Nemuno kilpų gražuolis Birštonas: gamtos terapija ir kūnui, ir sielai.

 

Kūtvėla keliauja į Birštoną.

Kai prieš porą savaičių važiavau į Trakus aiškintis ar Trakai pasiruošę konkuruoti dėl turistų su Elektrėnais, daug to paties autobuso keleivių tęsė kelionę į Birštoną. Ir aš jiems to Birštono taip supavydėjau, kad tiesiog naktimis nemiegojau ir štai aš vėl „Kautros“ autobuse, šį kartą ir aš riedu Birštono link!

Karališkasis trikampis Merkinėje: gamta, istorija ir gastronomija.

 Kelionės partneris: autobusų firma „Kautra“.

„Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės“. :- Česlovas Kudaba.

Kūtvėla sėdi Šarūno sostas.

Varėnos rajonas birželio 1-2 d. organizavo vasaros sezono atidarymo šventę. Renginių programoje mane labai sudomino nemokama ekskursija Šviesiausiojo jo mylistos pono Mykolo Kazimiero Paco fundacijų pėdsakais Merkinėje. Paskutinį kartą Merkinėje lankiausi 2015 metaisMerkinėje lankiausi 2015metais, bet nuo to laiko Merkinė pagerino savo turizmo infrastruktūrą, o dar ir vasaros sezono atidarymas- tai čia tiesiog pats ponas Dievas liepė man keliauti.

Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Latvija? Dauguvos kilpos, Slutiškių sentikių sodyba, Pliaterių palikimas Kraslavoje ir Agluonos bazilika.

Antros dienos Daugpilyje rytas apsiniaukęs, bet nors nelyja. Šiandien numatyta labai turininga programa, kurią aš pati užsiprašiau-būtinai šį kartą bent akies krašteliu noriu pamatyti Kraslavą ir Agluoną. Dar yra laiko iki išvykimo, tai pabimbinėju aplink viešbutį.

Daugpilio gimtadienis.

Daugpilio įkūrimo metais laikomi 1275 m., kai Livonijos ordinas dabartinio Daugpilio apylinkėse pasistatė pirmąją pilį. Naujoji pilis arčiau dabartinio Daugpilio buvo pastatyta 1577 m., kai Rusijos caras Ivanas Žiaurusis nusiaubė kraštą ir sunaikino senąją pilį. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro valdymo metais (šios žemės kaip Livonija buvo istorinės LDK ir vėliau ATR dalis) pilis nebeteko strateginės reikšmės ir valdovas liepė imtis fortifikacijų statybos, Didžiojo Šiaurės karo metais planai atstatyti pilį galutinai žlugo, o laikui bėgant jos likučiai sunyko. Garsioji Daugpilio tvirtovė, kurioje šiandien galima apsilankyti, buvo pradėta statyti 1810 m. Rusijos caro Aleksandro I nurodymu, baiminantis Napoleono atėjimo, bet statybos darbai realiai užsitęsė iki pat 1878 m.

Daugpilyje galima pasivažinėti tramvajumi. 

Latvijos gamta nepatyrusiam žvilgsniui nuo Lietuvos gamtos nesiskiria, tačiau juntasi, kad kraštas rečiau apgyvendintas nei pas mus. Gamtos parkas "Daugavas loki", t.y. Dauguvos upės kilpos, driekiasi nuo Naujenes iki Kraslavos. Šios kilpos laikomos seniausiu geologiniu susiformavimu Latvijoje ir nuo 2011 m. yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo laukimo sąrašą, nors oficialiai dar UNESCO vietovės statuso neturi. Dauguvos upė buvo reikšminga šio krašto gyventojams kaip maisto, vandens ir transporto šaltinis, palei ją statėsi pilys ir kūrėsi gyvenvietės. Vienu metu šis gamtos objektas puikavosi ant latviško dešimties latų banknoto. Mes sustojame prie Vasargelisku apžvalgos bokšto, nuo kurio galima pasigrožėti Dauguvos kilpomis.

Mums dabar nepakeliui, bet man smalsu būtų kada nors ateityje užsukti į netoliese nuo Vasargelisku apžvalgos bokšto esantį Dinaburgo pilies pažintinį taką būtent ten, kur ir stovėjo ta pirmoji Livonijos ordino pilis. Tai jeigu kas keliausite automobiliu ir turite laisvės sau programą pasikoreguoti, galite ir į šį taką užsukti.

Storoji, raudonoji ir mokslingoji Bolonija. Ką pamatyti per dvi dienas?

Emilia-Romagna regione esančioje Bolonijoje iš visų lietuvių turbūt nebuvau buvusi tik aš ir Ursulijus Lepečkojauskas! Taip sakau, nes lietuviškas internetas tiesiog sprogsta nuo kelionių į Boloniją įspūdžių. Supavydėjau iki žalumos ir kaipmat įsigijau skrydžio bilietą. Skrydis buvo iš Kauno, bet argi man tai problema, kai yra Olegas, kuris nuveža ir parveža? Truputį pasitrainiojau po Kauno oro uostą ir jau, žiūrėk, kviečia prie įlaipinimo vartų. Skrydis Kaunas-Bolonija truko truputį virš dviejų valandų.

Bolonijos senamiestis.

Ryanair neskraidina gyvūnų? Tai va jums staigmena. 

Ursulijus Lepečkojauskas gyvenime nėra mokėjęs už skrydį. Ir nemokės!

Italija gyvena viena valanda atgal nuo mūsų. Man tai buvo labai svarbi detalė, nes mano hostelio registratūra dirbo ne visą parą. Bolonijos oro uostas su miesto centru sujungtas specialiu autobusu, bilietą galima iš anksto įsigyti internetu arba iš bilietų automato oro uoste, bet nesu tikra, ar vairuotojas bilietus parduoda autobuse. Reikia paminėti, kad internetu įsigytą oro uosto autobuso bilietą galima nuskanavus QR kodą konvertuoti specialiame bilietų automate į autobuso bilietą, tinkamą naudoti visuomeninio transporto autobuse, nes toks bilietas galioja 75 minutes nuo pažymėjimo pradžios. Jeigu užtenka tik oro uosto autobuso pervežimo, tai QR kodą ant bilieto nuskaitys autobuso vairuotojas specialiu skaitytuvu.

Mano  hostelis buvo už 10 min. pėsčiomis nuo oro uosto autobuso stotelės. Rajonas man pasirodė skurdus ir nejaukus, bet hostelis pasitaikė labai geras. Gyvenau "Dopa Hostel", šešiaviečiame moterų kambaryje su bendrais patogumais koridoriaus gale. Hostelyje yra bendro naudojimo virtuvė, ryte duodami pusryčiai, visada galima gauti nemokamos kavos ir arbatos (netgi pieno buteliukas šaldytuve tam tikslui įstatytas), miegamieji gultai atskirti užuolaidomis, o gultuose yra individuali lempa ir elektros rozetė. Visas hostelis tiesiog švytėte švyti pavyzdine švara. Tikrai rekomenduoju čia apsistoti, čia turbūt geriausias kainos ir kokybės santykis visoje Bolonijoje ieškant biudžetinio kelionės varianto.

Bolonijos turizmo informacijos centras man maloniai suteikė Bologna Welcome Card Plus miesto turistinę kortelę. Bolonijai turėjau tik, deja, vieną su puse dieną, todėl šį kartą nusprendžiau nesilankyti muziejuose. Paprastai man patinka muziejai, bet juk visa Italija yra vienas didelis muziejus, o Bolonijos muziejų aprašymas net jų oficialiuose reklaminiuose portaluose, nuoširdžiai sakant, netrykšta entuziazmu ir visiškai neįkvepia užsukti. Be to, keliavimas žiemą turi kitą minusą-švinta vėlai, bet temsta anksti, todėl ne tiek daug laiko lieka pačiam miestui aplankyti.

Aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas ir mineraliniu vandeniu trykštantis Birštonas.

Kažin, ar būčiau į Birštoną nuvažiavusi savanoriškai, nes šią vasarą, gėda ir prisipažinti, tingisi tiesiog begėdiškai. Praėjo ir entuziazmas lėkti su vėju plaukuose po Lietuvą, nes šeimos biudžeto perskirstymas šiuo metu nėra kelionių naudai. Tačiau vienos skaitomiausių Lietuvos kelionių tinklaraštininkių padėtis visgi įpareigoja volens nolens savaitgalį keltis pusę šešių ryto ir važiuoti inspektuoti Lietuvos. Peržiūrėjau nakvynės kainas Birštone ir pasibaisėjau-padorios moterys tiek neuždirba, teks apsisukti per vieną dieną. Iš Vilniaus į Birštoną kursuoja keletas tiesioginių autobusų, man labai tiko atvykti apie 9.10 val. ir išvykti apie 19.30 val. Pagrindinis kelionės tikslas, žinoma, buvo Nemuno kilpų regioniniame parke pastatytas aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas.

Kūtvėla lankosi Birštone.

Kelionė į Veneciją. Pirmoji diena jūrų valdovės viešpatijoje.

Jeigu kelionė prasideda nuo bilieto pirkimo, tai mano kelionė į Veneciją prasidėjo prieš pusę metų, nors faktiškai į Italiją keliavau tik šių metų sausio pabaigoje. Kainos atžvilgiu tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Veneciją tik keliais eurais lenkė traukinio bilieto Vilnius-Klaipėda-Vilnius kainą. Tiesa, skrydis buvo ne į pačią Veneciją, o jai priskirtą biudžetinį Treviso oro uostą, bet kas galvoja apie tokias detales, kai ekrane mato pigų skrydį? Keliavau su savo ukrainiete drauge Irina iš Kijevo, kuri išvakarėse atskrido į Vilnių ir pas mane nakvojo. Skrydis truko šiek tiek virš dviejų valandų ir nusileido Treviso oro uoste, kur sniego nebuvo nei ženklo. Kelionė iki Venecijos rajono Mestre, kur buvo mūsų viešbutis, oro uosto autobusu truko apie valandą laiko. Pirmą vakarą tik įsikūrėme, pasivaikščiojome po rajoną, supermarkete nusipirkome maisto vakarienei. Pastebėjau vienoje kavinėje du vyrukus, besikalbančius prie man gerai pažįstamo oranžinės spalvos gėrimo ir taip pat jo užsimaniau, nes yra Aperol Spritz ir yra Aperol Spritz Italijoje. Kokteilis kainavo 2,5 euro, o čipsai buvo nemokami,-šituom labai pasipiktino namie pasilikusi tauta, nes Marijos žemėje Lietuvoje toks kokteilis prasideda nuo 4-5 eurų ir jokių čipsų neduoda.

Venecija, mio amore!

Degustacija mokslinės verygizacijos tikslais.

Kūtvėla puola itališkus delikatesus. Skanumynus būtina sunaikinti! 

Ryte papusryčiavome ir ištrepsėjome Venecijos ieškoti. Vietiniame kioske nusipirkome visuomeninio transporto bilietus ir, mano nurodymu, įsėdome ne į tą tramvajų. Tada šiek tiek pasiblaškėme, kol suradome reikiamą autobusą ir jau netrukus buvome Venecijos centrinėje autobusų stotyje Piazzale Roma aikštėje. Pirmu taikymu nėriau į vietinį turizmo informacijos centrą, kur stipriai nusivyliau jų turimu informacinės medžiagos asortimentu ir pasipiktinau pasiūlymu Venecijos žemėlapį... nusipirkti. Mane domino bilietas į Dožų rūmus, nes skaičiau, kad ten prie bilietų būna ilgos eilės, todėl norėjau įsigyti bilietą iš anksto. Žinojau, kad bilietas kainuoja 20 eurų (į jį, nori nenori, įskaičiuoti keli Šv. Morkaus (toliau- San Marco) aikštės muziejai, bet po kitus Venecijos muziejus šį kartą nusprendžiau nevaikščioti, nes bijojau, kad mane gali ištikti Venecijos muziejų šoko sindromas), o man pasiūlė jungtinį bilietą su keliais muziejais už 28 eurus, bet Kūtvėla, kurios giminės šaknys giliai įleistos į Suvalkijos žemę, tokiai turistinei provokacijai nepasidavė. Tada mums pasiūlė bilietą įsigyti jau Dožų rūmuose, bet turizmo informacijos centro darbuotojos tonas buvo toks nemalonus, kad aš net nepaklausiau, kaip iki tų rūmų nueiti. Tiesą pasakius, visi turizmo informacijos taškų darbuotojai, su kuriais man teko susitikti šios kelionės metu, buvo labai nemalonūs. Galbūt juos nuvargino nesibaigiantis visko klausinėjančių turistų srautas?

Kelnas: odekolono, šokolado ir Trijų Karalių miestas. Pirma dalis.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad skaičius asmenų, karalių ar tiesiog išminčių, atėjusių aplankyti naujagimio Jėzusėlio, Biblijoje nėra nurodytas. Dovanų jie atnešė tikrai karaliui deramų- aukso, smilkalų ir miros, nors neabejoju, kad Marija būtų labiau įvertinusi tris karalienes su pampersais, vaikišku šampūnu ir drėgnomis servetėlėmis. Betgi šio reportažo metu Redakcija laikysis kanoniškai priimto sutarimo, kad karalių buvo trys.

Nebrangus skrydis į Kelną buvo mano eilinės nemigos rezultatas, nes vieną naktį prieš gerus kelis mėnesius vis varčiausi pataluose ir niekaip negalėjau užmigti, todėl nusprendžiau pažiūrėti ar Ryanairas kokių gerų kainų nesiūlo (neklauskite, kodėl tai reikėjo daryti antrą valandą nakties) ir štai, prašom, yra geras pasiūlymas į kažkokį ten Kelną. Aš, aišku, nedurna kaip inkilas, pasižiūrėjau internete kas tas Kelnas ir tai, ką man Google Images parodė antrą valandą nakties, man visai patiko, todėl nusprendžiau įsigyti šį skrydį. Kai skrydžio patvirtinimas jau gulėjo mano elektroniniame pašte prisiminiau, kad būtent Kelne per Naujuosius metus iš 2015-ųjų į 2016-uosius migrantai siaubė miestą ir prievartavo moteris (vien Kelne buvo užregistruota 600 lytinių nusikaltimų tą naktį). Kitais metais didesniuose Vokietijos miestuose per Naujuosius metus moterims buvo išskirtas metaline tvora aptvertas getas, kur jos galėjo ateiti, "jeigu pasijustų nesaugiai" savo gimtajame mieste. O vos kelios dienos prieš mano skrydį kažkoks šaunuolis iš Sirijos Kelno centrinėje traukinių stotyje į greito maisto restoraną įmetė Molotovo kokteilį, kuris nudegino paauglei kojas, paskui šis teroristas (arba alleged terrorist, kaip rašo tolerantiškoji spauda) paėmė įkaite moterį ir viskas baigėsi tuom, kad netolerantiška vokiečių policija jį peršovė ir pasiuntė į reanimaciją. Juokas juokais, bet mano kelionės metu Kelnas buvo bene saugiausias miestas Vokietijoje, nes visuomet po tokių įvykių sustiprinama apsauga. O nuo šios vietos-tik apie gerus dalykus. Pažadu!

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Kelno katedra.

Kelnas ar Kiolnas? VLKK teigia, kad "Taisyklingai adaptuota Vokietijos miesto Köln forma yra Kelnas" ir deda nuorodą į Visuotinę lietuvių enciklopediją, kuri savo ruožtu praneša, kad "Köln (Kèlnas), miestas Vokietijos vakaruose, Šiaurės Reino‑Vestfalijos žemėje, abipus Reino; apygardos centras. 961 000 gyventojų (2006); priklauso Reino‑Ruhro aglomeracijai; ketvirtas pagal gyventojų skaičių Vokietijos miestas. Didesnė jo dalis yra Reino kairiajame krante; per Reiną nutiesti 8 tiltai. Upių uostas (didžiausias Vokietijoje; krovinių apyvarta 7–8 mln. t, 2001). Geležinkeliai ir automobilių magistralės jungia Kölną su daugeliu Vokietijos, t. p. Olandijos, Prancūzijos miestų. Kölną juosia žiedinė automobilių magistralė (54 km). Tarptautinis oro uostas (Wahner Heidėje, į pietryčius nuo Kölno; aptarnauja Kölną ir Boną). Metropolitenas (nuo 1985)."... Aš keliu rankas aukštyn ir mojuoju balta vėliava, nes pasiduodu, net nepasiduodu, o tiesiog gėdingai kapituliuoju: tai Kelnas, Kiolnas ar Köln? Redakcija mielai rašytų Odekolonas, tik vat kad tokio miesto nėra, todėl reportaže bus minimas Kelnas, nes taip buvo pas Ryanairą parašyta. 

Mano tiesioginis skrydis iš Vilniaus buvo pakankamai vėlyvas, bet Vokietija turi vieną privalumą keliautojams iš Lietuvos- vokiečiai gyvena viena valanda atgal nuo mūsų, todėl galima "sutaupyti" šiek tiek laiko. Mano kelionės metu Kelne buvo visiška betvarkė su visuomeniniu transportu, negaliojo atsispausdintos transporto schemos, net Google turima informacija buvo klaidinga (sic!), nes vyko kažkokie požeminio geležinkelio tvarkybos darbai (Kelne kursuoja tramvajus, mokantis palįsti po žeme kaip metro), todėl traukiniai nestojo reikiamose stotelėse ir iš esmės turistui buvo gyva pekla ten toje visoje maišalienėje susigaudyti, bet čia gi Vokietija, Ordnung muss sein, todėl beveik visose miesto traukinių ir autobusų stotelėse buvo visuomeninio transporto darbuotojai, kurie nukreipinėjo žmones į reikiamus transportus. Dėl viso šito chaoso į savo hostelį atvykau gerokai po vidurnakčio. 

Ars longa, vita brevis. Apsilankymas ramiausioje Vilniaus bažnyčioje.

Kokia kantri, pagalvoju, kiek ištvėrei! Ir: ar išmuš tavoji valanda? Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada?-Jurgis Kunčinas. O sulauksime, jeigu duos Dievas ir netrukdys žmonės, greitai.

Šiandien sudalyvavau ekskursijoje po Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Marijos Paguodos, Paguodėjos) bažnyčią Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje. Apie tokią negirdėjote? Nenuostabu. Ji nukišta į tranzitinį Vilniaus senamiesčio kampą, kuris, jeigu jau taip nuoširdžiai, niekada nebuvo labai jau kažkoks prestižinis. Tik šių metų birželio mėnesį ji buvo atšventinta kaip bažnyčia ir dėl savo sudėtingos istorijos yra praktiškai netyrinėta specialistų, todėl viešojoje erdvėje yra daug netikslios informacijos. Iš anksto atsiprašau, jeigu bus netikslumų ir mano pasakojime.

Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniaus senamiestyje.

Savičiaus gatvė mane pasitiko į gatvę "išsprogusiais" barų staliukais. Taip sakau ne todėl, kad kartas nuo karto Vilniaus senamiestyje randama nesprogusių karo reliktų, bet todėl, kad nežinojau apie tokią koncentraciją barų ir restoranų šioje gatvėje, nes paprastai ji būna tyli ir nejauki. Bet gyventi šioje gatvėje nenorėčiau-labai daug triukšmo, cigarečių dūmų ir tranzitinio automobilių eismo. O dabar dar ir turistų minios pradėjo voromis traukti.

Trumpas dangun ėmimo momentas: skrydis oro balionu virš Vilniaus.

Prieš kurį laiką su manimi susisiekė labai maloni ponia iš portalo Laisvalaikio Dovanos ir pasiūlė man...dovaną! Tai buvo kvietimas išbandyti kurią nors paslaugą/pramogą ir pasidalinti įspūdžiais su Kūtvėlos tinklaraščio skaitytojais. O kadangi Kūtvėla labai mėgsta dovanas, tai dabar ir skaitote reportažą apie skrydį oro balionu! Lietuva, sakoma, pirmauja pasaulyje pagal oro balionų skaičių, tenkantį vienam šalies gyventojui.

Ursulijus Lepečkojauskas skrenda oro balionu.

Portale dovanas patogu filtruoti pagal gyvenamąją vietą, todėl pasirinkau Vilnių, o jame galima pasinaudoti net 591 šio dovanų portalo pasiūlymu! Kiek pasvarsčiusi, dėl etikos priežasčių atmečiau pasiūlymus su gyvūnais (pvz. fotosesija su žirgu), nes manau, kad gyvūnai neturėtų būti naudojami žmonių pramogoms. Šituom aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad šiame dovanų portale siūlomos paslaugos/pramogos su gyvūnais yra kokios nors neetiškos, tai yra mano asmeninis apsisprendimas. Netrukus dėl logistikos sunkumų teko atmesti ir intriguojantį pasiūlymą romantiškai vakarienei ir ekskursijai Norviliškių pilyje, nes iki jos nekursuoja tarpmiestinis susisiekimas autobusais, o aš nevairuoju. Ilgai svarsčiau SPA ritualo "Alyvų žiedai" pasiūlymą, į kurį įeina masažuojamasis kūno šveitimasi-įvyniojimas, veido masažas ir kaukė. Už lango dar buvo nenutirpęs sniegas ir todėl tos alyvos labai viliojo. Galiausiai, pasekiau Cezario pavyzdžiu, treptelėjau koja ir pasakiau sau alea iacta est-renkuosi tai, ką visada svajojau padaryti, bet iš baimės drebinau kinkas: noriu skristi oro balionu! Pasiūlymas skamba taip: "Siūlome išvysti Vilniaus panoramą kitu kampu! Skrydžio metu lėtai sklęsite virš senamiesčio bokštų ir grožėsitės nuostabiaisiais Lietuvos sostinės vaizdais. O galbūt norite ištrūkti iš miesto? Tuomet rinkitės skrydį oro balionu virš Trakų pilies ir žadą atimančio Trakų ežeryno. Ore Jus lydės jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvos padanges skrodžianti „Hot Air Lines“ oreivių komanda, kuri garantuos puikius įspūdžius! Po skrydžio Jūsų lauks smagios oreivių krikštynos bei skrydžio diplomai, kurie primins šį nuostabų nuotykį! Pasiūlymą sudaro: pasiruošimas skrydžiui; skrydis oro balionu virš Vilniaus arba Trakų; oreivių krikštynos ir skrydžio diplomai; specialus aviacinis draudimas."

Dovanų kuponas netrukus atsirado mano elektroniniame pašte. Skrydžiui oro balionu reikėjo registruotis paslaugos teikėjo Hot Air Lines tinklalapyje užpildant nesudėtingą formą, pasirenkant skrydžio miestą ir laiką (rinkausi Vilnių ir savaitgalius). Kiek dvejojau tarp bilieto tipo "Pavienis" ar "VIP", nes ant mano kupono to nebuvo parašyta (arba nelabai raštinga esu ir nepamačiau), o paslaugos teikėjo tinklalapyje neparašyta, kuo šitie du bilietų tipai skiriasi. Pasirinkau "Pavienis", čia kaip skrendant su Ryanair yra "Priority" ir "Economy" klasės, bet nuo to, kad "Priority" klasės keleiviai įlipa pirmiau, juk lėktuvas anksčiau nepakyla, ar ne? Gavau patvirtinimą į elektroninį paštą, kad registracija atlikta sėkmingai ir dabar reikia laukti skambučio. Trauktis nebėra kur! Mamai nesakiau.

Skambučio sulaukiau greitai, vos po trijų savaičių. Planuojamas skrydis buvo...poryt! Reikėjo skubiai atsiversti kalendorių ir keisti planus. Tiesa, tai skamba baisiau negu buvo iš tikrųjų, nes rytinis skrydis buvo vykdomas intervale 6.30-10.00 val. ryto, todėl visa diena lieka prieš akis. Patvirtinau skrydžio datą, o galutinį patvirtinimą ir piloto kontaktus gavau dieną prieš skrydį: visada yra tikimybė, kad skrydis neįvyks dėl pasikeitusių oro sąlygų. Man buvo labai patogu atvykti iki pakilimo vietos prie Baltojo tilto pirmuoju rytiniu autobusu iš Baltupių. Susirinkimo laikas buvo 6.30 val. ryto, todėl žaisminga kaip žebenkštis nuliuoksėjau prie į Baltojo tilto pievutę įvažiavusio automobilio su priekaba, iš kurios netrukus tvirti vyrukai išstūmė oro baliono krepšį. Tada pamačiau, kad aplink šešiavietį oro baliono krepšį mūsų žaismingų kaip žebenkštys stovi kokie dvylika. Na, pamaniau, muštis-tai muštis.

Atviros architektūros savaitgalis Open House Vilnius 2018: nuodėmė sėdėti namie!

Neįtikėtinai šiltą balandžio savaitgalį Vilnius buvo pilnas patogia avalyne avinčių žmonių, uoliai rankose gniaužančių mėlynas Open House Vilnius knygeles su lipdukais, nes lankytojams duris atvėrė net šešiasdešimt du pastatai, paprastai labai ribotai prieinami arba visiškai neprieinami paprastam žmogui. Nors iš pradžių planavau lankytis tik tuose pastatuose, kurie nereikalavo išankstinės registracijos, į mano norimų aplankyti pastatų sąrašą pateko LR generalinė prokuratūra ir į jos ekskursiją jau teko registruotis (kaip sakoma, nori Dievą prajuokinti-papasakok jam savo planus). Žinoma, visada galima bandyti ten patekti ir be išankstinės registracijos, tarkime, išgrobstant ką nors stambiu mastu, tai netgi būtų added bonus, nes po to sektų privati ekskursija Lukiškėse. Kažkiek susiorientuoti lankymui atvertų pastatų žvaigždyne man padėjo kolega blogeris ir skaitmeninis klajoklis Augustinas Žemaitis savo blogo įraše Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti. Nusipirkau trijų dienų terminuotą visuomeninio transporto bilietą (8 eur), su kuriuo visą savaitgalį galėjau važinėtis po Vilnių ir varstyti visas atviras duris.

Taigi, savo Open House Vilnius 2018 reikalą pradėjau ten, kur nemažai žmonių savo reikalus baigia- Lietuvos respublikos generalinėje prokuratūroje (LR prokuratūrų administraciniame pastate).

LR generalinė prokuratūra. K.Lupeikis, 2008 m.

Kadangi į šią ekskursiją reikėjo iš anksto registruotis internetu, tai pusvalandis iki registracijos pradžios jau nekantriai skrebenau nagais į ID kortelę. Penkiolika minučių iki registracijos pradžios užlūžo organizatorių serveriai ir Facebook'e iškilo "raudų siena". Dešimt minučių po registracijos pradžios serveriai atsigavo, o pusvalandis po registracijos pradžios į populiariausius pastatus užsiregistruoti jau nebebuvo galima-neliko vietų, o norinčių eilės buvo iki kitų metų; Lukiškės užsipildė per šešias minutes. Tiesa, mane į LR generalinę prokuratūrą sistema sugebėjo užregistruoti du kartus, taip atimdama iš kažko kito galimybę dalyvauti ekskursijoje-laimei, kelis į registraciją nepatekusius žmones visgi priėmė vietoje (kas tada kelia klausimą dėl išankstinės registracijos būtinumo, kurios metu, bent jau teoriškai, lankytojus reiktų patikrinti ar ne psichai kokie).

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis "Svajonės". Ar yra vaistas nuo ledo skulptūrų festivalių?

Geriau už ledo skulptūras gali būti tik ledo skulptūros! Kai Aistei pasakiau, kad šiais metais važiuosiu į net (tik?) tris ledo skulptūrų festivalius (du Lietuvoje ir vieną Latvijoje), ji iš karto nustatė diagnozę: "Tu galvą persišaldei". Tačiau ledo skulptūrose yra kažkokia nenusakoma trauka, jos kaip kokios sirenos traukia kiekvienais metais vėl ir vėl važiuoti jų žiūrėti. Pirmasis mano aplankytas Jelgavos ledo skulptūrų festivalis buvo 2014 m., kai jis paskutinį kartą buvo rengiamas kitoje vietoje, tada buvo pliusinė temperatūra ir teko braidyti po purvą, o tirpstančios skulptūros tiško tiesiog akyse (Pakruojo dvaras-Jelgava-Jelgavos ledo skulptūrų festivalis). Tačiau minios žmonių, suplūdusios pažiūrėti ledo skulptūrų, mane labai suintrigavo, o be to, mes net neišbuvome iki žadėtųjų fejerverkų, nes kelionių agentūra-kaip visada-primakliavojo su programa. Taigi, dar kitais metais atvažiavau savarankiškai ir jau su nakvyne, kurią derinau prieš gerą pusmetį iki kelionės, nes tada Jelgavoje nelabai buvo kur apsistoti (Jelgavos ledo skulptūrų festivalis 2015). Man taip patiko, kad dar kitais metais suorganizavau kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį savo mamai ir dviems jos kolegėms. Deja, trečias kartas melavo net neraudonuodamas ir festivalis išsigimė, nes nebuvo imtąsi priemonių suvaldyti žmonių srautams (nors ir buvo prognozuota 4,000 lankytojų); realiai buvo gaila išleistų pinigų nakvynei ir kelionei (Trečias kartas nemeluoja: Jelgavos ledo skulptūrų festivalio fiasko). Dar kitais metais kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį gavau dovanų, tuom pačiu gavau ir progą įsitikinti, kad šio festivalio organizatoriai nepasimokė iš pernai metų klaidų,- mūsų autobuse buvo žmonių, kurie stovėjo valandą laiko prie bilietų kasos, todėl išgirtųjų ledo skulptūrų taip ir nepamatė, nes jau reikėjo važiuoti namo; net Kūtvėla pametė moterišką kuklumą ir visur lindo be eilės (Vienos dienos kelionė į Biržus ir Jelgavos ledo skulptūrų festivalį). Šiemet užsidegiau azartu palyginti Lietuvos ir Latvijos ledo skulptūrų renginius, todėl vėl užlipau ant savo mėgstamo grėblio-ledo skulptūrų festivalio Jelgavoje.

Šiais metais Jelgavos ledo skulptūrų festivalio organizatoriai tikrai padarė išvadas ir padidino festivalio teritoriją, perskėlė visą festivalio zoną į keletą įėjimų/išėjimų, net ir bilietų kasos buvo išmėtytos po visą miestelį. Aš apsidraudžiau ir važiavau penktadienį, todėl žmonių srautas buvo labai normalus, o man bus įdomu paskaityti įspūdžius iš savaitgalio keliautojų. Tai, ką pamačiau šiame Jelgavos ledo skulptūrų festivalyje, atpirko visas ankstesnes nuoskaudas ir dar davė džiaugsmo avansu kitiems metams, nes vėl būtinai važiuosiu!

Kūtvėlos favoritas.

Vilkaviškis ir Paežerių dvaro ledo skulptūrų festivalis.

Ką pamatyti Vilkaviškyje? Yra šis bei tas, bet tokio turizmo klausimu apleisto miestelio dar turbūt nemačiau. Nors Vilkaviškio turizmo informacijos centre radau kalnus turistinės makulatūros, tenais nebuvo normalaus Vilkaviškio žemėlapio su jame normaliai ir suprantamai turistui nurodytomis lankytinomis vietomis, apie turistui draugišką TIC tinklalapį jau nė svajoti nedrįstu. Pasirodo, kultūros klausimais Vilkaviškis tituluojamas "Lietuvos Černobyliu"! Taigi, teko improvizuoti, tik dabar šiek tiek baiminuosi, kad pradėsiu naktimis švytėti.

Vilkaviškis. Gatvės menas.

Vilkaviškis- jotvingių gyvenamos žemės. Gyvenvietė pradėjo kurtis XVI a. pr. Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca 1545 m. paskyrė dalį miško žydų sinagogos reikmėms; joje buvo saugoma viena seniausių Torų Lietuvoje. Magdeburgo teises Vilkaviškis gavo 1660 m. iš Jono Kazimiero Vazos, o Vilkaviškio herbas Lelija primena didikų Pacų herbą-jie buvo miestelio savivaldos iniciatoriai. Miestelis labai nukentėjo Napoleono karo, Pirmojo pasaulino karo ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Viena iš Vilkaviškio įžymybių-Vilkaviškio dvaras. Šis dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1773 m. Tuo metu jis priklausė Mykolui Oginskiui, Vilkaviškio seniūnui ir LDK etmonui. Tačiau šį dvarą išgarsino ne kas kitas, o Napoleonas, keturias dienas apsistojęs Suvalkijoje. Manoma, tai buvo gausiausiai kada nors Lietuvos istorijoje vienoje vietoje sutelkta kariuomenė. Napoleonas panaikino baudžiavą Suvalkijoje, todėl šis kraštas ateityje netruko išgarsėti šviesiais žmonėmis. Dabar dvaras yra privatizuotas, jame gyvena žmonės. Atrodo, šis pastatas neįtrauktas į kultūros paveldo registrą. Visgi, frontonas su kolonomis restauruotas dailiai. Ar Napoleonas 1812 m. tikrai buvo apsistojęs Vilkaviškio dvare? Yra tuo tikinčių. Kita vertus, gerb. Benjaminas Mašalaitis tuo abejoja: Napoleono bendražygių memuaruose nurodomas visiškai kitas medinio dvaro kompleksas, kurio nebėra jau bene 150 metų, o pasakų rimtiems žmonėms sekti gal ir nereikėtų.

Vilkaviškio dvaro fasadas.

Vilkaviškio dvaras.

Savaitgaliais lankome kaimynus: Kūtvėla keliauja į Daugpilį. Antroji diena.

Šiandien su turistine programa startavome apie 10.00 val. iš mano viešbučio kai mane pasitiko gidė Inesa ir visą pusdienį mudu su Ursulijumi buvome atiduoti į jos globą. Pirmiausia su Inesa pasivaikščiojome po Daugpilio istorinį centrą. Būtent po istorinį centrą, o ne senamiestį, nes čia architektūra būdinga XIX a. Caras įsakė mieste statyti iš plytų (žinomi 22 profiliuotų plytų tipai) ir elektrifikuoti, kad miestas būtų puošnus ir turtingas. Istoriniame centre išskiriama 80 kultūriškai ir istoriškai žymių pastatų. Turistai iš Rusijos dažnai sako, kad miestas panašus į Peterburgą.

Daugpilio atsakymas Vatikanui.

Kūtvėla lietaus nebijo. 

Tyli ežerų krašto pasaka: Kūtvėla lankosi Zarasuose.

Pasakojama, kad kažkada ant didelės kalvos gyveno milžinų šeima, kurioje augo milžinukas Azerasas, kuris mėgo žaisti slėpynių. Vieną dieną šeima išėjo į mišką ir milžinukas pasislėpė taip gerai, kad tėvai ilgai negalėjo rasti, ir užsnūdo. Tėvas pradėjo šaukti "Azerasai, Azerasai!", o aidas jam atsakė "Zarasai, Zarasai!". Išgirdęs balsus, milžinukas atsibudo ir susirado tėvus, tada visi laimingai grįžo namo. Vėliau, kai čia įsikūrė žmonės, jie ir pavadino miestą Zarasais. Festivalio "Galapagai" metu negalėjau skirti pakankamai dėmesio pačiam miesteliui, tai ištaikiau dieną sugrįžti. Mane labai domina mažų miestelių turistinis potencialas. Ar Zarasai gali tapti turistų traukos centru?- Be abejo, kad taip!

Ežerų krašto grožis.

Dabartinio Zarasų miestelio teritorijoje piliakalnių neaptikta, bet jų gausumas apylinkėse rodo, kad kraštas tankiai gyventas I-II mūsų eros tūkstanmetyje ir čia buvo etninės sėlių žemės. XII-XIV a. dokumentuose Zarasai ir jų apylinkių ežerai neminimi, sunku pasakyti, kada atsirado Zarasų gyvenvietė, nes nėra pakankamų archeologinių duomenų, bet Zarasai miesteliu vadinami nuo 1522 m. Palanku kurtis Zarasuose buvo dėl prekybos kelio iš vidurio Lietuvos į Rygą ir Pskovą. XVI a. Zarasai minimi kaip viena iš Vilniaus vyskupijos valdų. 1613 m. Zarasai pirmą kartą pažymėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje kaip "Jeziorosa". XVIII a. miestelis ir apylinkės nukentėjo nuo švedų antplūdžio ir maro, paskui caro nurodymu buvo perduoti Vilniaus generalgubernatoriaus išlaikymui. 1812 m. Napoleono karo metu buvo susirėmimas, yra likę prancūzų kapų. 1836 m. Zarasuose apsilankė Rusijos caras Nikolajus I, jį sužavėjo miestelis ir apylinkės taip, kad panoro pavadinti miestelį savo sūnaus ir įpėdinio garbei Aleksandrovsku, bet Rusijoje jau buvo toks miestas, todėl Zarasams "teko garbė" tapti Novoaleksandrovsku. 1917 m. miestui suteiktas Ežerėnų pavadinimas, bet šiandien žemėlapyje vėl rasime Zarasus. Ežeringasis Zarasų kraštas davė mums šviesuolių: Pažiegės kaime gimė kalbininkas Kazimieras Būga, Madagaskaro vienkiemyje -svarbus bažnyčios veikėjas arkivyspupas Mečislovas Rainys, Rokėnų kaime-kompozitorius ir pedagogas Juozas Gruodis. Zarasų miestelis užima 1750 ha, čia gyvena apie 8,000 gyventojų. Senoji Zarasų miestelio dalis yra urbanistikos paminklas: Zarasų išplanavimas yra vienintelis toks Lietuvoje tarp XIX a. taip vadinamų "rusų miestų" pavyzdžių. Šiandien Zarasai garsėja kaip kurortinė teritorija.

Blogapagas Galapaguose: pasileisk plaukus ir šėlk!

Šį savaitgalį mūsų klaikiai pretenzingų blogerių komanda iš Lietuvos blogosferos elito vyko į skubų iškvietimą Zarasuose, kur vyko muzikos ir laisvalaikio festivalis Galapagai.

Kūtvėla goes Galapagai.

Aš pirmą kartą buvau tokiame festivalyje, nes savo metu į tokią bakchanaliją manęs mama būtų neišleidusi ir, tiesą sakant, būtų gerai padariusi, nes festivalio veiksmas visiškai nurovė stogą! Ruošdamasi festivaliui iškračiau rūbų spintą, nes gide merginoms apie tobulą atmosferą buvo nurodytos stiliaus gairės ir festivalio merginų fetišu buvo paskelbtas vienaragis. Šituom pažymima, kad vienintelis festivalio vienaragis buvo ant manęs, ir man kyla klausimas, kodėl festivalio organizatoriai nereinforsino dresskodo?

Į festivalius vykstant reikia pasipuošti. 

Į festivalį visi trylika (sic!) interneto erdvės pažibų važiavome kartu specialiai suorganizuotu blogeramobiliu. Išvykome iš Vilniaus šiek tiek po 10.00 val. ir Zarasuose buvome apie 13.00 val. Ten mus maloniai pasitiko festivalio organizatoriai, viską aprodė, tada liepė pasileisti plaukus ir turėti gerą laiką (na, kas dėl plaukų, tai man problemų paprastai nekyla). Renginio grotžymę socialinei medijai #blogapagai pasiūliau aš ir tuom didžiuojuosi, nes sudurtinis žodis su taisyklingai parinkta jungiamąja balse sužavėjo pačią ponią Loretą Vaicekauskienę, prieš kurios šešėlį dreba VLKK.

O prieš mano šešėlį dreba kelionių agentūros. Blogeramobilis en route to Galapagai.

Festivalio dalyviai nakvojo palapinių miestelyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip pabėgėlių stovykla. Ir kaip tokioje gausybėje palapinių naktį be mėnesienos rasti savąją? Challenge accepted. Žinoma, visada galima prašytis į svetimą palapinę, dėl ko būtų daug nesantuokinio sekso, kas, atsižvelgiant į apverktiną demografinę šalies padėtį, visai svarstytinas dalykas. Festivalio rengėjams reiktų pagalvoti apie galimybę įsteigti atskiras zonas norintiems prisišaukti gandrus. Ne veltui mano akyse tą vakarą vyko tiek bernvakarių!

Geras ežeras, geras oras, gera muzika, geras maistas. Gerai gyventi gera. 

Užskaitau. Šitas žmogus žino, ko nori. 

Tuo pačiu, gal kas žinot koks etiketas prašant leidimo užeiti į svetimą palapinę? Pasibelst į žolę?

Europe in My Region Blog Contest: The Anyksciai Treetop Walking Path

This blog post is an entry to "Europe in My Region Blog Contest" as an acknowledgement for the European Union funding to Lithuania.

This treetop walking path is the only such path in the Baltic countries and even in the Eastern Europe. The path is situated in Anyksciai forest near the Puntukas stone, which honours two famous Lithuanian aviators Steponas Darius and Stasys Girėnas. The path starts on the ground and slowly rises to the height of 21 meter and runs 300 metres, concluding with the observation tower at the height of 34 meters. Visitors can admire the bend of Šventoji river during four seasons of the year. The design of the path is based on the folklore ribbon and the prominent rhombus symbol.

The main argument against this project was the fear that hordes of tourists will destroy the sanctity and the quietness of the Anyksciai forest, and that they will trample on the forest ground and ruin the flora beyond recovery. Fears were not grounded because the sensational treetop walk enables a large amount of people to enjoy the scenery without actually stepping on it. This may be the reason the Anyksciai treetop walking path won the first award from the United Nations World Tourism Organization in 2016 as the most innovative tourism project.

The path was opened by the President of Lithuania Dalia Grybauskaitė on 07 August, 2015. The total European Union funding for this project was 2,5 mln Euros. Since then, the Anyksciai treetop walking path has been a tourism success in Lithuania and very popular with neighbouring countries. The first opening weekend welcomed 11,000 visitors. Naturally, the first season was challenging with parking and catering issues because nobody could have assumed such popularity of a seemingly humble project.

Official information about EU funding and the Anyksciai treetop walking path: Anykščiuose atidarytas medžių lajų takas (LT)
Official website of the Anyksciai treetop walking path with visitor information: MEDŽIŲ LAJŲ TAKO KOMPLEKSAS (LT)

This blog post has been brought to you by Ele Pranaityte. Tweet to me @Kootvela.

Turizmo naujienų paroda Adventur 2017. Paragauk Pasaulio, Paragauk Lietuvos!

Skubus Kūtvėlos iškvietimas. Negaliu nereaguoti :-) 

Netikėtai susimakalavus planams į šiuos kasmetinius turizmo atlaidus kelionių poteriauti su Ursulijumi Lepečkojausku išvykome neplanuotai, bet pakiliai, nes mudu nuvežė geroji mūsų kelionių fėja Gintarė, su kuria Ursulijui žmoną Rygoje pirkome. Pernai man ši paroda paliko prastą įspūdį dėl tų pačių užpernai naudotų dekoracijų, bet šiemet buvo visiškai atnaujintas dizainas Lietuvos salėje. Tiesą sakant, įspūdis buvo toks, kad net žandikaulis atvipo ir barkštelėjo į grindis. Nuotraukų nedaug, nes nebuvo kada paveiksluoti, skubėjau tik už žandų kišti viską, ką buvo priruošę iš visos Lietuvos suvažiavę turizmo mugės dalyviai. Šios mugės tema: #ParagaukPasaulio, #ParagaukLietuvos .

Ursulijus Lepečkojauskas atvyko į Adventur turizmo naujienų mugę. 

Akcentai su tautiniais kostiumais buvo pastebimi visoje parodoje, kai kam tai patiko, kai ką tai erzino. Ursulijus Lepečkojauskas truputį nusiminė, kad meškos neturi tautinių kostiumų. Pažadėjau ką nors numegzti.

Pirmas įspūdis-labai teigiamas. 

Kiekvienas stendas buvo apipavidalintas pagal savo krašto akcentus, tai net akys raibo, nežinojau, nei kokia tvarka vaikščioti, tai jautėme įkvėpimą ir judėjome kaip čakros kreipė. Ir dar baisu buvo Gintarę pamesti, jai tai-pirma paroda, tai pasiklys dar tarp visų skanumynų!

Ursulijus Lepečkojauskas gėrisi šarvais. 

Kūtvėla keliauja į Rygos kalėdinę mugę Ursulijui Lepečkojauskui žmonos ieškoti.

Pasisodino mane ant sofos Ursulijus Lepečkojauskas ir kaip toje liaudies pasakoje pasakė rimtu snukučiu veidu: "Motin, atėjo man metas vesti. Surask man žmoną. Žiūrėk, kad būtų geros veislės, graži, sveika, apvalių formų, ūkiška, su geru kraičiu, rankdarbius mokėtų daryti, kad būtų taupi, dievobaiminga, gerų manierų ir skaniai gamintų". Aš tik rankomis skėstelėjau. "Kurgi, Ursulijau, aš tau tokią žmoną rasiu? Pagailėk manęs, senos moteriškės, nevaikyk už devynių jūrų, devynių kalnų, piršliais pas carą Sultaną." Bet Ursulijus taip užsispyrė, kad teko man, senai moteriškei, pasukti galvą ir prisiminiau, kad šiemet visi labai giria Rygos kalėdinę mugę, ir taip giria, kad reiktų patikrinti, ar nemeluoja, o be to, į muges suvažiuoja įvairių žmonių iš svečių šalių ir tikrai bus piršlių ir piršlienių, kurie žinos gerų nuotakų. Tai kaip ir reikalas buvo išspręstas. Liko tik transporto klausimas, kur galingas roges iki Rygos gauti, trejetų arklių kinkytas kad nuotakos labiau dabotų, ir čia Gintarė pasisiūlė į kompaniją. Nors ne rogėmis sliuogėme iki Rygos, o žaliu automobiliu riedėjome, kuris kelionės pabaigoje tapo nenusakomo purvinumo spalvos, vis tiek kelionė labai pasisekė. Namų saugoti palikau savo naują draugą Kristoforą Mikalojų Radvilą Žiurkėną (kolei mažas-tai Kristupėlis).

Kad Gintarei geriau vairuotųsi, dar blynų ryte iškepiau, ir jau tada- į Rygą! Oras visi keturi metų laikai pasitaikė, kelias nuo Panevėžio iki Rygos tai tikrai nuo caro Sultano laikų, lopas ant lopo, siaurybė ankštybė, laimė kartas nuo karto Satoilas pastatytas. Mūsuose dabar jau tokia mada iš Vakarų atėjusi, kad Statoile tualetas mokamas 0,50 eurocentų, bet gauni čekutį tai sumai apsipirkti. Danų autobusas su moksleiviais tai pilvu pro tuos barjerus šliaužė, o sako Vakarai, Skandinavija- tai aukšta elgesio kultūra. Aukšti, matomai, buvo tik barjerai Statoilo tualete šį kartą.

Ursulijus Lepečkojauskas viltingai žvelgia Latvijos sostinės link.

Rygoje buvome apie pusiaudienį. Pasistatėme automobilį prie Centraltirgus cepelinų angarų. Automobilio stovėjimas Rygoje brangiai mokamas, bet kai mes tokios ekspertės, tai pasistatėme kur buvo vietos. Gintarė sumokėjo 10 eurų su centais nuo 12.20 iki kitos dienos 07.00. Tiek ilgai būti neketinome, bet tos technologijos tai tikrai gyvenimo nepalengvina. Kita vertus, kai keliauja istorikė ir filologė, tai ir technologijos nepadeda. Nusipirkome visuomeninio transporto bilietus (5 eurai/ 24 val.) ir leidomės vykdyti mano sudarytą pažintinę programą.Visų pirma tramvajumi nuriedėjome iki Rotermann kvartalo. Reklama mane subalamūtino.

It is to be a diverse block in the most active part of the large city. Everyday processes will allow you to feel as if you were taking a walk and to breathe freely, because after all, everything will be close to you – your family, your job and your entertainment. You’ll enjoy unhurried meals and nearby restaurants. You will be able to take short walks to enjoy timely exhibitions in the Old City which is right nearby at the end of the street. You’ll be able to meet people and live and work without wasting time on the road. You’ll be able to be together with everything that is important to you.

Prireikė GPS navigacijos (pas Gintarę internetai veikia Baltijos šalyse), kad surastume tą malonumų oazę griūvančio Rygos rajono širdyje.

Rotermann kvartalas Rygoje.

Jeigu jie ir toliau vystys idėją tokiais tempais kaip čia užfiksuota, ta šio kvartalo laukia tokia pat sėkmė ir šlovė kaip Vilniaus nacionalinio stadiono.

Keletas mažiau akis badančių namų Rotermann kvartalo paribyje. 

Kadangi žiūrėti nebuvo į ką, ir nebus dar ilgus metus, nukeliavome iki kito kelionės taško- Radisson Blu viešbutyje esančio panoraminio baro. Planavau pažiūrėti Rygos panoramą nuo "Stalino kumščio", bet nesezono metu ten esanti panoramos aikštelė nedirba. Viešbučio bare buvo pilna turistų, prieš gėrimus pasitiesusių miesto žemėlapius ir vedžiojančių po juos pirštais. Vaizdinga panorama atsiskleidžia netgi iš-pardon- damų kambarėlio. Gurkšnojome gėrimus su fantastiškais Rygos vaizdais ir mėgavomės gyvenimu.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": mylėti reikia mokytis.

Mano buto tualete apsigyveno voras. Tiksliau, persikraustė iš virtuvės. Jis vardu Silvestras (kirtis ant SilVEStras). Kyla šiokių tokių etinių dilemų naudojantis minėtais patogumais, bet kai gyveni voratinklyje tualete, tai prie visko galima priprasti. Man Silvestras netrukdo- mažas butas pakankamai didelis mums abiems, nors pageidaučiau, kad jo šeimos narių skaičius ateityje neviršytų dviženklio. Į voratinklius, dulkes ir kampe sumestas rūbų krūvas aš žiūrau filosofiškai ir butą tvarkaus tik tada, kai jis pradeda priminti legendines karaliaus Augėjo arklides. Gal ir ne visai Feng Shui, bet ką dabar.

Bet artėja Kalėdos ir vis labiau šlapimo pūslę spaudžia tas iš vaikystės įkaltas traumuojantis motyvas, kad reikia susitvarkyti butą prieš didžiąsias metų šventes ir iki šiol ramiai stalčiuose tūnoję parduotuvių čekiai pradeda tuntais virsti lauk ir reikalauti dėmesio; ir dar būtinų būtiniausiai  reikia susitvarkyti palovį, kuriame, pasak visų pasaulio mamų, kaupiasi visos devynaukščio daugiabučio metų šiukšlės. Jau įsivaizduoju, kaip svečiai ateina, pasigroži Advento vainiku ant spintos durelių, pagiria šlyžikus, o paskui palenda po lova pažiūrėti, ar ten švaru. Kažkodėl buto generalinis tvarkymas prieš didžiąsias metų šventes mano vaikystės metais sugebėdavo tapti didesene stichine nelaime nei Pasaulio Tvanas (kuris, reikia pripažinti, gerai visus nešvarumus išplovė).

Kalėdos Vilniuje.

Apsidairiau šiandien ryte ir pagalvojau, kad apsitvarkyti visgi kaip ir reiktų.bet tada supratau, kad to daryti visiškai neverta, nes daiktų dėti tiesiog nėra kur. Butas apstatytas senoviškai su visiškai nepraktiškais baldais, nes Homo Sovieticus gyvenimas tilpo į dvi lentynas ir tris stalčius. O dabar vien mano knygoms reiktų atskiro kambario-bibliotekos. Tai nuėjau ir patikrinau, ar Silvestras dar gyvas (buvo įtarimų, kad užsilenkė, nes jo pasirinktoje gyvenvietėje voratinklis ne kažką tesugaudavo pusryčiams, bet gal jis pasninkavo prieš Kalėdas, suprasi tuos kampininkus), ir iškrapščiau jo geresniąją pusę iš vonios, kur užmerkiau savo skalbinius. Vis Dievo kūriniai, lai gyvena, pasaulis didelis ir vietos visiems užteks.

Ramaus Advento ir gero laukimo.

Jūsų Kūtvėla