės vingyje.

 

Viską atiduok. Nepasilik
nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą
kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti
visas visiškai ir atmerktom akim: krisk,
krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę,
tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina
mėlynoj nirvanoje užsimiršimo…

Nebijok nebūti. Tik tada,
atiduodamas save, save atrasi.
Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis
atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata
ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga
dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant,
suledėjusios miglos kristalo atšvaita,
kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo.

Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas- Henrikas Nagys „Nirvana“.

Kūtvėla lankosi Mažeikiuose. Nuotrauka išplaukusi Ventos vingiu. Redakcija atsiprašo. 

Apie Mažeikius žinojau tik tiek, kad 1888 m. čia, tuometinėje Rusijos imperijoje, gimė Johanas Karlis Leonhardas Zalite, kitaip- Karlis Zalė. Šiandien Rygoje stovi jo magnus opus statula Laisvė, laikanti tris žvaigždes, simbolizuojančias tris istorinius Latvijos regionus Kuržemę, Vidžemę ir Latgalą.

Mažeikiai sukrėtė mane iki mano jautrios sielos gelmių. Rašau šį pasakojimą, o manyje grumiasi emocijų audra: pyktis, liūdesys ir- galiausiai- viltis. Pyktis dėl to, kad Mažeikiai- užslėptas Lietuvos turizmo kampelis, kuriam taip trūksta reklamos. Liūdesys dėl to, kad matosi nemažai apleistų namų, kai kurios maitinimo įstaigos nedirbo šeštadienį, viešųjų tualetų klausimas neidealiai išspręstas; tačiau visa tai- sutvarkomi dalykai. Dėl to ir viltis, kad Mažeikiai turi gražų turizmo potencialą, kuriam reikia padėti atsiskleisti. 

Viena diena Lietuvoje: obuolių sūris, lietuviškas zodiakas, savitarnos keltas ir dūdmaišis bažnyčioje.

Kelionės partneris: Aukštaitijos nacionalinis parkas.

Nepraėjo ir šimtas metų, o aš vėl keliauju į Aukštaitiją. Šį kartą vykstu susipažinti su projektu „Darnaus vandens turizmo stiprinimas Lietuvos ir Latvijos pasienio regione, įtraukiant vietos verslininkus ir bendruomenes“. Skamba kaip kažkokia abrakadabra? Tai reikia išsiaiškinti! Mūsų ciekavų zosių, norinčių išsiaiškinti, buvo pilnas autobusas - žurnalistų, tinklaraštininkų ir influencerių, kuriuos dabar nuomonės formuotojais reikia vadinti.

Pirmiausia atvykstame į Anykščių regioninio parko lankytojų centrą. Čia, prie puodelio rytinės kavos, jau galime plačiau atmerkti akis ir stačiau pastatyti ausis. Leisiu sau citatą iš pristatymo skaidrės: „Šiuo projektu parodome, kad saugomos teritorijos nėra tik vietos, kuriose kažkas ribojama. Tai gyvos erdvės, kur galima pažinti gamtą, ilsėtis, keliauti atsakingai ir kartu prisidėti prie regionų gyvybingumo. Ir būtent toks požiūris yra ateities kryptis, kai gamtos apsauga ir turizmas ne konkuruoja tarpusavyje, o papildo vienas kitą.“ 

Kūtvėla lankosi Lajų take Anykščiuose. 

Anykščių regioninio parko lankytojų centre susipažįstame su ekspozicija. Saugomų teritorijų emblemos sudaromos iš dviejų dalių: viršuje vaizduojamas kultūrinis objektas, apačioje- gamtinis. Anykščių regioninis parkas atpažįstamas iš Laimės žiburio ir vietiniuose miškuose klestinčios voverių civilizacijos. Darbo stalas apsiavęs veltinius, kurie primena sovietmečiu Anykščiuose veikė veltinių fabrikas „Spartakas“, kuris buvo ne tik vienintelis toks fabrikas Lietuvoje, bet ir šia produkcija aprūpindavo visą Sovietų sąjungą, įėjo į dešimtuką šio profilio įmonių Sovietų Sąjungoje. Prekyba su Rusija sustojo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sustojo ir veltinių fabriko staklės… Labai įdomiai apipavidalintas lankytojų centras pristato tiek unikalias gamtines ir kultūrines vertybes, tokias kaip legendinis Puntukas, mitinė (o gal ir ne?) Mindaugo pilis Voruta, vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus, medžių viršūnes siekiantis Lajų takas, bet ir mažiau žinomus, bet ne mažiau įdomius lankytinus objektus.