Kūtvėla keliauja į laimingų žmonių miestą Uteną.

Reportažo partneris: Utenos turizmo informacijos centras. 

"Jau esame nusikratę bjauriu ir mus žeminančiu prietaru, jog tuo tik esą verta domėtis ir stebėtis, ko svetimose šalyse gali pamatyti, o ko mūsų pačių žemėje yra, į tai nesą prasmės nė žiūrėti; nebėra man reikalo kalbėti, jog pažinti, kas yra aplinkui mūsų gimtąją trobą, nūnai yra tapę būtinu dalyku, ir svarbiau tatai yra mūsų tautiečiams negu užsienių visos prašmatnybės ir gražūs renginiai [...]"- rašė kunigas, literatas, kraštotyrininkas, Žemaitijos bajorų šeimoje gimęs Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846). Teisybę parašė-egiptus ar turkijas dažnas lietuvis geriau pažįsta negu savo kraštą, todėl šį kartą Kūtvėla išsirengė patyrinėti paslaptingąją Nalšios žemę.

Nalšios žemė rašytiniuose šaltiniuose minima tik 1229-1298 m., paskui ji buvo inkorporuota į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos atskirų paminėjimų nebebuvo. Nėra tiksliai sutariama dėl Nalšios lokalizavimo, bet Česlovas Kudaba tvirtino, kad "Nalšios žemėje pateka saulė". Viduramžių Lietuvos geografija, pasak istoriko Gintauto Zabielos, yra menkai tyrinėta sritis, ypač mažai žinoma apie istorinės Lietuvos branduolį- Rytų Lietuvą. Istoriografinė tradicija Aukštaitijai priskiria Nalšią, Deltuvą, Upytę, Lietuvą, Nerį ir Deremelą. Nors Nalšia buvo didelė žemė, rašytiniai šaltiniai apie ją skurdūs. Žymiausias Nalšios kunigaikštis buvo Daumantas, kurio žmoną, kaip rašo istoriniai šaltiniai, "sulaikė" karalius Mindaugas. Pavydo apimtas (kitur tvirtinama, kad politinių aplinkybių apimtas) Daumantas nužudė Mindaugą, o tada su trim šimtais žmonių bėgo nuo keršto į db. Rusijos žemes, priėmė stačiatikių krikštą, vedė Aleksandro Nevskio anūkę Mariją, tapo Pskovo kunigaikščiu, o po mirties tapo dar ir stačiatikių šventuoju; jo žmona jį pergyveno aštuoniolika metų, o našlauti pasitraukė į vienuolyną ir pasirinko Mortos (Marfos) vardą, ji taipogi kanonizuota. Pskove Mirožo vienuolyne buvo saugoma ikona, kur šalia Mergelės Marijos nutapyta šventoji kunigaikščių Daumanto ir Marijos pora, dabar ji yra viename Pskovo muziejuje. Pskovo pilies įtvirtinimai tebevadinami Daumanto siena. Istorinės Nalšios žemės apėmė dabartinius Ignalinos ir Švenčionių rajonus, dalį Molėtų, Utenos ir Zarasų rajonų, siekė db. Breslaują Baltarusijoje. Būtent Utenoje mudu su Ursulijumi Lepečkojausku ir apsilankėme. Beje, kas dėl tekančios saulės, tai Utenoje 1956 m. vasario 1 d. užfiksuotas Lietuvos šalčio rekordas su minus 42,9'C. Matyt, tą dieną saulė buvo pasislėpusi.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Utenoje.

Įvedus į Gūglę "kelionė į Uteną" galima surasti įdomių paieškos rezultatų, tik ne visai tokių, kokių galima tikėtis: "Vienas vyras nepatenkins visų tavo poreikių. Ką daryti?", "Laidojimo paslaugos Utenoje" (ačiū, man dar anksti), "Utenos dekano vizitacijos ataskaita 1900 metais". Tai rodo, kad Utena nėra didelis taškas Lietuvos turizmo radare, todėl tikiuosi, kad šis reportažas bus naudingas informacijos šaltinis. Utenos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1261 m., kai Mindaugas perleido Uteną (tada-Utten) kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą*. Utenos vardas kildinamas iš to paties arba panašaus vardo upelio, nors yra ir legenda apie kunigaikštį Utenį, pastačiusį Utenos pilį ir taip įkūrusį miestą.

Utenos herbe-pasaga, laimės ir sėkmės simbolis. Ją radusieji namo nešdavosi, "ausytėmis" aukštyn virš įėjimo į namą durų kaldavo linkėdami, kad namuose visada visko pilna būtų. Tik turtingi žmonės galėjo sau leisti geležį švaistyti arkliams kaustyti. Arkliai čia mylimi, artojui duoną uždirbdavo, o regionas garsus žirgų lenktynėmis ant užšalusių ežerų. Tačiau Utenos herbas buvo sukurtas kreivarankiškai 1969 m. sovietmetyje, todėl gavosi nei šioks, nei toks- kokie turtai gali kauptis tokioje pasagoje, kuri aukštyn kojomis viską išbarsto? Aštuonkampė žvaigždė herbe reiškia sparčiai augantį miestą, o ir šiandien Utena garsėja savo pramonės rajonu: čia įsikūrė mėsos, pieno, tekstilės, alaus pramonės įmonės.

*Istorikas Tomas Baranauskas teigia, kad šis Mindaugo dovanojimo aktas yra vėlesnė falsifikacija, o iš tiesų Utena pirmą kartą paminėta 1373 m. Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.

Piligriminis Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje: Kūtvėla išbando Punia-Alytus atkarpą.

Kai per turizmo naujienų parodą "Adventur 2018" tyrinėjau Alytaus stendą, gavau informacijos apie Camino Lituano, t.y. lietuviškąjį Šv. Jokūbo piligrimų kelią. Šv. Jokūbo piligriminis kelias, kuriuo nuo viduramžių eina piligrimai, 1987 m. paskelbtas pirmuoju Europos kultūros keliu. Tuo metu Lietuva buvo už "geležinės uždangos" ir piligrimai negalėjo viešai išreikšti savo religinių įsitikinimų. Tačiau dėka daugelio darbščių žmonių dabar nepriklausomoje Lietuvoje turime keturis lietuviškus Šv. Jokūbo piligriminius kelius, vedančius į Santjago de Kompostelą Ispanijoje: Žemaitijos/Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Jie visi yra pripažinti tarptautiniu lygiu ir sertifikuoti Europos Tarybos kultūros kelių institute. Be to, vidinis žiedas jungia vienuolika Lietuvoje esančių Šv. Jokūbo bažnyčių. Piligriminiai keliai padeda susipažinti su senąja architektūra, bažnyčiose sukauptomis dailės vertybėmis, muzikiniu ir kulinariniu krašto paveldu. Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje globoja Vilniaus arkivyskupas G. Grušas.

Kūtvėla eina Šv. Jokūbo keliu Lietuvoje.

Santjago de Kompostelos katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai-prie jų prisiliesti ir keliauja visos Europos piligrimai. Kai kurie nueina dar apie 100 km iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo laikoma žemės kraštu, ir čia iš jūros pasiima piligrimystės įrodymą-kriauklę. Sakoma, kad tokia kriaukle Šv. Jokūbas pasisemdavo vandens. Jokūbas, dar gerokai prieš tapdamas šventuoju, su broliu Jonu buvo paprasti Galilėjos ežero žvejai, kol vieną gražią dieną juos tapti žmonių sielų žvejais pakvietė Jėzus Kristus. Šventajame Rašte Jokūbas minimas vos kelis kartus, o po Jėzaus mirties išvyko pamokslauti į Iberijos pusiasalį, db. Ispaniją. Pastoracinis darbas ėjosi nekažin kaip, todėl netrukus Jokūbas, vis dar ne šventasis, grįžo į Palestiną. Pakeliui Saragosoje, sakoma, jam apsireiškė Mergelė Marija (šis apsireiškimas laikomas vieninteliu jos apsireiškimu jai dar gyvai esant) ir paprašė pastatyti bažnyčią stulpo, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus, garbei. Jokūbas šį prašymą įgyvendino- db. Saragosoje pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar katedrą, o Pilara iki šiol yra labai populiarus moters vardas Ispanijoje. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas (sakoma-nukirsdintas) ir todėl jis laikomas pirmuoju apaštalu kankiniu. Tada Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės ir  jūrininkų nevaldomų laivu be burių ir irklų perplaukė Viduržemio jūrą ir atvyko į Iberiją (kodėl Jokūbo kūną reikėjo išvogti, man išsiaiškinti nepavyko). Čia Jokūbas ir buvo palaidotas. Palaidotas ir 750-čiai metų pamirštas. Tiesą sakant, vietiniams gyventojams ir taip buvo ką veikti, nes beveik 800 metų truko Iberijos pusiasalio atkariavimas iš musulmonų. Ir štai apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis rado apaštalo Jokūbo ir-pasisek tu man taip- dviejų jo mokinių palaikus. Nedidukė koplyčia, kurioje palaikai buvo perlaidoti, tapo vyskupystės centru. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą 1189 m. paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės, o piligrimams keliaujantys į Santjago de Kompostelą šventaisiais metais (kai Šv. Jokūbo diena, liepos 25, išpuola sekmadienį) užskaitoma skaistykla. Tačiau netruko atitikti taip, kad šiuo keliu teko trepsėti už bausmę nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims ir piligrimystės prestižas smuktelėjo, o piligrimo lazda buvo reikalinga ne tiek ėjimui palengvinti, kiek atsimušti nuo tokių "piligrimų". 1578 m. Santjago de Kompostelą aplankė Jurgis Radvila, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir kardinolu. Reformacija sudavė stiprų smūgį piligrimystės tradicijoms, o Apšviestajame XVIII a. kelias pradėtas užmiršti. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų realiai piligrimais išliko tik Ispanijos ir Portugalijos gyventojai. Lyg to būtų maža, per suirutes 1518 m. Šv. Jokūbo palaikai dingo ir buvo atrasti tik 1879 m., tada jų autentiškumą patvirtino Popiežiaus bulė. Po beveik šimto metų Camino de Santiago vėl atgimė, Europos Taryba 1987 m. išleido deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti šį piligriminį maršrutą. Tai veikia, nes piligrimų skaičius kasmet auga ir Šv. Jokūbo keliu per metus eina apie 200,000 piligrimų. Šv. Jokūbo kelias 1993 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Na, iki Ispanijos man dar toli, bet Lietuvoje dvasingai patrepsėti irgi galima. Taigi, kaip tas daroma?

Baltosios rožės ir bučiuotinos varlės miestas Alytus.

Reportažo partneris: Alytaus turizmo informacijos centras.

Savaitgalį turiningai praleidau pačiame nelietuviškiausiame Lietuvos mieste- Alytuje. Kodėl pačiame nelietuviškiausiame? Todėl, kad miestas garsėja baltąja rože savo herbe ir japonišku Kęstučio Ptakausko "Ryto rasos" sodu. Alytaus rajono herbe irgi veši ne kokios rūtos, o tikrų tikriausios lelijos (nors, tiesą sakant, dėl rūtų lietuvybės aš irgi stipriai abejoju). "Po to [1377] maršalas brolis Gotfrydas [iš Lindeno] ir didysis komtūras brolis Riudigeris iš Elnerio niokojo Merkinės ir Alytaus žemes, į kurias įsiveržė iš ryto. Tose apylinkėse buvo matyti keturi kariuomenės būriai, kurie sugrįžta be nuostolių, užmušę daug stabmeldžių ir parsivarydami belaisvių."- taip rašė Vygandas Marburgietis. Prie Alytaus kryžiuočiams buvo patogu persikelti per Nemuną ir žygiuoti į kitas Lietuvos žemes ir todėl, deja, pirmasis rašytinis Alytaus paminėjimas yra susijęs būtent su kariniu turizmu. Galimai Algirdo statyta Alytaus pilis minima 1384 m. Magdeburgo teises Alytui suteikė Steponas Batoras 1581 m.

Kūtvėla lankosi Alytuje.

Į Alytų patogu atvažiuoti autobusu iš Vilniaus (6,50-7.00 eur), reisai kursuoja praktiškai kas 20-30 minučių. Patariu prieš kelionę pasiteirauti ar autobusas stoja Alytaus centre ("prie savivaldybės"), ar iš karto vyksta į autobusų stotį, esančią gerokai toliau nuo centro. Netoli autobusų stoties yra visuomeninio transporto stotelė, kurioje stoja Alytaus mikroautobusai. Nuo autobusų stoties iki Alytaus centro rekomenduoju važiuoti iki stotelės "Sodra". Vienkartinis bilietas be nuolaidos kainuoja 0,60 eur., perkama iš vairuotojo.

Alytaus mikroautobusų schema.

Alytuje yra kelios vietos apsistoti nakvynei. Mane maloniai priėmė svečių namai/viešbutis "Šolena", esantys Alytaus centre, iš čia patogu apeiti visas lankytinas vietas pėstute. Kambarys buvo nedidelis, bet patogus: turėjau nuosavus patogumus ir dušą su rankšluosčiais, kambaryje buvo televizorius, mini šaldytuvas, arbatinukas, indai ir stalo įrankiai, netgi taurės šampanui; veikė nemokamas wi-fi. Pusryčių laikas derinamas diena anksčiau su viešbučio administracija. Rekomenduoju čia apsistoti, jeigu ieškositės nakvynės Alytuje.

"Šolenos" viešbutis Alytuje.

Plati lova, tilpo ir Ursulijus Lepečkojauskas. 

Ūkinis kampelis. 

Pusryčiai. Kol visko nesuvalgai-nuo stalo nepakyli :-)

Pažintį su Alytumi rekomenduoju pradėti nuo Alytaus turizmo informacijos centro, kur galima pasiimti miesto žemėlapį. Alytus lengvai apeinamas pėsčiomis, tik Alytaus piliakalnis ir garsusis pėsčiųjų/dviračių Baltosios Rožės tiltas yra toliau nuo centro. Rekomenduoju pasiimti turistinį miesto žemėlapį dviratininkams, nes jame pažymėtas geras ir įdomus maršrutas, o kur pravažiuoja dviratis, ten praeis ir pėstysis, tik reikia dairytis, kad koks velomaniakas nepasitaikytų. Dar Alytaus turizmo informacijos centre galima įsigyti įvairių suvenyrų su miesto simbolika ir atvirukų namie pasilikusiems (norite gauti atvirukus iš Kūtvėlos? Tapkite jos patreonu!), o Šv. Jokūbo kelio piligrimai gali gauti antspaudus į piligrimų pasus bei įsigyti ir pačius pasus.

Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis "Žvėrių karalystė" ir laivo užgrobimas.

Kelionės partneris: autobusų įmonė Ecolines.

Į kasmetinį Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį šiemet išsiruošiau paskubomis. Laikas bėga kaip smėlis tarp pirštų, kelionė veja kelionę, todėl tik kelios dienos prieš festivalį susirūpinau važiuoti ar ne. Peržiūrėjau kelis kelionių agentūrų pasiūlymus, bet nei vienu nesisigundžiau. Tada sumaniau pakartoti savarankišką pernai metų išvyką į Jelgavą autobusu ir traukiniu. Susisiekimas su Lietuvos- Latvijos pasienio miesteliu Jelgava iš Vilniaus yra sudėtingas, nes nuo valstybės sienos tenka važiuoti nereikalingą valandos laiko atstumą iki Rygos, ten persėsti į traukinį arba mikroautobusą ir vėl valandą laiko važiuoti atgal, nes pasienyje nėra galimybės persėsti. Vasarą dar įmanoma per dieną susisukti, bet žiemą, ledo skulptūrų festivalio metu, jau tenka nakvoti Jelgavoje, nes ledo skulptūrų grožis atsiskleidžia sutemus, kai jos apšviečiamos. Ecolines autobusas po kelionės traukiniu į Augustavą man pasirodė kaip pasaka: patogios sėdynės su daug erdvės kojoms, nemokamas wi-fi, elektros rozetė, tualetas, planšetas su muzika ir filmais. Šio reiso autobusas buvo ilgos distancijos, todėl buvo ir autobuso palydovė, kuri rūpinosi keleiviais ir dokumentais. Kai autobuse būna palydovė, tuomet veikia ir mokamas bufetas, galima įsigyti užkandžių ir gėrimų. Jeigu nesate keliavę su Ecolines, tai tikrai rekomenduoju išbandyti ir užsiregistruoti jų lojalumo programoje, kaupti lojalumo taškus ir keliauti pigiau. Autobuse ir papusryčiavau-turėjau indelį salotų iš prekybos centro ir iš autobuso palydovės nusipirkau kavos.

Ecolines autobusus pažinsite iš geltonos spalvos. 

Iš Vilniaus išvykome 07:30 val. ir Rygoje buvome apie 11:30 val. Nors iš gretimos platformos išvyksta mikroautobusai į Jelgavą, šansų čia pat persėsti į Jelgavos briedžio logotipu papuoštą mikroautobusą nėra, nes jie kiekvienas talpina vos šešiolika keleivių ir bilietai tirpsta kaip sniegas gegužės saulėje. Bilietų nebuvo į sekančius du reisus, tai laimė, kad išvykimai į Jelgavą iš Rygos vyksta kas 10-15 min. Savo bilietą į Jelgavą pirkau Rygos autobusų stotyje esančiame bilietų automate ir mokėjau kreditine kortele. Įsėdimai į autobusus vykdomi pagal ant bilieto nurodytą vietą, todėl autobusų vairuotojai šūkčioja latviškai "Vienas...du...trys..." iki kol sulipa visi keleiviai. Tada, jeigu yra galimybė, priima keletą asmenų stovėti. Traukinys į Jelgavą yra pigesnis už autobusą, bet stoja toliau nuo centro ir jo grafikas yra retesnis. O šį kartą atvykimas į Jelgavos autobusų, o ne traukinių stotį turėjo netikėtą privalumą, nes tik išlipusią iš mikroautobuso mane pasitiko pažįstama liaudies muzika, o aikštėje priešais prekybos centrą liaudies kolektyvas iš Lietuvos šoko kepurinę.

Lietuvių liaudies šokiai.

Kūtvėla keliauja į Augustavą su Lietuvos Geležinkeliais, kurie, anksčiau ar vėliau, namo parveža.

Vėsiems orams nenoriai traukiantis iš Lietuvos, Kūtvėlos gerbėjai patarė jai pirmiausia apsilankyti Lietuvos jūrų muziejuje Smiltynėje, o kelionę į Augustavą atidėti šiltesniam sezonui. Tai buvo idealiausias variantas išbandyti naująjį traukinių maršrutą iš Lietuvos į Lenkiją ir padėti paukščiuką prie dar vienos kelionių krypties. Iš tokių įdomesnių turistinių krypčių, traukiniai Lenkijos pusėje stoja Suvalkuose  prieš Augustavą ir Balstogėje po jo.  Lietuvos Geležinkelių tinklalapis kol kas atsisako bendradarbiauti tradiciniu būdu, todėl bilietus Vilnius-Kaunas-Augustavas-Kaunas-Vilnius teko pirkti atskirai. Kadangi sulaukiau nemažai klausimų dėl šios kelionės detalių, tai iš karto čia pasakysiu, kad pati kelionė traukiniais kainavo 26,20 eur.+ bankinio pavedimo mokesčiai, bendrai traukinyje laiką praleidau taip: Vilnius-Kaunas-Augustavas 3 h 59 min +28 min tarp persėdimų ir Augustavas-Kaunas-Vilnius 4 h 38 min +8 min tarp persėdimų; buvo traukinių vėlavimų. Grįžimas namo paskutinėje kelionės atkarpoje buvo ilgesnis, nes vykau paskutiniu traukiniu Kaunas-Vilnius ir jis stojo visose tarpinėse stotelėse. Ar ši kelionė buvo verta tokių laiko ir finansinių sąnaudų? Ne.

Kelionės pradžia.

Traukinys iš Vilniaus į Kauną išvyko punktualiai 07:30 val ir atvyko šiek tiek vėluodamas apie 08:50 val. Čia manau verta paminėti, kad net Lietuvos Geležinkelių tinklalapyje skelbiama, jog dėl karščio ir kelio darbų traukiniai gali vėluoti, todėl reikia pasilikti saugų laiko tarpą tarp persėdimų. Moderniškasis Vilnius-Kaunas traukinys turi elektros rozetes, nemokamą wi-fi, galima įsigyti karštų gėrimų, yra tualetas, o ir vietos kojoms yra tikrai daug. Lenkijos traukinys Kaunas-Balstogė per Suvalkus ir Augustavą iš išvardintų dalykų gali pasigirti tik tualetu. Kol traukinys riedėjo į Kauną, turėjau galimybę papusryčiauti. Žinojau, kad lenkiškasis traukinys bus nepritikytas ilgoms kelionėms, todėl buvau susikrovusi krepšelį maisto atsargų.

Kas liko už kadro Atėnuose?

Laikas Jūsų pamėgtai rubrikai "Kas liko už kadro"!

Skrydis buvo vykdomas Ryanair oro linijomis. Šiuo metu į Atėnus iš Vilniaus skraidina Rynair ir Wizzair, o tokius planus puoselėjusi graikų Aegean Airlines nusprendė šios krypties atsisakyti. Mano kelionė apėmė ketvirtadienį-sekmadienį, t.y. patiems Atėnams buvo skirtos dvi pilnos dienos. Šiuo metu labai daug kur reklamuojamas pigus Wizzair skrydis į Atėnus, bet tai prastas variantas, nes jis apima ketvirtadienį-šeštadienį, t.y. Atėnams lieka tik viena diena. Na, gal kam to ir užtenka. Dar Wizzair leidžia rinktis penkių dienų trukmės viešnagę Atėnuose už gana nebrangiai, maždaug 50 eurų į abi puses, bet už viešbutį gi reikės mokėti papildomai. Be to, Ryanair kol kas nemokamai leidžia gabentis du rankinio bagažo vienetus, o Wizzair-tik vieną, o į Wizzair norint imtis antrą rankinio bagažo vienetą reikia pirkti pirmenybinį įlaipinimą, kurio reikės įsinešant ir garantuotai pirmąjį bei vienintelį bagažo vienetą į saloną. Taip kad finale tiek Ryanair, tiek Wizzair skraidina už labai panašią kainą.

Viešbutis buvo "Hotel Aristoteles", esantis Omonia rajone. Jeigu bijote prastos reputacijos rajonų, geriau rinktis viešbutį ne šiame rajone, tik kaina šoktels vos ne dvigubai. Tiesa, keli mano pažįstami nuomavosi apartamentus vietoje viešbučio ir liko patenkinti. Man "Hotel Aristoteles" patiko: registratūra dirba 24/7, kambarius tvarko kasdien, papildo dušo priemones, sotūs pusryčiai (tik kava tirpi). Turistinės klasės viešbutis už biudžetinę kainą. Rezervuokite per šią nuorodą ir gaukite 15 USD premiją.

Transportas gerai išvystytas, nors kartais mėgsta pastreikuoti. Atėnų oro uostas su pačiu miestu sujungtas metro linija, todėl labai patogu, nors kelionė trunka apie 45 min. Galioja vieninga visuomeninio transporto kortelė, kurią-net ir terminuotą- reikia priglausti prie bilietų skaitytuvo kiekvieną kartą įlipant į bet kurią visuomeninio transporto priemonę. Šiuo metu Atėnų metro pereina prie uždarų įėjimo vartų įvedimo, todėl kortelė reikalinga jiems atidaryti. Tai-nauja sistema, vieose stotyse jau veikia, o kitose-dar ne, taip pat ne visi bilietų automatai priima kreditines korteles. Reikės laiko viskam sustyguoti, bet čia niekas dėl to nelaksto ašaromis apsipylęs. Aš pirkau trijų dienų turistinį bilietą, kuris papildomai prie Atėnų visuomeninio transporto dengia ir kelionę į/iš oro uosto (kitu atveju yra 10 eur priemoka į vieną pusę iš Atėnų centro, jeigu važiuosite metro). Oro uoste reikia pasiimti nemokamą miesto žemėlapį su metro schema. Autobusu važiavau tik kartą, maršrutą sekiau GoogleMaps per savo mobilųjį internetą.

Suvenyrai kaip danguje, taip ir ant žemės, labai sunku rasti ką nors tokio, ko nėra Vilniuje. Galima įsigyti įvairios graikiškos kosmetikos, ekologiškų ir nelabai ekologiškų muilų su alyvuogių aliejumi, alyvuogių įvairiuose įpakavimuose, prieskonių, ikonų, molinių amforų, įvairių saldumynų, jau minėtų kailinių.

Kalba anglų arba rusų. Angliškai yra užrašyti metro sustojimai ir gatvių pavadinimai, praktiškai visur yra angliški meniu, muziejuose darbuotojai gerai kalba angliškai. Rusų kalbos meniu restoranuose patiekalai mažesnėmis kainomis, nei angliškame meniu :-) Nemažai rusakalbių grupių su gidais, mieste keletą kartų kelio klausėmės rusiškai, vienas mūsų viešbučio registratūros darbuotojas irgi mokėjo rusiškai, bet jis buvo ne graikas.

Saugumas yra svarbus kelionės aspektas. Visų pirma, būkite budrūs ir saugokite savo daiktus nuo kišenvagių, kurių daug būna metro. Turėkite pinigus ir bankines korteles išskaidę keliose vietose, nesišvaistykite auksais irgi deimantais, išsiimkite kelionės draudimą dėl ramios galvos. Jeigu neramiai jaučiatės, užsisakykite brangesnį viešbutį labiau prestižiniame rajone. Šiaip nesaugiai nesijaučiau, tik gal kiek nemaloniai dėl viešbučio kaimynystėje įsikūrusių jau minėtų asmenų, bet jie prie manęs nesikabinėjo. Visi žmonės rengiasi kukliai ir paprastai, niekas nevaikšto išsipustęs, kaip mūsų moterys Vilniaus gatvėse.

Maistas man nepaliko įspūdžio, galbūt mes valgėme ne visai gurmaniškuose restoranuose. Vilniuje yra labai geras graikiškas restoranas, todėl šis maistas man nebuvo naujiena. Atėnuose man valgyti buvo nelabai skanu ir gana brangu, todėl paskutinį vakarą apsipirkome supermarkete ir naikinome maisto atsargas iš namų. Sunku pasakyti ką apie tradicinį graikų maistą, Atėnuose galima rasti daug visokių gatvės maisto atmainų.

Bendra kelionės į Atėnus išlaidų suvestinė:

• skrydis į abi puses be "priority": 109 eur
• viešbutis trims naktims su pusryčiais ir nuosavu WC/dušu: dvivietis kambarys 65 eur žmogui su turistine rinkliava, t.y. 120-130 eur jeigu gyventi vienam. 
• muziejai: Tarptautinės muziejų dienos proga: 0 eurų
• visuomeninis transportas trims dienoms: 22 eur
• funikulierius į Likabeto kalną: 7,50 eur (į abi puses)
• suvenyrai: 30 eur
• maistas: 70 eur įskaitant ledus, kavas, vandenį, trešnes ir pan.
• knyga "Da Vinci Code" (Vilniuje): 15 eur
• pašto išlaidos: 2,40 eur
• kelionės draudimas: apie 10 eur

Viso: 331 eur. Džiaugiuosi šį kartą mažai išleidusi suvenyrams ir gailiuosi, kad skaniai pavalgyti taip ir nepavyko. Tiesą sakant, šiai kelionei mažai ruošiausi ir beveik nedariau namų darbų, todėl kaltinti reikia tik save.

Jūsų Kūtvėla

Graikiški Kūtvėlos nuotykiai Atėnuose. Ekonomika turi būti ekonomiška. II dalis.

Kitą rytą vėl kėlėmės taip pat anksti, prausėmės duše kartu su vojeristu uodu, sočiai papusryčiavome ir tęsėme pažintį su Atėnais. Kaip jau minėjau praeitame įraše, pakartotinis apsilankymas Nacionaliniame archeologoijos muziejaus knygyne naudos nedavė, bet ten yra vidinė kavinė ir labai dailus kiemelis, tikrai verta užsukti, o ir bilieto pirkti į kavinę nereikia.

Mozaika su Gorgone Medūza.

Dievas Forkinas ir deivė Keta susilaukė trijų dukterų gorgonių, iš jų tik viena, Medūza, buvo mirtinga. Medūza buvo labai graži mergelė ir dievas Poseidonas ją išprievartavo deivės Atėnės šventykloje, kur ši nelaimėlė buvo atbėgusi nuo jo aistros slėptis. Atėnė, žinoma, nenubaudė Poseidono, o visą rūstybę už išniekintą šventyklą išpylė ant Medūzos ne tik paversdama ją pabaisa, nuo kurios žvilgsnio visi akmenėjo, bet dar ir ištremdama. O čia karalius Polidektas (nesąžiningai) laimėjo karietų rungtynėse gražiosios karalaitės Hipodamijos ranką ir iškėlė vestuves, į kurias sukvietė daug svečių, jų tarpe buvo ir didvyris Persėjas. Tada buvo normalu reikalauti brangių dovanų iš vestuvių svečių, į ką Persėjas atsakė, kad jis nors ir gorgonės galvą gali padovanoti. Tai kad apsidžiaugė Polidektas ir liepė tą galvą atnešti, ir teko liežuvio nevaldančiam Persėjui į kelionę leistis. Įsivaizduokite, nega na to, kad tave išprievartavo ir subjaurojo, tai dar kažkoks egomaniakas tavo galvos užsigeidė! Sumedžiojo visgi Persėjas Medūzą ir nukirto jai galvą, o tada jai iš kaklo iššoko Pegasas (sparnuotasis žirgas) ir Chrisaoras (milžinas)-Poseidono prievartos vaisiai. Medūzos galvą Persėjas pritvirtino ant skydo ir vėliau padovonajo tai pačiai deivei Atėnei kaip padėką už pergales (matyt, visgi apsigalvojo dėl vestuvinės dovanos Polidektui). Koks šios legendos moralas, tai aš net nežinau.