Gimtadienio kelionė į Edinburgą. Antroji diena.

 

Daug keliautojų rekomendavo Dean Village, bet aš savo dieną pradedu Foot of The Walk. Pasivaikštau upės promenada, bet daug tam laiko skirti negaliu, nes reikia skubėti į Škotijos parlamentą, kur esu rezervavusi ekskursiją. Labai patogiai pasigaunu autobusą važiuojantį iki pat parlamento pastato. Mūsų ekskursija trunka apie 45 min. Gidas, vardu Craig, papasakoja trumpai Škotijos valstybingumo istoriją ir pavedžioja po labai avangardiškos architektūros pastatą. Viduje fotografuoti negalima, išskyrus parlamento posėdžių salę. Ar verta skirti laiko apsilankyti Škotijos parlamente? Manau, kad istorijos mėgėjams-tikrai taip. Škotijos ir Anglijos istorija kažkuo panaši į mūsų Liublino uniją su Lenkija. Nenorintiems ekskursijos, galima pasmalsauti ir patiems savarankiškai, bet tik ten, kur nereikia leidimo atidaryti durims.

Leith upės promenada.

Leith upės promenada.

Leith upės promenada.

Gimtadienio kelionė į Edinburgą. Pirmoji diena.

 [ Po pranešimo, kad tinklaraštis nebus atnaujinamas, gavau daug palaikymo žinučių. Net nesitikėjau, kad yra tiek daug skaitančių šį tinklaraštį. Palyginimui, jeigu vienas kelionių įrašas čia sulaukdavo 300 peržiūrų, tai jo publikavimas Facebook, su pasidalinimais ir komentarais, perkopė 10,000 skaitytojų auditoriją. Tačiau neseniai teko įsitikinti, kad Facebook platforma labai pažeidžiama, todėl kelionių pasakojimai bus dubliuojami čia, kad išliktų kaip archyvas.]

Aš jau daug metų puoselėju gražią tradiciją- kasmet savo gimtadienio proga pasidovanoti kelionę. Šį kartą garbė mane pasveikinti išpuolė Škotijos sostinei Edinburgui. Norėjau pakeliauti būtent savo gimtadienio mėnesį spalį, bet dėl įtempto darbo tvarkaraščio nebuvo galimybių rinktis patogaus skrydžio laiko, todėl tas mano gimtadieninis skrydis gavosi jau toks, koks gavosi, ir dar iš Kauno. Iš pliusų buvo laiko skirtumas, nes Škotija yra dvi valandos atgal nuo Lietuvos, tai realiai skrendi, bet neskrendi. Paprasta, bet genialu!

Kūtvėla lankosi Edinburge.

Sužinoję, kad spalį keliausiu į Edinburgą, draugai, su kuriais ir priešaik nereikalingi, žadėjo, kad ten bus daug vėjo ir dar daugiau lietaus. Aš, kaip gyvenanti šalyje, kurios pavadinimas kildinamas iš lietaus, tik stebėjausi tokiais nerimtais jų pašnekesiais. Bet mažą lietsargį pasiėmiau (visada jį vežuosi) ir storapadžius sportbačius išpurškiau apsauginiu purškalu. Miesto turizmui ir pasivaikščiojimams senamiesčio grindinio danga rekomenduoju Highland Creek liniją iš Deichmann. Taip apsiginklavus joks Edinburgas nebaisus.

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Trečioji diena.

Ši diena buvo rezervuota kaip laisva. Planuose buvo arba išvyka į Vieną, arba kokia nors ekskursija po vyno regioną. Mano draugai internetuose patarė aplankyti Devin pilį. Jos lankymas įskaičiuotas į Bratislava Card, bet ten realiai vieni griuvėsiai, todėl šios išvykos neplanavau. Tačiau esu stipriai nuvarginusi kojas ir oras atvėso, lynoja, todėl išvyka į Devin pilį atrodo šiandien pats optimaliausias variantas. 

Dunojus prie Devin pilies.

Laukiu autobuso.

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Antroji diena.

Naktis prabėgo gerai. Mano kambario kaimynės ramios, nei viena neknarkia. Anksti išsiruošiu į miestą, nes laukia turininga programa. Pusryčiams senamiestyje dar niekas neatsidarė, čia reikia tik dairytis kad nepalįsti po šiukšliaveže ar prekių pristatymo sunkvežimiu. Galiausiai vakar mano nusižiūrėta kepyklėlė atsidaro, todėl degustuoju vietinę konditerinę garsenybę. Tas malonumas man atsieina tris eurus už slieko dydžio ragelį, tai jaučiuosi tokia biškį ekonomiškai išnaudota. Čia užeina vakar lėktuve matyta lietuvių turistų grupė, kuri irgi nugula prie vitrinos. Persimetame labu rytu. Jie šiandien planuoja važiuoti dienai į Vieną. Žinau, kad daug keliautojų taip daro. Paprašau, kad mane nufotografuotų. Išėjo tokios liūdnos nuotraukos, lygiai kaip mano banko sąskaita po šitų prabangių pusryčių.

Bratislava rožok pusryčiams.

Nuostolio dydis.

Kūtvėla pusryčiauja Bratislavoje.

Šviečia naktį, šviečia dieną: Your Great Escape Elektrėnuose.

Pastaruoju metu man teko rimtai savimi susirūpinti, nes žmonės ėmė mane stabdyti tiesiog gatvėje ir klausinėti, kodėl nebekliauju. Kokia trumpa ta žmogiškoji atmintis! Pandemija nuėjo į antrąjį planą ir žmonės pamiršo, kad dar ne taip seniai ne tai kad į užsienį, bet į gretimą savivaldybę išvažiuoti nebuvo galima. Bet Redakcija visada atsižvelgia į konstruktyvią kritiką ir štai Kūtvėla kyla į pirmąją 2024-ųjų metų komandiruotę ir ne vieną, o su Ursulijumi Lepečkojausku! 

Pontoninis tiltas ant Elektrėnų marių.

Jeigu pakelti užpakalį nuo sofos pasirodė visiškai misija įmanoma net ir spaudžiant sausio minusui, tai atgal užpakalį ant sofos padėti liepė piniginė. Net ir mažiausias pirstelėjimas -tai jau atsiprašau Gerbiamo Skaitytojo- yra dviženklė eurų sumą. Su Vilniaus atlyginimu aš Vienoje jaučiausi visai komfortabiliai, bet žiūrint viešbučių kainas Kaune ar Jonavoje man ten norisi nuvažiuoti ir turizmo korifėjams pamatuoti temperatūrą. Mano informatoriai pranešė (Kūtvėla visur turi savo agentų), kad šiemet Adventuro turizmo parodoje nedalyvaus kaip minimum viena, o gal ir dvi savivaldybės. Sakė- brangu, o naudos mažai. Kur jums bus naudos, jeigu turizmo informacijos centrai ar ne pusę metų savaitgaliais nedirba.  

Ir čia į pasaulinę turizmo sceną įžengia Elektrėnai su savo Your Great Escape. Šiaip jie visada buvo mano kelionių radare, bet pasipylė traukiniai į Rygą, ledo festivaliai Lietuvos dvaruose ir kitos žemiškosios pagundos, atitolinančios mus nuo dvasingo kelio pas savo Kūrėją. Bet beneršiant po Elektrėnų turizmo informacijos centro puslapį akis ėmė ir užkliuvo už „Your Great Escape“, tai kur jau čia paleisi tokią lydeką.

Your Great Escape.

Vienas iš akivaizdžių privalumų yra nebrangus tarpmiestinis susisiekimas autobusu su Elektrėnais. Atsižvelgiant į šviesųjį/tamsųjį paros metą ir Elektrėnų turizmo informacijos centro darbo laiką, renkuosi TOKS Neo liniją. Esu jau anksčiau važiavusi šios markės autobusais, man patiko. Juose yra elektros lizdai, nemokams wi-fi, sėdimos vietos suprojektuotos su didesniais tarpais ir išdėstytos šachmatine tvarka, galima už bilietą atsiskaityti banko kortele. Vilnius-Kryžkalnis-Klaipėda, iki Elektrėnų 40 minučių ir bilietas kainuoja 4,50 EUR.

Viena: imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. Antroji diena.

Antras rytas hostelyje jau kiek geresnis, nors pirmą naktį naujoje vietoje visada miegu blogai. Padeda tai, kad artimiausia aplinka kažkiek pažįstama, nėra tokio pirmos dienos streso. Su kambariokėmis irgi pasisekė, visos iki vidurnakčio savo gulte, netriukšmingos ir nekonfliktiškos, nors kažkuri knarkia. Pusryčiai gausūs ir sotūs, oras šviečiasi puikus.

Kūtvėla lankosi Vienoje.

Švenčionys. In rubežiaus: gyvenimas ant demarkacinės linijos.

Švinta.

Švintelė. 

Švenčionys. 

Likučiai šventų ąžuolynų, – 

Šventoji pagoniška žemė. 

Šventieji žalčiai, 

Jau sulindę

Kol kas dar uksmingų eglynų tankmėn. 

Ignalinos šventus ežerynus

Rieškučiomis semia ir semia -

Visai nešventi kartais- 

Amžiai 

Ir perpila laiko tėkmėn. - 

Galbūt nešventa buvo Daumanto teisė valdyti

Ir priesaika keršyt klastingam karaliui,

Bet šventas Ginučių piliakalny kraujas.

Ir žalvario sagė šventa.

[„Šventoji Nalšia“, Petras Panavas]

Švenčionys.

Dabar aš Jums papasakosiu, kaip buvo režisuojamas aštraus siužeto blokbasteris „Pabėk iš Švenčionių saulei dar nenusileidus“ pagal geriausias Stiveno Kingo tradicijas. O viskas prasidėjo taip nekaltai, su Gintare Verkių dvaro parko regykloje sniaukrojant karštas spurgytes . „Tai ką rytoj, moterie?“- teiraujuosi purtydama cukraus pudrą nuo paltuko. „Šaudyt į Švenčionis važiuoju,“- sako Gintarė. Šaudyt? O toks taikus padarėlis ji iš pirmo žvilgsnio! Na, manęs dėl, nors ir baletą su kūjokais ant užšąlusio ežero šokt, bet dabar jau ir man į tuos Švenčionis reikia, nes nebuvusi nei karto, o ir magnetuko „Surink Lietuvą“ iš ten neturiu. Tai taip ir prilipau prie Gintarės kaip blogas kvapas (sorry, by the way!), susitarėm kartu važiuoti. Ryte kraujotaką pasipildome kofeinu iš Baltupių Circle K, kuriems linkiu gauti pajamas taip puikiai, kaip jie pildo plaktos grietinėlės indą, ir už pusantros valandos jau vietoje. Gintarė išleidžia mane centre, o pati išvairuoja pramogauti užmiestin.

Raudondvaris grafų Tiškevičių akimis. Vieta, kur vasaros kvepėjo citrusais ir prancūziškais kvepalais.

„Kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai“. F. Novakovskis, 1857 m. 

Į Kauną atvažiavau moderniškuoju geležinkeliu. Mane trumpam paviešėti, maždaug iki liepos vidurio, pakvietė Jos Mylista ponia grafienė Rozalija, neseniai atitekėjusi į grafų Tiškevičių valdomą Raudondvario dvarą. Grafai garsėja tokiu svetingumu, anglišku porcelianu ir olandiška patalyne, kad svečiai trumpiau kaip mėnesiui nė nevažiuoja. Geležinkelio stotyje mane pasitiko pati grafienė Rozalija, nes grafas netikėtai teikėsi išvykti su reikalais (pasienyje sutrikę muitininkai nežino, ką daryti su grafo iš šiltųjų kraštų išsirašytais citrusų medeliais ir trim aligatoriais) ir automobiliu nusivežė į dvarą. Anksčiau svečius prie traukinio pasitikdavo šešiais žirgais kinkyta komfortabili karieta, bet grafas labai seka moderniškasias naujienas iš užsienių ir štai- ponia grafienė už vairo! Vilniuje tai jau taip nepamatytum, nors aną vakarą Miulerių namuose per kazino iš Italijos grįžęs bajoraitis, visiems didžiai stebintis, pasakojo, kaip Italijoje sinjoros ir sinjorinos pačios automobilius vairuoja, šoferis tik ranką joms ant kojos laiko,-ant tos, kur stabdžio pedalą spausti reikia, kad jeigu kas, automobilį sustabdytų. Viena garbinga pagyvenusi valdininko našlė to bajoraičio pasakojimo besiklausydama taip susijaudino, kad prireikė pasiųsti žmogų vaistininko atsivesti. O jeigu Gerbiamas Skaitytojas automobiliais dar nekeliaujate, ne ką mažiau moderniškai iki Raudondvario galima atplaukti keltu iš prieplaukos Kauno senamiestyje. Yra pasiūlymai organizuotoms grupėms ir-dėmesio!- pavieniams turistams: daugiau informacijos Nemunas Travel. Vasara Raudondvaryje. Dagerotipas. "I am the Queen of my castle.." Renesansiniai Raudonvario  dvaro rūmai pastatyti XVII a.pr. Kartais, dėl užsakovo įgeidžiu suprojektuoto bokšto, neretai kas rūmus pilimi pavadina. Dvaro rūmai pastatyti ant Nevėžio šlaito, bet ponia grafienė užtikrino, kad architektas buvo žmogus patikimas, todėl nereikia nerimauti vieną rytą atsibusti įmirkus iki bambos Nevėžio upėje. Dvaro parkas kuklus, tik nepilni keturi hektarai. Pirmieji rūmai pastatyti dar XVI a. antrojoje pusėje Kauno pakamariui Vaitiekui Dzevaltauskui. Vėliau šią nuosavybę valdė ištisas Lietuvos didikų žvaigždynas: Kosakovskiai, Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos ir nuo 1819 m. Tiškevičiai. Po 1831 m.gaisro tuometinis Raudonvario dvaro valdytojas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pasistatė naują dvaro ansamblį. Čia dirbo garsūs architektai Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris ir Lauras Cezaris Anikini. Ištaiginga grafų rezidencija garsėjo moderniškais sprendimais (tarkime, vario vamzdžių vandentiekiu), didžiule paveikslų, meno dirbinių ir knygų kolekcija, medžioklės trofėjais, įdomiausiais kelioniniais suvenyrais, grafai buvo neabejingi ir egzotiškiems gyvūnams. Vasaromis oras čia kvepėjo citrusais, nes žydėjo iš šiltųjų kraštų parsivežti citrusai, o apelsinai rudenį sunokdavo oranžerijoje ir garbingiausius svečius grafai vaišindavo apelsinų sriuba. Man labai keista, kad grafai Tiškevičiai noriai į užsienį važiuodavo, kai ištisas užsienis  susivežtas buvo pas juos į Raudondvarį! Tačiau tiesa karti- ne vienam Tiškevičių šeimos nariui įtarta džiova, buvo reikalingas klimato pakeitimas. Grafų Tiškevičių nuosavybe Raudonvaris išbuvo šimtą metų (iki nacionalizacijos 1918 m.), bet paskui laikas ir žmonės nebuvo palankiai nusiteikę dvaro atžvilgiu, karai ir okupacijos paliko bjaurų randą ant dvaro veido. Kauno rajono savivaldybės ir ES fondų dėka, dvaro ansamblis buvo prikeltas naujam gyvenimui.

Drugelio miestas Visaginas. Miestas su atominiu šleifu, šlamančiais pušynais ir kvepiančiomis žemuogėmis.

Reportažo partneris: Visagino turizmo informacijos centras.

Pasauliui dūstant nuo perteklinio turizmo, vis daugiau kalbama apie keliavimą ne sezono metu ir mažiau populiarių vietų lankymą. Lietuvoje irgi galima keliauti darniau, tvariau ir atsakingiau, juolab kad su kai kuriomis Lietuvos vietomis turime neblogą susisiekimą autobusais ir traukiniais. Kviečiu pasidairyti po Lietuvos atominį miestą-Visaginą. Kiekvieną kartą, kai mano kelionių horizontas prasiplečia už K raidės ribų ir siekia toliau Kauno ar Klaipėdos, mano tėvams ir draugams kyla natūralus klausimas o ko ten kuistis į tą Dievo ir turistų pamirštą Lietuvos kampelį? Tiesa, Visaginą vis dažniau atranda turistai ir už tai reikia dėkoti naujam serialui "Černobylis".

Dabartinėje Visagino/Ignalinos teritorijoje seniau buvo keli kaimai. Šia teritorija susidomėjo Sovietų sąjunga, nes netoliese yra Drūkščio ežeras, kurio vanduo buvo planuojamas panaudoti atominės elektrinės poreikiams. Atominės energijos specialistai apžiūrėjo dvi vietoves- Ignalinos/Visagino apylinkes ir Drūkščio ežero apylinkes iš dabartinės Baltarusijos pusės, bet specialistams visgi labiau patiko Lietuvos pusė. Naująjį miestą statė specialiai su tikslu apgyvendinti dauguma rusakalbius atominės elektrinės darbuotojus ir jų šeimas: čia iš visos Sovietų sąjungos važiavo aukštos kvalifikacijos atominės energijos specialistai ir ne tik, jiems buvo statomi butai, atidaromos parduotuvės, steigiamos mokyklos ir ligoninės...Gatvės buvo tiestos plačios ir be šviesoforų, kad būtų patogu evakuotis, todėl dabar vairuotojų egzaminas laikomas Utenoje, kur yra šviesoforų. Drugelio formos Visagino miesto projektą parengė architektas V. Akutinas, projektas startavo 1975 m. Sakoma, kad Senovės Gaikijoje drugelis simbolizavo sielą. Net ir šiandien Visagine galima sutikti vyresnio amžiaus žmonių, kurie savo rankomis statė namus, kuriuose dabar gyvena. Tiesa, Visaginas yra tik pusė drugelio- žlugus sovietinei santvarkai sustojo ir atominio miesto statybos, o uždarius atominę elektrinę žmonės ir taip ėmė išsivažinėti-kas atgal į Rusiją, kas į kapitalistinius Vakarus, kas į didesnius Lietuvos miestus...Šiandien Visagino gyventojų skaičius siekia apie 20,000 žmonių. Kai 1975-1977 m. prasidėjo miesto statybos darbai, buvo svarstomi atominiam miestui prasmingi Aušrinės, Broluvos, Galiūnų, Drauguvos, net Atomavos pavadinimai, galiausiai buvo pasirinkta Antano Sniečkaus (1903-1974 m.) pavardė - jis buvo didžiai gerbiamas funkcionierius ir socialistinio darbo didvyris, LKP CK pirmasis sekretorius ir pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų organizatorius, kurį pakeikė jo tikra motina; taip 1977 m. Sniečkus tapo miesto tipo gyvenviete, o 1984 m. buvo paleistas pirmasis Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Visagino pavadinimas miestui buvo suteiktas 1992 m., 1995m. buvo suteiktos miesto teisės, 1996 m. buvo patvirtintas miesto herbas. Visagino pavadinimas parinktas dėl kadaise apylinkėse gyvavusio kaimo pavadinimo, be to, šalia tyvuliuoja Visagino ežeras, o legenda pasakoja, kad apylinkės ežeruose gyveno daug gyvačių, nuo kurių visiems gintis reikėjo-taip "visi ginasi" tapo Visaginu.

Ursulijus Lepečkojauskas vyksta į Visaginą. Be bilieto, žinoma, nes meškiai Lietuvos geležinkeliais keliauja nemokamai.

Į Visaginą atvykau penktadienį vakare. Planavau atvykti po darbo tarpmiestinio susisiekimo autobusu, bet paskutinę minutę planai pasikeitė ir spėjau įšokti į traukinį dvi minutės iki jo išvykimo. Į Visaginą patarčiau keliauti būtent traukiniu, nes juo kelionė trunka apie 2 val. 20 min., galima pramankštinti kojas, yra tualetas, o mažas autobusas be patogumų važiuoja 2 val. 40 min. ir sustoja nežinia kur, nes aiškiai išreikštos autobusų stoties Visagine nėra. Geležinkelio stotis yra už miesto, tačiau prie traukinių grafiko yra priderintas miesto autobusas. Mane paslaugiai pasitiko Visagino informacinio centro darbuotojas Germanas ir automobiliu pamėtėjo iki nakvynės vietos.

Trumpa išvyka į Briuselį. Antroji diena.

Lietus ir vėjas visiškai nemotyvavo kišti laukan nosį, bet ką padarysi-reikia. Džiaugiausi, kad neišsidūriau su tais +7'C orų prognozėje ir vilkėjau storą žieminę striukę. Antrąją dieną Briuselyje pradėjau anksti nuvažiuodama prie vieno iš miesto simbolių-Atomo. Jis dar nedirbo, bet aš ir neplanavau jo lankyti, nes jis neįėjo į Brussels Card, bilietas nepigus (15 eurų), o atsiliepimai labai įvairūs. Tiesa, dabar su Atomo bilietu, jeigu neklystu, galima aplankyti ir netoliese esanti Dizaino muziejų.

Atomas.

Šis Atomas buvo pastatytas Pasaulinei Expo parodai 1958 m. ir šiai dienai yra, sakoma, lankomiausias turistinis objektas Briuselyje. Aš drįsčiau su šiuo teiginiu ginčytis, nes Briuselio centrinė aikštė neabejotinai turi daugiai turistinių privalumų-ji lankoma nemokamai, yra senamiesčio centre, ten pat vietoje galima prisėsti paragauti belgiško alaus...Pagrindinis Atomo traukos objektas yra galimybė pamatyti Briuselio panoramą, o geru oru net ir Antverpeno miestą. Panoramai aš buvau susiplanavusi kitą pakylą, todėl širdis atsisakant Atomo nesopėjo. Atomas buvo sukonstruotas konkrečiai 1958 m. parodai ir paskui turėjo būti išmontuotas, bet kažkaip sugebėjo užkabinti belgų vaizduotę ir štai, prašom, tebestovi iki šiol. Jame rengiamos įvairios parodos socialinėmis ir visuomeninėmis temomis.

Trumpa išvyka į Briuselį. Pirmoji diena.

Pašokti iki Briuselio paskatino tiesioginio skrydžio kaina-vos 29 eurai į abi puses iš Vilniaus. Žinoma, tokią kainą pagavau iki kelionės likus geriems porai mėnesių. Europos Sąjungos sostine tituluojamas Briuselis gali būti labai brangi turistinė patirtis dėl išpūstų kainų, bet Kūtvėla kai nori tai moka pigiai prasisukti, o pigiai nebūtinai reiškia blogai. Briuselis kažkodėl tarp keliautojų neturi geros reputacijos, jam patariama skirti ne daugiau kaip vieną dieną, o dar geriau tai išvis į tą Briuselį nekeliauti, nes ten tiesiog gėjropiečių lizdas! Tos gėjropos tai labiausiai ir bijojau, visas tris dienas vaikščiodama po miestą vis neramiai dairiausi per petį. O kad nebūtų per gerai, Ryanair mus nubogino į ne tai kad užmiestyje, o net kitame Belgijos regione esantį Charleroi (tarti-"Šarlerua") oro uostą, kuris priminė labai didelį spygliuota tvora aptvertą kalėjimo kiemą. Mano skrydis buvo vėlyvas, todėl lietingą naktį maklinėti po prastai paženklintą oro uosto teritoriją nebuvo labai malonu, tik tiek, kad ten maklinėjo visas lėktuvas iš Vilniaus. Šiek tiek nerimavau ar viskas bus gerai, nes iš oro uosto buvo likę vos keli oro uosto autobuso reisai į Briuselį, o Vilniuje į mūsų lėktuvą įsėdo dar laukiamojoje salėje alkoholiu apsišildę baltarusiai (sprendžiu iš Minsko "Dinamo" marškinėlių). Šie keleiviai ne tik nesupranto ką jiems angliškai sako skrydžio personalas, bet ir spoksojo buku žvilgsniu kažkur į horizontą, įgulai teko išsikviesti iš kabinos pilotą... Laimei, skrydis apsiėjo be Oginskio polonezų. Bilietus į oro uosto autobusą rekomenduoju įsigyti iš anksto, nes tada turite teisę įlipti prieš bilieto neturinčius keleivius, kurie atsiskaityti autobuse gali tik kreditine kortele ir tik esant laisvoms vietoms. Briuselio viešbučiai mane pašiurpino savo kainomis, todėl džiaugiausi radusi nebrangų hostelį, kur keturviečiame moterų kambaryje su privačiais patogumais gavau nebrangią nakvynę ir kuklius pusryčius. Visuomeninį transportą ir muziejus padengė Brussels Card 72 val, kurią man maloniai suteikė Briuselio turizmo atstovai iš Visit Brussels.

Kūtvėla lankosi Europos parlamente.

Pakeliui į gėjropą. Biškį baisoka, bet gal kaip nors išsivartysim? 

Oro uosto autobusas buvo pilnas. Važiavome naktį, todėl gerai apylinkių apžiūrėti nepavyko. Pats autobusas buvo kuklus, nei rozečių pasikrauti telefonams, nei wi-fi, nei jokių tarpinių sustojimų, o išlaipino mus prie Gare du Midi/Zuid stoties. Tai viena iš didesnių Briuselio geležinkelio stočių, tačiau viskas jau buvo uždaryta nakčiai. Man reikėjo iš turimo kupono išsigryninti visuomeninio transporto bilietą, todėl pusvalandį sukau ratus, kol radau šiam tikslui tinkamą bilietų automatą. Pirmas vaizdas išėjus iš stoties buvo sukrečiantis- šlapimo smarvė, kalnai šiukšlių, čia pat prie bilietų automato mieganti benamė...Šiaip ne taip išsireikalavau savo bilietą iš bilietų automato ir pabandžiau susigaudyti visuomeninio transporto schemoje. Man pagelbėjo jauna, kiek išgėrusi, bet linksmai nusiteikusi mergina, kuri palaikė mane pradedančiąja imigrante ir nustebo sužinojusi, kad aš-tik turistė. Man pasisekė, nes reikalingas tramvajus buvo už kelių minučių, o tai buvo vienas iš paskutiniųjų tos nakties reisų, būtų tekę kulniuoti iki hostelio naktį tamsiomis gatvėmis ir aptvertomis statybvietėmis. Tiesa, visi tie keisti stoties žmonės laikėsi ramiai ir žiūrėjo savo reikalų, aš jau pradedu nebesistebėti tokiomis didelių, "išsivysčiusių" šalių benamių ir šiaip valkatų gyvenimo aplinkybėmis, nors joks žmogus neturėtų gyventi gatvėje. Kelias dienas Briuselyje važinėjau visuomeniniu transportu-autobusais, tramvajumi, metro- ir stebėjau žmones: madingiausiai pagal paskutinio sezono trendus Briuselyje rengiasi jaunos ir gana ryškiai pasidažiusios tamsiaodės moterys, daug hidžabus ryšinčių ir po ilgais paltais pasislėpusių musulmonių kaip tik priešingai išsiskiria savo kukliais aprėdais, šiaip daug žmonių buvo apsirengę poprasčiai, galbūt taip atsitiko dėl lietingo ir vėjuoto oro. Jeigu Europos Sąjungos sostinėje tie auksiniai pinigėliai ten žeme ridinėjasi, tai ne visi juos randa.

Kelionė į San Mikelės, Murano ir Burano salas. Dienos išvyka iš Venecijos.

Venecija yra nuostabi ir joje galima praklaidžioti visą savaitę, bet man smalsu buvo pamatyti garsiąsias salas San Mikelę, Muraną, Buraną, Torčelą... Su Torčelu šį kartą susipažinti nepasisekė, bet į kitas salas koją įkėliau. Dar vakar ištuštinau piniginę už paskutinius eurus pirkdama vienos dienos bilietą visuomeniniam transportui. Į šį bilietą įskaičiuotas susisiekimas su Mestre rajonu, kur mes gyvenome, ir visi vandens autobusai ne tik Venecijoje, bet ir aplinkinėse salose. Vienkartinis bilietas į vandens autobusą kainuoja 7,50 euro, taigi dienos bilietas buvo didelė ekonomija.

San Mikelės sala.

Iš Mestre į Venecijos autobusų stotį atvykome autobusu ir persėdome į vandens autobusą (toliau-vaporeto) iki San Mikelės salos. Vaporeto vingiavo siaurais kanalais, kirto buvusį žydų geto kvartalą ir išplaukė, jeigu taip galima sakyti, į atvirą jūrą. Nors švietė saulė ir buvo pliusinė temperatūra, vėjas košė ir skverbėsi visur, todėl reikėjo šaliko, kepurės ir pirštinių. Ilgą laiką ši sala priklausė kamaldulių vienuoliams, kurie 1469 m. pasistatė saloje bažnyčią - tai buvo vienas pirmųjų renesansnių statinių Venecijoje. Vėliau vienuolynas ir bažnyčia priklausė pranciškonams. Napoleonas nusprendė, kad Venecijoje nebebus laidojama dėl sanitarinių priežasčių (Venecijos bažnyčių kriptose palaidotus palaikus apsemdavo potynis) ir 1808-1813 m. buvo įkurtos kapinės San Mikelės saloje. San Mikelės saloje laidojami krikščionys (katalikai, ortodoksai, protestantai), žydų ir musulmonų kapinės yra kitur. Dvi salos, San Mikelė ir San Kristoforas delle Pace, XIX a. buvo sujungtos į vieną, taip atsirado dabartinė kvadrato formos sala. Tačiau daugiau sala nebuvo plečiama ir 1995 m. buvo nuspręsta, kad palaidojimas saloje galima tik 10-20 metų priklausomai nuo kapo vietos arba 99 metams šeimos kape, o tada palaikai turi būti perlaidoti kitur arba kremuoti. Iš tiesų, San Mikelės saloje be galo daug kolumbariumų! Kai kuriems vertingiems kapams padarytos išimtys. Nuo 2008 m. pranciškonai vienuolyne nebegyvena. Sakoma, kad reikia vengti San Mikelės salos lapkričio 1-2 d., o Venecijoje tomis dienomis net negalima žiūrėti pro langą- Vėlinių dienomis mirusieji iš San Mikelės salos grįžta į savo namus Venecijoje pasišildyti prie šeimos židinio. Apsilankymas San Mikelės salos kapinėse nebuvo iš maloniųjų- čia tikras mirusiųjų miestas su nesibaigiančiomis kolumbariumų eilėmis ir nenusakoma tyla ir ramybe. Priėjome prie kelių žymesnių kapų (yra kapinių žemėlapis), pamąstėme prie jų, ir skubinomės lauk.

Kas liko už kadro Jordanijoje?

Kelionė buvo organizuota iš Lietuvos su West Orient Travel įmone. Kelionės kaina 790 eur, papildomai kainavo skrydis su Ryanair Vilnius-Amanas-Vilnius (10 kg registruotas bagažas) 150 eur ir apie 170 eur reikėjo sumokėti už lankytinus objektus. Papildomai savoms išlaidoms išleidau apie 250 eur, taigi viso susidaro 1,360 eur. Čia jau įskaičiuojant visas kelionės išlaidas su suvenyrais, kavos gėrimais, atvirukais į Lietuvą ir pan.

Viza pasirūpino kelionės organizatoriai, gavome grupinę nemokamą vizą. Mokamas ir nemokamas vizas kuruoja įvairūs įstatymai Jordanijoje, priklausomai nuo atvykimo vietos, viešnagės trukmės ir dar kažkokių niuansų. Svarbiausia, kad lietuviai vizas gali gauti atvykę į Jordaniją, nereikia ieškoti artimiausios ambasados.

Kodėl ne savarankiškai? Savarankiškai keliauti po Jordaniją galbūt būtų buvę pigiau, o galbūt ir ne. Man patiko, kad viskas buvo organizuota, dėl nieko nereikėjo sukti galvos, galėjau atsipalaiduoti ir mėgautis kelione. Viskas buvo parodyta, viskas buvo papasakota, visi į tualetus suvedžioti, visi kava pagirdyti, dar biškį trūko ir būtų suguldę miegučio, apkamšę ir lopšinę padainavę. Nevairuojančiam žmogui Jordanijos logistika sudėtinga, nes tarpmiestiniai autobusai važiuoja ne pagal tvarkaraštį, o kaip pilni būna, lankytinos vietos visuomeniniu transportu neprivažiuojamos, pasitaiko ir apgavysčių. Žinoma, daug kas keliauja po Jordaniją savarankiškai, bet tam reikia turėti daug laiko ir tinkamą nusiteikimą.

Ar labai apgaudinėja? Visaip būna. Blogiausia, kad beveik niekur kainos nerašomos, visur reikia derėtis, tai paskui ir nebežinai ar apgavo. Patys žmonės Jordanijoje gerai kalba angliškai, malonūs, svetingi, kartais už prekę paima mažiau negu suderėta, bet pasitaikė ir grubių, nemandagių tipų. Kaip ir visur, turbūt. Labiausiai mane erzino jų lėtumas ir nepaslankumas, jordanietiškas laikrodis ten kitaip tiksi, sunku ką nors planuoti.

Apgyvendinimas buvo labai geras. Savarankiškai būčiau ieškojusis biudžetinių hostelių, bet dabar gyvenome labai patogiai geruose viešbučiuose su pusryčiais ir vakarienėmis. Maitinimas buvo švediško stalo principu, gėrimai vakarienės metu buvo už papildomą kainą. Gyvenome kambariuose su patogumais. Viešbučiai gal ir atitinka savo 4*-5*, bet aptarnavimas gana nerangus, niekada nepavyko laiku gauti kambarių.

Wi-fi ryšys lėtas ir nepatikimas, nuolat trūkinėja. Akaboje buvo gražiausia-pasijungė Facebook'as su "free mode" be paveikslėlių, o norint matyti paveikslėlius reikėjo naudoti mobiliuosius duomenis. Kas nebuvo pasijungę prie "free mode", gavo kraupias sąskaitas už mobilųjį ryšį. Šiaip rmaybės dėlei rekomenduočiau įsigyti vietinę SIM kortelę.

Viešbutis Amane. 

Maistas Jordanijoje lietuvio nenustebins, daug patiekalų iš agurkų, pomidorų, ryžių, baklažanų, vištienos...Galima paragauti humuso, pitos duonos, įvairių vietinių padažų. Reikia pastebėti, kad kai kuriems mūsų grupės keliautoams ir kitiems turistams, su kuriais teko pasišnekėti, buvo pilvų sunegalavimas. Negaliu žinoti to priežasties, galbūt besaikis rijimas vakarienių metu atsiliepė, o gal koks įdomesnis prieskonis rezonavo. Patarčiau turėti šiek tiek stipresnio alkoholio tokiam atvejui. Daug kur tiekiama tirpi Nescafe kava.

Alkoholis Jordanijoje brangus, bet ne problema nusipirkti.

Taurė vyno prabangaus viešbučio bare kainuoja 11 JAV dolerių.

Sanitarinė padėtis man kėlė didžiausią nerimą ruošiantis kelionei. Jordanija yra dykumų šalis, kai kur ribojamas vandens tiekimas, todėl nerimavau dėl WC infrastruktūros. Be reikalo, nes visur buvo vakarietiško stiliaus patogumai, vienur švaresni nei kitur, reikia turėti savo popieriaus, nes kabinose gali nebūti. Tualetuose paprastai būna prižiūrėtojai, kurie rūpinasi švara. Visur yra ir tokia šlangelė apsiplauti rytietišku būdu. Panaudoti dalykai metami į kibirą šalia unitazo. Pakelėse labai daug šiukšlių, ypač plastiko butelių: jie nerūšiuoja, o geriamas vanduo perkamas buteliuose.

WC Jordanijoje.

Ką pirkti Jordanijoje? Prieskonius, alyvuogių aliejų, kavą su kardamonu, datules, saldumynus, sausus kvepalus, siuvinėtus drabužius, papuošalus su vietiniais akmenimis, kosmetiką su Negyvosios jūros elementais, keramikos dirbinius. Jeigu nenorite pirkti, į pasiūlymus nereaguokite arba mandagiai atsisakykite, jeigu iš mandagumo paklausite kainos, galiausiai būsite įkalbėtas pirkti.

Saugumas Jordanijoje užtikrinamas metalo detektoriais viešbučiuose ir lankytinuose objektuose, nors į rentgeno ekranus apsauga nevisada žiūri. Viena viltis, kad radus ką nors draudžiamo ten suveikia signalizacija, nes priešingu atveju apsaugininkas įknibęs į savo telefoną ir nelabai ką mato. Organizuotas turistų grupes lydi jordanietis palydovas, nors ir neginkluotas (na, arba bent jau aš nemačiau). Daug policijos postų keliuose, dažnai stabdo ir tikrina dokumentus.

Prieskonių turguje.

Jordanijoje rūkoma visur ir visada nepaisant galiojančių draudimų. Viešbučiuose įrengtos galingos vėdinimo sistemos. Rūkoma netgi viešbučių foje ir kavinėse. Atrparusiems nuo rūkalų dvoko Jordanija įsimins ilgai ir ne iš gerosios pusės šiuo klausimu.

Dažnas gatvės aksesuaras- smėlinė cigaretėms gęsinti.

Kūtvėlos suvenyrinis grobis.

Žmogus su aukštuoju, o be purvo negali. 

Pinigai Jordanijoje yra dinarai JOD, konvertuojama maždaug 1 doleris- 0.80 JOD, euro kursas svyruojantis. Turistinėse vietose galima atsiskaityti užsienio valiuta, yra bankomatai, daug kur galima atsiskaityti banko kortele.

Taigi, štai ir viskas. Vienos kelionės pabaiga, kitos kelionės pradžia. Dėkoju, kad mane skaitote!

Jūsų Kūtvėla

Kelionė į Jordaniją. Ketvirtoji diena: Petra ir Wadi Rum dykuma.

Šiandien lankėmės Petroje, dalyvavome jordanietiško maisto gaminimo pamokoje, ir nakvojome dykumoje pas beduinus. Tame tarpe buvome liudininkai didžiausio per šešiasdešimt metų potvynio, kurio aukomis tapo trylika žmonių, o du Jordanijos ministrai atsistatydino.

Ryte mūsų grupė turėjo keturių valandų trukmės ekskursiją su mus lydinčia gide, bet aš pasirinkau savarankiškai vaikščioti po Petrą. Tiesiog yra tokių vietų pasaulyje, kurias noriu tyrinėti savarankiškai, savo tempu, be ilgų nereikalingų gido pliurpalų, iš kurių nė trečdalio neprisiminsiu, tuo labiau mūsų grupės atveju dar ir rusų kalba. Vaikščiojau po Petrą apie keturias valandas, bet nepavyko nueiti iki įžymiojo Vienuolyno (per toli vienos dienos išvykai) ir pamatyti Iždinės iš viršaus (beduinų reketas užkniso juodai). Petra man labai, labai nepatiko: pilna asilų ir arklių mėšlo, baisus dvokas ir karštis, tarškantys prekeiviai su visokiais šūdniekiais, kainos kosminės...Gerai, kad mes anksti atėjome, nes įdienojus atvyko didelės kruizinių laivų grupės, kurios ten viską galutinai užkimšo. Infrastruktūros klausimu mane sukrėtė ant kiekvieno kampo įrengtos šėtros su kavinėmis, suvenyrų stendais, tualetais...B8dama Petroje supratau, kodėl mūsų Kernavė kratosi turistų. Žinoma, Petros teritorija milžiniška ir būtina inftrastruktūra patenkinti baziniams lankytojų poreikiams, bet labai jaučiasi, kad čia ne sakrali istorinė vieta (išliko tik uolose išskaptuoti kapai, kaip ne kaip), o auksinė melžiama turistinė karvė. Rekomenduoju lankytis Petroje jai vos atsidarius, kai žmonių dar labai mažai.

Petroje kiekvienas ras savo kelią.

Pirmas žingsnis Petroje.

Vakar čia vaikščiojome po žvaigždėmis.

Kelionė į Jordaniją. Trečioji diena: karštieji karaliaus Erodo šaltiniai, kryžiuočių Karako pilis ir naktinė Petra.

Mūsų kelionės planus šiandien pakoregavo uždarytas kelias, todėl teko daryti didelį lanką važiuojant į karštuosius šaltinius. Nors dvi maudynės iš eilės gal ir nėra geriausias sprendimas, bet maudymukai jau buvo spėję išdžiūti, o mirkti karštame vandenyje yra mano hobis. Jordanijoje yra karštųjų šaltinių, garsėjančių savo gydomuoju poveikiu. Sakoma, kad čia sveikatintis mėgo pats karalius Erodas (pikti liežuviai plaka, kad šis įžymus valdovas čia gydėsi sifilį, bet gal ir apšnekėjo kas iš pavydo), kuriam gražuolė Salomėja sušoko tokį striptizą, kad Erodas liko be žado ir mainais už pasirodymą dailiakojė šokėjėlė išsireikalavo Jono Krikštytojo galvą. Pirmoji šios dienos dalis buvo skirta poilsiui, todėl tik vėpsojau pro autobuso langą į įspūdingą dykumos peizažą. Mūsų netrukus laukė jordanietiško vyno degustacija ir maudynės karštuosiuose šaltiniuose. Ilgai ir lėtai važiavome vingriais kalnų sperpentinais iki slėnio žemumoje įsikūrusio prabangaus viešbučio. Čia negalima užvažiuoti tiesiog taip, keliaujant pro šalį, nes reikia iš anksto rezervuoti kokias nors paslaugas. Naktis čia kainuoja 300 JAV dolerių dviviečiame kambaryje, turbūt koks nors oligarchų rezervatas.

Jordanijos dykuma.

Jordanietiško vyno degustacija buvo, sakyčiau, labai esminė- įpylė vyno į taures ir pasiūlė išgerti, kas, iš esmės, nėra blogai. Mūsų gidė įsikišo į procesą ir kažkiek papasakojo apie gėrimus, kuriuos ragavome, kitaip tai būtų buvusi pati greičiausia vyno degustacija mano gyvenime, taip kad gėrėme kultūringai. Prie vyno mums buvo pasiūlyta įvairių užkandžių. Alkoholis musulmonams draudžiamas (tiesa, teko girdėti, kad kai kurie musulmonai nesilaiko šio draudimo), šia pramone Jordanijoje verčiasi daugiausiai krikščionys, o alkoholiniams gėrimams uždėti dideli mokesčiai. Vyndarystė Jordanijoje siekia Biblinius laikus, galbūt per Paskutinę Vakarienę tiektas vynas buvo atvežtas iš šiaurinės Jordanijos dalies. Vyno industrija Jordanijoje labai pakilo, kai Haddad šeima rimtai užsiėmė šiuo verslu prieš maždaug tris dešimtmečius. Vietos vynuogynai nunykę, todėl buvo imtąsi sodinti geriausias Italijos, Ispanijos, Prancūzijos vynuogių rūšis, iš jų tarpo Cabernet Sauvignon ir Chardonnay ypač gerai prisiėmė derlingoje Jordanijos žemėje, o 2004 m. buvo pristatyta Jordanijos vyno rūšis "Jordan River".

Kelionė į Jordaniją. Antroji diena: Madaba, Nebo kalnas, Negyvoji jūra.

Antroji kelionės diena žadėjo įdomią programą, bet apsilankymas Madaboje man buvo šioks toks nusivylimas. Šis miestas garsėja savo mozaikomis, netgi yra vadinamas "Mozaikų miestu", o mes turėjome tik vieną sustojimą vietoje visos dienos, kaip aš būčiau planavusis savarankiškai. Kita vertus, labai daug kelionių pasiūlymų į vieną dieną sudeda Madabą, Nebo kalną, įtraukia netgi Jordano upę ir Negyvąją jūrą, todėl susidaro toks įspūdis, kad iš tiesų toje Madaboje nėra ką veikti. Paliekame autobusą prie naujai įrengto lankytojų centro ir einame iki bažnyčios, kur saugomas mozaikinis žemėlapis, dėl kurio čia, iš esmės, ir atvažiuoja turistai. Šis dar Bibliniais laikais minimas Madabos miestas savo aukso amžiaus sulaukė Bizantijos periode, kai suklestėjo mozaikos menas. Mozaikinis Palestinos žemėlapis saugomas Šv. Jurgio bažnyčioje- manoma, kad tai yra seniausias Šventosios Žemės žemėlapis pasaulyje, datuojamas VI mūsų eros amžiumi, jame ypač detaliai pavaizduota Jeruzalė. Šv. Jurgio bažnyčioje taip pat yra stebuklais garsėjantis trirankės Mergelės Marijos atvaizdas.

Šv. Jurgio bažnyčia Madaboje.

Statant šią naująją bažnyčią 1884 m. statybininkai atsitiktinai rado Bizantijos laikų bažnyčios liekanas su šia vertinga mozaika. Manoma, kad mozaika sukurta 560 mūsų eros metais ir joje graikų kalba buvo suminėtos net 157 Biblijoje minimos vietos nuo Egipto iki Palestinos. Originali mozaika buvo 15 m x 26 m dydžio ir 6 m pločio, sudėta iš daugiau kaip dviejų milijonų dalelių. Deja, didžioji šios mozaikos dalis mūsų dienų nepasiekė. Prie bažnyčios yra nedidelis lankytojų centras, galima patyrinėti išdidintą mozaikos vaizdą. Kaip šernas kanopomis knisu žemę, nes mūsų gidę pagavo įkvėpimas pasakoti visą Senojo Testamento istoriją. Žinote, kuom skiriasi radijas nuo gido? Radiją bent jau galima išjungti.

Kelionė į Jordaniją. Pirmoji diena: Amanas, Džerašas.

Šiais metais pagaliau man pavyko įgyvendinti seną savo svajonę apsilankyti Jordanijoje. Trečias kartas visgi nemelavo! Trumpas kelionės reziumė būtų "Jordanija mažai, bet užtat patogiai". Mano sprendimas patikėti kelionės logistiką kelionių agentūrai buvo apspręstas prastai išvystyta turistine infrastruktūra Jordanijoje, bet šis įspūdis po kelionės pasikoregavo į gerąją pusę. Labai daug lietuvių, lenkų ir rusų dabar naudojasi pigiais skrydžiais į šią egzotišką šalį ir Jordanija kiekvienam turi ką pasiūlyti: vieni keliavo savarankiškai ir daug bendravo su vietiniais gyventojais, kiti keliavo organizuotai ir turėjo mažiau logistikos galvosūkių, treti keliavo piligrimų keliu su kunigu...Mūsų tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Amaną vėlavo apie dvi valandas, už ką gavome po juokingus penkių eurų vertės kuponus kavinei ir ten nusiaubėme kibinų padėklą, paskui jau nusileidę Amano oro uoste labai ilgai tvarkėme pasienio formalumus. Kadangi šiuos rūpesčius buvau palikusi agentūrai, tai apie Jordanijos vizų išdavimo tvarką nieko negaliu pasakyti. Žinau tik tiek, kad mes gavome grupinę vizą nemokamai, nes tuo rūpinosi mūsų kelionių agentūros partneriai Jordanijoje. Daugiau visokių smulkmenų pateiksiu paskutiniame temos apie Jordaniją įraše "Kas liko už kadro Jordanijoje?".

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja pradėti kelionę.

Mūsų pasus surinkęs Muhamedas dingo kaip į vandenį dykumos smėlį daugiau kaip valandai, todėl mes užstrigome bagažo skyriuje, nes be pasų mūsų neišleido iš oro uosto. Jau nebe juokais kilo mintis steigti beduinišką stovyklą, susikurti laužą, virtis nervus raminančią ramunėlių arbatą ir pragyvenimui užsidirbti dainuojant lietuvių liaudies sutartines. Kai Muhamedas pagaliau pasirodė, jis mūsų pasais norėjo apdalinti svetimą grupę. Laimei, mūsų grupės vyrai greitai nuėmė išsiblaškėlį Muhamedą iš klaidingo kelio ir, apstoję iš abiejų pusių, švelniai, bet griežtai paėmę už parankių palydėjo pas mus. Išėjus iš oro uosto mūsų laukė VIP autobusas su vairuotoju ir rusakalbe gide, kuri lydėjo mus visos kelionės metu. VIP autobusas buvo labai erdvus, su dviem sėdynėmis dešinėje eilėje ir viena sėdyne kairėje eilėje, todėl man teko didelis džiaugsmas sėdėti iškart už vairuotojo ir matyti geriausius vaizdus! Šioks toks minusas buvo mažai vietos kojoms ir vairuotojo pomėgis atsidaryti langą, su tuom man teko kovoti visos kelionės metu. Mes stipriai vėlavome į viešbutį vakarienės, bet maistas buvo paliktas restorane uždengtas švediško stalo principu ir alkani nelikome, nors kai kurie patiekalai buvo kiek atšalę. Pirma pažintis su jordanietiška tvarka nebuvo sklandi.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja atvykti į viešbutį.

Kas liko už kadro Kelne?

Jūsų pamėgtoje rubrikoje "Kas liko už kadro?" dalinuosi įspūdžiais iš Kelno.

Skrydis su Ryanair oro linijomis iš Vilniaus buvo tiesioginis, truko apie dvi valandas. Vokietija gyvena viena valanda atgal nuo mūsų. Skrydis vykdomas į Kelno-Bonos oro uostą.

Pervežimas iš Kelno-Bonos oro uosto iki Kelno centro-labai nesudėtingas. Daug tarptautinių ir Vokietijos tolimojo susisiekimo traukinių taipogi užsuka į oro uoste esančią traukinių stotį. Raide S pažymėta traukinio linija veža iš oro uosto į Kelno centrinę traukinių stotį "Hauptbahnhof", tik reikia atkreipti dėmesį, kad tai turbūt nebus galutinė traukinio stotis, todėl informaciniuose terminaluse reikia sekti, kuris S linijos traukinys važiuoja per Kelno centrinę traukinių stotį. Kadangi Kelno-Bonos oro uosto stotyje stoja daug kitų traukinių, kurie irgi važiuoja per Kelno centrinę traukinių stotį, reiktų laikytis savojo S linijos traukinio, nes gali skirtis bilieto kaina. Transporto zuikiams ten skaudžiai finansiškai kailį diria. Bilietą reikia nusipirkti iš bilietų automato, kaina 2.90 eur, bilietas galioja 90 minučių nuo pažymėjimo, todėl žymėti labai neskubėkite, jeigu iki traukinio išvykimo likęs dar koks pusvalandis. Atvykę į Kelno centrinę traukinių stotį, su tuo pačiu bilietu, jeigu dar liko apmokėto laiko, galėsite nuvažiuoti miesto transportu iki savo viešbučio. Traukinys iš Kelno-Bonos oro uosto iki Kelno centrinės traukinių stoties atvyksta per 14 minučių nuo savo išvykimo laiko iš oro uosto.

Kelno centrinė traukinių stotis.

Apgyvendinimas Kelne labai įvairus, nuo nebrangių hostelių iki prabangių viešbučių. Aš gyvenau "Smarty Cologne City Center" hostelyje, kuris save pozicionuoja kaip viešbutį arba svečių namus ("boarding house"). Neapsigaukite-tai tikrai hostelis. Buvau užsisakiusi lovą keturviečiame moterų kambaryje. Mūsų kambaryje buvo nuosavas dušas ir WC, siekė nemokamas hostelio bevielis internetas, vieta tyli, personalas mandagus ir paslaugus. Šiaip realiai mokama tik už lovą, o paskui viską reikia nusipirkti papildomai: rankšluosčio nuoma, pusryčiai, įlaipinimo kortelės atspausdinimas...Minusas, kad kambaryje nebuvo rakinamų spintelių, visus savo deimantus irgi brilijantus turėjau rakinti spintukėje virtuvėje, kuri šluotos nemačiusi nuo romėnų laikų. Kas labai nepatiko, tai visa užšaldyta suma už nakvynę ant kreditinės kortelės. Hostelis nesugeba jos nusiimti, reikia mokėti dar kartą atvykus, o paskui, po kurio laiko, bankas "atšaldo" tą sumą. Būtinai reikalaukite apmokėjimo kvito tam atvejui, jeigu hostelis visgi ims ir sugebės nusiskaičiuoti pinigus dar kartą. Įspėju, kad šiam hosteliui nepavykus užšaldyti Jūsų pinigų kaip garantą, kad atvyksite, galite atvykti ir rasti, kad viskas užsakyta ir Jūsų rezervacija taip ir nebuvo patvirtinta, todėl nakvosite gatvėje.

Maistas Kelne-ne problema. Labai anksti ryte atsidaro kepyklėlės. Kur tie vokiečiai nebus tokie nutukę, jeigu šlamščia sumuštinius nuo pat labo ryto! Pusryčiams man visiškai pakakdavo sotaus dvigubo sumuštinio ir puodelio kavos. Pietauti taipogi galima visur, ne problema nei tarptautinis maistas, nei vietiniai alaus bravorai. Tiesa, maistas alaus bravore nepigus, gal dėl to, kad į turistus orientuotas. Yra LIDL supermarketas ypatingai taupiems. Kai kuriuose kavinėse mokėti kortele leidžiama tik nuo tam tikros sumos.

Silkė.

Miesto transportas mano kelionės metu kursavo pagal pakeistus tvarkaraščius ir nestojo ten, kur man reikėjo, todėl labai daug teko eiti pėsčiomis. Įsivaizduokite, nėra tiesioginio susisiekimo su Kelno centrine traukinių stotimi- iš bet kurios artimiausios stotelės teks dar pėsčiomis paeiti vietoje to, kad jau pačioje stotyje išlipti iš metro! Artimiausia tinkama metro stotis šiuo metu knisinėjama remonto darbininkų. Taigi, patarčiau įsigyti vienos dienos transporto bilietą, kad nereikėtų be lakstymo kaip voverei be galvos ieškant reikalingo tramvajaus dar ir drebėti, kad baigsis tos išganingosios 90 minučių. Miesto transportą Kelne sudaro autobusai ir tramvajai-metro, kurie moka važiuoti tiek ant žemės, tiek po žeme, kas sudaro problemų nepatyrusiam keliautojui ieškant reikalingos linijos persėti-ji gali būti ne ten, kur išlipote. Šiaip transportas kursuoja dažnai, kas trys-penkios minutės dienos metu ir kas dešimt minučių savaitgaliais. Bilietus galima įsigyti automatuose stotelėse arba kai kurių tramvajų salonuose, būtina pažymėti komposteryje, kad atsispaustų panaudos laikas. Automatai ima monetas, banknotus ir bankines korteles. BET! Rekomenduoju pirkti vienos dienos visuomeninio transporto bilietą arba turėti nemažą sumą monetomis, nes kai kur automatai gali imti tik Vokietijoje išduotas banko korteles, automatai gali neimti tam tikro nominalo banknotų, ir pan. Tokia pas juos sistema, nieko nepadarysi.

Kelno tramvajus-metro.

Kalba yra vokiečių, bet nemažai žmonių kalba, arba bent jau supranta, angliškai. Kelne daug turistų, todėl muziejuose, kavinėse, viešbučiuose angliškai laisvai susikalbėti nebus problema. Tačiau užrašai mieste daug kur, tarkime, visuomeniniame transporte yra tik vokiški.

Apsipirkti galima Neumarkt aikštės rajone, kur išsidėstę prekybos centrai ir įvairios parduotuvės.

Kelno išlaidų suvestinė:

Rynair skrydis Vilnius-Kelnas-Vilnius su Priority: apie 50 eurų.
Maistas į kelionę: apie 5 eur.
Hostelis su turisto mokesčiais: apie 75 eur už tris naktis keturviečiame moterų kambaryje be pusryčių.
Maistas Kelne: 40 eur
Lankytinos vietos Kelne su Kelno miesto turistine kortele: 45 eur.
Miesto transportas: 6 eur.
Kelno miesto kortelė trečios dienos rytui: 9 eur.
Saugojimo kamera daiktams: 6 eur.
Suvenyrai: 35 eur.

Viso: 271 eur.

Ar apsimoka pirkti Kelno miesto turistinę kortelę? Pabandykime dabar suvesti galus. Turėjau tris Kelno miesto korteles po 24 val, dvi man padovanojo Kelno miesto turizmo viešųjų ryšių atstovai, vieną pirkausi pati. Iš viso būtų 3 x 9 eur= 27 eurai. Kokios nuolaidos buvo suteiktos? Visų pirma, nemokamas visuomeninis transportas. O kiek pavyko sutaupyti už lankytinų vietų bilietus? Per tas tris dienas aplankiau aštuonias mokamas Kelno turistines atrakcijas. Padirbėjau su kalkuliatoriumi; jeigu būčiau mokėjusi pilną kainą už lankytinas vietas, vietoje 45 eurų būčiau sumokėjusi 55 eurus ir 50 centų. Taigi, sutaupiau 10 eurų ir 50 centų.  Taipogi, būtų reikėję papildomai pirkti visuomeninio transporto bilietus.

Kelno miesto kortelės trims dienoms: 27 eur
Miesto transportas: 0 eur.
Muziejai trims dienoms: 45 eur.
Viso: 72 eur.

Muziejai be Kelno miesto turistinės kortelės trims dienoms: 55,50 eur
Miesto transportas: sunku paskaičiuoti, galima eiti pėsti, bet dienos bilietas kainuoja 8,60 eur, taigi jeigu pirktume jį trims dienoms, 3 x 8,60 = 25,80 eur.
Viso: 81,30 eur

Darau išvadą, kad didelio sutaupymo su Kelno miesto turistine kortele nėra. Ji patogi tuo, kad neverta sukti galvos dėl visuomeninio transporto bilietų, bet jeigu nesate muziejų fanas (fanatikas), galbūt ji jums ir neatsipirks.

Jeigu yra klausimų, atsakysiu į juos komentaruose.

Jūsų Kūtvėla Kelnaitė

Kelnas: odekolono, šokolado ir Trijų Karalių miestas. Antra dalis.

Naują dieną pradėjau pasiklysdama. Būna toks momentas, kai reikia nepažįstamame mieste kažkur nuvažiuoti, aš jau neblogai orientuojuosi kas kur yra, bet tada šauna ta geniali mintis, kad reikia pavažiuoti dar viena stotele toliau, nes gal bus mažiau eiti. Šį kartą tramvajus mane nuvežė tikrai  toliau, negu reikėjo-tiltu į kitą Reino upės pusę, bet nuo vaizdo, kuris atsivėrė į Kelno senamiestį nuo kito upės kranto, man net žandikaulis atvipo.

Alt St Heribert bažnyčia. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1376 m., atstatyta dabartinė 1977 m.

Kelno senamietis.

Kelno naujamiestis.

Kūtvėla lankosi Kelne.

Gatvės menas.

Ilgai nevėplinėjau, senamiestyje manęs laukė ilga diena. Kadangi turėjau Kelno miesto turistinę kortelę su visuomeniniu transportu, tai tiesiog įšokau į kitą tramvajų atgal, pavažiavau tą vieną stotelę, išlipau ir tiek naujienų.

Naujas Kūtvėlos žaisliukas: Seat Guru ir sėdimos skrydžio vietos rekomendacijos.

Pradėjau ruoštis į kelionei Violetinį Miestą (taip vadinami Atėnai, senoji Jonija, nes graikiškai "ion" reiškia violetinę spalvą) ir susizgrimbau, kad jau pats laikas užsiregistruoti į skrydį. Skrendu, žinoma, su Ryanair (dėl savo aptarnavimo lygio dar žinomu kaip "Ryanair the Cattle Air" arba "skraidantis gyvulinis vagonas"), renkuosi, vėlgi žinoma, nemokamą sėdėjimo vietą (už skrydį jau ir taip 109 eurai suploti, tai kaip sąžinės reikia neturėti dar ir už sėdimą vietą pinigus lupti?) ir gaunu 33 eilę. Ir man tai kažkodėl nepatinka...Ne, ne todėl, kad mūsų tautosakoje skaičius trisdešimt trys reiškia trydą, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet todėl, kad man atrodo šią vietą būsiant visiškoje lėktuvo uodegoje. Puiki proga išbandyti naują žaisliuką: Seat Guru. Ši gudri priemonė man visą teisybę apie lėktuvą ne blogiau už Delfų orakulą pasakys.

Taigi, pirmas žingsnis: reikia susirasti skrydžio numerį ant įlaipinimo kortelės (arba, kas jau lietuviškai nebemoka, "bordingpaso"), jame esančią skrydžio informaciją suvesti į reikiamus langelius taip, kaip parodyta, ir spausti "Find Seat Map".

Skrydžio informacijos suvedimas.

Toliau, dėl kažkokių man nežinomų priežasčių, ta patį reikės pakartoti kitame puslapyje: galbūt sistema norsi įsitikinti, kad du kartus informaciją pasitikrinęs keleivis suves teisingus skaičius? Jeigu nežinote savo skrydžio numerio arba tingite kuistis ir ieškoti savo skrydžio bilietų, reikia spausti "I don't know my flight number" ir ten pagal iš kur skrendama, į kur skrendama bei datą kada skrendama sistema pati suras tinkamus variantus, tada reikės tik pasirinkti tą skrydį, kuris vyks nusipirktu laiku. Na, bet čia jeigu atmintis gera, man atrodo paparasčiau tą skrydžio bilietą ar įlaipinimo kortelę apžiūrėti iš visų pusių. Taigi, pakartotinai suvedame duomenis ir spaudžiame "Go". Štai dabar turi atsirasti skrydžio informacija, o norint sužinoti sėdynių išdėstymą reikia spausti "View Map". Nudžiugau, kad mane į Graikiją skraidins Boeing firmos lėktuvas, juose aš visada labai patogiai jaučiuosi, nes skrenda jie kaip per sviestą ir leidžiasi kaip ant pūkų.

Pakartotinas skrydžio informacijos suvedimas.

Atsidariusiame lėktuvo plane aiškiai išskiriamos dvi erdvės: 51 pagerinta vieta ir 138 ekonominės klasės vietos. Dabar reikia ieškoti mano 33 eilės: o gal ji visgi ne paskutinė?

Savo eilės paieška.

Deja, 33 eilė yra paskutinė šiame lėktuve, o už jos-tualetai. Man paskirta vieta prie praėjimo ("aisle seat"), ją pažymėjau žvaigždute. Šone matomi keleivių komentarai, kurie gali padėti išsirinkti gerą sėdimą vietą, jeigu esate išrankus keleivis.

Savo sėdimos vietos nustatymas.

Jeigu mėgstate pats pasirinkti (turbūt, mokamą?) sėdimą vietą lėktuve, tai pelės rodykle pakibus virš sėdimos vietos pasirodo toks langelis su detalesne informacija. Man buvo dvi naujienos: gera ir bloga. Gera naujiena buvo ta, kad tualetas labai netoli, o bloga naujiena buvo ta, kad juo naudosis visi kas netingės, yra netgi tokia kategorija žmonių, kuriems būtinai ten prireikia vos pilotas išjungia saugos diržų ženklą. Bet aktualu buvo sužinoti, kad virš šios eilės nėra lentynos bagažui pasidėti. Kadangi skrendu ekonomine klase ir be pirmenybinio įlaipinimo (my Mom didn't raise a fool!), tai vienas mano bagažo vienetas iš dviejų leistinų (t.y. viena nedidelė kuprinė) bus nemokamai paimtas prie įlaipinimo vartų ir man reikės jį atsiimti nuo bagažo karuselės jau nusileidus Atėnuose. Antrasis leistinas bagažo vienetas bus maža rankinė, kuri tilps po sėdyne. Tiesą sakant, neprisimenu, kad man kada nors būtų ko nors prireikę iš tos prikimštos kuprinės ant lentynos, o mažasis rankinukas visada keliauja prie manęs, nes ten būna piniginė ir Ursulijus Lepečkojauskas (apie Atėnų kišenvagius žinome, todėl rankinuke vešimės užtaisytus pelėkautus).

Papildoma detali informacija.

Lėktuvo salono plane kai kurios vietos pažymėtos specialiais ženklais. Mano atveju visa 33 eilė yra rožinė. Greta plano yra spalvų šifro raktas, o jame rožinė spalva įvardinta kaip "bloga vieta".

Spalvų kaleidoskopas.

Mano nuomone, ši sėdėjimo vieta tikrai yra prasta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, nėra bagažo lentynos. Šiuo atveju neturiu antro bagažo vieneto lėktuvo salone, todėl gal ir nelabai aktualu, bet žiemos metu skrendant nebūtų kur paltuko pasidėti, tektų prašytis pas kaimynus į jų lentynas, o to aš labai nemėgstu. Kita priežastis- beprotiškas šaltis. Esu ne kartą skridusi lėktuvo uodegoje ir ten arba siaubingai kondicionuoja, arba vyksta kažkoks globalinis atšalimas, nes būtinai reikia megztinio ilgomis rankovėmis,- turėkite tai omenyje, jeigu skrisite lėktuvo uodegoje. Turiu įtarimą, kad šio skrydžio registracija tik prasidėjusi (nemokamas vietas dalina gana ribotą laiką) ir man išmetė tokią prastą vietą dėl to, kad galėtų pasiūlyti ją pakeisti primokant papildomai, o kainos, priklausomai nuo skrydžio, Ryanair lėktuvuose vienam žmogui svyruoja apie 5 eurus, 7 eurus, 13 eurų...Aš truputį įsižeidžiau dėl tos 33 eilės, todėl išdidžiai joje atsėdėsiu. Tiesą sakant, už tokią kainą, kaip Ryanair skraidina Europoje, aš ir atstovėti visą skrydį galiu.

Yra ir pliusų. Sakoma, kad aviakatastrofos metu daugiausia šansų išgyventi (69-78 proc. tikimybė) turi būtent sėdintys lėktuvo uodegoje, tiesa, tai būtų vidurinės sėdėjimo vietos. Bye bye, first class passengers, taip sakant. Tačiau esu tikra, kad drebinti kinkomis Ryanair lėktuvuose nėra prasmės, nes ar kada esate girdėję apie sudužusį Ryanair lėktuvą? Taip, jų skrydžiai nukreipiami, atidedami, atšaukiami (žiūrau į jus, Prancūzijos streikų niekadėjai), bet jie nekrenta. Štai š.m. balandį Telegraph publikavo reportažą The airlines that have never had a single plane crash: nuo 1985 m. skrendantys Ryanair lėktuvai yra tame saugiame sąraše.Yra žinomas tik vienas sunkus nusileidimas Romoje 2008 m., kai į lėktuvą trenkėsi būrys paukščių. Kitas pliusas- nereikės laukti, kol pajudės prieš mane sėdintys keleiviai atidarius duris Atėnuose, nes išlipsiu pirma! Tai yra neabejotinas privalumas, jeigu reiktų pereiti pasų patikrą, kur nutįsta beprotiškos eilės.

Dar pasidomėjau Boeing lėktuvais (aš sakau "Bojingas" ir "Rajanėras", ir ką jūs man?): 1916 m. šią įmonę JAV įkūrė William Boeing (1881-1956). Deja, jis mirė nuo širdies smūgio metai prieš pirmąjį sėkmingą komercinį Boeing 707 skrydį. Beje, Boeing įmonė kūrė raketas devynioms JAV "Apollo" programoms į Mėnulį, viena iš jų pakėlė Neil Armstrong į jo istorinę kelionę. Trumpas filmukas apie Boeing 737 Next Generation sukonstravimą. Kai pasižiūrai, tai kaip ir nieko sunkaus nėra, galima tą Boeing lėktuvą ir namų sąlygomis susidėti.

 

Na, o kur Jūsų kitas skrydis ir ką gero/blogo apie Jūsų sėdimą vietą pasakė Seat Guru? O gal šiaip turite kokios įdomios informacijos apie sėdimas vietas lėktuve?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Bojingaitė