Kūtvėla keliauja į laimingų žmonių miestą Uteną.

Reportažo partneris: Utenos turizmo informacijos centras. 

"Jau esame nusikratę bjauriu ir mus žeminančiu prietaru, jog tuo tik esą verta domėtis ir stebėtis, ko svetimose šalyse gali pamatyti, o ko mūsų pačių žemėje yra, į tai nesą prasmės nė žiūrėti; nebėra man reikalo kalbėti, jog pažinti, kas yra aplinkui mūsų gimtąją trobą, nūnai yra tapę būtinu dalyku, ir svarbiau tatai yra mūsų tautiečiams negu užsienių visos prašmatnybės ir gražūs renginiai [...]"- rašė kunigas, literatas, kraštotyrininkas, Žemaitijos bajorų šeimoje gimęs Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846). Teisybę parašė-egiptus ar turkijas dažnas lietuvis geriau pažįsta negu savo kraštą, todėl šį kartą Kūtvėla išsirengė patyrinėti paslaptingąją Nalšios žemę.

Nalšios žemė rašytiniuose šaltiniuose minima tik 1229-1298 m., paskui ji buvo inkorporuota į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos atskirų paminėjimų nebebuvo. Nėra tiksliai sutariama dėl Nalšios lokalizavimo, bet Česlovas Kudaba tvirtino, kad "Nalšios žemėje pateka saulė". Viduramžių Lietuvos geografija, pasak istoriko Gintauto Zabielos, yra menkai tyrinėta sritis, ypač mažai žinoma apie istorinės Lietuvos branduolį- Rytų Lietuvą. Istoriografinė tradicija Aukštaitijai priskiria Nalšią, Deltuvą, Upytę, Lietuvą, Nerį ir Deremelą. Nors Nalšia buvo didelė žemė, rašytiniai šaltiniai apie ją skurdūs. Žymiausias Nalšios kunigaikštis buvo Daumantas, kurio žmoną, kaip rašo istoriniai šaltiniai, "sulaikė" karalius Mindaugas. Pavydo apimtas (kitur tvirtinama, kad politinių aplinkybių apimtas) Daumantas nužudė Mindaugą, o tada su trim šimtais žmonių bėgo nuo keršto į db. Rusijos žemes, priėmė stačiatikių krikštą, vedė Aleksandro Nevskio anūkę Mariją, tapo Pskovo kunigaikščiu, o po mirties tapo dar ir stačiatikių šventuoju; jo žmona jį pergyveno aštuoniolika metų, o našlauti pasitraukė į vienuolyną ir pasirinko Mortos (Marfos) vardą, ji taipogi kanonizuota. Pskove Mirožo vienuolyne buvo saugoma ikona, kur šalia Mergelės Marijos nutapyta šventoji kunigaikščių Daumanto ir Marijos pora, dabar ji yra viename Pskovo muziejuje. Pskovo pilies įtvirtinimai tebevadinami Daumanto siena. Istorinės Nalšios žemės apėmė dabartinius Ignalinos ir Švenčionių rajonus, dalį Molėtų, Utenos ir Zarasų rajonų, siekė db. Breslaują Baltarusijoje. Būtent Utenoje mudu su Ursulijumi Lepečkojausku ir apsilankėme. Beje, kas dėl tekančios saulės, tai Utenoje 1956 m. vasario 1 d. užfiksuotas Lietuvos šalčio rekordas su minus 42,9'C. Matyt, tą dieną saulė buvo pasislėpusi.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Utenoje.

Įvedus į Gūglę "kelionė į Uteną" galima surasti įdomių paieškos rezultatų, tik ne visai tokių, kokių galima tikėtis: "Vienas vyras nepatenkins visų tavo poreikių. Ką daryti?", "Laidojimo paslaugos Utenoje" (ačiū, man dar anksti), "Utenos dekano vizitacijos ataskaita 1900 metais". Tai rodo, kad Utena nėra didelis taškas Lietuvos turizmo radare, todėl tikiuosi, kad šis reportažas bus naudingas informacijos šaltinis. Utenos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1261 m., kai Mindaugas perleido Uteną (tada-Utten) kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą*. Utenos vardas kildinamas iš to paties arba panašaus vardo upelio, nors yra ir legenda apie kunigaikštį Utenį, pastačiusį Utenos pilį ir taip įkūrusį miestą.

Utenos herbe-pasaga, laimės ir sėkmės simbolis. Ją radusieji namo nešdavosi, "ausytėmis" aukštyn virš įėjimo į namą durų kaldavo linkėdami, kad namuose visada visko pilna būtų. Tik turtingi žmonės galėjo sau leisti geležį švaistyti arkliams kaustyti. Arkliai čia mylimi, artojui duoną uždirbdavo, o regionas garsus žirgų lenktynėmis ant užšalusių ežerų. Tačiau Utenos herbas buvo sukurtas kreivarankiškai 1969 m. sovietmetyje, todėl gavosi nei šioks, nei toks- kokie turtai gali kauptis tokioje pasagoje, kuri aukštyn kojomis viską išbarsto? Aštuonkampė žvaigždė herbe reiškia sparčiai augantį miestą, o ir šiandien Utena garsėja savo pramonės rajonu: čia įsikūrė mėsos, pieno, tekstilės, alaus pramonės įmonės.

*Istorikas Tomas Baranauskas teigia, kad šis Mindaugo dovanojimo aktas yra vėlesnė falsifikacija, o iš tiesų Utena pirmą kartą paminėta 1373 m. Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.

Kaip nueiti iki bibliotekos Varšuvoje trečią valandą nakties kai ant pečių ne galva, o kalafioras.

Sugalvojau nuvažiuoti į Muziejų naktį Varšuvoje. Mintis kilo spontaniškai, bet-kaip dažna mano beprotystė- susilaukė kolegės blogerės Aistės palaikymo. Ką ten palaikymo, tikrą savo Vaiką kartu pasiėmė. Tik lenkai niekaip ilgai renginio programos į anglų kalbą neišvertė, informaciją gavau tik kelios dienos prieš renginį. Iš to džiaugsmo pamiršau susipakuoti Ursulijų Lepečkojauską, o kelionės dokumentus palikau ofise, todėl kelionės dienos ryte dar turėjau skuosti į kitą miesto galą. Sakau, ant pečių ne galva, o kalafioras. Tuoj reikės ir tinklaraštį rebrandinti į kokias Kalafioragalvės Keliones. Ką ten viešbučio rezervacija ir žemėlapiai, pamiršau ir Rokiškyje gyvenančio katuko Frico adresą, kuriam pasižadėjau iki gyvenimo galo atvirukus siųsti. Kelionės išvakarėse dar po miestą palaksčiau ieškodama Lenkijos zlotų, kurių ne tokiu geru kursu, kaip galima buvo tikėtis, pagaliau pavyko nusipirkti- Vilniuje arba zlotų nėra, arba kursas blogas. Netrukus paaiškėjo, kodėl.

Lietuviškas Jogaila irgi yra ant lenkiško pinigo. Kursas maždaug 1:1 su mūsų buvusiu litu. Čia- Mieško I.

Traukinių grafikas į Kauną, kur gyvena Aistė, buvo nepatogus, todėl važiavau autobusu. Reisą vykdė firma "Kautra" nedideliu mikroautobusu, kuriame vienas keleivis visą kelią (1,5 val) garsiai aptarinėjo savo verslo reikalus su darbuotojais ir klientais. Tikiuosi, kai ateis ta diena, kurios mes nei vienas neišvengsime, jis degs pragare netoli Hitlerio.

Kūtvėla- sektinas pavyzdys!

Kaune greitai susipakavome į Aistės mašiną ir netrukus riedėjome Lenkijos sostinės link. Žinoma, sustojome Suvalkuose "Kauflande", kur susipažinome su tautiečių pirkimo įpročiais.

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Antroji diena.

Šiandien reikėjo būti efektyviai, nes šabo pradžia nusimatė apie 15.00 val., ir maždaug tuo metu nustoja kursuoti visuomeninis transportas. Tai gana keista, nes beveik visos lankytinos vietos dirba iki 17.00 val., bet čia pagal saulę orientuotinas dalykas.

Eilato autobusas Nr.15 važiuoja palei daug lankytinų vietų.

Autobusų tvarkaraščiai stotelėse pateikiami labai keistai- duodamas išvažiavimo iš pirmos ir paskutinės stotelės laikai. Pavyzdžiui, jūs žinosite, kad autobusas Nr. 15 iš centrinės autobusų stoties išvažiuoja kas valandą 00 min., o iš paskutinės stotelės Taba sienos kirtimo punkte su Egiptu, kažkodėl tapęs Nr. 16., išvažiuoja kas valandą 40 min. O kada jau jis konkrečiai bus toje stotelėje, kur jūs dabar laukiate, niekam, išskyrus jus patį, neįdomu ir žinoti nereikalinga, burkite iš kavos tirščių. Kurį laiką buvo keblumų su mano Rav Kav Card, nes jinai įvesta tik nuo šių metų sausio, todėl net patys vairuotojai nelabai žinojo ką ten su ja reikia daryti, bet paskui aš jau jiems pasakydavau.

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Pirmoji diena.

Kai prieš bene gerą pusmetį Ryanair paleido pirmus bilietus į Eilatą Izraelyje, pasičiupau sau skrydį sausio pabaigai. Pasidaviau masinei psichozei, galima sakyti. Tada atsiverčiau žemėlapį ir pasižiūrėjau, kur tas Eilatas yra, ir man nutirpo kojos. Tačiau siena su Jordanija buvo Eilate, ir mintis aplankyti Petrą ir kitas žymias Jordanijos vietas labai viliojo. Netgi pažiūrėjau filmą "Marsietis", kuris buvo filmuotas Jordanijoje, o šiuo metu skaitau ir knygą originalo kalba. Tačiau politinė situacija regione blogėjo ir galiausiai įvyko tai, apie ką visi ilgą laiką kalbėjo tik puse lūpų- Jordanija įvedė išankstines vizas turistams, o Baltijos šalys yra priskirtos Jordanijos konsulatui Hagoje. Tiesa, lygtais vizos vis dėlto nereikia įsigijusiems "Jordan Pass" turistinę kortelę, o akredituotos Izraelio kelionių agentūros gali gauti turistams vizas Eilato/Aravos sienos kirtimo punkte. Kol svarsčiau ką daryti, kelionės laikas artėjo, o aiškumo taip ir nebuvo- jokia oficiali institucija Jordanijoje į mano laiškus neatsakinėjo. Tai aš ir pagalvojau, kad taip jiems tų turistų ir reikia, aš palauksiu, kol atšauks vizų režimą, nes šita nesąmonė ilgai tęstis negali. Labai daug lankytojų rinkosi vienos dienos keliones iš Eilato į Petrą, kur ir taip mokėjo absurdiškus sienos kirtimo mokesčius Izraelio pusėje, todėl  prisidėjęs vizos klausimas dar labiau pabrangins tokias vienadienes išvykas (man vietinės agentūros Eilate pasiūlyta vienos dienos ekskursijos į Petrą kaina buvo 230 EUR žmogui).

Tačiau apsisprendus likti Eilate iškilo kita problema- nakvynės paieškos kurortiniame mieste. Izraelis ir šiaip nėra pigi šalis, o savaitė Eilato viešbutyje kainuoja 500-700 EUR ir daugiau. Jordanijos privalumas buvo prieinamos viešbučių kainos. Pagaliau man pavyko rasti biudžetinį variantą-apsistojau "Arava Hostel", 7 naktys už 123 EUR, be pusryčių, bendrame moterų kambaryje, o mano visos kelionės biudžetas buvo 500 EUR. Nors Izraelio perlu vadinamas Eilatas neturi geros reputacijos turistų tarpe, nes iš esmės tai tokia didelė Palanga, kurioje yra promenada prie jūros, daug viešbučių, bet pats pažintinis turizmas išplėtotas menkai, kai pradėjau rinkti medžiagą savo pažintinei programai maloniai nustebau, kad vis dėlto Eilate yra kuo užsiimti, įdėjus šiek tiek pastangų. Aš rinkau medžiagą, o mano piniginė raudojo pasikūkčiodama.

Kūtvėla lankosi Eilate, Izraelyje.

Ar jau matėt žydinčius narcizus Druskininkuose?

Turbūt nėra lietuvio, negirdėjusio apie Druskininkus ir jų narcizus, nes Druskininkai nemiega ant druskų, o pavyzdingai dirba turizmo srityje. Šiemet Druskininkų kurortas švenčia 220 metų jubiliejų, ir Vijūnėlės parke ta proga sužydės 220.000 narcizų. Pirmuosius žiedus nedrąsiai skleidė ir prieš du metus pasodintos sakuros. Sakuras Druskininkams parinko gerai Lietuvoje žinomas Japonijos kultūros gerbėjas alytiškis Kęstutis Ptakauskas. Į pačią narcizų žydėjimo šventę ištrūkti nepavyko, bet kitą penktadienį po jos žiovaudama įsitaisiau "Kautros" autobuse netrumpai kelionei. Sočiai prisižiūrėjusi stirnų ir koplytstulpių, nė nepajutau kaip atvykom į Druskininkus. Iš karto įsigijau atgalinį bilietą į Vilnių paskutiniu reisu, nes esu jau patyrusi, kad sezono metu ar geru oru autobusai būna perpildyti. Netoli esančiame Druskininkų turizmo informacijos centre pasiėmiau kurorto žemėlapį ir į išmanųjį telefoną atsisiunčiau programėlę Smart Druskininkai. Taip apsiginklavusi ir ėjau narcizų ieškoti.

Pirmas Druskininkų įspūdis. 

Naktinis Varšuvos senamiestis

Reikia pripažinti, kad kai kurie miesto elementai naktį atrodo įspūdingiau nei dieną. Varšuvos senamiestyje esantys gynybinės sienos fragmentai naktį apšviečiami ir galima ties jais pasivaikščioti.

Jotvingių krašto ašara

Turbūt kažkas ne taip su Lietuvos žiniasklaida, nes karts nuo karto ima ir prasiveržia koks nors geras straipsnis. Nepadegė, nenužudė, neapvogė...Ale ir garbė Dievui.

Čia nuorodą į kelionės aprašymą Veisiejuose: http://gyvenimas.delfi.lt/leisure/jotvingiu-krasto-asara.d?id=55056613

Aš labai norėjau ten nuvažiuoti pasižiūrėti grojančio fontano, tačiau susisiekimas su ta vietove be automobilio yra problematiškas. Jeigu, atšilus orams, kas sugalvosite nuvažiuoti, pasiimkite ir mane!

Kūtvėla