Kelionė po Utenos kraštą: gražiausios vietos ir skaniausi sustojimai.

Kelionės partneris: Utenos verslo ir turizmo agentūra. 

Į Utenos kraštą visada grįžtu su malonumu- čia man gera būti. Tad ir šįkart mūsų draugiška kelionių žurnalistų kompanija išsiruošė pamatyti Utenos krašto naujienų bei paragauti šios derlingos žemės skonių. Nors diena pasitaikė tikrai lietuviška- su cepelino spalvos dangumi ir nesibaigiančiu lietumi - po nedidelių nuotykių pasiekėme Užpalius.

Čia, į Šventosios upės slėnį, prieš dešimt tūkstančių metų paskui elnių kaimenes atėjo mūsų pirmieji protėviai, kurių paskutinį atodūsį mena senieji pilkapynai. Viduramžiais, kai reikėjo atremti Livonijos ordino antpuolius, buvo pastatyta Užpalių pilis. Pilies seniai nebėra, bet lig šiandien išlikęs Kaniūkų pavadinimas mena mūsų gynėjus leičius su žirgais. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Užpaliai paminėti Mindaugo sutartyje su Livonijos ordinu 1261 m. Vytautas Didysis čia paskyrė Kristiną Astiką, Radvilų giminės pradininką. Gedimino valdymo metais čia ėjo svarbus prekybinis kelias. Pilies reikšmė sumenko XVI a., kai smuko Livonijos ordino galybė, ir pradėjo kurtis miestelis. Čia buvo seniūnija, teismas, kariuomenės sutelkimo vieta, taipogi ėjo vienas iš pagrindinių LDK kelių iš Vilniaus į Rygą, o XVIII a. Užpaliai gavo ir miesto teises. 

Kūtvėla lankosi Utenos krašte.

Caro metais uždraudus lietuvišką spaudą, Užpalių ir apylinkių žmonės organizavosi slaptas mokyklas, mokymo dažniausiai imdavosi liaudies švietimui atsidėjusios panelės arba šie tiek skaitymą ir raštą išmanantys vyresni žmonės. Caras 1892 m. įvedė baudas ir už tokių mokyklų steigimą, laikymą ar mokymą jose be vyriausybės leidimo nusikaltusieji buvo baudžiami piniginėmis baudomis iki 300 rublių arba areštu iki trijų mėnesių. Nors atrodytų, kad kraštas čia nuošalus nuo didžiųjų miestų, 1905 m. revoliucijos atgarsiai buvo pasiekę ir Užpalius, čia laisvamaniškai nusiteikę vietos gyventojai nuėję ir į valsčiaus raštinę ir paštą išmėtė ir sumindžiojo caro portretus. Maža to, paskui jie nužygiavo iki valstybinės degtinės parduotuvės, užrakintas duris išlaužė, iš sandėlio nešė dėžes su degtinės buteliais ir sudaužė.

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Ketvirtoji diena.

 

Ketvirtoji diena Budapešte buvo skirta apsukti garbės ratą po miesto centrą, susipakuoti rankinį bagažą ir vakare nueiti į operą. Rytas buvo rūkanotas, ir iš tiesų labai įspūdingai atrodo Dunojus rūke. Šiandien neveikė keltas į kalnus,- gerai, kad nusprendžiau iki jo net nevažiuoti, nes labai ilgai būtų užtrukę. Mano kauniečiai kaimynai iš lėktuvo tai buvo iki jo nusigavę, užkilt tai užkilo, tik vat atgal jau nebekėlė. Mano Budapest Card visuomeniniam transportui galiojo iki 10.50 val., todėl toli neblūdijau, kad nereiktų „zuikiu“ važiuoti. Pietauti pasirinkau nebrangų kinietišką restoranėlį netoli hostelio. Numatytasis kelionės biudžetas jau buvo beveik išnaudotas, o viršyti nesinorėjo. Šios  kelionės metu patyriau nenumatytų išlaidų: komisinis atlyginimas už forintų išgryninimą, įskaičiuotas aptarnavimas restoranuose (10-15 proc), depozitas už gėrimus supermarkete (0,50 HUF)… Reiktų atsiminti, kad Budapešte veikia taromatai, juos galima rasti Google Maps aplikacijoje, tik turėkite omenyje, kad taromatai čia dažnai neveikia. Radau informacijos, kad įvedus taromatų sistemą Budapešte suaktyvėjo benamiai, kurie rausia šiukšiadėžes ir ieško tų depozitinių butelių. Įdomu tai, kad depozitas čia galioja ir stiklo buteliams.

Kūtvėla grožisi Budapešto gatvės menu.

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Trečioji diena.

 

Trečioji diena Budapešte buvo skirta muziejams. Kaip tyčia, tą dieną lijo, todėl praleidau daug laiko po stogu. Iki atsidarant muziejams dar spėjau pasivaikščioti po rytinį Budapeštą bei sušlamšti labai skanią bandelę su špinatais ir sūriu. Turėjau mintį išgerti kavos garsiojoje „New York“ kavinėje, bet pasižiūrėjau vidun pro langus ir nepajutau noro užsukti. Lankytojai rymo prie kavos puodelių, nes visa kita kainuoja kosminius pinigus, net nepadorius Vengrijai.

Kūtvėla grožisi Budapešto liūtais.

Garsusis Budapešto tiltas.

Pyragėlis su sūriu ir špinatais.

Įėjimas į metro. 

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Antroji diena.

 

Antrąją pažinties su Budapeštu dieną skyriau Budos dalies tyrinėjimui. Manoma, kad Budą įkūrė huno Atilos brolis Bleda (Buda). Trys savarankiški miestai Buda, Obuda ir Peštas susivienijo į Budapeštą 1873 m. Budos pastatai yra ant aukšto kalno, į kurį galima pasikelti funikulieriumi. Jis nėra įskaičiuotas į paprastą Budapest Card, todėl pasiskaitau atsiliepimus ir nusprendžiu, kad 5,500 HUF (15 EUR) geriau sutaupysiu ir išleisiu kitur, juolab kad netoli funikulieriaus yra nemokamas liftas (gerokai taip užmaskuotas), o iki laiptų į Žvejų bastioną veža miesto autobusas. Pasirenku būtent pastarąjį variantą. Budoje esanti Šv. Mato bažnyčia atsidaro nuo 9.00 val., aš esu kiek anksčiau ir labai gerai, nes žmonių praktiškai nėra ir galima gražiai pasifotografuoti. Čia bus labai faina vasarą, kai veiks lauko terasos (jos ir dabar veikia, tik norinčių nosis mėlyninti ant šalčio nedaug). Žvejų bastionas gavo tokį vardą dėl to, kad istoriškai žvejų gildija buvo atsakinga už šios atkarpos gynybą. Dabartinis bastionas pastatytas 1895-1902 m., minint šalies 1000-čio metų jubiliejų.

Kūtvėla grožisi Budapešo panorama nuo Žvejų bastiono.

Pakeliui iki vietino pašto.

Budapešto architektūra.

Budapešto centras.

Metro Budapešte. Labai dailu. 

Kūtvėla lankosi Žvejų bastione.

Žvejų bastionas.

Žvejų bastionas. 

Budapešto panorama nuo Žvejų bastiono. Matosi ir autobuso stotelė.

Žvejų bastionas.

Kūtvėla lankosi Žvejų bastione.

Žvejų bastionas.

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Pirmoji diena.

Budapeštas niekada nebuvo mano kelionių radare, bet kai iš Vilniaus galima suskraidyti už 54 EUR į abi puses, o pats skrydis į vieną pusę trunka nepilnas dvi valandas, tai kur čia žmogus nesusigundysi. Skrydžio laikas irgi buvo protingas, nereikėjo skubėti į oro uostą dar saulei nepatekėjus. Saugumo patikroje eilės praktiškai nebuvo, tik nerimo sukėlė vis vėlinami skrydžiai. Kaip visada, „kaltininkas“ – Air Baltic. Turiu su jais du skrydžius su persėdimu šiais metais, tikiuosi iki to laiko jie susitvarkys savo problemas. Aš skridau su Wizz Air, ir pirmą kartą per savo kelionių istoriją buvau paprašyta įdėti kuprinę į nemokamo bagažo išmatavimus atitinkančią dėžę.

Kūtvėla lankosi Budapešte.

Drakoniškos represijos Kūtvėlos rankiniam bagažui.