Kur prasideda Lietuva: Skuodas- viešnagė kietame kuršių krašte.

Reportažo partneris: Skuodo rajono turizmo informacijos centras.

"- Jonai, tu mediciną baigęs. Kaip moksliškai vadinasi tas medicininis terminas, kai galva nuo kūno atsiskiria? Apartpuolis?"

"-Apuolės mūšis." (Liaudies išmintis iš Interneto)

Kūtvėla lankosi prie Barstyčių (Puokės) akmens Skuodo rajone. Akmens Konstitucija I skyrius 3 straipsnis: "Akmuo turi teisę į formą, kurią jam suteikė gamta ir laikas-netobulą, bet unikalią"

Skuodas gali pasigirti seniausiu šalyje istoriniu paminklu- koplytėle Mūro kryžiumi (pastatyta 1567 m., atstatyta 1990 m.). Rašytiniuose šaltiniuose Skuodas pirma kartą paminėtas 1253 m. Žemaičiai 1259 m. Skuodo mūšyje sutriuškino Livonijos ordino kariuomenę. Skuodo reikšmė pradėjo augti vėlai, tik XVI a., kai, patikslinus Kuršo ir Žemaitijos ribas, jis tapo pasienio miestu ir atiteko didikams Chodkevičiams. LDK kariuomenės reikalams Livonijos kare Jonas Jeronimas Chodkevičius išleido nemažai savo lėšų, joms padengti iš valdovo Žygimanto Augusto gavo čia valdų, kurių tarpe buvo ir Skuodas. "Amžinam naudojimui,"- paskyrė valdovas. Naujojo šeimininko didiko Chodkevičiaus iniciatyva Skuodas gavo miesto teises. Tais pačiais 1572 m. Jonas Jeronimas Chodkevičius dešiniajame Bartuvos upėskrante ėmė kurti naują miestą ir nepasikuklino jį pavadinti savo vardu- Johanesbergas. Skuode-Johanesberge susikirto svarbūs prekybos keliai, jungę Livoniją su Prūsija, vakarų Žemaitiją su Liepojos ir Rygos uostais. Tas ir dabar nepasikeitę- iki Rygos čia žymiai arčiau, negu iki Vilniaus ar Kauno, o Bartuvai esant vandeninga, sakoma, į Liepoją galima valtimis nuplaukti. Skuode XVIII a. įsikūrė muitinė, ėmė keltis žydų kilmės gyventojai, jiems čia su laiku priklausė didžiausi fabrikai. Vietovė labai nukentėjo Šiaurės karo metais dėl kilusio bado ir maro. Po Chodkevičių čia valdas turėjo su jais vedybiniais ryšiais susigiminiavę Sapiegos, iš kurių dvaras buvo atimtas po 1831 m. sukilimo numalšinimo. Rusijos imperijos sudėtyje savivaldos netekęs Skuodas ėmė provincialėti, bet su laiku išaugo sagų gamybos, odos išdirbimo, batų siuvimo įmonės, o 1915 m. netoliese atsiradus geležinkeliui buvo drąsiai galima tvirtinti, kad Skuodas buvo pasienio, amatų ir prekybos miestas. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta žydų bendruomenė. Bombarduodami atsitraukiančią vokiečių kariuomenę, sovietų kariuomenė praktiškai nušlavė miestą nuo žemės paviršiaus. Po karo apylinkėse veikė Kardo apygardos partizanai, sovietmečiu gyventojai tremti į Sibirą. Atkūrus Nepriklausomybę, Skuode steigtos įvairios pramonės įmonės. Miestelis visgi nedidelis, apie 5,000 gyventojų, su rajonu bus apie 14,000 gyventojų.

Ruošiantis kelionei į Skuodą, labai rekomenduoju pažiūrėti Prano Šarpnickio dokumentinį filmą "Lietuva prasideda nuo Skuodo" (YouTube platforma). 

Kur prasideda Lietuva: atskleisk amžinai augančių akmenų paslaptį Mosėdyje.

Reportažo partneris: Skuodo rajono turizmo informacijos centras.

"Mes, akmenys - pirmieji šios žemės liudininkai, tylieji laikų nešėjai, jau esantys čia dar prieš žmogų, po jo ir kartu su juo- skelbiame šią Konstituciją. Tai yra mūsų tylios teisės, mūsų buvimo laisvės ir mūsų santykis su viskuo, kas gyva. Mes nesiekiame valdžios, nes mes ir esame pamatas."- Akmens Konstitucija, preambulė, duota 2025-07-05 Šaukliuose prie Mosėdžio, Skuodo rajone. 

Kūtvėla lankosi Vaclovo Into sodyboje Mosėdyje.

Labai dažnai informacija apie lankomą vietovę oficialiuose informacijos šaltiniuose baigiasi ties sovietų režimo griūtimi, o po jos plyti informacinis štilis,- juk Lietuvai atgavus Nepriklausomybę tiek daug vandens visur nutekėjo, kad ir į jaučio odą nesurašysi… Štai ir važiuojame į infoturą pasidomėti, kaip Skuodo kraštas laikosi šiandien. Miela malonu, kad keliauja mūsų jau, galima sakyti, etatinis infoturistų kolektyvas, pažįstami veidai su dar įspaustu pagalvės raštu ant skruostų susirenka ankstyvam išvykimui iš Vilniaus. Kaunas ir jo kamščiai apdovanoja mus vėlavimu, bet tikimės šeimininkų atlaidumo svečiams. 

Istoriniuose šaltiniuose Mosėdis pirmą kartą paminėtas 1253 m. Šios apylinkės buvo menkai apgyvendintos, sparčiau imta kurtis tik XV a. Pirmoji bažnyčia Mosėdyje iškilo 1551 m., Mosėdžio dvaras ir prie jo augantis miestelis buvo Žemaičių vyskupo jurisdikcijoje. Tvano metais vietovė buvo labai nusiaubta švedų kariuomenės. Turgaus privilegija suteikta XVIII a. Po 1831 m. sukilimo numalšinimo dvaras buvo nusavintas rusų administracijos iniciatyva. Spaudos draudimo metais Mosėdyje vikaru dirbo Juozas Tumas- Vaižgantas, jis čia įsteigė ir redagavo leidinį "Tėvynės sargas". Tarpukariu Mosėdis buvo valsčiaus centras. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta žydų bendruomenė, paskui sovietai trėmė gyventojus į Sibirą. Apylinkėse veikė Kardo rinktinės partizanai. Sovietmečiu Mosėdyje buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.

Tai įdomu: Šaukliuose netoli Mosėdžio 2025 m. pastatytas Užupio Konstitucijos dvasia įkvėptas paminklas Akmens Konstitucijai. Tai - dar mažai teisininkų tyrinėtas akmenyje iškaltas dokumentas, todėl nenuostabu, jeigu Gerb. Skaitytojas apie ją nebus girdėjęs. Keturi skyriai ir trisdešimt du straipsniai aiškiai apibrėžia akmens teises ir laisves, akmens santykį su žmogumi, visu kas gyva ir amžinybe: 

" [...]Ši Konstitucija įsigalioja tyliai, nereikalauja parašo, nereikalauja įstatymo, nes akmuo jau buvo čia, kai teisė dar neturėjo žodžio..."

Laisvasis miestas Gdanskas: aukso vanduo, gintaro klodai, komunizmo agonija. Trečioji diena.

 

Ryte iš patalo išsiritu taip anksti, kad pusryčiauti ateinu dar nespėjus restorano durų atrakinti. Šiandien laukia intensyvi programa, nors stengiausi neperkrauti nei vienos dienos lankytinais objektais. Šios kelionės metu išvis žymėjausi dominančio lankytino objekto darbo laiko pradžią ir pabaigą, o ne konkretų planuojamą apsilankymo laiką. Taip ir pati žymiai mažiau stresavau.

Kai planavau šią kelionę, norėjau paskirti laiko aplankyti Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iki jos galima atvažiuoti tarpmiestiniu autobusu. Paskui pasinagrinėjau autobuso grafikus ir man nelabai patiko, kad išvykimai kas dvi valandos. Nespėjus į atgalinį autobusą ar jame nesant laisvos vietos, kito laukti tektų viduryje neaišku kur neaišku kiek. Po ilgų svarstymų, Štuthofo koncentracijos stovyklos lankymą atidėjau kitam kartui, o šią dieną paskyriau Westerplatte ir nemokamiems muziejams pačiame Gdanske.

Turbūt nėra istorija besidominčio keliautojo, kuris nebūtų girdėjęs tokio žodžio- Westerplatte… Čia, ankstų 1939 m. rugsėjo 1-osios dienos rytą, nuaidėjo šūviai iš prieš savaitę prisišvartavusio „mandagumo vizitui“ vokiečių laivo. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lenkų įgula herojiškai laikėsi septynias dienas. Deja, Westerplatte krito.

Kūtvėla lankosi Westerplatte, Gdanske.

Krito ir Gdansko visuomeninio transporto punktualumas pirmadienio rytą. Nors iš viešbučio išėjau anksti, rytiniai kamščiai sujaukė mano kelionės planus. Man reikalingas autobusas atvažiavo vėluodamas, todėl nespėjau persėsti į kitą autobusą...vos dviem minutėmis! Pikta taip, kad negaliu. Kitas man reikalingas autobusas- už valandos… Laimei, programėlė „Jakdojade“ rodo, kad galiu važiuoti dar kitu autobusu ir bandyti persėsti į man reikiamą autobusą kryžkelėje, kur jų sustojimai prasilenkia. Taip aš sugebu neplanuotai „pasivyti“ jau nuvažiavusi, bet irgi kamštyje dūstantį man reikalingą autobusą ir į Westerplatte atvykstu su 15 min pavėlavimu. 

Laisvasis miestas Gdanskas: aukso vanduo, gintaro klodai, komunizmo agonija. Antroji diena.

 

Pusryčiai viešbutyje viršijo mano lūkesčius. Su dideliu pasimėgavimu šlaviau už abiejų žandų kiaušinienę su daržovėmis, blynelius su varške, paštetukus… Labai gerai, kad pusryčiai įskaičiuoti į nakvynės kainą, nes labai susitaupė ant pravalgymo. Ir bendrai paėmus, man dar Gdanske patiko kavinės. Nežinau, ar čia lenkiška, ar čia vokiška, ar čia gdanskiška dvasia, bet kavinės čia labai jaukios, verta nusimatyti papildomo laiko tarp lankytinų objektų tiesiog prisėsti puodeliui kavos atmosferinėje vietoje. Kažkaip nemačiau tinklinių kavinių, vienas „Starbucks“ kukliai tūnojo ant kampo.

Kūtvėla lankosi Gdanske.

Iš Vokietijos į Angliją. Žydų vaikų transportavimas karo metais.

Kavinė Gdansko centrinėje geležinkelio stotyje.

Kavinė Gdansko centrinėje geležinkelio stotyje.

Labai atmosferinė vieta.

Laisvasis miestas Gdanskas: aukso vanduo, gintaro klodai, komunizmo agonija. Pirmoji diena.

 

Kelionės į Gdanską tikslas buvo aplankyti Antrojo pasaulinio karo muziejų ir pasivaikščioti senamiesčiu, todėl pirkau skrydžio bilietus vos keletui dienų. Esu buvusi Gdanske su kelionių agentūra 2014m.,- tai, skaitykite, praeitame gyvenime. Deja, o gal ir laimei, Wizzair pakeitė skrydžio laikus iš padorių vakarinių į nepadorius rytinius, bet taip išlošiau papildomą dieną Gdanske. Tik štai laiškas apie skrydžio laikų pakeitimą atėjo atgalinio skrydžio namo...išvakarėse. Mistika, ne kitaip. Kiek nerimavau ar mano naujasis, specialiai nemokamo rankinio bagažo išmatavimus atitinkantis varguolio pundelis telpa į drakoniškus pigių oro linijų standartus. Vis neatsidžiaugiu naujais mūsų oro uosto skeneriais, nes dabar ten ne keleivių saugos patikra, o kažkoks taškas G. Pametu auskarą, bet tokiems atvejams visada turiu išeitį: reikia pasimelsti Šv. Antanui, paprašyti padėti surasti pamestą daiktą, ir netrukus dingęs daiktas ims badyti akis. Patikrinta ne vieną kartą, Šv. Antanas manęs niekada dar nenuvylė. Lėktuvas pilnas, beveik visi keleiviai- lietuviai. Nustebino, kad nemažai lietuvių skrido verslo reikalais arba į konferencijas. Skrydis trunka vieną valandą, o ją atgaunu atgal dėl laiko skirtumo su Lenkija, taip kad 9.30 val ryto jau tvirtai stovėjau ant lenkų žemės.

Kūtvėla lankosi Gdanske. 

Dėl nemalonaus grįžtamojo skrydžio laiko, nakvynės ieškojausi netoli naktinio susisiekimo su oro uostu. Labai nustebau, kad patogaus susisiekimo su oro uostu naktį klausimu centrinis Gdanskas yra labai apleistas, todėl nakvoti teko savotiškoje periferijoje. Dabar, jau po kelionės, manau, kad tai buvo geras pasirinkimas, nes išvengiau naktinio turistinio centro triukšmo.