Dvi retų ir senų spausdinių parodos Vilniuje: Lietuvos istorija kaip ant delno!

Šiandien aplankiau dvi retiems spausdiniams skirtas parodas.

Pirmoji paroda vadinasi "Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją" ir veikia Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje. Tiksliau, tai yra Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, todėl skaitytojams reikalingi nario pažymėjimai, kurie nesuderinti su LIBIS sistema, todėl čia negalioja kitos tarpabonementinės bibliotekos skaitytojo pažymėjimas. Tačiau Vilniaus vyskupijai skirta paroda yra bibliotekos vestibiulyje, į kurį įėjimas laisvas. Romos katalikų bažnyčia ir Vilniaus vyskupija šiemet mini kelias svarbias sukaktis, viena jų- garbingas 630-ties metų Vilniaus vyskupijos jubiliejus. Šia proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose esantys dokumentai yra pristatomi visuomenei nedidelėje parodoje. Vilniaus vyskupiją įkūrė popiežius Urbonas VI savo 1388 m. kovo 12 d. bule. Vilniaus vyskupija buvo pavesta Gniezno bažnytinei provincijai ir apėmė Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko ir dalis Brastos vaivadijų-manoma, tai buvo didžiausia vyskupija Europoje. Nuo to laiko Vilniaus vyskupija matė daug šilto ir šalto- Brastos uniją, Rusijos caro administracijos priespaudą, du Pasaulinius karus, sovietų terorą...Turtingi Vrublevskių bibliotekos fondai atskleidžia unikalią ne tik Vilniaus vyskupystės, bet ir visos Lietuvos istoriją.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Šią biblioteką įkūrė žymus Vilniaus advokatas, visuomenininkas ir bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858-1925). Jis buvo ir aistringas kolecionierius, domėjosi daile, medaliais, monetomis, senais rankraščiais. Savo asmeninę biblioteką jis praturtino supirkęs kitų asmenų bibliotekas- grafo Juzefo Pliaterio, Juzefo Cechanovičiaus...Rinkiniuose buvo ir nemažai masonų ložės literatūros. Advokato Vrublevskio asmeninę biblioteką 1912 m. sudarė apie 65,000 knygų, 1,000 žemėlapių, apie 5,000 rankraščių ir autografų. Šis lobis buvo saugomas jo bute Universiteto gatvėje (namas nr. 9). Tuomet 1913 m. ši asmeninė biblioteka buvo perduota Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių (advokato tėvų) viešosios bibliotekos draugijai. Tačiau Tadas Vrublevskis neapsiribojo vien bibliotekos perdavimu visuomenei, jis skyrė lėšų ir pačios bibliotekos pastato statyboms, bet šiuos planus sužlugė Pirmasis pasaulinis karas. Laimei, jo metu bibliotekos fondai nenukentėjo. Po karo Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugija buvo reorganizuota į draugiją mokslui remti, jos buveine buvo įtvirtintas Vilnius ir buvo uždrausta rinkinius išvežti iš miesto. Po Tado Vrublevskio mirties minėtoji Draugija toliau kuravo biblioteklos reikalus ir nupirko Tiškevičių rūmus (Žygimantų g. nr. 1), juos renovavo ir pritaikė bibliotekai. Lankytojai čia galėjo ne tik skaityti knygas, bet ir apsilankyti muziejuje, turinčiame Vilniaus ikonografijos ir Masonikos padalinius, buvo įrengtas Fundatoriaus atminimo kambarys. Bibliotekos fondai labai nukentėjo per 1939 metų sovietų okupaciją, kai dalis medžiagos, įskaitant masoniką, buvo išgabenta į Rusiją, 1941 m. įkurta Lietuvos TSR mokslų akademijos centrinė biblioteka. Jos fondai nuolat augo, nors kai kurių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto institucijų rinkinių nesuspėta perimti, nemaža dalis buvo sunaikinta. Tačiau buvo ir gerų naujienų-grįžo dar 1915 m. caro administracijos išsivežti rankraščiai, 1956 m. perduotas Vilniaus kapitulos archyvas, rastas Arkikatedros remonto metu. Po Nepriklausomybės atgavimo biblioteka pertvarkya, nuo 2009 m. vėl vadinasi Vrublevskių vardu.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": muzikinė rezistencija po kupolu su Jogailaičių karūna.

Būna, kad nušvitimas ištinka tada, kai mažiausiai jo lauki, tarkime,- pūkšteli į vonią ar per kaktą taukšteli obuolys. Manasis nušvitimas atsitiko vidury Vokiečių gatvės, kai mano sijono padalkos pasiraitė nuo kelių iki vidurio šlaunų taip, kad išsigandau, jog su tokia nuogybe manęs joks kunigas į sakralinės muzikos valandas neįleis ir teks man iš savo 38 sijono dydžio peršokti, deja deja, į 40. Bet šiandien ne apie tai, šiandien apie tai, kas studentų himne įvardinama kaip mecenatum caritas.

Sakralinės muzikos valandos Šv. Kazimiero bažnyčioje yra Kristupo festivalio dalis ir šie valandos trukmės koncertai visuomenei yra nemokami (todėl, jeigu norite gauti atsisėsti, turite ateiti bent penkiolika minučių iki koncerto pradžios). Šiuos koncertus visuomenei dovanoja Kazickų šeima, tiksliau- Kazickų šeimos fondas, nes pačių mecenatų, daktaro Jono Petro Kazicko ir jo žmonos Aleksandros, jau nebėra tarp mūsų. Nuo 2015 m. jų šviesiam atminimui Kazickų Šeimos Sakralinės Valandos skamba kiekvienais metais.

Vargonams gaudžiant su niekuo nesupainiojamą Johannes Brahms patyriau deja vu, lyg būčiau grįžusi kelis dešimtmečius atgal į sovietmetį ir koncertų sale paverstoje bažnyčioje klausyčiausi koncerto. Juk, kaip tikino Vilniaus Katedros-koncertų salės-parodų galerijos meninės programos autoriai, jie visada rinkdavosi rimtus kamerinės muzikos kūrinius koncertams buvusiose bažnyčiose. Kas žino, gal Johannes Brahms irgi skambėjo po išniekintų bažnyčių skliautais.

Po Jogailaičių karūna. 

Tos sakralinės muzikos valandos man dabar atrodo muzikinė rezistencija prieš režimą, kuriam apkapotos nuodingos galūnės, bet kurio konvulsijos draskomas kūnas traiško viską, kas pasitaiko jo kelyje. Tačiau ta Jogailaičių karūna ant Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo mane veikia raminamai-kol ji ten, vadinasi, viskas yra gerai.

Tegul taip ir lieka.

Ars longa, vita brevis. Apsilankymas ramiausioje Vilniaus bažnyčioje.

Kokia kantri, pagalvoju, kiek ištvėrei! Ir: ar išmuš tavoji valanda? Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada?-Jurgis Kunčinas. O sulauksime, jeigu duos Dievas ir netrukdys žmonės, greitai.

Šiandien sudalyvavau ekskursijoje po Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Marijos Paguodos, Paguodėjos) bažnyčią Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje. Apie tokią negirdėjote? Nenuostabu. Ji nukišta į tranzitinį Vilniaus senamiesčio kampą, kuris, jeigu jau taip nuoširdžiai, niekada nebuvo labai jau kažkoks prestižinis. Tik šių metų birželio mėnesį ji buvo atšventinta kaip bažnyčia ir dėl savo sudėtingos istorijos yra praktiškai netyrinėta specialistų, todėl viešojoje erdvėje yra daug netikslios informacijos. Iš anksto atsiprašau, jeigu bus netikslumų ir mano pasakojime.

Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniaus senamiestyje.

Savičiaus gatvė mane pasitiko į gatvę "išsprogusiais" barų staliukais. Taip sakau ne todėl, kad kartas nuo karto Vilniaus senamiestyje randama nesprogusių karo reliktų, bet todėl, kad nežinojau apie tokią koncentraciją barų ir restoranų šioje gatvėje, nes paprastai ji būna tyli ir nejauki. Bet gyventi šioje gatvėje nenorėčiau-labai daug triukšmo, cigarečių dūmų ir tranzitinio automobilių eismo. O dabar dar ir turistų minios pradėjo voromis traukti.

Pirmojo pasaulinio karo paveldas Zarasų rajone.

Šį savaitgalį sudalyvavau ekskursijoje po Zarasų rajono tarpukario paveldo objektus. Kadangi šį projektą įgyvendino Zarasų krašto muziejus, o dalinį finansavimą skyrė Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, tai turistams dalyvavimas ekskursijoje buvo nemokamas, tik reikėjo užsiregistruoti (vietų skaičius buvo ribotas). Ši ekskursija man suveikė kaip pigus skrydis, kai pačiumpi bilietus už gerą kainą, o paskui primoki už viską :-) Taip buvo todėl, kad Zarasai su Vilniumi sujungti labai nepatogiu rytiniu autobuso reisu, kuris ekskursijos dieną atvyksta į Zarasus jau gerokai prasidėjus ekskursijai, taigi ekskursijos reikėjo arba atsisakyti, arba atvykti iš vakaro ir nakvoti Zarasuose. Kad Kūtvėla atsisakytų nemokamos ekskursijos? Tai jau ne!

Pirmojo pasaulinio karo vokiečių įtvirtinimai Zarasų rajone.

Zarasų rajono lankytinos vietos.

Pasidairiau nakvynės vietos. Man reikėjo pernakvoti vieną naktį prieš ekskursiją, o ekskursijos dienos vakare buvo tinkamas autobuso reisas į Vilnių. Svarbiausia man buvo nakvynės kaina ir radau gerą variantą: svečių namai "Zarasai". Lova žmogui čia kainuoja 8-9 eurus parai, bet man teko mokėti dvigubai, nes ėmiau dvivietį kambarį, nors gyvenau viena. Zarasai būtų puiki kelionės kryptis dviese, nes žymiai sumažėtų nakvynės kaštai :-) Pusryčiai nėra teikiami, bet yra didelė bendra virtuvė, kur galima gamintis maistą. Šioks toks minusas-bendri patogumai visam aukštui, nes gali susidaryti laukiančių į dušą eilė, tačiau šį kartą svečių buvo mažai ir eilių nebuvo. Kiek nerimavau dėl kaimynų, bet naktis praėjo ramiai (iš dalies-dėl ausų kamštukų, nes sienos praleidžia garsus). O dėl kaimynų, tai buvo kelios šeimos su mažais vaikais, viena šeima keliavo su savo augintiniu-dideliu labradoru, kuris džiaugsmingai daužė uodega į grindis pamatęs kitus svečius.

Vilnius-Europos G taškas. Ar tai yra taškas Vilniaus reputacijai?

Jau nemažai politikų ir kunigų pasisakė dėl skandalingosios Vilniaus reklamos, tai noriu ir aš savo numonę išsakyti. "Go Vilnius" netrukus ketina pradėti reklaminę kampaniją Berlyne ir Londone, orientuotą į 18-35 metų jaunuolius. Šios reklamos tikslas yra reklamuoti Vilnių kaip neatrastą Europos lobį. Idėjos autoriai yra "The Atomic Garden" studentai Jurgis Ramanauskas ir Skaistė Kaurynaitė. Šios reklaminės kampanijos pradžia pratiškai sutampa su Popiežiaus vizitu Lietuvoje, kai bus minimas Vilnius kaip Gailestingumo miestas. Visuomenėje jau pasigirdo siūlymų nukelti šios reklaminės kampanijos pradžią ar netgi ją nutraukti.

Vilnius, Europos G-taškas.

Kokia mano nuomonė? Deja, ši reklaminė kampanija yra siaubingai nevykusi. Su tokiomis, neva, "drąsiomis" idėjomis mes nenusimesime "pigus alus, gražios mergos" šleifo, netgi atvirkščiai, mes išgarsėsime kaip "gražus alus, pigios mergos" šalis. Labai gaila, kad šios reklaminės kampanijos kūrėjai patikėjo, kad bet kokia reklama yra gera reklama ir prisidėjo prie moters sudaiktinimo, pavertimo pigia preke. Deja, tokios yra mūsų laikų realijos-kai nori parduoti prekę, reikia ją reklamuoti ta moters vieta, kuri yra jai tarp bambos ir kelių.

Šios reklaminės kampanijos kūrėjai netruko susilaukti gynėjų iš Vilniaus valdžios, siūlančios pažiūrėti į situaciją su jumoru ir perkeltine prasme, neva, Vilnius visiškai nereklamuojamas kaip sekso turizmo kryptis. Šios reklaminės kampanijos tinklalapyje bus siūloma atsakyti į kelis klausimus ir gauti personalizuotą Vilniaus maršrutą. Reikia tikėtis, kad tie klausimai nebus iš intymaus gyvenimo sferos. Mane, kaip moterį, žeidžia principinis tokios reklaminės kampanijos taikymas ir aš, gerbdama save ir ilgą bei skausmingą feminizmo istoriją, tokio tinklalapio neatsiversčiau.

Tuo metu, kai visame pasaulyje plus dydžio moterys pradeda eiti madų savaitės podiumu, kūdikius žindančios mamos įsidrąsina reikalauti teisės maitinti vaikučius viešose vietose, nepilnametės nuotakos siekia išmokti rašto ir išbristi iš skurdo, o prekyba žmonėmis prostitucijai išlieka pelningiausiu nusikaltimu po ginklų ir narkotikų prekybos, Vilnius trenkia šlapiu dvokiančiu skuduru per veidą visoms šviesioms moterims, nes kitos temos, kaip moters tarpukojis, mūsų proto korifėjai Lietuvos sostinei reklaminei kampanijai nesurado.

Maniau, dugnas seniai pasiektas. "Go Vilnius" dugną pramušė ir ėmė kasti. Liūdna.

Ar jums irgi liūdna?

Kūtvėla

Kūtvėla keliauja į malonų miestą Marijampolę arba Cukrumi nubarstytas lietuviškasis Majamis.

Reportažo partneris: Marijampolės turizmo informacijos centras.

Nenoriu girtis, ale šį savaitgalį svečiavausi Marijampolėje. Žemėlapiai nesutaria dėl geografinės šio miesto padėties: Suvalkijoje ar Sūduvoje yra toji Marijampolė? Geografinės priklausomybės nustatymo metodika yra labai paprasta- jeigu gimei Marijampolėje, tai esi tikras sūduvis, o jeigu "atsivilkai" iš kitur, t.y. persikėlei čia gyventi, tai esi suvalkietis. Genialu!

Paminklas Tautai ir kalbai, Marijampolė.

Į Marijampolę laikinai "atsivilkti" ketinau jau seniai, ir štai pagaliau prisiruošiau! Apie Marijampolę buvau girdėjusi tik tiek, kad tai labai gražiai tvarkomas miestas ir kad Marijampolės savivaldybė geriausiai Lietuvoje įsisavina ES lėšas, bet jų neiššvaisto visokioms biezabrazijoms, o protingai investuoja į miesto gerbūvį, kad čia būtų gera marijampoliečiams ir miesto svečiams. Marijampolės miesto pradžia yra Kvietiškio dvaras, kurį 1717 m. pastatė Prienų seniūnas grafas Morkus Antanas Butleris ir jo žmona Pranciška Ščiukaitė Butlerienė. Vieta, reikia manyti, buvo iš tiesų graži, nes dvaro pavadinimas greičiausiai kildinamas iš lenkiško žodžio "kvietkas", t.y. gėlė. Tuo laikotarpiu prie dvarų kūrėsi miesteliai, todėl netoli Kvietiškio dvaro išaugo miestelis Starapolė, šiandieninės Marijampolės pradininkas  (pirmas Starapolės paminėjimas datuojamas 1732/1736 m., iki tol vietovė žinota kaip Pašešupio kaimas). Pats Marijampolės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1750 m., o sovietinės okupacijos metais 1955-1989 m. miestas buvo vadinamas Kapsuku. Šiandien Marijampolė didžiuojasi susigrąžinusi istorinį pavadinimą ir nedaro jam gėdos. Taigi, dėl ko verta "vilktis" į Marijampolę?

Kūtvėla keliauja į laimingų žmonių miestą Uteną.

Reportažo partneris: Utenos turizmo informacijos centras. 

"Jau esame nusikratę bjauriu ir mus žeminančiu prietaru, jog tuo tik esą verta domėtis ir stebėtis, ko svetimose šalyse gali pamatyti, o ko mūsų pačių žemėje yra, į tai nesą prasmės nė žiūrėti; nebėra man reikalo kalbėti, jog pažinti, kas yra aplinkui mūsų gimtąją trobą, nūnai yra tapę būtinu dalyku, ir svarbiau tatai yra mūsų tautiečiams negu užsienių visos prašmatnybės ir gražūs renginiai [...]"- rašė kunigas, literatas, kraštotyrininkas, Žemaitijos bajorų šeimoje gimęs Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846). Teisybę parašė-egiptus ar turkijas dažnas lietuvis geriau pažįsta negu savo kraštą, todėl šį kartą Kūtvėla išsirengė patyrinėti paslaptingąją Nalšios žemę.

Nalšios žemė rašytiniuose šaltiniuose minima tik 1229-1298 m., paskui ji buvo inkorporuota į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos atskirų paminėjimų nebebuvo. Nėra tiksliai sutariama dėl Nalšios lokalizavimo, bet Česlovas Kudaba tvirtino, kad "Nalšios žemėje pateka saulė". Viduramžių Lietuvos geografija, pasak istoriko Gintauto Zabielos, yra menkai tyrinėta sritis, ypač mažai žinoma apie istorinės Lietuvos branduolį- Rytų Lietuvą. Istoriografinė tradicija Aukštaitijai priskiria Nalšią, Deltuvą, Upytę, Lietuvą, Nerį ir Deremelą. Nors Nalšia buvo didelė žemė, rašytiniai šaltiniai apie ją skurdūs. Žymiausias Nalšios kunigaikštis buvo Daumantas, kurio žmoną, kaip rašo istoriniai šaltiniai, "sulaikė" karalius Mindaugas. Pavydo apimtas (kitur tvirtinama, kad politinių aplinkybių apimtas) Daumantas nužudė Mindaugą, o tada su trim šimtais žmonių bėgo nuo keršto į db. Rusijos žemes, priėmė stačiatikių krikštą, vedė Aleksandro Nevskio anūkę Mariją, tapo Pskovo kunigaikščiu, o po mirties tapo dar ir stačiatikių šventuoju; jo žmona jį pergyveno aštuoniolika metų, o našlauti pasitraukė į vienuolyną ir pasirinko Mortos (Marfos) vardą, ji taipogi kanonizuota. Pskove Mirožo vienuolyne buvo saugoma ikona, kur šalia Mergelės Marijos nutapyta šventoji kunigaikščių Daumanto ir Marijos pora, dabar ji yra viename Pskovo muziejuje. Pskovo pilies įtvirtinimai tebevadinami Daumanto siena. Istorinės Nalšios žemės apėmė dabartinius Ignalinos ir Švenčionių rajonus, dalį Molėtų, Utenos ir Zarasų rajonų, siekė db. Breslaują Baltarusijoje. Būtent Utenoje mudu su Ursulijumi Lepečkojausku ir apsilankėme. Beje, kas dėl tekančios saulės, tai Utenoje 1956 m. vasario 1 d. užfiksuotas Lietuvos šalčio rekordas su minus 42,9'C. Matyt, tą dieną saulė buvo pasislėpusi.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Utenoje.

Įvedus į Gūglę "kelionė į Uteną" galima surasti įdomių paieškos rezultatų, tik ne visai tokių, kokių galima tikėtis: "Vienas vyras nepatenkins visų tavo poreikių. Ką daryti?", "Laidojimo paslaugos Utenoje" (ačiū, man dar anksti), "Utenos dekano vizitacijos ataskaita 1900 metais". Tai rodo, kad Utena nėra didelis taškas Lietuvos turizmo radare, todėl tikiuosi, kad šis reportažas bus naudingas informacijos šaltinis. Utenos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1261 m., kai Mindaugas perleido Uteną (tada-Utten) kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą*. Utenos vardas kildinamas iš to paties arba panašaus vardo upelio, nors yra ir legenda apie kunigaikštį Utenį, pastačiusį Utenos pilį ir taip įkūrusį miestą.

Utenos herbe-pasaga, laimės ir sėkmės simbolis. Ją radusieji namo nešdavosi, "ausytėmis" aukštyn virš įėjimo į namą durų kaldavo linkėdami, kad namuose visada visko pilna būtų. Tik turtingi žmonės galėjo sau leisti geležį švaistyti arkliams kaustyti. Arkliai čia mylimi, artojui duoną uždirbdavo, o regionas garsus žirgų lenktynėmis ant užšalusių ežerų. Tačiau Utenos herbas buvo sukurtas kreivarankiškai 1969 m. sovietmetyje, todėl gavosi nei šioks, nei toks- kokie turtai gali kauptis tokioje pasagoje, kuri aukštyn kojomis viską išbarsto? Aštuonkampė žvaigždė herbe reiškia sparčiai augantį miestą, o ir šiandien Utena garsėja savo pramonės rajonu: čia įsikūrė mėsos, pieno, tekstilės, alaus pramonės įmonės.

*Istorikas Tomas Baranauskas teigia, kad šis Mindaugo dovanojimo aktas yra vėlesnė falsifikacija, o iš tiesų Utena pirmą kartą paminėta 1373 m. Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.