Instrukcija turizmo rinkodaros specialistams: kas yra kelionių blogeriai ir kaip su jais dirbti?

Internetinė žiniasklaida šimtamyliais žingsniais lenkia tradicinės žiniasklaidos suteikiamą informacijos perteikimą- su visa pagarba spausdintiniam žodžiui, sutikime, kad informacijos apie dominančią kelionės kryptį seniai ieškome Google paieškos sistemoje, o ne bibliotekos lentynose. Šiuolaikiniai žmonės tiesiog neturi laiko krapštytis bibliotekų kataloguose ir ieškoti 2012 metų straipsnio apie stintų šventę Palangoje, kai visa reikalinga informacija per penkias sekundes suteikiama internete. Taigi, šis įrašas bus skirtas turizmo rinkodaros specialistams (tame tarpe ir turizmo informacijos centrų darbuotojams), kuriems darbas su nuomonės formuotojais ("influenceriais") yra nepažinta teritorija ir jie dar nemoka dirbti su internetine žiniasklaida, o gal tiesiog nepasitiki savo jėgomis, jiems trūksta reikiamų įgūdžių ar tiesiog nedrąsu pradėti. Galbūt nedirbama su blogeriais iš užsienio dėl to, kad turizmo rinkodaros specialistai Lietuvoje kuklinasi savo anglų kalbos žinių? To nereikia gėdytis, nei vienas negimėme viską mokėdami, todėl tikiuosi, kad šis įrašas bus naudingas.

Partnerystė su Visit Brussels- trijų dienų Briuselio miesto kortelė su transportu padengė mano muziejų lankymo išlaidas.

Pirmiausia, kas yra tas "blogeris", gal kažkoks blogietis iš Holivudo filmų? Anaiptol! Blogeris yra tinklaraštininkas, rašantis internetinį tinklaraštį/blogą/dienoraštį. Dabar su tekstu dirbantys internautai vadinami blogeriais, su video dirbantys internautai vadinami vlogeriais arba jūtūberiais (dėl YouTube paskyros), su nuotraukomis dirbantys internautai vadinami instagrameriais (dėl Instagram paskyros). Dažnai internautai turi kelias skirtingas socialinės medijos paskyras, o video pasakojimai YouTube jau vadinami nebe vlogais, o blogais. Dėl paprastumo toliau įraše visi internetinio turinio kūrėjai bus vadinami blogeriais.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis-partnerystė su Ecolines. Labai patogu Europoje keliauti Ecolines autobusais. 

Ar visi blogeriai yra patikimi kaip auksas Šveicarijos banke? Ne. Reikia pripažinti, kad ir tarp mūsų, blogerių, pasitaiko supuvusių obuolių. Vieni blogeriai išpildo lūkesčius 120 proc., kiti blogeriai išpildo lūkesčius 100 proc., dar kiti blogeriai neišpildo lūkesčių iki galo, o patys nedoriausi blogeriai iš viso neišpildo jokių lūkesčių, dingsta kaip į vandenį ir galiausiai patenka į juoduosius PR ("Public Relations", "pijaro", ryšių su visuomene) sąrašus.

Daugpilio tvirtovėje gyvena šikšnosparniai. Partnerystė su Visit Daugavpils buvo labai darbinga.

Taigi, kaip neapsigauti ir neinvestuoti į vėją laukuose? Daug kas priklauso nuo blogerio patirties. Pirmiausia reiktų apsilankyti blogerio socialiniuose tinkluose ir susipažinti su jau anksčiau publikuota medžiaga ir blogerio rašymo stiliumi. Visada galima paprašyti blogerį atsiųsti naujausią blogerio CV ("Media kit"). Tai yra internetinis failas su informacija apie blogą su lankytojų statistika, tiksline blogo auditorija, svarbiausios partnerystės su kitais turizmo rinkodaros specialistais, rekomendacijos... "Media kit" neturi nustatytos formos šablono, todėl kiekvienas blogeris renkasi sau aktualų variantą.

Visit Oslo partneriai suteikė Oslo Pass-muziejų kortelę su transportu. 

Tarkime, apsisprendėte bendradarbiauti su blogeriu. Tokiu atveju blogerio sukurtas internetinis turinys bus pažymėtas kaip parama, rėmėjo turinys, partnerystė...Tokios yra taisyklės: kai blogeris gauna kokią nors prekę ar paslaugą, o ne perka savo lėšomis, yra sąžininga tai nurodyti savo skaitytojams. Tai yra nedidelis minusas blogeriui, nes jo skaitytojai gali pagalvoti, kad blogeris gavo kažką nemokamai ir dabar atidirbinėja rėmėjams reklamuodamas, nors prekė ar paslauga galimai nėra kokybiški. Tokiu atveju labai svarbu blogerio asmenybė ir jo kuriamos internetinio turinio patikimumas: sąžiningas blogeris neslėps prekės ar paslaugos trūkumų, jeigu jų bus. Blogiau būtų blogerio reputacijai, jeigu tokia prekės ar paslaugos apžvalga būtų atlikta ir vėliau paaiškėtų, kad tai buvo neatlygintinai suteikta prekė ar paslauga, o tai nebūtų aiškiai pažymėta. Kita vertus, jeigu blogeris pamato, kad viena ar kita įmonė parėmė kito blogerio sukurtą turinį, jis drąsiau kreipsis su savo užklausa, nes aišku, kad toji įmonė dirba su blogeriais. Užsienyje barteris nėra labai populiarus, nes kai kur tokias dovanas reikia deklaruoti ir susimokėti mokesčius valstybei, todėl kartais blogeriai barterio atsisako.

Kelionės į Varšuvą partneris Warsaw Sightseeing Pass suteikė miesto kortelę su transportu. 

Turizmo rinkodaros specialistams yra du būdai, kaip dirbti su blogeriais. Pirmas būdas yra suteikti reikiamą paramą ir leisti blogeriui pažinti lankomo krašto turizmo resursus savarankiškai. Tokiu būdu prarandama arba labai susilpninama kelionės metu sukuriamo turinio kontrolė, nes blogeris yra laisvas pasirinkti, kokius turizmo objektys lankys, kokius vietinius patiekalus ragaus, kur nuklys...Antras būdas yra sudaryti detalią vizito programą ir vedžioti blogerį visur "už rankytės". Tokia programa būna labai intensyvi, nebūna laisvo laiko, bet galima kontroliuoti bent dalį turinio, tai yra puiki galimybė supažindinti blogerį su kokiu nors sunkiai atrandamu objektu ar labai konkrečiai paprašyti sukurti turinį apie vieną ar kitą objektą, kuriam norite gauti daugiau turistų dėmesio. Čia noriu pasakyti, kad abu būdai yra geri ir viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Noriu pabrėžti, kad blogeriui negalima statyti sąlygų ką ir kaip rašyti ar kalbėti, nes blogeriai yra dideli narcizai ir nemėgsta cenzūros. Jeigu norite 100 proc. kontroliuoti blogerio kuriamą turinį, tai patys parašykite atitinkamą iliustruotą pranešimą spaudai ir sumokėkite už jo patalpinimą bloge-tokia praktika irgi egzistuoja.

Partnerystė su Marijampolės TIC leido man pažinti šį nuostabų Lietuvos kampelį.

Kokios pagalbos iš turinio rinkodaros specialistų tikisi blogeris?

• Informacinė medžiaga ("Press kit") apie lankomo krašto turizmo objektus, miesto žemėlapis, įvairi reklaminė medžiaga, suvenyrai...Galima tartis dėl internetinio tokios medžiagos apipavidalinimo, nes kai kuriems blogeriams to tikrai užtenka. 
• Apgyvendinimas. Nakvynių skaičius priklauso nuo vizito trukmės tikslingumo; galima tartis dengti dalį nakvynės kainos. 
• Transportas. Dauguma turizmo rinkodaros specialistų nori dirbti su blogeriais, kurie gali pasirūpinti savo transportu patys, nes čia nusimato nemažos išlaidos.
• Papildomas maitinimas, kava ir desertas. Apgyvendinimo vieta greičiausiai suteiks pusryčius, bet kitas maitinimas dažniausiai finansuojamas iš asmeninio blogerio biudžeto. 
• Lankytinų vietų bilietai, ekskursijos. 
• Suvenyrai.

Suprantu, kad eurai turizmo rinkodaros specialistams iš dangaus nekrenta, todėl dažnai padengti visas blogerio išlaidas nebus galimybės, bet dėl to nereikia atsisakyti bendradarbiavimo: blogeriui skiriama pagalba priklauso nuo blogo turinio. Tarkime, blogeris rašo apie prabangias keliones, gyvenimą 5* viešbučiuose, keliones jachtomis...Tokiam blogeriui negalima siūlyti 2* viešbučio ir baidarės, nes jo skaitytojams tai bus neįdomu ir turizmo rinkodaros specialistų atstovaujamam kraštui naujų turistų nepritrauks. O jeigu blogeris rašo apie biudžetines keliones, netikslinga (nors malonu būtų) jį apgyvendinti Hiltone, nes jo skaitytojams tokia prabanga neįkandama ir naujų svečių Hiltonui nepritrauks. Kita vertus, jeigu pasišykštėsite, tai blogerio vizitas bus neigiama patirtis ir jis reklamuos tai, ką matė ar gavo-ar tikrai norite ant viso interneto sužibėti pigiu nušiurusiu viešbučiu su vakarykštės dienos bandelėmis pusryčiams? Laimei, kai kurie blogeriai nerašo apie neigiamas patirtis iš pagarbos kitiems vizito dalyviams, nesusijusiems su patirtais nemalonumais, bet tai lieka blogerio diskretiškumui. Reikia suprasti, kad nutylėta neigiama patirtis gali atsisukti prieš blogerį, jeigu jo skaitytojai ateityje nusipirks nekokybiškas prekes ar paslaugas. Taigi, rekomenduoju susipažinti su blogerio CV ("Media kit") ir išsiaiškinti jo keliavimo stilių, bet tuo pačiu nesistengti "prasisukti pigiai", nes blogeris, neva, "nėra tikras žurnalistas".

Partnerystė su Utenos TIC leido pažinti laimingą miestą su muzikiniu fontanu.

Iš kur gauti lėšų blogerio vizitui? Yra du būdai: nusimatyti lėšas darbui su blogeriais metiniame biudžete ir padengti kai kuriuos kaštus patiems arba ieškoti barterio su kitais vizito dalyviais (viešbučiu, restoranu, muziejumi...), kai mainais į suteikta prekę ar paslaugą blogeris pareklamuos šiuos barterio partnerius savo kelionės aprašyme. O galbūt, jeigu esate turizmo rinkodaros specialistas regione, pagalbos galite kreiptis į "centriuką" Vilniuje?

Partnerystė su Alytaus TIC leido pažinti Dzūkijos puošmenas.

Galima aptarti lūkesčius su blogeriu. Tai nėra būtina bendradarbiavimo sąlyga, bet kartais padeda išvengti nemalonių siurprizų. Deja, yra daug blogerių, kurie sugeba gauti paramą savo vizitui ir paskui dingsta kaip dūmas, neblaškomas vėjo, nenufilmavę nei vieno kelionės video, neparašę nei vieno blogo įrašo apie turizmo galimybes apsilankytame krašte ir t.t. Nauji kelionių blogai dygsta kasdien kaip grybai po gero lietaus, dabar kai kuriems blogeriams tai pasidarė kažkokia pigių ar netgi nemokamų "susikombinuotų" atostogų rūšis. Turiu už juos raudonuoti. Todėl prasideda nauja praktika, kai turizmo rinkodaros specialistai ir blogeriai sudaro rašytines sutartis, o šalia vizito paramos blogeris gauna ir finansinį atlyginimą už atliktą darbą.

Zarasų apžvalgos ratas-dalis ekskursijos po Zarasus, kurią man maloniai nemokamai pravedė tuometinis Zarasų TIC darbuojojas Kęstas. 

"Tai tie blogeriai visko nori nemokamai?"- klaidingas požiūris. Nuotraukų peržiūra ir redagavimas, teksto kūrimas, medžiagos surinkimas suėda daug laiko (jau nekalbu apie video redagavimą), kurį blogeris paima nuo apmokamo darbo ir šeimos, o dažnai už blogui sugaištą laiką niekas blogeriui neužmoka. Geras blogeris nežiūri į partnerystę su turizmo rinkodaros specialistais kaip į nemokamą pramogą, nes už suteiktą paramą reikia atsilyginti sukurtu turiniu. Tai turite atsiminti, kai gausite kitą blogerio laiškutį, net jeigu jame bus kalbama apie paramą, pagalbą, kaštų padengimą ("free", "complimentary", "support")-tai nėra kažkoks elgetavimas.

Camino Lituano-Alytaus TIC darbuotojų ir Punios seniūno pagalba piligriminės kelionės pradžią pasiekiau lengvai. 

Tokios būtų bendros gairės, bet tema yra plati ir reikšminga, todėl laukiu pastabų, pasiūlymų, komentarų.

Jūsų Kūtvėla

Kūtvėla atidaro turizmo sezoną: "Borjomi" vasaros piknikas ir pažintinės trasos pristatymas.

Borjomi vasaros piknike ir pažintinės trasos pristatyme Kūtvėla dalyvavo organizatorių kvietimu. Tai nėra apmokėtas reklaminis reportažas.

Skrybėliausia Vilniaus blogerė Kūtvėla.

Kadangi esu labiausiai susivėlusi Vilniaus kelionių tinklaraštininkė, tai buvau pakviesta į naujos pažintinės trasos Vilniuje pristatymą, kurią miestui kartu su pikniku suorganizavo mineralinio vandens "Borjomi" kompanija. Išvakarėse kurjeris man į penktą aukštą be lifto, tegul jam Dievas duoda sveikatos, užpūškavo bloką šio mineralinio vandens kaip dovaną nuo organizatorių. Prisipažinsiu-į mineralinį vandenį žiūrau abejingai, bet karštą vasarą išpakaituojame daug organizmui reikalingų medžiagų, o mineralinis vanduo gali padėti jas atstatyti. "Borjomi" yra vulkaninės kilmės mineralinis vanduo, kurio amžius pagal gamtinius kriterijus siekia daugiau kaip 1,500 metų. Kildamas aukštyn iš 8-10 km gylio, šis vanduo prisipildo daugiau nei šešiasdešimt skirtingų mineralų iš Kaukazo kalnų uolienos. Beje, po žeme šis vanduo išlieka karštas ir mane labai gundo mintis išbandyti kokį terminį "Borjomi" baseiną, nes tokioms pramogoms esu neabejinga.

Pažintinę trasą po Vilniaus senamiestį pristatė aktyvaus gyvenimo būdo motyvatorė (taip, čia tokia profesija!) Vlada Musvydaitė. Dabar madinga skaičiuoti žingsnius, todėl ši programėlė gali būti naudojama kaip žingsniamatis. Androide šią programėlę galima atsisiųsti nemokamai iš GooglePlay, iPhone savininkai turbūt skinsis nuo artimiausios obels ar iš kur jie tas programėles ima. Programėlės interfeisas neperkrautas, dundukams nesunkiai perprantamas, tekstai prie maršruto stotelių trumpi.

Programėlė #walk15.

Prisipažinsiu, prieš renginį šiek tiek nerimavau ar tas "walk15" nereiškia penkiolikos kilometrų žygio po Vilniaus kalvas plieskiant +29'C, nes tai jau būtų žiaurus elgesys su influenceriais. Be to, visi žino, kad Vilniaus kalvose (geriau žinantys sako-kažkur netoli Gedimino pilies) miega karalaičio Kazimiero kariuomenė, kuri ateis Vilniui į pagalbą sunkiu metu, tik pažadinti šią kariuomenę galės ugnies ženklas iš dangaus (kryžmai šaudomos degančios strėlės arba žaibas). Aš šiek tiek nerimavau, kad mes betrepsėdami irgi šiuos karžygius prižadinsime, tada jau maža nepasirodytų, joks "Borjomi" neištrauktų, bet nerimavau be reikalo-mūsų patrepsėjimas buvo trumpas ir nekenksmingas.

Trumpa išvyka į Briuselį. Trečioji dieną ir kas liko už kadro.

Šį rytą išsiregistravau iš hostelio ir iki skrydžio turėjau gerą pusdienį, todėl su kelionės krepšeliu ant peties nukurnėjau apžiūrėti keleto likusių lankytinų objektų. Oras buvo nenusiteikęs bendradarbiauti, cepelinų spalvos dangus griovė visas viltis sulaukti saulės spindulėlio.

Nacionalinė bazilika Briuselyje-įspūdingas statinys. Mane sudomino apžvalgos aikštelė ant bazilikos stogo. Šiek tiek apsiskaičiavau ir vakar paskutinius eurus išleidau alui hostelio bare (atleisk man, Veryga), todėl už pakilimą liftu iki apžvalgos aikštelės mokėjau bankine kortele. Tai buvo visiškai siurreali patirtis: žmonės rinkosi į pamaldas, prie durų kunigas kiekvienam sakė "bonžur" ir spaudė ranką, repetavo choras. Prasidėjo pamaldos, choras labai gražiai giedojo. Bazilikos kamputyje įtaisytas bilietų automatas (ima tik banko kortele, grynais galima atsiskaityti bazilikos informaciniame punkte-taip, šioje bažnyčioje yra informacinis punktas, suvenyrų parduotuvė, konferencijų salė, tualetas, kavinė-restoranas) ir liftas. Maniau, kad pamaldų metu negalima turistams šmirinėti, bet turistinė infrastruktūra veikė puikiai, o bazilika tokia didelė, kad turistai iki lifto tyliai ateina šoninėmis navomis. Ši Švč.Širdies bazilika yra vienas įdomiausių Art Deco stiliaus pastatų Vakarų Europoje. Tai yra penkta pagal dydį bažnyčia pasaulyje (kitur-penkta pagaldydi katalikų bažnyčia pasaulyje)- taip teigiama reklaminiame buklete. Bazilika buvo užsakyta minėti Belgijos nepriklausomybės 75-metį, kertinį akmenį padėjo Belgijos karalius Leopoldas II 1905 m. Du pasauliniai karai pristabdė bazilikos statybas, todėl darbai buvo užbaigti tik 1971 m. Panoramos aikštelė leidžia apžiūrėti Briuselį 180 laipsnių kampu. Pasikėlimas vyksta dviem etapais-pirma liftas kelia į galeriją su gražiais vitražais, o kitas liftas iš galerijos kelia į apžvalgos aikštelę. Bazilikoje veikia religinio meno muziejus ir seserų celiečių muziejus.

Švč.Širdies bazilika Briuselyje.

Trumpa išvyka į Briuselį. Antroji diena.

Lietus ir vėjas visiškai nemotyvavo kišti laukan nosį, bet ką padarysi-reikia. Džiaugiausi, kad neišsidūriau su tais +7'C orų prognozėje ir vilkėjau storą žieminę striukę. Antrąją dieną Briuselyje pradėjau anksti nuvažiuodama prie vieno iš miesto simbolių-Atomo. Jis dar nedirbo, bet aš ir neplanavau jo lankyti, nes jis neįėjo į Brussels Card, bilietas nepigus (15 eurų), o atsiliepimai labai įvairūs. Tiesa, dabar su Atomo bilietu, jeigu neklystu, galima aplankyti ir netoliese esanti Dizaino muziejų.

Atomas.

Šis Atomas buvo pastatytas Pasaulinei Expo parodai 1958 m. ir šiai dienai yra, sakoma, lankomiausias turistinis objektas Briuselyje. Aš drįsčiau su šiuo teiginiu ginčytis, nes Briuselio centrinė aikštė neabejotinai turi daugiai turistinių privalumų-ji lankoma nemokamai, yra senamiesčio centre, ten pat vietoje galima prisėsti paragauti belgiško alaus...Pagrindinis Atomo traukos objektas yra galimybė pamatyti Briuselio panoramą, o geru oru net ir Antverpeno miestą. Panoramai aš buvau susiplanavusi kitą pakylą, todėl širdis atsisakant Atomo nesopėjo. Atomas buvo sukonstruotas konkrečiai 1958 m. parodai ir paskui turėjo būti išmontuotas, bet kažkaip sugebėjo užkabinti belgų vaizduotę ir štai, prašom, tebestovi iki šiol. Jame rengiamos įvairios parodos socialinėmis ir visuomeninėmis temomis.

Trumpa išvyka į Briuselį. Pirmoji diena.

Pašokti iki Briuselio paskatino tiesioginio skrydžio kaina-vos 29 eurai į abi puses iš Vilniaus. Žinoma, tokią kainą pagavau iki kelionės likus geriems porai mėnesių. Europos Sąjungos sostine tituluojamas Briuselis gali būti labai brangi turistinė patirtis dėl išpūstų kainų, bet Kūtvėla kai nori tai moka pigiai prasisukti, o pigiai nebūtinai reiškia blogai. Briuselis kažkodėl tarp keliautojų neturi geros reputacijos, jam patariama skirti ne daugiau kaip vieną dieną, o dar geriau tai išvis į tą Briuselį nekeliauti, nes ten tiesiog gėjropiečių lizdas! Tos gėjropos tai labiausiai ir bijojau, visas tris dienas vaikščiodama po miestą vis neramiai dairiausi per petį. O kad nebūtų per gerai, Ryanair mus nubogino į ne tai kad užmiestyje, o net kitame Belgijos regione esantį Charleroi (tarti-"Šarlerua") oro uostą, kuris priminė labai didelį spygliuota tvora aptvertą kalėjimo kiemą. Mano skrydis buvo vėlyvas, todėl lietingą naktį maklinėti po prastai paženklintą oro uosto teritoriją nebuvo labai malonu, tik tiek, kad ten maklinėjo visas lėktuvas iš Vilniaus. Šiek tiek nerimavau ar viskas bus gerai, nes iš oro uosto buvo likę vos keli oro uosto autobuso reisai į Briuselį, o Vilniuje į mūsų lėktuvą įsėdo dar laukiamojoje salėje alkoholiu apsišildę baltarusiai (sprendžiu iš Minsko "Dinamo" marškinėlių). Šie keleiviai ne tik nesupranto ką jiems angliškai sako skrydžio personalas, bet ir spoksojo buku žvilgsniu kažkur į horizontą, įgulai teko išsikviesti iš kabinos pilotą... Laimei, skrydis apsiėjo be Oginskio polonezų. Bilietus į oro uosto autobusą rekomenduoju įsigyti iš anksto, nes tada turite teisę įlipti prieš bilieto neturinčius keleivius, kurie atsiskaityti autobuse gali tik kreditine kortele ir tik esant laisvoms vietoms. Briuselio viešbučiai mane pašiurpino savo kainomis, todėl džiaugiausi radusi nebrangų hostelį, kur keturviečiame moterų kambaryje su privačiais patogumais gavau nebrangią nakvynę ir kuklius pusryčius. Visuomeninį transportą ir muziejus padengė Brussels Card 72 val, kurią man maloniai suteikė Briuselio turizmo atstovai iš Visit Brussels.

Kūtvėla lankosi Europos parlamente.

Pakeliui į gėjropą. Biškį baisoka, bet gal kaip nors išsivartysim? 

Oro uosto autobusas buvo pilnas. Važiavome naktį, todėl gerai apylinkių apžiūrėti nepavyko. Pats autobusas buvo kuklus, nei rozečių pasikrauti telefonams, nei wi-fi, nei jokių tarpinių sustojimų, o išlaipino mus prie Gare du Midi/Zuid stoties. Tai viena iš didesnių Briuselio geležinkelio stočių, tačiau viskas jau buvo uždaryta nakčiai. Man reikėjo iš turimo kupono išsigryninti visuomeninio transporto bilietą, todėl pusvalandį sukau ratus, kol radau šiam tikslui tinkamą bilietų automatą. Pirmas vaizdas išėjus iš stoties buvo sukrečiantis- šlapimo smarvė, kalnai šiukšlių, čia pat prie bilietų automato mieganti benamė...Šiaip ne taip išsireikalavau savo bilietą iš bilietų automato ir pabandžiau susigaudyti visuomeninio transporto schemoje. Man pagelbėjo jauna, kiek išgėrusi, bet linksmai nusiteikusi mergina, kuri palaikė mane pradedančiąja imigrante ir nustebo sužinojusi, kad aš-tik turistė. Man pasisekė, nes reikalingas tramvajus buvo už kelių minučių, o tai buvo vienas iš paskutiniųjų tos nakties reisų, būtų tekę kulniuoti iki hostelio naktį tamsiomis gatvėmis ir aptvertomis statybvietėmis. Tiesa, visi tie keisti stoties žmonės laikėsi ramiai ir žiūrėjo savo reikalų, aš jau pradedu nebesistebėti tokiomis didelių, "išsivysčiusių" šalių benamių ir šiaip valkatų gyvenimo aplinkybėmis, nors joks žmogus neturėtų gyventi gatvėje. Kelias dienas Briuselyje važinėjau visuomeniniu transportu-autobusais, tramvajumi, metro- ir stebėjau žmones: madingiausiai pagal paskutinio sezono trendus Briuselyje rengiasi jaunos ir gana ryškiai pasidažiusios tamsiaodės moterys, daug hidžabus ryšinčių ir po ilgais paltais pasislėpusių musulmonių kaip tik priešingai išsiskiria savo kukliais aprėdais, šiaip daug žmonių buvo apsirengę poprasčiai, galbūt taip atsitiko dėl lietingo ir vėjuoto oro. Jeigu Europos Sąjungos sostinėje tie auksiniai pinigėliai ten žeme ridinėjasi, tai ne visi juos randa.

Kelionė į San Mikelės, Murano ir Burano salas. Dienos išvyka iš Venecijos.

Venecija yra nuostabi ir joje galima praklaidžioti visą savaitę, bet man smalsu buvo pamatyti garsiąsias salas San Mikelę, Muraną, Buraną, Torčelą... Su Torčelu šį kartą susipažinti nepasisekė, bet į kitas salas koją įkėliau. Dar vakar ištuštinau piniginę už paskutinius eurus pirkdama vienos dienos bilietą visuomeniniam transportui. Į šį bilietą įskaičiuotas susisiekimas su Mestre rajonu, kur mes gyvenome, ir visi vandens autobusai ne tik Venecijoje, bet ir aplinkinėse salose. Vienkartinis bilietas į vandens autobusą kainuoja 7,50 euro, taigi dienos bilietas buvo didelė ekonomija.

San Mikelės sala.

Iš Mestre į Venecijos autobusų stotį atvykome autobusu ir persėdome į vandens autobusą (toliau-vaporeto) iki San Mikelės salos. Vaporeto vingiavo siaurais kanalais, kirto buvusį žydų geto kvartalą ir išplaukė, jeigu taip galima sakyti, į atvirą jūrą. Nors švietė saulė ir buvo pliusinė temperatūra, vėjas košė ir skverbėsi visur, todėl reikėjo šaliko, kepurės ir pirštinių. Ilgą laiką ši sala priklausė kamaldulių vienuoliams, kurie 1469 m. pasistatė saloje bažnyčią - tai buvo vienas pirmųjų renesansnių statinių Venecijoje. Vėliau vienuolynas ir bažnyčia priklausė pranciškonams. Napoleonas nusprendė, kad Venecijoje nebebus laidojama dėl sanitarinių priežasčių (Venecijos bažnyčių kriptose palaidotus palaikus apsemdavo potynis) ir 1808-1813 m. buvo įkurtos kapinės San Mikelės saloje. San Mikelės saloje laidojami krikščionys (katalikai, ortodoksai, protestantai), žydų ir musulmonų kapinės yra kitur. Dvi salos, San Mikelė ir San Kristoforas delle Pace, XIX a. buvo sujungtos į vieną, taip atsirado dabartinė kvadrato formos sala. Tačiau daugiau sala nebuvo plečiama ir 1995 m. buvo nuspręsta, kad palaidojimas saloje galima tik 10-20 metų priklausomai nuo kapo vietos arba 99 metams šeimos kape, o tada palaikai turi būti perlaidoti kitur arba kremuoti. Iš tiesų, San Mikelės saloje be galo daug kolumbariumų! Kai kuriems vertingiems kapams padarytos išimtys. Nuo 2008 m. pranciškonai vienuolyne nebegyvena. Sakoma, kad reikia vengti San Mikelės salos lapkričio 1-2 d., o Venecijoje tomis dienomis net negalima žiūrėti pro langą- Vėlinių dienomis mirusieji iš San Mikelės salos grįžta į savo namus Venecijoje pasišildyti prie šeimos židinio. Apsilankymas San Mikelės salos kapinėse nebuvo iš maloniųjų- čia tikras mirusiųjų miestas su nesibaigiančiomis kolumbariumų eilėmis ir nenusakoma tyla ir ramybe. Priėjome prie kelių žymesnių kapų (yra kapinių žemėlapis), pamąstėme prie jų, ir skubinomės lauk.

Kelionė į Veneciją. Antroji diena jūrų valdovės viešpatijoje.

Pavarčiau savo įsigytą knygelę apie Veneciją ir aptikau keletą įdomių vietų aplankyti antrąją kelionės dieną.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Canale Grande.

Šiandien pirmiausia apsilankėme buvusiame žydų geto rajone. Pakeliui užsukome į vieną kitą atidarytą bažnyčią. Venecijoje yra daug bažnyčių, iš jų šešiolika, vadinamų "Chorus churches", turistams yra mokamos. Įėjimas į kiekvieną iš jų kainuoja tris eurus, bet yra jų jungtinis bilietas už dvylika eurų. Šiuo klausimu verta pasidomėti, jeigu ketinate lankytis konkrečiose Venecijos bažnyčiose ir grožėtis ten esančiais interjerais, bet aš iš bažnyčių šios kelionės metu buvau išsirinkusi tik San Marco baziliką, kurios lankymas nemokamas. Be mokamų bažnyčių yra ir nemokamų bažnyčių, todėl mes taip ir darėme- jeigu bažnyčia nemokama, tai einame vidun, jeigu mokama, tai neiname. Bažnyčios turi vieną aiškų privalumą Venecijoje-ten yra kur atsisėsti ir pailsinti pavargusias kojas.