Kelionė į Jordaniją. Antroji diena: Madaba, Nebo kalnas, Negyvoji jūra.

Antroji kelionės diena žadėjo įdomią programą, bet apsilankymas Madaboje man buvo šioks toks nusivylimas. Šis miestas garsėja savo mozaikomis, netgi yra vadinamas "Mozaikų miestu", o mes turėjome tik vieną sustojimą vietoje visos dienos, kaip aš būčiau planavusis savarankiškai. Kita vertus, labai daug kelionių pasiūlymų į vieną dieną sudeda Madabą, Nebo kalną, įtraukia netgi Jordano upę ir Negyvąją jūrą, todėl susidaro toks įspūdis, kad iš tiesų toje Madaboje nėra ką veikti. Paliekame autobusą prie naujai įrengto lankytojų centro ir einame iki bažnyčios, kur saugomas mozaikinis žemėlapis, dėl kurio čia, iš esmės, ir atvažiuoja turistai. Šis dar Bibliniais laikais minimas Madabos miestas savo aukso amžiaus sulaukė Bizantijos periode, kai suklestėjo mozaikos menas. Mozaikinis Palestinos žemėlapis saugomas Šv. Jurgio bažnyčioje- manoma, kad tai yra seniausias Šventosios Žemės žemėlapis pasaulyje, datuojamas VI mūsų eros amžiumi, jame ypač detaliai pavaizduota Jeruzalė. Šv. Jurgio bažnyčioje taip pat yra stebuklais garsėjantis trirankės Mergelės Marijos atvaizdas.

Šv. Jurgio bažnyčia Madaboje.

Statant šią naująją bažnyčią 1884 m. statybininkai atsitiktinai rado Bizantijos laikų bažnyčios liekanas su šia vertinga mozaika. Manoma, kad mozaika sukurta 560 mūsų eros metais ir joje graikų kalba buvo suminėtos net 157 Biblijoje minimos vietos nuo Egipto iki Palestinos. Originali mozaika buvo 15 m x 26 m dydžio ir 6 m pločio, sudėta iš daugiau kaip dviejų milijonų dalelių. Deja, didžioji šios mozaikos dalis mūsų dienų nepasiekė. Prie bažnyčios yra nedidelis lankytojų centras, galima patyrinėti išdidintą mozaikos vaizdą. Kaip šernas kanopomis knisu žemę, nes mūsų gidę pagavo įkvėpimas pasakoti visą Senojo Testamento istoriją. Žinote, kuom skiriasi radijas nuo gido? Radiją bent jau galima išjungti.

Mozaikinis bažnyčios pavadinimas. 

Madabos mozaikinio žemėlapio fragmentas. 

Jeruzalės vaizdas.

Išliko tik nedidelė dalis šio žemėlapio.

VIII a. ikonoklazmo judėjimas Bizantijoje siekė uždrausti ikonų garbinimą. Daugelis ikonų garsėjo stebuklais, gydymo galia, todėl vienuolynai turtėjo piligrimų sąskaita, todėl pasaulietinė Konstantinopolio valdžia ėmė baimintis prarasti valdžią. Taipogi, rytinėse islamą priėmusiose imperijos provincijose buvo priešinamąsi bet kokiam atvaizdų garbinimui. Prastuomenė ikonas ėmė garbinti stabmeldiškai-ne kaip tarpininką tarp žmogaus ir Dievo, o kaip dievišką daiktą su ypatingomis galiomis. Visgi, 843 m. ikonų garbinimas buvo atkurtas, pirmasis Didžiojo pasninko sekmadienis šiandien švenčiamas kaip Ortodoksijos triumfo diena.

Kai 726 mūsų eros metais imperatorius Leonas III paskelbė pirmąjį ikonų garbinimą draudžiantį ediktą, talentingas rašytojas Damasko kalifo rūmuose, vardu Jonas, parašė tris traktatus apie ikonų garbinimo reikalingumą. Šiais raštais Jonas iš Damasko ne tik gynė ikonų garbinimą, bet ir užsipuolė patį imperatorių. Jo raštai įkvėpė liaudį maištauti prieš ikonoklastiškai nusiteikusį imperatorių, todėl Leonas III suklastojo dokumentus, neva Jonas iš Damasko planuoja užpulti Damaską, ir nusiuntė juos kalifui. Šis patikėjo klastote ir liepė nukirsti Jonui dešinę ranką. Pasakojama, kad po kelių dienų Jonui buvo atiduota jo viešam apžiūrėjimui iškabinta ranka, jis ją prisidėjo prie kirtimo vietos, apsuko savo raštais ir meldėsi Mergelės Marijos ikonai. Ranka prigijo. Kaip padėkos votą, Jonas iš Damasko nuliedino sidabrinę rankos formos figūrėlę ir pridėjo prie stebuklingos ikonos. Jonas pasitraukė į vienuolyną Jeruzalėje, o ikona paskui nemažai pakeliavo po pasaulį, buvo tapomos jos kopijos, šiandien originalioji Jono iš Damasko trirankė Mergelės Marijos ikona yra saugoma vienuolyne Ato kalne Graikijoje. Madaboje saugoma šios ikonos kopija, irgi garsėjanti malonėmis. Pasakojama, kad vienoje musulmonų šeimoje susirgo vaikas ir niekas negalėjo jam padėti. Nevilties vedina musulmonė motina atėjo melstis prie šio Marijos atvaizdo ir vaikelis pagijo. Visa šeima atsivertė į krikščionybę, bet juos ėmė persekioti vietos musulmonai, iškilo pavojus netgi jų gyvybei, todėl šiuo metu šeima emigravusi į JAV. Nepaisant grėsmės, šiandien galima pastebėti musulmonus meldžiantis prie šios ikonos. Mes tai matėme tik musulmoną vaikiną, kuri užpūtė visas bažnyčioje uždegtas žvakutes. Matyt, apie karmos galią jam neteko girdėti?

Stebuklingoji Madabos ikona. 

Šiuolaikinė mozaikinė ikona. 

Pakeliui į Nebo kalną užsukome į vieną mozaikų dirbtuvę, kur mums parodė kaip kuriamos mozaikos. Tai- labai kruopštus ir daug laiko pareikalaujantis procesas. Prie dirbtuvės veikia suvenyrų parduotuvė, kur mus pavaišino arbata. Arbata buvome vaišinami visose suvenyrų parduotuvėse, į kurias mus nuvešdavo, tik bijau, kad jie su ta arbata nuėjo į nuostolį. Nors suvenyrų pasirinkimas ten buvo platus, kainos buvo tris-keturis kartus didesnės nei mažesnėse parduotuvėlėse ar turguje, bet visur buvo galima pasinaudoti WC. Žiūrėjimas nemokamas :-) Taip jau veikia sistema.

Mozaikų gabalėliai klijuojami į vientisą mozaiką. 

Mozaikų žaliava.

Pakabukas. Jo kaina siekia kelis šimtus JAV dolerių. 

Netrukus pasiekiame Nebo kalną. Nuo šio kalno Mozė pagaliau, po keturiasdešimties metų dykinėjimo vaikščiojimo po dykumą, pažvelgė į Pažadėtąją Žemę, bet į ją neįžengė. Viešpats leido Mozei pamatyti visą Pažadėtąją Žemę nuo vieno krašto iki kito, tada Mozė mirė ir Viešpats jį palaidojo, o kapo vieta nežinoma iki šiol. Manoma, kad Mozė palaidotas kažkur Nebo kalne ir prisikels per antrąjį Kristaus atėjimą. Kodėl Mozei buvo nelemta įžengti į Pažadėtąją Žemę? Todėl, kad Mozės rankomis Viešpats sukūrė daug stebuklų, išgelbėjusių žydų tautą išėjus iš Egipto vergijos- praskyrė Raudonąją jūrą, pabėrė valgomosios manos, davė vandens dykumoje...Atrodo, kad Mozę apėmė puikybės jausmas ir viename epizode, skeldamas vandenį iš uolos, jis nepaminėjo Viešpaties vardo. Už tai Viešpats ir neleido Mozei įžengtį į Pažadėtąją Žemę. Puikybė-didžiausia nuodėmė, bet, kaip matome, Viešpats irgi ne be dėmelės.

Tą pačią dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Užkopk į šį Abarimų virtinės Nebo kalną, esantį Moabo krašte, priešais Jerichą, ir pasižiūrėk į Kanaano kraštą, kurį duodu izraeliečiams kaip paveldą.  Ant kalno, į kurį kopsi, mirsi ir tenai būsi suvienytas su savo gimine, kaip tavo brolis Aaronas kad mirė ant Horo kalno ir buvo suvienytas su savo gimine,  už tai, kad judu nebuvote man ištikimi tarp izraeliečių prie Meribat-Kadešo vandenų Zino dykumoje, nepalaikėte mano šventumo izraeliečių tautoje. Nors kraštą pamatysi iš tolo, tačiau neįeisi į jį – į tą kraštą, kurį duodu izraeliečiams, neįeisi“.

Nebo kalnas priklauso pranciškonų vienuolių ordinui nuo 1934 m., kai šis ordinas kalną nusipirko iš Jordanijos karalystės, nors mūsų gidė tiksliai negalėjo pasakyti, kokiomis aplinkybėmis šis pirkinys buvo realizuotas. Pranciškonų ordinas tikslingai ieškojo šios Biblinės vietos, įsigijo labiausiai tikėtiną kalną, investavo į archeologinius kasinėjimus, rado įspūdingo grožio mozaikas ir finansavo bažnyčios statybą. Ant teisingų pėdsakų juos užvedė piligrimės Egerijos, gyvenusios IV mūsų eros amžiuje, dienoraštis, kuriame ji aprašo savo apsilankymą ant Nebo kalno. Visos šio grandiozinio projekto lėšos surinktos iš aukų, nes pranciškonai save priskiria neturtėlių ordinui, bet tai nesutrukdė jiems prie įėjimo į šią šventą vietą pastatyti bilietų kasą ir imti pinigus už bilietus. Na, bet juk ir Biblijoje pasakyta-turinčiajam bus duota, iš neturinčiojo bus atimta.

Kad visi žinotų, kas čia gaspadorius.

Jordanijos spalvos.

Užrašas ant Mozės memorialo.

Bažnyčia ant Nebo kalno. Dešinėje matosi senovinis kapo užvėrimo akmuo. 

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja pažvelgti į Pažadėtąją Žemę. 

Kryžius su gyvate-epizodas iš Mozės istorijos.

Evangelija pagal Joną.

Deja, Pažadėtoji Žemė skendėjo migloje.

Ursulijus Lepečkojauskas žvelgia į Pažadėtąją Žemę. 

Nebo kalno bažnyčioje yra nuostabios mozaikos. Jų grožis mane sužavėjo! Netgi sakyčiau,  ši patirtis kompensavo Madabos mozaikų netektį. Kai kurios mozaikos datuojamos jau islamišku arabų užkariavimo periodu VII-VIII mūsų eros amžiuje.

Nespalvotos mozaikos.

Vienas iš ornamentų-širdis.

Grindų mozaika.

Mozaikų ekspozicija bažnyčioje ant Nebo kalno.

Labai graži mozaika.

Mozaikos fragmentas.

Mozaikinės grindys.

Kryžius iš mozaikos.

Geometrinė mozaika.

Smulkaus rašto mozaika.

Mozaikinės grindys.

Mozaikos fragmentas.

Mozaikos fragmentas.

Mozaikos fragmentas.

Mozaikos fragmentas.

Palmės yra atostogos.

Pakeliui į viešbutį prie Negyvosios jūros dar užsukome į Negyvosios jūros kosmetikos ir visokių suvenyrų parduotuvę. Kaip jau minėjau, tokie turistiniai taškai yra brangūs, bet, kaip pas mus sakoma, yra kam patinka. Aš asmeniškai gerai apsipirkau dar Amane užsukusi į vaistinę, kur Negyvosios jūros kosmetikos produktų kainos tikrai neužlaužtos. Jordanija-gana brangi šalis, kainos didžiąja dalimi yra susitarimas tarp pardavėjo ir pirkėjo. Viešbutyje prie Negyvosios jūros buvome ankstyvoje popietėje. Mūsų viešbutis turėjo savo paplūdimį, iki kurio nemokamai vežė nedidelis autobusiukas. Paplūdimyje galima išsitrinti Negyvosios jūros purvu ir plūduriuoti jūroje. Žmonės su aukštuoju išsilavinimu džiaugsmingai trynėsi purvu dideliame kubile. Sakoma, kad Izraelis savo kosmetikos produktams purvą perka iš Jordanijos pusės.

Negyvoji jūra taip ir vadinama todėl, kad joje niekas negyvena. Na, beveik niekas, tik apie 70 rūšių bakterijų, taigi prie Negyvosios jūros pastebimos tik dvi gyvybės formos: bakterijos ir turistai. Iš tiesų, tai yra ežeras, neturintis susisiekimo su vandenynu, -pats giliausias druskingas ežeras Žemėje. Šis druskingumas ir kelia turistų kūnus į paviršių ikoniškoms nuotraukoms. Jordano upė, kuri gali maitinti Negyvąją jūrą, Izraelio pusėje ir pačioje Jordanijoje naudojama žemės ūkio pramonei, todėl Negyvoji jūra vis labiau senka ir džiūsta. Nuo seno kaip sveikatingumo centras garsėjusi Negyvoji jūra buvo populiari kelionės kryptis visais laikais, čia lankėsi ir pati gražuolė Kleopatra. Žmones čia palankiai veikia vietos klimatas, randamos naudingos medžiagos magnis, kalis, kalcis, manganas, jodas, bromas, soda...Išgrynintos šios medžiagos Jordanijai generuoja kelis milijardus dolerių pajamų kasmet. Turizmo sezonas čia trunka visus metus. Be Jordanijos ir Izraelio, apie 40 km Negyvosios jūros priklauso Palestinai, tik dėl suprantamų priežasčių ten nėra vystomas turizmas, nors pajamos iš jo būtų milžiniškos.

Kalnų serpantinai.

Jordanietiško vyno taurė 7 JOD.

Saulė leidžiasi į Negyvąją jūrą. 

Negyvosios jūros purvas daro stebuklus-ryte gidė mūsų nepažino.

Gražuolė Kūtvėla.

Kaip matote, kiekviena mūsų kelionės diena buvo vis kitokia. Poilsis prie Negyvosios jūros buvo vienas iš šios kelionės įspūdingesnių momentų.

Bus daugiau.

Kūtvėla Inshallahaitė