Turistas savo paties mieste: nebrangu ir kokybiška!

Vasara ridenasi į kalendorinę pabaigą ir svetur atostogavę lietuviai dalinasi įspūdžiais iš už jūrų marių, suteikdami visai pusėtino turinio mūsų didiesiems informaciniams portalams, pavyzdžiui, apie savo atostogas saulėtoje Ispanijoje papasakodami. Nors turizmo statistika teigia, kad Lietuvoje turizmas auga stulbinamai, dažnai kainos (o kartais ir kokybės) atžvilgiu atsiperka atostogos svetur. Tačiau ką daryti tiems kuklių pajamų žmonėms, kurie paprasčiausiai neturi pinigų atostogoms?

Daugeliui žmonių žodis "atostogos" asocijuojasi su lėktuvo bilieto pirkimu, viešbučio prie jūros paieška, ekskursijų paketo užsakymu, ir dažnai lieka neįvertintos tos galimybės, kurios yra po ranka. Pradėti reiktų nuo apsilankymo Vilniaus renginių tinklalapyje ir pasidomint nemokamais renginiais. Štai jau beveik du mėnesiai kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje (Saulėtekio alėja 14, Vilnius) vyksta Klaido Navicko žydiškų karpinių paroda, kurią galima apžiūrėti nemokamai. Rugsėjo mėnesį rengiama Tyrėjų naktis pakvies į nemokamus renginius mokslo populiarinimo tikslais. Patariu sekti Japonijos ambasados Lietuvoje renginių pranešimus- japonai kaip niekas kitas aktyviai pristato savo kultūrą ir negaliu prisiminti nei vieno mokamo renginio. Iš anksto pasidomėjus Kristupo vasaros festivalio programa galima nemokamai pasiklausyti sakralinės muzikos koncertų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis siūlo šiemet aštuonis nemokamus koncertus. Ir tai-tik lašas jūroje, ką siūlo Vilnius.

Išsirinkę sau patikusį renginį, dieną galime planuoti aplink jį. Tiesa, norint paprastai valandą trunkantį koncertą išklausyti sėdint, reikia ateiti bent pusvalandžiu anksčiau. Dieną galime pradėti apsilankymu Pūčkoriuose prie gražiosios atodangos ir nueinant iki Belmonto krioklių.

Pūčkorių atodangos apžvalgos aikštelė.

Belmonto kriokliai.

Kitas variantas- praleisti dieną Antakalnyje. Galima sudalyvauti nemokamose Kultūros paveldo departamento rengiamose ekskursijose po Sapiegų rūmus. Vien apžiūrėti mūsų Baroko Perlo - Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią- užtruks apie valandą laiko, ypač jeigu prieš tai apsilankysite bibliotekoje ir pavartysite informacinius leidinius, skirtus šiai bažnyčiai.

Ar žinote, kodėl šis sietynas yra laivo formos?

Sesers Faustinos namelis Antakalnyje.

Nesu didelė davatka, bet naujausia  Šv. Faustinos biografija man labai patiko. Be didelių demagogijų ir politikavimo, knygoje atskleidžiama paprasta pragyvenimui tarnaite tapusios ir pasauliui padovanojusios vieną geriausiai atpažįstamų Kristaus paveikslų merginos gyvenimo istorija.

Norintiems pakeliauti laiku rekomenduoju Žvėryną, kur galima pajusti XIX a. dvasią.

Žvėryno medinukas.

Kuom ne šveicariška vila?

Kelionė traukiniu-patogi susisiekimo priemonė, nors kainos kartais neatrodo labai draugiškos. Tačiau dienos kelionė į Trakus (aplankant karaimų kenesą, pasivaikštant aplink Trakų salos pilį ir susipažįstant su Varnikų pažintiniu taku) ar Kauną su unikalia tarpukario architektūra- visada puiki mintis. Gerą susisiekimą autobusais iš Vilniaus turi nuostabus Ukmergės miestelis su be galo žavingu savo sargu Keksu. Pasiėmėte buteliuką vandens iš čiaupo, susitepėte keletą sumuštinių, nusipirkote turgelyje prie namų obuolį ar bananą ir leiskitės į dienos kelionę pas artimiausius kaimynus. Jeigu ketinate pakeliauti po Lietuvą plačiau, rekomenduoju pasinaudoti programėle Lietuvon.lt ir atrasti nežinomų taškų savo turizmo žemėlapyje. Nors mes neturime Sacharos dykumos, Slovakijos kalnų ar Slovėnijos urvų, mes turime Nidos kopas, Papilės "Marso kanjonus" ir Biržų smegduobes. Ne visoms šalims taip pasiseka!

Yra tokia angliška patarlė: There's the will, there's the way. Išvertus tai reiškia kad jeigu yra noras, atsiras ir būdas tą norą įgyvendinti. Taigi, koks bus pirmasis Jūsų noras?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Filotopaitė 

Varliagyvių niokotojų siaubo Kūtvėlos reidas į Vingio parką: kodėl mes turime tokį turtą viduryje miesto, bet tik spjaudome ir gaudome?

Nuo kovo 10 d. iki balandžio 20 d. vyksta varliagyvių migracija, kurios metu jie ieško savo antrosios pusės. Deja, daugelis mūsų šokuojančių mažųjų draugų gyvenimą tragiškai baigia po automobolio ratais. Tokia situacija šviesiais 2015 metais yra netoleruotina. Mes gal ir nesame tiek pajėgūs finansiškai, kad varliagyviškai jautriose vietose įrengtume jiems požemines perėjas, bet kai kurių priemonių varliagyvių santuokiniam gyvenimui pagerinti mes tikrai galime imtis- mes galime bent laikinai uždrausti automobilių eismą jų migracijos teritorijoje. Gamtininkai, mokslininkai ir aktyvūs piliečiai jau nebe pirmi metai bando atkreipti valdžios dėmesį į šią problemą. Todėl mane maloniai nustebino po nedidelio trepsėjimo vietoje, kai viskas  eilinį kartą krypo į valdžios neryžtingumą ir prokrastinaciją, staiga žiebęs sprendimas: automobilių eismas Vingio parke- draudžiamas.

Todėl šituom pranešama, kad iki š.m. balandžio 20 d. imtinai automobilių eismas Vingio parke yra draudžiamas. Išimtis taikoma policijos, gaisrinės, greitosios pagalbos automobiliams ir kitoms transporto priemonėms, kurios ten yra būtinos. Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Zoologijos katedros atstovai taip pat pradeda varliagyvių stebėjimus. Viešosios tvarkos patruliai nebus abejingi ir padės gaudyti už padangos varliagyvių naikintojus. Toks Vilniaus miesto savivaldybės atsakingų darbuotojų sprendimas parodo, kad tie dvidešimt penki Nepriklausomybės metai nepraėjo veltui-pagarba jiems.

Taigi, šiltą ir saulėtą pirmadienio popietę Kūtvėla užrakino ofiso Pašilaičiuose duris, sėdo į 16 troleibusą, ir nubildėjo į Vingio parką pažeidėjų medžioti.

Vingio parkas nuo Gamtos mokslų fakulteto pusės.

Kadangi sprendimas dėl eismo draudimo buvo priimtas netgi galima sakyti skubos tvarka, abejojau, ar per savaitgalį bus iškabinti atitinkami kelių eiso taisyklių ženklai. Juk mūsų valdininkai nėra labai greiti, ar ne? Taigi, čia randu esant reikalinga pasakyti, kad kai nori, mūsų valdininkai yra greiti ir dar greitesni. Jau iš tolo mane maloniai pasitiko automobilių virtinės iš abiejų kelio pusių. Tenka pripažinti, kad automobilių statymo klausimas nėra išspręstas, nes padorios automobilių statymo aikštelės parko prieigose ir nėra. Šį kartą esu linkusi sutikti, kad automobilis yra būtinas, nes iki parko jame be vairuotojo ir jo šeimos dar atvažiuoja a) vežimėlis vaikui b) šeimos šuo c) riedlentė d) dviratis e) šiaurietiško ėjimo lazdos f) paspirtukas. Vežant į parką savo gyvenimo moterį, vaiką, ir bent vieną iš paminėtų priedų būtų tikrai neoperatyvu naudotis visuomeniniu transportu, kurio stotelės gana nepalankiai išsidėsčiusios parko atžvilgiu. Esu linkusi palaikyti nuolatinį automobilių eismo draudimą Vingio parke, bet su sąlyga, kad būtų įrengta padori stovėjimo aikštelė ir nedidelis paslaugų paviljonas.

"Vilko valanda": tokio Vilniaus dar neturėjome.

Šiaip recenzuoti knygas yra sunkus darbas, nes jas reikia perskaityti, išanalizuoti, aprašyti, paredaguoti, dar kartą paredaguoti, parinkti iliustracijas, išgerti kibirą kavos (nors tai niekis, palyginus su kūrybinės minties gimdymo kančiomis tas knygas rašant). Štai "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (autorė M. Baužienė) jau bus pusė metų kaip laukia savo eilės ir mano įkvėpimo, nes pasakyti apie ją nėra ką. Nei gero, nei blogo, tiesiog nėra ką, o tai vis dėlto yra blogai. Bet kadangi laikau save kelionių tinklaraštininke, o Vilnių tiesiog dievinu (visų kelionių gėris yra tame, kad gera grįžti namo), todėl imuosi A. Tapino "Vilko valandos" recenzijos. Nebus lenga, nes garbingų recenzentų ne vienas ir ne du, tiesiog visa knyginė jonosfera, stratosfera ir blogosfera sujudo. Du dar yra kartai, kai skaičiau šią knygą, nes iš vieno karto visgi sunku sekti susipynusias veiksmo gijas, bet skaitant antrą kartą daug kas stojasi į savo vietas ir pastebimi niuansai, kuriuos praleidau skaitydama pirmą kartą, ir knyga darosi įdomesnė. Pirmą kartą skaičiau su įdomumu, antrą kartą-su malonumu.

Rusų kultūros palikimas Vilniuje arba Ką veikia rusas vyras su tuščiu buteliu nuo Sprite prie cerkvės

Šiandien buvo puiki diena pasivaikščiojimui. Temperatūra buvo tik -16'C. Veidą išsitryniau nerafinuotu aliejumi apsaugai nuo šalčio, prisipyliau termosą karštos arbatos, mano puošnieji getrai, skirti pasipuikuoti mieste, palindo po džinsais šildymui. O tauta, pasižadėjusi pribūti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku, supasavo. Oi, gėda pelėda.

Kol kas stačiatikių metropolijos įkūrimo klausimą palikime nuošaliau. Paminėsiu tik porą faktų: pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdose esančių žemių stačiatikiai nepriklausytų nuo Maskvos. 1317 m. Gedimino ir jo sūnaus Liubarto rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. 1347 m. ji buvo panaikinta, tačiau 1353 m. Algirdui pasisekė metropoliją atkurti. Šį kartą ji išsilaikė apie šimtą metų. Po Lietuvos krikšto Jogaila ir Vytautas ėmė siekti LDK Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių vienybės, tardamiesi dėl stačiatikių vyskupų ir kunigaikščių paklusimo popiežiui, o ne Maskvai. Tai įgyvendinti bandyta 1596 m. Bresto bažnytine unija, kurios pasekmė buvo dalies LDK stačiatikių tapimas unitais. Šaltinis: Lietuvos dailės muziejus

Žvėryno cerkvė Znamenskaja

Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis

Prieš kokį mėnesį važiuodama 7 troleibusu tarp Narbuto ir Žvėryno stotelių pamačiau tokį vaizdą, kad vos sprando nenusisukau besposkodama. Kas ten buvo? Ogi va, pasigrožėkite:




Tuomet dar graffiti nebuvo (kad jiems abi rankos susipintų ir nudžiūtų su dideliais skausmais), bet pats faktas, kad yra įrengtas takas, mane sudomino. Tuo metu troleibusas jau buvo prašvilpęs toliau, tai liko patyrinėjimą atidėti vėlesniam kartui.

O čia spauda pradėjo trimituoti, kad Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje yra sutvarkyta teritorija. Kad Karoliniškėse (arba Koraluose, kaip sakoma) yra draustinis, tai turbūt Kolumbas atradęs Ameriką stebėjosi mažiau. Bet visgi yra, ir niekas to negali paneigti. 

Žvėrynas

Nusprendžiau pasidairyti po Žvėryną. Esu girdėjusi, kad mediniai jo pastatai yra paveldo dalis. Nors diena buvo apsiniaukusi ir lietinga, nėra geresnio laiko už esamąjį.  Bet šios dienos pasibastymo išvados liūdnos: visi, mėgstantys senovę įamžinti, bėkite, kol dar liko ką amžinti. Rajonas stipriai keičiasi, statosi nauji medinukai ir mūrinukai. Prie senųjų namų sunku prieiti, jie visi apstatyti kitais namais arba tiesiog užversti šabakštynais, nedraugiški šunys plėšosi, šaligatviai kai kur valgyt prašo.Nuo XVI a. iki XIX a.vid. dabartinio Žvėryno plotai priklausė Radviloms. Jie čia turėjo žvėrių medžioklės rezervatą, kas ir davė pavadinimą vietovei.  Gatvių pavadinimai primena čia besiveisusius žvėris: Lūšių, Stirnų, Bebrų, Sakalų ir kt. Iki XIX a. pr. dabartinio Žvėryno teritorija dar vadinta ir Saltoniškėmis (čia buvo Ivano Saltono dvaras), 1825 m. čia pastatytas vasarnamis, kuriame vėliau rezidavo Vilniaus generalgubernatorius, o vietovė vadinta Aleksandrija. 1901 m. Žvėrynas prijungtas prie miesto. 1907 m. pastatytas naujas tiltas. Pradėtos grįsti gatvės, įvesta elektra, sutvarkyta kanalizacija.  Dabar norint keliauti nebūtina daug išleisti, užtenka tik užklysti į kitą rajoną ir atsiduri kitame amžiuje.  Fotografuoti trukdė medžiai ir krūmai. Žmonės irgi spoksojo, kas čia tokia su fotoaparatu bastosi :-)

Mano pirmas pamatytas medinukas.