Mane galima sutikti:

Sausis: Helsinkis, Venecija. Vasaris: Briuselis.

Trumpa išvyka į Briuselį. Pirmoji diena.

2019 m. vasario 19 d., antradienis

Pašokti iki Briuselio paskatino tiesioginio skrydžio kaina-vos 29 eurai į abi puses iš Vilniaus. Žinoma, tokią kainą pagavau iki kelionės likus geriems porai mėnesių. Europos Sąjungos sostine tituluojamas Briuselis gali būti labai brangi turistinė patirtis dėl išpūstų kainų, bet Kūtvėla kai nori tai moka pigiai prasisukti, o pigiai nebūtinai reiškia blogai. Briuselis kažkodėl tarp keliautojų neturi geros reputacijos, jam patariama skirti ne daugiau kaip vieną dieną, o dar geriau tai išvis į tą Briuselį nekeliauti, nes ten tiesiog gėjropiečių lizdas! Tos gėjropos tai labiausiai ir bijojau, visas tris dienas vaikščiodama po miestą vis neramiai dairiausi per petį. O kad nebūtų per gerai, Ryanair mus nubogino į ne tai kad užmiestyje, o net kitame Belgijos regione esantį Charleroi (tarti-"Šarlerua") oro uostą, kuris priminė labai didelį spygliuota tvora aptvertą kalėjimo kiemą. Mano skrydis buvo vėlyvas, todėl lietingą naktį maklinėti po prastai paženklintą oro uosto teritoriją nebuvo labai malonu, tik tiek, kad ten maklinėjo visas lėktuvas iš Vilniaus. Šiek tiek nerimavau ar viskas bus gerai, nes iš oro uosto buvo likę vos keli oro uosto autobuso reisai į Briuselį, o Vilniuje į mūsų lėktuvą įsėdo dar laukiamojoje salėje alkoholiu apsišildę baltarusiai (sprendžiu iš Minsko "Dinamo" marškinėlių). Šie keleiviai ne tik nesupranto ką jiems angliškai sako skrydžio personalas, bet ir spoksojo buku žvilgsniu kažkur į horizontą, įgulai teko išsikviesti iš kabinos pilotą... Laimei, skrydis apsiėjo be Oginskio polonezų. Bilietus į oro uosto autobusą rekomenduoju įsigyti iš anksto, nes tada turite teisę įlipti prieš bilieto neturinčius keleivius, kurie atsiskaityti autobuse gali tik kreditine kortele ir tik esant laisvoms vietoms. Briuselio viešbučiai mane pašiurpino savo kainomis, todėl džiaugiausi radusi nebrangų hostelį, kur keturviečiame moterų kambaryje su privačiais patogumais gavau nebrangią nakvynę ir kuklius pusryčius. Visuomeninį transportą ir muziejus padengė Brussels Card 72 val, kurią man maloniai suteikė Briuselio turizmo atstovai iš Visit Brussels.

P1680746
Kūtvėla lankosi Europos parlamente.

20190207_204934
Pakeliui į gėjropą. Biškį baisoka, bet gal kaip nors išsivartysim? 

Oro uosto autobusas buvo pilnas. Važiavome naktį, todėl gerai apylinkių apžiūrėti nepavyko. Pats autobusas buvo kuklus, nei rozečių pasikrauti telefonams, nei wi-fi, nei jokių tarpinių sustojimų, o išlaipino mus prie Gare du Midi/Zuid stoties. Tai viena iš didesnių Briuselio geležinkelio stočių, tačiau viskas jau buvo uždaryta nakčiai. Man reikėjo iš turimo kupono išsigryninti visuomeninio transporto bilietą, todėl pusvalandį sukau ratus, kol radau šiam tikslui tinkamą bilietų automatą. Pirmas vaizdas išėjus iš stoties buvo sukrečiantis- šlapimo smarvė, kalnai šiukšlių, čia pat prie bilietų automato mieganti benamė...Šiaip ne taip išsireikalavau savo bilietą iš bilietų automato ir pabandžiau susigaudyti visuomeninio transporto schemoje. Man pagelbėjo jauna, kiek išgėrusi, bet linksmai nusiteikusi mergina, kuri palaikė mane pradedančiąja imigrante ir nustebo sužinojusi, kad aš-tik turistė. Man pasisekė, nes reikalingas tramvajus buvo už kelių minučių, o tai buvo vienas iš paskutiniųjų tos nakties reisų, būtų tekę kulniuoti iki hostelio naktį tamsiomis gatvėmis ir aptvertomis statybvietėmis. Tiesa, visi tie keisti stoties žmonės laikėsi ramiai ir žiūrėjo savo reikalų, aš jau pradedu nebesistebėti tokiomis didelių, "išsivysčiusių" šalių benamių ir šiaip valkatų gyvenimo aplinkybėmis, nors joks žmogus neturėtų gyventi gatvėje. Kelias dienas Briuselyje važinėjau visuomeniniu transportu-autobusais, tramvajumi, metro- ir stebėjau žmones: madingiausiai pagal paskutinio sezono trendus Briuselyje rengiasi jaunos ir gana ryškiai pasidažiusios tamsiaodės moterys, daug hidžabus ryšinčių ir po ilgais paltais pasislėpusių musulmonių kaip tik priešingai išsiskiria savo kukliais aprėdais, šiaip daug žmonių buvo apsirengę poprasčiai, galbūt taip atsitiko dėl lietingo ir vėjuoto oro. Jeigu Europos Sąjungos sostinėje tie auksiniai pinigėliai ten žeme ridinėjasi, tai ne visi juos randa.


Kelionė į San Mikelės, Murano ir Burano salas. Dienos išvyka iš Venecijos.

2019 m. vasario 4 d., pirmadienis

Venecija yra nuostabi ir joje galima praklaidžioti visą savaitę, bet man smalsu buvo pamatyti garsiąsias salas San Mikelę, Muraną, Buraną, Torčelą... Su Torčelu šį kartą susipažinti nepasisekė, bet į kitas salas koją įkėliau. Dar vakar ištuštinau piniginę už paskutinius eurus pirkdama vienos dienos bilietą visuomeniniam transportui. Į šį bilietą įskaičiuotas susisiekimas su Mestre rajonu, kur mes gyvenome, ir visi vandens autobusai ne tik Venecijoje, bet ir aplinkinėse salose. Vienkartinis bilietas į vandens autobusą kainuoja 7,50 euro, taigi dienos bilietas buvo didelė ekonomija.

P1680362
San Mikelės sala.
Iš Mestre į Venecijos autobusų stotį atvykome autobusu ir persėdome į vandens autobusą (toliau-vaporeto) iki San Mikelės salos. Vaporeto vingiavo siaurais kanalais, kirto buvusį žydų geto kvartalą ir išplaukė, jeigu taip galima sakyti, į atvirą jūrą. Nors švietė saulė ir buvo pliusinė temperatūra, vėjas košė ir skverbėsi visur, todėl reikėjo šaliko, kepurės ir pirštinių. Ilgą laiką ši sala priklausė kamaldulių vienuoliams, kurie 1469 m. pasistatė saloje bažnyčią - tai buvo vienas pirmųjų renesansnių statinių Venecijoje. Vėliau vienuolynas ir bažnyčia priklausė pranciškonams. Napoleonas nusprendė, kad Venecijoje nebebus laidojama dėl sanitarinių priežasčių (Venecijos bažnyčių kriptose palaidotus palaikus apsemdavo potynis) ir 1808-1813 m. buvo įkurtos kapinės San Mikelės saloje. San Mikelės saloje laidojami krikščionys (katalikai, ortodoksai, protestantai), žydų ir musulmonų kapinės yra kitur. Dvi salos, San Mikelė ir San Kristoforas delle Pace, XIX a. buvo sujungtos į vieną, taip atsirado dabartinė kvadrato formos sala. Tačiau daugiau sala nebuvo plečiama ir 1995 m. buvo nuspręsta, kad palaidojimas saloje galima tik 10-20 metų priklausomai nuo kapo vietos arba 99 metams šeimos kape, o tada palaikai turi būti perlaidoti kitur arba kremuoti. Iš tiesų, San Mikelės saloje be galo daug kolumbariumų! Kai kuriems vertingiems kapams padarytos išimtys. Nuo 2008 m. pranciškonai vienuolyne nebegyvena. Sakoma, kad reikia vengti San Mikelės salos lapkričio 1-2 d., o Venecijoje tomis dienomis net negalima žiūrėti pro langą- Vėlinių dienomis mirusieji iš San Mikelės salos grįžta į savo namus Venecijoje pasišildyti prie šeimos židinio. Apsilankymas San Mikelės salos kapinėse nebuvo iš maloniųjų- čia tikras mirusiųjų miestas su nesibaigiančiomis kolumbariumų eilėmis ir nenusakoma tyla ir ramybe. Priėjome prie kelių žymesnių kapų (yra kapinių žemėlapis), pamąstėme prie jų, ir skubinomės lauk.



Kelionė į Veneciją. Antroji diena jūrų valdovės viešpatijoje.

2019 m. vasario 2 d., šeštadienis

Pavarčiau savo įsigytą knygelę apie Veneciją ir aptikau keletą įdomių vietų aplankyti antrąją kelionės dieną.

P1680191
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Canale Grande.

Šiandien pirmiausia apsilankėme buvusiame žydų geto rajone. Pakeliui užsukome į vieną kitą atidarytą bažnyčią. Venecijoje yra daug bažnyčių, iš jų šešiolika, vadinamų "Chorus churches", turistams yra mokamos. Įėjimas į kiekvieną iš jų kainuoja tris eurus, bet yra jų jungtinis bilietas už dvylika eurų. Šiuo klausimu verta pasidomėti, jeigu ketinate lankytis konkrečiose Venecijos bažnyčiose ir grožėtis ten esančiais interjerais, bet aš iš bažnyčių šios kelionės metu buvau išsirinkusi tik San Marco baziliką, kurios lankymas nemokamas. Be mokamų bažnyčių yra ir nemokamų bažnyčių, todėl mes taip ir darėme- jeigu bažnyčia nemokama, tai einame vidun, jeigu mokama, tai neiname. Bažnyčios turi vieną aiškų privalumą Venecijoje-ten yra kur atsisėsti ir pailsinti pavargusias kojas.

Kelionė į Veneciją. Pirmoji diena jūrų valdovės viešpatijoje.

2019 m. vasario 1 d., penktadienis

Jeigu kelionė prasideda nuo bilieto pirkimo, tai mano kelionė į Veneciją prasidėjo prieš pusę metų, nors faktiškai į Italiją keliavau tik šių metų sausio pabaigoje. Kainos atžvilgiu tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Veneciją tik keliais eurais lenkė traukinio bilieto Vilnius-Klaipėda-Vilnius kainą. Tiesa, skrydis buvo ne į pačią Veneciją, o jai priskirtą biudžetinį Treviso oro uostą, bet kas galvoja apie tokias detales, kai ekrane mato pigų skrydį? Keliavau su savo ukrainiete drauge Irina iš Kijevo, kuri išvakarėse atskrido į Vilnių ir pas mane nakvojo. Skrydis truko šiek tiek virš dviejų valandų ir nusileido Treviso oro uoste, kur sniego nebuvo nei ženklo. Kelionė iki Venecijos rajono Mestre, kur buvo mūsų viešbutis, oro uosto autobusu truko apie valandą laiko. Pirmą vakarą tik įsikūrėme, pasivaikščiojome po rajoną, supermarkete nusipirkome maisto vakarienei. Pastebėjau vienoje kavinėje du vyrukus, besikalbančius prie man gerai pažįstamo oranžinės spalvos gėrimo ir taip pat jo užsimaniau, nes yra Aperol Spritz ir yra Aperol Spritz Italijoje. Kokteilis kainavo 2,5 euro, o čipsai buvo nemokami,-šituom labai pasipiktino namie pasilikusi tauta, nes Marijos žemėje Lietuvoje toks kokteilis prasideda nuo 4-5 eurų ir jokių čipsų neduoda.

P1670798
Venecija, mio amore!

50859971_10210675247236158_6788579528001191936_n
Degustacija mokslinės verygizacijos tikslais.

50875403_10210675488522190_5888501459619676160_n
Kūtvėla puola itališkus delikatesus. Skanumynus būtina sunaikinti! 
Ryte papusryčiavome ir ištrepsėjome Venecijos ieškoti. Vietiniame kioske nusipirkome visuomeninio transporto bilietus ir, mano nurodymu, įsėdome ne į tą tramvajų. Tada šiek tiek pasiblaškėme, kol suradome reikiamą autobusą ir jau netrukus buvome Venecijos centrinėje autobusų stotyje Piazzale Roma aikštėje. Pirmu taikymu nėriau į vietinį turizmo informacijos centrą, kur stipriai nusivyliau jų turimu informacinės medžiagos asortimentu ir pasipiktinau pasiūlymu Venecijos žemėlapį... nusipirkti. Mane domino bilietas į Dožų rūmus, nes skaičiau, kad ten prie bilietų būna ilgos eilės, todėl norėjau įsigyti bilietą iš anksto. Žinojau, kad bilietas kainuoja 20 eurų (į jį, nori nenori, įskaičiuoti keli Šv. Morkaus (toliau- San Marco) aikštės muziejai, bet po kitus Venecijos muziejus šį kartą nusprendžiau nevaikščioti, nes bijojau, kad mane gali ištikti Venecijos muziejų šoko sindromas), o man pasiūlė jungtinį bilietą su keliais muziejais už 28 eurus, bet Kūtvėla, kurios giminės šaknys giliai įleistos į Suvalkijos žemę, tokiai turistinei provokacijai nepasidavė. Tada mums pasiūlė bilietą įsigyti jau Dožų rūmuose, bet turizmo informacijos centro darbuotojos tonas buvo toks nemalonus, kad aš net nepaklausiau, kaip iki tų rūmų nueiti. Tiesą pasakius, visi turizmo informacijos taškų darbuotojai, su kuriais man teko susitikti šios kelionės metu, buvo labai nemalonūs. Galbūt juos nuvargino nesibaigiantis visko klausinėjančių turistų srautas?

Kelionė į Helsinkį. Antroji diena: Suomenlinos tvirtovė ir Helsinkio šviesų festivalis.

2019 m. sausio 12 d., šeštadienis

Naktį mažai miegojau ir kėliausi anksti, todėl šiandien jaučiausi kaip miltų maišu priplota. Po pusryčių nuskubėjau į prieplauką gaudyti kelto į Suomenlinos tvirotvę. Šis keltas kursuoja kas 40-60 min., todėl pamojuoti nuplaukiančiam keltui visiškai nesinorėjo, o ir šaltukas spaudė kaip reikiant, nors tebuvo vos 6-8 laipsniai žemiau nulio. Šiame ankstyvame reise nebuvo daug keleivių, nes nesezono metu saloje nelabai yra ką veikti, o visos dėmesio vertos vietos atsidaro tik apie dešimtą valandą ryto ar netgi vėliau. Kelte buvo nemokamų brošiūrėlių apie Suomenlinos tvirtovę su žemėlapiu. Aš pasirinkau eiti 1,5 km ilgio mėlynai pažymėtą maršrutą pro pagrindines saloje esančios tvirtovės įdomybes, nors fortifikacijų mėgėjai čia galėtų ir visą dieną praleisti. Keltas atstumą įveikia per 15-20 min.

P1670494
Keltas į Suomenlinos tvirtovę.

P1670498
Suomenlinos tvirtovė, Helsinkis.

P1670505
Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Suomenlinos tvirtovėje.


Kelionė į Helsinkį. Pirmoji diena: Helsinkis.

2019 m. sausio 10 d., ketvirtadienis

Helsinkis man buvo tokia "fata morgana"-miestas kažkur kaip ir nelabai toli, bet kažkodėl labai sudėtingai pasiekiamas. Kelis metus iš eilės žavėjausi jo šviesų festivalio nuotraukomis ir šiemet galutinai apsisprendžiau ten nuvykti. Sudėtingiausias buvo transporto klausimas, nes bet koks variantas (skrydis ar autobusas+keltas) buvo brangus. Mane nuliūdino oficialaus Helsinkio turizmo atstovo atsakymas, kad su kelionių tinklaraštininkais iš Lietuvos jie nebendradarbiauja-tai reiškė, kad visas šios kelionės biudžetas gulė ant mano piniginės. Viską kartu sudėjus, nusprendžiau Helsinkyje išleisti kaip įmanoma mažiau pinigų, toks "katino Leopoldo kerštas". Sunku nebuvo, nes po paskutinio mano apsipirkimo per išpardavimus Helsinkiui liko vos 60 eurų laisvų pinigų (atskaičius skrydį, nakvynę ir miesto transportą). Skrydį susidėliojau per SkyScanner programėlę dar prieš pusmetį ir pasirinkau skristi AirBaltic oro linijomis su persėdimu Rygoje, nes tiesioginis skrydis kitomis oro linijomis buvo žymiai brangesnis (išlepino mane Ryanairas). Persėdimas tarp abiejų skrydžių buvo apie 20-25 minutės, patys skrydžiai truko vos valandą kiekvienas. Rygos oro uostas mažutytis, jau skrydžio metu pasakoma prie kurių vartų reikia eiti persėdimui. Mane nustebino patys AirBaltic lėktuvai-mažyčiai, siauručiai, vietos rankiniam bagažui praktiškai nerasta, oro uostuose jiems skirti kukliausi kampeliai biudžetiniuose terminaluose.

P1670244
Helsinkio katedra ir paminklas Rusijos carui Aleksandrui II.

Kas liko už kadro Jordanijoje?

2018 m. lapkričio 27 d., antradienis

Kelionė buvo organizuota iš Lietuvos su West Orient Travel įmone. Kelionės kaina 790 eur, papildomai kainavo skrydis su Ryanair Vilnius-Amanas-Vilnius (10 kg registruotas bagažas) 150 eur ir apie 170 eur reikėjo sumokėti už lankytinus objektus. Papildomai savoms išlaidoms išleidau apie 250 eur, taigi viso susidaro 1,360 eur. Čia jau įskaičiuojant visas kelionės išlaidas su suvenyrais, kavos gėrimais, atvirukais į Lietuvą ir pan.

Viza pasirūpino kelionės organizatoriai, gavome grupinę nemokamą vizą. Mokamas ir nemokamas vizas kuruoja įvairūs įstatymai Jordanijoje, priklausomai nuo atvykimo vietos, viešnagės trukmės ir dar kažkokių niuansų. Svarbiausia, kad lietuviai vizas gali gauti atvykę į Jordaniją, nereikia ieškoti artimiausios ambasados.

Kodėl ne savarankiškai? Savarankiškai keliauti po Jordaniją galbūt būtų buvę pigiau, o galbūt ir ne. Man patiko, kad viskas buvo organizuota, dėl nieko nereikėjo sukti galvos, galėjau atsipalaiduoti ir mėgautis kelione. Viskas buvo parodyta, viskas buvo papasakota, visi į tualetus suvedžioti, visi kava pagirdyti, dar biškį trūko ir būtų suguldę miegučio, apkamšę ir lopšinę padainavę. Nevairuojančiam žmogui Jordanijos logistika sudėtinga, nes tarpmiestiniai autobusai važiuoja ne pagal tvarkaraštį, o kaip pilni būna, lankytinos vietos visuomeniniu transportu neprivažiuojamos, pasitaiko ir apgavysčių. Žinoma, daug kas keliauja po Jordaniją savarankiškai, bet tam reikia turėti daug laiko ir tinkamą nusiteikimą.

Ar labai apgaudinėja? Visaip būna. Blogiausia, kad beveik niekur kainos nerašomos, visur reikia derėtis, tai paskui ir nebežinai ar apgavo. Patys žmonės Jordanijoje gerai kalba angliškai, malonūs, svetingi, kartais už prekę paima mažiau negu suderėta, bet pasitaikė ir grubių, nemandagių tipų. Kaip ir visur, turbūt. Labiausiai mane erzino jų lėtumas ir nepaslankumas, jordanietiškas laikrodis ten kitaip tiksi, sunku ką nors planuoti.

Apgyvendinimas buvo labai geras. Savarankiškai būčiau ieškojusis biudžetinių hostelių, bet dabar gyvenome labai patogiai geruose viešbučiuose su pusryčiais ir vakarienėmis. Maitinimas buvo švediško stalo principu, gėrimai vakarienės metu buvo už papildomą kainą. Gyvenome kambariuose su patogumais. Viešbučiai gal ir atitinka savo 4*-5*, bet aptarnavimas gana nerangus, niekada nepavyko laiku gauti kambarių.

Wi-fi ryšys lėtas ir nepatikimas, nuolat trūkinėja. Akaboje buvo gražiausia-pasijungė Facebook'as su "free mode" be paveikslėlių, o norint matyti paveikslėlius reikėjo naudoti mobiliuosius duomenis. Kas nebuvo pasijungę prie "free mode", gavo kraupias sąskaitas už mobilųjį ryšį. Šiaip rmaybės dėlei rekomenduočiau įsigyti vietinę SIM kortelę.

P1660702
Viešbutis Amane. 
Maistas Jordanijoje lietuvio nenustebins, daug patiekalų iš agurkų, pomidorų, ryžių, baklažanų, vištienos...Galima paragauti humuso, pitos duonos, įvairių vietinių padažų. Reikia pastebėti, kad kai kuriems mūsų grupės keliautoams ir kitiems turistams, su kuriais teko pasišnekėti, buvo pilvų sunegalavimas. Negaliu žinoti to priežasties, galbūt besaikis rijimas vakarienių metu atsiliepė, o gal koks įdomesnis prieskonis rezonavo. Patarčiau turėti šiek tiek stipresnio alkoholio tokiam atvejui. Daug kur tiekiama tirpi Nescafe kava.

Alkoholis Jordanijoje brangus, bet ne problema nusipirkti.

20181108_124424
Taurė vyno prabangaus viešbučio bare kainuoja 11 JAV dolerių.
Sanitarinė padėtis man kėlė didžiausią nerimą ruošiantis kelionei. Jordanija yra dykumų šalis, kai kur ribojamas vandens tiekimas, todėl nerimavau dėl WC infrastruktūros. Be reikalo, nes visur buvo vakarietiško stiliaus patogumai, vienur švaresni nei kitur, reikia turėti savo popieriaus, nes kabinose gali nebūti. Tualetuose paprastai būna prižiūrėtojai, kurie rūpinasi švara. Visur yra ir tokia šlangelė apsiplauti rytietišku būdu. Panaudoti dalykai metami į kibirą šalia unitazo. Pakelėse labai daug šiukšlių, ypač plastiko butelių: jie nerūšiuoja, o geriamas vanduo perkamas buteliuose.

P1660774
WC Jordanijoje.
Ką pirkti Jordanijoje? Prieskonius, alyvuogių aliejų, kavą su kardamonu, datules, saldumynus, sausus kvepalus, siuvinėtus drabužius, papuošalus su vietiniais akmenimis, kosmetiką su Negyvosios jūros elementais, keramikos dirbinius. Jeigu nenorite pirkti, į pasiūlymus nereaguokite arba mandagiai atsisakykite, jeigu iš mandagumo paklausite kainos, galiausiai būsite įkalbėtas pirkti.

Saugumas Jordanijoje užtikrinamas metalo detektoriais viešbučiuose ir lankytinuose objektuose, nors į rentgeno ekranus apsauga nevisada žiūri. Viena viltis, kad radus ką nors draudžiamo ten suveikia signalizacija, nes priešingu atveju apsaugininkas įknibęs į savo telefoną ir nelabai ką mato. Organizuotas turistų grupes lydi jordanietis palydovas, nors ir neginkluotas (na, arba bent jau aš nemačiau). Daug policijos postų keliuose, dažnai stabdo ir tikrina dokumentus.

P1670217
Prieskonių turguje.
Jordanijoje rūkoma visur ir visada nepaisant galiojančių draudimų. Viešbučiuose įrengtos galingos vėdinimo sistemos. Rūkoma netgi viešbučių foje ir kavinėse. Atrparusiems nuo rūkalų dvoko Jordanija įsimins ilgai ir ne iš gerosios pusės šiuo klausimu.


P1670230
Dažnas gatvės aksesuaras- smėlinė cigaretėms gęsinti.

P1670235
Kūtvėlos suvenyrinis grobis.

DSC_0156
Žmogus su aukštuoju, o be purvo negali. 
Pinigai Jordanijoje yra dinarai JOD, konvertuojama maždaug 1 doleris- 0.80 JOD, euro kursas svyruojantis. Turistinėse vietose galima atsiskaityti užsienio valiuta, yra bankomatai, daug kur galima atsiskaityti banko kortele.

Taigi, štai ir viskas. Vienos kelionės pabaiga, kitos kelionės pradžia. Dėkoju, kad mane skaitote!

Jūsų Kūtvėla