Dienos kelionė į Rilos vienuolyną iš Sofijos. Antroji diena Sofijoje.

 

Ryte nemaloniai nustebina pusryčiai. Pasirodo, bufetas čia tik savaitgaliais, o darbo dienomis yra fiksuotas meniu su paveikslėliais. Pasirenku, atrodo, saugų variantą, bet netrukus nusiviliu, nes kietai virti kiaušiniai labai neskanūs, toks jausmas, kad gal net vakarykščiai. Dar kartą pasidžiaugiu viešbučio vieta, nes šalia esančioje troleibuso stotelėje stoja man reikalingas troleibusas Nr. 6., kuriuo nuvažiuoju iki susitikimo vietos. Šiandien keliauju į savo išsvajotą Rilos vienuolyną. Nors vakar vakare gautame informaciniame laiške iš kelionių agentūros buvo prašoma atvykti bent 15 min anksčiau nurodyto išvykimo laiko, aš atvykstu pusvalandžiu anksčiau, o autobusas jau užpildytas daugiau negu pusė. Autobusas susirenka didžiulis, beveik šimtas turistų! Man pasiseka, sėdžiu viena. Autobusas neblogas, po sėdyne yra USB krautis telefonui. Išvykstame laiku. Netrukus gidas primena kelionės programą. Mūsų autobuse susirinkę turistai yra įsigiję skirtingus kelionės paketus: vieni pirko tik kelionę iki Rilos vienuolyno, kiti pirko papildomą sustojimą prie Bojanos cerkvės, dar kiti pasirinko papildomai žygiuoti iki šv. Ivano urvo Riloje. Gidas leido norintiems papildomai jungtis prie žygio prisimokėti papildomai dabar, dėl Bojanos pirma surinko pinigus iš tų, kurie buvo įsigiję šį sustojimą, ir pasirodė, kad dar yra galimybė prisijungti ir keletui kitų norinčių.

Kūtvėla įgyyvendino ilgametę svajonę ir apsilankė Rila vienuolyne.

Viešbučio pusryčiai. 

Bojanos cerkvė atbaido daug lankytojų, nes joje labai griežta lankymo politika: negalima fotografuoti, į cerkvę leidžiama tik grupėmis iki 8-10 asmenų, o būti viduje galima tik iki 10 min. Bilieto kaina 6,14 EUR. Tačiau aš rekomenduoju apsilankyti, nes cerkvė labai unikali. Mūsų susidarė trys grupės, vadinasi 30-45 min tikrai užtruksime, o jeigu prieš mus lauks jau anksčiau atvykusios grupės, tai mums reikės laikytis gyvos eilės. Pavienių turistų jau sutinkame atvykę prie Bojanos cerkvės, bet turistinis autobusas tik mūsiškis. Aš prasmunku su pirmąja grupe. Ankstyvoji varna dantis rakinėja, ankstyvoji Kūtvėla freskas žiūrinėja! 

Bulgarijos sostinė Sofija: nuo Ulpia Serdica iki Viešpaties Išminties. Viena diena Bulgarijos sostinėje.

 

Seniai seniai, kai Lietuvoje valiuta buvo tokia valiuta „litas“, gal kas iš vyresnių senolių dar ir prisimenate, aš susižavėjau kelionės aprašymu apie Rilos vienuolyną Bulgarijoje. Žinoma, buvo vienas niuansas- reikėjo nuvykti į Bulgariją. Tiesioginių skrydžių iš Lietuvos į Bulgariją tada dar nebuvo, vėliau pasirodė užsakomieji skrydžiai į Bulgarijos kurortus Auksiniame krante. Žinoma, manyje knibžda svajonė pasivaikščioti po Varną daktaro Jono Basanavičiaus pėdomis, bet pirma reikia uždaryti geštaltą su Rilos vienuolynu. Sukrutau kaip padilginta pamačiusi airBaltic skrydžių išpardavimo pasiūlymą prieš gerus pusę metų ir pagriebiau skrydžius į Buchareštą ir Sofiją. Deja, Buchareštą airBaltic atšaukė, todėl iki paskutinės minutės drebinau kinkas ir dėl Sofijos.

Kūtvėla lankosi Bulgarijos sostinėje Sofijoje.

Šituom Redakcija atskirai dėkavoja Vilniaus oro uosto saugumo patikros darbuotojams ir išmaniosioms technologijoms, kurių dėka saugumo patikra supaprastėjo ir žymiai pagreitėjo- tikra Čiurlionio „Pasaka“!

Iš esmės, šios kelionės tikslas buvo Rilos vienuolynas, kurį geriausia pasiekti su organizuotu turu iš Sofijos, bet laiko atsargai užsimečiau dieną Sofijoje. Paskui netgi kažkiek gailėjausi kad tiek trumpai tepabuvau Bulgarijos sostinėje, nes būčiau radusi ką čia veikti 2-3 dienas. Jau nusileidus persėdimui Rygoje pamačiau žinias, kad dėl jobanų batiuškos iš Minsko kontrabandinių balionų Vilniaus oro uostas buvo uždarytas netrukus po to, kai mūsų lėktuvas pakilo. Per Marytės plauką neprireikė to užsimesto laiko atsargai! Skrydis iki Rygos trunka 35-55 min., atsižvelgiant į vėjo kryptį, o iš Rygos iki Sofijos yra stabiliai 2 h 30 min. Apdairiai buvau įsimetusi į rankinę knygą prastumti laikui lėktuve. Mane nustebino, kad lėktuvai šios kelionės metu buvo pilni, buvo drąsiai galima pardavinėti stovimas vietas. Rygoje įlipo didelė moksleivių grupė su mokytojomis, turbūt kokia nors mainų programa?

Mažeikiai: senoji baltų kryžkelė Ventos upės vingyje.

 

Viską atiduok. Nepasilik
nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą
kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti
visas visiškai ir atmerktom akim: krisk,
krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę,
tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina
mėlynoj nirvanoje užsimiršimo…

Nebijok nebūti. Tik tada,
atiduodamas save, save atrasi.
Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis
atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata
ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga
dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant,
suledėjusios miglos kristalo atšvaita,
kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo.

Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas- Henrikas Nagys „Nirvana“.

Kūtvėla lankosi Mažeikiuose. Nuotrauka išplaukusi Ventos vingiu. Redakcija atsiprašo. 

Apie Mažeikius žinojau tik tiek, kad 1888 m. čia, tuometinėje Rusijos imperijoje, gimė Johanas Karlis Leonhardas Zalite, kitaip- Karlis Zalė. Šiandien Rygoje stovi jo magnus opus statula Laisvė, laikanti tris žvaigždes, simbolizuojančias tris istorinius Latvijos regionus Kuržemę, Vidžemę ir Latgalą.

Mažeikiai sukrėtė mane iki mano jautrios sielos gelmių. Rašau šį pasakojimą, o manyje grumiasi emocijų audra: pyktis, liūdesys ir- galiausiai- viltis. Pyktis dėl to, kad Mažeikiai- užslėptas Lietuvos turizmo kampelis, kuriam taip trūksta reklamos. Liūdesys dėl to, kad matosi nemažai apleistų namų, kai kurios maitinimo įstaigos nedirbo šeštadienį, viešųjų tualetų klausimas neidealiai išspręstas; tačiau visa tai- sutvarkomi dalykai. Dėl to ir viltis, kad Mažeikiai turi gražų turizmo potencialą, kuriam reikia padėti atsiskleisti. 

Viena diena Lietuvoje: obuolių sūris, lietuviškas zodiakas, savitarnos keltas ir dūdmaišis bažnyčioje.

Kelionės partneris: Aukštaitijos nacionalinis parkas.

Nepraėjo ir šimtas metų, o aš vėl keliauju į Aukštaitiją. Šį kartą vykstu susipažinti su projektu „Darnaus vandens turizmo stiprinimas Lietuvos ir Latvijos pasienio regione, įtraukiant vietos verslininkus ir bendruomenes“. Skamba kaip kažkokia abrakadabra? Tai reikia išsiaiškinti! Mūsų ciekavų zosių, norinčių išsiaiškinti, buvo pilnas autobusas - žurnalistų, tinklaraštininkų ir influencerių, kuriuos dabar nuomonės formuotojais reikia vadinti.

Pirmiausia atvykstame į Anykščių regioninio parko lankytojų centrą. Čia, prie puodelio rytinės kavos, jau galime plačiau atmerkti akis ir stačiau pastatyti ausis. Leisiu sau citatą iš pristatymo skaidrės: „Šiuo projektu parodome, kad saugomos teritorijos nėra tik vietos, kuriose kažkas ribojama. Tai gyvos erdvės, kur galima pažinti gamtą, ilsėtis, keliauti atsakingai ir kartu prisidėti prie regionų gyvybingumo. Ir būtent toks požiūris yra ateities kryptis, kai gamtos apsauga ir turizmas ne konkuruoja tarpusavyje, o papildo vienas kitą.“ 

Kūtvėla lankosi Lajų take Anykščiuose. 

Anykščių regioninio parko lankytojų centre susipažįstame su ekspozicija. Saugomų teritorijų emblemos sudaromos iš dviejų dalių: viršuje vaizduojamas kultūrinis objektas, apačioje- gamtinis. Anykščių regioninis parkas atpažįstamas iš Laimės žiburio ir vietiniuose miškuose klestinčios voverių civilizacijos. Darbo stalas apsiavęs veltinius, kurie primena sovietmečiu Anykščiuose veikė veltinių fabrikas „Spartakas“, kuris buvo ne tik vienintelis toks fabrikas Lietuvoje, bet ir šia produkcija aprūpindavo visą Sovietų sąjungą, įėjo į dešimtuką šio profilio įmonių Sovietų Sąjungoje. Prekyba su Rusija sustojo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sustojo ir veltinių fabriko staklės… Labai įdomiai apipavidalintas lankytojų centras pristato tiek unikalias gamtines ir kultūrines vertybes, tokias kaip legendinis Puntukas, mitinė (o gal ir ne?) Mindaugo pilis Voruta, vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus, medžių viršūnes siekiantis Lajų takas, bet ir mažiau žinomus, bet ne mažiau įdomius lankytinus objektus.

Mineralinės ramybės miestas Druskininkai: įspūdingas Lynų kelias per Nemuną, pasaulinio garso skulptoriaus Žako Lipšico muziejus, istoriniai vitražai ir žydinčios alyvos.

 "Per amžius būk laisva,

O Lietuva.

Ir būk visiems teisinga ir gera,

Kai valanda išmuš,

Priglaus mane. Tau - karūna!

Žygimantai Augustai!

Išgirsk mane.

Tokia yra manos šalies valia.” - J. Grušas "Barbora Radvilaitė".

Lietuva yra unikalus kraštas, čia pinasi tikra paliudyta istorija ir mitų ūkais apgaubta legenda. Ne išimtis ir Druskininkai. Pasakojama kad ant aukšto stataus Nemuno kranto stovėjusi garsi Liškiavos pilis. Kartą tos pilies valdovas su dvariškiais medžiojo anapus Nemuno. Medžioklė buvusi sėkminga ir atsidėkodamas dievams kunigaikštis ketinęs nušauti sakalą. Visi susirinkę ant Nemuno kranto, kur buvo paleistas sakalas. Kunigaikštis šovė, ir paukštis, pervertas strėlės, krito į Nemuno vandenis. Pilies valdovas puolė paskui auką ir paniro. Kilo sumaištis, kadangi visi manė, kad jis nuskendo. Labiau už kitus išsigando ir nusiminė kunigaikščio žmona. Ji bėgiojo pakrante ir šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro kunigaikštis - jis buvo gyvas ir sveikas. O toje vietoje, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrieji šaltiniai. Tada čia ir įsikūręs Druskos miestas -Druskininkai. 

Kūtvėla keliasi Lynų keliu Druskininkuose.

Pirmasis Druskininkų rašytinis paminėjimas buvo 1596 m. Lietuvos Metrikoje. Jau labai seniai čia tryško mineralinių druskų turinčios versmės. Jų gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniai kaimiečiai. Jie pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgyja žaizdotos kojos. Dėl to apie XVII–XIX a. pr. apsukresni druskininkiečiai pradėjo "gydyti". XVIII a. ypač išgarsėjo liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiečių, Suraučių) dinastija. Druskininkais susidomėjo Gardine vykusio Seimo nariai ir jų paskatintas apsilankė Lietuvos–Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Apie 1790 m. jo įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. birželio 20 d. dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Druskininkų vardo nagelime atsieti nuo Vilniaus universiteto profesoriaus Ignacijaus Fonbergo vardo. Jis XIX a. domėjosi šiais gydomaisiais vandenimis. Pateikus duomenis carui Nikolajui I, gautas leidimas 1837 metais vystyti Druskininkuose kurortą, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo šimtmečio pradžios. XIX a. pab. Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų. Sovietmečiu kurorto infrastruktūra buvo pritaikyta masiniam Sovietų sąjungos žmonių gydymui. Tuo metu veikė 10 sanatorijų, buvo pastatytos mineralinio vandens ir gydomojo purvo bei fizioterapijos gydyklos, per metus ilsėdavosi apie 400.000 žmonių. Druskininkai ir šiandien siūlo įvairias gydomąsias programas.