Naujoji Vilnia. Šiurpą keliantis, mitais apipintas, Dievo ir žmonių pamirštas rajonas.

Naujoji Vilnia, Nowa Wilejka, Novovileiskas, "negyvenčiau čia, net jeigu ir primokėtų"... Apie šį Vilniaus rajoną turbūt visi esame girdėję, bet ne visi esame čia lankęsi, nebent tranzitu kirtę patys to nesuprasdami. Štai aš apsiginklavau pažintinio maršruto žemėlapiu, pasikviečiau į kompaniją savo kolegą Vakarį ir apsiniaukusį šeštadienį išvykome Naujosios Vilnios tyrinėti. O kadangi baisiau už Naująją Vilnią gali būti tik mirtis iš bado vidury miesto, todėl net ir po maisto krepšelį susidėjome. Kaip praktika parodė, tai buvo puiki mintis. 

Kūtvėla lankosi Naujojoje Vilnioje.

Derinomės derinomės prie to lietuviško oro, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi. Į dienos išvykoms skirtą kuprinę įsidėjau mažą lietsargį, ant galvos užsivožiau skrybėlę nuo saulės. Šalis ta Lietuva vadinas! 

Palei Vilnios (Vilnelės) upę seniau buvo malūnų rajonas Rokantiškės, o Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Didelė paskata vietovės augimui buvo XIX a. nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva ir Liepoja-Romnai. Pats geležinkelis nėra dalykas blogas, bet žymiai geriau už patį geležinkelį yra geležinkelio stotis, nes iš traukinio mažai naudos, jeigu jis nesustoja. Kai yra geležinkelio stotis, gyvenvietė turi paskatą augti ir vystytis, nes yra susisiekimas su didesniais centrais. Sakoma, kad caro inžinieriams buvo siūlomi kyšiai, kad viena ar kita gyvenvietė būtų suplanuota kaip stotis. Patogi strateginė padėtis savaime skatino ir pramonės plėtrą ir 1903 m. Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Tarpukariu pramonės vystymasis sustojo, čia buvo įkurtos kareivinės. Sovietmečiu senosios pramonės tradicijos buvo pratęstos jau su nauja administracija, miesto teisės panaikintos ir Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus. Įdomu tai, kad sovietmečiu Vilnius buvo suskirstytas į keturis rajonus: Tarybų, Lenino, Spalio ir Naujosios Vilnios. Po Nepriklausomybės planine ekonomika paremta pramonė žlugo ir vietos gyventojams iškilo socialinių problemų, daug žmonių liko bedarbiais. Šiuo metu padėtis, atrodo, stabilizavosi, atsirado naujų  įmonių, statomi nauji individualių namų kvartalai. Manoma, kad Naujojoje Vilnioje gyvena apie 32,000 gyventojų. Rajonas išsaugojo savitumą dėl natūralaus gamtinio barjero. Kiekvienas Vilniaus rajonas turi savų problemų, bet man Naujojoje Vilnioje labai į akis krito asfaltuotų gatvių trūkumas, bloga šaligatvių būklė, centralizuoto vandentiekio nebuvimas.

Nors daug kur akcentuojama, kad "čia turistų neaptiksite", šį faktą sunku patvirtinti ar paneigti, nes nėra objektyvių galimybių tiems turistams Naujojoje Vilnioje suskaičiuoti. Tačiau čia yra ką pamatyti, tuom netrukus patys įsitikinsite. 

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": kaip baras ir vienuolynas vietos po Saule nepasidalino.

Netyla skandalas dėl baro senamiestyje ir pranciškonų vienuolių konflikto. Šiaip būčiau nekreipusi į tai dėmesio ir leidusi jiems patiems tarpusavyje išsiaiškinti, bet paskutinė "15min" portalo publikacija "Vienuolių uždaryto sostinės baro „7 Fridays“ savininkas: tai tipinis reiderizmo atvejis" privertė mane reaguoti ir parašyti šį įrašą. Pateikiu screenshots iš straipsnio tam atvejui, jeigu šie teiginiai vėliau dingtų. Pirmiausia noriu panagrinėti du straipsnyje išsakytus pastebėjimus dėl nuosavybės teisių ir pasikeitusių savininkų skaičiaus.

Ištrauka nr.1.

Noriu pastebėti, kad nuosavybės dokumentų reikalavimas šiam pastatui yra absurdiškas. Jis ne vakar čia iš Mėnulio nusileido, ar ne? Tereikia šiek tiek pagūglinti ir nuosavybės klausimas išspręstas: "
Žinokite; kad viena dominikonams buvo mūsų naujai pastatyta prieš porą metų mūsų mieste Vilniuje. Dėl tų, kurias [pastatėme] pranciškonams - vieną aukščiau minėtame mūsų mieste Vilniuje, kitą Naugarduke, - tai šią pastarąją sudegino Prūsijos kryžiuočiai, [stengdamiesi] mūsų krašte sugriauti krikščionybę ir išnaikinti pranciškonus. Ją šiais metais visagalio dievo, jo gimdytojos mergelės Marijos ir šventojo Pranciškaus garbei liepėme atstatyti, kad tie broliai be paliovos galėtų tęsti Kristaus garbinimą mūsų naudai, mūsų vaikų ir žmonų, o taip pat visų dievą Jėzų Kristų garbinančiųjų palaimingam išganymui." - Gedimino laiškas, datuotas 1323 sausio 25 d. 

Tiesa, pirmąją pranciškonų bažnyčią Vilniuje sunku lokalizuoti dėl istorinių šaltinių trūkumo, bet 1387 m. Jogailos dovanojimo akte minimi šioje meisto vietoje buvę "pranciškonų namai". Bažnyčia sudegė XV, XVII, XVIII a. Po vieno iš XVIII a. gaisrų bažnyčia atstatyta vėlyvojo baroko stiliumi, tuo metu buvo atstatomas ir vienuolyno kompleksas. Napoleono karo metais čia buvo karo ligoninė ir garsėjo tuo, kad čia neišgyveno nei vienas pacientas. Po trečiojo sukilimo (1863-1864 m.) buvo imtąsi represijų prieš Katalikų bažnyčią, todėl pranciškonų maldos namai buvo atimti ir uždaryti, turtas išdalintas kitoms bažnyčioms ir šiandien negailestingai prarastas. Nors vienuoliams pavyko nuosavybę atsiteisti, sovietmečiu pranciškonų turtas vėl buvo nacionalizuotas. Pranciškonams bažnyčia sugrąžinta 1998 m., bet per ilgus nepriežiūros metus labai nukentėjo interjeras (bažnyčia yra žinoma dėl Baltosios Mergelės skuptūros-tai retas besilaukiančios vaikelio Marijos atvaizdas, bet nėra žinomas jos autorius, sukūrimo datos svyruoja tarp 1676 ir 1750 m). Galiausiai, 2017 m. kovo 13 d. buvo priimtas sprendimas sugrąžinti pranciškonams ir vienuolyno pastatą. 

Krištoliniai gotikiniai skliautai. Ne, ne vakar padaryti.

Taigi, kažkokie reikalavimai dokumentiškai pagrįsti nuosavybę, kuri yra pranciškonų valdoma nuo 1387 m., man atrodo absurdiški. Be to, šis kompleksas matė bent tris gaisrus, kurių metu galėjo supleškėti archyvai su visais dokumentais. Be to, sovietinė nacionalizacija buvo to meto represinio režimo įteisinta vagystė, tik nuo kada vagiui priklauso vogtas daiktas? Jeigu kam kyla klausimų ar tikrai pranciškonai valdė šį kompleksą, siūlau paskaityti straipsnį
VILNIAUS PRACIŠKONŲ (MAŽESNIŲJŲ BROLIŲ KONVENTUALŲ) VIENUOLYNAS ir Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia, pavartyti Mortos Baužienės knygą "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (psl. 297) ar Irenos Vaišvilaitės knygą "Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių" (psl. 160).

Kas dėl to, kad milžiniškas kompleksas atiteko tik penkiems vienuoliams, tai- mano paskutine žinoma informacija remiantis- Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno komplekse dirba septyni broliai ir nieko, kažkodėl niekam nekliūva. Manau, statistika kitose vienuolijose panaši: 2014 m. duomenimis, Lietuvoje veikė 13 vyrų ir 40 moterų vienuolinių bendruomenių, kurioms priklausė 145 broliai ir 620 seserų. Paprasta matematika: vidutiniškai vienoje vyrų vienuolijoje gali būti 11 brolių, o vienoje moteriškoje vienuolijoje-15 seserų. Iš kur jų bus daugiau, kaip bene 60 metų Dievu buvo Kremlius?

Ištrauka Nr.2.

Kas dėl įstatymo, kuris draudžia grąžinti pakeistas patalpas, tai norėčiau paklausti, kaip dėl įstatymo, draudžiančio vogti? Juk nepradėsite aiškinti, kad Rusijos caras ir sovietų Kremlius buvo teisėta valdžia ir jų nurodymu vienuolynų turtas Lietuvoje nusavintas legaliai? Tai, žinote, Hitleris irgi buvo teisėtai išrinkta valdžia, tik šiandien dėl to džiaugsmo mažai, ar ne? Jeigu nusavintas turtas pakeitė paskirtį ir buvo išparceliuotas, tai įvyko ne dėl vienuolių kaltės, nebent sakysite, kad okupuotiems broliams ir seserims reikėjo sėdėti kaip pelėms po šluota, neremti sukilimų prieš carą ir laiminti kruvinus sovietų darbelius? Baikit, nemanau. Aš suprantu, kad privatus kapitalas tvarkosi geriau ir žmonėms gali kilti klausimų, ką veiks vienuoliai susigrąžinę turtą-nors, geriau pagalvojus, tai pačių vienuolių reikalas-bet reikia turėti sąžinę ir pripažinti, kad dabartinis teismų slenksčio mindymas garbės nedaro ir baro savininkas rizikuoja prie baro pavadinimo prisegti skandalo šleifą.

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“- Evangelija pagal Joną 2, 13–22.

O ką Jūs manote apie šią situaciją? Pasidalinkite nuomone komentaruose.

Jūsų Kūtvėla

Skandalas! Itališkai šveicariški menininkų nuotykiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Prieš porą metų įsigijau Judith Lewonig knygą apie Lietuvos ir Austrijos istorines ir kultūrines sankirtas. Perku tokias knygas iš profesinio smalsumo- esu gidė. Mano surinkta turtinga ir gerai prižiūrėta biblioteka savo laiku bus pradžia kam nors didingam, kaip kad Žygimanto Augusto dovanotos knygos pradėjo Vilniaus universiteto bibliotekos kolekciją. Šiemet pasirodė nauja šios autorės knyga. Nė kiek nedvejodama ją nusipirkau internetu (su pristatymu į paštomatą), nes tokios specializuotos knygos išleidžiamos nedideliu tiražu ir pražiopsojus paskui būna sunku gauti. Tuo metu, kai pirkau naująją knygą, dar buvau nevaikštanti po avarijos ir kreipiausi pagalbos į internetus. Ponia Smiltė per savo pietų pertrauką paėmė mano knygą iš paštomato ir kartu su dviem kurasanais atvežė man į namus. Net nežinau, kuom labiau džiaugiausi, knyga ar tais kruasanais. O, sako, knygnešiai tik prie caro buvo. Tebėr, ir šiandien tebėr.

Perskaičiau naująją J. Lewonig knygą ir likau šokiruota. Kaip autorė dabar gali žmonėms į akis pažiūrėti? Mes visą laiką tikėjome, kad Vilnius yra šiauriausias barokinis miestas nuo Alpių ir jame didingiausius statinius sukūrė italų meistrai. Taigi pasirodo kad ne, ne italų meistrai, o šveicarų! ŠVEICARŲ! Tai kaip mums dabar re-brandintis? Lyg maža to būtų, kad šveicarai Tilžės sūrį pasiglemžė, tai dar nori ir mūsų barokines bažnyčias nusavinti!

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje sietynas.

Bet prieš faktus nepašokinėsi: nuo XVI iki XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dirbo apie 30 menininkų iš Tičino kantono Šveicarijoje. Šis kantonas šiandien save pristato kaip "culturally Italian but politically Swiss" ir žemėlapyje ribojasi su Italija. Šveicarų menininkai ėjo atsakingas pareigas mūsų karaliaus ir didžiojo kunigaikščio dvaruose, vykdė įtakingiausių didikų užsakymus: skurdaus Šveicarijos kantono menininkai keliavo po Europą ir ieškojo pelningų užsakymų, kartais ir patys vykdvo į iškvietimus pas turtingus užsakovus. "Tičiniškiausia" LDK vieta buvo Vilniaus Antakalnis. Taip jau lėmė aplinkybės, kad dėl geografinės Tičino padėties šie menininkai minimi Šiaurės Italijos ir Lombardijos kontekste.

Giovannis Pietras Pertis ir Giovannis Maria Gallis, kilę iš Mendrizijaus krašto pietiniame Tičine, į mūsų kraštus atvyko tiesiai iš Milano. Šie menininkai 1676/1677-1684 m. sukūrė stiuko lipdinius Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. Giovannis Pietras Pertis apsiprato čia ir netrukus į Vilnių atvyko apie dešimt jo giminaičių, kurie padėjo įgyvendinti kitus jo projektus. Tiesa, tičiniečiai neužsibūdavo mūsų krašte, jie atlikdavo užsakymus, kurie trukdavo nuo kelių metų iki kelių dešimtmečių, ir tada grįždavo į savo gimtinę; Pertis irgi buvo išvykęs po Šv. Petro ir Povilo projekto pabaigimo, bet vėliau sugrįžo ir 1689 m. jau dirbo Vilniaus vaivadai J.K. Sapiegai statydamas jo rūmus Antakalnyje ir skundėsi, kad garbusis vaivada nevykdo pažadų ir nemoka atlyginimo. Pertis mirė Vilniuje 1714 m., sulaukęs 66-rių metų.

Perti ir Galli bendradarbiavimas Antakalnyje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero truko aštuonerius metus-tokio kito nerasime nei XVII, nei XVIII a. Manoma, kad Marijos Magdalenos skulptūrai pozavo Perti žmona: jis vedė Mariją Magdaleną Palloni, tapytojo iš Florencijos Michelangelo Palloni dukrą 1682 m., ir padėjo savo uošviui Pažaislio vienuolyno ansamblio darbuose. Marijos Magdalenos skulptūra yra bene gražiausia kompozicija visame interjere, matomai sukurta su meile. Užsukite pasižiūrėti!

Apie Šveicarijos ir LDK ryšius daugiau informacijos rasite:

• LIETUVA - TIČINAS​ 500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
• Judith Lewonig, Lietuva ir Šveicarija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas, Vilnius 2017, tiražas 1,300 vnt.
• Mindaugas Paknys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija. Žymiausi menininkai. Vilniaus dailės akademijos leidykla 2009, tiražas 1,000 vnt. 

Gal kartais turite panašaus "kompromato" ant kito ne tam žemėlapio kampeliui priskirto menininko?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Barokaitė

Turistas savo paties mieste: nebrangu ir kokybiška!

Vasara ridenasi į kalendorinę pabaigą ir svetur atostogavę lietuviai dalinasi įspūdžiais iš už jūrų marių, suteikdami visai pusėtino turinio mūsų didiesiems informaciniams portalams, pavyzdžiui, apie savo atostogas saulėtoje Ispanijoje papasakodami. Nors turizmo statistika teigia, kad Lietuvoje turizmas auga stulbinamai, dažnai kainos (o kartais ir kokybės) atžvilgiu atsiperka atostogos svetur. Tačiau ką daryti tiems kuklių pajamų žmonėms, kurie paprasčiausiai neturi pinigų atostogoms?

Daugeliui žmonių žodis "atostogos" asocijuojasi su lėktuvo bilieto pirkimu, viešbučio prie jūros paieška, ekskursijų paketo užsakymu, ir dažnai lieka neįvertintos tos galimybės, kurios yra po ranka. Pradėti reiktų nuo apsilankymo Vilniaus renginių tinklalapyje ir pasidomint nemokamais renginiais. Štai jau beveik du mėnesiai kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje (Saulėtekio alėja 14, Vilnius) vyksta Klaido Navicko žydiškų karpinių paroda, kurią galima apžiūrėti nemokamai. Rugsėjo mėnesį rengiama Tyrėjų naktis pakvies į nemokamus renginius mokslo populiarinimo tikslais. Patariu sekti Japonijos ambasados Lietuvoje renginių pranešimus- japonai kaip niekas kitas aktyviai pristato savo kultūrą ir negaliu prisiminti nei vieno mokamo renginio. Iš anksto pasidomėjus Kristupo vasaros festivalio programa galima nemokamai pasiklausyti sakralinės muzikos koncertų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis siūlo šiemet aštuonis nemokamus koncertus. Ir tai-tik lašas jūroje, ką siūlo Vilnius.

Išsirinkę sau patikusį renginį, dieną galime planuoti aplink jį. Tiesa, norint paprastai valandą trunkantį koncertą išklausyti sėdint, reikia ateiti bent pusvalandžiu anksčiau. Dieną galime pradėti apsilankymu Pūčkoriuose prie gražiosios atodangos ir nueinant iki Belmonto krioklių.

Pūčkorių atodangos apžvalgos aikštelė.

Belmonto kriokliai.

Kitas variantas- praleisti dieną Antakalnyje. Galima sudalyvauti nemokamose Kultūros paveldo departamento rengiamose ekskursijose po Sapiegų rūmus. Vien apžiūrėti mūsų Baroko Perlo - Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią- užtruks apie valandą laiko, ypač jeigu prieš tai apsilankysite bibliotekoje ir pavartysite informacinius leidinius, skirtus šiai bažnyčiai.

Ar žinote, kodėl šis sietynas yra laivo formos?

Sesers Faustinos namelis Antakalnyje.

Nesu didelė davatka, bet naujausia  Šv. Faustinos biografija man labai patiko. Be didelių demagogijų ir politikavimo, knygoje atskleidžiama paprasta pragyvenimui tarnaite tapusios ir pasauliui padovanojusios vieną geriausiai atpažįstamų Kristaus paveikslų merginos gyvenimo istorija.

Norintiems pakeliauti laiku rekomenduoju Žvėryną, kur galima pajusti XIX a. dvasią.

Žvėryno medinukas.

Kuom ne šveicariška vila?

Kelionė traukiniu-patogi susisiekimo priemonė, nors kainos kartais neatrodo labai draugiškos. Tačiau dienos kelionė į Trakus (aplankant karaimų kenesą, pasivaikštant aplink Trakų salos pilį ir susipažįstant su Varnikų pažintiniu taku) ar Kauną su unikalia tarpukario architektūra- visada puiki mintis. Gerą susisiekimą autobusais iš Vilniaus turi nuostabus Ukmergės miestelis su be galo žavingu savo sargu Keksu. Pasiėmėte buteliuką vandens iš čiaupo, susitepėte keletą sumuštinių, nusipirkote turgelyje prie namų obuolį ar bananą ir leiskitės į dienos kelionę pas artimiausius kaimynus. Jeigu ketinate pakeliauti po Lietuvą plačiau, rekomenduoju pasinaudoti programėle Lietuvon.lt ir atrasti nežinomų taškų savo turizmo žemėlapyje. Nors mes neturime Sacharos dykumos, Slovakijos kalnų ar Slovėnijos urvų, mes turime Nidos kopas, Papilės "Marso kanjonus" ir Biržų smegduobes. Ne visoms šalims taip pasiseka!

Yra tokia angliška patarlė: There's the will, there's the way. Išvertus tai reiškia kad jeigu yra noras, atsiras ir būdas tą norą įgyvendinti. Taigi, koks bus pirmasis Jūsų noras?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Filotopaitė 

Miegok ramiai, kunigaikščio Gedimino mieste- tave saugo Kūtvėla!

Benaršydama po internetus radau kolegos blogerio Adomo Rutkausko įspūdžius apie išplėstosios realybės (augmented reality) žaidimą Ingress jo paties straipsnyje „Ingress“: dėl žaidimo — ir į kitą šalį. Perskaičiau ir jo įspūdžius iš Milano. Kadangi sukaliau savo senąjį telefoną beyond repairs, tai pasiėmiau naują išmoningą Samsung Galaxy modelį, į kurį ir atsisiunčiau Ingress žaidimo programėlę. Telefoną dar ne iki galo prisijaukinau, nes jis toks protingas, kad daro ką nori.

Winter scene of the Globe of Science and Innovation. Image credited to CERN and Patrice Loiez (http://home.cern/). Image from CERN Media Bank.

 

Jūs turbūt žinote, kad CERN dirbantys mokslininkai ieško dieviškosios dalelės. Ieškojo ieškojo ir surado, tik ne dieviškąją dalelę, o nežinomos kilmės energiją, kuri skverbiasi į Žemę per įvairius portalus. Primena amerikietišką mokslinės fantastikos serialą? Žinoma, primena. Čia žmonija irgi pasidalino į dvi dalis: Englightened (apsišvietę pažangieji) ir Resistance (besipriešinantys pogrindininkai). Žaidimo pradžioje reikia pasirinkti komandą. Pagal savo charakterį buvau linkusi papildyti Resistance judėjimo gretas, bet mane greitai užverbavo pažįstami iš Englightened ir taip neplanuotai papildžiau varlinyko genofondą.

Per porą dienų pasiekiau bauginamų rezultatų, kaip ir dera naujokei su entuziazmu. Manau, dar truputį pasitreniravus (žaidime tai vadinama levelintis, maždaug kaip Mama, mes su Adomu einame pasilevelinti, vėlai grįšiu), mane būtų galima kaip dvigubą agentę infiltruoti į Resistance frakciją- žala priešininko komandai yra garantuota. Englightened spalva yra žalia, o Resistance- mėlyna, todėl šiuos meiliai vadiname smurfais (o anie mus -frogs ). Dabar viską, kuom naudotis nemoku, sudėjau į skrynutes-kapsules ir kaupiu. Sakau, blogiausiu atveju priešą mušti aš ir su skrynute galiu, o jeigu ji pilna, tai gal net ir žymė liks.

Iš pirmo žvilgsnio, žaidimo esmė yra paprasta: yra portalai, kuriuos reikia užimti (hack). Savos frakcijos portalas duoda gėrio ir jame derlių nuimti galima kelis kartus per valandą. Priešininkų portalas irgi duoda gėrio, bet kartais atsišaudo (kai kurie taip kala atgal, kad baisu! Mat daug kas priklauso nuo to, kokios apsaugos (mod) sudėtos.). Kitas svarbus dalykas yra jungčių tarp savos frakcijos portalų kūrimas ir kontroliuojamos teritorijos padengimas savo frakcijos spalvos lauku, o tai būna jeigu pavyksta sujungti tris savo aplankytus portalus į trikampį, o tam reikia turėti jų raktus, kurie iškrenta imant tuos pačius portalus. Papildomai karmos taškų galima gauti kraunant portalus saugančias baterijas (resonators). Jeigu baterijos nusėda, portalas tampa pilkas, ir jį vėl galima užimti. Portalas trumpai pilkuoja ir jeigu priešininkų komanda jį užkariauja. Bet giliau pakapsčius, tai yra tikras komandinis žaidimas. Vienam žaidėjui ginti portalus, juos jungti viso miesto ribose, užiminėti priešo portalus yra tiesiog fiziškai neįmanoma, kartais trūksta amunicijos ar patirties. Taigi, tenka bendradarbiauti. Bet labiausiai patinka gauti gėrio iš žaliojo namų portalo, kai galiu su pižama tiesiai iš lovos hackinti, ir iš mėlyno darbinio portalo, kuriame derlių nuimu su rytine kava (tik jis, piktas daiktas, atsišaudo).

Ingress žaidimo esmė- žaidimo metu privalai judėti mieste. Portalai dažnai būna vietose, kurios traukia žmones (muziejai, viešbučiai, skulptūros...) arba atvirkščiai- ten, kur sunku patekti ar reikia ilgai eiti. Atskiras iššūkis yra nenumatytomis kliūtimis aptverti portalai, patenkantys į statybų ar remonto darbų zonas. Judant taipogi renkami jėgos balai (xm), kurie yra gyvybinė energija. O kadangi apdovanojimas skatina, tai norintys gauti medalių gali eiti į misijas- štai aš šiandien įvykdžiau savo pirmą misiją ir gavau savo pirmą medalį! Tiesa, kurį laiką mano misijos bus kuklios, nes kai kur reikia atlikti veiksmus, iki kurių dar nepriaugau.

Bonifratrų bažnyčia Vilniuje- vienas iš Prezidentūros misijos taškų.

Ši bažnyčia pastatyta dar XIV a. nukankintų pranciškonų vienuolių vietoje (sakoma, kad pirmieji Trys Kryžiai buvo pastatyti pagerbti jų atminimą) ir garsėja Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslu. Kadangi mano kova už dorą gyvenimo būdą plačiai žinoma (aš uždraudžiau Playboy spausdinti plikas mergas), tai papasakosiu apie tai, kodėl šis paveikslas taip vadinasi. Seniai seniai gyveno Romoje vienas patricijus su žmona. Ir, kaip dažnai būna turtingiems žmonėms, jie neturėjo vaikų. Jie nusprendė visą savo turtą palikti Mergelei Marijai. Jie pasimeldė, kad Marija jiems nurodytų, kaip geriau panaudoti šiuos turtus. Sapne pasirodžiusi Mergelė Marija liepė jiems pastatyti bažnyčią tokioje ir tokioje vietoje, kur bus sniego. Kadangi veiksmas vyko rugpjūtį, žmonės skeptiškai pasižiūrėjo į šį sapną, bet nuvykę į nurodytą sapne vietą nustebo pamatę, kad ten iš tiesų pasnigta. Taip Romoje ir atsirado garsioji Basilica di Santa Maria Maggiore. Kasmet rugpjūčio 5d. ten pamaldų metu byra balti rožių žiedlapiai, kurie simbolizuoja sniegą.

Šaudyti man patinka dar nuo Turok Dinosaur Hunter laikų, kada pasibaigus šoviniams tekdavo griebtis peilio. Norėdama, kad mano naujas hobis nevirstų cyaneusphobiškos neapykantos kitaip mąstantiems ir kita spalva besidengiantiems skatinimu, skelbiu atsišaukimą į Vilniaus smurfus. Vilnius-nuo seno žalias miestas. Kai Gediminas čia atvyko, jis rado žalius miškus, kur galėjo medžioti stumbrus. Upelė Vilnia ir ta kasmet nusidažo smaragdine spalva. Kai Gediminas rašė savo garsiuosius laiškus į Europos miestus, virš jo pilies buvo žalsvai pilki žiemos debesys. Vilniuje netgi laisvos automobilių statymo vietos yra nurodomos žalia spalva. Todėl kviečiu jungtis prie Enlightened frakcijos ir kartu kurti žalią ateitį. Kartą per savaitę visi kartu aplankysime draugišką, demokratiniais pagrindais tvarkomą, kaimyninį Kauną, kuris yra tikra dangaus žydrynė, kur ir pasikrausime naujų resursų.

May the Frog Force be with you.

Dėkoju kolegoms žaidėjams, kurie parėmė Kūtvėlos levelinimą resursais, kuriuos ji netaupydama su Mokytoju Adomu ištaškė į visas keturias puses taip, kad net purslai tiško. Atskiras ačiū Adomui už man skirtą laiką ir tikiuosi, tai nebuvo paskutinis kartu suvalgytas sushi.

Adomo Rutkausko tinklaraštis: "Riedančios uolos".
Ingress žaidimą atsisiųskite iš Google Play: oficiali žaidimo svetainė. Aktyvuoti paskyrą Jums reikės pakvietimo- galite rašyti man.
Video apie Ingress: Playing Ingress (apie 7 min.)
Gyk: Kodėl parsisiųsi Ingress, jo nekęsi, bet kasdien žaisi.
Resistance frakcijos tinklaraštis: Ingress Resistance.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Eikantsmurfosugraibštukė

Vilniaus "Karas ir taika" arba Kur pirkti sniegą?

Aš dažnai paburbu dėl problemų, susijusių su turizmu Lietuvoje, kartais pabaksnoju pele ir į Valstybino turizmo departamento pusę. Bet! Visada pagirsiu, jeigu pamatysiu mūsų institucijas kuriant ką nors gero ir gražaus. Štai prieš porą dienų sulaukiau kvietimo žiniasklaidai sudalyvauti BBC serialo "Karas ir taika" pristatyme, kurio metu susipažinsime su seriale "vaidinusiomis" Vilniaus vietomis. Tai pasipūčiau kaip pelė ant kruopų kad mane taip vertina ir, žinoma, nuėjau. Tegul nesupyksta BBC, bet vien Vilniuje suskaičiuojama virš dešimt vietų, kur rutuliojasi romano mintis per kameros objektyvą, todėl drąsiai galime -ir turime- tuom garsiai girtis. Maršruto pristatyme Kūtvėlai ir žiniasklaidai dalyvavo Valstybinio turizmo departamento direktorė Jurgita Kazlauskienė, BBC serialo "Karas ir taika" vykdančioji prodiuserė Lietuvoje Lineta Mišeikytė ir gidė Lina Dusevičienė. Maršrutas yra pritaikytas keliauti pėsčiomis, dviračiu ir automobiliu.

Turistinio maršruto Vilniuje pagal BBc serialą "Karas ir taika" pristatymas prasidėjo Umiastovskių rūmuose.

Umiastovskių rūmai Trakų g.

Šis maršrutas pradeda kino turizmą Lietuvoje. Nežiūrint į tai, kad Lietuvoje buvo filmuota tikrai nemažai, šis maršrutas yra pirmasis turistinis maršrutas, skirtas kino turistui ( žinoma, ir ne tik). Kino turizmas kol kas yra nišinė sritis, todėl džiaugiamės, kad teises rodyti šį serialą įsigijo apie 20 šalių, dalis kurių yra mūsų tikslinė turizmo rinka: "Britų visuomeninio transliuotojo BBC kartu su amerikiečių kompanija „The Weinstein Company“ sukurtą serialą jau žiūrėjo Australijos, JAV, JK, Kanados bei Švedijos žiūrovai. Transliavimo teises taip pat įsigijo Estijos, Belgijos, Danijos, Filipinų, Graikijos, Indijos, Islandijos, Izraelio, Kinijos, Latvijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Pietų Korėjos, Portugalijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Taivano ir Ukrainos televizijos."  Šaltinis: Valstybinis turizmo departamentas. Lietuvoje šis serialas bus parodytas š.m. birželio mėnesį.

Amžinai ištiesta ranka arba kodėl reikia apmokestinti bažnyčių lankymą.

Nedažnai aptinku naujieną, priverčiančią atsiversti Lietuvos respublikos Konstituciją, bet šį kartą taip jau atsitiko: po naujienos apie religinėms bendruomenėms paskirstytus apie 700, 000 eurų, susiradau mūsų Konstituciją ir pasiskaičiau. Šventai tikėjau, kad valstybė ir bažnyčia Lietuvoje yra atskirtos, bet pasirodo, kad ne.

Lietuvos respublikos Konstitucijos 43 straipsnis:

Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas - jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. 
Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti. 
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.
Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu. Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

Lietuvos respublikos Konstitucijos 40 straipsnis sako, kad "Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos", o 42 straipsnis mini, kad "Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų ir vertybių apsauga." Taigi, iš mūsų biudžeto skirti apie 700,000 eurų parems Lietuvoje veikiančias religines bendruomenes visiškai legaliai.

Parama religinėms organizacijoms Lietuvoje 2016 m. 

O štai panašia tema "Kauno diena" rašo, kad per ketverius metus žadama sutvarkyti dešimt bažnyčių ir vienuolynų ir tam planuojama skirti 14,5 mln eurų.  Šios lėšos bus paskirstytos taip: Aušros Vartų koplyčia ir Šv. Teresės bažnyčiai (2,9 mln eurų), Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrai bazilikai (2,3 mln eurų), Telšių Bernardinų vienuolyno ir seminarijos kompleksui  ( 1,9 mln eurų), Bernardinų vienuolyno ansambliui Kaune (1,8 mln eurų), Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bazilikai (1,7 mln eurų), Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedrai (1,3 mln eurų). Daugiau kaip po 800,000 eurų sulauks Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios statinių kompleksas ir Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika. Bernardinų vienuolyno ansamblis Vilniuje gaus 460,000 eurų, o Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika gaus 240,000 eurų. Šie pinigai bus skiriami iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų - tačiau nepamirškime, kad tie fondai atsiranda iš kažkieno biudžetų, nes fondai ne obuoliai, ant medžių neauga. Kultūros ministerija pabrėžia, kad šios lėšos skirtos svarbiausiems šalies sakralinio kultūros paveldo objektams. „Ministerijai svarbu, kad būtų išsaugoti svarbiausi Lietuvos sakralinio kultūros paveldo objektai, kurie neatsiejami nuo mūsų kultūros, į juos pirmiausiai krypsta turistų akys, nes jie yra unikalūs ir menantys mūsų, kaip europietiškos kultūros ir architektūros raidą, taip pat prie šių objektų sutvarkymo daug pastangų deda bendruomenės, kurios aktyvus dalyvavimas labai svarbus veiksnys“, – BNS sakė kultūros ministro patarėja Dalia Vencevičienė.

Kultūros ministerija pripažįsta sakralinių statinių vertę turizmui ir ieško finansavimo jiems paremti, bet tarp ministerijų nevyksta bendradarbiavimas, kad tie turistus (ne piligrimus!) traukiantys objektai būtų rentabilūs- pas mus vis dar gėda užsidirbti. Daugelis Europos šalių yra bažnyčiose nustačiusios laiką pamaldoms ir laiką turistams (arba būna du atskiri įėjimai). Visuomet pavyzdžiu statau savo patirtį Anglijoje, kur bažnyčios siekia dangų savo smailėmis ir XIII a. savo pamatais. Šiuo metu iš valstybės iždo Anglijoje esančios katalikų bažnyčios negauna paramos, o išlaikyti ir restauruoti šiuos statinius reikia.

Kenterberio katedros buhalterija.

Todėl Anglijoje visur už įėjimą į bažnyčią reikia mokėti maždaug 8-15 svarų sterlingų, bet už tai turistas gauna brošiūrą apie bažnyčią ir planą su sužymėtais vertingiausiais dailės kūriniais, o uniformuoti bendruomenės savanoriai veda nemokamą valandos trukmės ekskursiją. Prie bažnyčios priklauso būti kavinei, tualetams, ir suvenyrų parduotuvei. Ir nieko, netrenkia žaibas.

Pas mus gi nuvažiavus į mažesnį miestelį visada rasite užrakintas bažnyčias. Gudresni gidai susiranda moterėlę, kuri ten dulkes nuo mūkelių šluosto, duoda 10 litų (po sąžiningos konvertacijos dabar jau reiks duoti 10 eurų), ir ta moterėlė atrakina bažnyčią. Jeigu moterėlė negali, ieškomas zakristijonas. Žinoma, kartais pavyksta apsilankymą suderinti ir susitikti su kunigu, kuris aprodo bažnyčią. Taigi, kodėl neįtraukus bažnyčių ir vienuolynų į turizmą, jeigu jau šiems objektams bus skiriamos mūsų visų lėšos, ir nesižeminti kaišiojant moterėlėms į delną banknotus? Juk galima sugalvoti bažnyčių bilietą, kuriame būtų renkami antspaudai, galima vaišinti turistus žolelių arbata ir naminiais sausainiais ( žinoma, už papildomą mokestį), vesti ekskursijas (kaimas baigia prasigerti be užsiėmimo sėdėdamas), galima pardavinėti namines uogienes ir namie megztas vilnones kojines, suorganizuoti vietinės mokyklos moksleivių choro pasirodymą...Čia tik galvą pasukti reikia.

Jeigu mes iš savo valstybės biudžeto arba iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirsime lėšas turistus traukiantiems sakralinio paveldo objektams (tuo pačiu leisdami sugriūti tokios garbės nenusipelniusiems objektams kaip Zapyškio bažnyčia), bet nepriversime jų dirbti turizmui, tai tokios lėšos bus lygiai taip pat naudingos ir efektyvios kaip-tai jau atleiskite- lavonui kompresas. Jeigu turistas atvyko pamatyti Aušros Vartus, tai iš jo pasipelnė skrydžių bendrovė, viešasis transportas, viešbutis, maitinimo įstaiga ir galbūt suvenyrų kioskas netoli tų pačių Aušros Vartų, tai kodėl gi Aušros Vartams irgi neatsiriekus pyrago dalies? Priešingu atveju, netrukus bus kaip kokioje Čekijoje, kur bažnyčias perdaro į viešbučius. Nors, kas žino, gal taip ir geriau?

 Žymiausios mokamos bažnyčios (kaina suaugusiam lankytojui be nuolaidų):

• Vestminsterio abatija, Londonas: 18 svarų sterlingų.
• Šv. Pauliaus katedra, Londonas: 18 svarų sterlingų (pernai 1,2 mln lankytojų apsilankė nemokamai per pamaldas ir 940,000 lankytojų susimokėjo už bilietą). 
• Jorko katedra, Jorkas: 10 svarų sterlingų.
• Jorko katedra + bokštas: 15 svarų sterlingų.
• Berlyno katedra: 7 eurai (katedros-muziejaus išlaikymui kasdien reikia skirti 10,000 eurų).
• Šv. Petro bazilika, Vatikanas: 15 eurų (tik bazilika, be muziejų lankymo).
• Milano katedra, Milanas: nuo 2 eurų iki 15 eurų (pagal įtrauktus į bilietą lankytinus objektus).
• Šventoji Šeimyna, Barselona: 15 eurų.

Manau tendencija aiški: į Vilniaus arkikatedrą baziliką turistą reikia įleisti už maždaug 10 eurų.  Piktintis bažnyčių apmokestinimais prašome komentaruose.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Arnetrenksžaibaitė

Vilnius- gražiausias miestas pasaulyje. Rimtai.

Vilnius keičiasi. Vis dažniau sutinku žmonių, kurie kalba man nesuprantama kalba. Ir jie ne turistai, turistus lengva atskirti: žemėlapis, foto aparatas, kepurė nuo saulės, kuprinė, tvirti sandalai. O šitie drožia sau nosies tiesumu kur jiems reikia, balbatuodami kažką savo kalba į išmaniuosius telefonus, nešdamiesi kavą, moterys kaukšėdamos kulniukais į šaligatvius. Kas jie? Koks jų santykis su mūsų Vilniumi, mūsų istorija? Akimis palydžiu dešimties japonų turistų vorelę, einančia siaura senamiesčio gatvele. Įdomu būtų kada sustabdyti ir juos, pakalbinti kas juos čia atviliojo iš Tekančios Saulės šalies, į mūsų rūku dengtą miestą, kur dažnai lyja. Pasakoju ir čia, ir gyvai savo turistams apie Vilnių, miestą, kurį be galo myliu, ir tikiu kaip Evangelija, kad jis yra gražiausias miestas pasaulyje; bet šitam miestui gido nereikia,- jis pats savaime yra ir grožis, ir istorija. Šiandien pabadžiau pažiūrėti į Vilnių kitu kampu- tiesiog fiksavau gražias jo mozaikos detales, kurios galbūt neturi to istorinio krūvio kaip, pavyzdžiui, Katedra, ir turistų grupės ten nedažnai užsuka. Kiek bandžiau suskaičiuoti, per standartinę trijų valandų ekskursiją sugebu parodyti tik penktadalį Vilniaus-tą grietinėlę, pažymėtą istoriškai svarbiu, tik gidams matomu, ženklu.

Naujausias Vilniaus "kūdikis" yra vos prieš porą dienų yra paminklas lietuvių skalikui, vieninteliam Lietuvos medžiotojų išvestam medžiokliniam šuniui. Paminklas pastatytas netoli įėjimo į Gedimino kalną, už tos baisios rotondos. Vieta paminklui netoli atkuriamų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų parinkta, matyt, neatsitiktinai- medžioklė buvo valdovų mėgstama laisvalaikio praleidimo (ir politikos) forma. Bonos Sforcos giminės dvaruose Italijoje auginami šunys buvo laikomi itin vertinga dovana. Žygimanto Augusto šunimis rūpinosi dvidešimt šunininkų. Šunų skaičius didikų dvaruose buvo įspūdingas, nes vien kiškių medžioklei reikėdavo iki 40 skalikų. Yra žinomas ir istorinis XVI a. anekdotas apie ispanų kilmės teisininką Petrą Rozijų. Trakų vaivados Mikalojaus Radvilo Rudojo šis ispanas paparašė šuns kiškiams medžioti. Radvila pasiteiravo, ar garbusis ispanas nori vižlo, ar skaliko. Rozijus paprašė paaiškinti, nes nesuprato veislių pavadinimų. Radvila paklausė, ar ponas Rozijus nori "tokio, kuris suranda, ar tokio, kuris vejasi". Ispanas atsakė, kad nori tokio, kuris ir vejasi, ir suranda, nes "būčiau tikras nevisprotis, jeigu laikyčiau du šunis dėl vieno niekingo kiškio". Valdovų ir didikų medžiokliniai šunys būdavo maudomi, šukuojami, kerpami, turėjo prabangius aksesuarus ir naudojosi geriausių veterinarų paslaugomis, o jų maisto racionas buvo prabangesnis už valstiečio stalą. Išsamus straipsnis apie šunis mūsų valdovų ir didikų aplinkoje XIII a. vid.- XVII a. pr: R. Ragauskienė. Mokslinis straipsnis.

Lietuviškas skalikas. Autoriai: R. Keturka ir F. Volčiak, 2015 m. 

Bernardinų sodas puikiai įsilieja į miestiečių ir turistų poreikius. Kruopščiai tvarkomas ir naujais želdiniais sezoniškai atnaujinamas parkas jau švirkščia fontanais. Į vieną jų jau metamos monetos ir galvojami norai. Mūsų atsakymas Romos Trevi fontanui :-) Nors parkas buvo visuomenei pristatytas paskubomis ir ne iki galo sutvarkytas, dabartinis vaizdas yra stipri pažanga.

Tulpės- sezono gėlės.

Šachmatų staliukai užmti 100 %. 

Su Pergalės diena!

Prieš porą savaičių dalyvavau Bažnytinio paveldo muziejaus surengtame protmūšyje. Nors mano komanda laureatais ir netapo, bet taipogi nebuvome ir paskutiniai nežiniukai. Prizines vietas laimėjusios komandos maloniai pasidalino savo premijomis su visais žaidėjais, todėl šį savaitgalį mums buvo ekskursijų maratonas: pažintis su Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicija, Katedros varpinės lankymas, ir Katedros požemiai su valdovų kripta. Kaip pavyzdys rodo, protingais būti-apsimoka!

Vaizdas nuo apžvalgos aikštelės Katedros varpinėje. 

Vilniaus senamiestis. Tolumoje- Šimašius Towers. 

Gegužės 8-10 d. vyko Europos dienos, kurių renginių metu buvo pristatytos įvairios šalys. Geriausias pristatymas (na, bent jau skaniausias) vyko Gedimino prospekte, kur buvo galima paragauti įvairių nacionalinių patiekalų. Nes kokia čia šventė be tušintų  kopūstų?

Gotikinis plytų kelias Europoje: Vilniaus indėlis į Europos architektūros mozaiką.

Niekada nepraleidžiu progos užsukti į Vilniaus g. esantį turizmo informacijos centrą ir prasieiti per visas brošiūras, nes kartais ima ir užkrenta koks perlas. Taip besikuisdama po informacinę medžiagą ir radau lankstinuką anglų kalba apie gotikinį plytų kelią Europoje. Tai yra turistinis maršrutas, pristatantis gotikos paveldą Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 2010 m. Leipcige šis projektas buvo apdovanotas aukso medaliu už pasiekimus išsaugant viduramžių architektūrą Europoje.

Kadangi jau penki metai kaip vėluoju keliauti šiuo maršrutu, tai čiupau fotoaparatą ir žemėlapį, ir nedelsdama išlindau į miestą po ilgos žiemos, anot mūsų klasiko, šilumos girti. O čia dar pasisek tu man taip- Saulės užtemimas. Tai dabar tokia požlibė esu.

Vilnius yra nuostabiai sluoksniuotas miestas, kaip koks pyragas. Gali eiti tuo pačiu maršrutu, bet kiekvieną kartą akcentuoti vis kitus dalykus, ir gausis vis nauja ekskursija. Vilniaus gotika didžiąja dalimi nėra matoma ir prieinama paprastam turistui, nes tiesiog su laiko tėkme atsidūrė rūsiuose. Yra keletas restoranų ir meno galerijų Vilniuje, kurie įsikūrė buvusiuose rūsiuose, todėl daugiau ar mažiau pasižiūrėti tos gotikos galima, bet pačių pastatų architektūra dabar jau laikoma daugiausia barokine arba šiuolaikine. Tas nėra blogai, nes galima per porą valandų pamatyti visus siūlomus objektus ir tada dar lieka laiko kur nors skaniai pavalgyti. Lietuvai skirtame lankstinuke Vilniuje yra pažymėti devyni objektai kaip lankytini ir  jie yra papildomai aprašyti, dar septyni objektai yra tik pažymėti kaip galimai lankytini be aprašymo, o Kaune yra pažymėti kaip lankytini ir aprašyti trys objektai, o dar šeši yra pažymėti kaip galimai lankytini be aprašymo. Iš viso europiniame projekte yra pažymėtas trisdešimt vienas gotikinis objektas.

O kada Jūsų miestelio bažnyčioje atidarys kavinę?

Europos bažnyčiose Dievą išstumia verslas, rašo Lietuvos Rytas. Vis daugiau Europos bažnyčių keičia paskirtį ir tampa barais, kavinėmis, teatrais, viešbučiais, bibliotekomis. Auga musulmonų skaičius, mažėja krikščionių, uždaromų bažnyčių turtas siunčiamas į Pietų Ameriką, kur dar gyvas tikėjimas.

Praha, Čekija. 

Vilniuje man yra žinomos kelios bažnyčios, kurios yra atiduotos verslui. Vienoje, Arkangelo Mykolo bažnyčioje, yra Bažnytinio meno muziejus, o kitoje, Šv. Jonų bažnyčioje, apsilankymas yra su VU ansamblio lankymo bilietu. Kelios Vilniaus bažnyčios yra aplamai uždarytos dėl blogos būklės.

Pernai metais lankiausi Anglijoje. Pakeliavau traukiniais lankydama istorines vietas. Bažnyčios situacija Ūkanotame Albione yra reziumuota ant Kenterberio katedros sienos.

Kenterberis, Anglija.

Lietuvoje tik dideliuose miestuose bažnyčios atidarytos nuolatos. Mažesniuose miesteliuose jos duris atveria tik kasdienėms pamaldoms, kassavaitinėms pamaldoms, atlaidams, ar specialiai susitarus su zakristijonu arba dulkes nuo mūkelių šluostančia moterėle. O juk mūsų bažnyčios- Lietuvos istorijos liudininkės, architektūros ir dailės kūrinių saugotojos. Ir kiek tenka vargti, kad žengtum per slenkstį.

Anglijoje bažnyčių lankymas vyksta tvarkingai. Yra valandos, kada tikintieji renkasi į pamaldas, ir yra valandos, kada lankosi turistai. Turistai moka už apsilankymą, kartais gali užsisakyti papildomas paslaugas, pvz. gido lydimi užkopti į bokštą. Susimokėję turistai gauna lankstinuką su bažnyčios planu (kartais galima išsinuomoti audiogidą), kuriame pabrėžiami įdomūs bažnyčioje esantys dalykai. Dažnai bažnyčiose budi uniformuoti bendruomenės savanoriai, kurie veda nemokamas vienos valandos trukmės ekskursijas po bažnyčią. Prie bažnyčios yra suvenyrų parduotuvėlė, kavinė, WC paslaugos. Yra galimybė perkant bilietą tapti bažnyčios rėmėju užpildant kažką panašaus, kaip pas mus yra 2 % pajamų mokesčio pervedimas. Blankai guli čia pat padėti, tik pildyk ir remk. Vyksta darbas su klientu, kitaip nepavadinsi.

Mūsų bažnyčios uždarytos, nes nėra lėšų joms išlaikyti. O juk vietos bendruomenei panorėjus, viskas gali pasikeisti. Juk pritaikius Anglijos modelį mūsų bažnyčioms atsirastų daug darbo vietų ir atsirastų daugiau turistų. Turistų, kuriems galima siūlyti nakvynę, jodinėjimą, valties nuomą, namines uogienes...

Kokia yra bažnyčios būklė Jūsų gyvenvietėje? Ką manote apie verslumo skatinimą bažnyčiose?

Su meile, Jūsų

Kūtvėla Verslininkaitė

Kūtvėla kieminėja po Vilniaus universiteto ansamblį arba Dėl visko kalti Radvilos.

Žinote kaip būna, kai viskas pasisuka 180 laipsnių kampu? Tiesiog žemė iš po kojų išslysta. Taip ir man atsitiko šiandien. Išėjau parengti fotoreportažo apie Vilniaus universiteto ansamblį (toliau -VU). Manyje kirbeno doro lietuvio žmogaus pasipiktinimas, kad už miesto centre esančių VU rūmų lankymą reikia susimokėti 5 LT (dar 8 LT kainuos pasikėlimas į Šv. Jonų bažnyčios varpinę). Greičiausiai pitaką teks pakloti net jeigu tik norėsite kelią susitrumpinti ir kirsti į Pilies gatvę nuo Prezidentūros. Buvau pasirengusi landyti Vilniaus požemiais nei mokėti, bet kitaip (nebent pro vienus tuo metu buvusius atvirus vartus iš Pilies gatvės pusės) nepastebėtai sunku patekti.

Tai žinot ką, pasakysiu taip-mažai dar ima. Tik nesupraskit paraidžiui ir nebranginkit :-) VU ansamblis tikrai vertas lankymo, ką patvirtino ir grupės turistų su gidais, ir puikūs vaizdai.

VU kiemelių planas. Įėjimas į VU ansmablį yra prie Nr.3.

Bet nebūčiau susigundžiusi, jeigu ne vienas intriguojantis konfliktas.

Antakalnio turistinių galimybių sudija su Kūtvėla

Nors yra plačiai žinoma, kad savam krašte pranašu nebūsi, turistu savam mieste būti netgi labai įmanoma. Šiandien ištaikiau neblogą orą pusdieniui patyrinėti seniai susiplanuotą Antakalnio maršrutą. O kadangi jis seniai susiplanuotas, Googe Maps pažymėtas, perskaitytas ir sukramtytas, tai ir pamiršau pasiimti. Skubėjau, nes orai neprognozuojami, reikia naudotis, kol nelyja, tai numojau ranka-mieste tai ne kaime, nepasiklysiu. Gal.

Geriausias taškas atakuoti Antakalnį taip, kad pasijustų visa jo Via Sacra aura, yra nuo Taikomosios dailės muziejaus. Daug pasipiktinimo dėl "medelių kirtimo" sulaukęs Aukštutinės pilies kalnas šiandien mūrais iš tolo vilioja akį. Kažkaip jau ir nebeprisimenu jo paskendusio ūksmingame medžių žalumyne, nors rudens spalvos Vilniuje būna fantastiškos. Istoriškai žiūrint, kalnas-piliakalnis negalėjo būti apaugęs medžiais, nes palengvintų priešui užlipti ir ne tokie efektyvūs būtų ant tų nelabųjų galvų pilami karšti skysčiai. Be to, vokiečiai karo metais ten dar ir tunelį sugebėjo išsirausti, kuris dabar vis ima ir pasmenka. Reikia pripažinti, kad atstatytas pastatas būtų bent jau vizualiai labai patrauklus dalykas, bet ar atlaikytų pats kalnas? Kol kas ropščiuosi į viršų tiktai kai reikia kokiam svečiui iš užsienio parodyti, jie visi kažkodėl labai nori pamatyti panoramą nuo viršaus (matyt Šv. Jono varpinės apžvalgos aikštelė dar nėra tiek reklamos išeskaluota). Reiktų pabandyti įyvendinti tą projektą dėl kavinės, manau tikrai lankytojų pagausėtų ir motyvacija apsilankyti sustiprėtų.

Aukštutinė pilis ir laivelis.

Vasario 16-sios ekskursija : keliai, pirkliai, pinigai...

Istorijos pamokos mano mokykloje buvo graudžiai nuobodžios. Konspektuodavome iki pamėlynavimo kažkokias Kazimiero privilegijas ir panašius prieš N metų įvykusius įvykius, bet Antantės nuo Trilypės Sąjungos iki šiol neskiriu. Istorijos egzamino tegavau 38% ir į tėvų svajotą teisę taip ir neįstojau. Gal ir gerai, nes Kūtvėla teisėje būtų tiek visko suvėlusi... Bet šiandien buvo puikus pavyzdys, kaip istoriją galima dėstyti gyvai ir įdomiai. DNB bankas surengė Vilniaus ekskursijų dieną ir dovanojo ekskursijas Lietuvos valstybingumo istorijos keliui atminti. Buvo galima registruotis į nemokamą ekskursiją (kaip paskui patyriau, žmonės tuo pasinaudojo ir ėjo net į keletą ekskursijų) internetu. Aš pasirinkau temą "Keliai, pirkliai, pinigai...".

Piešiniai prie Rotušės. Vaikai piešia Laisvę.

Rusų kultūros palikimas Vilniuje arba Ką veikia rusas vyras su tuščiu buteliu nuo Sprite prie cerkvės

Šiandien buvo puiki diena pasivaikščiojimui. Temperatūra buvo tik -16'C. Veidą išsitryniau nerafinuotu aliejumi apsaugai nuo šalčio, prisipyliau termosą karštos arbatos, mano puošnieji getrai, skirti pasipuikuoti mieste, palindo po džinsais šildymui. O tauta, pasižadėjusi pribūti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku, supasavo. Oi, gėda pelėda.

Kol kas stačiatikių metropolijos įkūrimo klausimą palikime nuošaliau. Paminėsiu tik porą faktų: pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdose esančių žemių stačiatikiai nepriklausytų nuo Maskvos. 1317 m. Gedimino ir jo sūnaus Liubarto rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. 1347 m. ji buvo panaikinta, tačiau 1353 m. Algirdui pasisekė metropoliją atkurti. Šį kartą ji išsilaikė apie šimtą metų. Po Lietuvos krikšto Jogaila ir Vytautas ėmė siekti LDK Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių vienybės, tardamiesi dėl stačiatikių vyskupų ir kunigaikščių paklusimo popiežiui, o ne Maskvai. Tai įgyvendinti bandyta 1596 m. Bresto bažnytine unija, kurios pasekmė buvo dalies LDK stačiatikių tapimas unitais. Šaltinis: Lietuvos dailės muziejus

Žvėryno cerkvė Znamenskaja

LUNIatikai žygiuoja per miestą: žieminis kitokio Vilniaus veidas

"Vakarais Vilniuje tamsu, tad pasiimkite žibintuvėlį. Apsirenkite labai šilta sportine apranga. Neužmirškite fotoaparato," buvo pasakyta. Tai retas atvejis mano visuotinio bastymosi patirtyje, kai prireikia ir žibintuvėlio, ir šiltos sportinės aprangos. Geriau pagalvojus, ir termosas su arbata būtų pravertęs.

"Dar ne visi Vilniaus kiemai užtverti prašmatniais vartais ir užrakinti devyniomis spynomis. Naudokimės proga," kvietė Laisvasis universitetas (LUNI). Kadangi aš niekada nesispyrioju pasibastyti su fotoaparatu, o dar kai vietos tokios andergroundinės (po Černobylio kelionės man jau niekas nebaisu),  tai pasigailėjau tik vieno-kad vis dar neturiu šiltų vilnonių "baisiakelnių" žiemai. Laukit, tuoj pradėsiu ir po kanalizacijas landžioti ir reportažus iš ten rengti.


Susitikome 18.00 val. Lukiškių aikštėje prie čiuožyklos, kurią mums paliko "Anos Kareninos" filmavimo grupė. Šiaip ne taip per baisiausius kamščius rinkosi žmonės iš visų pusių. Susirinko ne taip mažai, kažkas apie 40-50 žmonių, nors girdėjau kalbant, kad būna ir žymiai daugiau.

Butaforija, vadinasi.

Bag ne kokia bilietų būdelė-ledų kioskas. Teks pažiūrėti filmą.

Ant ledo, tiesiogine ta frazės prasme. Belaukiant kol susirinks ekskursijos dalyviai. O dar neseniai čia ratus suko Kiti ir Levinas.

Lukiškių pavadinimas kilo, manoma, nuo totoriaus Luko vardo. Jis ten turėjęs dar Vytauto laikais žemės sklypą, o vietovė dar buvo vadinama Totorių Lukiškėmis. Nuo XVI a. Lukiškėse buvo uostas ir sandėliai. XVII a. čia buvo įrengtos kapinės neturtingiesiems. Didikas Chreptavičius paskyrė pinigų domininkonų bažnyčios statybai (apie ją jau esu rašiusi: Bažnyčia prie Lukiškių aikštės ). XIX a. buvo daug statybų, tiestos naujos gatvės.

Bažnyčia prie Lukiškių aikštės

Kadangi gana dažnai statistikoje matau lankytojus čia ateinant ieškant informacijos apie bažnyčią prie Lukiškių aikštės, parengiau trumpą reportažą apie šį objektą. Pristatau- Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.

Nudilęs atvaizdas virš bažnyčios durų.

Reikia prisipažinti, kad religija ir aš esam geriausiu atveju toleravimo santykiuose. Kelionėse užsienyje niekas taip neigiamai neveikdavo, nei apsilankymas dar vienoje bažnyčioje. Tačiau dabar suprantu, kad po monarcho tik bažnyčia, gal derėtų rašyti Bažnyčia kaip tokia institucija, galėjo sau leisti geriausius meistrus, dailininkus, architektus, medžiagas, sodus ir parkus...Jeigu karai ir gaisrai nenusiaubė, šiandien jos liudija turtingą kultūrinį ir istorinį paveldą.