Vilniaus gatvės menas: kur ta riba tarp meno ir vandalizmo?

Prisipažinsiu, kad gatvės menas man niekada neatrodė patrauklus. Viskas, kas susiję su gatve-gatvės menas, gatvės maistas, gatvės mergos- man atrodė žema, pigu ir vulgaru. Kartais ir dabar taip atrodo, tik su amžiumi žmogus  kai kuriuos dalykus mažiau imi į plaučius. Bet pastaraisiais metais gatvės menas išsikovojo pripažinimą kaip meno šaka, jo taškai traukia turistus, ištapytos sienos netgi tampa savotiška Meka, kaip kad Lenono siena Prahoje.

Iš kelionės archyvo. Lenono siena Prahoje. Menas ar vandalizmas?

Kadangi mano sveikata taisosi lėtai, trepokuoju Vilniaus ribose ir susilaikau nuo ilgų kelionių. Reikia naudotis proga, kol orai geri, tai pasižiūrėjau, ką siūlo Vilniaus turizmo informacijos centras ir radau Vilniaus gatvės meno žemėlapį su 20 lankytinų objektų. Kadangi daugelį jų galima pasiekti visuomeniniu transportu ir pėsčiomis, ryžausi paskirti dieną ir patyrinėti, ką vietiniams ir miesto svečiams siūlo Vilniaus gatvės menas. Ar jau išdidžiai stovime šalia Berlyno ir Niujorko?

Atostogos Čekijoje: kas liko už kadro.

Kelionė buvo numatyta Air Lituania lėktuvu, bet dvi savaitės iki skrydžio oro linijos buvo uždarytos, ir teko greitai rinktis: ar atsisakyti kelionės, ar keliauti autobusu. Pasirinkau Ecolines maršrutą Vilnius-Praha-Vilnius per Marijampolę. Autobusai yra patogūs, ilga kelionė nelabai išvargino, nors miegoti sėdint ir nelabai pavyko.

Apgyvendinimas buvo hostelyje Prahoje ir viešbutyje Brno.

Prahoje gyvenau Dakura Hostel, kuris yra netoli Prahos pilies. Netoli yra tramvajaus ir metro stotys, parduotuvės, maitinimo įstaigos. Registratūra dirba visą parą, kambariuose veikia nemokamas wifi, galima gauti miesto žemėlapį. Dušai ir tualetai-koridoriaus gale. Vienitelė blogybė buvo ta, kad bendra virtuvė buvo priešais mano kambarį, todėl naktimis girdėjosi puodų skalambinimas ir sklido ne visada malonūs kvapai. Tačiau ausš kamštukai bent triukšmo problemą išsprendė. Šio hostelio atsiliepimuose triukšmas yra pagrindinis minimas trūkumas.

Kūtvėla Prahoje.

Brno gyvenau City Hotel Brno, bet jo nerekomenduočiau. Pats viešbutis-kaip viešbutis. Tvarkingas kambarys, kasdien valomas ir keičiami rankšluosčiai, yra televizorius, nemokamas wifi. Bet žadėto šaldytuvo nebuvo. Be to, šis viešbutis mėgstamas turistinių grupių, kurios paprastai atvyksta naktį, ir labai bilda visas pastatas. Be to, čia priimami svečiai su gyvūnais, todėl kambariuose palikti šunys cypia arba loja. Viešbutis yra šalia tramvajaus stotelės, bet vakarais ir savaitgaliais tramvajus važinėja praktiškai kas pusę valandos, o nebevažinėja nuo maždaug 23.00 val., todėl apie naktinį gyvenimą centre geriau pamiršti. Tik tiek, kad su ausų kamštukais galima miegoti, o ir kaina buvo gera.

Kūtvėla lankosi Brno arboretume.

Transportas šalies viduje yra labai gerai sutvarkytas. Susisiekimas su regionais pakankamai išplėtotas autobusais ir traukiniais ir nėra brangus. Ypač man patiko Brno tramvajai- punktualūs, švarūs, nebrangūs. Kai kurios stotelės-pagal pageidavimą, todėl reikia nepamiršti laiku paspausti žalio STOP mygtuko.

Maistas žiūrint koks ir kur. Paukštienos patiekalai brangūs ir rieboki, bet labai skaniai padaryti. Parduotuvėse galima rasti visko, ko tik širdis geidžia, nors lietuviška duona man vis tiek skaniausia. Pigiausiais vynas Čekijoje parduodamas tetrapakuose arba bambaliuose. 

Maži kelionių malonumai.

Lankytinos vietos reikalauja atidaus planavimo arba pakankamo laisvo laiko, nes Moravijoje visi apsilankymai pilyse ar rūmuose buvo tik ekskursijos metu su gidu. Laimei, didelių eilių prie bilietų nebuvo, ir į visas norimas ekskursijas patekau. Nekalbantiems čekiškai duos pasiskaityti medžiagą anglų kalba arba bus nemokamas audiogidas. Man labai patiko toks pasirūpinimas turistais. Pakankamas kiekis kelio nuorodų anglų kalba neleis pasiklysti.

Kalba yra didžiausia problema. Prahai tai negalioja, nes ji yra turistinis miestas, todėl angliškai ten galima susikalbėti. O štai Moravijoje-ne visada. Net traukinių stotyje Brno esantis informacinis centras, skirtas kelionėms traukiniais, neturi angliškai kalbančio darbuotojo (arba turi labai blogai kalbantį). Man draugė Eglė taip paaiškino: visi čia atvažiuojantys gyventi ir dirbti išmoksta čekų kalbą, o turizmas čia neišplėtotas, todėl anglų kalba ir nereikalinga. Šitokia situacija labai apsunkina informacijos paieškas internete, todėl patariu skaityti portalą Trip Advisor ir ten užduoti klausimus. Praverstų pasimokyti keletą naudingų frazių čekų kalba, tačiau daug šansų, kad susikalbėsite vokiškai.

Bendri įspūdžiai yra labai geri. Mane maloniai nustebino regioninis transportas. Iš Brno pasiekiami visi miestai miesteliukai aplink ir dar toliau, yra susisiekimas su Viena ir Bratislava. Autobusuose ir truakiniuose galima vežtis šunis. Tiesa, jie dažniausiai keliauja specialiuose krepšiuose, bet tokie tylūs, kad tik išplipant pamatai, kad dvi valandas už tavęs keliavo ir ilgaplaukis taksas. Transporto pigumas ir patogumas lemia tai, kad daug čekų važinėja po savo šalį. Labai daug žmonių tramvajuose su šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis ir kuprinėmis važiuoja iki traukinių stoties, kur perka bilietus iki įdomesnių Moravijos kampelių. Labai Lietuvai reiktų tokio išplėtoto regioninio transporto, kad žmonės susipažintų su savo šalimi. Pabandykite va pusdieniui autobusu nuvažiuoti iš Vilniaus iki kokios Aukštadvario Velnio duobės ir atgal-niekaip.

Išlaidų išklotinė:

Kelionė Ecolines autobusu: €65
Apgyvendinimas: 5355 CZK (€198)
Transportas Čekijoje: 1925 CZK (€71)
Lankytinos vietos: 1995 CZK (€74)
Suvenyrai: 1149 CZK (€43)
Maistas (ir vynas): 2398 CZK (€89)

Viso: €540.

Aš manau, kad tai (apie buvusių 1900 LTL) yra labai padori suma. Žinoma, Prahoje leidau sau daugiau negu reikėjo, galėjau ir pataupyti, nes pradinis mano biudžetas šiai kelionei buvo €400. Tačiau nebuvau rimtai paskaičiavusi Prahos lankytinų vietų kainų ir buvau neatidi planuodama pietus ir vakarienes.

Šituom pasakaitės iš Čekijos baigiamos. Tiksliau, daroma pauzė, net turiu planų aplankyti Vieną, o autobusu Vilnius- Brno-Viena šitokia kelionė gali pigiai kainuoti, reikia tik variantus padėlioti. Manau, tuo pačiu paskirti dar porą dienų Moravijai, aplankant Valtice ir Lednice, tą patį Mikulovą. Iš komentarų privačioje erdvėje suprantu, kad Čekijos, Slovakijos ir Austrijos pakraščiai yra labai įdomūs mūsų keliautojams.


Dėkoju, kad mane skaitote, ir gerų kelionių!

Kūtvėla

Atostogos Čekijoje: labirintais garsėjantis Znojmo miestelis ir Brno žydų kapinės.

Paskutinė mano dienos kelionė Moravijoje buvo į Znojmo miestelį, bet tai buvo nedidelis nusivylimas. Znojmo galima apžiūrėti per porą valandų, todėl jis puikiai tinka sustoti ilgose kelionėse tarp Prahos ir Vienos, bet ypatingai jis manęs nesužavėjo, netgi atvirkščiai. Bet apie viską eilės tvarka. Iki Znojmo veža autobusas iš Brno Zvoranka stoties, kelionė trunka apie 1 val. 45 min. ir kanuoja 100 CZK. Autobusų stotis yra šalia traukinių stoties, bet nei vienoje nėra miesto žemėlapio ar turistui naudingų nuorodų-už ką jau kelionės pradžioje miestelis gauna iš manęs riebų minusą. Miestelis toks mažas ir nereikšmingas, kad Lonely Planet knygoje net jo žemėlapio nėra. Bet, kadangi miestelis mažas, netrukus prieinu didesnę gatvę su rodyklių nuorodomis, kuriomis ir atseku iki turizmo informacijos centro. Kaip tokiam mažam miesteliui, tai turizmo informacijos centras yra didelis ir erdvus. Čia prisirenku visokių reklaminių proklomacijų.

Kūtvėla ruošiasi labirintinėti Znojme.

Ko jau ko, o požeminių labirintų Čekijoje netrūksta. Jeigu buvo miestas su turgaus privilegija, buvo ir labirintas po turgumi maisto prekėms laikyti vėsiai, o jeigu toks miestas dar pasienyje buvo-kaip Znojmo- tai ir nuo priešų slėptis labirintuose reikėjo, o tam reikėjo ir tinkamos ventiliacijos. Znojmo gyventojai savo rūsius įrengė taip, kad maistą požeminiuose labirintuose gaminosi, o dūmai per specialias ertmes su namų kaminais sujungtas rūko. Užėjo kartą baisieji priešai, ir rado miestą vaiduoklį: nei gyvos dvasios nėra, tik kaminai rūksta. Pamanė piktadariai, kad miestelis užkerėtas, ir pabėgo. Or so the legend says.

Atostogos Čekijoje: dienos išvyka į Mikulovo miestelį.

Čekų poetas Jan Skacel amžiams pasmerkė Mikulovo miestelį būti turistų magnetu kai parašė, kad šis miestelis yra a piece of Italy moved to Moravia by God's hand. Mikulovas yra laikomas patruakliausiu iš pietų Moravijos vyndarystės miestelių su renesanso stiliaus rūmais ir atkuriamu istoriniu žydų kvartalu. Į autobusą vos nepavėlavau. Šiandien buvo šeštadienis, o savaitgaliais tramvajus nuo mano viešbučio važiuoja labai retai. Nuo traukinių stoties iki Zvoranka autobusų stoties tai eiklia ristele tursnojau. Laimei, suspėjau. Autobusas (63 CZK) iki Mikulovo važiavo apie 1,5 val.

Stadionas netoli stoties.

Aš paprastai stadionais nesižaviu, bet esu iš miesto, kur nacionalinio stadiono statybos pripratino mano akį prie stadiono griaučių, tai toks sutvarkytas ir netgi pagal paskirtį naudojamas stadionas mažame miestelyje man padarė įspūdį.

Mikulovo rūmai.

Čia net ir viešbutis yra. 

Meškiukas.

Atostogos Čekijoje: dienos išvyka į Julijaus Kalvą, kitaip- Olomoucą.

Olomouc is a sleeper. Practically unknown outside the Czech Republic and under-appreciated at home, the city is surprisingly majestic,- rašo Lonely Plaet gidas. Tai ir susigundžiau pažiūrėti, kiek čia teisybės esama. Autobusai iš Brno į regiono miestus išvyksta iš Zvoranka stoties netoli geležinkelio stoties, kartais jų maršrutus dubliuoja Student Agency autobusai, įsikūrę netoli geležinkelio stoties. Zvoranka stotis šiek tiek apšepusi, bet yra elektroninis tablo su maršrutais ir stotelių numeriais, o bilietai perkami autobuse iš vairuotojo (grynais, bet stotyje yra bankomatas). Nors autobusas į Olomoucą (96 CZK) išvyko laiku, bet pusvalandžiu vėlavo atvykti į ir taip už miesto esančią autobusų stotį. Lonely Planet rašo, kad autobusų ir traukinių stotys yra apie 15 min. pėsčiomis nuo centro, bet tai galioja nebent Nykštukui Mukui su septynmyliais batais. Patariu nusipirkti dienos bilietą (46 CZK) iš bilietų automato prie stoties ir sėsti į tramvajų.

Olomouco žemėlapis prie autobusų stoties. 

Olomouco arkivyskupų rūmai buvo mano pirmasis šios dienos turistinis taikinys. Ekskursijų tvarka čia tokia pati, kaip visur: gidas čekų kalba lydi grupę kas valandą. Iki 11.00 val. ekskursijos (60 CZK) buvo likę dar šiek tiek laiko, todėl mane pakvietė prisėsti tokiame fainame laukiamajame.

Kūtvėla laukia ekskursijos Olomouco arkivyskupo rūmuose. Tik va šampano nepasiūlė.

Bet čia galima pavartyti spaudą.

Olomoucas jau daugiau kaip tūkstantis metų yra Moravijos dvasinis (religinis) centras. Vasaros sezono metu visos regiono bažnyčios, katedros ir koplyčios yra atviros lankytojams ir juos pasitinka gidai, nemokamai vedantys ekskursijas šventovėse- tai daug teigiamų atsiliepimų sulaukęs projektas. Nekalbantiems čekiškai yra parengta trumpa informacija anglų kalba. Be to, nuo balandžio iki spalio penktadieniais ir šeštadieniais Olomouco centrinėje miesto aikštėje nuo 8.00 val. iki 13.00 val. veiks ūkininkų turgus.

Atostogos Čekijoje: Punkvos urvai ir Brno arboretumas.

Dienos kelionė į urvus Moravijos karstiniame regione buvo rizikingas planas, nes bilietus į lankomiausius urvus reikia rezervuotis iš anksto, o aš jokios rezervacijos neturėjau. Problema buvo ta, kad-sėdint prie kompiuterio Vilniuje atrodė- transportas iki urvų yra šiek tiek komplikuotas, o realios informacijos gauti labai sunku, viskas praktiškai čekų kalba, todėl daug ką palikau savieigai. Mano šios dienos strategija buvo tokia: we'll cross the bridge when we come to it. Taigi, kėliausi iš ryto ankstėliau, papusryčiavau, ir sėdau į tramvajų iki geležinkelio stoties su didele viltimi. Tenka tik paapgailestauti, kad informacijos anglų kalba teikimas Brno traukinių stotyje stipriai šlubuoja. Laimei, šis kalbos barjeras neegzistuoja Brno turizmo informacijos centre, kur man dar prieš porą dienų detaliai paaiškino, kaip nuvykti iki Punkvos urvų.

Visų pirma, Brno reikia sėsti į traukinį ir apie pusvalandį važiuoti iki Blansko stotelės (34 CZK). Ten reikia labai greitai perbėgti per stoties pastatą, kairėje pusėje esančioje autobusų stotyje sėsti į autobusą Nr. 226 ir apie 10 min. važiuoti iki Skalni Mlyn (10 CZK, galutinė stotelė). Kai kurie traukiniai atvyksta taip, kad iki persėdimo lieka vos 10 min., o nespėjus į autobusą gali tekti kulniuoti 8 km. pėsčiomis. Laimei, autobusų stotis yra nedidelė ir tokį blitz persėdimą galima nesunkiai įgyvendinti. Jeigu rezervacijos neturite, nepatariu savo laimę bandyti penktadienį, šeštadienį ar sekmadienį, nes tomis dienomis sezono metu būna daug turistų. Transporto laikus pasitikrinti galima čia: http://jizdnirady.idnes.cz/.

Kai jau sėdėjau autobuse į Skalni Mlyn, pusė darbo buvo padaryta. Dabar liko tik išsiaiškinti, ar pavyks patekti į urvus be rezervacijos. Rezervuotis bilietą į Punkvos urvus yra rekomenduotina (į kitus-nebūtina), nes ekskursijos pabaigoje plaukiama plaustais, kuriuose telpa ribotas skaičius keleivių. Bilietai rezervuojami elektroniniu paštu arba telefonu čia: Punkva urvai. Taigi vykau į nežinią, viltingai rankose spausdama čekų kalba išleistą žemėlapį su Moravijos karstinio regiono žemėlapiu- blogiausiu atveju, juo mosikuosiu, ieškodama kelio. Autobuse dar susipažinau su lietuve studente. Mergina buvo iš Vilkaviškio, studijuoja Brno, kartu su ja važiavo jos draugas graikas. Jie irgi neturėjo rezervacijos, todėl nusprendėme laikytis kartu.

Autobusas mus išleido prie Skalni Mlyn miestelyje esančio urvų turizmo informacijos centro. Turintys rezervacijas čia jas privalo iškeisti į bilietus 40 min. iki ekskursijos į urvus pradžios. Mums pasisekė, nes 11.00 val. buvo dar laisvų vietų! Čia kaip aklai vištai grūdas, nes Punkvos urvai yra labai lankomi turistų. Iki ekskursijos pradžios buvo dar pusantros valandos laiko, todėl informacinio centro darbuotoja mums operatyviai patarė užkilti keltuvu ir pasižiūrėti į Macochos bedugnę. Bilietai į lankytinas vietas nemenkai palengvino mano kreditinę kortelę: 170 CZK už ekskursiją į Punkvos urvus, 40 CZK už foto leidimą, 90 CZK už keltuvo bilietus. Bet apsilankymas Punkvos urvuose man padarė didelį įspūdį!

Punkvos urvų infrastruktūra yra tobulinama. 

Kūtvėla iš anksto mėgaujasi būsimu pasiplaukiojimu. 

Atostogos Čekijoje: Kromeržyžo miestas ir jo barokiniai sodai.

Autobuso bilietą į Kromeržyžą (170 CZK į abi puses) buvau nusipirkusi dar vakar, nes kai kurie labai populiarios Student Agency autobusų firmos reisai užsipildo labai greitai. Man labai patiko keliauti šios įmonės autobusu: patogios sėdynės, nemokamos ausinės filmams, nemokama kava, spauda, bevielis internetas, tualetas. Autobuse keleiviams privaloma visada segėti saugos diržus, todėl stiuardesė visada pereina per saloną ir patikrina, ir paskui kavą kiekvienam asmeniškai atneša. Personalas labai jaunas, tikrai student agentūra, bet tame yra privalumas- žmonės turi sveikatos ir kantrybės dirbti tikrai ne lengviausią darbą pasaulyje. O vat mano pagirtos Ecolines firmos vairuotojai Lietuvos teritorijoje šį kartą buvo labai nepaslaugūs, netgi grubūs. Aš suprantu, kad sukioti autobuso vairą galbūt nėra karjeros pasiekimas, bet vergo grandinės irgi nemačiau, todėl jų pykčio išliejimas ant už kelionę mokančių klientų man buvo nesuprantamas. Ateityje pagalvosiu, ar ir toliau važinėti Ecolines autobusais.

Student Agency autobusas į Kromeržyžą.

Kelionė truko 55 min. Mano prioritetuose šiandien buvo garsieji, gražieji, nuotraukose kelionių kataloguose akimis nuglostyti barokiniai sodai ir arkivyskupo rūmai, kuriuose saugomas vienas žinomiausių tapytojo Ticiano paveikslų.

Barokiniai Kromeržyžo sodai slepiasi čia.

Neviltis šio šventojo veide jau turėjo man byloti, kad nieko gero iš to nebus. 

Šis barokinis ir visuose kelionių kataloguose pagarsintas sodas buvo įkurtas 1665-1675 m. Olomouco vyskupo Karlo von Liechtenstein-Castelcorno pageidavimu. Projektą sodui sukūrė imperatoriškieji architektai Filiberto Luchese ir Giovanni Pietro Tencalla. Informaciniame buklete šie sodai įvardinami kaip a unique example of a breakthrough phase of European garden art. Sode suderintas vėlyvojo itališkojo renesanso menas su Versalio baroko klasika, ir todėl 1998 m. Kromeriz barokinis sodas, arkivyskupo rūmai bei sodas prie rūmų buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiuo metu konkrečiai šis, ne prie rūmų esantis, barokinis sodas yra atkūrinėjamas pasitelkiant ES struktūrinių projektų lėšas.

Atostogos Čekijoje: antroji diena Brno. Vila Tugendhat ir tolimesni Brno tyrinėjimai.

Šis rytas buvo ypatingas, nes turėjau vienuoliktai valandai rezervaciją į Vilą Tunegdhat ir tik miglotą supratimą kur ji yra. Kadangi aplink vyko kelio remonto darbai ir buvo nukreiptas įprastinis transportas, tai išsiruošiau iš viešbučio daug anksčiau negu reikėjo. Pasirodė, be reikalo panikavau, ir prie vilos atvykau per anksti. Mano turėtas atsispausdintas Google Maps žemėlapis buvo labai tikslus, kas buvo privalumas, bet nelabai guodė bučiuojant tvoros spyną. Deja, vila labai saugoma ir administracinės patalpos mažos, todėl lankytojus įleidžia tik 10-15 min. prieš rezervuotą laiką. Taigi, turėjau pakankamai laiko paslampinėti aplinkui po užrakintų ir tvoromis aptvertų vilų rajoną. Tikiuosi, manęs nepalaikė kokia valkata. Tiesa, ant gatvės kampo buvo kavinė.

Gretos Tugendhat tėvų vila, 1903 m. 

Tarpukaryje Brno iš vokiško industrinio miesto su tvirtais saitais su Viena tapo čekišku ekonominiu ir administraciniu centru. Atsirado didelė šeimyninių namų ir vilų paklausa. Pramonininkams, profesoriams, menininkams, valstybės tarnautojams, medikams, net patiems architektams norėjosi gyventi patogiuose, moderniškuose namuose. Gretos ir Frico Tugendhatų vila buvo unikalios architektūros pastatas, o vidaus interjerui buvo panaudotos prabangios medžiagos: itališkas travertinas, marokietiškas oniksas, pietryčių Azijos mediena. Abudu žydų kilmės sutuoktiniai buvo kilę iš vokiškai  kalbančių turtingų pramonininkų šeimų, todėl jų vila pasižymėjo vienu labai svarbiu dalyku- jos statybos ir įrengimo finansavimas buvo neribotas. Greta Tugendat susižavėjo architekto Ludwig Mies van der Rohe statytais namais dar gyvendama Berlyne ir kai jaunoji pora nusprendė apsigyventi Brno ir čia pasistatyti sau vilą, ją sukurti paprašė garsųjį architektą. Baldai taip pat buvo sukurti specialiai šiai vilai, kurią puošė vienintelis architekto leistas meno objektas- moters torso skulptūra. Grindis dengė tiems laikams gana naujoviškas linoleumas, pakeitęs tradicinį parketą. Kadangi linoleumas buvo baltas, jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Apatiniame aukšte įrengti techniniai kambariai buvo aprūpinti įranga namui šildyti, ventiliuoti,  tiekti karštą vandenį į vonias; buvo skalbimo patalpos, specialus kambarys saugoti kailiniams nuo kandžių, viloje taip pat buvo tamsusis kambarys nuotraukoms ryškinti ir video projektorius filmams žiūrėti.  Namui apšildyti užteko vos pusės valandos, o vasaros metu dideli langai nusileisdavo ir namas susiliedavo su sodo erdve. Visas šis inžinerijos ir dizaino stebuklas buvo pabaigtas per pusantrų metų. Žinoma, netrūko ir kritikos: vienas žurnalas Tugendhatus išvadino šiuolaikiniais snobais, pretenzingais milijonieriais, naująja finansine aristokratija, kuri nebežino kaip išsidirbinėti.

Atostogos Čekijoje: pirmoji diena Brno. Trumpa pažintis su antru pagal dydį Čekijos miestu.

Kadangi mano kelionės planas chuliganas buvo patyrinėti nedidelius miestelius Moravijoje, Brno miestą dėl geros infrastruktūros pasirinkau savo bazei įsteigti. Tiesą sakant, susisiekimas tarp mažų miestelių čia taip gerai išplėtotas, visur yra turizmo informacijos centrai, viešbučiai ir kavinės, kad tyrinėti Moravijos regioną galima iš bazės bet kuriame mažame miestukyje. Kiek nesėkmingas buvo pačio viešbučio pasirinkimas, bet apie tai bus daugiau paskutiniame "Kas liko už kadro" įraše. Traukinys iš Prahos (210 CZK, apie 2 val.) vyko į Vieną per Brno, todėl nemažai sėdimų vietų buvo rezervuotos, tačiau man visgi pavyko patogiai įsitaisyti.

Užkandžiaujame ir vėpsome pro langą.

Pirmas mano žingsnis Brno, na, gerai, antras mano žingsnis Brno, nes pirmas mano žingsnis Brno buvo įsigyti viešojo transporto bilietą (5 dienos, 270 CZK) ir įsikurti viešbutyje, buvo apsilankyti Brno turizmo informacijos centre, kur gavau visokios reklaminės proklomacijos. Viešojo transporto bilietus galima nusipirkti bilietų automate lauke esančiose tramvajaus stotelėse, bet daugiadienius bilietus paprastai turi tik spaudos kioskuose. Patartina pasimokyti čekų kalbos arba angliškai prašytis vietinio jaunimo pagalbos. Šiame regione atvykstantys gyventi ir dirbti netrunka pramokti čekiškai, turistų čia palyginti nedaug, todėl (geromis) anglų kalbos žiniomis personalas nepasižymi.

Brno turi savo drakoną, ir jis kabo prie turizmo informacijos centro.

Kaip vėliau man sakė draugai internetuose, tai kiek reikia alaus ir vyno prigerti, kad krokodile matytum drakoną? Nu bet jeigu vietiniai gyventojai sako, kad čia drakonas, tai negi aš su jais ginčysiuosi?

Atostogos Čekijoje: Melnikas- Bohemijos karalienių kraitis.

Melnikas mane patraukė reklama, kad nuo pilies apžvalgos aikštelės atsiveria įspūdingi vaizdai, o pilies pašlaitės apaugusios vynuogėmis, kurių protėvius čia pasodino dar Karolis IV (XIV a.), o tų vynuogių derliaus produktą galima čia pat ir padegustuoti. Hostelio registratūroje pasiklausiau, kaip geriausia iki to Melniko nuvažiuoti. Yra tarpmiestinis autobusas nuo vienos metro stotelės, tik jis savaitgaliais važiuoja kartą kas valandą, lygiai 00 min., todėl išnirusi iš metro gelmių net sušilusi jo dairiausi. Spėjau. Kelionė į vieną pusę kainavo 46 CZK ir truko 45 min.

Melnike susikerta dvi didžiausios šalies upės: Elbė ir Vltava/Moldau, o Horinsko-Vranansky kanalas dabar skatina vandens turizmą. Melnikas matomas iš tolo dėl ant kalvos įkurtos pilies ir didingo bažnyčios bokšto. Tiesa, šiandien Melniko grožis kiek nublanksta dėl moderniškų statybų, bet vis dėlto Melniko vynas garsus visame regione. Istorinė šiandieninio miesto širdis, seniau vadinta Pšov, buvo princo Slaviboro dukters Liudmilos kraitis, kai ji 875 metais tekėjo už būsimo čekų princo Borivojaus, Pšemyslidų dinastijos pradininko. Kito valdovo, Boleslovo II, žmona Ema šiame miestelyje turėjo savo monetų kalyklą, o visos monetos buvo kaldinamos su prierašais "Emma Regina" bei "Civitas Melnic". Manoma, kad nuo Emos (X a.) laikų Melnikas ir tapo būsimų Bohemijos valdovių kraičiu, nors tai oficialiai patirtino Karolis IV daug vėliau. 1274 m. Otokaro II privilegija Melnikui suteikė prekybos Elbės upe teisę, leido gaminti ir parduoti alų, vykdyti mirties bausmes, turėti turgų, suteikė apsaugą nuo turto konfiskacijos. 1449 m. Melnikas gavo savivaldos teises. Husitų karai neaplenkė ir Melniko, o XVI a. miestas pradėjo garsėti vyndaryste. XIV a. valdęs Karolis IV atgabeno Burgundijos vynuogių į Melniką, kur palankios sąlygos joms čia derėti jau IX-X a. leido tikėtis gerų vynų. Kaip būsimų valdovių kraitis, Melnikas priklausė Kunigundei Vengrei, Elžbietai Bohemietei, Elžbietai Pomeranietei, Sofijai, Barborai Celskai, Johanai Rožmitalietei; čia buvo įprasta apsigyventi valdovų našlėms. Šioms valdovėms priklausiusi miesto pilis XVI a. buvo rekonstruota ir tapo rūmais, kuriuose vėliau įsikūrė aristokratų šeimos. Šiandien rūmai priklauso Lobkowicz šeimai.

XVII a. ir Trisdešimties metų karas paliko savo žymę miestelio istorijoje. Be religinių karų, miestą tris kartus nusiaubė gaisras, o tada užėjo ir maras. Stipriai nukentėjo bažnyčia, rūmai, rotušė, mokykla, ligoninė, miesto įtvirtinimai; laukai ir vynuogynai buvo apleisti. Miestas pradėjo augti tik XIX a pr. Labai pagelbėjo geležinkelio linija, pasiekusi Melniką 1874 m. Netrukus buvo pastatytas tiltas per Elbę, o XIX a. pab, atsirado dokai laivybai plėtoti. Cukrinių runkelių perdirbimo gamykla atsidarė 1869 m. Nauja administracija 1926 m. leido miestui augti sistematiškai ir profesionaliai: plėtėsi gyvenamųjį namų (vilų) kvartalas, atsirado vandentiekis, kanalizacija, gatvės buvo taisomos, atsirado viešosios paskirties pastatai (paštas, kultūros namai, taupomoji kasa), sporto ir laisalaikio zonos. Miestas buvo planuojamas išlaikant senamiesčio ir naujamiesčio balansą. Pilnai įgyvendinti šiuos planus sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Kai karas baigėsi 1945m., naujoji administracija nebepalaikė senosios, balansą palaikančios, miesto užstatymo schemos: istorinė Prahos priemesčio dalis buvo sunaikinta ir perstatyta naujai, kas galutinai sudarkė miesto vaizdą. Apylinkėse atsirado chemijos ir energetikos pramonės pastatai.

Tai vat į kokį miestą atbildėjo Kūtvėla 2015 Viešpaties Metais.

Atostogos Čekijoje: savaitgalis Prahoje.

Kadangi Air Lituanica nukosėjo mano skrydį, teko rinktis: atšaukti iš anksto suplanuotas atostogas ar ieškotis bilieto autobusu. Čekiją ir buvau pasirinkusi dėl to, kad skrydžio ir autobuso bilietų kaina buvo beveik tokia pat, bet vietoj 15-kos valandų autobuse būtų buvęs 1,5 val. skrydis. Privalumas, taip sakant, akivaizdus. Pamaniau, kad reikia naudotis proga ir pasidaryti tas atostogas, tuo labiau, kad skrydis buvo atšauktas palyginus padoriai iš anksto- užjaučiu tuos žmones, kuriems atostogos buvo sugadintos iš karto. Kadangi man patinka Ecolines autobusai, kitų variantų ir neieškojau (bet reikia pasakyti, kad vairuotojai Vilnius-Marijampolė ir Marijampolė-Vilnius reisuose buvo išskirtinai nemandagūs ir nepaslaugūs). O netoli Balstogės mūsų autobusui dar ir ratą nuleido, todėl į Prahą atvykome vėluodami apie vieną valandą. Kas man labai nepatiko, tai kad vairuotojai yra pasamdyti tiktai vairuoti, o atsitikus nelaimei jiems reikia skambinti į techninę pagalbą, su kuria jie turi sutart ir kuri po darbo valandų nebedirba ir paliktas įjungtas autoatsakiklis. Kaip galima išleisti į kelionę autobusą, kuris juda 15 valandų, ir negarantuoti jam techninės pagalbos? Juk didžioji kelionės dalis ir yra per naktį! Galiausiai, po valandos laukimo, sustojo kitas reisinis Ecolines autobusas, iššoko iš ten toks fainas vairuotojas, pakeitė ratą per penkiolika minučių, ir liepė nieko daugiau neatsitikti, nes atsarginių ratų pas jį daugiau nėra. Paskui Varšuvoje tas pats vairuotojas buvo priėjęs prie mūsų ekipažo patikrinti, ar gyvi sveiki pribuvome.

Ecolines autobusuose yra tualetas, elektros rozetės, nemokamas wifi (vos gyvas), kompiuteriniai terminalai filmams ir muzikai (ausines geriausia turėti savo), nemiego valandomis veikia nedidelis bufetas. Stiuardesė kalba latviškai, rusiškai, angliškai. 

Nors kelionė buvo ilga ir mane šiek tiek užsupo (tokiems atvejams reikia turėti apelsiną), visgi išlošiau papildomą pusdienį Prahoje. Ecolines autobusai stoja Florenc stotyje. Ten esančiame turizmo informacijos centre nusipirkau trijų dienų viešojo transporto bilietą (310 CZK) ir tramvajumi Nr. 8 atvažiavau iki Hradčanska stotelės, netoli kurios buvo mano hostelis. Iki Prahos pilies pėsčiomis- tik 20 min.! Mano kambarys jau buvo paruoštas, nors iki oficialaus įsiregistravimo laiko dar buvo pora valandų, todėl galėjau išsipakuoti savo kuprinę ir pradėti pažintinę programą.

Praha: kas liko už kadro.

Reportažai iš Prahos pabaigiami jau tradiciniu tapusiu "Kas liko už kadro" įrašu, kurio nekantriai laukia net keletas mano skaitytojų. Ta proga užsiplikiau didelį puodelį geros kavos, kurią pirkau "Starbucks" Prahos centre. Ten jie labai įdomią madą įvedę: klausia, kokį vardą rašyti ant puodelio, nes susimokėjimas ir atsiėmimas skirtinguose kampuose. Kitąsyk prašysiuos būti Princess Leia :-)

Kelionė. Skridome su tautinėmis oro linijomis AirLituanica. Bilietas į abi puses kainavo 388 LTL, papildomai 5 LTL kainavo bankinis pavedimo mokestis.

AirLituanicos sparną puošia dvigubas Jogailaičių kryžius.

Kelionė iki viešbučio. Iki Prahos centro nuvykti yra keletas variantų. Pasirinkusiems keliauti viešuoju transportu oro uoste esančiame viešojo transporto kioske reikia nusipirkti bilietą. Mes pirkome 3 dienų bilietus, kuriuose jau įskaičiuotas bagažas, už 310 Čekijos kronų (apie 40 LTL). Šie bilietai galioja autobusuose, tramvajuose ir metro; vieną kartą buvo bilietų patikrinimas metro stotyje. Pažymėjus 3 dienų bilietą, jis galios 72 valandas. Taigi, prie oro uosto reikia sėsti į 119 autobusą ir važiuoti iki jo galutinės stotelės "Dejvicka". Čia pat bus laiptai (lagaminus teks jais dardintis žemyn) į metro A liniją. Iš čia vos per kelias minutes atvažiuojama į "Staromestska" stotelę, t.y. Prahos senamiestį. Viskas vyko labai sklandžiai, transportas neperpildytas, netgi nuostabu buvo. "Staromestska" stotelėje mums reikėjo 17 tramvajaus iki stotelės "Dvorce", tai truputį kitoniški transporto stendai įnešė šiokios tokios sumaišties. Bet gestų kalba yra universalus pagalbininkas-tereikėjo ištarti "Dvorce", klausiamai mostelėti į abi puses, ir mums iškart nurodė reikiamą platformą. Netrukus buvome prie viešbučio durų.

Viešasis transportas. Prahos viešasis transportas man labai patiko. Greitas, neypatingai perpildytas, dažnai kursuojantis. Prahoje bilietai yra terminuoti: 30 min., 90 min., 1 diena, 3 dienos. Jeigu viešuoju transportu planuojate važiuoti į oro uostą, keliaukite kaip galima anksčiau, nes kamščiai mieste gali susidaryti neprognozuotai.

Vaizdas į Karolio tiltą. Artimiausia tramvajaus stotelė "Narodni divalo". 

Viešbutis. Dėl apgyvendinimo teko nemažai pasukti galvą. Hostelis Prahos senamiestyje pasirodė finansiškai labai nepatrauklus, nes toliau nuo centro esantys viešbučiai siūlė panašias kainas, tai teko svarstyti kas geriau: šešiavietis kambarys su bendru vonios kambariu Senamiestyje ar dvivietis kambarys su vonios kambariu ir pusryčiais12 min. tramvajumi nuo Senamiesčio? Pasirinkome antrąjį variantą. Gyvenome viešbutyje "Bohemians". Kadangi užsakymo metu galiojo akcijinė kaina, užmokestis dviem etapais (mistika kažkokia) buvo nuskaitytas per sekančias dvi savaites (apie 350 LTL už dvivietį kambarį su pusryčiais ir 4 nakvynėmis; raktas paliekamas registracijoje išeinant ir pasiimamas grįžus). Viešbučiu likome patenkintos; džiaugėmės, kad nereikia ryte lakstyti pusryčių medžiotis (virti kiaušiniai, virtos dešrelės, kelių rūšių duona, sviestas, džemas, sūris, kumpis, sausi pusryčiai, pienas, jogurtas, kava, arbata). Tik sienos va nelabai storos, kartą girdėjome, kaip gretiname kambaryje pora gausino savo palikuonių būrį. Iš pradžių šiek tiek gailėjausi, kad negaliu sau leisti gyventi viename iš tų elegantiškų viešbučių Rotušės aikštėje su vaizdu į Kalėdų eglutę, bet iškart apsidžiaugiau savo kuklia nakvynės vieta, kai pamačiau pagėrusį vyruką prietemoje sysinantį ant vieno iš tų elegantiškų pastatų sienos.

Rūkymas. Rūkymas Prahoje yra žmogaus teisė, bet su ja vis aktyviau kovojama. Restoranuose yra patalpos rūkantiems ir nerūkantiems, bet kai kuriose patalpose, kad ir mūsų viešbučio koridoriuje prie lifto, tvyrojo rūkalų smarvė. Užtat nemažai matėsi bėgiojančių žmonių.

Suvenyrai.

• pliušinis žaisliukas kurmis
• Šauniojo kareivio Šveiko išvaizdos pakabutis raktams
• krištolo pakabukai
• krištolo indai ir vazos
• papuošalai su granatu
• gėrimai: alus, Becherovka, Slivovica
• vafliai

Neblogai suvenyrais galima apsirūpinti oro uoste. Pliušinio kurmio kainos verčia iš klumpių, bet jis to vertas. Granato papuošalai nuostabūs, bet kainuoja tiek, kiek vežimas kurmių. Alkoholį ir vaflius geriausia pirkti supermarketuose.

Spąstai turistams. Galima sakyti, kad visa Praha yra spąstai turistams. Miesto žemėlapius teks nusipirkti (nors didesniuose TIC galima gauti ir nemokamai). Bilietai į lankytinus objektus (bažnyčias irgi) ir leidimai fotografuoti yra brangūs, mums viskas atsiėjo apie 200 LTL. Esmė ta, kad už viską reikia mokėti (pvz. pietaujant jums atneš duonos, druskos ir pipirų ir juos įtrauks į sąskaitą net jeigu jų nepaliesite arba sąskaitoje atsiras privalomas 20 proc. nuo sumos mokestis už aptarnavimą). Rekomenduoju prieš kelionę pasiskaityti Virtual Tourist: 303 Prague Tourist Traps. Dažnai turistai turi primokėti už paslėptus niuansus-štai Kutna Hora miestelyje mums visą reikalingą informaciją ant žemėlapio nupiešusi TIC darbuotoja pasiūlė jį įsigyti už simbolinį mokestį.

Maistas.  Kniedlikų negavom, vat burgerinių pridygę kas antrame žingsnyje. Restoranuose patiekalo kainos-kaip pliušinio kurmio, t.y. brangu. Bet nėra to lietuvio turisto, kuris nebūtų su savimi pasiėmęs spiralės vandeniui užvirinti ir karštu vandeniu užpilamų makaronų.

Skrydis atgal buvo atidėtas apie 1,5 val. dėl rūko, kuris Prahos oro uoste yra dažnas svečias. Visą tą laiką mūsų lėktuvas su keleiviais iš Vilniaus suko ratus virš Prahos. Bet pagaliau rūkas išsisklaidė tiek, kad lėktuvas saugiau nutūptų, ir mes džiaugsmingai sušokome vidun (Kūtvėla džiaugsmingai spaudė glėbyje pliušinį kurmį iš oro uosto parduotuvės). Lėktuve laukė nauja spauda ir nemokamas Vilnius in Your Pocket leidinukas.

Spauda. 

Kūtvėlai Prahoje patiko. 

Pažadas sugrįžti. Ačiū Aistei už foto.

Jeigu turite kokių nors klausimų, prašom rašyti į komentarus.

Su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų

Kūtvėla

Prahos keistieji momentai : nuotraukų galerija.

Kartais fotoaparatas užfiksuoja vieną kitą įdomų kadrą, kurie ne visi gali organiškai įsilieti į pasakojimą, tai surankiojau čia keletą tokių quirks, kaip anglai sako.

1. Maišeliai šunų ant šaligatvio paliekamam turtui surinkti. Jų netrūksta visame mieste, tačiau savininkai turi nešiotis ir savo šuns vedžiojimo pasekmių šalinimo priemones, nes palikus pridirbtą vietą gręsia bauda iki 20,000 Čekijos kronų (2, 500 LTL). Žagt!

2. Mocarto operos "Don Žuanas" premjera įvyko teatre Prahoje 1787 m. Mocartas Prahoje buvo puikiai įvertintas, tuo tarpu kai Vienoje juo nelabai žavėjosi. Nepaisant to, jis grįžo į Vieną, nes Praha tebuvo imperijos provincija, o tokio lygio menininkui reikįjo turtingos aritokratijos palaikymo, kuri telkėsi imperijos sotinėje, kuria tuomet buvo Viena.

Paminklas Mocarto "Don Žuano" premjeros Prahoje (aut. Anna Chromy). 

3. Paminklas F. Kafkai netoli Ispaniškosios sinagogos. 

Paminklas F. Kafkai ( aut. Jaroslav Rona).

"And now - with a flourish, as though it were not the first time - I leapt onto the shoulders of my acquaintance, and by digging my fists into his back I urged him into a trot. But since he stumped forward rather reluctantly and sometimes even stopped, I kicked him in the belly several times with my boots, to make him more lively. It worked and we came fast enough into the interior of a vast but as yet unfinished landscape."- "Description of a Struggle", F. Kafka, 1909. Šaltinis: čia.

4. Prakartėlės.

Prakartėlė.

Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, bet jeigu prakartėlės kuriamos iš meilės (tradicijai, menui, dar kam nors), tai čekai Dievo nemyli. Didelės, griozdiškos pas juos tos prakartėlės, tikri prakartai.

5. Nuogo berniuko statula.

Apie jį aš esu rašiusi pasakodama apie dieną, praleistą Prahos pilyje.

6. Kristus su suknele.

Na, ką čia dar bepridursi. Aptikau jį Loretoje.

7. Loretoje dar buvo Šv. Agotos paveikslas, kur ji laiko savo nukirstas krūtis.

Šv. Agota.

Šv. Agota Sicilietė mirė maždaug 251 m. Ji yra laikoma Katanijos, Maltos, San Marino globėja, globoja krūties vėžiu sergančius, žindyves, saugo nuo ugnies, žemės drebėjimų, ugnikalio išsiveržimo. Jinai laikoma viena labiausiai garbinamų ansktyvųjų mergelių kankinių.

8. Buvo bažnyčia, dabar bus viešbutis. Juk negriausi nebereikalingo pastato?

Bažnyčia-viešbutis.

Tik nepamirškit papoteriauti prieš miegą.

9. Gatvėse čia pririša pianinus.

Kad pianinas nepabėgtų. 

Vakare mačiau vyruką, grojantį šiuo pianinu. Gal koks būsimasis pianistas pratinasi prie auditorijos?

10. Drūtos tos moterys Prahoje.

11. Ore kybantys žmonės.

Ir kaip ten jis ore pasikabino? 

Su meile,

Kūtvėla Quirkytė

Dienos kelionė į Kutną Horą: Kūtvėla Kaulų koplyčioje- wuahahahahhahrrr!!!

Šiai dienos kelionei turėjau didelių lūkesčių. Nemažai apie garsiąją Kaulų koplyčią yra rašę kiti kelionių tinklaraštininkai:

"The Sedlec bone church really is one of the most amazing sites upon which I’ve had the pleasure of laying my eyes!"- Wonder Tooth
"Although the site is smaller than we imagined, the intrigue of the unusual, artistic arrangements gives you something to ponder everywhere you look."- Travel Addicts
"When someone invites you to a Bone Chapel you know you are either life long friends or vindictive enemies."-Travel with Bender
" "It is not a celebration of death," the church says, "but it symbolizes the equality of people before the throne of God." "- Dangerous Business

Ir čia tik keletas  įrašų paminėjimų.

Kutna Hora suklestėjo dėl savo sidabro kasyklų, kur XIII a. buvo išgaunamas trečdalis Europos sidabro. Mieste kaldino Prahos grašius, vieną stabiliausių valiutų to meto Europoje. XIV-XV a. sandūroje Osel kasykla pasiekė 500 metrų ir buvo giliausia kasykla pasaulyje. Dėl savo turto Kutna Hora tapo antru pagal svarbumą Bohemijos karalystės miestu po Prahos. Šiandien Kutna Hora yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše.

Kutna Horos priemiestyje Sedlec ir yra garsioji Kaulų koplyčia. 1142 m. šioje vietovėje buvo įkurtas pirmasis cistersų vienuolynas Bohemijoje. Kadangi turtingosios sidabro kasyklos labai dažnai buvo vienuolynui priklaususiose žemėse, vienuolynas netruko praturtėti. Ilgai netrukus Sedlec vienuolynas tapo turtingiausiu visoje šalyje, tačiau po keleto dešimtmečių jiems atėjo nelengvi laikai, daugiausia dėl aristokratams suteiktų paskolų, kurių, kaip žinia, aristokratai niekada neskubėjo grąžinti. Po Husitų karų vienuolyno griuvėsiai trūnijo iki pat XVII a. pabaigos, kol vienuolynas buvo atstatytas, tačiau 1784 m. imperatoriaus Juozapo II reformos baigė vienuolyno gyvavimo dienas. XIX a. pr. dalyje buvusio vienuolyno pastatų įsikūrė tabako fabrikas. Šiai dienai iš originaliojo vienuolyno komplekso statinių liko tik du: Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir Jono Krikštytojo bažnyčia (kitais šaltiniais remiantis-katedrą) ir Visų Šventųjų kapinių bažnyčia su kaulyčia...oi, tai yra, koplyčia.

XIII a.pab. Sedlec vienuolyno abatas parsivežė saują žemės nuo Viešpaties kapo Jeruzalėje ir išbarstė kapinėse. Taip šių kapinių žemė tapo Šventosios Žemės dalimi ir laidoti čia atvešdavo ne tik iš visos Bohemijos, bet ir Lenkijos, Bavarijos, Belgijos. Daugelis rado čia sau kapą per maro epidemiją. Kapinių koplyčios interjeras sukurtas naudojant žmonių kaulus. 1511 m. pirmąsias kaulų piramides čia supylė pusiau akli vienuoliai. Švarcenbergų šeimai įsigijus Sedlic vienuolyno nuosavybę po mano jau paimėtų reformų, palaipsniui buvo sukurtas dabartinis koplyčios interjeras. Meistras F. Rintas yra šių makabriškų kūrinių autorius. Yra paskaičiuota, kad koplyčios interjero puošybai, jeigu tai galima pavadinti puošyba, panaudota 40,000 žmonių palaikai. Sakoma, kad tai turi priminti mums nepaneigiamą mirties faktą.

Nebekankinsiu daugiau smalsių padarų ir pasakysiu, kad ta garsioji kaulų koplyčia buvo mažytis lietutis iš didelio debesies.

Tai, sakote, koplyčia? Ir dar iš žmonių kaulų? Meh. 

Kitame Vltavos krante: Mažasis miestas su Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Prahos pilis su Loreta.

Kitapus Vltavos plyti visai kitoks pasaulis. Nutrepsėjus per tiltą ir įžengus pro Mažojo kvartalo (Mala Strana) vartus, pirma mintis, pamačius mažas senovines gatveles, buvo tokia: mes dvi dienas praleidome ne toje miesto dalyje.

Vartai į Rojų. Na, beveik.

1257 m. atsiradęs Mažasis kvartalas buvo Otakaro II skirtas vokiečių kolonistams. Šio valdovo valdymo metais jo imperija nusidriekė net iki Adrijos jūros, šiandien žiūrint į žemėlapį tai atrodo labai keistai. XV-XVI a. čia dažnas svečias buvo gaisras, todėl statybos buvo intensyvios. Šį rajoną netrukus pamėgo aristokratija ir turtingieji, todėl čia kūrėsi jų nuolatinės rezidencijos, kilo puikūs rūmai ir didingos bažnyčios. Svarbos ir iškilmingumo šiam kvartalui netrūko -Mažojo kvartalo gatvėmis ėjo valdovo karūnavimo procesijos.

Mostecka gatvės namai.

Prahos senamiestis: ar iš balos tas dailumas?

Prahos senamiestis yra tikrai labai gražus. Pasižadėjau sau būtinaičia vėl sugrįžti, pasiimti batono, prisėsti prie upės ir lesinti gulbes, o man priešais akis bus Pražsky hrad.  Ir batonas bus didelis, ir gulbių bus daug. O kad neatrodytų kaip grąsinimas, pereiname prie nuotraukų :-)

Prahos pilis, Pražsky hrad. Jai bus atskiras įrašas. 

Čia grįžusi maitinsiu gulbes. 

Kūtvėla Prahoje. Jai už nugaros- Karolio tiltas, Prahos pilis ir Šv. Vito katedros bokštai. 

Po nedidelio klaidžiojimo radau Rotušės aikštę su joje dominuojančia Tyno Mergelės Marijos bažnyčia. 

Rott namas ir kepti kaštonai, kurių skonis primena žarijose keptą bulvę.

Rott namas yra didelis renesanso stiliaus pastatas, kuriame ilgas tradicijas puoselėja maždaug "Pasidaryk pats" stiliaus parduotuvė su visokiais namų ūkyje reikalingais daikčiukais. Šito pastato pamatinis akmuo padėtas XIII a., o pirmasis rašytinis paminėjimas siekia 1401 m. 1488 m. šitame pastate buvo atspausdinta pirmoji čekiška Biblija. Tuo metu namas vadinosi "Pas tris rožes" ir jo fasade buvo pavaizduotas 1743 m. įvykęs Marijos Teresės karūnavimas. Fasade tuomet buvo emblema su trimis rožėmis (todėl namas ir vadinosi "Pas tris rožes"), kurios buvo skirtos, jeigu tikėti labai pamokančia legenda, čia tuo metu gyvenusioms trims jaunoms merginoms, kurios vis negalėjo išsirinkti jaunikių, pasitikėjo vedybų konsultantu ir neteko visų pinigų. Dabartinį vaizdą namas įgijo XVII a. ir pasipuošė vėlyvojo rensanso ir ankstyvojo baroko bruožais. 1855 m. jį įsigijo sutuoktiniai Rott praplėsti savo verslui, ir nuo tada namas vadinamas U Rotta.

Pirmame mėlyno namo aukšte yra Starbucks kavinė. 

"Minutės namas" su sgrafito papuošimais.

Tas juodai baltas name antrame plane yra tipiškas renesanso stiliaus namas, papuoštas sgrafitu. Keletą šios puošybos pavyzdžių atidi akis gali pastebėti Vilniaus senamiestyje. Siena padengiama balto, paskui juodo tinko sluoksniu ir norimas paveiksliukas išskutinėjamas juodame sluoksnyje taip, kad norimas raštas atsidengia baltame rašte. Rašytojas F. Kafka XIX a. pab. gyveno šitame name su savo tėvais, šitame name gimė trys jo seserys. Originalusis pastatas datuojamas vėlyvosios gotikos periodu XV a. Jis buvo žinomas kaip "Pas baltąjį liūtą" ir čia veikė vaistinė. Šiuo metu namas vadinamas mažybiniu "Minutės" vardu nuo žodžio "diminutyvas", nes čia pardavinėdavo tabaką mažais kiekiais. Šitą namą kartu su kitais pastatais pikta ranka kėsinosi nugriauti XX a., bet laimė, kad nepavyko. 1919 m. buvo aptikti sgrafitai, vaizduojantys Habsburgų monarchus Filipą II, Rudolfą II ir Maksimilijaną II. Dabar pastatas priklauso senamiesčio rotušės kompleksui.

Šv. Mykolo bažnyčių Prahoje ne viena, viena jų yra Rotušės aikštėje. Šiaip su religija Čekijoje įtempta-tai daugiausia ateistų prieskaičiuojanti tauta Europoje, pasirodo. Nors yra planuojama Prahoje atidaryti dar keturias bažnyčias, senosios yra masiškai uždaromos ir paverčiamos klubais, viešbučiais, muziejais, ir koncertų salėmis.

Kairėje matome Šv. Mykolo bažnyčia.

Pirmojoje XVIII a. pusėje šį baroko šedevrą pastatė K.I. Dientzenhoferis. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje minima nuo 1273 m. 1735 m. pabaigtos barokinės bažnyčios interjeras buvo kažkur išgabentas 1781 m., kai imperatorius Juozapas II įsakė uždaryti visuomenei naudos neteikiančius vienuolynus. 1870 m. ši bažnyčia atiteko stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo atiduota kareiviams, kurie kartu su to laikmečio menininkais atkūrė bažnyčios interjerą, kuriuo ir šiandien galima grožėtis. Lankytojus stebina įspūdingas sietynas, labai panašių man teko matyti lankantis Suprašlio Lavroje.

Rotušės aikštė apsupta dailių namų su visiškai skirtingais fasadais.

Štorcho namas (su raiteliu), "Akmens avinas", "Akmens stalas", ir matosi "Pas vargšelį" kampas, į kadrą netilpo "Aukso vienaragis".

Neorenesansinį pastatą Štorcho namą, dar vadinamą "Akmens Madona", puošia XIX a. pab. M. Alešo tapybinė kompozicija, vaizduojanti Šv. Vaclovą ant žirgo.

Freska iš arčiau. 

XVI a. pr. "Akmeninio avino" namo fasade vaizduojama jauna mergelė su avinu. Dėl avino panašumo į mitologinį gyvūna vienaragį, namas dar buvo vadinamas "Vienaragiu". "Aukso vienaragyje" veikė kavinė, kurioje rinkdavosi literatai, jų tarpe ir F. Kafka. Čia reiktų pastebėti, kad visokios emblemos ant fasadų, šventųjų statulos ant namų kampų ir keisti pavadinimai buvo vietoje šiandieną mūsų naudojamų namų numerių adresuose.

Žymiausias Prahos senamiesčio objektas, sutraukiantis tuntus turistų (ir ne ką mažiau kišenvagių ir visokių keistų niekniekių pardavėjų), yra garsusis laikrodis.

Štai jis, turistų nymylėtinis.

Kas valandą mušantis ir judančių figūrėlių paradą rodantis laikrodis buvo sukurtas XV a. pradžioje. Meistrui -baiminantis, kad jis nepakartotų tokio šedevro kitur-buvo išdurtos akys, talk about gratitude. Jeigu tikėti vietine legenda, aklasis meistras nusižudė nušokdamas į laikrodžio mechanizmą, kuris nuo to sugedo, ir ilgą laiką niekas nežinojo kaip jį sutaisyti, bet šio fakto patvirtinimo niekur neradau. Žemiau įkeliu video iš Youtube, kur įamžintas 600-sis laikrodžio jubiliejus.

Praga caput regni- Prague is the capital of the realm. 

Tiesiog norisi grįžti ir kiekvieną Prahos senamiesčio namą apžiūrėti nuo pamatų iki stogo. O visa tai, ką dabar perskaitėte, susiradau bent dviejose knygose, Internete, tinkamai suredagavau ir čia jums perpasakojau. Bent dalį šios informacijos būtų logiška tikėtis gauti per ekskursiją, ar ne? Neseniai esu rašiusi apie nemokamas ekskursijas ir svarsčiusi, ar tik jos nėra musėkautai turistams. Informuoto smalsumo vedamos, prisijungėme prie nemokamos ekskurijos Prahoje. Deja, likome labai nepatenkintos šia patirtimi. Išties, turbūt pati būdama gide, aš iš savo kolegų tikiuosi daugiau profesionalumo ir mažiau cirko. Palikusi atsiliepimą gerai žinomame kelionių portale Trip Advisor, sulaukiau spaudimo iš ekskursiją vedusios gidės tą atsiliepimą pašalinti. Labiausiai nustebino komentarai "tu gi nieko nemokėjai" (arbatpinigiai, kuriuos visgi palikome sprukdamos iš ekskursijos nesiskaito?), "man reikia maitinti vaikus" (du iš trijų jau seniai pilnamečiai, bet, matyt labai alkani pilnamečiai) ir "tai buvo praleista gera proga patylėti". Dabar aišku, kodėl toks neproporcingas neigiamų, vidutiniškų ir panegirikas giedančių komentarų santykis. Bet Kūtvėla tiki savo atsiliepimu kaip Evangelija ir nesiruošia trauktis.

Pasiskaitymui apie Prahą:
Andrew Cusack: Praga Caput Regni
The Looptail: 48 Hours in Prague
Things That Make Me Go Aagghh: Prague city break travel blog
Uncornered Market: Insider’s Prague: Tourist Traps to Avoid, What to Do, Where to Eat
Travel with Bender: Our Almost Christmas In Prague

Su meile,

Kūtvėla