Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Ketvirtoji diena.

 

Ketvirtoji diena Budapešte buvo skirta apsukti garbės ratą po miesto centrą, susipakuoti rankinį bagažą ir vakare nueiti į operą. Rytas buvo rūkanotas, ir iš tiesų labai įspūdingai atrodo Dunojus rūke. Šiandien neveikė keltas į kalnus,- gerai, kad nusprendžiau iki jo net nevažiuoti, nes labai ilgai būtų užtrukę. Mano kauniečiai kaimynai iš lėktuvo tai buvo iki jo nusigavę, užkilt tai užkilo, tik vat atgal jau nebekėlė. Mano Budapest Card visuomeniniam transportui galiojo iki 10.50 val., todėl toli neblūdijau, kad nereiktų „zuikiu“ važiuoti. Pietauti pasirinkau nebrangų kinietišką restoranėlį netoli hostelio. Numatytasis kelionės biudžetas jau buvo beveik išnaudotas, o viršyti nesinorėjo. Šios  kelionės metu patyriau nenumatytų išlaidų: komisinis atlyginimas už forintų išgryninimą, įskaičiuotas aptarnavimas restoranuose (10-15 proc), depozitas už gėrimus supermarkete (0,50 HUF)… Reiktų atsiminti, kad Budapešte veikia taromatai, juos galima rasti Google Maps aplikacijoje, tik turėkite omenyje, kad taromatai čia dažnai neveikia. Radau informacijos, kad įvedus taromatų sistemą Budapešte suaktyvėjo benamiai, kurie rausia šiukšiadėžes ir ieško tų depozitinių butelių. Įdomu tai, kad depozitas čia galioja ir stiklo buteliams.

Kūtvėla grožisi Budapešto gatvės menu.

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Trečioji diena.

 

Trečioji diena Budapešte buvo skirta muziejams. Kaip tyčia, tą dieną lijo, todėl praleidau daug laiko po stogu. Iki atsidarant muziejams dar spėjau pasivaikščioti po rytinį Budapeštą bei sušlamšti labai skanią bandelę su špinatais ir sūriu. Turėjau mintį išgerti kavos garsiojoje „New York“ kavinėje, bet pasižiūrėjau vidun pro langus ir nepajutau noro užsukti. Lankytojai rymo prie kavos puodelių, nes visa kita kainuoja kosminius pinigus, net nepadorius Vengrijai.

Kūtvėla grožisi Budapešto liūtais.

Garsusis Budapešto tiltas.

Pyragėlis su sūriu ir špinatais.

Įėjimas į metro. 

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Antroji diena.

 

Antrąją pažinties su Budapeštu dieną skyriau Budos dalies tyrinėjimui. Manoma, kad Budą įkūrė huno Atilos brolis Bleda (Buda). Trys savarankiški miestai Buda, Obuda ir Peštas susivienijo į Budapeštą 1873 m. Budos pastatai yra ant aukšto kalno, į kurį galima pasikelti funikulieriumi. Jis nėra įskaičiuotas į paprastą Budapest Card, todėl pasiskaitau atsiliepimus ir nusprendžiu, kad 5,500 HUF (15 EUR) geriau sutaupysiu ir išleisiu kitur, juolab kad netoli funikulieriaus yra nemokamas liftas (gerokai taip užmaskuotas), o iki laiptų į Žvejų bastioną veža miesto autobusas. Pasirenku būtent pastarąjį variantą. Budoje esanti Šv. Mato bažnyčia atsidaro nuo 9.00 val., aš esu kiek anksčiau ir labai gerai, nes žmonių praktiškai nėra ir galima gražiai pasifotografuoti. Čia bus labai faina vasarą, kai veiks lauko terasos (jos ir dabar veikia, tik norinčių nosis mėlyninti ant šalčio nedaug). Žvejų bastionas gavo tokį vardą dėl to, kad istoriškai žvejų gildija buvo atsakinga už šios atkarpos gynybą. Dabartinis bastionas pastatytas 1895-1902 m., minint šalies 1000-čio metų jubiliejų.

Kūtvėla grožisi Budapešo panorama nuo Žvejų bastiono.

Pakeliui iki vietino pašto.

Budapešto architektūra.

Budapešto centras.

Metro Budapešte. Labai dailu. 

Kūtvėla lankosi Žvejų bastione.

Žvejų bastionas.

Žvejų bastionas. 

Budapešto panorama nuo Žvejų bastiono. Matosi ir autobuso stotelė.

Žvejų bastionas.

Kūtvėla lankosi Žvejų bastione.

Žvejų bastionas.

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Pirmoji diena.

Budapeštas niekada nebuvo mano kelionių radare, bet kai iš Vilniaus galima suskraidyti už 54 EUR į abi puses, o pats skrydis į vieną pusę trunka nepilnas dvi valandas, tai kur čia žmogus nesusigundysi. Skrydžio laikas irgi buvo protingas, nereikėjo skubėti į oro uostą dar saulei nepatekėjus. Saugumo patikroje eilės praktiškai nebuvo, tik nerimo sukėlė vis vėlinami skrydžiai. Kaip visada, „kaltininkas“ – Air Baltic. Turiu su jais du skrydžius su persėdimu šiais metais, tikiuosi iki to laiko jie susitvarkys savo problemas. Aš skridau su Wizz Air, ir pirmą kartą per savo kelionių istoriją buvau paprašyta įdėti kuprinę į nemokamo bagažo išmatavimus atitinkančią dėžę.

Kūtvėla lankosi Budapešte.

Drakoniškos represijos Kūtvėlos rankiniam bagažui. 

Kaip Kūtvėla suvedinėjo sąskaitas su Lentvario bažnyčia, susipažino su Kalėdų Seneliu ir nugvelbė vertingą knygą.

 

Lentvaryje paskutinį kartą lankiausi 2011 metais, kai tik buvau pradėjusi rašyti šį kelionių tinklaraštį. Tada internetai nebuvo tokie galingi kaip dabar, todėl teko gerokai paklaidžioti ieškant lankytinų Lentvario vietų. Šiandien tenka konstatuoti, kad situacija su kelio nuorodomis į lankomus objektus nė kiek nepasikeitė į geresnę pusę, nei buvo prieš vienuolika metų. Ankstesnės kelionės metu man nepavyko patekti į Lentvario bažnyčią, tam man prireikė net… keturiolikos metų. Bet geriau vėliau negu niekada, tiesa?

Kūtvėla lankosi Lentvaryje.

Šiaip, turbūt, būčiau dar keturiolika metų kirmijusi namie po šilta antklode, jeigu ne “Lietuvos geležinkelių” iniciatyva išpuošti Kalėdiniai traukiniai, kurie pasirodė esą tokie populiarūs, kad net antrai klasei bilietai šiais metais parduodami su vietos rezervacija. Tai ir Kūtvėla užsikepė trūksta-plyšta tokiu traukiniu pasivažinėti, o kai moteris ko nors užsimano, tai kiaurai sieną pereina. Šiuo konkrečiu atveju užteko tik nusipirkti traukinio bilietą. Labai rekomenduoju įstoti į „Lietuvos geležinkelių“ Keliautojų Klubą, nes nariams dažnai būna siūlomos įvairios nuolaidos, o sukaupus pakankamai nuvažiuotų kilometrų sugeneruojamas nuolaidos kuponas; narystė klube nemokama. Kalėdine tematika išpuošti traukiniai tvarkaraštyje pažymėti atskirai, į kai kuriuos net pirmos klasės bilietai išpirkti. Šiaip esu pastebėjusi, kad pirmos klasės bilietus mūsų traukiniuose išperka greičiausiai. Nei iki Kauno, nei iki Trakų riedėti šį kartą neplanavau, nes norėjau trumpesnės kelionės, tai vos šešiolika minučių iki Lentvario man pasirodė pats tas. Ir kaina džiugino-šiek tiek virš dviejų eurų.