Dešimt priežasčių, kodėl Vilnius yra supermiestas, ir keletas paburbėjimų ko jam dar trūksta, kad iš čia išvažiuojantys verktų.

Kai pasakiau, kad ir aš noriu  stoti į Šaulius, jau kaip nors su lopeta bunkerį iškasti išmokčiau, nesu gi visiškai ir negrįžtamai kušla, tai man pasakė draugai- tu geriau rašyk. Tai rašau. Aišku, šitas straipsnis yra visiškai subjektyvi ir begėdiška Vilniaus propaganda, bet jeigu formatas tiks, tai pagal jį bus galima kur bunkeryje kurpti straipsnius apie Toskaną, Maldyvus, saulėtus Brazilijos paplūdimius ir milžiniškas Prancūzijos austres, o tada juos mėtyti į koloradų apkasus.

Taigi, kodėl Vilnius yra supermiestas?

1. Vilniuje yra moderniška biblioteka Saulėtekyje, kuri dirba visą parą. Užsirašyti į skaitytojus galima pateikus asmens dokumentą ir susimokėjus už skaitytojo bilietą ( €4.34). Skaitytojo bilietą galima papildyti pinigais ir naudoti kopijuojant medžiagą. Taipogi, nakties metu skaitytojo bilietas yra raktas į biblioteką, nes saugumo sumetimais ji yra rakinama.

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras.

Pernai čia buvo visuomenei rodomas dėl savo būklės atidžiai saugomas "Katekizmas". Bibliotekoje veikia skaitykla, kurioje yra Lonely Planet kelionių gidai, ir už tai Kūtvėla šiai bibliotekai siunčia daug daug karmos taškų. Man patinka ten nuvažiuoti visai dienai pasėdėti prie Coursera paskaitų, nes ten sukurta jauki akademinė aplinka. Yra kavinė, kur galima nusipirkti pavalgyti, bet yra ir mikrobangų krosnelė pasišildyti savo atsineštą maistą. Kavos aparatas tik va nevisada grąžos nori duoti. Bet man maloniausia yra stebėti, kaip mielai biblioteka yra lankoma įvairaus amžiaus studentų, netgi anksti ryte arba vėlai vakare čia pastebimas judėjimas. Tokios vietos reikėjo jau seniai- įsivaizduokite, kad atsitiko blogas oras, nėra ką veikti, vėlu ir visos įdomios vietos užsidaro...Galite bet kada čia atvažiuoti, patogiai įsitaisyti skaitykloje, ir šiltai sau intelektualiai leisti laiką.

Kūtvėlos reportažas apie Saulėtekyje esančią biblioteką: Naujoji VU biblioteka -architektūros šedevras ir moterų rankinukų draugas.
Bibliotekos tinklalapis: Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras.

Tuo pačiu noriu pastebėti, kad neseniai renovuota Karoliniškių biblioteka, plušama renovuojant ir Mickevičiaus biblioteką. Labai džiugu, kad skiriama lėšų šiems projektams, nes bibliotekose ne tik galima sutaupyti skolinantis, o ne perkant, brangias knygas, bet ir lankyti, pavyzdžiui, kompiuterinio raštingumo kursus. Tikiuosi, bibliotekų veikla ateityje plėsis apimdama parodas ir seminarus, viešas paskaitas visuomenei.

"Maro Diena": literatūrinė provokacija ir propaganda apie Kauną ir ne tik.

Štai ir aš perskaičiau antrąją Andriaus Tapino knygą "Maro diena". Ne tik perskaičiau, bet ir pauosčiau. Kai socialiniuose tinkluose kilo diskusija apie spaustuvės dažais kvepiančias knygas, tai ir pauosčiau. Ko tik žmogus nepadarysi, literatūros kritiku būdamas.

"Apie funikulierius bus?"- dalykiškai pasiteiravau Andriaus Tapino dar gerokai prieš knygos pristatymą miestui ir pasauliui.
"Ne,"- kaip kirviu nukirto gerbiamas Autorius.

Net klaviatūrą kava apspjoviau. Tai kaip čia dabar, kaip tai knygoje apie Kauną nebus rašoma apie funikulierius?! Galbūt gerbiamas Autorius buvo paveiktas kokio nors Vilniaus universiteto dominijos alchemikų išradimo? Juk Kaunas be funikulierių tai kaip Antonijus be Kleopatros, Romeo be Džuljetos, Šerlokas Holmsas be daktaro Vatsono! Su kritikais taip nekalbama.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad knygos veiksmas nukelia skaitytojus į 1907 m., o funikulieriai Kaune atsirado tik 1931 m. Tačiau ar negali, pavyzdžiui, Vilniaus legatas Antanas Sidabras į kalną pasikelti kokia nors vietos mechanikų sukonstruota bėgine transporto priemone ir tada žiebti kokiam nors blogiečiui į dantis? Žinoma, gali. O ta bėginė transporto priemonė ir būtų funikulieriaus prototipas. Todėl aš raginu gerbiamą Autorių apsvarstyti šią galimybę. Tuo labiau, kad susitikime su skaitytojais Knygų mugės metu jis prisipažino pirmojoje knygoje padaręs klaidų. Tada skaitytojai galėtų džiaugtis turėdami first edition ir  revised second edition! O kauniečiai šį klausimą galėtų apsvarstyti rerefendume. Taigi, aš pasakiau, o kauniečiai žinokitės.

Tada pradėjau skaityti knygą ir supratau, kad funikulieriaus nebuvimas Kaune nėra vienintelė to miesto problema.

Funikulieriaus nebuvimas knygoje-ne vienintelė miesto bėda.

Šita knyga yra visiška provokacija sustabarėjusiam mąstymui ir absoliuti lietuvių* kultūros propaganda.

Rasta internetuose. Idėjos autorius sunkiai atsekamas.

Toliau bus atskleidžiamas Andriaus Tapino knygos "Maro diena" siužetas, todėl knygos neskaitę ir nenorintys susispoilinti malonumą tegul paskaito kad ir Žemaitės "Sutkus".

Antakalnio turistinių galimybių sudija su Kūtvėla

Nors yra plačiai žinoma, kad savam krašte pranašu nebūsi, turistu savam mieste būti netgi labai įmanoma. Šiandien ištaikiau neblogą orą pusdieniui patyrinėti seniai susiplanuotą Antakalnio maršrutą. O kadangi jis seniai susiplanuotas, Googe Maps pažymėtas, perskaitytas ir sukramtytas, tai ir pamiršau pasiimti. Skubėjau, nes orai neprognozuojami, reikia naudotis, kol nelyja, tai numojau ranka-mieste tai ne kaime, nepasiklysiu. Gal.

Geriausias taškas atakuoti Antakalnį taip, kad pasijustų visa jo Via Sacra aura, yra nuo Taikomosios dailės muziejaus. Daug pasipiktinimo dėl "medelių kirtimo" sulaukęs Aukštutinės pilies kalnas šiandien mūrais iš tolo vilioja akį. Kažkaip jau ir nebeprisimenu jo paskendusio ūksmingame medžių žalumyne, nors rudens spalvos Vilniuje būna fantastiškos. Istoriškai žiūrint, kalnas-piliakalnis negalėjo būti apaugęs medžiais, nes palengvintų priešui užlipti ir ne tokie efektyvūs būtų ant tų nelabųjų galvų pilami karšti skysčiai. Be to, vokiečiai karo metais ten dar ir tunelį sugebėjo išsirausti, kuris dabar vis ima ir pasmenka. Reikia pripažinti, kad atstatytas pastatas būtų bent jau vizualiai labai patrauklus dalykas, bet ar atlaikytų pats kalnas? Kol kas ropščiuosi į viršų tiktai kai reikia kokiam svečiui iš užsienio parodyti, jie visi kažkodėl labai nori pamatyti panoramą nuo viršaus (matyt Šv. Jono varpinės apžvalgos aikštelė dar nėra tiek reklamos išeskaluota). Reiktų pabandyti įyvendinti tą projektą dėl kavinės, manau tikrai lankytojų pagausėtų ir motyvacija apsilankyti sustiprėtų.

Aukštutinė pilis ir laivelis.

Mažieji Drakulos pasiuntiniai

Taip, šis reportažas-apie šikšnosparnius. Žinote, tokios aštriadantės kraugerės pelės, kurios įsivelia moterims į plaukus, baisiai piktos ir pavojingos. Tai va, visa tai-"bobučių pasakos". NVO "Avilyje", esančiame Gedimino 9, šiandien išklausiau paskaitą apie šiuos gyvūnus ir jų paslaptingą pasaulį. Tiesiog ėjau pro šalį ir pastebėjau skelbimą, kviečiantį į renginį, ir susidomėjau. Paskaitos metu šiek tiek konspektavausi, bet jeigu pastebėsite netikslumų, duokit žinoti.

Taigi, Lietuvoje gyvena 14 ar 15 rūšių šikšnosparnių. Pasitikslinus, ką reiškia "gyvena", paaiškėjo, kad tiek šių rūšių skeletų buvo rasta ir tyrinėta. Maždaug pusė jų yra migruojantys, kita pusė yra žiemojanti. Šikšnosparniai skleidžia garsų diapazoną, pagal kurį galima nustatytį jų rūšį naudojant specialų detektorių, o žmogaus ausiai šie skleidžiami garsai nėra girdimi. Šikšnosparnių meniu, priklausomai nuo rūšies, sudaro vabzdžiai, vaisiai ir taip, yra vampyrų rūšis, bet mintanti gyvūnų krauju. Vabzdžius gaudantys šikšnosparniai sugeba tai daryti skrisdami oru arba savo sparnų plėvėmis. Kai kurios veislės minta maliariniais uodais ir dėka to daug žmonių išvengė šios pavojingos ligos. Šikšnosparniai, kurie žiemoja, užmiega žiemos miegu, kurio metu naudoja sezono metu kūne sukauptas maisto medžiagas, sulėtina kvėpavimą ir atšaldo kraują. Migruojantys keliauja tuo pačiu maršrutu ir apsistoja tose pačiose vietose. Šikšnosparniai gyvena 12-16 metų, per vieną vadą susilaukia 2-3 palikuonių.

Bet kas gi jie, tie šikšnosparniai? Garsus švedų mokslininkas Karlas Linėjus juos buvo priskyręs net primatams. Pagal dabartinę klasifikaciją jie priskiriami žinduoliams. Jų evoliucija - iki šiol paslaptis. Lietuvoje gyvena lygianosiniai šikšnosparniai ir yra vabzdžiaėdžiai. Šikšnosparniai yra įrašyti į Lietuvos Raudonąją Knygą 4 kategorijoje, kuri reiškia "trūksta duomenų".

Pavojai šikšnosparnių išlikimui:
* jų rūpinimuisi trūksta žmonių, kurie galėtų skirti savo laiką šiam tikslui
* žiemaviečių tyčinis ir netyčinis naikinimas
* trukdymas miegoti-pabudę gali nebeužmigti, išnaudos sukauptas žiemos miegui maisto medžiagas ir nebesugebės prasimaitinti žiemos metu
* namų renovacija, senų parkų priežiūra naikinant senus medžius
* natūralūs priešai kaip liepsnotoji pelėda, kiaunės
* žolės deginimas-dūmai
* atsinaujinanti vėjo energetika jų migracijos kelyje

Bet žmogus gali pagelbėti šiems padarams iškeldamas inkilus. Tai reikia daryti kuopščiai, nes netinkamas inkilas gali tapti spąstais. Inkilais šikšnosparniai naudojasi migracijos metu, dienos metu ir palikuonims veisti. Inkilai keliami po 3-4 į visas pasaulio dalis, išskyrus šiaurę: saulei įšildžius paeiliui kiekvieną inkilą, šikšnospranis gali kraustytis iš inkilo į inkilą, nes jiems reikalinga šiluma.

Aišku, kilo klausimas, kur galima pamatyti šiuos padarus. Na, pamatyti nelabai išeis, nes jie sulenda į plyšius progai pasitaikius, galima nebent užfiksuoti radaru. Bet visgi šiokios tokios vilties šikšnosparnių gerbėjams yra:
- Renavo dvaras. Parko medžiuose gyvena apie 11-12 rūšių (kaip iš 15, įspūdinga). Galbūt pavyks ateityje padaryti galimybę stebėti šiuos padarus iš arčiau.
-Verkių regioninis parkas. Jeigu pavyks įgyvendinti idėją, bus rengiamas šikšnosparnių "pasiklausymas". Daugiau informacijos bus kai tik sužinosiu konkrečiau.

Ačiū Remigijui Karpuškai už paskaitą. 

Daugiau informacijos apie šiuos unikalius gyvūnus galima rasti čia: http://chiroptera.projektas.lt/

Su meile gamtai,

Kūtvėla